2025-04-09 Nr. AB-6314-4-16-3-00144-2025-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1799-556/2025

Teisminio proceso Nr. 4-16-3-00144-2025-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,

dalyvaujant užsieniečiui (duomenys neskelbtini) I. U., jo atstovei advokatei A. A.,

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei R. M.-B.,

vertėjai O. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo (duomenys neskelbtini) piliečio I. U. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų Švenčionyse 2025 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio I. U. sulaikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir Centras) teikime prašė sulaikyti (duomenys neskelbtini) pilietį I. U. (I. U.) (toliau – ir Užsienietis) Centre iki 2025 m. birželio 16 d., bet ne ilgiau nei bus priimtas ir įvykdytas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

2. Centras nurodė, kad Užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 11 d. priėmė sprendimą atsisakyti Užsieniečiui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o 2024 m. liepos 25 d. priėmė sprendimą dėl grąžinimo, kuriuo Užsienietis buvo įpareigotas per 14 dienų savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

3. Centras pažymėjo, kad Užsienietis neįvykdė sprendimo dėl grąžinimo ir iki 2024 m. rugpjūčio 8 d. savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį. Todėl pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatas minėtas užsienietis Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai. Užsieniečiui taikytinas Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktas, pagal kurį užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą. Minėto sprendimo priėmimo klausimas bus sprendžiamas artimiausiu metu.

4. Centras nurodė, kad Užsienietis yra neteisėtai Lietuvos Respublikoje esantis asmuo, todėl įvertinus tai ir siekiant užtikrinti efektyvią užsieniečių kontrolę, kad užsieniečiai, nesilaikantys migracinių įstatymų, nevaržomai negalėtų atvykti ir apsigyventi Lietuvoje, būtina apriboti jo judėjimo laisvę laikotarpiu, kol bus priimtas bei įvykdytas sprendimas dėl jo išsiuntimo.

5. Centro vertinimu, taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę nėra tikslinga, kadangi Užsienietis gyveno Lietuvoje neteisėtai, kol nebuvo sulaikytas. Be to, jis neturi Lietuvos Respublikoje šeimyninių, socialinių ir ekonominių ryšių bei nuolatinio gyvenamojo ploto, pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymus, laiku neišvyko iš Šengeno šalių teritorijos ir neįvykdė sprendimo dėl grąžinimo, kas sudaro pagrindą manyti, kad Užsienietis gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo į kilmės šalį. Šiuo atveju (duomenys neskelbtini) piliečio veiksmai, t. y. neteisėtas gyvenimas Lietuvoje, slėpimasis nuo kompetentingų valdžios institucijų, vertintini kaip nenoras bendradarbiauti bei laikytis migracinių įstatymų.

6. Užsienietis paaiškino, kad jis iki sulaikymo gyveno Vilniuje hostelyje. Iš Lietuvos Respublikos per nustatytą terminą jis neišvyko, kadangi jo sutuoktinė nurodė jam likti Lietuvoje. Jo sutuoktinė gyvena (duomenys neskelbtini), nuo balandžio mėn. lieka be darbo, jų finansinė padėtis yra labai sunki. Dėl (duomenys neskelbtini) jis prašo suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Dėl sulaikymo prašo spręsti teismo nuožiūra, bet norėtų būti nesulaikytas.

7. Užsieniečio atstovė paaiškino, kad užsienietis teismo posėdyje pareiškė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, todėl jis yra prieglobsčio prašytojas. Užsieniečio asmenybė nustatyta, nėra duomenų, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Užsienietis iki sulaikymo gyveno Vilniuje, todėl prašo skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigojimą elektroninių ryšių priemonėmis pranešti apie savo buvimo vietą arba apgyvendinti jį Centre be judėjimo laisvės apribojimų

II. 8. Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmai Švenčionyse 2025 m. kovo 18 d. sprendimu Centro teikimą tenkino iš dalies, t. y. taikė alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą laikino apgyvendinimo vietoje, nustatant pareigą neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo iki 2025 m. birželio 16 d., bet ne ilgiau, iki kol bus priimtas galutinis sprendimas jo prieglobsčio byloje.

9. Teismas nustatė, kad Užsienietis teisėtai, turėdamas Lietuvos nacionalinę vizą, 2020 metais atvyko į Lietuvos Respubliką. Užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iki 2022 m. gegužės 21 d. Migracijos departamentas 2024 m. birželio 11 d. priėmė sprendimą Nr. 24S142950, kuriuo nusprendė neišduoti Užsieniečiui leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o 2024 m. liepos 25 d. priėmė sprendimą Nr. 24S174380, kuriuo nusprendė įpareigoti Užsienietį savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) iki 2024 m. rugpjūčio 8 d. Šio sprendimo užsienietis neįvykdė. VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos 2025 m. kovo 16 d. sprendimu Užsienietis sulaikytas iki 48 val.

10. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjant bylą Užsienietis pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, todėl nurodė, kad užsienietis yra prieglobsčio prašytojas, sprendimas dėl jo prašymo nėra priimtas.

11. Teismas vadovavosi Įstatymo 113 straipsnio 4–5 dalyse įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pažymėjęs, kad galutinis įsiteisėjęs sprendimas Užsieniečio prieglobsčio byloje nėra priimtas, jo asmenybė nustatyta, teismas konstatavo, jog egzistuoja Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatyti prieglobsčio prašytojo sulaikymo pagrindai (siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 1, 6–11 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos).

12. Teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 115 straipsnio 1 dalį jis turi diskreciją skirti Užsieniečiui alternatyvią sulaikymui priemonę.

13. Teismas pabrėžė, kad Užsienietis prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pateikė po sulaikymo, teisme nagrinėjant bylą dėl jo sulaikymo siekiant jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, Užsieniečio asmenybė nustatyta, byloje nebuvo duomenų, kad Užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, tačiau jis Lietuvos Respublikoje nuo 2022 metų gyveno neteisėtai, be jokių priežasčių neįvykdė Migracijos departamento sprendimo dėl grąžinimo, pats nurodė, kad prašo suteikti jam prieglobstį dėl sunkios jo ir jo šeimos materialinės padėties.

14. Atsižvelgęs į aptartas aplinkybes, teismas nurodė, kad yra pagrindas manyti, jog prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Užsienietis pateikė siekiant išvengti išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Teismo vertinimu, byloje nebuvo duomenų, kad Užsienietis Lietuvoje turi gyvenamąją vietą, todėl atmetė Užsieniečio teiginius, kad jis turi kur gyventi, be tai, kad turi pakankamai lėšų.

15. Teismas pripažino, kad yra didelė tikimybė, jog netaikant judėjimo laisvės apribojimų, Užsienietis, pasinaudojęs laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, išvyks iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, pasislėps, taip pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitų valstybių migracijos ir kitus įstatymus, vengs galimo sprendimo dėl jo išsiuntimo vykdymo. Atsižvelgęs į tai, kad nėra jokių ypatingų aplinkybių, kurios galėtų sudaryti pagrindą griežčiausiai suvaržyti Užsieniečio judėjimo laisvę, teismas darė išvadą, kad užsieniečio sulaikymas šiuo metu nebėra proporcinga ir būtina priemonė. Teismo vertinimu, Įstatymo nustatyti tikslai (motyvų, kuriais grindžiamas prieglobsčio prašymas, nustatymas) gali būti pasiekti ir taikant mažiau asmens judėjimo laisvę varžančią priemonę, t. y. alternatyvią sulaikymui priemonę, nustatytą Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte.

III. 16. (duomenys neskelbtini) pilietis I. U. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo pakeisti Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų Švenčionyse 2025 m. kovo 18 d. sprendimą ir paskirti apeliantui kitą alternatyvią sulaikymui priemonę – Užsieniečio apgyvendinimą VSAT ar kitoje tam pritaikytoje vietoje, netaikant judėjimo laisvės apribojimo.

17. Užsienietis pažymi, kad Įstatyme nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kai galima sulaikyti prieglobsčio prašytoją, kartu įvertinus Įstatymo 113 straipsnio 5 dalyje nurodytas aplinkybes.

18. Apeliantas nurodo, kad jis bylos nagrinėjimo metu pasiprašė prieglobsčio, taigi, jis yra prieglobsčio prašytojas, dėl jo pateikto prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje dar nėra priimtas galutinis sprendimas, yra nustatyta Užsieniečio tapatybė (asmuo turi galiojantį pasą). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog Užsienietis keltų grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ir kad siekdamas išvengti išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, jis būtų slapstęsis arba išvykęs į kitas valstybes (į Lietuvą atvyko teisėtai, turėdamas išduotą leidimą laikinai gyventi, iš asmens bylos medžiagos matyti, kad asmuo buvo deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje).

19. Įvertinus Įstatyme nustatytas alternatyvias sulaikymui priemones bei nustatytų aplinkybių visumą, apelianto vertinimu, skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyta savo pobūdžiu labiausiai judėjimo laisvę varžanti alternatyvi sulaikymui priemonė šiuo metu nėra proporcinga ir būtina priemonė Įstatyme numatytiems tikslams pasiekti. Siekiant užtikrinti gintinų teisinių vertybių pusiausvyrą ir esant Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatytam sulaikymo pagrindui, laikytina, jog nagrinėjamu atveju proporcinga ir tikslinga taikyti Užsieniečiui kitą, mažiau jo judėjimo laisvę ribojančią alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą laikino apgyvendinimo vietoje, netaikant judėjimo laisvės apribojimų (Įstatymo 115 str. 2 d. 4 p.).

20. Centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

21. Centras pakartoja su Užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje teisėtumu susijusias aplinkybes ir pažymi, kad (duomenys neskelbtini) piliečiams, kurie turi biometrinius pasus, yra taikomas bevizis režimas, apelianto teisėtas buvimas, t. y. bevizis režimas, baigėsi 2022 m. rugpjūčio 19 d. Iki bevizio režimo galiojimo pabaigos apeliantas savo buvimo Lietuvos Respublikoje neįteisino ir iš jos neišvyko, tuo pačiu neįvykdė sprendimo dėl grąžinimo ir savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę. Nors apelianto teisinis statusas yra pasikeitęs ir jis tapo prieglobsčio prašytoju Lietuvos Respublikoje, tačiau prašymą teikė tik būdamas sulaikytas, Migracijos departamento vertinimu, tik siekdamas sutrukdyti priimti ar įvykdyti grąžinimą ar išsiųsti asmenį į užsienio valstybę.

22. Centras pažymi, kad apgyvendinus apeliantą laikino apgyvendinimo vietoje (šiuo atveju – Priėmimo ir integracijos agentūroje), jis nėra atskirtas nuo kitų gyventojų, jo judėjimo laisvė nėra ribojama, tik nustatomi įpareigojimai neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo. Apeliantui yra užtikrinamos visos būtinosios sąlygos, reikalingos jo poreikiams patenkinti. Byloje nėra pateikta duomenų, kad apeliantas būtų kreipęsis į laikino apgyvendinimo vietos vadovą ar jo įgaliotą asmenį dėl išvykimo iš laikino apgyvendinimo vietos ir toks leidimas jam nebūtų duotas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Apeliacijos dalykas – Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų Švenčionyse 2025 m. kovo 18 d. sprendimo, kuriuo teismas iš dalies patenkino Centro teikimą ir Užsieniečiui skyrė alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą laikino apgyvendinimo vietoje nustatant pareigą neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo iki 2025 m. birželio 16 d., bet ne ilgiau, iki kol bus priimtas galutinis sprendimas jo prieglobsčio byloje, teisėtumas ir pagrįstumas.

24. Užsienietis apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo 2025 m. kovo 18 d. sprendimą pakeisti ir jam skirti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinti užsienietį laikino apgyvendinimo vietoje netaikant judėjimo laisvės apribojimų.

25. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio (paskutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4927-662/2016).

26. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), atsižvelgdama į tai, kas nustatyta, pirmiausia pažymi, kad užsienietis šiuo metu yra prieglobsčio prašytojas (Įstatymo 2 str. 20 d.).

27. Prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas tik šiais atvejais: 1) siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę ir (arba) pilietybę; 2) siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 1, 6–11 punktuose nurodytas aplinkybes, yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; 3) kai užsienietis, sulaikytas šio straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu, kai sprendžiama dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, pateikia prašymą suteikti prieglobstį ir yra rimtas pagrindas manyti, kad šis prašymas pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti į užsienio valstybę, ir užsienietis jau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra; 4) pagal Reglamento (ES) Nr. 604/2013 28 straipsnį; 5) kai prieglobsčio prašytojas kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai (Įstatymo 113 str. 4 d.).

28. Įstatymo 113 straipsnio 5 dalyje išvardytos aplinkybės, kurios vertinamos sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, be kita ko: neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje arba nurodytu gyvenamosios vietos adresu nebūna (negyvena) (2 p.); neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika (3 p.); neturi lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje (4 p.); per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą (5 p.).

29. Alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo pagrindus reglamentuoja Įstatymo 115 straipsnis, kurio 1 dalyje yra nurodyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas sprendžia dėl šio straipsnio 2 dalyje numatytų alternatyvaus sulaikymui kriterijų taikymo: ar nustatyta užsieniečio tapatybė, ar jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui, VSAT ir Migracijos departamentui, nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje ir kt. Aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas gali vertinti ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2018; 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1307-815/2022).

30. Pagal Įstatymo 115 straipsnio 2 dalį (2024 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. XIV-2673 redakcija) alternatyvios sulaikymui priemonės yra šios: užsienietis nustatytu laiku periodiškai turi atvykti į Migracijos departamentą arba Valstybės sienos apsaugos tarnybą (1 p.); užsienietis elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku turi pranešti Migracijos departamentui arba Valstybės sienos apsaugos tarnybai apie savo buvimo vietą (2 p.); patikėti prižiūrėti užsienietį Lietuvos Respublikos piliečiui arba Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvenančiam užsieniečiui, jeigu šis asmuo įsipareigojo rūpintis juo ir jį išlaikyti (3 p.); apgyvendinti užsienietį laikino apgyvendinimo vietoje netaikant judėjimo laisvės apribojimų (4 p.); apgyvendinti užsienietį laikino apgyvendinimo vietoje nustatant pareigą neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo (5 p.).

31. Teisėjų kolegija, vertindama Užsieniečiui pritaikytos alternatyvios sulaikymui priemonės proporcingumą, atsižvelgia į šias teisiškai reikšmingas aplinkybes: Užsieniečio asmens tapatybė yra nustatyta; Užsienietis yra prieglobsčio prašytojas ir jo prieglobsčio byloje dar nėra priimtas galutinis sprendimas; Migracijos departamentas 2024 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. 24S174380 įpareigojo Užsienietį savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį iki 2024 m. rugpjūčio 8 d., nes Užsienietis Lietuvos Respublikoje yra laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką (Užsieniečio teisėtas buvimas, t. y. bevizis režimas, baigėsi 2022 m. rugpjūčio 19 d.); šio sprendimo Užsienietis neįvykdė bei nėra duomenų, kad šį sprendimą Užsienietis būtų apskundęs; Užsieniečio pragyvenimo šaltinis Lietuvos Respublikoje nėra aiškus (Užsienietis nedirba); nėra duomenų apie Užsieniečio turimus šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika; Užsieniečio asmens byloje pateikti duomenys apie deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje savaime neįrodo, kad Užsienietis nurodytame bute iš tiesų gyvena.

32. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartu teisiniu reguliavimu ir įvertinusi minėtas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti Užsieniečio prašomą alternatyvią sulaikymui priemonę, numatytą Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 4 punkte.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, kad užsienietis nors ir teisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, tačiau neteisėtai joje yra pakankamai ilgą laiką, užsienietis neturi šeiminių, socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos Migracijos departamentui priėmus atitinkamą sprendimą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju taikyta alternatyvi sulaikymui priemonė yra objektyviai reikalinga ir proporcinga. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju taikius švelnesnę alternatyvią sulaikymui priemonę, nebūtų pasiekti Įstatymo tikslai, nes užsieniečio elgesys nepaneigia rizikos, kad, neapribojus jo laisvės judėti, jis gali pasišalinti iš apgyvendinimo vietos, nesulaukus galutinio sprendimo jo prieglobsčio byloje. Užsieniečio apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro prielaidų teismui kitaip vertinti nustatytas faktines aplinkybes ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Be to, taikyta alternatyvi sulaikymui priemonė yra siejama su galimybe išvykti iš laikino apgyvendinimo vietos teritorijos, gavus laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimą, todėl vertintina kaip proporcinga bei būtina.

34. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Todėl užsieniečio apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

(duomenys neskelbtini) piliečio I. U. apeliacinį skundą atmesti.

Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų Švenčionyse 2025 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius