2019-05-08 Nr. AB-10695-3-61-3-00426-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-314-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00426-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.13.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. J. 2017 m. vasario 8 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Klaipėdos AVMI) 2016 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (6.5)FR0682-452 (toliau – 2016 m. liepos 15 d. sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2016 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 68-303 (toliau – 2016 m. spalio 17 d. sprendimas); 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2017 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. S-13(7-262/2016) (toliau – 2017 m. sausio 16 d. sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Klaipėdos AVMI vertino tik 2009 m. pabaigos momentą, t. y. 2009 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo bendrą uždarajai akcinei bendrovei „Baltas sodas“ (toliau – Bendrovė) perduotą piniginių lėšų sumą per visus 2009 metus, tačiau neatsižvelgė į tai, kad 2009 m. Bendrovei perduotos piniginės lėšos paties pareiškėjo buvo gautos iš automobilių pirkėjų sumokėtų (pareiškėjui perduotų) avansinių įmokų, kurios buvo panaudotos automobilių pirkimui iš JAV įmonės „Baltic Auto Shipping, Inc“ (toliau – JAV įmonė). Pareiškėjo turėtų laisvų piniginių lėšų neigiamas likutis 2009 m. pabaigai mokesčių administratoriaus buvo konstatuotas, nes nebuvo atsižvelgta į tai, kad Bendrovės apskaitoje užfiksuotos pajamos (1 093 619,15 Lt), gautos iš pareiškėjo, kaip atskaitingo asmens, surinkusio avansines įmokas už automobilius.

2.2. Klaipėdos AVMI darė išvadą, kad pareiškėjas nepasiskolino lėšų iš A. P., neatsižvelgdama į tai, kad minėtas asmuo fiziškai pinigų pareiškėjui neperdavė, o pinigai realiai buvo gauti iš automobilių pirkėjų. Šie pinigai buvo skirti sumokėti A. P. vadovaujamai JAV įmonei. Paskolos sutartys tarp pareiškėjo ir JAV įmonės vadovo A. P. bei vekseliai buvo sudaryti kaip užtikrinimas, kad pareiškėjo iš pirkėjų surinktos avansinės įmokos už perkamus automobilius bus pervestos JAV įmonei, kuri vykdė automobilių pirkimus JAV aukcionuose.

2.3. Mokesčių administratorius netikrino muitinėje deklaruotų duomenų, kurie įrodytų, kad Bendrovė iš JAV 2009–2010 m. buvo importavusi tūkstančius automobilių, kurių visų pardavėjas yra JAV įmonė ir kurių įsigijimo vertės visiškai atitinka pareiškėjo avansinės apyskaitos duomenis. Automobiliai iš JAV keliauja 1–2 mėn., todėl skiriasi avanso ir PVM sąskaitos faktūros išrašymo momentas. 2010 m., kai buvo išrašytos visos pardavimo PVM sąskaitos faktūros, pareiškėjo avansinėje apyskaitoje nebeliko sumų, nuo kurių Klaipėdos AVMI pareiškėjui apskaičiavo mokesčius ir baudas. Apskaičiuojant mokėtinus mokesčius, buvo vertinami tik 2009 m. likučiai, visiškai nevertinant 2010 m. duomenų.

2.4. Bendrovės mokestinis tyrimas buvo baigtas 2011 m. gegužės 10 d., tačiau pareiškėjo mokestinis patikrinimas dėl gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) sumokėjimo už 2009–2010 metus buvo pradėtas tik 2014 m. gruodžio 22 d. Klaipėdos AVMI tikslingai laukė nuo 2011 iki 2015 metų tam, kad pareiškėjas jau 2015 metais nebegalėtų nieko pakeisti už 2009 metus (nebegalėtų patikslinti GPM deklaracijos). Atlikdama vienpusišką patikrinimą, kuriuo buvo tikslingai siekiama priskaičiuoti papildomus mokesčius pareiškėjui, atsiribojant nuo kitų faktų ir aplinkybių, kurios leidžia pagrįsti pareiškėjo mokestinių prievolių ir atsakomybės nebuvimą, Klaipėdos AVMI grubiai nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) suformuotos praktikos, kad privalu tirti visas aplinkybes ir rinkti įrodymus tiek patvirtinančius, tiek paneigiančius mokesčio mokėtojo veiksmų teisėtumą.

3. Atsakovas VMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. VMI atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Atliko pareiškėjo patikrinimą, kurio metu buvo tikrinti pareiškėjo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai per laikotarpį nuo 2009 m. iki 2014 m. spalio 31 d. ir nustatė, jog pareiškėjo 2009 m. išlaidos viršijo jo pajamas 537 206 Lt suma, o patirtoms išlaidoms pareiškėjas panaudojo iš nenustatytų pajamų šaltinių gautas pajamas, kurios nebuvo apmokestintos, t. y. pareiškėjas nevykdė arba netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuojant mokesčius. Nustačiusi šias aplinkybes VMI pareiškėjo ir jo sutuoktinės patikrinimą atliko taikydama Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 70 straipsnio nuostatas (mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą).

3.2. Pareiškėjas pateikė tikslines paskolų sutartis (2009 m. sausio 1 d. 900 000 Lt sumai ir 2010 m. sausio 2 d. 400 000 Lt sumai), tačiau pinigų perdavimo faktą patvirtinantys dokumentai nebuvo pateikti. Buvo nustatyta, kad paskolų grąžinimas nebuvo užtikrintas jokiomis garantijomis. Prisidengiant paskolomis iš fizinio asmens yra bandoma nuslėpti pareiškėjo neapskaitytų pajamų gavimo faktą. Pareiškėjui nepateikus piniginių lėšų perdavimo faktą patvirtinančių dokumentų, VMI konstatavo, kad pareiškėjas pagal tikslines paskolos sutartis ir paprastuosius vekselius nepasiskolino (negavo) iš A. P. 1 300 000 Lt. Minėti dokumentai buvo formalūs sandoriai, surašyti tikslu pateisinti pareiškėjo išlaidas. Pareiškėjas neįrodė pinigų perdavimo fakto, todėl VMI nepripažino šių lėšų pareiškėjo pajamomis.

3.3. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių savo argumentus, jog 2009 m. Bendrovei perduotos piniginės lėšos pareiškėjo buvo gautos iš automobilių pirkėjų sumokėtų avansinių įmokų, kurios buvo panaudotos automobilių pirkimui iš JAV įmonės. VMI 2011 m. atlikusi Bendrovės patikrinimą, nenustatė, kad ji iš pareiškėjo gautus įnašus būtų apskaičiusi kaip kitų fizinių asmenų avansus automobiliams įsigyti. Be to, tokių paaiškinimų neteikė ir pats pareiškėjas, kuris iki šiol 537 206 Lt kilmę grindė gautomis paskolomis iš A. P.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui nepateikus jo 537 206 Lt didesnes išlaidas už jo iš apmokestinamųjų šaltinių gautas pajamas pagrindžiančių dokumentų, mokesčių administratorius negalėjo nustatyti pareiškėjo mokestinės prievolės dydžio įprasta tvarka, todėl pareiškėjo ir jo sutuoktinės patikrinimą atliko ir mokesčio bazę pagrįstai nustatė, taikydamas MAĮ 70 straipsnio nuostatas.

6. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius nustatė, jog Bendrovė 2009 m. dirbo nuostolingai, pelno mokesčio už 2010 m. nemokėjo, neturėjo galimybių pareiškėjui (kaip akcininkui) išmokėti dividendų. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad mokesčių administratorius darė pagrįstą išvadą, jog prisidengdamas paskolomis iš fizinio asmens, pareiškėjas siekia nuslėpti neapskaitytų pajamų gavimo faktą.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pajamų (piniginių lėšų), iš kurių buvo daromi akcininko įnašai į Bendrovės kasą apyvartinėms lėšoms papildyti, šaltiniu įvardijo būtent tarp jo ir A. P. sudarytas tikslines paskolos sutartis. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai tikslines paskolos sutartis, paprastuosius vekselius, skolų suderinimo aktus laikė nepagrindžiančiais realaus jose nurodytų piniginių lėšų perdavimo pareiškėjui fakto. Teismas nurodė, kad šie dokumentai sudaryti formaliai, siekiant pateisinti pareiškėjo išlaidas, t. y. kaip atskaitingo Bendrovės asmens piniginių įnašų šaltinius. Teismas sprendė, kad nesant lėšų perdavimą pagal pateiktas tikslines paskolos sutartis patvirtinančių dokumentų, VMI pagrįstai nepripažino 1 300 000 Lt lėšų pareiškėjo pajamomis.

8. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis neprivalėjo deklaruoti pajamų gavimo atitinkamais laikotarpiais, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga. VMI nustačius, kad 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo pajamas, pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas 2009 m. sausio 1 d. neturėjo 40 000 Lt piniginių lėšų ne banke. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, kuriais pagrindė sprendimą paskaičiuoti pareiškėjui papildomą GPM ir su juo susijusias sumas.

III. 9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

10.1. Teismas visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimus dėl Bendrovės vykdyto automobilių prekybos verslo modelio (fiziniai asmenys, norintys įsigyti automobilį iš JAV, per atskaitingus asmenis (tokiu buvo ir pareiškėjas) įnešdavo į Bendrovės sąskaitą 100 proc. automobilio kainos avansą, Bendrovė importuodavo automobilius iš JAV įmonės, kurios vadovu buvo A. P., avansai buvo perduodami JAV įmonei, automobiliai atgabenami per 1–2 mėn., kai asmuo gaudavo automobilį buvo išrašoma PVM sąskaita faktūra), t. y. į tai, kad Bendrovei pareiškėjo įneštos grynųjų pinigų sumos buvo mokėjimo pavedimais pervedamos JAV įmonei. Akivaizdu, kad pareiškėjas nenaudojo ir negalėjo naudoti tam savo piniginių lėšų.

10.2. Mokesčių administratorius pareiškėjo patikrinimą pradėjo tik 2014 m. gruodžio 22 d., pareiškėjui po 5 metų iš esmės netekus galimybės surinkti reikalingus duomenis bei įrodymus, nors dar 2011 metais mokesčių administratorius žinojo, koks yra Bendrovės verslo modelis ir turėjo visus dokumentus, nes buvo atliktas Bendrovės patikrinimas. Mokesčių administratorius netikrino muitinėje deklaruotų duomenų, kurie įrodytų, kad Bendrovė iš JAV įmonės 2009–2010 m. laikotarpiu importavo tūkstančius automobilių, kurių įsigijimo vertės visiškai atitinka pareiškėjo avansinės apyskaitos duomenis.

10.3. Pareiškėjo patikrinimo metu buvo vertintas tik 2009 metų pabaigos momentas, bet neatsižvelgta į tai, kad 2009 m. Bendrovei perduotos lėšos pareiškėjo buvo gautos iš automobilių pirkėjų sumokėtų avansinių įmokų, o automobiliai buvo gaunami ir PVM sąskaitos faktūros išrašomos praėjus 1–2 mėnesiams nuo avanso už automobilį gavimo. 2010 metais, kai buvo išrašytos visos pardavimo PVM sąskaitos faktūros pareiškėjo avansinėje apyskaitoje nebelieka sumų, nuo kurių Klaipėdos AVMI pareiškėjui apskaičiavo mokesčius ir baudas. Taigi, apskaičiuojant mokėtinus mokesčius buvo vertinami tik 2009 m. likučiai, visiškai nevertinant 2010 metų avansinės apyskaitos duomenų, kuriuose per atskaitingą asmenį (pareiškėją) pirkėjų sumokėti avansai įskaityti, išrašius PVM sąskaitas-faktūras automobilių pirkėjams.

10.4. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pinigus pareiškėjas gavo ne iš A. P., o iš automobilių pirkėjų Lietuvoje. Paskolos sutartys tarp pareiškėjo ir A. P. buvo sudarytos kaip užtikrinimas, kad pareiškėjo iš pirkėjų surinktos avansinės įmokos už automobilius bus pervestos JAV įmonei, kuri savo lėšomis vykdė automobilių pirkimus JAV aukcionuose. Teismas užkirto galimybę pareiškėjui įrodyti savo nesutikimo su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu pagrįstumą, nes dėl nesuprantamų motyvų netenkino pareiškėjo prašymo skirti ekspertizę, nors tokiam prašymui iš VMI prieštaravimų nebuvo gauta.

11. Atsakovas VMI atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos AVMI atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Klaipėdos AVMI nurodo, kad pritaria VMI atsiliepime išdėstytiems motyvams ir mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas bei pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Klaipėdos AVMI 2016 m. liepos 15 d. sprendimo, kuriuo vietos mokesčių administratorius, konstatavęs, kad pareiškėjo išlaidos 2009 metais viršijo juridinę galią turinčiais pajamų šaltiniais patvirtintas pajamas, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, pareiškėjui apskaičiavo 23 534,23 Eur GPM, 15 754,50 Eur GPM delspinigių, 9 335,03 Eur privalomojo sveikatos draudimo (toliau – PSD) įmokų, 6 245,09 Eur PSD įmokų delspinigių, skyrė 7 060 Eur GPM baudą ir 2 800 PSD įmokų baudą, bei dėl šį sprendimą patvirtinusių VMI 2016 m. spalio 17 d. sprendimo ir MGK 2017 m. sausio 16 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindų ginčijamiems sprendimams panaikinti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, bylai reikšmingas faktines aplinkybes, bylai aktualų teisinį reguliavimą, įskaitant įtvirtintąjį MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje, 70 straipsnyje, VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse, LVAT praktiką, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, kuriais pagrindė sprendimą paskaičiuoti pareiškėjui papildomą GPM ir su juo susijusias sumas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pajamų gavimą iš esmės grindžia tik sandoriais, jo argumentai dėl realaus pajamų gavimo pagal byloje pateiktus sandorius nėra pagrįsti kokiais nors faktiniais duomenimis, o tik prielaidomis.

15. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigdamas, kad, jo nuomone, teismas netinkamai įvertino pareiškėjo ir A. P. sudarytomis paskolų sutartimis pagrįstas pareiškėjo pajamas, nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl ekspertizės skyrimo, o dėl to, kad mokestinis patikrinimas buvo pradėtas tik 2014 m. pabaigoje, pareiškėjui buvo užkirstos galimybės surinkti reikalingus įrodymus.

16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

17. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

19. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad teismas netinkamai įvertino pareiškėjo ir A. P. sudarytomis paskolų sutartimis pagrįstas pareiškėjo pajamas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, visų byloje surinktų įrodymų kontekste įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus motyvus (žr. pirmosios instancijos teismo sprendimo 9–11 psl.), jų nekartoja ir pritaria teismo atliktam įrodymų vertinimui bei padarytai išvadai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prisidengdamas paskolomis iš fizinio asmens, kuris susijęs su tiekiamų įmonei naudotų automobilių pardavimu iš JAV registruotos įmonės „Baltic Auto Schipping Inc“, kurios savininkas yra būtent A. P., siekė nuslėpti neapskaitytų pajamų gavimo faktą, o nesant lėšų perdavimą pagal pateiktas tikslines paskolos sutartis patvirtinančių dokumentų, darytina išvada, kad VMI pagrįstai nepripažino 1 300 000 Lt lėšų pareiškėjo pajamomis.

20. Šiuo aspektu papildomai paminėtina, kad dėl įrodymų vertinimo mokestinių ginčų bylose, kai remiantis įvairiais civiliniais sandoriais įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, LVAT ne kartą yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos (žr., pvz., 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007, 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2019). LVAT praktikoje taip pat pažymėta, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą; vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia; tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (žr., pvz., 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011, 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015, 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2019).

21. Pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo versija dėl 1 300 000 Lt sumos gavimo jo ir A. P. sudarytų paskolų sutarčių pagrindu, įvertinus sprendimo 20 punkte paminėtos LVAT praktikos kontekste, konstatuotina, kad teismas, nustatęs, jog byloje nėra šių lėšų perdavimą pagal pateiktas tikslines paskolos sutartis patvirtinančių dokumentų, pagrįstai sprendė, jog pripažinti nurodytas lėšas pareiškėjo pajamomis nėra pagrindo.

22. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl ekspertizės skyrimo. Pagal ABTĮ 61 straipsnio 1 dalį, jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialiųjų mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, teismas ar teisėjas skiria ekspertą arba paveda ekspertizės įstaigai atlikti ekspertizę. Pažymėtina, kad ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad ekspertizės atlikimas yra tikslingas. Ekspertizės skyrimas, nepagrindus tikėtinumo jos metu nustatyti byloje reikšmingus duomenis, prieštarauja proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principams (ABTĮ 11 str.). Be to, eksperto išvada teismui neprivaloma ir turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (ABTĮ 56 str. 6 d., 61 str. 4 d.). Taigi nagrinėjamu atveju turėjo būti suabejota tam tikrų faktų buvimu ir nustatyta, kad šiems faktams nustatyti reikalingos specialiosios žinios, tikslinga skirti ekspertizę. Nustatyta, kad pareiškėjo atstovas prašymą dėl ekspertizės skyrimo pirmosios instancijos teismui pateikė 2017 m. kovo 16 d. (b. l. 89–90), kuriame nurodė, kad ekspertui turėtų būti užduoti klausimai: 1) kokio dydžio, kaip ir už ką susidarė UAB „Baltas sodas“ įsiskolinimas L. J. 2009 m. gruodžio 31 d.? 2) ar mokesčių administratorius, apskaičiuodamas L. J. mokėtiną GPM, įvertino L. J. 2010 metais bendrovei UAB „Baltas sodas“ grąžintas lėšas? Klausimą dėl pareiškėjo prašymo skirti ekspertizę pirmosios instancijos teismas sprendė 2017 m. balandžio 13 d. vykusiame teismo posėdyje ir motyvuotai atsakė jį tenkinti, nurodęs, kad byloje yra surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių mokesčių administratoriaus sprendimą papildomai apmokestinti pareiškėją. Teisėjų kolegija, visos bylos medžiagos kontekste įvertinusi pareiškėjo atstovo 2017 m. kovo 16 d. prašyme dėl ekspertizės skyrimo nurodytus argumentus (b. l. 89–90), pritaria pirmosios instancijos teismui, kad, atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir ginčo pobūdį nėra jokio pagrindo išvadai, jog byloje kilo specialių žinių poreikis. Taigi nagrinėjamu atveju nebuvo būtinybės skirti ekspertizę.

23. Pabrėžtina, kad pareiškėjas neneigia fakto, jog atliekant pareiškėjo mokestinį patikrinimą, MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytas mokesčio apskaičiavimo senaties terminas pažeistas nebuvo. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjui mokestinio patikrinimo metu būtų buvę kliudoma mokesčių administratoriui teikti įrodymus. Todėl kaip nepagrįsti atmetami pareiškėjo teiginiai, kad pareiškėjui buvo užkirstos galimybės surinkti reikalingus įrodymus, nes mokestinis patikrinimas buvo pradėtas tik 2014 m. pabaigoje.

24. Įvertinusi kitus pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad jais arba kartojami pirminiame skunde išdėstyti argumentai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami.

25. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė