c03364fc-a60d-40d6-bf6e-71d9b331e7fa · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. 2A-656-241/2015Proceso Nr. 2-55-3-01496-2014-2                                                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.10.5.2.5. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. lapkričio 26 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Danutės GasiÅ«nienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo A. B. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo A. B. ieÅ¡kinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė :I.Ginčo esmė IeÅ¡kovas kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus apygardos teismui ir teisėjams J.

V. bei H. J. ir prašė: pripažinti, kad atsakovai Vilniaus apygardos teismas ir teisėjai J. V. bei H. J. pažeidė jo teises dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000 nevykdymo per įmanomai trumpiausiÄ laikÄ ir su jo nevykdymu susijusių nutarčių nevykdymo; priteisti iÅ¡ atsakovo Lietuvos Respublikos 1 005 247,89 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimÄ . IeÅ¡kovas nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 31 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000 nebuvo įvykdytas per įmanomai trumpiausiÄ laikÄ , nepagrįstai buvo atsisakyta šį sprendimÄ Ä¯vykdyti ir vykdomoji byla nutraukta.

Tokiais neteisėtais veiksmais Lietuvos teismai padarė ieÅ¡kovui turtinę ir moralinę žalÄ , kuriÄ sudaro 805 247,89 Lt bendra padarytos turtinės žalos suma ir 100 000 Lt neturtinės žalos suma dėl iÅ¡gyvenimų, susijusių su sprendimo nevykdymo ir atsisakymo įvykdyti sprendimÄ per įmanomai trumpiausiÄ laikÄ . IeÅ¡kovas nurodo, kad jam sukelti dvasiniai iÅ¡gyvenimai ir turėti nepatogumų dėl to, kad Vilniaus apygardos teismas ir jo teisėjai J. V. bei H. J. atsisakė atlyginti padarytÄ ir patirtÄ Å¾alÄ dėl civilinio proceso pažeidimo civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000 ir sprendimo neįvykdymo per įmanomai trumpiausiÄ laikÄ civilinėje byloje Nr. 2-4446-781/2014, kurioje 2014 m. liepos 3 d. priimtomis nutartimis ieÅ¡kovo ieÅ¡kinys paliktas nenagrinėtas bei netenkintas ieÅ¡kovo praÅ¡ymas dėl teisėjos nuÅ¡alinimo nuo Å¡ios bylos nagrinėjimo.             II.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 8 d. sprendimu ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį atmetė. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos apeliacinio teismo praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-07-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1755/2013), nurodė, kad ieÅ¡kovo reikalavimas pripažinti, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000 nevykdymu ir su jo nevykdymu susijusių nutarčių nevykdymu ir neįvykdymu bei atsisakymu įvykdyti per įmanomai trumpiausiÄ laikÄ ir atlyginti padarytÄ Å¾alÄ Vilniaus apygardos teismas ir teisėjai pažeidė ieÅ¡kovo teises, reiÅ¡kia ne kÄ kitÄ , kaip faktų, kurie reikalingi jo ginčui spręsti, pripažinimÄ .

Tokio pobÅ«džio reikalavimas negali bÅ«ti nagrinėjamas kaip materialinis teisinis reikalavimas, Å¡ie faktai yra betarpiÅ¡kai nagrinėjami ir nustatinėjami byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl teisės. Teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kovo reikalavimų nustatyti, kad nepagrįstai nenusiÅ¡alino (nebuvo nuÅ¡alinti) bylÄ nagrinėję teisėjai, kad pažeisti ieÅ¡kinio priėmimo ir iÅ¡nagrinėjimo terminai, kad egzistuoja ieÅ¡kovo reikalavimus dėl žalos priteisimo pagrindžiančios aplinkybės ir pan., Å¡ioje civilinėje byloje konstatavimas iÅ¡ esmės reikÅ¡tų ne kÄ kitÄ , kaip konstatavimÄ , kad prieÅ¡ tai iÅ¡nagrinėtoje byloje Nr. 2-1007-392/2009 (Nr. 2-3658-392/2013) procesiniai veiksmai ir sprendimai buvo priimti suvaržius ieÅ¡kovo teises.

Teismas pažymėjo, kad teismų veiksmai yra tikrinami konkrečioje byloje specialia instancine tvarka, apskundžiant atitinkamų teismų sprendimus pagal CPK normose įtvirtintÄ jų apskundimo tvarkÄ . IeÅ¡kovo reikalavimas ir nurodomos aplinkybės galėtų (turėtų) bÅ«ti apeliacinio ar kasacinio skundų minėtoje civilinėje byloje pagrindu ir dalyku, bet ne atskiru (savarankiÅ¡ku) materialiuoju teisiniu reikalavimu naujoje civilinėje byloje, todėl ieÅ¡kovo ieÅ¡kinys negali bÅ«ti tenkinamas.Teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kovas jo patirtÄ ir praÅ¡omÄ priteisti turtinę ir neturtinę žalÄ grindžia Vilniaus apygardos teismo ir Å¡io teismo teisėjų H.

J. bei J. V. nutartimis civilinėje byloje Nr. 2-4446-781/2014. Å ioje byloje 2014 m. liepos 3 d. nutartimis ieÅ¡kovo ieÅ¡kinys dėl žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas ir netenkintas ieÅ¡kovo praÅ¡ymas dėl teisėjos nuÅ¡alinimo nuo minimos bylos nagrinėjimo; ieÅ¡kovas tiek teismo Å¡aliÅ¡kumÄ , tiek procesinių veiksmų neteisėtumÄ grindžia tik savo subjektyvia nuomone, nes procesinių veiksmų atlikimas, vadovaujantis įstatymais, arba nepalankaus ieÅ¡kovui sprendimo priėmimas, savaime nereiÅ¡kia, kad teisėjas ar teismas buvo Å¡aliÅ¡kas.

Teismas nurodė, kad ieÅ¡kovas nepateikė duomenų, kurių pagrindu bÅ«tų galima konstatuoti Vilniaus apygardos teismo teisėjų J. V. bei H. J. neteisėtus veiksmus, nagrinėjant civilinę bylÄ Nr. 2-4446-781/2014. Teisėjų kaltė galėtų bÅ«ti nustatyta tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių ir Å¡iurkščių teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti, t. y. sprendžiant teisėjo kaltės klausimÄ , bÅ«tina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimÄ , ne tik aiÅ¡kiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje bÅ«tų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).

Atsižvelgęs į iÅ¡dėstytas aplinkybes, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus, t. y. ieÅ¡kovas neįrodė visų civilinės atsakomybės sÄ lygų, todėl nėra pagrindo tenkinti pareikÅ¡tų materialiųjų reikalavimų ir ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį atmetė. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai IeÅ¡kovas praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimÄ ir bylÄ perduoti nagrinėti kitam apygardos teismui, bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:1. Teismo sprendimas negalioja dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų – neteisėtos teismo sudėties, kadangi teisėja A. Urbanavičienė nenusiÅ¡alino nuo bylos nagrinėjimo. Dėl tokių teisėjos A. Urbonavičienės veiksmų bÅ«tina praneÅ¡ti prokuratÅ«rai, o sprendimÄ panaikinti ir perduoti apygardos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo. Teismas pažeidė CPK 5, 6, 7, 21 straipsnius, 329 straipsnio 2 dalies 1 punktÄ , pažeidė Konstitucinio Teismo nustatytÄ privalomÄ precedentÄ civiliniame procese.

Pagal nurodytÄ precedentÄ niekas negali bÅ«ti teisėju savo paties byloje, nes taip yra pažeistas bendras objektyvaus ir neÅ¡aliÅ¡ko bylos nagrinėjimo teismuose principas; to paties teismo teisėjai negali nagrinėti bylų, kuriose kaip Å¡alys ar asmenys dalyvauja kiti to paties teismo teisėjai, nes sprendime tenka pasisakyti ir vertinti savo kolegų darbÄ , procesinių veiksmų teisėtumÄ ar įtakÄ subjektyvių teisių pažeidimui. To padaryti objektyviai ir neÅ¡aliÅ¡kai yra neįmanoma, kadangi kartu dirbantys teisėjai yra pažįstami ir nuolat bendrauja.2.

Teismas pažeidė Konvencijos 6, 13, 14 straipsnius, I protokolo 1 straipsnį, Konstitucijos 23, 29, 30 , 109 straipsnį, CK 1.138 straipsnį, CPK 270 straipsnį, nes nenurodė argumentų, kuriais atmetė ieÅ¡kovo pateiktus įrodymus ir nenustatė neteisėtų Kauno miesto apylinkės, apygardos teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo veiksmų nuo 1996 metų vilkinus sprendimo priėmimÄ ir įvykdymÄ civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000 ir vengimÄ atlyginti dėl to padarytÄ Å¾alÄ , tarp jų ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų J.

V. ir H. J. veiksmų. Atsakovas praÅ¡o ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ atmesti, o teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atsiliepime į apeliacinį skundÄ nurodomi Å¡ie argumentai:1. Teisėjas gali nusiÅ¡alinti arba bÅ«ti nuÅ¡alinamas nuo jam priskirtos bylos nagrinėjimo ne esant jo arba dalyvaujančių asmenų pageidavimui, o tik tuomet, kai egzistuoja įrodymais pagrįstos abejonės dėl jo Å¡aliÅ¡kumo.2. Apeliantas neteisėtais veiksmais nurodo procesinių veiksmų atlikimÄ ir procesinių sprendimų priėmimÄ , tačiau procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas negali bÅ«ti pripažįstami kaip neteisėti veiksmai, dėl ko valstybei kiltų civilinė atsakomybė.

Neteisėti veiksmai galėtų būti konstatuoti instancine tvarka patikrinus priimtus procesinius sprendimus. Tokių įrodymų apeliantas nepateikė.

3. Teismo pareiga pagrįsti sprendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ Å¡alių pateiktÄ argumentÄ , jei jis esminės reikÅ¡mės ginčo iÅ¡sprendimui neturi. Teismas priėmė ir įvertino visus apelianto pateiktus įrodymus, nepažeisdamas procesinių įrodymų leistinumo ir sÄ sajumo taisyklių, savo sprendimÄ grindė iÅ¡vadomis, pagrįstomis byloje nustatytų aplinkybių ir iÅ¡tirtų bei įvertintų įrodymų visetu. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Dėl žodinio bylos nagrinėjimo IeÅ¡kovas praÅ¡o bylÄ nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, kadangi bÅ«tinas įrodymų pateikimas ir tyrimas bei paaiÅ¡kinimai.

Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad pagal bendrÄ jÄ bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, įtvirtintÄ CPK 321 straipsnio 1 dalyje, apeliacinis skundas nagrinėjamas raÅ¡ytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti apeliacinio skundo nagrinėjamÄ Å¾odinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas bÅ«tinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundÄ arba pareiÅ¡kime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotÄ praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka, tačiau Å¡is praÅ¡ymas teismui nėra privalomas.

Pažymėtina, kad Å¡alys, teikdamos praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos iÅ¡imtines aplinkybes, dėl kurių bÅ«tinas žodinis bylos nagrinėjimas. Apeliantas nepagrindžia savo praÅ¡ymo dėl skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka bÅ«tinumo, tik nurodo, jog reikia pateikti įrodymus bei juos tirti, tačiau naujų įrodymų nepateikė ir praÅ¡ymo dėl įrodymų iÅ¡reikalavimo nesuformulavo. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad bÅ«tų galima įvertinti Å¡io teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ bei padaryti iÅ¡vadÄ , ar skundžiamu sprendimu byla buvo iÅ¡spręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.), todėl apelianto praÅ¡ymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliantas sprendimo negaliojimÄ grindžia keliais CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytais sprendimo negaliojimo pagrindais.

Nuo Å¡ių apelianto argumentų pagrįstumo priklauso bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Tik pripažinus, kad procesas pirmosios instancijos teisme buvo teisėtas, bÅ«tų pagrindas patikrinti apskųsto teismo sprendimo dėl ginčo esmės teisėtumÄ pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nustačius absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindÄ , bÅ«tų pagrindas konstatuoti tinkamo proceso byloje nebuvimÄ , dėl to teismo sprendimÄ panaikinti ir bylÄ perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo (CPK 327 str. 1 d. 1 p.).

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo Apeliantas nurodo, jog teismas pažeidė jo teisę į teisingÄ ir neÅ¡aliÅ¡kÄ teismÄ , kadangi bylÄ iÅ¡nagrinėjo Å¡aliÅ¡ka ir priklausoma teisėja iÅ¡ to paties Vilniaus apygardos teismo kaip ir teisėjai J. V. bei H. J., todėl ji nevertino ir nenagrinėjo to paties teismo teisėjų neteisėtos veikos. Teisėjų kolegija su Å¡iais apelianto argumentais nesutinka. Viena tinkamo proceso garantijų, įtvirtinta Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, CPK 21 straipsnyje, yra užtikrinimas, kad Å¡alių ginÄÄ nagrinėtų nepriklausomas ir neÅ¡aliÅ¡kas teismas.

Siekiant užtikrinti realų teisės į neÅ¡aliÅ¡kÄ ir objektyvų teismÄ Ä¯gyvendinimÄ , CPK normose įtvirtintas nuÅ¡alinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylÄ nagrinėjantis teisėjas gali bÅ«ti neobjektyvus ir Å¡aliÅ¡kas, gali, remdamasis CPK 65–66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotÄ teisėjo nuÅ¡alinimo pareiÅ¡kimÄ (CPK 68 str.). Asmuo, reikÅ¡damas nuÅ¡alinimÄ , turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla bus iÅ¡nagrinėta neobjektyviai ir Å¡aliÅ¡kai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindÄ egzistuojant.

IeÅ¡kovas buvo pareiÅ¡kęs nuÅ¡alinimo pareiÅ¡kimÄ tiek bylÄ iÅ¡nagrinėjusiai teisėjai, tiek visam Vilniaus apygardos teismui, tačiau neiÅ¡taisius pareiÅ¡kimo trÅ«kumų, pareiÅ¡kimas buvo ieÅ¡kovui grÄ Å¾intas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aplinkybė, jog buvo priimtas ieÅ¡kovui nepalankus teismo sprendimas, kad nebuvo nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sÄ lygos, nereiÅ¡kia, jog bylÄ nagrinėjusi teisėja buvo Å¡aliÅ¡ka. Pažymėtina, kad teisėjai J.

V. ir H. J. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi buvo paÅ¡alinti iÅ¡ bylos proceso, kadangi jie nepagrįstai į bylÄ Ä¯traukti atsakovais, todėl nurodyti teisėjai nebuvo dalyvaujančiais byloje asmenimis. Apeliantas nenurodo nei vieno CPK 65, 66 straipsniuose įtvirtintų teisėjo nuÅ¡alinimo pagrindų, ar aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti bylÄ nagrinėjusio teismo neÅ¡aliÅ¡kumu, nepateikia įrodymų, realiai patvirtinančių galimÄ teisėjos Å¡aliÅ¡kumÄ , nurodo tik savo paties nuomonę ir jos pagrindu daromas nepagrįstas prielaidas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepaneigus preziumuojamo neÅ¡aliÅ¡kumo principo nėra pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , jog teisėja buvo Å¡aliÅ¡ka, todėl, nepasitvirtinus apeliacinio skundo argumentams, konstatuotina, kad Å¡iuo atveju nenustatytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 1 p.).Apeliantas taip pat nurodo, jog teismas pažeidė CPK 270 straipsnį, nes sprendime nenurodė argumentų, kuriais atmetė jo pateiktus įrodymus. Teisėjų kolegija su Å¡iuo skundo argumentu neturi pagrindo sutikti.

Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktÄ absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas yra tuomet, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ sprendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ . Jeigu teismo sprendime nėra atsakyta į kai kuriuos ieÅ¡kinio, skundo ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas, dėl teismo iÅ¡dėstytų argumentų pakankamumo turi bÅ«ti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ar procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbÅ«s, jog dėl jų galėjo bÅ«ti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014).

CPK 270 straipsnyje įtvirtinti teismo sprendimo turinio reikalavimai. Å iuos reikalavimus skundžiamas teismo sprendimas atitinka. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė byloje nustatytas aplinkybes, faktinius ir teisinius argumentus (CPK 270 str. 4 d.). Tai, kad teismo sprendimo motyvai yra nepalankÅ«s apeliantui, nereiÅ¡kia, kad sprendimas yra nemotyvuotas.CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustačius, nagrinėtinas faktinis ir teisinis apeliacinio skundo pagrindas.Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , nustatė, kad ieÅ¡kovas kreipėsi į teismÄ praÅ¡ydamas atlyginti jam padarytÄ turtinę ir neturinę žalÄ dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 31 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000, nevykdymo per įmanomai trumpiausiÄ laikÄ .

Atsakovas nurodo, kad dėl sprendimo neįvykdymo jo patirtÄ Å¾alÄ sudaro 805 247,89 Lt turtinė žala ir 100 000 Lt neturtinė žala. Neteisėtais veiksmais ieÅ¡kovas įvardina ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų J. V. ir H. J. atsisakymus atlyginti padarytÄ Å¾alÄ civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000 ir sprendimo neįvykdymÄ per įmanomai trumpiausiÄ laikÄ civilinėje byloje Nr. 2-4446-781/2014, nes ieÅ¡kinį paliko nenagrinėtÄ . Dėl valstybės civilinės atsakomybės sÄ lygų ir įrodymų vertinimo CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalÄ , atsiradusiÄ dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylÄ , atlygina valstybė visiÅ¡kai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigÅ«no kaltės. Pagal Å¡iÄ Ä¯statymo normÄ valstybės pareiga atlyginti žalÄ atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sÄ lygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryÅ¡ys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.).

Pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigÅ«no kaltei. Taigi taikant valstybės atsakomybę, turi bÅ«ti nustatyta teisėjo kaltė nagrinėjant civilinę bylÄ , kurioje pareikÅ¡tas ieÅ¡kinys valstybei. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad teisėjo (teismo) kaltė gali bÅ«ti konstatuota padarius akivaizdžiÄ ir Å¡iurkščiÄ teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo klaidÄ . Tai yra vertinamosios sÄ vokos. Vertinant klaidos akivaizdumÄ ir Å¡iurkÅ¡tumÄ gali bÅ«ti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumÄ , nuostatos tikslumÄ , įrodymų aiÅ¡kumÄ , bylos aplinkybių sudėtingumÄ , ar teismui pagal aiÅ¡kias bylos aplinkybes ir taikomÄ teisės nuostatÄ reikėjo tik jÄ pritaikyti ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).IeÅ¡kovas prie ieÅ¡kinio pridėjo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko H.

J. 2014 m. liepos 3 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 2-4446-781/2014 (2-1354-781/2015), kurioje netenkintas ieÅ¡kovo praÅ¡ymas nuÅ¡alinti teisėjÄ J. V. nuo civilinės bylos nagrinėjimo bei toje pačioje byloję teisėjos J. V. 2014 m. liepos 3 d. priimtÄ nutartį, kuria ieÅ¡kovo ieÅ¡kinys, jam neatvykus į parengiamÄ jį teismo posėdį, buvo paliktas nenagrinėtas. Å i nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartimi buvo panaikinta ir bylÄ perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti toliau.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad teismo nutartis dėl ieÅ¡kinio palikimo nenagrinėto buvo panaikinta, neįrodo teismo neteisėtų veiksmų, taip pat priežastiniu ryÅ¡iu nėra susijusi su ieÅ¡kovo patirta žala, o aplinkybė, kad teisėja nebuvo nuÅ¡alinta nuo bylos nagrinėjimo taip pat neįrodo teisėjo H. J. neteisėtų veiksmų. IeÅ¡kovas prie ieÅ¡kinio taip pat pridėjo ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 2-1517-345/52014, kurioje teismo pirmininkas netenkino ieÅ¡kovo praÅ¡ymo dėl teisėjo H.

J. nušalinimo. Ieškovas teigia, kad žala jam buvo padaryta ir šio teisėjo veiksmais, tačiau konkrečių teisėjo neteisėtų veiksmų ir ryšio su ieškovo patirta žala nenurodo.Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai atkreipė ieškovo dėmesį, kad civiliniame procese galioja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str., 178 str.).

IeÅ¡kovas, reikÅ¡damas valstybei reikalavimÄ dėl žalos, padarytos nagrinėjant civilines bylas, atlyginimo, privalo įrodyti neteisėtus veiksmus, žalÄ , priežastinį ryšį ir teisėjo kaltę. Ä®rodinėjimo pareiga negali bÅ«ti perkelta nei atsakovui, nei teismui. IeÅ¡kovas konkrečių neteisėtų veiksmų, kuriais jo patirta žala bÅ«tų susijusi priežastiniu ryÅ¡iu, neįrodė ir net nenurodė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo valstybės civilinės atsakomybės sÄ lygų neįrodymÄ ir ieÅ¡kinį atmetė.Ä®vertinusi iÅ¡dėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta teismo iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovas neįrodė valstybės civilinės atsakomybės sÄ lygų, todėl ieÅ¡kovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                  Danutė GasiÅ«nienė Romualda Janovičienė Egidijus Žironas