2013-06-10 Nr. BB-1082-1-20-2-00366-2010-3 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–323/2013

Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00366-2010-3

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

2.1.7.4;

2.4.6.3.3;

2.4.7

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Gintaro Godos ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. M. , M. M. ir nuteistosios V. M. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 4 d. nutarties.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. nuosprendžiu nuteisti:

M. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant per vienerius metus (skaičiuojant šį terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos) neatlygintinai išdirbti vieną šimtą valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – laisvės apribojimu šešiems mėnesiams; remiantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos griežčiausiosios – vienerių metų šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmės pridėjus visą švelnesnę – šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmę, jai paskirta galutinė subendrinta dvejų metų laisvės apribojimo bausmė (bausmės pradžią skaičiuojant nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos), įpareigojant M. M. per vienerius metus (skaičiuojant šį terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos) neatlygintinai išdirbti vieną šimtą valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

V. M. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant per vienerius metus (skaičiuojant šį terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos) neatlygintinai išdirbti aštuoniasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – laisvės apribojimu šešiems mėnesiams; remiantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos griežčiausiosios – vienerių metų šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmės pridėjus visą švelnesnę – šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmę, jai paskirta galutinė subendrinta dvejų metų laisvės apribojimo bausmė (bausmės pradžią skaičiuojant nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos), įpareigojant V. M. per vienerius metus (skaičiuojant šį terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos) neatlygintinai išdirbti aštuoniasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

E. M. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams; pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; remiantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos griežčiausios – vienerių metų laisvės atėmimo bausmės pridėjus visą švelnesnę – šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose (bausmės pradžią skaičiuojant nuo suėmimo dienos).

Iš M. M. , V. M. ir E. M. solidariai Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui priteista 97 596,28 Lt.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 4 d. nutartimi nuteistojo E. M. apeliacinis skundas atmestas; nuteistųjų V. M. ir M. M. gynėjos apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies ir Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. nuosprendis pakeistas – iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintos aplinkybės, kad: M. M. suklastojo 2007 m. lapkričio 26 d. darbo sutartį Nr. 12 bei 2007 m. lapkričio–gruodžio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščius; V. M. suklastojo 2007 m. lapkričio 26 d. darbo sutartį Nr. 12 ir 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 1, kuriuo atleido save iš direktoriaus pareigų ir paskyrė naują direktorę.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą,

n u s t a t ė :

M. M. , V. M. ir E. M. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2007 m. lapkričio 27 d.–2010 m. vasario 26 d. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nenustatytu laiku, Kauno mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nenustatytoje vietoje, veikdami bendrininkų grupe, siekdami apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą – valstybės – turtą, motinystės (tėvystės) pašalpą iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, tiesiogine tyčia, žinodami, kad nuo 2007 m. liepos 1 d.

M. M. yra nėščia ir nuo 2008 m. sausio 2 d. bus išleidžiama nėštumo ir gimdymo atostogų, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, jai motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sueis dveji metai bus skaičiuojama pagal 2007 m. IV ketvirčio draudžiamųjų pajamų dydį, siekiant padidinti šias draudžiamąsias pajamas, įvykdė nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, o būtent: M. M. kreipėsi į UAB „C.“ direktorę V.

M. , kad ši fiktyviai įdarbintų ją UAB „C.“ direktore; V. M. būdama UAB „C.“ direktore iki 2007 m. lapkričio 26 d., akcininke, žinodama, kad įmonė jokios veiklos nevykdo, 2007 m. lapkričio 26 d. priėmė sprendimą Nr. 1 (save atleido iš direktorės pareigų) ir sudarė darbo sutartį 2007 m. lapkričio 26 d. Nr. 12 nustatant M. M. 12 300 Lt mėnesinį atlyginimą; pagal iš anksto sudarytą planą, tęsdamas nusikalstamą veiką, E. M. , 2007 m. gruodžio 14 d. fiktyviai suteikė UAB „C.“ 22 710 Lt paskolą, o būtent pasirašė kaip UAB „C.“ akcininkas 2007 m. gruodžio 14 d. išrašytame kasos pajamų orderyje serija C Nr. 1 (kurį taip pat pasirašė kasininko pareigas atlikusi M.

M. ) ir šiais veiksmais suklastojo nurodytus duomenis apie UAB „C.“ suteiktą 22 710 Lt paskolą, taip siekiant buhalterinėje apskaitoje parodyti, iš kokių lėšų buvo išmokėtas darbo užmokestis M. M.; toliau tęsiant nusikalstamą veiką, UAB „C.“ nepagrįstai priskaičiavus už 2007 m. IV ketvirtį 15 000 Lt darbo užmokesčio, M. M. suklastojo 2007 m. gruodžio 14 d. darbo užmokesčio mokėjimo žiniaraštį Nr. 11, 2007 m. gruodžio 28 d. darbo užmokesčio mokėjimo žiniaraštį Nr. 12, kuriuose nurodyta apie neva jai išmokėtą atlyginimą, 2008 m. sausio 10 d. pranešimą apie apdraustųjų (bei atleistųjų) valstybinio socialinio draudimo įmokas per 2007 metų IV ketvirtį Nr. 1, 2008 m. gegužės 7 d. prašymą skirti motinystės (tėvystės) pašalpą, patvirtino šiuos dokumentus savo parašu ir juos pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Kauno skyriui, kuriais remiantis VSDFV Kauno skyrius apskaičiavo ir pagal 2008 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. 8.36-4877, 2009 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 8.36-4877/2, 2010 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 8.54-638 laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 7 d. iki 2010 m. vasario 26 d. paskyrė ir išmokėjo 97 596,28 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sukaks dveji metai; taip M.

M., E. M. , V. M. , veikdami bendrininkų grupe (savo ir bendrininkų naudai), apgaule, tyčia laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 7 d. iki 2010 m. vasario 26 d. įgijo iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto didelės vertės svetimą turtą – 97 596,28 Lt, padarydami Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 97 596,28 Lt turtinės žalos.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. M. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 4 d. nutartį ir jį išteisinti, nepadarius BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų, o baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įrodymus vertino pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, rungimosi principą (BPK 7 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, pažeisdamas BPK 332 straipsnio nuostatas, šio teismo priimtos nutarties aprašomoji ir rezoliucinė dalys prieštarauja viena kitai, o nurodyti BPK pažeidimai turėjo esminės reikšmės neteisingų ir neteisėtų teismų sprendimų priėmimui.

Kasatoriaus nuomone, teismai, spręsdami dėl kasos pajamų orderio suklastojimo, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nevertino to, kad jis turėjo pakankami lėšų (uždirbtų JAV ir Lietuvoje, iš santaupų) ir, siekdamas sukurti šeimos verslą, pinigus paskolino UAB „C.“ (kuri pieš tai kelis metus nevykdė veiklos), lėšos buvo skirtos ne tik M. M. darbo užmokesčiui išmokėti, tačiau ir visoms išlaidoms, susijusioms su verslo kūrimu (už bendrovės įstatų pakeitimą, darbdavio įmokų, susijusių su darbo santykiais, mokėjimą). Pirmosios instancijos teismas nevertino to, kad buvo sumokėti mokesčiai, susiję su M. M. išmokėtu darbo užmokesčiu, apskritai, nepagrįstai nurodė, kad UAB „C.“ liko skolinga Valstybinio socialinio draudimo fondui 3459 Lt, nors faktiškai bendrovė buvo permokėjusi 182,52 Lt. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl apeliacinio skundo motyvų, susijusių su mokesčių VSDF ir VMI dėl M. M. darbo santykių sumokėjimo. Nurodyti argumentai, anot kasatoriaus, patvirtina, kad paskola UAB „C.“ buvo suteikta, o teismai, teigdami priešingai, turėjo pagrįsti šiuos motyvus, išaiškindami, iš kokių lėšų buvo sumokėti mokesčiai, susiję su darbo santykiais, taip pat už notaro paslaugas keičiant bendrovės įstatus. To nepadarius, nuosprendis ir nutartis pagrįsti motyvais, kurie prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.

Taip pat kasatorius pažymi, kad teismų išvados dėl darbo užmokesčio žiniaraščių suklastojimo nepagrįstos, nes tai tik prielaida, jog pinigų į įmonės kasą nebuvo įnešta, todėl negalėjo būti išmokėtas ir darbo užmokestis; šis kaltinimas kitais duomenimis nepagrįstas.

Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas darbo santykių realumą, darbdavio ir darbuotojo teisę susitarti dėl darbo užmokesčio, kad tai nėra nusikalstama, nurodė prieštaringus motyvus, jog darbo sutartyje nurodytas darbo užmokestis fiktyvus, nepagrindė to jokiais įrodymais ir nepasisakė, koks darbo užmokestis M. M. būtų buvęs protingas ir teisingas, nors nurodyta aplinkybė labai svarbi tiek sprendžiant dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties, tiek apskaičiuojant VSDF padarytą žalą.

Kasatoriaus teigimu, jo kaltę teismas grindė nurodydamas, kad UAB „C.“ jokios veiklos nevykdė, 2007 m. joje nebuvo gauta pajamų iš veiklos, kad ruoštasi atidaryti restoraną, tačiau pinigų tam nebuvo, kreiptasi dėl paskolos, bet ji negauta, M. M. atlyginimas buvo mokamas iš jos sutuoktinio bendrovei suteiktos paskolos, dėl kurios bendrovė patyrė nuostolių. Teismai padarė išvadas, kad dėl nurodytų aplinkybių nustatyto dydžio atlyginimo M. M. mokėti nebuvo galimybių, jis jai apskritai neišmokėtas ir taip siekta tik padidinti jos draudžiamąsias pajamas, reikšmingas apskaičiuojant motinystės pašalpą.

Kita vertus, teismas neįvertino to, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog šios kategorijos baudžiamosiose bylose vertinimo kriterijumi negali būti darbo užmokesčio dydis, nes jis yra dviejų šalių (darbdavio ir darbuotojo) susitarimo dalykas. Turi būti įvertinta, ar tokio dydžio atlyginimas objektyviai buvo neįmanomas, kada jis sulygtas (ekonomikos pakilimo metu), darbuotojo padarytas darbas, pareigos, tai, kad už jas būtų teisingai atlyginta, todėl net ir vienkartinis 10 000 Lt atlygis už darbą nepripažintas nepagrįstai dideliu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-448/2010; 2K-606/2010).

Kasatoriaus nuomone, visiškai normali verslo praktika, kai akcininkas įmonės veiklos pradžioje suteikia bendrovei paskolą. Be to, UAB „C.“ kreipėsi dėl paskolos restorano įrangai įsigyti į „Hansa lizingas“, 2007 m. lapkričio 11 d. pateikė paraišką elektroniniu paštu su UAB „K.“ techninės įrangos pardavimo pasiūlymu, baldų gamybos įmonės komerciniu pasiūlymu, tačiau atsisakius suteikti lizingą ir nepakakus E. M. asmeninių lėšų, verslo planas žlugo. M. M. realiai atliko pareigas, atsiradusias iš su ja sudarytos darbo sutarties (visą verslo organizavimo stadiją), todėl už tokį bendrovei svarbų ir sudėtingą darbą turėjo pagrįstų lūkesčių gauti atitinkamą darbo užmokestį, o bendrovė įsipareigojo ir jį mokėjo nepaisant finansiškai sudėtingos verslo pradžiai situacijos.

Be to, net jei darbo užmokestis M. M. nebuvo išmokėtas – tai civilinio proceso tvarka sprendžiamas darbdavio ir darbuotojo ginčas, o teismai, konstatuodami, kad darbo užmokestis M. M. neišmokėtas, kita vertus, nepripažino, jog įmokos į VSDFV ir VMI, susijusios su darbo santykiais, neteisingos.

Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalį, priimtoje nutartyje nepasisakė ir dėl kitų apeliacinio skundo motyvų – dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo ir rungimosi principo pažeidimo, kuris tęsė bylos nagrinėjimą ir daugiau nesvarstė klausimo dėl liudytojos I. A.–G. nepateiktų svarbių dokumentų kopijų, t. y. pripažinęs, kad šie duomenys svarbūs, nesiėmė priemonių jiems gauti; taip pat atėmė iš kaltinamųjų teisę aiškintis dėl vieno ar kito įrodymo pagrįstumo: kaltinamųjų gynėjai, nesutikdami su specialisto išvada, prašė jį kviesti į teismo posėdį, tačiau teismas, nepagrįstai net kelis kartus tokį prašymą atmetė.

Kasaciniu skundu nuteistoji M. M. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 4 d. nutartį ir ją išteisinti, nepadarius BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų, o baudžiamąją bylą jai nutraukti.

Kasatorės M. M. kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl BPK pažeidimų, įrodymų, susijusių su E. M. galimybėmis suteikti paskolą UAB „C.“, mokesčių VSDF ir VMI sumokėjimu, netinkamu vertinimu ir pan., iš esmės analogiški nuteistojo E. M. kasaciniame skunde nurodytiesiems.

Papildomai kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje pašalino iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies kaltinimo dalį dėl to, kad M. M., žinodama, jog nedirbs ir bus fiktyviai įdarbinta UAB „C.“ direktorės pareigoms, suklastojo 2007 m. lapkričio 26 d. darbo sutartį Nr. 12, pagal kurią buvo fiktyviai įdarbinta, ir 2007 m. lapkričio–gruodžio mėn. darbo apskaitos žiniaraščius, kuriuose nurodė žinomai neteisingus duomenis apie savo darbo laiką ir juos patvirtino savo parašu. Taigi, taip pripažino, kad darbo santykiai buvo realūs, M. M. atliko savo pareigas pagal prisiimtas funkcijas, t. y. konstatavo, kad pirmiau nurodytų veikų nepadarė, tačiau nepagrįstai ir nemotyvuotai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad darbo sutartyje sulygtas darbo užmokestis (kuris, kasatorės nuomone, atitiko protingumo kriterijus, įvertinus jos atliktą darbą ir ekonominio pakilimo laikotarpio situaciją) realiai jai nebuvo išmokėtas, nors ji kategoriškai tvirtino priešingai. Taigi, kasatorės manymu, ji buvo nepagrįstai nuteista pagal BK 300 straipsnio 3 dalį už visų kitų dokumentų, susijusių su darbo užmokesčio dydžiu, suklastojimą. Konstatavus, kad darbo sutartis teisėta, darbo užmokesčio dydis joje negalėjo būti pripažintas neteisėtu.

Kasatorė atkreipia dėmesį, kad net ir tuo atveju, jei darbo užmokestis jai būtų neišmokėtas, tai nereiškia, kad jai nepriklauso apskaičiuota motinystės išmoka, nes dėl neišmokėto darbo užmokesčio ji gali bylinėtis su darbdaviu civilinio proceso tvarka.

Kasatorės teigimu, tiek ji, tiek kiti nuteistieji buvo kaltinami savo ir kitų bendrininkų naudai įgiję didelės vertės svetimą turtą, tačiau bylą nagrinėję teismai neištyrė ir nenustatė, kokią naudą gavo bendrininkai – ši aplinkybė nebuvo įrodinėjama, tačiau buvo pripažinta įrodyta, o apeliacinės instancijos teismas nurodyto apeliacinio skundo argumento nenagrinėjo.

Kasaciniu skundu nuteistosios V. M. gynėja advokatė Neringa Grubliauskienė prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 4 d. nutartį ir V. M. išteisinti, nepadarius BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų, o baudžiamąją bylą jai nutraukti.

Nuteistosios V. M. gynėjos advokatės N. Grubliauskienės kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, pašalindamas iš kaltinimo aplinkybes dėl UAB „C.“ akcininkės sprendimo ir darbo sutarties suklastojimo, nepasisakė ir nenurodė, iš kurios kaltinimo dalies jas šalina, nes, jei šios aplinkybės šalinamos iš kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, tai šio kaltinimo nelieka – V. M. turėjo būti išteisinta, o jei iš kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – tuomet neaišku, kuo pasireiškė jos sukčiavimas apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą.

Apeliacinės instancijos teismas kaltinimo dalies dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, nepakeitė, iš jos nepašalino sukčiavimą kvalifikuojančių aplinkybių, t. y. kad, siekdama sau ar kitiems asmeninės naudos, V. M. fiktyviai įdarbino M. M. , dėl to liko neatsakyta į klausimą, kuo pasireiškė V. M. kaltė, kai apgaulės požymiu buvęs fiktyvus M. M. įdarbinimas buvo pašalintas iš kaltinimo. V. M. , kaip UAB „C.“ direktorės ir akcininkės, veiksmai, atleidžiant save iš direktorės pareigų ir į jas priimant M.

M., buvo teisėti. Byloje taip pat nustatyta, kad V. M. vadovavimo UAB „C.“ laikotarpiu įmonė veiklos nevykdė, todėl jai buvo nustatytas 50 Lt dydžio darbo užmokestis, o direktore tapus M. M., bendrovė ėmėsi plėsti savo veiklos pobūdį, pakeitė įstatus, papildomai įtraukė naują veiklos sritį – viešojo maitinimo paslaugų teikimą, kuriuo bendrovė ketino užsiimti; ieškojo patalpų restoranui, derino interjero detales, užsisakė baldus, rengė dokumentus, reglamentuojančius bendrovės vidaus tvarką, susirado įrangą, siekė gauti paskolą, tačiau jos negavo, tai įvyko per trumpą vieno mėnesio laikotarpį, bendrovės planai žlugo, tačiau nurodytos aplinkybės tik patvirtina, kad M.

M. buvo įdarbinta be apgaulės. Apeliacinės instancijos teismas, prieštaraudamas sau ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, nurodė, kad įmonės finansinė padėtis neleido M. M. mokėti sutartyje nustatyto darbo užmokesčio, todėl pripažino jį fiktyviu, realiai M. M. neišmokėtu, nurodytu turint tikslą gauti iš VSDF biudžeto didesnę motinystės pašalpą. Tokias išvadas paneigia šios aplinkybės: kad už M. M. atliktą drabą sulygtas atlyginimas buvo protingas ir logiškas ekonominio pakilimo metu, sąžiningas darbuotojo atžvilgiu; konstatavus darbo sutarties teisėtumą, negalimas joje nustatyto darbo užmokesčio neteisėtumo pripažinimas; aplinkybė, kad UAB „C.“ neturėjo galimybės mokėti nustatyto dydžio užmokesčio savaime nereiškia, kad dėl to jis yra fiktyvus, darbuotojui nepriklauso ir pagal jį neturi būti skaičiuojamos įstatyme nustatytos išmokos; bendrovė sumokėjo visus su nurodytu darbo užmokesčiu susijusius mokesčius VSDF ir VMI.

Iš nutarties neaišku, koks teismo sprendimu darbo užmokestis būtų realus ir nepripažintinas fiktyviu, esat nustatytoms aplinkybėms, dėl to nenurodyta jokių argumentų, nors tai turi reikšmės nustatant tiek padarytą žalą valstybei, tiek civilinio ieškinio dydį.

Gynėjos nuomone, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio taip pat neaišku, kieno naudai V. M. siekė įgyti didelės vertės svetimą turtą ir, jeigu siekė jį įgyti savo naudai, kaip nurodyta kaltinimo pradžioje, tai ši aplinkybė paneigta byloje surinktais rašytiniais įrodymais, nes V. M. nesilaukė, neteikė prašymo dėl motinystės pašalpos skyrimo, ne jai ši pašalpa buvo išmokėta. Kita vertus, jeigu V. M. turėjo gintis dėl kaltinimo pabaigoje nurodytos aplinkybės, kad ji didelės vertės svetimą turtą įgijo savo ir bendrininkų naudai – tai akivaizdu, kad ši kaltinimo dalis išvis nebuvo tirta ir dėl jos nepasisakyta, nepagrįsta tai, kuo pasireiškė nauda ir kaip ji buvo paskirstyta tarp bendrininkų. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių apeliacinio skundo argumentų, pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių, 20 straipsnio 5 dalies, 7 straipsnio nuostatas, nepasisakė, o kaltinime esant nurodytiems prieštaravimams, buvo pažeista V. M. teisė į gynybą ir kaltinamoji jau vien dėl tokios ydingos kaltinimo formuluotės turėjo būti išteisinta.

Atsiliepimu į kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Mindaugas Gylys prašo juos atmesti, nes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nagrinėdami bylą, esminių BPK pažeidimų nepadarė, o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistųjų apeliacinius skundus, ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą, išnagrinėjo ir įvertino pagrindinius skundų teiginius ir argumentus bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. nuosprendis ir Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartis yra teisėti ir pagrįsti.

Anot prokuroro, kasaciniuose skunduose daug dėmesio skirta samprotavimams apie M. M. darbą įmonėje, realiai atliktas funkcijas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai dėl darbo užmokesčio dydžio, kaip darbdavio ir darbuotojo laisvo susitarimo, nesančio nusikalstamu, tačiau iš esmės visais argumentais tik nesutinkama su pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir bandoma jas ginčyti, teigiant, kad sulygtas darbo užmokestis M. M. buvo išmokėtas, o tai pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje darymas – teismo prerogatyva, o kitoks, nei mano kasatoriai, surinktų duomenų vertinimas neduoda pagrindo konstatuoti, jog žemesnių instancijų teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, padarė esminį BPK normų pažeidimą.

Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas E. M. , M. M. ir V. M. , motyvavo savo priimtą nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas iš dalies tenkindamas M. M. ir V. M. bei atmesdamas E. M. apeliacinius skundus, motyvuotai ir detaliai aptarė, kokiais įrodymais grindžia tokį sprendimą, kas patvirtina nuteistųjų veiksmuose esant nusikaltimo sudėties būtinuosius požymius. Duomenys, kuriais pagrįsti teismo sprendimai, buvo ištirti ir įvertinti teisiamojo posėdžio metu, todėl kasatorių teiginiai, jog jie pagrįsti prielaidomis – atmestini. Teismai, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, nustatė reikšmingas faktines bylos aplinkybes: kad realiai M. M. darbo užmokestis neišmokėtas, o 2007 m. gruodžio 14 d. kasos pajamų orderis serija C Nr. 1 apie paskolą UAB „C.“ – suklastotas; nustatydami tokias aplinkybes ir jų pagrindu argumentuodami, kad paskola realiai nesuteikta, taip tik siekiant buhalterinėje įmonės apskaitoje parodyti, iš kokių lėšų tariamai buvo sumokėtas darbo užmokestis M. M. , teismai įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, jų išvados pagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas, anot prokuroro, nepasisakydamas dėl mokesčių VSDFV ir VMI sumokėjimo, proceso normų taip pat nepažeidė, nes nurodyta aplinkybė nėra svarbi sprendžiant klausimą dėl darbo užmokesčio M. M. išmokėjimo, be to, apeliacinės instancijos teismas nėra įpareigotas pasisakyti dėl kiekvieno apeliacinio skundo argumento. Prokuroras pažymi, kad nuteistųjų apgaulė darant jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką pasireiškė tuo, jog paskola UAB „C.“ buvo suteikta tariamai, M. M. nurodytas darbo užmokestis realiai neišmokėtas, o mokesčių sumokėjimas buvo tik nurodyto nusikalstamo plano dalis, kuri niekaip neįrodo realaus darbo užmokesčio M. M. išmokėjimo fakto, tik tariamai imituoja teisėtų ir realių M. M. pajamų gavimą iš bendrovės, vėliau turint tikslą apgaule neteisėtai užvaldyti VSDF biudžeto lėšas.

Nuteistųjų E. M. , M. M. ir V. M. gynėjos advokatės N. Grubliauskienės kasaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Dėl baudžiamojo proceso teisės normų taikymo

Nagrinėjamoje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažino E. M., M. M. ir V. M. kaltais padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, tačiau apeliacinės instancijos teismo nutartimi buvo pakeista pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis, pašalinant iš jos aplinkybes, kad: M. M. , žinodama, kad nedirbs ir bus fiktyviai darbinta į UAB „C.“ direktore, suklastojo 2007 m. lapkričio 26 d. darbo sutartį Nr. 12, pagal kurią buvo fiktyviai įdarbinta, bei 2007 metų lapkričio–gruodžio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščius, kuriuose nurodė žinomai neteisingus duomenis apie savo darbo laiką, ir juos patvirtino savo parašu; V. M., žinodama, kad M. M. nedirbs ir bus fiktyviai įdarbinta UAB „C.“ direktore, suklastojo 2007 m. lapkričio 26 d. darbo sutartį Nr.12, pagal kurią ji kaip UAB „C.“ darbdavio atstovė fiktyviai įdarbino M. M. , ir šią sutartį patvirtino V. M. ir M. M. parašais, taip pat suklastojo 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 1 dėl savo pačios atleidimo iš direktorės pareigų ir naujo direktoriaus paskyrimo ir juos patvirtino savo parašu. Kaip pagrįstai nurodoma kasaciniuose skunduose, tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra reikšminga sprendžiant dėl nuteistųjų veiksmų kvalifikavimo pagal atitinkamas BK specialiosios dalies teisės normas, todėl itin svarbus jos argumentavimas ir motyvavimas bei jos pagrindu (ne)padaryti atitinkami sprendimai.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagal byloje surinktus įrodymus nustatyta, jog UAB „C.“ M. M. buvo įdarbinta formaliai, realiai nedirbo ir išvis negalėjo atlikti fiktyvioje darbo sutartyje sulygto darbo, nes tuo pačiu metu dirbo kitoje įmonėje, be to, neturėjo būtino pasiruošimo, kuris reikalingas sulygtam darbui atlikti, todėl darbo santykiai pripažinti fiktyviais, neįgyvendinamais, imituotais, turint tikslą gauti motinystės (tėvystės) pašalpą iš VSDF biudžeto. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas tų pačių byloje surinktų įrodymų pagrindu priėjo prie priešingos išvados ir pripažino, kad iš visų kaltinamųjų paaiškinimų, liudytojų Z. R., K. Č. Z. J. parodymų, rašytinės bylos medžiagos matyti, jog M. M. po jos įdarbinimo atliko įvairius darbus, susijusius su UAB „C.“ veikla: parengė naujus bendrovės įstatus, verslo plano projektą dėl restorano atidarymo, ieškojo patalpų restoranui, tarėsi dėl baldų gamybos, todėl konstatavo, kad ji iš tiesų vykdė darbus, susijusius su UAB „C.“ veikla. Nuosprendyje nurodytos aplinkybės, jog tyrimui nepateikti UAB „C.“ direktorės pareiginiai nuostatai, sutartys bei darbo apimtį, krūvį patvirtinantys dokumentai, kad tyrimo metu iš pateiktų dokumentų nenustatyta, kokį darbą M. M. dirbo ir ar išvis dirbo, kad jos kvalifikacija neatitiko nurodytos veiklos, ir tai, kad ji tuo pačiu metu dirbo kitoje darbovietėje, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nėra tie faktai, kurie kategoriškai patvirtintų, jog M. M. realiai nedirbo pagal darbo sutartį UAB „C.“.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, kaltinant asmenį apgaule neteisėtai siekus gauti ar padidinti motinystės (tėvystės) pašalpą, būtina nustatyti jo darbo santykių fiktyvumo faktą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-606/2010, 2K–503/2011, 2K-243/2012, kt.), t. y. tokiais atvejais bylose tikrinama ir vertinama tai, ar asmuo realiai dirbo nurodytą darbą ir gavo atitinkamo dydžio darbo užmokestį, ar jį įdarbinusi įmonė vykdė ūkinę–komercinę veiklą ir turėjo pakankamai lėšų atlyginimui išmokėti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2011, 2K-123/2012), ar darbo sutartis buvo sudaryta joje nurodytiems ir iš jos kylantiems darbo teisiniams santykiams įgyvendinti ir ar tokius santykius sukūrė, ar tik buvo kaip priemonė, sudaryta kitam tikslui – siekti neteisėtai gauti iš valstybės socialinio draudimo motinystės pašalpas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100/2012).

Nagrinėjamu atveju aktualus darbo užmokesčio dydis, kaip pagrįstai nurodoma ir kasaciniuose skunduose, teismų praktikoje pripažįstamas laisvu dviejų šalių – darbdavio ir darbuotojo – susitarimo dalyku ir vien tai, kad motinystės (tėvystės) pašalpai gauti reikšmingu laikotarpiu asmeniui nustatomas palyginti didelis darbo užmokestis, nelaikytina apgaule BK 182 straipsnio prasme. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios nuostatos taikytinos realiems, o ne fiktyviems darbo santykiams. Be to, vertinant šalių susitarimą dėl atlyginimo dydžio teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijimo apgaule kontekste, negalima vadovautis vien tik formaliu susitarimo laisvės principu, bet būtina paisyti ir protingumo principo, atsižvelgti į byloje nustatytų aplinkybių visumą ir ypač darbo sutarties su asmeniu sudarymą sąlygojančias aplinkybes, taip pat kruopščiai įvertinti darbuotojo ir darbdavio sulygtas sąlygas dėl konkrečių darbų atlikimo, ar jie pagal apimtį, kiekybę, kokybę, gautus rezultatus, remiantis teisingumo, proporcingumo ir protingumo principais, atitiko sulygtą darbo užmokestį pagal ekonomikai ir verslo logikai įprastus standartus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-614/2012; 2K-101/2013).

Teisėjų kolegija, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pirmiausia konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas iš esmės priešingas nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytosios – reikšmingas veikų kvalifikavimui aplinkybes, tokio savo sprendimo nepagrindė laikydamasis BPK 332 straipsnio 7 dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismo nustatytų reikšmingų aplinkybių, kad M. M. darbo sutartyje sulygto darbo realiai neatliko, nes tuo pačiu metu dirbo kitoje įmonėje, be to, neturėjo būtino pasiruošimo, apeliacinės instancijos teismas apskritai neanalizavo ir nevertino, dėl jų išsamiau nepasisakė, formaliai nurodydamas, kad šie duomenys niekaip nepaneigia M. M. realiai atliko darbo fakto. Kaip matyti iš pirmiau nurodytos teismų praktikos, būtent galimybės (sulyginus su jos dirbtu darbu ir darbo laiku kitose darbovietėse) atlikti sulygtą darbą, darbuotojo kompetencija ir sugebėjimai, patirtis įgyvendinti darbo sutartyje nustatytas darbo funkcijas, yra svarbūs tiek sprendžiant dėl pačios darbo sutarties, tiek ir dėl ja sulygto darbo užmokesčio realumo (fiktyvumo).

Antra, apeliacinės instancijos teismas, pašalindamas iš nuosprendžio aprašomosios dalis dalį reikšmingų kaltinimo aplinkybių, jokių išvadų tuo pagrindu nepadarė. Nutartyje liko neišanalizuota ir neaišku tai, kad, jei nuteistosios M. M. ir UAB „C.“ darbo santykiai buvo realūs, ji atliko tam tikras darbines funkcijas, tai, kaip pagrįstai nurodoma jos kasaciniame skunde, ji turėjo gauti ir atitinkamą darbo užmokestį, tačiau apeliacinės instancijos teismas, pagrįsdamas savo išvadas, kodėl šalių sutartas darbo užmokestis yra fiktyvus ir nebuvo realiai išmokėtas, nepadarė išvadų, koks darbo užmokestis būtų vertinamas kaip realus ir atitinkantis pirmiau nurodytus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įvardytus kriterijus. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas nurodytą klausimą, turėjo BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka įvertinti ir pasisakyti dėl byloje esančio Juridinių asmenų registrui pateikto UAB „C.“ akcininkės V. M. 2007 m. gruodžio 10 d. sprendimo dėl M. M. skyrimo UAB „C.“ direktore ir jai nustatyto 2500 Lt mėnesinio darbo užmokesčio.

Trečia, kaip pagrįstai teigiama ir kasaciniuose skunduose, nurodytų aplinkybių pašalinimas iš kaltinimo turėjo būti teisiškai įvertintas taip pat ir sprendžiant V. M. veiksmų atitikį nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 3 dalyje, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumai.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta pirmiau, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties išvados nepagrįstos išsamiu ir visapusišku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o įrodymų vertinimas byloje neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, tai vertintina kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, todėl nutartis naikintina.

Iš naujo nagrinėjant bylą būtina detaliai patikrinti pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo pagrįstumą, įvertinti šio teismo sprendimą BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikaltimų sudėties požymių požiūriu, patikrinti ir įvertinti pirmiau pateiktus argumentus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 4 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Gintaras Goda

Alvydas Pikelis