2023-06-07 Nr. AB-11927-3-64-3-01112-2022-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-406-525/2023

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01112-2022-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus (nuo 2023 m. sausio 1 d. teisių ir pareigų perėmėjas Lietuvos kalėjimų tarnyba), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 1 d., neužtikrinant kalinimo sąlygų, pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Visą šį laikotarpį nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, t. y. 3,6 kv. m vienam asmeniui, be to, nebuvo užtikrinta šiluma kameroje (+18–22°C), kadangi visi langai su tarpais ir skylėmis, kameroje drėgna dėl ventiliacijos neveikimo. Sanitarinis mazgas atitvertas ne pagal teisės aktų reikalavimus, nuo kameros atskirtas beveik permatoma plėvele, kas suteikdavo diskomfortą nuėjus į sanitarinį mazgą atlikti gamtinių reikalų. Dėl šių visų neteisėtų veiksmų patyrė orumo pažeminimą, nepatogumus, stresą, depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir t. t.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 1 d. kamerose Nr. 105, 58 ir 48 su dar 1–5 asmenimis ir jam teko nuo 3,76 iki 9,41 kv. m. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Pareiškėjui tekęs kameros plotas visas dienas buvo didesnis nei 3,6 kv. m, kas leido daryti išvadą, kad kameros plotas vienam asmeniui atitiko reikalavimus.

5. Atsakovas nurodo, kad visose Šiaulių TI kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine pertvara ar OSB plokšte, praėjimas – durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių. Kaip matyti iš pridedamų nuotraukų, kamerose Nr. 48 ir 105 sanitarinio mazgo įėjimas atskirtas durimis, o kameroje Nr. 58 – ilga, tvarkinga užuolaida. Pažymėjo, kad užuolaidomis atskirta ne visa sanitarinio mazgo dalis, o tik įėjimo į jį dalis, likusi dalis atskirta mūrine sienele arba OSB plokšte. Nepermatoma užuolaida yra ne medžiaginė, o iš storos spalvotos polietileno plėvelės, todėl tai visiškai užtikrina asmenų privatumą. Pareiškėjas dėl netvarkingų užuolaidų į administraciją nesikreipė.

6. Atsakovas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti higienos normas, o pagal 2 punktą, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 punkte įtvirtina analogiško pobūdžio nuostata: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, nebuvo galima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia mechaninės oro ventiliacijos įrengimą, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus), o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Iš visų kamerų išvestos angos į koridorių, kurių pagalba kamerose užtikrinama pakankama oro cirkuliacija. Kamerų atitikimą higienos normoms savo patikrinimo aktuose fiksuoja Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas. 2020 m. sausio 27 d. patikrinimo akte Nr. PA-181 nustatyta, kad kameroje Nr. 58 šviestuvai tvarkingi, pelėsio nėra.

Nors kitos kameros, kuriose buvo pareiškėjas, aktualiu laikotarpiu netikrintos, tačiau jokie teisės aktai neįpareigoja nuolat fiksuoti kamerose esančių sąlygų atitikimo higienos normoms, nes tai būtų neproporcingas reikalavimas. Kadangi kameros tikrinamos tuomet, kai gaunami skundai, nesikreipimas dėl jų leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su higienos reikalavimais, nebuvo, preziumuojama, kad kameros atitiko nustatytas kalinimo sąlygas. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus.

Iki pareiškėjo laikymo remontai atlikti kameroje Nr. 58, tai patvirtina, kad kamera pareiškėjo kalinimo laikotarpiu buvo tvarkinga. Jokių duomenų apie netvarkingus langus nėra, to nenustatė ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, be to, pats pareiškėjas su tokiais skundais į Šiaulių TI nesikreipė.

7. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodė realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindė jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leido daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą buvo nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsirado prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turėjo būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą

8. Atsakovas pažymėjo, kad Civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. spalio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildino iš to, kad laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 1 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

11. Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojusio iki 2019 m. kovo 5 d., 1.3.1. punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negalėjo būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 (galiojo iki 2020 m. vasario 6 d.) įsakymą Nr. V-124 panaikino ir tuo pačiu įtvirtino nuostatą (1.3. punktas), pagal kurią iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m suaugusiam asmeniui (1.3.1. p.) ir 4,1 kv. m nepilnamečiui asmeniui (1.3.2. p.). Nuo 2020 m. vasario 6 d. iki 2021 m. spalio 1 d. galiojęs Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymas Nr. V-31 taip pat numatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m suaugusiam asmeniui (2.2. p.).

12. Teismas, iš byloje esančios 2022 m. birželio 24 d. pažymos Nr. 60-14046, nustatė, kad pareiškėjas P. V. nagrinėjamu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 1 d., viso 134 dienas, kamerose Nr. 105, 58 ir 48, su dar 1–5 asmenimis ir jam kameroje Nr. 105 teko nuo 4,03 iki 6,05 kv. m., kameroje Nr. 58 – 3,81 kv. m, o kameroje Nr. 48 – nuo 3,76 iki 9,40 kv. m, taigi visas dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.

13. Teismas, išanalizavęs duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, dydį – 24,22 kv. m kameroje Nr. 105, 15,26 kv. m kameroje Nr. 58 ir 18,81 kv. m kameroje Nr. 48, sanitarinių mazgų užimamą plotą – 1,76 kv. m kameroje Nr. 105, 1,163 kv. m kameroje Nr. 58 ir 1,813 kv. m kameroje Nr. 48 bei kamerose buvusių asmenų skaičių – 4-6 kameroje Nr. 105, 4 kameroje Nr. 58 ir 2–5 kameroje Nr. 48 nustatė, kad tais atvejais, kai kameroje Nr. 58 buvo laikomi keturi asmenys, o kameroje Nr. 48 – penki asmenys, iš kamerų ploto atėmus sanitarinių mazgų užimamą plotą pareiškėjui teko mažiau negu 3,6 kv. m, bet daugiau kaip 3 kv. m (kameroje Nr. 58–3,52 kv. m, o kameroje Nr. 48–3,39 kv. m). Kai šiose kamerose buvo laikoma mažiau asmenų, taip pat pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 105, net ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinus pažymos apie baldų užimamą plotą duomenis bei apžiūrėjus į bylą pateiktas kamerų fotonuotraukas, teismui nebuvo pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų kamerose buvo suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

14. Teismas pažymėjo, kad Visuomenės sveikatos saugos reikalavimus tardymo izoliatoriams nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908. Šios normos 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, pagal 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o 16 punktas reglamentuoja gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą, kuri turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinę oro drėgmę, kuri turi būti nuo 35 iki 65 proc., bei oro judėjimo greitį šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Higienos normos 17 punktas numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o pagal 39 punktą ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

15. Atsakovo atstovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2020 m. sausio 27 d. patikrinimo aktą Nr. PA-181, iš kurio teismas nustatė, kad 2020 m. sausio 23 d. grįžtamosios kontrolės metu buvo nustatyta, jog Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose, tame tarpe ir kameroje Nr. 58, pašalintas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas – kamerose esantys apšvietimo įrenginiai techniškai tvarkingi – turi apsauginius gaubtus, taip pat 39 punkto pažeidimas – vizualiai matomų pelėsių nenustatyta. Iš byloje esančios Šiaulių TI ūkio skyriaus pažymos apie 2019 metais atliktus remonto darbus teismas nustatė, kad 2019 m. lapkričio–gruodžio mėn. kameroje Nr. 58 atliktas dalinis remontas – tinkavimas, lango ir lubų dažymas, elektros instaliacijos darbai, sumontuoti nauji dienos šviestuvai. Nors pareiškėjo laikymo laikotarpiu dėl atitikimo / neatitikimo higienos normos reikalavimams buvo patikrintos ne visos pareiškėjo laikymo kameros, tačiau, teismo vertinimu, byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl kažkokios tai konkrečios kameros būklės. Atsakovo atstovas pateikė pažymą, kurioje nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 1 d. P. V. į Šiaulių TI direktorių su skundais ir prašymais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė, byloje taip pat nebuvo duomenų, kad pareiškėjas dėl tų laikymo sąlygų, dėl kurių jis kreipėsi su skundu į teismą, būtų skundęsis kitoms institucijoms.

16. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nenurodė, kurioje konkrečiai jo laikymo kameroje ir kokiu laikotarpiu buvo šalta, drėgna, neveikė ventiliacija, langų rėmai su skylėmis. Pareiškėjas kameroje Nr. 58 buvo laikomas nuo 2020 m. vasario 7 d. iki 2020 m. gegužės 12 d., o Visuomenės sveikatos centro patikrinimas šioje kameroje atliktas 2020 m. sausio 23 d., pareiškėjo nurodomi trūkumai patikrinimo metu nebuvo nustatyti. Remontas šioje kameroje atliktas 2019 m. lapkričio–gruodžio mėn., t. y. iki pareiškėjo patalpinimo į šią kamerą. Dėl kamerų neatitikimo higienos normos reikalavimams pareiškėjas skundėsi abstrakčiai, neginčijo atsakovo atstovo atsiliepime nurodytų teiginių dėl gyvenamųjų kamerų vėdinimo per langus, dėl skunde nurodomų laikymo sąlygų nesiskundė nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms institucijoms, todėl teismui nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Šiaulių TI kamerose buvo laikomas, pažeidžiant higienos normos reikalavimus.

17. Teismas nurodė, kad sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose pareiškėjo laikymo laikotarpiu reglamentavo 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (galiojo iki 2020 m. gruodžio 22 d.), kurių III skirsnio 14.5. papunktyje buvo numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, kameroje įrengiamas praustuvas.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.

Atsakovo atstovas nurodė, kad Šiaulių TI kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine pertvara ar OSB plokšte, praėjimas – durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės taip pat matosi, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose Nr. 48 ir 105 mūrinės, kameroje Nr. 58 – pagamintos iš OSB plokštės, sienelių aukštis – 2,29 m kameroje Nr. 48, 1,97 m. kameroje Nr. 58 ir 2,32 m kameroje Nr. 105.

Į bylą pateiktos ir kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, fotonuotraukos, iš kurių matosi, kad įėjimai į kamerų Nr. 48 ir 105 sanitarinius mazgus atitverti durimis, o kameroje Nr. 58 – ilga užuolaida. Taigi sanitarinių mazgų atitvėrimas pareiškėjo laikymo kamerose atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, nes atitvėrimo sienelės buvo aukštesnės nei 1,5 metro. Ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenumatė, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema arba mechaninis vėdinimas, o natūralus vėdinimas, t. y. vėdinimas per langus (pareiškėjas neginčijo Šiaulių TI atsiliepime į skundą nurodytos aplinkybės, kad būtent tokiu būdu buvo vėdinamos Šiaulių TI kameros), atitinka teisės aktų reikalavimus (Taisyklių 14.10 p., 12.10 p., Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 p.).

Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtų bylų praktiką, sanitarinio mazgo atitvėrimas durimis arba užuolaidomis pakankamai užtikrina kamerose laikomų asmenų privatumą. Teismas įvertinęs išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo teiginius dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų atmetė, kaip nepagrįstus.

18. Teismas nurodė, kad kadangi reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant visoms trims civilinės atsakomybės sąlygoms, nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų neturtinės žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

III. 19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 1 d. atliekant bausmę nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, nes nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, be to iš kameros ploto turėjo būti išskaičiuojama baldais užimtas plotas ir tokiu atveju, vienam asmeniui kameroje nebus užtikrintas 3,6 kv. m plotas. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo užtikrinama šiluma 18-20°C, nes visi langai su tarpais ir nesandarūs, be to, kamerose buvo drėgna, nebuvo ventiliacijos, sanitarinis mazgas atitvertas nuo kameros permatoma plėvele. Dėl šių neteisėtų veiksmų, pareiškėjas teigia patyręs nepatogumus, orumo pažeminimą, stresą, depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir t. t.

21. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

22. Dėl ploto apskaičiavimo metodologijos atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas visą kalinimo laikotarpį buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko daugiau kaip 3,6 kv. m, o įvertinus tai, kad net iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą pareiškėjui mažiausias tekęs plotas buvo daugiau nei 3 kv. m, nėra pagrindo iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo ar baldų užimamą plotą, kadangi pareiškėjo galimybė judėti nebuvo suvaržyta. Dėl langų sandarumo bei oro temperatūros atitikties higienos normoms atsakovo atstovas nurodo, kad šiuo atveju pareiškėjas nekonkretizavo nei kuriose kamerose konkrečiai, nei kokiu tiksliai metu langai buvo nesandarūs, oro temperatūra netinkama, taip pat nepateikė jokių duomenų, kad dėl nurodomų tariamų neatitikimų HN būtų kreipęsis į atitinkamas institucijas. Atsakovo atstovo nuomone, teismas tinkamai įvertino šiuo klausimu aplinkybes, ir atsižvelgdamas į tai konstatavo, kad pagrindo pripažinti pažeidimus, nėra. Šiaulių TI akcentuoja, kad apeliaciniame skunde abstrakčiai kartojami pirmosios instancijos teismui nurodyti teiginiai ir nepateikiama jokių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, tiesiog iš esmės nesutinkama su teismo sprendimu dėl žalos dydžio įvertinimo. Atsakovo atstovo nuomone, teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus bei priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių TI veiksmų nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 1 d., neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nenustatė Šiaulių TI neteisėtų veiksmų ir atmetė pareiškėjo skundą.

25. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame pakartojo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus nusiskundimus ir teiginius.

26. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2022 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-452-662/2022).

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti.

29. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs duomenis apie pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą kalinimo metu, nustatė, kad pareiškėjo teisė į gyvenamąjį plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Pažymėtina, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys leidžia detalizuoti kiekvieną dieną pareiškėjui tekusį kameros plotą. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, skaičiuojant gyvenamojo ploto normą, turi būti atsižvelgiama į plotą skirtą baldams. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai konkrečiai nenustato vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017; 2023 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-213-602/2023). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto.

Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2023 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-213-602/2023). Kadangi nacionalinės teisės aktuose nėra nuostatos, o EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nėra aiškinama, kad, apskaičiuojant vienam asmeniui kameroje tenkantį gyvenamąjį plotą, turi būti atimamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu yra atmetami.

30. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teisėjų kolegija pažymi, kad iš atsakovo atstovo atsiliepimuose pateiktų paaiškinimų bei į bylą pateiktų įrodymų matyti, jog Šiaulių TI kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitariniai mazgai nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o sanitarinio mazgo įėjimas atskirtas durimis arba nepermatoma užuolaida. Be to, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, mūrinės sienelės ar OSB plokštės atskyrimas, sienelės aukštis yra kur kas didesnis nei 1,5 m.

31. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Šiaulių TI kamerų sanitarinių mazgų įrengimas, kuomet sanitariniai mazgai atskirti žymiai aukštesnėmis nei 1,5 m atitvarinėmis konstrukcijomis, o, nesant durų, uždengti nepermatoma užuolaida, užtikrina asmenų privatumą (žr., pvz., 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1781-602/2020; 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-875-968/2021; 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-829-415/2021; 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-826-520/2021; 2022 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-284-556/2022; 2022 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-610-415/2022; 2022 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-1543-968/2022). Tokios naudojimosi sanitariniais įrenginiais sąlygos laikytinos nepažeidžiančiomis asmens privatumo.

32. Pareiškėjas taip pat ginčija teismo išvadas dėl kamerų atitikimo higienos normoms (tinkamos temperatūros užtikrinimo, ventiliacijos). Byloje yra atsakovo pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2020 m. sausio 27 d. patikrinimo aktas Nr. PA-181, iš kurio matyti, kad 2020 m. sausio 23 d. grįžtamosios kontrolės metu nustatyta, jog Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose, tame tarpe ir kameroje Nr. 58, pašalintas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas – kamerose esantys apšvietimo įrenginiai techniškai tvarkingi – turi apsauginius gaubtus, taip pat 39 punkto pažeidimas – vizualiai matomų pelėsių nenustatyta. Iš byloje esančios Šiaulių TI ūkio skyriaus pažymos apie 2019 metais atliktus remonto darbus matyti, kad 2019 m. lapkričio–gruodžio mėn. kameroje Nr. 58 atliktas dalinis remontas – tinkavimas, lango ir lubų dažymas, elektros instaliacijos darbai, sumontuoti nauji dienos šviestuvai. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kameroje Nr. 58 buvo laikomas nuo 2020 m. vasario 7 d. iki 2020 m. gegužės 12 d., o Visuomenės sveikatos centro patikrinimas šioje kameroje atliktas 2020 m. sausio 23 d., pareiškėjo nurodomi trūkumai patikrinimo metu nebuvo nustatyti. Remontas šioje kameroje atliktas 2019 m. lapkričio–gruodžio mėn., t. y. iki pareiškėjo patalpinimo į šią kamerą

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl įrodymų tinkamumo ir pakankamumo yra pažymėjęs, jog Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai gali būti vienas iš įrodymų (ABTĮ 57 str.) apie kalinimo sąlygas, tačiau tai, kad atitinkama gyvenamoji kamera ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrinta, savaime nereiškia, kad joje nebuvo skundžiamų neatitikimų higienos normoms. Todėl turi būti vertinama įrodymų visuma, taip pat atsižvelgiama į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017, 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2614-492/2017).

34. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą dėl kamerų atitikimo higienos normoms, nurodydamas, kad pareiškėjas nenurodo, kurioje konkrečiai jo laikymo kameroje ir kokiu laikotarpiu buvo šalta, drėgna, neveikė ventiliacija, langų rėmai su skylėmis. Dėl kamerų neatitikimo higienos normos reikalavimams pareiškėjas skundžiasi abstrakčiai, neginčija atsakovo atsiliepime nurodytų teiginių dėl gyvenamųjų kamerų vėdinimo per langus, dėl skunde nurodomų laikymo sąlygų nesiskundė nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms institucijoms, todėl pagrįstai nebuvo pirmosios instancijos teismo konstatuotas pareiškėjo Šiaulių TI kamerose laikymas, pažeidžiant higienos normos reikalavimus.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi šioje byloje nenustatyti atsakovo atstovo Šiaulių TI neteisėti veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, todėl pagrįstai netenkintas ir pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Viešoji (valstybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant visoms trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė materialiosios teisės normas, nagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentus dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygas ir patirtos neturtinės žalos. Nenustatyti faktiniai ir teisiniai pagrindai naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Jolanta Malijauskienė

Ernestas Spruogis