2015-09-29 Nr. BB-3742-1-91-1-00487-2011-5 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-384-222/2015

Teisminio proceso Nr. 1-91-1-00487-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4;

2.4.7;

2.6.7.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Rimos Ažubalytės ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

išteisintajam A. U. ir jo gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui,

asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta – P. B. gynėjui advokatui Gintui Gustaičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Rimo Bradūno kasacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžių.

Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu A. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams, 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 22 iki 5 val., jei tai nėra susiję su darbu, neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios.

P. B. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams, 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 22 iki 5 val., jei tai nėra susiję su darbu, neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios.

Iš A. U., P. B. ir kitų nuteistųjų – V. K. ir G. Č. – priteista solidariai 12 664,90 Lt (3668 Eur) civiliniam ieškovui Kauno teritorinei ligonių kasai turtinei žalai atlyginti ir po 80 Lt (23 Eur) valstybei nukentėjusiojo E. K. atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžiu:

panaikintos Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio dalys: dėl A. U. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnio 1 dalį ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. U. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas); dėl P. B. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį, ir P. B. baudžiamoji byla dėl šių nusikalstamų veikų nutraukta, kaltinamajam susitaikius su nukentėjusiaisiais, BK 38 straipsnio pagrindu.

pakeista nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio priteisimo bei teismo išlaidų išieškojimo ir nuspręsta civiliniam ieškovui Kauno teritorinei ligonių kasai 12 664,90 Lt (3668 Eur) turtinės žalos atlyginimą priteisti solidariai iš V. K., G. Č. ir P. B.; išieškoti po 80 Lt (23 Eur) valstybei nukentėjusiojo E. K. atstovavimo išlaidoms atlyginti iš V. K., G. Č., P. B. ir M. T..

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista ir Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Audriaus Ažuko apeliacinis skundas atmestas.

Tuo pačiu Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu nuteisti V. K., G. Č. ir M. T., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti iš dalies: panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, išteisintojo A. U. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio ir asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, P. B. gynėjo advokato Ginto Gustaičio, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. U. ir P. B. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteisti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe su V. K. ir G. Č., 2011 m. rugsėjo 12 d., apie 1 val., viešoje vietoje prie (duomenys neskelbtini), V. K. ir G. Č. būnant apsvaigusiems nuo alkoholio, demonstruodami aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, siekdami priešpastatyti save aplinkiniams, pašalinių asmenų akivaizdoje, A. U. chuliganiškai vairuojant A. U. priklausantį automobilį „Lexus RX 330“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), juo užblokavus automobilį „Nissan Sunny“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuojamą M. T., ir iš jo ištraukus nukentėjusiuosius E. K., D. K. ir E. J., dėl chuliganiškų paskatų tyčia sudavė jiems rankomis, spardė į įvairias kūno vietas, taip E. K. bei E. J. sukėlė fizinį skausmą, o D. K. padarė odos nubrozdinimus ir poodines gilesnių audinių kraujosruvas rankose, kojose, nugaroje, šonuose, tai komplikavosi vidiniu nukraujavimu; tokiais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. K. sveikatą ir pažeidė viešąją tvarką.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl A. U. bei P. B. panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. U. išteisintas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas, o P. B. baudžiamoji byla pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį nutraukta, jam susitaikius su nukentėjusiaisiais.

Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras R. Bradūnas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 16 d. nuosprendį ir palikti galioti Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį dėl A. U. ir P. B. nuteisimo ir su šio nuosprendžio dalies pakeitimu dėl paskirtų bausmių, t. y. A. U., nuteistam pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, paskirti laisvės atėmimą trejiems metams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimą vieneriems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir nustatyti galutinę bausmę laisvės atėmimą trejiems metams, ją atliekant pataisos namuose; P. B., nuteistam pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, paskirti laisvės atėmimą trejiems metams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimą vieneriems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę bausmę laisvės atėmimą trejiems metams, ją atliekant pataisos namuose.

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas A. U., įrodymus vertino kiekvieną atskirai, neatskleidė jų tarpusavio ryšio, neatsižvelgė į jų visumą, taip padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Kasatorius pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tais atvejais, kai įvykdžius BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą abejones galima pašalinti, jos neturi būti vertinamos kaltinamųjų naudai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-152/2011), kaip tai nagrinėjamoje byloje formaliai nusprendė apeliacinės instancijos teismas.

Išteisinamajame nuosprendyje nepagrįstai akcentuoti tik gynybiniai A. U. parodymai ir kaltę paneigiantys duomenys, tačiau visiškai neanalizuoti jo kaltę patvirtinantys duomenys (liudytojo D. Ū. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, tyrėjo V. B. parodymai), jais nesiremta ir, vadovaujantis prielaidomis, o ne faktinėmis bylos aplinkybėmis, padaryta visiškai neargumentuota ir nepagrįsta išvada apie galimai darytą poveikį liudytojui D. Ū., nuteistiesiems V. K. bei M. T.. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, eliminuodamas ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktą liudytojo apklausą, kuri iš esmės ir atliekama dėl tos priežasties, kad liudytojas gali pakeisti parodymus, paneigė šio baudžiamojo proceso instituto prasmę ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

Teismas nepagrįstai neįvertino liudytojo D. Ū. parodymų keitimo priežasčių bei motyvų ir A. U. bei P. B. poveikio kitiems kaltininkams, taip pat liudytojui D. Ū., nors tokią aplinkybę patvirtina nuteistojo V. K. parodymai pirmosios instancijos teisme apie tai, kad A. U. kartu su P. B. „prašė jų į bylą nekišti“ ir už tai žadėjo „atsiskaityti“. Be to, apeliacinės instancijos teismas bylos duomenis vertino prieštaringai: nuteistasis V. K. ir nukentėjusieji D. K., E. K. parodė apie A. U. veiksmus – blokavo savo automobiliu kitą automobilį, stumdėsi su nukentėjusiaisiais, juos mušė, tačiau į šiuos parodymus neatsižvelgė ir minėtų veiksmų nevertino kaip nusikalstamų.

Kasatorius teigia, kad A. U., kuris ir vairavo automobilį, nusikaltimo padarymo metu buvo iniciatyvus, atliko aktyvius veiksmus, o jie atitinka inkriminuojamų nusikalstamų veikų sudėtį. Taip pat prieštaringai įvertinti liudytojo D. Ū. parodymai (pasiremiant jų detalėmis), duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, t. y. vienu atveju (A. U. kaltei pagrįsti) jie vertinami kaip nepatikimi, o kitu atveju (dėl P. B. prieštaringų ir keičiamų parodymų patikimumo) jie vertinami kaip teisingi, kad „nukentėjusysis D. K. galėjo būti sumuštas jau po įvykio“.

Anot kasatoriaus, tai patvirtina, kad skundžiamas nuosprendis paremtas selektyviu bylos duomenų vertinimu ir taip pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai vertinti duomenų visumą.

Kasatorius nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. U. nusikalstamus veiksmus grindžiantys duomenys gauti pažeidžiant BPK nuostatas, nes pirmosios instancijos teismas, perskaitydamas pirmiau ikiteisminio tyrimo metu duotus nukentėjusiųjų, liudytojų, kaltinamųjų parodymus, vadovavosi BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 4 dalimi, nors privalėjo vadovautis BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Prokuroro nuomone, tokia išvada yra nepagrįsta, nes pirmosios instancijos teismo klaidingai nurodyta proceso norma turėjo būti įvertinta kaip rašybos klaida ir tokio pobūdžio netikslumas negali būti vertinamas kaip esminis proceso pažeidimas.

Kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą BK 38 straipsnio 1 dalies pagrindu atleisdamas P. B. nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Tai prieštarauja šios baudžiamojo įstatymo normos esmei. Kasatorius pažymi, kad viena iš būtinų sąlygų atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės šiam susitaikius su nukentėjusiuoju yra kaltės pripažinimas padarius nusikalstamą veiką. Be to, kaltės pripažinimu bendrininkų padarytose nusikalstamose veikose laikomi parodymai ne tik apie savo, bet ir apie kitų bendrininkų veiksmus.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai kaltininkas keičia parodymus, duoda tik iš dalies teisingus parodymus, prisipažįsta padaręs nusikaltimą tik dėl byloje surinktų duomenų, toks prisipažinimas nėra savanoriškas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-464/2005). Nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo metu P. B. kaltę neigė, o pirmosios instancijos teisme savo kaltę pripažino visiškai, nurodė, kad nukentėjusįjį D. K. sumušė kartu su V. K., tačiau teigė, kad A. U. nusikalstamose veikose nedalyvavo.

Kasatorius nurodo, kad tokie P. B. parodymai (dėl A. U.) prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, o tai, kad teisme jis pripažino savo kaltę, – tėra būdas pasiekti švelnesnės bausmės paskyrimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas tik deklaratyviai pasisakė dėl dar vienos būtinosios sąlygos atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, t. y. pagrįsto manymo, kad šis asmuo ateityje nenusikals. Tokia išvada gali būti padaryta tik įvertinus aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-536/2012).

Teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, atsižvelgdamas į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (atvyko ir prisipažino, nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti nusikaltimą ar kt.), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į kaltininko asmenybę, jo elgesį iki ir po nusikalstamos veikos padarymo, veikos padarymo metu (teistumo nebuvimas, teigiamas socialinis elgesys, kritinis požiūris į padarytą nusikalstamą veiką bei pastangos sušvelninti ja sukeltus padarinius ir pan.) bei įvertindamas nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, padarinių sunkumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-77/2012).

Prokuroras nurodo, kad P. B. padarė nusikalstamą veiką tyčia, bendrininkų grupe (tai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė) ir tai rodo didesnį veikos pavojingumą. Tai, kad P. B. savo kaltę neigė iki bylos nagrinėjimo teisme proceso, kasatoriaus manymu, rodo nekritišką kaltininko požiūrį į savo veiksmus ir todėl nėra pagrindo manyti, kad ateityje jis nedarys naujų nusikalstamų veikų, juolab kad ir šios nusikalstamos veikos išaiškinti nepadėjo, priešingai – keitė parodymus, pripažino kaltę tik vengdamas realios laisvės atėmimo bausmės.

Kasaciniame skunde pasisakant dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies paskiriant nuteistiesiems bausmes, pažymima, kad, skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis BK 54 ir 61 straipsniuose nustatytais bausmių skyrimo pagrindais ir taisyklėmis. Byloje nustatyta A. U. ir P. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimų padarymas bendrininkų grupe, jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Pažymėdamas tai, kad po nusikaltimų padarymo A. U. kaltę neigė, žalos neatlygino, o P. B., tik suvokdamas bausmės neišvengiamumą, bylos teisminio nagrinėjimo pabaigoje iš dalies atlygino žalą ir pripažino savo kaltę, kasatorius teigia, kad, vadovaujantis BK 61 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, jiems turi būti skiriama bausmė, ne mažesnė kaip sankcijų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje, vidurkis. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad A. U. nusikaltimo padarymo metu buvo policijos pareigūnas, pagal pareigas turintis užtikrinti viešąją tvarką, saugoti ir ginti kitus asmenis nuo teisės pažeidimų, tačiau nagrinėjamoje situacijoje jis ne tik nuo to nesulaikė kitų asmenų, bet ir pats veikė iniciatyviai – automobiliu blokavo nukentėjusiųjų automobilį ir kartu su P. B. ėmė juos mušti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas neteisingai subendrino bausmes BK 63 straipsnio1, 4 dalių pagrindu (dalinio sudėjimo būdu). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jei kaltininkas be nesunkaus sveikatos sutrikdymo viešoje vietoje atliko ir veiksmus, pažeidžiančius viešąją tvarką, jo padarytos veikos kvalifikuojamos kaip sutaptis pagal BK 138 straipsnį ir 284 straipsnio 1 dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2006, 2K-214/2009). Nagrinėjamu atveju A. U., P. B. ir kitų nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį, sudaro idealiąją sutaptį, todėl A. U. ir P. B. paskirtos bausmės turi būti subendrintinos apėmimo būdu, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatomis.

Kasatorius nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyti A. U. ir P. B. BK 75 straipsnio nuostatas. Jo nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra esminės BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytos bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos, t. y. nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-498/2013); šiuo klausimu daroma teismo išvada turi būti motyvuota. Atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pobūdį, A. U. ir P. B. vaidmenis, jų požiūrį į padarytas nusikalstamas veikas, nėra pagrindo jiems taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, juolab kad darydami nusikaltimus jie buvo aktyvūs (iniciatyvūs), iš anksto pasiruošę (blokavo nukentėjusiųjų automobilį, turėjo lazdas, pirmi puolė smurtauti), be to, savo kaltę neigė, nusikaltimą padarė veikdami bendrininkų grupe ir tai pripažinta jų atsakomybę sunkinančia aplinkybę, o, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, po nusikaltimų padarymo kaltininkai neparodė kritiško požiūrio į savo veiksmus, laiku neatsiprašė nukentėjusiųjų, nesiekė sumažinti kilusių pasekmių, atlyginti žalą, bet priešingai – klaidindami tyrimą siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad, tiek skiriant konkrečią bausmę, tiek sprendžiant jos vykdymo atidėjimo klausimą, teismas turi vadovautis ir BK 41, 54 straipsnių nuostatomis, o BK 75 straipsnio taikymas nėra besąlyginis, priešingai – tai yra išimtinė nuostata, parodanti valstybės požiūrį į galimybę taikyti šį straipsnį tik tiems asmenims, kurie savo elgesiu suteikia pagrindą jais pasitikėti.

Apibendrindamas prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, netinkamai taikė baudžiamojo proceso principus, ydingai aiškino BK 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, iškraipė teismų praktiką analogiškose bylose, taip pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą principą ir suformavo nebaudžiamumo atmosferą. Anot kasatoriaus, šie pažeidimai yra esminiai, sukliudę teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl Kauno apygardos teismo nuosprendis naikintinas, paliekant galioti Šakių rajono apylinkės teismo nuosprendį, pakeičiant šio dalį dėl bausmių, skirtinų A. U. ir P. B..

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Rimo Bradūno kasacinis skundas tenkintinas iš dalies. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų.

Dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 1, 2 dalių pažeidimų

BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų; vienos iš tokių nuostatų – BPK 305 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti reikalavimai, keliami išteisinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai. Tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas), apeliacinės instancijos teismas, kaip tai nustatyta BPK 331 straipsnio 2 dalyje, privalo nurodyti nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio motyvus. Pažymėtina, kad teismo atliktas įrodymų vertinimas turi atitikti BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles įrodymus įvertinti pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas A. U. priimtą pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują jį išteisinantį nuosprendį, nurodytų BPK reikalavimų nesilaikė.

Iš bylos medžiagos ir teismų nuosprendžių turinio matyti, kad įvykio liudytojų, nukentėjusiųjų ir nuteistųjų, taip pat – P. B., kuriam apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu byla nutraukta, parodymai apie A. U. dalyvavimą (ar nedalyvavimą) darant nusikalstamus veiksmus nesutampa, dažnai – ir to paties asmens parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, atliekant parodymų patikrinimą vietoje ir bylą nagrinėjant teisme (teisiamajame posėdyje) – prieštaringi. Dėl to tokioje situacijoje ypač svarbu palyginti iš skirtingų šaltinių gautą informaciją, sugretinti faktus, objektyviai įvertinti priežastis, galėjusias lemti parodymų pakeitimą, ir patikrinti tiek kaltinančių, tiek teisinančių įrodymų tikrumą.

Be kita ko, BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Taip pat BPK 276 straipsnyje nustatyti kiti atvejai, kai kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas esminiu BPK pažeidimu laikė tai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojo D. Ū. parodymus (duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui ir (ar) tyrėjui), nurodė, kad jie perskaityti BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta tvarka, tuo tarpu turėjo būti BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Be to, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, vertindamas ikiteisminio tyrimo metu duotus nuteistojo V. K. parodymus kaip savarankišką įrodymą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog liudytojo D. Ū. parodymų perskaitymo pagrindu formaliai nurodytas ne tas BPK 276 straipsnio 1 dalies punktas, negali būti vertinama kaip esminis procesinis pažeidimas (BPK 369 straipsnio 3 dalis); bet kokiu atveju apeliacinės instancijos teismas tokį pažeidimą, jei jis būtų, gali ir privalo ištaisyti, prireikus – atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis).

Pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismo kompetencijos ribas apima ne tik teisės taikymo aspektą, bet ir bylai reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymą pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias BPK normas. Dėl nuteistojo V. K. parodymų vertinimo atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jis buvo apklausiamas keletą kartų, buvo atliktas jo parodymų patikrinimas vietoje, jis keitė parodymus ir teisiamojo posėdžio metu taip pat nepakankamai nuosekliai paaiškino, kokie parodymai dėl A.

U. bei konkrečių jo vaidmenį atskleidžiančių faktinių aplinkybių yra teisingi. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, vertindami V. K. parodymus, tai atliko paviršutiniškai, išsamiai neišanalizavę jų turinio. Antai apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje cituojami V. K. parodymai ne tiek apie faktus, kiek apie perskaitytų parodymų vertinimą kaip „beveik teisingą“ ir pan. Vertindamas liudytojo D. Ū. parodymus, apeliacinės instancijos teismas nepadarė motyvuotų išvadų apie tai, kuriais iš jų ir kodėl nesiremia, nes tik nurodė, kad „atkreiptinas dėmesys“, jog apie apklausas atlikusio pareigūno V.

B. galimą poveikį (asmenims, davusiems parodymus) šie „užsiminė“. Beje, teisiamajame posėdyje apklaustas kaip liudytojas tyrėjas V. B. tai neigė, o iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio liko neaišku, kam ir koks „poveikis“ padarytas, ar ne, tuo tarpu šiuo klausimu padarytos pirmosios instancijos teismo išvados yra visiškai priešingos. Taigi, nepaisant to, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (aprašomojoje dalyje) išdėstytas dalies bylos įrodymų turinys, jų vertinimas atliktas formaliai ir fragmentiškai, nepakankamai argumentuotai, pasiremiant dalimi atskirų įrodymų, teismo nuomone – atitinkančių išteisintojo A.

U. parodymus, tačiau neįvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, pagrindžiant tai išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nurodant bylos duomenimis paremtus motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė arba kitaip įvertino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, priimto A. U., įrodymus. Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimus, kurie yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Pažymėtina ir tai, kad, apeliacinės instancijos teismui išteisinus vieną iš nusikalstamą veiką bendrininkų grupe padariusių asmenų (šiuo atveju kiti asmenys liko nuteisti), nuosprendyje visiškai nepasisakyta apie įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, jos neišdėstytos (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 331 straipsnio 1, 2 dalys), todėl šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo nuosprendis taip pat neatitinka jo turiniui keliamų BPK reikalavimų. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. U. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad būtent jis chuliganiškai vairuodamas automobilį juo užblokavo kitą automobilį, kuriuo važiavo nukentėjusieji, o po to kartu su kitais nuteistaisiais naudojo prieš juos fizinį smurtą, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nors ir išteisino A. U., kitokių įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių nuosprendyje neišdėstė.

Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą. Dėl to kitų kasaciniame skunde nurodytų klausimų (dėl BK 38 straipsnio 1 dalies taikymo P. B. ir jam bei A. U. skirtinų bausmių) teisėjų kolegija nenagrinėja, nes, tik BPK nustatyta tvarka žemesnės instancijos teismui nustačius aplinkybes, susijusias su A. U. kaltės klausimo išsprendimu ir kartu padarius išvadą dėl įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių nustatymo, galima daryti išvadą ir apie sąlygų, numatytų BK 38 straipsnyje, buvimą, ir leidžiančią spręsti bausmių teisingumo klausimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 16 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Gintaras Goda

Rima Ažubalytė

Dalia Bajerčiūtė