2022-11-30 Nr. AB-29091-3-62-3-00863-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-754-629/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00863-2021-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ernesto Spruogio ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas L. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 12 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 17 d. iki 2020 m. sausio 10 d. jis buvo kalinamas Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje – pataisos namuose (vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 1R-132 „Dėl Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų reorganizavimo“ Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorius-pataisos namai prijungti prie Kauno tardymo izoliatoriaus).

3. Pareiškėjas nurodė, kad kameroje Nr. 1-11, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, trūko gyvenamojo ploto. Kamera buvo apstatyta pertekliniais baldais, kurie trukdė judėti. Sanitarinis mazgas kameroje nebuvo visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl nuolat jautėsi nemalonus kvapas, sklindantis iš tualeto. Pareiškėjas jautėsi pažemintas, tapo dirglus, nuo kameroje sklindančio kvapo jį nuolat pykino, patyrė kitų neigiamų išgyvenimų.

4. Atsakovo atstovas Kauno TI atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir jį prašė atmesti.

5. Atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

6. Atsakovo nuomone, pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrinta minimalaus ploto norma pagal teisės aktų reikalavimus. Kameros įrengtos laikantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų reikalavimus. Visiškai izoliuoti sanitarinių mazgų kamerose nėra nei techninių, nei finansinių galimybių, nes tokie pakeitimai būtų susiję su pastato rekonstrukcijos ir kapitalinio remonto darbais. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per atvirus langus bei ventiliacijos sistemą. Nuteistiesiems ir suimtiesiems tinkamai naudojantis šiais ventiliacijos būdais, užtikrinamas tinkamas patalpos vėdinimas.

7. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Be to, dėl neturtinės žalos pareiškėjas kreipėsi tik po to, kai buvo perkeltas atlikti bausmę į kitus pataisos namus.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, dėl netinkamų kalinimo sąlygų patirtą neturtinę žalą, laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 17 d. iki 2020 m. sausio 10 d.

10. Teismas išanalizavo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį, 1.125 straipsnio 8 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

11. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2021 m. balandžio 20 d., svarbių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių laiku kreiptis teisminės gynybos, nenurodė, vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, taikė senaties terminą ir ginčą nagrinėjo už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 20 d. iki 2020 m. sausio 10 d.

12. Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu iki 2020 m. sausio 21 d. galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.3. punkte buvo reglamentuojama, kad Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų gyvenamosiose patalpose minimalus plotas turi būti ne mažesnis kaip 4,1 kv. m. vienam žmogui.

13. Teismas, remdamasis byloje pateiktais duomenimis, pažymėjo, kad nors atsakovo atstovas nurodė, kad nurodytose patalpose visos miegamosios vietos nebuvo nuolat užimtos, tačiau net ir padalijus minėtų patalpų plotą iš maksimalaus jose galėjusių gyventi asmenų skaičiaus (pareiškėjas neteigė, kad patalpose gyveno daugiau asmenų, nei įrengta miegamųjų vietų), konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko daugiau nei 4,1 kv. m ploto. Atsižvelgiant į tai, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.3. punkto pažeidimas nenustatytas.

14. Teismas pareiškėjo skundo dalį dėl sanitarinio mazgo įrengimo laikė nepagrįstu. Teismas išanalizavo Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5. punktą, Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktą. Teismas atsižvelgė į atsakovo pateiktas fotonuotraukas ir nurodė, kad sanitariniai mazgai Kauno TI patalpose buvo įrengti tinkamai, t. y. atskirti ne mažesnėmis nei 1,5 m pertvaromis nuo likusios patalpos, uždarose kabinose su durimis, juose įrengta ištraukiamoji ventiliacija. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra numatyta pareiga atskirti tualetą pertvaromis iki lubų, taip, kad jis būtų visiškai izoliuotas atskiroje patalpoje. Teismas vertino ir tai, kad pareiškėjas neteigė ir tokių duomenų byloje nėra, kad gyvenamosios patalpos papildomai negalėjo išvėdinti per atvirą langą.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjas nurodo, kad negalėjo pateikti anksčiau skundo teismui, nes tuo metu buvo nepilnametis.

17. Pareiškėjas akcentuoja, kad pagal naują reglamentavimą minimalus asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažiau nei 5 kv. m.

18. Atsakovo atstovas Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Kauno TI pažymi, jog pareiškėjo teiginys, jog jis negalėjo anksčiau pateikti skundo, neatitinka tikrovės, kadangi jis veikdamas per įstatyminius atstovus galėjo pateikti skundą teismui, net ir būdamas nepilnamečiu.

20. Dėl asmeniui tenkančio minimalaus ploto atsakovo atstovas nurodė, kad minimalų plotą, turintį tekti vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje, ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė iki 2019 m. kovo 5 d. galiojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės mėn. 11 d. įsakymas Nr. V-l 24 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (1.3.2 papunktis). Nuo 2019 m. kovo 6 d. galiojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, 1.3.1 papunktyje buvo nurodyta, jog vienam suaugusiam asmeniui turintis tekti minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ar areštinės kameroje – 3,6 kv. m, o 1.3.2 papunktyje – 4.1 kv. m nepilnamečiam asmeniui. Svarbu paminėti, kad Pareiškėjas sulaukė pilnametystės 2019 m. spalio mėn. 5 d., o tardymo izoliatoriaus kameroje paskutinį kartą buvo laikomas 2019 m. birželio 28 d. – 2019 m. liepos 1 d. laikotarpiu, t. y. dar būdamas nepilnametis.

21. Be to, dalį bausmės pareiškėjas buvo laikomas taip pat ir pataisos įstaigos gyvenamosiose patalpose. Pataisos įstaigos gyvenamosios patalpos plotas, turintis tekti vienam asmeniui, apibrėžiamas aktualiu laikotarpiu galiojusių Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. rugpjūčio mėn. 20 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, 11.3 papunktyje, kuriame nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas Kauno nepilnamečių pataisos namų gyvenamosiose patalpose negali būti mažesnis kaip 4,1 kv. m.

22. Pareiškėjas bylos aplinkybes vertina savaip, tačiau jokio vertinimo nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis ir įrodymais nenurodo kokius teisės aktus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas L. M. kildina dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 17 d. iki 2020 m. sausio 10 d. (trūko gyvenamo ploto, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos), atlyginimo priteisimo.

24. Pirmosios instancijos teismas taikė senaties terminą pareiškėjo skundui ir ginčą nagrinėjo už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 20 d. iki 2020 m. sausio 10 d. Teismas, nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir nurodo, kad naujausias reguliavimas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas yra 5 kv. m.

26. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (2 d.). Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (3 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (4 d.).

27. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde argumentų, kad jis negalėjo anksčiau pateikti apeliacinio skundo, nes jis buvo nepilnametis, teisėjų kolegija pažymi, kad šie teiginiai yra nauji, jie nebuvo reiškiami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-731-1062/2020), aiškinant minėtą nuostatą, nurodoma, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1640-756/2018; 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2406-624/2020 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde išdėstytos naujos aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjamos.

28. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto kamerose, teisėjų kolegija pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės mėn. 11 d. įsakymo Nr. V-l 24 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.2 papunktis nustatė, kad Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 4,1 kv. m. Nuo 2019 m. kovo 6 d. galiojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, 1.3.1 papunktyje buvo nurodyta, jog vienam suaugusiam asmeniui turintis tekti minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ar areštinės kameroje – 3,6 kv. m, o 1.3.2 papunktyje – 4.1 kv. m nepilnamečiam asmeniui.

29. Vadovaujantis bylai aktualiu teisiniu reglamentavimu, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jam turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto. Bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą kamerose nebuvo pažeista, vadovavosi atsakovo atstovo pateikta 2021 m. gegužės 13 d. pažyma apie laikotarpius ir kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas Kauno TI, taip pat kamerų plotus ir juose buvusius asmenis. Pateikti duomenys yra pakankamai išsamūs, kad būtų galima įvertinti, ar buvo minimalaus ploto pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu. Teismas, įvertinęs minėtoje pažymoje nurodytus duomenis, darė išvadą, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko daugiau nei 4,1 kv. m ploto, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šią skundo dalį.

30. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas turi būti 5 kv. m, tačiau nedetalizuoja, kokie konkretūs teisės aktai tai nustato. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde klaidingai cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto skaičiavimo. Pažymėtina, kad teismų praktikoje nurodyta, kad į sanitarinį mazgą ir kitus baldus, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas ne 5 kv. m, o 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017).

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. To paties straipsnio 7 dalis įtvirtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms bei įrodymų vertinimui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptarė visus pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus ir juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai juos įvertino. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti byloje esančiais įrodymais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų.

33. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo L. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ernestas Spruogis

Milda Vainienė