2017-09-06 Nr. AB-16160-3-61-3-01737-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4751-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01737-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau ‒ ir atsakovas, Vilniaus PN), 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. jis atliko bausmę Vilniaus PN drausmės grupės sąlygomis ir buvo laikomas kamerų tipo patalpose. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN administracija neteisėtai ir nepagrįstai pareiškėjui neleido susitikti su dvasininku ir atlikti religines apeigas. Pareiškėjas nurodė, kad tokiais Vilniaus PN administracijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 26 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 9 straipsnis, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 106 straipsnis. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, dėl jis dėl šių teisių suvaržymo patyrė dvasinius išgyvenimus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas bausmę drausmės grupės sąlygomis atliko nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 18 d. Atsakovas vadovavosi BVK 145 straipsnio 1 dalimi ir teigė, kad drausmės grupei asmenys priskiriami dėl savo pačių veiksmų (pažeidimų), todėl jie turi prisiimti ir iš to kylančias neigiamas pasekmes. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, atlikdamas drausminę nuobaudą kamerų tipo patalpose, neturėjo judėjimo laisvės. Bausmių vykdymo įstatymai nenustato drausmės grupei priskirtų nuteistųjų galimybės dalyvauti religinėse apeigose, kurios vyksta koplyčioje. Pareiškėjo pageidavimu sudarant sąlygas praktikuoti religiją, lankyti koplyčią / kunigą, atlikti religines apeigas, ignoruojant bausmių vykdymo tvarkos, režimo reikalavimus, nebūtų pasiekti bausmių vykdymo tikslai. Nagrinėjant pareiškėjo prašymus, dvasininkas buvo informuotas apie pareiškėjo norą su juo susisiekti, tačiau Vilniaus PN administracija neturi pagrindo įpareigoti dvasininką lankyti pareiškėją kamerų tipo patalpose. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad Vilniaus PN nepadarė pareiškėjui jokios žalos, be to, pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti sumos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 700 Eur neturtinei žalai kompensuoti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš teisės apsilankyti koplytėlėje, susitikti su kunigu, eiti išpažinties neužtikrinimo. Teismas, nagrinėdamas bylą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartyje, kuri buvo priimta pirmą kartą apeliacine tvarka nagrinėjant bylą, padarytomis išvadomis, kad pirmosios instancijos teismas, pirmą kartą nagrinėdamas bylą, neteisingai sprendė dėl viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygos (Vilniaus PN neteisėtų veiksmų) buvimo, nes nebuvo teisinio pagrindo taikyti BVK 86 straipsnį, pareiškėjui turėjo būti taikomi tik BVK 75 straipsnyje nustatyti judėjimo apribojimai, kurie savaime pareiškėjui nesudarytų kliūčių naudotis BVK 106 straipsnyje nustatyta teise dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu atlikti religines apeigas. Teismo vertinimu, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2017 m. kovo 14 d. nutartyje konstatavus Vilniaus PN neteisėtus veiksmus, yra pagrindas svarstyti neturtinės žalos kompensavimo pareiškėjui klausimą.

Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, į nustatytas aplinkybes dėl nepagrįstų pareiškėjo teisių suvaržymų, įvertinęs pažeidimo trukmę (1 metai) ir mastą (teisė dalyvauti religinėse apeigose ginčo laikotarpiu pareiškėjui apskritai nebuvo suteikta), teismas konstatavo, kad pareiškėjas patyrė pakankamai intensyvius neigiamus dvasinius išgyvenimus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti Vilniaus PN veiksmai (nesudarymas pareiškėjui galimybės atlikti religines apeigas), žala ir tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos, todėl pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos kompensavimą.

Spręsdamas dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio, teismas nurodė, kad jos (žalos dydžio) nustatymas yra teismo prerogatyva. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatavo, kad šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Pareiškėjui priteistinos piniginės kompensacijos dydžio aspektu teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją dėl negalėjimo lankytis koplytėlėje pirmą kartą kreipėsi beveik po 5 mėnesių nuo nuobaudos skyrimo, be to, pareiškėjas nei viename iš skundų neprašė leisti lankytis koplytėlėje, tačiau tik prašė pateikti raštišką atsakymą, kodėl yra ribojamas jo krikščioniškas tikėjimas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN su prašymais leisti susitikti su kunigu. Kita vertus, teismo vertinimu, priteistino kompensacijos dydžio aspektu ypač reikšminga tai, kad, kaip nustatė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pareiškėjui buvo nepagrįstai taikytas BVK 86 straipsnis, t. y. pareiškėjas turėjo būti rakinamas tik nakties metu (pagal BVK 75 str. 2 d.). Atsižvelgęs į visa tai, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti adekvati suma yra 700 Eur.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo R. K. skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas dėl netinkamo bylos aplinkybių įvertinimo, todėl turėtų būti panaikintas. Pareiškėjui dėl padaryto bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo 2013 m. rugsėjo 18 d. Vilniaus PN direktoriaus nutarimu Nr. 28-908(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“ buvo paskirta nuobauda – perkėlimas 12 mėnesių į drausmės grupę. Todėl nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjas buvo drausmės grupės nuteistuoju. Kadangi pareiškėjas, būdamas drausmės grupėje, ne kartą pažeidė bausmės atlikimo režimo reikalavimus, už tai jis buvo baudžiamas dar griežtesnėmis nuobaudomis, t. y. perkėlimu į baudos izoliatorių ir 2 kartus po 3 mėnesius į kamerų tipo patalpas. Dėl to didžiąją ginčo laikotarpio, t. y. nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 18 d., dalį pareiškėjas praleido būtent Vilniaus PN kamerų tipo patalpose. BVK 75 straipsnyje yra nurodytos laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekančių ir drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygos, tačiau kadangi pareiškėjas didžiąją ginčo laikotarpio dalį praleido baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose, pareiškėjui buvo taikomi BVK 144–146 straipsniuose nustatyti režimo reikalavimai (BVK 86 str.). Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad didžiąją ginčo laikotarpio dalį pareiškėjas praleido būtent Vilniaus PN kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje.

2. Vilniaus PN yra 3 gyvenamieji korpusai, kurie yra izoliuoti vienas nuo kito. Koplyčia nuteistųjų religinėms apeigoms atlikti įrengta I-ajame gyvenamajame korpuse, o pareiškėjas nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 18 d. buvo perkeltas į drausmės grupę, kurios gyvenamosios patalpos yra įrengtos II-ajame gyvenamajame korpuse. Nuteistieji, perkelti į drausmės grupę ar į kamerų tipo patalpas, neturi galimybės lankyti I-ajame gyvenamajame korpuse įrengtą koplyčią, nes jie yra izoliuoti nuo nuteistųjų, gyvenančių bendrabučių tipo gyvenamosiose patalpose (I-asis ir III-asis gyvenamieji korpusai). Nuteistieji, esantys drausmės grupėje, gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu buvo rakinami tik nakties metu (BVK 75 str. 2 d.), tačiau tai nereiškia, kad į drausmės grupę perkelti nuteistieji dienos metu galėjo laisvai judėti visoje Vilniaus PN teritorijoje, nes drausmės grupės nuteistieji buvo izoliuoti nuo paprastosios ir lengvosios grupės nuteistųjų.

3. Pareiškėjas, gyvendamas II-ajame gyvenamajame korpuse ir pageidaudamas sielovadiniais tikslais susitikti su kunigu, turėjo galimybę bet kada pateikti rašytinį prašymą pataisos įstaigos administracijai. Nuteistųjų, esančių Vilniaus PN II-ajame gyvenamajame korpuse, prašymai sudaryti galimybes pabendrauti su dvasininku visuomet perduodami Vilniaus PN esančią koplyčią lankančiam dvasininkui, tačiau pareiškėjo rašytinių prašymų ginčo laikotarpiu įstaigos administracija nebuvo gavusi. Dvasininkas, atsižvelgęs į savo užimtumą ir kitas aplinkybes, pagal esančias galimybes periodiškai lanko drausmės grupės ir kamerų tipo patalpose laikomus nuteistuosius, tačiau Vilniaus PN administracija neturi teisinio pagrindo įpareigoti dvasininką lankyti nuteistuosius.

4. Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Šiuo atveju reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas, nes pareiškėjas į teismą kreipėsi galbūt siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama taip pat vadovaujantis ABTĮ normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), nes administracinė byla Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartimi buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui R. K., kuris neturtinės žalos atsiradimą kildina iš teisės apsilankyti koplytėlėje, susitikti su kunigu, eiti išpažinties neužtikrinimo Vilniaus PN nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 18 d., kai pareiškėjas buvo laikomas drausmės grupės sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai yra detalizuoti CK 6.246 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi dėl Vilniaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo) atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir skunde teigė, kad Vilniaus PN administracija nuo 2013 m. rugsėjo 18 d., kai pareiškėjas atliko bausmę drausmės grupės sąlygomis ir buvo laikomas kamerų tipo patalpose, neteisėtai ir nepagrįstai pareiškėjui neleido susitikti su dvasininku ir atlikti religines apeigas, taip padarydama pareiškėjui 50 000 Eur neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas religijos laisvės aspektu ginčo laikotarpiu, skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė dalyvauti religinėse apeigose, todėl priteisė pareiškėjai iš atsakovo 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė tik atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, kuris savo nesutikimą su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimu grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir dėl to nepagrįstai konstatavo, jog egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad nuteistieji, perkelti į drausmės grupę ar į kamerų tipo patalpas, neturi objektyvios galimybės lankyti koplyčią, o pareiškėjo prašymo sudaryti galimybes pabendrauti su dvasininku Vilniaus PN ginčo laikotarpiu nebuvo gavusi.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Religijos laisvės kontekste pabrėžtina, kad ją įtvirtina tiek Konvencija, tiek Konstitucija, o nuteistųjų atveju – ir BVK (šiuo atveju aktuali BVK redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu). Pagal Konvencijos 9 straipsnio 1 dalį kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; tai teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laisvai skelbti savo religiją ar tikėjimą, laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo. Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti tik tiek apribojama, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek būtinai reikia demokratinėje visuomenėje visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, sveikatai ir moralei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (Konvencijos 9 str. 2 d.). Konstitucijos 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves (Konstitucijos 26 str. 4 d.).

Nuteistųjų teisės atlikti religines apeigas aspektu akcentuotina, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas (BVK 106 str. 1 d.). Pagal BVK 106 straipsnio 2 dalį pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui. BVK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 106 str. 4 d.). Jokių BVK 106 straipsnio taikymo išimčių nuteistiesiems, kad ir kur jie būtų kalinami, šis BVK straipsnis nenustato.

Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką ginčo laikotarpiu nustatė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (Toliau – ir Taisyklės) 184–186 punktai. Atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo religinius, dvasinius ir moralinius poreikius, turi būti leidžiama dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje, ir turėti tam reikalingas knygas ir literatūrą (Taisyklių 184 p.). Religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas (Taisyklių 185 p.). Pataisos įstaigose turi teisę lankytis visų konfesijų dvasininkai; dvasininkai nuteistuosius gali lankyti suderintu su pataisos įstaigos administracija laiku (Taisyklių 186 p.).

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas dėl netinkamo bylos aplinkybių įvertinimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas.

Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 str. 1 d.). ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas.

Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjo skundą, šioje byloje buvo pateikęs įrodymus, kad pareiškėjui Vilniaus PN 2013 m. rugsėjo 18 d. nutarimu buvo skirta nuobauda – perkėlimas 12 mėnesių į drausmės grupę. Byloje nėra ginčo, kad nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjas buvo drausmės grupės nuteistuoju. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje priimtoje 2017 m. kovo 14 d. nutartyje, kuria perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodė, kad BVK 75 straipsnyje nustatyti judėjimo apribojimai savaime nesudarytų pareiškėjui kliūčių naudotis BVK 106 straipsnyje nustatyta teise dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu atlikti religines apeigas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nurodė, kad Vilniaus PN neteisėti veiksmai jau yra konstatuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartyje, todėl svarstė neturtinės žalos kompensavimo pareiškėjui klausimą.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad didžiąją ginčo laikotarpio dalį pareiškėjas praleido būtent Vilniaus PN kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, jog įrodymus apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu būnant drausmės grupėje skirtas nuobaudas (perkėlimą į kamerų tipo patalpas ir uždarymą į baudos izoliatorių), dėl kurių šiuo atveju taikytinos ne tik BVK 75 straipsnio, tačiau ir BVK 145 straipsnio 1 dalies ir 86 straipsnio nuostatos, atsakovas pateikia tik kartu su apeliaciniu skundu. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas šioje byloje atsakovo apeliacine tvarka skundžiamą sprendimą, nevertino šių įrodymų, nes atsakovas nebuvo jų pateikęs, dėl to apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai paneigia šioje byloje padarytas išvadas dėl Vilniaus PN veiksmų (neveikimo) neteisėtumo, nes atsakovas BVK 86 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu grindė savo atsiliepimą į skundą ir pareiškėjui ginčo laikotarpiu pateiktus atsakymus dėl krikščioniško tikėjimo ribojimo.

Iš atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktų įrodymų apie pareiškėjui nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. vasario 3 d. skirtas nuobaudas, matyti, kad pareiškėjas ne visą, o tik dalį ginčo laikotarpio buvo kalinamas kamerų tipo patalpose ar baudos izoliatoriuje, o kitą laiką jis buvo kalinamas kaip drausmės grupės nuteistasis. Šiame kontekste akcentuotina, kad BVK 75, 86, 142 ir 145 straipsniuose nėra įtvirtinta jokių nuostatų dėl BVK 106 straipsnio taikymo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi BVK 75, 86, 106, 142 ir 145 straipsniuose bei Taisyklių 184–186 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta tokia BVK 106 straipsnio taikymo išimtis, pagal kurią pataisos namų administracija laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kuriems yra skirtos nuobaudos (perkėlimas į drausmės grupę, perkėlimas į kamerų tipo patalpas ir / ar uždarymas į baudos izoliatorių), nebeturi sudaryti sąlygų pasinaudoti BVK 106 straipsnyje įtvirtinta jų teise atlikti religines apeigas. Tai reiškia, kad aplinkybė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu pataisos namuose buvo laikomas drausmės grupės sąlygomis / kamerų tipo patalpose / baudos izoliatoriuje, pati savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčo laikotarpiu egzistavo teisėtas pagrindas apriboti jo (pareiškėjo) teisę atlikti religines apeigas. Pats atsakovas patvirtina, kad Vilniaus PN yra įrengta religinėms apeigoms atlikti skirta patalpa – koplyčia.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo nekeičia ir atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojami pataisos namų gyvenamųjų patalpų ypatumai, susiję su gyvenamųjų korpusų izoliavimu, nes Vilniaus PN taikomos jų veiklos organizavimo priemonės negali pateisinti nepagrįsto nuteistiesiems įstatymuose nustatytų teisių ribojimo. Tai yra tik organizacinio pobūdžio aplinkybės, kaip Vilniaus PN turi užtikrinti nuteistųjų, kurie laikomi drausmės grupės sąlygomis, kamerų tipo patalpose ar baudos izoliatoriuje, BVK 106 straipsnyje įtvirtintą teisę atlikti religines apeigas. Atsakovas šiuo atveju nenurodo teisiškai pagrįstų aplinkybių, dėl kurių nagrinėjamu atveju turėjo būti ribojama pareiškėjo teisė atlikti religines apeigas.

Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas ginčo laikotarpiu yra su prašymais kreipęsis į Vilniaus PN, prašydamas pateikti raštišką atsakymą, kodėl yra ribojamas jo krikščioniškas tikėjimas (b. l. 20, 22). Vilniaus PN, atsakydami į pareiškėjo prašymus, 2014 m. kovo 4 d. ir 2014 m. balandžio 18 d. raštuose nurodė, kad pareiškėjas nebus vedamas į koplyčią, o 2014 m. balandžio 18 d. rašte papildomai pažymėjo, jog kunigas yra informuotas, kad pareiškėjas sielovados tikslais nori susitikti su juo, tačiau Vilniaus PN neturi teisės įpareigoti dvasininką lankyti pareiškėją drausmės grupėje (kamerų tipo patalpose). Be to, byloje yra ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. gegužės 28 d. atsakymas į pareiškėjo skundą dėl religinių paslaugų prieinamumo, kad Vilniaus PN 2014 m. kovo 4 d. atsakymas į pareiškėjo prašymą yra pagrįstas (b. l. 11). Šie faktai patvirtina, kad pareiškėjas, ginčo laikotarpiu norėdamas pasinaudoti savo teise atlikti religines apeigas, buvo aktyvus ir kėlė klausimą dėl Vilniaus PN veiksmų (neveikimo) religijos laisvės aspektu, t. y. siekė eiti į koplyčią.

Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo teisės akto nuostatos, kuri sudarytų pagrindą tvirtinti, kad ginčo laikotarpiu galėjo ir turėjo būti suvaržyta pareiškėjo teisė atlikti religines apeigas, t. y. atsakovas šiuo konkrečiu atveju nepagrindžia teisėto pagrindo riboti pareiškėjo teisę atlikti religines apeigas. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad egzistavo pareiškėjo skunde nurodyti atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas), kaip viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nes teisė dalyvauti religinėse apeigose ginčo laikotarpiu pareiškėjui apskritai nebuvo suteikta.

Teisėjų kolegija, sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytų neturtinės žalos vertinimo kriterijų ir motyvų, susijusių su pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydžio įvertinimu, papildomai akcentuoja, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįstai pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo pinigais iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ar turėjo priteisti mažesnę neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė