2013-05-31 Nr. AB-2226-3-61-3-02255-2011-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1072/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02255-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 28 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. K. skundą atsakovui Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Vilniaus energija“ dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (1 t., b. l. 1–4), kurį patikslino (1 t., b. l. 23–26), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti: 1) atsakovo Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija, apeliantas) 2011 m. rugpjūčio 5 d. aktą Nr. (03)2R-838; 2) atsakovo Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2011 m. birželio 15 d. aktą Nr. (12)2R-547; 3) Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 3R-250(AG-215/03-2011).

Pareiškėja nurodė, kad Inspekcija išnagrinėjo jos 2011 m. sausio 16 d. skundą bei priėmė 2011 m. gegužės 27 d. aktą Nr. 363, kuriuo skundą patenkino iš dalies, tačiau vėliau priėmė 2011 m. birželio 15 d. aktą Nr. (12)2R-547 bei 2011 m. rugpjūčio 5 d. aktą Nr. (03)2R-838, kuriuose nurodė, jog 2011 m. sausio 16 d. skundas dėl šilumos tiekėjo – trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vilniaus energija“ (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) nesąžiningų veiksmų atmestas. Komisija 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 3R-250(AG-215/03-2011) jos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja pažymėjo, jog yra buto (duomenys neskelbtini), savininkė. (Duomenys neskelbtini) esančiame name yra iš viso 9 butai. Už buto šildymą moka pagal UAB „Vilniaus energija“ pateiktas sąskaitas. Šiluma tiekiama individualios apskaitos principu, t. y. vadovaujantis pirminiais šilumos skaitiklio rodmenimis, esančiais namo apskaitos patalpose. Nuo 2010 m. spalio mėn. iki 2011 m. sausio 16 d. ji šilumos tiekėjo teikiama šildymo paslauga nesinaudojo. Šias aplinkybes patvirtina šilumos skaitiklio rodmenys (buto radiatoriai buvo užsukti).

Tačiau sąskaitos už šildymą pateikiamos: už 2010 m. spalio mėn. – 94,71 Lt, tų pačių metų lapkričio mėn. – 89,29 Lt, gruodžio mėn. – 351,09 Lt. Pareiškėjos nuomone, toks šilumos tiekėjo UAB „Vilniaus energija“ elgesys yra nesąžiningas. Pažymėjo, kad jos butas yra išorinis ir jo nešildo jokie kiti butai, nes namas yra dviejų aukštų, kurio pirmame aukšte yra garažas, virš buto jokių patalpų daugiau nėra, o iš šono yra bendrojo naudojimo laiptinė, kurioje radiatorius taip pat nuolat užsuktas. Teigė, kad šildymo kaina yra neproporcingai didelė, turint mintyje, kad ji visai nesinaudoja šildymo paslauga.

Namą administruojanti UAB „Autokonas“ nurodė, jog jai priklausančio buto šilumos apskaitos prietaiso rodmenys buvo nuliniai. Nesutikimą su Komisijos bei atsakovo aktais pareiškėja grindė tuo, kad atsakovas skundžiamame 2011 m. rugpjūčio 5 d. akte Nr. (03)2R-838 formaliai nurodė, jog jai galioja Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 patvirtintas Šilumos paskirstymo metodas Nr. 3, pagal kurį vartotojui, nesilaikančiam viso patalpų tolygaus šildymo sąlygos, priskiriamas papildomas šilumos kiekis bendrojo naudojimo patalpoms šildyti.

Teigė, jog, atsižvelgiant į atsakovo motyvus, šis netyrė jos skundo motyvų ir iš esmės nevertino esminę reikšmę turinčių aplinkybių, kad tolygus šildymas bute buvo užtikrintas alternatyviu šildymo būdu. Todėl toks formalus konstatavimas, kad ji nesilaikė patalpų tolygaus šildymo sąlygos, pažeidė jos teises ir teisėtus interesus. Pažymėjo, jog tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo, spręsdami skundus, nenurodė ir nepagrindė, kad buvo nustatytas buto tolygaus šildymo pažeidimo faktas. Taip pat pažymėjo, kad atsakovo ir/arba trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nebuvo atvykę į butą, siekdami įsitikinti, kad butas nėra šildomas.

Nesutikdama su Komisijos sprendimu, kuriame jos skundas buvo atmestas dviem pagrindais, t. y. dėl praleisto termino Inspekcijos 2011 m. birželio 15 d. sprendimui apskųsti bei dėl to, jog 2011 m. rugpjūčio 5 d. aktą Nr. (03)2R-838 priskyrė kaip paprastą atsakymą, pareiškėja pažymėjo, jog Komisija skundžiamu sprendimu skundo iš esmės netyrė bei nurodytų argumentų dėl teisių pažeidimo nevertino ir dėl jų sprendime nepasisakė. Todėl tuo Komisija pažeidė jos teises į visapusišką ir objektyvų skundo nagrinėjimą bei teisėtą sprendimą.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 60–62, 100–101) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėja nepagrįstai teigė, jog nurodytas šilumos paskirstymo metodas pažeidžia jos interesus. Pažymėjo, jog šilumos paskirstymo metodai yra taikomi įgyvendinant imperatyvias Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui.

Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso (toliau – CK) nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti metodai gali būti taikomi tik suderinti su šia komisija. Todėl kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Teigė, kad pareiškėja nesilaikė visų patalpų tolygaus šildymo sąlygų, todėl jai buvo taikomas Šilumos paskirstymo metodo Nr. 3 10 punktas, kuriame nustatyta, kad vartotojui, nesilaikančiam visų patalpų tolygaus šildymo sąlygos (kai koeficientas mažesnis už 0,7), priskiriamas papildomas šilumos kiekis bendrojo naudojimo patalpoms šildyti ir priskaičiuojamas papildomas šilumos kiekis bendrojo naudojimo patalpoms šildyti.

Taip pat Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 47.4.4 punktas nustato, kad visas šilumos kiekis, suvartotas pastato bendro naudojimo šilumos įrenginiuose, nustatytas šilumos pirkimo–pardavimo vietoje ir (ar) ties tiekimo–vartojimo riba pagal atsiskaitomojo šilumos apskaitos prietaiso, įrengto pastato įvade, rodmenų ataskaitas, paskirstomas šilumos vartotojams pagal vieną iš Komisijos rekomenduojamų taikyti ar su ja suderintų metodų, kurį parenka šilumos tiekėjas, atsižvelgdamas į pastato šildymo ir (ar) karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus.

Pažymėjo, jog pareiškėja, teigdama, kad tolygus šildymas jai priklausančiame bute buvo užtikrintas alternatyviu šildymo būdu, nepateikė tokio šildymo būdo teisėtumo įrodymų. Atkreipė dėmesį, kad tokiu įrodymu galėtų būti pareiškėjai priklausančio buto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, kuriame yra nurodytas šildymo būdas. Šiuo aspektu taip pat pažymėjo, jog buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas yra keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas).

