c014da9077bb11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-1032/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00105-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2, 11.6.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. liepos 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

vertėjaujant Jurgai Marcinkevičiūtei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Danutei Puzirauskienei,

atsakovo atstovei Daivai Giedraitei,

tretiesiems suinteresuotiems asmenims G. B. (G. B.), I. R.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Č. B. (Č. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Č. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. B. (A. B.), G. B. (G. B.), B. B. (B. B.) ir I. R. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Č. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 3-5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka suformuoti žemės sklypą prie jam nuosavybės teise priklausančių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), kad iš esmės būtų išspręstas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad jis yra pretendentas atkurti nuosavybės teises į 9,51 ha žemės buvusiame Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus Rojaus kaime (pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą buvęs Rojaus kaimas yra priskirtas Vilniaus miestui), kurią iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė jo motina J. B. 1995 m. birželio 28 d. dovanojimo sutartimi J. B. jam padovanojo nuosavybės teise valdytą gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini) (buvusi Poilsio g.), Vilniuje. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 01-1629 jam, namų valdos (duomenys neskelbtini) savininkui, atkurtos nuosavybės teisės į naudojamą 0,2145 m2 namų valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Šiame sprendime nurodyta, kad jis priimtas tenkinant jo prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. B. (pareiškėjo tėvo) buvusiame Staniški kaime turėtą žemę.

Pareiškėjas paaiškino, kad nagrinėjamą ginčą iškėlė dėl to, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija neformuoja papildomo žemės sklypo, esančio prie jo namų ir užfiksuoto kadastrinių matavimų byloje kaip jo naudojamas sodas ir daržas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr.1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 106 punktas nustato, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į miesto žemę nagrinėja turto buvimo vietos žemėtvarkos skyriai. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Pagal minėtą teisinį reguliavimą žemėtvarkos skyrius gali parengti apskrities viršininko įsakymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę projektą tik tada, kai gauna dokumentus iš savivaldybės administracijos direktoriaus. 2007 m. spalio 29 d. raštu Nr. S17-15 Vilniaus apskrities viršininko administracija kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl žemės sklypo suformavimo nuosavybės teisių atkūrimui, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsisako vykdyti jos kompetencijai priskirtas funkcijas. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2008 m. vasario 8 d. raštu Nr. AQ51-3275/3.6-PD-4 informavo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, kad Vyriausybė 2005 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 723 patvirtino ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribas. Šiame rašte nurodoma, kad J. B. iki nacionalizacijos turėta žemėvalda, ties (duomenys neskelbtini) (buvusiame Rojaus kaime) priskirta valstybės išperkamai žemei, nes užimta privačių namų valdų žemės sklypais bei patenka į Verkių regioninio parko ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingą Balsių rekreacinę teritoriją, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 30 nutarimu Nr. 723. Nesutikdamas su tokia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pozicija, jis 2009 m. spalio 9 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos.

Pareiškėjas nurodė manantis, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija sprendimą, kad visas ginčo sklypas priskiriamas valstybės išperkamai žemei priėmė nekompetentingai ir neatsakingai. Akcentavo, kad žemė, į kurią jie siekia atkurti nuosavybės teises, buvo jo motinos nuosavybė, ir šią žemę jis iki šiol naudoja kaip daržo ir sodo žemę. Pasak pareiškėjo, ši žemė yra laisva, nepatenka į ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingą teritoriją, todėl atsakovo atsisakymas suformuoti žemės sklypą pažeidžia jo teisėtus interesus. Rėmėsi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 34 punkto 6 ir 7 papunkčiais.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pateiktu skundu nesutiko ir prašė bylą nutraukti tuo pagrindu, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą arba atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (II t., b. l. 8-11) atsakovas nurodė manantis, kad pareiškėjas praleido Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. nustatytą 1 mėnesio skundo padavimo terminą, todėl yra pagrindas taikyti šio įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir bylą nutraukti. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakymas suformuoti pareiškėjui žemės sklypą įformintas 2008 m. vasario 8 d. raštu Nr. AQ51-3275/3.6-PD-4. Pareiškėjas kreipėsi į teismą praėjus beveik dviems metams nuo šio atsisakymo pateikimo Vilniaus apskrities viršininko administracijai.

Dėl reikalavimo įpareigoti suformuoti žemės sklypą paaiškino, kad pareiškėjas savo reikalavimą iš esmės grindžia ne teisės aktais bei jų nustatytais kriterijais, o savo nuomone, jog žemė, esanti šalia pastatų (duomenys neskelbtini), yra jo naudojama daržo ir sodo žemė ir nepatenka į ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingą teritoriją. Tokie pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad piliečiams gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę, išskyrus žemę pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Pareiškėjas nurodo, kad jo motinai J. B. nuosavybės teise priklausė 9,51 ha žemės sklypas buvusio Riešės valsčiuje Rojaus kaime. Atsakovo nuomone, iš pateiktų prie atsiliepimo į skundą dokumentų matyti, kad sklypas, esantis ties (duomenys neskelbtini), į kurį nuosavybės teises natūra nori atsikurti pareiškėjas, patenka į J. B. nuosavybės teise priklausiusio žemės sklypo ribas (priedas 7), tačiau minėtas žemės sklypas, vadovaujantis įstatymais bei Vyriausybės nutarimais, yra priskirtas valstybės išperkamai žemei. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punktas nustato, kad žemė yra išperkama valstybės ir už ją atlyginama piliečiams, jeigu tokia žemė yra valstybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijose, ypač vertingose ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriais. Šių teritorijų ribas nustato Vyriausybė.

Vyriausybė 2005 m. birželio 30 d. nutarimu Nr.723 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 583 „Dėl ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų patvirtinimo“ pakeitimo (toliau – ir 2005 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 723), nustatė, jog Verkių regioninis parkas, esantis Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, patenka į rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribas. Kadangi žemės sklypas, esantis ties (duomenys neskelbtini), patenka į ypač vertingą Balsio rekreacinę teritoriją (Nutarimo Nr. 723 30.1. p.), žemės sklypui yra taikomas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punktas, t. y. tokia žemė yra valstybės išperkama žemė ir piliečiams natūra negali būti grąžinama. Tokios pozicijos, formuodamas administracinių teismų praktiką laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT 2006 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11–962/2006).

Trečiasis suinteresuotas asmuo G. B. su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjui jau yra atkurtos nuosavybės teisės prie jo statinių (duomenys neskelbtini), į teisės aktų nustatyto dydžio žemės sklypą - 0,2145 m2. Todėl mano, kad nuosavybės teisės į ginčo sklypą turi būti atkurtos ne vienam pareiškėjui, o visiems pretendentams į J. B. žemę kaip į laisvos valstybinės žemės sklypą (II t., b. l. 6-7)

Teismo posėdyje tretieji suinteresuoti asmenys G. B., B. B. ir I. R. neprieštaravo, kad pareiškėjo skundas būtų patenkintas su sąlyga, jei bus suformuoti žemės sklypai ir kitiems pretendentams į J. B. žemę, t.y. tretiesiems suinteresuotiems asmenims.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 17 d. sprendimu (II t., b. l. 51-54) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo motina J. B. Ž. ežerų gatvėje (buvusi Poilsio g.), Vilniuje, iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 9,51 ha žemės sklypą. 1995 m. birželio 28 d. dovanojimo sutartimi J. B. perleido pareiškėjui nuosavybės teise valdytą gyvenamąjį namą su priklausiniais (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko administracija 2001 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 01-1629 atkūrė pareiškėjui nuosavybės teises į naudojamą 0,2145 m2 namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (I T., b. l. 7-153). Pareiškėjas kreipėsi į teismą nurodydamas, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepagrįstai atsisako suformuoti papildomą prie jo namų esantį žemės sklypą, kuris kadastrinių matavimų byloje užfiksuotas kaip jo naudojamas sodas ir daržas.

Teismas pažymėjo, kad pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalį skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemėnaudų tinkamumo, žemės privatizavimui ir nuomai parengtų dokumentų bei įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų neatitikimo nagrinėja apskričių viršininkai ir Vyriausybės įgaliota institucija. Vyriausybės įgaliota institucija nenagrinėja apskrities viršininko neapsvarstytų prašymų ir skundų. Nustatė, kad Vilniaus savivaldybės administracijos atsisakymą suformuoti ginčo teritorijoje esantį žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui, pareiškėjas apskundė Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (I tomo b. l. 182-190), t.y. šios kategorijos byloms įstatymų nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Remdamasis šiais argumentais teismas atsakovo argumentą, jog pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą, atmetė kaip nepagrįstą ir bylą nagrinėjo iš esmės.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo nutarimais (1998 m. birželio 18 d.m 2001 m. balandžio 2 d.), kuriuose, be kita ko, konstatuota, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas reiškia, kad nuosavybės subjektui yra garantuojama teisė reikalauti, kad ir kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių. Konstitucija garantuoja, kad niekas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu. Pagal Konstituciją nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams – tai kiekvienu atveju individualus įstatymų nustatyta tvarka priimamas sprendimas dėl privačia nuosavybės teise priklausančio turto paėmimo.

Teismas taip pat rėmėsi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamų teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Pagal to paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punktą valstybės išperkamai žemei priskiriama žemė, kuri yra valstybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijose, ypač vertingose ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriais. Šių teritorijų ribas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Teismas pažymėjo, kad Vyriausybė 2005 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 723 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 583 „Dėl ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtinto Verkių regioninio parko, kuris patenka į rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų planą. Kadangi ginčo teritorija patenka į ypač vertingą Balsio rekreacinę teritoriją (Nutarimo Nr. 723 30.1 p., II tomo b. l. 20, 42), todėl pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punktą ši žemė yra valstybės išperkama ir į šią žemę negali būti atkuriamos nuosavybės teisės. Akcentavo, kad aplinkybę, jog ginčo sklypas yra Verkių regioninio parko teritorijoje, teismo posėdyje patvirtino ir pareiškėjo atstovė.

Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuris nustato, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

Teismas apibendrindamas pažymėjo, kad pagal Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkto nuostatas, informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę teikia savivaldybės administracijos direktorius, o natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypų ribas formuoja savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu paskirti atsakingi savivaldybės administracijos tarnautojai. Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punktas reglamentuoja, kad sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąją tvarka priskirtose teritorijose, natūra priima apskrities viršininkas pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus.

Remdamasis šiais argumentais teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str.1 p.).

III. Pareiškėjas Č. B. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 59-61), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas netinkamai taikė nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias teisės normas, pažeidė Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą, Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 34 punkto 6 papunktį.

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 34 punkto 6 papunktyje numatyta, kad kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir yra didesnis kaip 0,2 arba 0,3 hektaro, piliečio pageidavimu jam grąžinamas natūra šis didesnis prie statinių naudojamo žemės sklypo plotas. To paties punkto 7 papunktyje nurodyta, kad grąžinama laisva (neužstatyta) žemė suformuojama atskirais sklypais, turinčiais pagal miesto teritorijų bendruosius planus nustatytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir pagal parengtus detaliuosius planus jiems esant nustatytą teritorijos tvarkymo režimą.

Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (1994 m.gegužės 27 d. nutarimas) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2005 m.birželio 17 d. nutartis Nr.A8-705/2005) konkretaus žemės sklypo priskyrimas valstybės išperkamai žemei visų pirma turi būti aiškinamas per visuomeninio poreikio prizmę. Apeliantas atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. lapkričio 22 d. sprendimas Nr. 01-1629, kuriuo jam atkurtos nuosavybės į naudojamą 0,2145 m2 namų valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini), priimtas tenkinant jo prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo žemę buvusiame Staniški kaime. Žemę į kurią jis siekia atkurti nuosavybės teises nuosavybės teises, iki nacionalizacijos valdė jo motina. Šią žemę jis iki šiol naudoja kaip sodo ir daržo žemę. Pasak apelianto ginčo žemė neįtraukta į ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingą teritoriją, taigi yra laisva ir joje gali būti suformuotas žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimui.

2. Pirmosios instancijos teismas pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalį netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir todėl nepagrįstai konstatavo, kad jis siekia atkurti nuosavybės teisės į ypač vertingą Balsio rekreacinę teritoriją, t.y. į valstybės išperkamą žemę (Atkūrimo įstatymo 12 str.1 d.12 p.). Teismas rėmėsi Vyriausybės Nutarimo Nr.723 30.1 punktu, tačiau šis punktas nustato tik Balsio rekreacinės teritorijos plotą ir nepatvirtina, kad į jį patenka ginčo žemė. Nutarimo Nr.723 2 punktu padaryta išlyga - rekomenduota Vilniaus miesto savivaldybės administracijai Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose prie Nekilnojamojo turto registre įregistruotų statinių ir įrenginių, kurių eksploatavimui naudojami žemės sklypai dar nėra suformuoti ir įregistruoti, užbaigti žemės sklypų formavimą ir iki 2006 m. gruodžio 31 d. pateikti Aplinkos ministerijai ekologiniu ir rekreaciniu požiūriu vertingų teritorijų, esančių Pavilnių ir Verkių parkuose, patikslintas ribas ir sąrašą.

Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jo pateiktų įrodymų (Verkių regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano, Teritorijų planavimo suvestinio skaitmeninio žemėlapio, kadastrinių matavimų bylos), kurie patvirtina, kad ginčo teritorija yra pažymėta kaip jo naudojamas daržas ir sodas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (II t., b. l. 66-69).

Atsakovas pakartojo argumentus, kuriais atsiliepime į pareiškėjo skundą grindė savo poziciją, kad ginčo žemė priskirtina valstybės išperkamai žemei. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčo teritorija patenka į ypač vertingą Balsio rekreacinę teritoriją, todėl pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punktą ši žemė yra valstybės išperkama ir į ją negali būti atkuriamos nuosavybės teisės. Atsakovo nuomone, remiantis pareiškėjo pateiktais įrodymais negalima spręsti, jog ginčo žemė yra pareiškėjo naudojamas sodas ir daržas. Be to, ši aplinkybė nėra teisiškai reikšminga, nes ginčo žemės statusą (priskirtina valstybės išperkamai žemei) lemia Vyriausybės Nutarimas Nr.723.

Atsakovas nesutinka su apelianto argumentais, kad Nutarimas Nr.723 nustato tik Balsio rekreacinės teritorijos plotą, tačiau nepatvirtina, kad į jį patenka ginčo žemė. Mano, kad yra priešingai. Atkreipia dėmesį, kad Verkių regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plane, kuriuo remiasi apeliantas, ginčo žemė pažymėta kaip rekreacinio prioriteto zona. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ginčo žemės sklypas nepatenka į Verkių regioninio parko Balsio rekreacinę zoną. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo atstovė, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, patvirtino tą aplinkybę, kad ginčo sklypas yra Verkių regioninio parko teritorijoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamą ginčas kilęs dėl to, ar Vilniaus miesto savivaldybės administracija pagrįstai atsisako suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui prie (duomenys neskelbtini), priskirdama jį valstybės išperkamai žemei Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.

Nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę natūra sąlygas ir tvarką reglamentuoja Atkūrimo įstatymo 5 straipsnis ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1057) 106 punktas.

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant piliečiui natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Pagal nagrinėjamam ginčui aktualų Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punktą žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji yra valstybinių parkų ir valstybinių draustini teritorijose, ypač vertingose ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriais. Šių teritorijų ribas nustato Vyriausybė. Be to, Atkūrimo įstatymo Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta šiame punkte išvardytais objektais ar reikmėmis.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės J. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę. Vilniaus apskrities viršininko administracija, remdamasi Vilniaus miesto 1-aojo apylinkės teismo 2002 m. spalio 17 d. sprendimu, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad J. B. (ikisantuokinė pavardė – D.), mirusi 1998 m. gegužės 18 d., iki žemės nacionalizacijos Vilniaus – Trakų apskrityje, Riešės valsčiuje, Rojaus kaime valdė 9,51 ha žemės, kurią paveldėjo po savo tėvo I. D. mirties, taip pat giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais, nustatė, kad pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys turi teisę kiekvienas atkurti nuosavybės teises į 1,9020 ha buvusios savininkės J. B. žemės. Iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos matyti, kad nuosavybės teisių atkūrimo pretendentams procesas nėra pasibaigęs.

Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkto nuostatas atkuriant nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkūrimo procedūrose dalyvauja ne tik tie viešojo administravimo subjektai, kuriems Atkūrimo įstatymu suteikti įgaliojimai nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ir priimti sprendimus (iki 2010 m. liepos 1 d. apskričių viršininkų administracijoms, nuo 2010 m. liepos 1 d. – Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos), bet ir savivaldybės. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punktas nustato, kad viešojo administravimo subjektas, kuriam suteikta kompetencija priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje priima pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus apskrities viršininko administracija, atsižvelgdama į pretendentų Č. B. ir A. B. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, 2007 m. spalio 29 d. Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkte nustatyta tvarka pakartotinai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių, prašydama nustatyti, ar žemė buvusiame Rojaus kaime, kurią pretendentai prašo grąžinti, nėra priskirta valstybės išperkamai žemei, nustačius tokią galimybę atlikti kitus kompetencijai priskirtus veiksmus dėl žemės sklypo plano parengimo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. vasario 8 d. raštu Nr. AQ51-3275/3.6-PD-4 informavo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, kad suformuoti žemės sklypą nėra galimybės, kadangi J. B. iki nacionalizacijos turėta žemėvalda, ties (duomenys neskelbtini) (buvęs Rojaus kaimas) priskirta valstybės išperkamai žemei, nes užimta privačių namų valdų žemės sklypais bei patenka į Verkių regioninio parko ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingą Balsių rekreacinę teritoriją, patvirtintą Vyriausybės 2005 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 723. Prie šio rašto nepridėti jokie planai ar kita medžiaga, pagrindžianti rašte nurodytas aplinkybes.

Atsakovas pirmosios instancijos teisme savo poziciją, kad sklypas, esantis ties (duomenys neskelbtini), patenkantis į J. B. nuosavybės teise priklausiusio žemės sklypo ribas, remiantis Vyriausybės 2005 m. birželio 30 d. nutarimu Nr.723 yra priskirtinas valstybės išperkamai žemei (Atkūrimo įstatymo 12 str.1 d.12 p.) ir negali būti grąžintas pretendentams, įrodinėjo savo parengta 2007 m. gruodžio 17 d. žemės sklypų analize Nr.1784 ir 2010 m. sausio 28 d. sudarytu teritorijos planavimo suvestiniu skaitmeniniu žemėlapiu (II t., b.l. 20-21). Ginčo sklypas pagal žemės sklypų analizės Nr.1784 sutartinius ženklus pažymėtas „Apskrities sklypai“, o teritorijos planavimo suvestiniame skaitmeniniame žemėlapyje „Apskrities ir registrų c. laikini sklypai“, t.y. išskirtas iš teritorijos, kuri pagal sutartinius ženklus pažymėta kaip rekreaciniu požiūriu ypač vertinga teritorija (pažymėtas balta spalva). Šiuose suvestiniuose žemėlapiuose Vyriausybės 2005 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 723 30.1 punkte nurodyta Balsių rekreacinė teritorija sutartiniais ženklais nepažymėta.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, išvadą, kad ginčo sklypas pagal Vyriausybės 2005 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 723 yra Verkių regioninio parko, kuris patenka į rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribas, t.y. patenka į ypač vertingą Balsio rekreacinę teritoriją, teismas pagrindė Nutarimo Nr. 723 30.1 punktu, taip pat nurodė, kad remiasi įrodymais, esančiais bylos II tomo 20, 42 lapuose. Taigi teismas rėmėsi pirmiau minėta atsakovo parengta 2007 m. gruodžio 17 d.

žemės sklypų analize Nr.1784 (II t., b.l.20). Teismo nurodytame bylos II tomo 42 lape (šis lapas nurodytas ir teismo posėdžio protokole, II t., b.l.48) yra įspėjimas vertėjui, o ne planas, ar kitas įrodymas. Pagal bylos II tome esančius dokumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas galimai rėmėsi atsakovo pateiktu 2010 m. sausio 28 d. sudarytu teritorijos planavimo suvestiniu skaitmeniniu žemėlapiu (II t., b. l. 21), kadangi bylos II tome esantis Verkių regioninio parko tvarkymo planas (II t., b.l.44) teismo sprendime neaptartas ir iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismas posėdyje jo netyrė.

Iš aptartos bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą byloje priėmė nesant byloje pirminio dokumento (plano) , iš kurio būtų galima neabejotinai nustatyti ginčo žemės sklypo teisinį statusą Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio sąlygų kontekste. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad suvestinių skaitmeninių grafinių duomenų bazė gali būti naudojama kaip informacinė sistema, tačiau jos duomenys nėra teisės aktuose numatytas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis konstatuojamas žemės teisinis statusas Atkūrimo įstatymo 5,12 ir 13 straipsnių taikymo prasme (žr.LVAT 2004 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A7-276/2004, Administracinių teismų praktika Nr.5, 151-176 l.).

Pažymėtina, kad teismo sprendime nurodyto Vyriausybės nutarimo Nr.723, kuriuo patvirtintas ekologiniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų planas, 30.1 punkte nurodyta tik tai, kad papildžius ankstesnį Sąrašą Verkių regioninio parko Balsio rekreacinė teritorija (166,14 ha) patenka į ekologiniu požiūriu ypač vertingų teritoriją. Taigi Nutarimo Nr. 723 30.1 punktas taip pat nėra pakankamas teisinis pagrindas vertinti ginčo teritorijos priskirtinumą ar nepriskirtinumą valstybės išperkamai žemei Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, kadangi minėtame Nutarimo punkte kalbama tik apie atitinkamą geografinę vietovę ir bendrą plotą, o pirmosios instancijos teismas nebuvo reikiamai aktyvus (ABTĮ 81 str.) ir neišreikalavo Nutarimą Nr. 723 lydinčios grafinės medžiagos (plano) ir juo nesivadovavo.

Kad prie Nutarimo Nr.723 buvo parengta atitinkama grafinė dalis matyti iš Nutarimo Nr. 723 3 punkto, kuriuo Vyriausybė pavedė Aplinkos ministerijai per 15 dienų nuo šio Nutarimo įsigaliojimo pateikti apskričių viršininkams ir Nekilnojamojo turto registro ir kadastro tvarkytojui ekologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų ribų planų kopijas (taip pat ir skaitmenine forma).

Iš Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcijos pateiktų apeliacinės instancijos teismui planų apie nagrinėjamam ginčui aktualaus sklypo statusą (II t., b.l. 95-100) Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punkto kontekste matyti, kad pagal Vyriausybės 2005 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 723 patvirtintą „Ekologiniu ir rekreaciniu požiūriais ypač vertingų teritorijų, esančių Verkių regioniniame parke, ribų planą“, ginčo sklypas pagal sutartinius žymėjimus pateko į rekreaciniu požiūriu ypač vertingą teritoriją, nors pats sklypas nebuvo pažymėtas kaip rekreaciniu požiūriu ypač vertinga teritorija (II t., b.l.98).

Po to, kai pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą sprendimą, Vyriausybės 2005 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 723 dėl ginčui aktualios teritorijos buvo pakeistas. Pagal Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr.1173 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr.583 „Dėl ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimas Nr.1173) patvirtintą ekologiniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų planų sąrašą Verkių regioninio parko Balsio rekreacinė teritorija yra sumažinta iki 108,06 ha (pagal 2005 m. birželio 30 d. nutarimą Nr.723 buvo 166,14 ha).

Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimą Nr.1173 lydinčiame „Ekologiniu ir rekreaciniu požiūriais ypač vertingų teritorijų, esančių Verkių regioniniame parke, ribų plane“ ginčo teritorija pažymėta kaip turintis atitinkamas (pažymėtas) ribas sklypas ir pagal sutartinius ženklus patenka į žymėjimą „Sklypai“ (analogiškai kaip ir sklypai (duomenys neskelbtini), kuriuose pažymėti ir statiniai). Pagal pirminius dokumentus (minėtus Vyriausybės nutarimus įgyvendinančius planus) bei Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcijos aiškinamąjį raštą ginčo sklypas yra išjungtas iš Balsio rekreaciniu požiūriu ypač vertingos teritorijos (II t., b.l.95,99).

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, šios aplinkybės nustatymas nėra pakankamas pagrindas įpareigoti atsakovą suformuoti žemės sklypą pareiškėjui, kadangi pirmosios instancijos teismas nenustatė visų nagrinėjamam ginčui išspręsti reikšmingų aplinkybių.

Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad prašo įpareigoti atsakovą suformuoti žemės sklypą prie jam nuosavybės teise priklausančių pastatų (duomenys neskelbtini). Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad į bylą nepateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjas yra pastatų (duomenys neskelbtini), savininkas. Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodė, kad 1995 m. birželio 28 d. dovanojimo sutartimi motina J. B. jam perleido nuosavybės teise valdytą namą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad byloje nustatyta, jog J. B. 1995 m. birželio 28 d. dovanojimo sutartimi perleido pareiškėjui nuosavybės teise valdytą namą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini), neatitinka į bylą pateiktų įrodymų. Iš įrašų į namų valdų (duomenys neskelbtini), techninės apskaitos korteles nustatyta, kad 1995 m. birželio 28 d. dovanojimo sutartimi J. B. padovanojo pareiškėjui namą ir kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini) (I t., b.l. 79), o ne (duomenys neskelbtini), kaip nurodyta pareiškėjo skunde ir pirmosios instancijos teismo sprendime.

Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 01-1629 pareiškėjui atkuriant nuosavybės teises į tėvo žemę suformuotas 0,2145 m2 namų valdos žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini). Pagal įrašus namų valdos (duomenys neskelbtini), techninės apskaitos kortelėje, šį namą pagal 1995 m. balandžio 10 d. dovanojimo sutartį įsigijo V. B. (I t., 73). Pagal byloje esantį 1998 metų balandžio 14 d. Nekilnojamojo turto registro pažymėjimą V. B. 1998 m. vasario 20 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi įsigijo 0,2 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

Byloje nėra įrodymų (Nekilnojamo turto registro pažymėjimų, kt.), kurie paneigtų byloje esančią medžiagą, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), savininkė yra V. B., o ne pareiškėjas. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nesiaiškino, nors pareiškėjo byloje pareikštas reikalavimas tiesiogiai siejamas su aplinkybe, kad jis yra pastatų (duomenys neskelbtini), savininkas. Ginčo sklypas pagal šiuo metu į bylą pateiktus dokumentus yra V. B. priklausančio žemės sklypo gretimybė. Kadangi pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neišsiaiškino, apeliacinė instancija šių spragų užpildyti negali ir tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, nes turi būti renkami nauji įrodymai.

Nagrinėjant bylą iš naujo, be kita ko, turėtų būti patikrinti duomenys Nekilnojamojo turto registre, kas yra pastatų (duomenys neskelbtini), savininkas, pagal aplinkybes sprendžiama dėl V. B. įtraukimo į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, taip pat turi būti nustatyta kokų būtent duomenų pagrindu atsakovas atliktose analizėse ginčo sklypą žymėjo kaip „Apskrities sklypą“ bei „Apskrities ir registrų c. laikinąjį sklypą“ (II t., b.l.20-21).

Be to, nagrinėdamas bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas turėtų nustatyti, ar Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr.1173 išjungus ginčo sklypą iš ekologiniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, ginčo žemė gali būti laikoma laisva (neužstatyta) Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme. Kadangi ginčas keliamas dėl sklypo formavimo Verkių regioniniame parke, t.y. Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcijos administruojamoje teritorijoje, kuriai nustatyti atitinkami teisės aktų sureglamentuoti tvarkymo režimo reikalavimai, pirmosios instancijos teismas turėtų svarstyti dėl tikslingumo šį viešojo administravimo subjektą įtraukti į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

Atsižvelgdama į tai, kad byloje būtina surinkti daug naujų įrodymų (ABTĮ 141 str.1 d.2 p.), teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies – panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoda byla šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo Č. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Skirgailė Žalimienė