Pažymėjo, kad pareiškėja, teigdama, jog ginčijamu laikotarpiu nesinaudojo šildymo paslaugomis, nepateikė įrodymų, kad būtų teisėtai atsijungusi nuo centralizuotos šildymo sistemos, bei tai, kad neturi mokėti už šias paslaugas. Šiuo atveju pareiškėjai net ir nesinaudojant šilumos tiekimo paslaugomis, lieka pareiga mokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą. Todėl priimtų sprendimų argumentais pareiškėjos skundas buvo atmestas pagrįstai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 38–41, 54–57, 97–98) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad šiuo metu galiojančių Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 29.2.3 punktas nurodo, jog kai tiekimo–vartojimo vietoje ir (ar) ties tiekimo–vartojimo riba pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, o kiekviename bute įrengta kolektorinė šildymo sistema su buto įvade įrengtais šilumos apskaitos prietaisais bei kiekvieno buto įvade įrengtais karšto vandens kiekio apskaitos prietaisais, taikomas Šilumos paskirstymo metodas Nr. 3. Pažymėjo, kad vartotojai turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka pasirinkti kitą iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamų arba su šia institucija suderinti naują šilumos paskirstymo metodą, tačiau šiuo atveju pastato bendraturčiai tokia savo teise nėra pasinaudoję. Todėl nėra pagrindo pareiškėjos argumentams, jog UAB „Vilniaus energija“ bute suvartotai šilumos energijai paskirstyti taikė netinkamą šilumos paskirstymo metodą. Teigė, kad Komisija bei Inspekcija, atsižvelgę į Šilumos paskirstymo metodo Nr. 3 10 punktą ir UAB „Vilniaus energija“ paaiškinimus, pagrįstai padarė išvadą, jog UAB „Vilniaus energija“ mokesčius skaičiavo vadovaudamasi Šilumos paskirstymo metodu Nr. 3, todėl teisingai taikė tolygaus šildymo sąlygą. Dėl mokesčių už bendro naudojimo patalpų šildymą pažymėjo, kad pareiškėjos pozicija, jog šilumos tiekėjas reikalauja mokėti už nepatiektą šilumos energijos kiekį, nepagrįsta, nes visi mokesčiai už suvartotą šilumos energiją skaičiuojami remiantis įvadinio skaitiklio parodymais, t. y. skaičiuojama tik už tiek, kiek suvartojama.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimu (1 t., b. l. 183–188) atnaujino pareiškėjai terminą Inspekcijos 2011 m. birželio 15 d. sprendimui Nr. (12)2R-547 apskųsti; iš dalies patenkino pareiškėjos skundą ir panaikino Inspekcijos 2011 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. (12)2R-547; atmetė pareiškėjos skundo dalį dėl Inspekcijos 2011 m. rugpjūčio 5 d. rašto Nr. (03)2R-838 ir Komisijos 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. 3R-250(AG-215/03-2011) panaikinimo.

Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad atsakovo priimtas 2011 m. birželio 15 d. skundžiamas aktas Nr. (12)2R-547 naikintinas. Pareiškėja 2011 m. sausio 16 d. skunde kėlė klausimus ne tik dėl mokesčių už paslaugas reikalavimo teisėtumo, bet ir dėl nepagrįstai didelių sąskaitų už šildymą, teikė argumentus, kad jos butas yra išorinis, kad jo nešildo kiti butai, kėlė ir kitus klausimus. Teismas pažymėjo, kad atsakovas netyrė pareiškėjos skundo motyvų ir iš esmės nevertino esminę reikšmę turinčių aplinkybių, kad tolygus šildymas bute buvo užtikrintas alternatyviu šildymo būdu, nepagrindė, kad buvo nustatytas buto tolygaus šildymo pažeidimo faktas, atsakovo atstovai nebuvo atvykę į butą, siekdami įsitikinti, kad butas nėra šildomas.

Atsakovas tvirtino, kad pareiškėja, teigdama, jog tolygus šildymas jai priklausančiame bute buvo užtikrintas alternatyviu šildymo būdu, nepateikė tokio šildymo būdo teisėtumo įrodymų. Tačiau atsakovas iš pareiškėjos nereikalavo pateikti konkrečių įrodymų. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2011 m. liepos 15 d. kreipėsi su prašymu į atsakovą, prašydama nurodyti institucijos poziciją dėl jos 2011 m. sausio 16 d. skundo, prašydama nurodyti skundo tenkinimo ar atmetimo ribas. 2011 m. rugpjūčio 5 d. skundžiamu aktu Nr. (03)2R-838 atsakovas pažymėjo, kad galutinis sprendimas Nr. (12)2R-547 yra priimtas 2011 m. birželio 16 d., kuriuo skundas atmestas (šiame akte neteisingai nurodyta data, sprendimas su tokiu numeriu priimtas 2011 m. birželio 15 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje pasisakė, kad 2011 m. birželio 15 d. skundžiamame akte Nr. (12)2R-547 pareiškėjai buvo duotas neigiamas atsakymas ir išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. Vadinasi, šis aktas pareiškėjai sukuria teisines pasekmes. Teismo vertinimu, 2011 m. rugpjūčio 5 d. skundžiamas aktas Nr. (03)2R-838 pareiškėjai pasekmių nesukuria, yra tik informacinio pobūdžio raštas, nėra individualus aktas, kuris galėtų būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka.

Todėl šią skundo dalį teismas atmetė. Vadovaudamasis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas padarė išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 22 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-578/2009, 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009, 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Teismas nurodė, kad, kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinės bylos Nr. A11-443/2005, Nr. A502-304/2009, Nr. A502-857/2009), paminėtos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakanka asmens subjektyvaus suvokimo apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu.

Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose nustatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2011 m. rugsėjo 16 d. su skundu kreipėsi į Komisiją, prašydama panaikinti atsakovo 2011 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. (12)2R-547 ir 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. (03)2R-838 kaip neteisėtus. Komisija 2011 m. rugsėjo 30 d. priėmė pareiškėjos skundžiamą sprendimą Nr. 3R-250(AG-215/03-2011), kuriuo jos skundą atmetė.

Šis sprendimas grindžiamas tuo, kad pareiškėja praleido atsakovo 2011 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. (12)2R-547 apskundimo terminą, ir tuo, kad Inspekcijos 2011 m. rugpjūčio 5 d. raštas Nr. (03)2R-838 nėra individualus administracinis aktas pagal Viešojo administravimo įstatymo prasmę. Teismas pažymėjo, kad Komisija pareiškėjos skundo iš esmės neišnagrinėjo. Teismas sutiko su Komisijos 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. 3R-250(AG-215/03-2011) argumentais dėl Inspekcijos 2011 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. (12)2R-547 ir 2011 m. rugpjūčio 5 d. rašto Nr. (03)2R-838.

Teismo vertinimu, pareiškėja praleido terminą atsakovo 2011 m. birželio 15 d. sprendimui Nr. (12)2R-547 apskųsti, taip pat sutiko su Komisijos išvada, kad 2011 m. rugpjūčio 5 d. raštas Nr. (03)2R-838 nėra individualus administracinis aktas. Pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį, skundas administracinių ginčų komisijai turi būti paduotas ne vėliau, kaip per vieną mėnesį nuo skundžiamo individualaus administracinio akto paskelbimo arba individualaus akto įteikimo ar pranešimo apie administracijos (tarnautojo) veiksmus (neveikimą) suinteresuotai šaliai dienos.

Pareiškėja į Komisiją su skundu kreipėsi tik 2011 m. rugsėjo 16 d. ir apskundimo terminą praleido. Skundžiamą aktą ji gavo iki 2011 m. liepos 15 d. Taigi Komisijos 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. 3R-250(AG-215/03-2011) naikinti pagrindų nėra. Teismas, be to, nurodė, kad 2011 m. spalio 25 d. teisme gautas pareiškėjos prašymas atnaujinti terminą dėl atsakovo 2011 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. (12)2R-547 apskundimo. Prašymas grindžiamas tuo, kad atsakovas nepanaikino savo 2011 m. gegužės 27 d. priimto sprendimo Nr. 363, o priėmė kitą jam prieštaraujantį sprendimą – 2011 m. birželio 15 d.

Nr. (12)2R-547, kurio turinys pareiškėjai tapo aiškus tik gavus atsakovo 2011 m. rugpjūčio 5 d. raštą Nr. (03)2R-838. Teismas vadovavosi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, 34 straipsnio 1 dalimi. Teismo vertinimu, pareiškėja skundžiamo akto apskundimo terminą praleido dėl svarbių priežasčių – tai yra atsakovo pareiškėjai siųstų dokumentų formuluočių painumo ir prieštaringumo skirtinguose jai siųstuose aktuose. Todėl atsakovo 2011 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. (12)2R-547 apskundimo terminą pareiškėjai teismas atnaujino.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (1 t., b. l. 194–197) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, atitinkamas metodas taikomas atsižvelgiant į daugiabučio namo šildymo sistemą. Toks šioje byloje metodas yra Šilumos paskirstymo metodas Nr. 3. Jei netiko šis metodas, pareiškėja turėjo ir turi teisę organizuoti kito metodo pasirinkimą, tačiau tokių procedūrų nepradėjo. Šis metodas įrašytas pareiškėjos ir UAB „Vilniaus energija“ šilumos pirkimo–pardavimo sutartyje, jis atitinka namo struktūrą, todėl Inspekcijai nagrinėjant pareiškėjos skundą nebuvo jokio pagrindo abejoti šio dokumento teisėtumu. Remiantis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 47.4.4 punktu, Šilumos paskirstymo metodo Nr. 3 9, 10 punktais, pareiškėja nesilaikė visų patalpų tolygaus šildymo sąlygų, todėl jai buvo taikomas paminėtas Šilumos paskirstymo metodo Nr. 3 10 punktas ir priskaičiuojamas papildomas šilumos kiekis. Įvertinusi Šilumos paskirstymo metodo Nr. 3 nuostatas ir tolygaus šildymo pažeidimo faktą, Inspekcija pagrįstai 2011 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. (12)2R-547 pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Šilumos paskirstymo metodas Nr. 3 nenumato galimybės kitokiu būdu paskirstyti šilumą, jeigu butas yra išorinis. Pareiškėjos buto tolygaus šildymo fakto pažeidimą pripažino visos ginčo šalys, todėl Inspekcija neprivalėjo papildomai vykti į butą ir tikrinti tolygaus šildymo sąlygų pažeidimo fakto. Teismas nenurodė konkrečios teisės normos, kuria remdamasi Inspekcija privalėtų patikrinti faktą, kurį pripažįsta ginčo šalys.

2. Įrodymų, kad šildymas galėjo būti užtikrintas alternatyviu būdu, nėra pateikta, byloje yra priešingi įrodymai. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 123 punktu, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėja būtų teisėtai atsijungusi nuo centralizuotos šildymo sistemos, tačiau yra duomenys, kad pareiškėja buvo ir yra centralizuotos šilumos vartotoja. Remiantis Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsniu, CK 4.83 straipsnio 3, 4 dalimis, pareiškėja turėtų apmokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Šios prievolės nebūtų, jei visi daugiabučio pastato šildymo sistemos įrenginiai būtų atjungti nuo centralizuotai tiekiamos šilumos. Šias nuostatas patvirtino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gegužės 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012. Vadovautinasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2012, nors ji buvo taikoma neteisėto atsijungimo nuo centralizuotos šilumos ir karšto vandens sistemos atveju, nes pareiškėja nebuvo atsijungusi nuo centralizuotos šildymo ir karšto vandens sistemos ir liko jos vartotoja, o patalpų šildymas alternatyviais būdais nebuvo įteisintas. Inspekcija neprivalėjo tikrinti, ar pareiškėja alternatyviu būdu šildo savo patalpas.

3. Nesinaudojimas UAB „Vilniaus energija“ šilumos tiekimo paslaugomis negali būti laikomas sutartinių santykių tarp pareiškėjos ir UAB „Vilniaus energija“ pasibaigimu. Pareiškėjai, net ir nesinaudojant šilumos tiekimo paslaugomis, pagal išdėstytų teisės aktų nuostatas lieka pareiga mokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą, todėl Inspekcijos Vilniaus teritorinis skyrius, išnagrinėjęs šias aplinkybes, pagrįstai 2011 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. (12)2R-547 atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 5–9) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Ginčas kilęs iš vartojimo teisinių santykių. Atsakovas pagal Vartotojų teisių gynimo įstatymo prasmę nagrinėjamoje byloje įpareigotas veikti kaip vartotojų teises ginantis subjektas. Inspekcija privalėjo ginti jos kaip vartotojo, silpnesniosios šalies teises ir teisėtus interesus ir iš esmės ištirti pateiktą skundą (t. y. atsakyti į visus jame keltus klausimus), o ne formaliai pateisinti UAB „Vilniaus energija“ veiksmais padarytą jos teisių pažeidimą. Vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina. Vartotojų teisių gynimas privalo būti įvertinamas kaip viešasis interesas.

2. Atsakovas atmestinai atliko savo pareigas nagrinėdamas jos skundą, tyrimo laikotarpiu neprašė pateikti jokių papildomų rašytinių įrodymų. Net ir esant byloje naujai pateiktiems rašytiniams įrodymams, t. y. dviem skirtingoms sutartims, ir esminiams sutarties pažeidimams, iš esmės gina ne jos, kaip vartotojo, interesus, o šilumos tiekėjo teises ir teisėtus interesus. Nagrinėjamu atveju vidutiniam, protingam ir atidžiam vartotojui negali būti aiški šilumos pirkimo–pardavimo sutartyje net nenurodyta, o trečiojo suinteresuoto asmens ir atsakovo vis tiek pripažįstama tariama sutarties sąlyga dėl Šilumos paskirstymo metodo Nr. 3 taikymo. Paslaugos teikėjas dar sutartinių santykių pradžioje privalėjo jai, kaip vartotojui, pateikti visą su paslaugos apskaičiavimu susijusią informaciją. Butą šildosi ir kitais įstatymų leistinais šildymo būdais (t. y. elektra ir pagal namo projektą įrengta kieto kuro sistema, kuri įrengta visuose be išimties devyniuose namo butuose), tačiau atsakovas vis tiek formaliai remiasi tolygaus šildymo sąlygos pažeidimu. Nei apeliantas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo neginčija aplinkybės, kad net nebuvo atvykę į butą, siekdami nustatyti tolygaus šildymo sąlygos pažeidimą. Apeliantas turėjo visas galimybes nustatyti tikrąją ginčo esmę ir tinkamai apginti jos teises, tačiau dėl aplaidaus neveikimo tai nebuvo padaryta.

3. Ginčo dalyką sudaro ne jos siekis pakeisti vieną šildymo sistemą kita, o siekis patalpas šildant ir alternatyviu šildymu, ir esant tam tikrais mėnesiais jos individualios apskaitos prietaiso rodmenų nuliniam šilumos kiekio sunaudojimui – įpareigoti šilumos tiekėją imtis visų priemonių dėl tinkamo šilumos kiekio konstatavimo, apskaičiavimo, tinkamo metodo parinkimo, šildymo kainos nustatymo. Remiantis bylos medžiaga, vienareikšmiškai konstatuotina, kad Šilumos paskirstymo metodas Nr. 3 yra vienašališkai ir nepagrįstai parinktas ir taikomas, tai pripažino ir apeliantas.

4. Esminę reikšmę nagrinėjamoje byloje turi ir kiti apelianto padaryti pažeidimai. Atsakovas nesilaikė skundo nagrinėjimo terminų ir tvarkos. Pagal jos 2011 m. sausio 16 d. skundą atsakovas priėmė du skirtingus sprendimus, kurių skirtinga rezoliucinė dalis sukelia jai skirtingas teisines pasekmes, tuo buvo pažeistos jos teisės ir teisėti interesai. Esant skirtingiems sprendimams, skundas buvo nagrinėtas nesilaikant skundų nagrinėjimo principų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 1–4, 10–13) prašo patenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalį dėl Inspekcijos 2011 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. (12)2R-547 panaikinimo, t. y. palikti jį galioti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai sutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Šilumos energija ginčo pastate paskirstoma vadovaujantis galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Pastato bendraturčiai nėra priėmę sprendimo pasirinkti kitą iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamų ar pasitvirtinti su šia Komisija naują šilumos paskirstymo būdą. Šiluma paskirstoma vartotojams pagal pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus šilumos apskaitos prietaisus labiausiai atitinkantį Šilumos paskirstymo metodą Nr. 3. Tik šis metodas numato šilumos energijos paskirstymą, kai atskiruose butuose įrengti šilumos apskaitos prietaisai (Šilumos paskirstymo metodo Nr. 3 1.3 p.). Mokesčiai už suteiktas paslaugas apskaičiuojami teisėtai. Tolygaus šildymo sąlyga taikoma be išimties visiems devyniems pastato bendraturčiams, kurie jos nesilaiko. Teisingai taikė šią sąlygą. Teisės aktai nenumato galimybės vertinti šilumos paskirstymą atsižvelgiant į buto padėtį pastate. Pareiškėjos buto tolygaus šildymo sąlygos pažeidimo faktą pripažino visos ginčo šalys, todėl neprivalėjo šį faktą nustatyti nuvykus ir apžiūrėjus butą.

2. Nekilnojamojo turto registro išraše buto šildymas yra numatytas centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų, joks kitas šildymo būdas nėra registruotas. Nėra pateikta jokių dokumentų, kad pareiškėja būtų atsijungusi nuo centralizuotos šildymo sistemos. Pareiškėja, nesvarbu, ar naudojasi, ar ne centralizuotu šildymu, privalo mokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą. Nesant teisės aktų numatytos galimybės vertinti alternatyvių šildymo šaltinių naudojimą ir pareiškėjai nepateikus oficialių duomenų apie alternatyvių šildymo šaltinių naudojimo dažnumą ir jų pagamintos šilumos kiekį atitinkamu laikotarpiu, būtų nesąžiningas Inspekcijos pareigos nustatymas (neįmanomas jos įvykdymas) patikrinti, ar pareiškėja 2010 m. iki 2011 m. šildymo sezono metu bute naudojo, kaip dažnai ir koks šilumos kiekis buvo gautas kitais būdais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos matyti, kad pareiškėja 2011 m. sausio 16 d. skundu kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, kuri persiuntė šį skundą pagal kompetenciją nagrinėti atsakovui. Reaguodamas į šį pareiškėjos skundą, atsakovas priėmė du skirtingus sprendimus: 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą (pareiškėjos įvardintą aktu) Nr. 363, kuriame nurodė, kad skundą tenkina iš dalies, pasiūlydamas pareiškėjai kreiptis į šilumos tiekėją UAB „Vilniaus energija“ ir namo administratorių UAB „Autokonas“ dėl šilumos pirkimo pagal individualiai aptartas sąlygas (1 t., b. l. 12), ir 2011 m. birželio 15 d. sprendimą (pareiškėjos įvardintą aktu) Nr. (12)2R-547, kuriame nurodė, kad skundas yra atmetamas (1 t., b. l. 14). Pažymėtina, kad ir 2011 m. gegužės 27 d. sprendime Nr. 363, ir 2011 m. birželio 15 d. sprendime Nr. (12)2R-547 yra nurodyta, kad tai yra administraciniai sprendimai, kurie ABTĮ nustatytais terminais pareiškėjos gali būti apskųsti administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui. Iš bylos taip pat matyti, kad pareiškėja, atkreipdama atsakovo dėmesį į šių sprendimų tarpusavio neatitikimus, 2011 m. liepos 15 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu nurodyti tikrą atsakovo poziciją dėl jos 2011 m. sausio 16 d. skundo ir gavo atsakovo 2011 m. rugpjūčio 5 d. paaiškinamąjį raštą (pareiškėjos įvardintą aktu Nr. (03)2R-838), kuriame atsakovas nurodė, kad galutinis jo sprendimas – atsakymas į paminėtą pareiškėjos 2011 m. sausio 16 d. skundą – yra 2011 m. birželio 15 d. sprendimas Nr. (12)2R-547 (1 t., b. l. 16).

Vertindama nurodytą situaciją ABTĮ taikymo požiūriu, kolegija pirmiausia pažymi, kad atsakovo įvardintas galutiniu 2011 m. birželio 15 d. sprendimas buvo priimtas dar nepraėjus prieš tai priimto 2011 m. gegužės 27 d. sprendimo apskundimo terminui. Tai, kad 2011 m. birželio 15 d. sprendimas yra galutinis sprendimas, pareiškėja buvo informuota tik aukščiau nurodytu 2011 m. rugpjūčio 5 d. paaiškinamuoju raštu, todėl ABTĮ 34 straipsnio taikymo požiūriu šis atsakovo raštas laikytinas reikšmingu, teismui sprendžiant pareiškėjos 2011 m. spalio 25 d. prašymą dėl praleisto termino apskųsti teismui atsakovo 2011 m. birželio 15 d. sprendimą atnaujinimo. Atsižvelgdama į šias aplinkybes bei į tai, kad pareiškėja kreipėsi į Komisiją tik po to, kai jai tapo aiški atsakovo priimtų sprendimų tarpusavio sąsaja, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad terminas apskųsti atsakovo 2011 m. birželio 15 d. sprendimą pareiškėjos buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Todėl konstatuotina, kad šis terminas teismo atnaujintas teisingai ir pagrįstai.

Pasisakydama dėl pareiškėjos skundžiamo atsakovo 2011 m. birželio 15 d. sprendimo atitikimo individualiam administraciniam aktui Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio keliamiems reikalavimams (pagal šią teisė normą, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis <...>, jame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos<...>), kolegija pažymi, kad šiame sprendime nėra atsakyta į pareiškėjos 2011 m. sausio 16 d. skunde keliamus klausimus dėl buto šildymo kiekio ir kainos už laikotarpį nuo 2010 m. spalio mėn. iki 2011 m. sausio 16 d. neatitikimo protingumo bei sąžiningumo kriterijams, t. y. sprendime nėra pateiktas šių (pareiškėjos nurodytų ir pagrįstų atitinkamais duomenimis) skaičių pagrindimas.

Be to, šiame sprendime nėra nurodytas pareiškėjos butui pritaikyto Šilumos paskirstymo metodo Nr. 3 pasirinkimo pagrindimas. Šiame kontekste pažymėtina, kad byloje esančiose su pareiškėja 2008 m. lapkričio 28 d. sudarytose šilumos pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 4676326 dviejose kopijose nurodyti skirtingi duomenys apie šio metodo pasirinkimą susitarimo būdu (1 t., b. l. 109-113, Komisijos bylos l. 40-43). Atsižvelgiant į šios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme rezultatus, taip pat nėra aišku, kokiu būdu (kokiu faktiniu pagrindu) buvo apskaičiuotas patalpų tolygaus šildymo sąlygos koeficiento dydis.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš aukščiau nurodyto atsakovo 2011 m. gegužės 27 d. sprendimo taip pat iš Šilumos paskirstymo metodo Nr. 3 9 punkto, objektyviai yra įmanomi keli šio koeficiento nustatymo būdai. Iš aptariamo atsakovo 2011 m. birželio 15 d. sprendimo taip pat nėra aišku, kaip pasireiškė pareiškėjos paminėto koeficiento 0,7 nesilaikymas, ar buvo, o jeigu buvo, tai kaip pareiškėjos buto atžvilgiu buvo priskirtas Šilumos paskirstymo metodo Nr. 3 10 punkte numatytas papildomas šilumos kiekio bendrojo naudojimo patalpoms šildyti skaičiavimas.

Atsižvelgdama į išvardintas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad aptariamas atsakovo 2011 m. birželio 15 d. sprendimas negali būti pripažintas atitinkančiu paminėtus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad toks atsakovo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu. Tačiau, atsižvelgiant į ABTĮ 92 straipsnyje nurodytas akto panaikinimo teisines pasekmes, atsakovas turi (turėjo) būti teismo įpareigotas išnagrinėti pareiškėjos 2011 m. sausio 16 d. skundą iš naujo.

Todėl teismo priimtas sprendimas, nekeičiant jo esmės, turi būti atitinkamai papildytas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, papildant jį įpareigojimu atsakovui Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos išnagrinėti pareiškėjos D. K. 2011 m. sausio 16 d. skundą iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis