2018-04-04 Nr. AB-7065-3-64-3-02066-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-571-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02066-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Užpelkių medžiotojų būrelio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. S. patikslintus skundus atsakovams Šiaulių rajono savivaldybės administracijai, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos nuolatinei komisijai, sudarytai medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai apskaičiuoti, ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Užpelkių medžiotojų būreliui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas H. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Šiaulių rajono savivaldybės administracijos nuolatinės komisijos, sudarytos medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai apskaičiuoti (toliau – ir Komisija, atsakovas), 2015 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. MGK-21 (15.11) „Dėl medžiojamų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria Užpelkių medžiotojų būrelis visiškai atleistas nuo civilinės atsakomybės; 2) įpareigoti Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Užpelkių medžiotojų būrelį (toliau – ir Užpelkių medžiotojų būrelis, Būrelis, atsakovas) atlyginti pareiškėjui H. S. 3265,55 Eur pasėlių plote, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), medžiojamų gyvūnų padarytą žalą; 3) priteisti iš Šiaulių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) turėtas išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija, vykdydama Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-275-289/2014, įvykdė įpareigojimą peržiūrėti žalos įvertinimą pasėlių plote, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktus įrodymus – antstolio R. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą.

3. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.253 straipsnio 4 ir 5 dalimis, pareiškėjo manymu, nepagrįstai priėmė sprendimą visiškai atleisti Užpelkių medžiotojų būrelį nuo civilinės atsakomybės. Pažymėjo, kad žemės sklypuose, priklausančiuose Užpelkių medžiotojų būrelio medžioklės plotams, auginami žieminiai rapsai buvo nuniokoti 2013 metais, dėl ko 2013 m. gegužės 2 d. jis kreipėsi į Administraciją su prašymu įvertinti pasėliams laukinės gyvūnijos padarytą žalą. Pažymėjo, kad 2013 metais būrelis niekam jokių pretenzijų dėl neva sunaikintų ir sugadintų būreliui priklausančių bokštelių nereiškė ir į policiją nesikreipė, todėl atsakovas Komisija, priimdama sprendimą visiškai atleisti būrelį nuo civilinės atsakomybės, neturėjo jokio pagrindo konstatuoti, kad žala atsirado dėl trečiųjų asmenų kaltės, kadangi su pranešimu dėl sunaikintų ir sugadintų būreliui priklausančių bokštelių Užpelkių medžiotojų būrelis į Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – ir Šiaulių AVPK) kreipėsi tik 2014 m. balandžio 29 d., t. y. praėjus metams po nuniokotų pasėlių, ir pranešė, kad dar 2014 m. balandžio 26 d. šie bokšteliai stovėjo nesugriuvę. Taip pat pareiškėjas nesutiko su Komisijos išvadomis, kad pareiškėjo veiksmai 2013 metais neatitiko protingo, sąžiningo, rūpestingo ir apdairaus pasėlių savininkų elgesio, nurodydamas, jog priešingos aplinkybės buvo nustatytos Šiaulių apygardos administraciniame teisme nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-275-289/2014.

4. Pareiškėjas pabrėžė, jog apie Užpelkių medžiotojų būrelio daromus pažeidimus ne kartą buvo įspėti būrelio nariai, kreiptasi į seniūną. Atkreipė dėmesį į tai, kad Komisija, priimdama sprendimą visiškai atleisti Užpelkių medžiotojų būrelį nuo civilinės atsakomybės, vadovavosi vien tik Užpelkių medžiotojų būrelio narių bei jų atstovės advokatės J. G. pateiktais argumentais, kuriais buvo konstatuota ir atsakovo Komisijos kaltė. Taip pat pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Komisija 2015 m. birželio 8 d. priimdama sprendimą Nr. MGK-21 (15.11) „Dėl medžiojamų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo“, visiškai nevertino savo atsakomybės klausimo, nors Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo (toliau – ir Medžioklės įstatymas) 18 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytais atvejais atlygina medžioklės plotų naudotojai arba valstybės vardu šio straipsnio 4 dalyje nurodytos institucijos.

5. Teismo posėdžio metu pareiškėjas pažymėjo, kad jis ėmėsi priemonių, siekdamas išvengti žalos laukams atsiradimo, t. y. jis jau daug metų naudoja petardas, tačiau jų naudojimo su Užpelkių medžiotojų būreliu nederina. Be to, vakare važinėja ir baido žvėris, dukra jodinėja ir baido žvėris. Teigė, kad aptverti elektriniais piemenimis būtų techniškai neįmanoma, nes laukų plotas yra didelis.

6. Atsakovai Šiaulių rajono savivaldybės administracija ir Šiaulių rajono savivaldybės administracijos nuolatinė komisija, sudaryta medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai apskaičiuoti, atsiliepime į pareiškėjo H. S. patikslintą skundą nurodė, kad su juo nesutinka.

7. Atsakovai pažymėjo, kad Komisija, rėmėsi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 486/359 patvirtintos Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams ir miškui apskaičiavimo Metodikos, (toliau – ir Metodika) 11 punkte įtvirtinta nuostata, o padarytą žalą apskaičiavo vertindama tik tiesiogines išlaidas. Nurodė, jog Užpelkių medžiotojų būrelis 2013 m. rugpjūčio 8 d. pateikė paaiškinimą, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjui priklausančiame žemės sklype paskutinių kelerių metų laikotarpiu buvo sunaikinti Užpelkių medžiotojų būreliui priklausantys 4 stacionarūs bokšteliai, kurie buvo pastatyti pamiškėje pareiškėjo leidimu ir žodiniu susitarimu.

Taip pat dar 10 būreliui priklausančių stacionarių bokštelių buvo sunaikinti tiek pareiškėjo, tiek ir kitų žemės sklypų savininkų sklypuose, kurie ribojasi su pareiškėjo žeme. Siekdamas išvengti konflikto su pareiškėju, Užpelkių medžiotojų būrelis dėl bokštelių sunaikinimo nesikreipė į policiją, o bandė tartis. 2014 m. balandžio 29 d. būrelio pirmininkas S. T. kreipėsi į policiją su pareiškimu, kad 2014 m. balandžio 29 d. pastebėta, jog yra sunaikinti 2 stacionarūs medžioklei skirti mediniai bokšteliai, esantys (duomenys neskelbtini).

Atsakovas nurodė, kad iš Šiaulių AVPK Šiaulių rajono policijos komisariato 2014 m. gegužės 7 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą matyti, kad minėtus bokštelius nugriovė pareiškėjas, todėl atsižvelgiant į tai, tikėtina, kad ir anksčiau pareiškėjas tokiu būdu bandė trukdyti Užpelkių medžiotojų būreliui išsaugoti pareiškėjui priklausančius žemės plotus. Komisija, įvertino būrelio pateiktus įrodymus ir vadovaudamasi CK 6.253 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis, visiškai atleido Užpelkių medžiotojų būrelį nuo civilinės atsakomybės dėl trečiųjų asmenų ir nukentėjusio H.

S. veiksmų. Pasisakydamas dėl Administracijos ir Komisijos atsakomybės klausimo, atsakovas atkreipė dėmesį į Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 1 ir 4 dalis, į Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos rėmimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo nuostatas ir pažymėjo, kad žalą pareiškėjui padarė medžiojamieji gyvūnai, kuriuos nėra uždrausta medžioti ištisus metus, todėl Administracija neturi teisės šiuo pagrindu atlyginti žalos.

8. Atsakovas Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Užpelkių medžiotojų būrelis atsiliepime į pareiškėjo H. S. patikslintą skundą su juo nesutiko.

9. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas yra medžiotojų klubo „Meleta“ narys. Be to, pareiškėjas ginčo žemės sklypo dalį (mišką) nuo 2011 m. lapkričio 13 d. leido panaudos sutarties pagrindu naudoti medžiotojų klubui „Meleta“. Atsakovas teigė, kad šio klubo nariai visais galimai būdais ir priemonėmis siekė, kad būtų panaikinta teisė medžioti aplinkinių medžioklės plotų vienetų naudotojams, kad iš jų būtų atimti suteikti medžioklės plotai ir, kad medžiotojų klubas „Meleta“ galėtų juos gauti kaip medžioklės plotų naudotojas. Dėl to, pareiškėjas sistemingai trukdė atsakovui Užpelkių medžiotojų būreliui saugoti pareiškėjo pasėlius nuo laukinių medžiojamųjų žvėrių ir taip sudarė palankias sąlygas laukiniams medžiojamiesiems gyvūnams padaryti žalą pareiškėjo pasėliams, tyčia apie padarytą žalą neinformavo būrelio vadovybės, medžiotojų, nors dažnai susitikdavo su jais, bendraudavo ir turėjo visus kontaktinius duomenis.

10. Atsakovas kėlė klausimą dėl galimo teismo šališkumo ir bylos teismingumo ir nurodė, kad pagal ABTĮ 48 straipsnio 2 dalį, administracinėje byloje atsakovas yra institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami. Užpelkių medžiotojų būrelis nei vienai iš nurodytų kategorijų nepriklauso, jis turi asociacijos statusą ir yra ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, įsteigtas privačių fizinių asmenų asociacijos narių poreikiams ir asociacijos tikslams tenkinti. Atsakovo nuomone, tai reiškia, kad Užpelkių medžiotojų būrelis negali būti atsakovu administracinėje byloje ir negali būti teismo įpareigotas atlyginti žalą, tokį įpareigojimą Užpelkių medžiotojų būreliui galėtų duoti tik Komisija, kuri ir atleido jį nuo civilinės atsakomybės.

11. Pažymėjo, kad Komisijai pateikė visus duomenis ir dokumentus, įrodančius, kad medžiojamų gyvūnų padaryta žala atsirado dėl nukentėjusiojo asmens (pareiškėjo) tyčios ir kitų CK 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų. Nurodė, kad Šiaulių apygardos administraciniame teisme nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-275-259/2014 pateikti rašytiniai įrodymai patvirtino, jog Užpelkių medžiotojų būrelis išnaudojo jam išduotus elnių medžioklės limitus, kad nagrinėjamu laikotarpiu, kai galimai buvo padaryta žala H. S. pasėliams, Užpelkių medžiotojų būrelis medžiojo intensyviai, sumedžiojo daug stirnų. Būrelis prašė leidimo sumedžioti didesnį skaičių licencijuojamų žvėrių, kurių padarytą žalą reikalauja atlyginti H. S., tačiau būrelio prašymai buvo patenkinti iš dalies. Atsakovas teigė, kad žala atsirado dėl galimos valstybinių institucijų kaltės, o Būrelis įrodė, jog padarė viską, kad žala neatsirastų. Atsakovas pažymėjo, kad pasėlių savininkai privalo bendradarbiauti su medžiotojais, informuoti juos apie galimą žalą, prašyti pagalbos ir kt. Atsakovas teigė, kad Komisija, tinkamai įvertino Užpelkių medžiotojų būrelio pateiktus duomenimis ir įrodymus, o atsižvelgus į Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimo motyvus, pagrįstai nustatė, jog yra pagrindo manyti, kad būtent pareiškėjo H. S. elgesys ir veiksmai lėmė būrelio bokštelių, kurie buvo įrengti jo valdomuose žemės plotuose, sistemingą naikinimą ir griovimą, kad būtent pasėlių savininkas baidė žvėris Užpelkių medžiotojų būrelio medžioklių tykojimo metu, jog pasėlių savininkas yra pats pripažinęs kaltę dėl medžioklės bokštelių sunaikinimo bei sugadinimo ir yra žadėjęs juos atstatyti. Todėl atsakovas teigė, kad esant aptartai situacijai, pats pareiškėjas dėl nepakankamo savo rūpestingumo privalėjo prisiimti didžiąją dalį rizikos dėl pasėlių praradimo.

12. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad teismas yra konstatavęs, jog Komisija, apskaičiuodama žalą, nesilaikė Metodikoje nustatytų reikalavimų tinkamai informuoti žemės sklypo savininką, medžioklės plotų naudotoją, pagal Metodikos reikalavimus išmatuoti pakenktą plotą, nesilaikė nustatytų Metodikoje reikalavimų pasėlių pakenkimo intensyvumui nustatyti, taigi apžiūros protokolu, kuris buvo pateiktas Būreliui (o taip pat ir teismui) bei jame užfiksuotais duomenimis buvo galima remtis tik su atitinkamomis išlygomis, kurios užtikrintų Užpelkių medžiotojų būrelio teisėtų interesų apsaugą. Teismas taip pat sprendime konstatavo, kad nei Užpelkių medžiotojų būrelis, nei H. S. nebuvo tinkamai informuoti apie būsimą Komisijos išvažiuojamąjį posėdį (H. S. pasėlių apžiūrą), pažeidė teisės aktais nustatytus terminus, per kuriuos turėjo būti nustatyta žala, o apie dalį Komisijos atliekamų apžiūros veiksmų, kurie yra esminiai žalos nustatymui ir apskaičiavimui, Komisija apskritai neinformavo nei Būrelio, nei pasėlių savininko. Atsakovas nurodė, kad jo pareiga atlyginti žalą gali būti siejama tik su teisės aktuose nustatyta tvarka atliktu žalos apskaičiavimu ir teigė, jog objektyvus žalos apskaičiavimas neįmanomas, nes praėjo pernelyg didelis laiko tarpas nuo padarytos žalos. Taip pat pažymėjo, kad Komisijai pareikalavus pateikti įrodymus apie pareiškėjo patirtas išlaidas pasėlių atsėjimui, pareiškėjas pateikė tik sąskaitas-faktūras, tačiau jokių dokumentų, patvirtinančių šių sąskaitų-faktūrų apmokėjimą, nei Komisijai, nei teismui su skundu nepateikė.

II. 13. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 28 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl įpareigojimo Užpelkių medžiotojų būreliui atlyginti pareiškėjui H. S. medžiojamų gyvūnų padarytą žalą pasėlių plote, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) 3265,55 Eur nutraukė. Pareiškėjo H. S. patikslintus skundus tenkino iš dalies – nutarė pakeisti Komisijos 2015 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. MGK-21 (15.11) „Dėl medžiojamų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo“ dalį, kuria buvo visiškai nuo civilinės atsakomybės atleistas Užpelkių medžiotojų būrelis, ir iš dalies atleisti Užpelkių medžiotojų būrelį nuo civilinės atsakomybės, nustatant, kad Užpelkių medžiotojų būrelis per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos privalo atlyginti H. S. medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą, kurios piniginė išraiška yra 1632,78 Eur.

14. Teismas nurodė, kad skundžiamas Sprendimas buvo priimtas vykdant administracinėje byloje Nr. I-275-289/2014 įsiteisėjusį Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta panaikinti atsakovo Komisijos 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. AAL-39 (17.10) „Dėl medžiojamų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo“, 2013 m. rugpjūčio 2 d. Medžiojamų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams apskaičiavimo aktą Nr. AAL-29 (17.10), 2014 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. MGK-4 (15.11) „Dėl medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo“ ir įpareigoti Komisiją peržiūrėti žalos įvertinimą pasėlių plote, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktus įrodymus – antstolio R. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą.

15. Teismas pažymėjo, kad ginčas byloje kilo dėl sprendimo, priimto atsakovui vykdant viešojo administravimo funkcijas, numatytas Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje. Šiame įstatyme numatyta, kad šalis, nesutinkanti su apskaičiuotu žalos dydžiu, turi teisę ABTĮ nustatyta tvarka nuostolių skaičiavimo komisijos sprendimą apskųsti teismui. Taigi, teismas konstatavo, kad ši byla teisminga administraciniam teismui.

16. Teisėjų kolegijai, įvertinus visą byloje surinktą medžiagą ir proceso dalyvių paaiškinimus, pagrįstų abejonių dėl antstolio R. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo dalies, kuria nustatyta žala pasėlių plote, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtumo byloje nekilo, todėl atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalies nuostatas, teisėjų kolegija plačiau dėl antstolio R. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo dalies nepasisakė.

17. Teismas nurodė, kad Komisija, priimdama individualų administracinį aktą dėl pasėliams padarytos žalos apskaičiavimo, jame privalėjo įvardinti Metodikos 7, 8 ir 10 punktuose nurodytus rodiklius bei aptarti 8, 9 ir 12 punkte nurodytas aplinkybes. Pagal Metodikos 7–10 punktų nuostatas, Komisija, apskaičiuodama padarytos žalos žemės ūkio pasėliams dydį, turėjo nustatyti šias faktines aplinkybes: plotą, kuriame pasėlis yra pakenktas medžiojamųjų gyvūnų, pasėlio pakenkimo intensyvumą, derliaus netekimą, žalos piniginę išraišką. Metodikos 11 punkte nurodyta – jeigu vienmečiai iš rudens pasėti pasėliai pakenkiami ir žalos įvertinimas atliekamas iki pavasarinių darbų pradžios arba vertinant žalą nustatoma, kad visiškai sunaikintų pasėlių vietoje tame žemės plote nauji pasėliai gali būti įveisti ir sulaukta jų derliaus dar tais pačiais ūkiniais metais, apskaičiuojamos tik tiesioginės išlaidos, padarytos sunaikintiems pasėliams įveisti. Visiškai sunaikintais pasėliais laikomi tokie, kai pasėlio plote lauktinas derlius yra sumažėjęs daugiau kaip 70 proc. Teismas pažymėjo, kad Komisija nustatė medžioklės ploto naudotoją, bendrą pasėlių plotą, pakenkimo procentą, kultūrą (tai, kas buvo auginama), įvardino gyvūnus, padariusius žalą, aptarė Metodikos 12 punktą, nurodė žalos piniginę išraišką. Be to, Komisija įvertino antstolio R. K. 2013 m. gegužės 13 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodytas aplinkybes, kad pasėlių lauke, esančiame (duomenys neskelbtini), produktyvumas buvo ne daugiau kaip 20–25 proc., kadangi didžioji dalis pasėlių suniokota laukinių gyvūnų, ir apskaičiavo tiesiogines išlaidas, padarytas sunaikintiems pasėliams įveisti. Įvertinęs turimą medžiagą ir liudytojo R. K. paaiškinimus teismo posėdžio metu, teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai taikė Metodikos 11 punktą ir apskaičiavo būtent tiesiogines išlaidas.

18. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas neginčijo tiesioginių išlaidų apskaičiavimo ir nustatytos žalos dydžio (3265,55 Eur), atsakovas Užpelkių medžiotojų būrelis taip pat neginčijo to, jog Metodika buvo pritaikyta netinkamai, ir nepateikė konkrečių argumentų, kad piniginės žalos dydis (3265,55 Eur) buvo apskaičiuotas netinkamai (t. y. nenurodė, jog pritaikyta netinkama apskaičiavimo formulė, pasirinktas netinkamas skaičiavimo būdas ar pan.), o taip pat Įstatymo nustatyta tvarka neskundė atsakovo Komisijos 2015 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. MGK-21(15.11) dalies dėl 3265,55 Eur žalos fakto nustatymo, teismas plačiau dėl Komisijos nustatyto piniginės žalos dydžio nepasisakė.

19. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, jog Užpelkių medžiotojų būrelis tik 2014 metais ir 2012 metais vieną kartą kreipėsi į policiją dėl sugadintų bokštelių. 2013 metais, kai pareiškėjo pasėliui buvo padaryta žala, Užpelkių medžiotojų būrelis į policiją dėl sugadintų bokštelių nesikreipė, taigi sprendė, kad byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog 2013 m. Užpelkių medžiotojų būrelio pastatyti bokšteliai buvo griaunami (niokojami). Teisėjų kolegija taip pat nesutiko su Komisijos išvada, kad yra pagrindo manyti, jog H. S. elgesys ir veiksmai sąlygojo būreliui priklausančių bokštelių, kurie įrengti H. S. valdomose žemės sklypuose, sistemingą naikinimą ir griovimą. Nurodė, kad pastaroji išvada pagrįsta tik prielaidomis, nes byloje nebuvo įrodymų, kad 2013 m. H. S. nugriovė ar sunaikino būreliui priklausančius medžioklės bokštelius. Pažymėjo, jog tai, kad pareiškėjas 2014 m. (po žalos atsiradimo) prisipažino nugriovęs Užpelkių medžiotojų būrelio bokštelius, nereiškia, kad 2013 m. H. S. taip pat juos griovė ir naikino. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Komisija nepagrįstai atleido Užpelkių medžiotojų būrelį nuo civilinės atsakomybės dėl H. S. ir trečiųjų asmenų veiksmų pagal CK 6.253 straipsnio 1, 4 ir 5 dalis.

20. Teismas atkreipė dėmesį į Metodikos 12 punktą, kuriame nustatyta, jog žemės ūkio pasėlių savininkams, auginantiems juos miško apsuptyje iki 3 ha sklype arba ne daugiau kaip 200 m nuo pasėlių savininko sodybos nutolusiame iki 0,5 ha sklype, medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala atlyginama tik tuo atveju, jeigu pasėliai buvo saugomi elektriniu piemeniu arba aptverti tvora, neleidžiančia kanopiniams žvėrims patekti į pasėlį.

21. Teismas pabrėžė, kad žemės sklypų savininkų, valdytojų ir naudotojų netinkamas veikimas ar neveikimas, dėl ko jiems atsirado ar padidėjo nuostoliai, gali būti pagrindas netaikyti atsakingam už žalos padarymą asmeniui civilinės atsakomybės, arba visiškai ar iš dalies atleisti jį nuo civilinės atsakomybės. Teisėjų kolegija nesutiko su tuo, kad žemės sklypų savininkas, valdytojas ar naudotojas turi pasirūpinti tinkama pasėlių apsauga tik iki 3 ha žemės sklype (Metodikos 10 punktas), kadangi toks aiškinimas neatitiktų gero ūkininkavimo ir rūpestingumo kriterijų, prieštarautų teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis). Pažymėjo, kad vien ta aplinkybė, jog žemės sklypas yra didesnis nei 3 ha, nepaneigia pasėlių savininko pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai. H. S., kaip vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo, turėjo imtis visų įmanomų saugumo priemonių, siekdamas apsaugoti šalia miško esantį pasėlių plotą. Nors pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad jis ėmėsi priemonių, kad nekiltų žala laukams, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo nurodytos naudojamos apsaugos priemonės negali būti laikomos pakankamomis ir efektyviomis, kadangi, kaip matyti iš byloje kilusio ginčo, žemės ūkio pasėliams žala medžiojamųjų gyvūnų buvo padaryta.

22. Teismas taip pat pažymėjo, jog ir pats pareiškėjas 2013 m. naudojo petardas, jų naudojimo nederino su medžiotojų būreliu, be to, jis yra gavęs perspėjimų iš medžiotojų būrelio, kad šaudomos petardos baido žvėris. Teismo vertinimu, pastarasis pasirinktas pareiškėjo elgesio modelis (petardų naudojimo laiko nederinimas su Užpelkių medžiotojų būreliu) neatitiko gero ūkininkavimo kriterijaus, prieštaravo apdairaus, protingo, sąžiningo ir rūpestingo savininko standartui, kadangi petardų naudojimas būreliui vykdant medžioklę galėjo trukdyti medžiotojams reguliuoti (mažinti) medžiojamųjų gyvūnų, kurie gali padaryti žalos žemės ūkio pasėliams, kiekį. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjas, turėdamas žemės ūkio pasėlio plotą prie miško ribos, dideliame žemės plote, turėjo suprasti ir įvertinti tokių veiksmų riziką, susijusią su šių pasėlių išsaugojimu dėl galimos laukinių gyvūnų daromos žalos. Todėl teisėjų kolegija nusprendė, kad toks pareiškėjo nesiėmimas tinkamų apsaugos priemonių, neatitiko sąžiningo, protingo, apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio kriterijų, kas sudaro pagrindą taikyti CK 6.253 straipsnio 1 ir 5 dalies nuostatas ir iš dalies atleisti Užpelkių medžiotojų būrelį nuo civilinės atsakomybės.

23. Teismas pažymėjo, kad administracinis teismas neturi viešojo administravimo įgaliojimų, nevykdo viešojo administravimo funkcijų, todėl negali įpareigoti Užpelkių medžiotojų būrelio atlyginti pareiškėjui medžiojamų gyvūnų padarytą žalą pasėlių plote, kurio kadastrinis (duomenys neskelbtini). Dėl šios priežasties bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti Užpelkių medžiotojų būrelį atlyginti pareiškėjui medžiojamų gyvūnų padarytą žalą nutraukė.

24. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrindas taikyti CK 2.253 straipsnio 1 ir 5 dalies nuostatas, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl sprendimo dalies panaikinimo tenkino iš dalies.

25. Remdamasis koncentruotumo, ekonomiškumo principais, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, pavirtinančių visas išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą jį atstovaujant teisme, pareiškėjo prašymą dėl patirtų išlaidų teismas paliko nenagrinėtą.

III. 26. Atsakovas Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Užpelkių medžiotojų būrelis pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti 2016 m. spalio 28 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimo dalį, kurioje pareiškėjo H. S. skundas patenkintas iš dalies ir pareiškėjo H. S. skundą atmesti.

27. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias laukinių medžiojamų gyvūnų padarytos žalos nustatymą ir apskaičiavimą bei netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias atleidimą nuo civilinės atsakomybės.

28. Atsakovo nuomone, Komisija pagrįstai atleido Užpelkių medžiotojų būrelį nuo pareigos atlyginti padarytą žalą pareiškėjui, nes buvo visos įstatyme nustatytos sąlygos atleisti Būrelį nuo civilinės atsakomybės, todėl keisti šį sprendimą nebuvo jokio pagrindo.

29. Atsakovo teigimu, byloje ginčas kilo ne tik dėl Sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, bet ir dėl antstolio R. K. surašyto faktinių aplinkybių protokolo objektyvumo ir pagrįstumo.

30. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo motyvai ir argumentai dėl faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo reikšmės ir patikimumo yra viena pagrindinių priežasčių, sąlygojusių teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą.

31. Atsakovas pripažįsta, jog 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. I-275-289/2014, turi prejudicinio fakto galią, tačiau nurodo, kad teismas šiuo sprendimu Komisijai nurodė ne besąlygiškai vadovautis antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, o įpareigojo Komisiją „<...> peržiūrėti žalos įvertinimą (...) atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktus įrodymus – antstolio R. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą“. Būrelio nuomone, tai reiškia, kad teismas įpareigojo įvertinti ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kaip galimai reikšmingą žalos nustatymui įrodymą, tačiau Komisija to nepadarė ir teismo sprendimo, turinčio prejudicinę galią, galimai neįvykdė. Komisija neatsižvelgė į antstolio R. K. surašytą faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, neteisėtai ir nepagrįstai perkėlė antstoliui pareigą nustatyti pareiškėjo pasėliams padarytą žalą ir pati žalos nenustatinėjo. Būrelis atkreipia dėmesį, kad teismo posėdyje Komisija nurodė, jog ji vadovavosi antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, jo patikimumo, teisingumo, surašymo aplinkybių, apskaičiavimų netikrino ir protokolu neabejojo, protokolą surašiusio antstolio R. K. į Komisijos posėdį nesikvietė ir neapklausinėjo. Remdamasis ABTĮ 80 straipsniu atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju turi būti patikrintas antstolio R. K. surašyto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo patikimumas, teisėtumas ir teisingumas.

32. Atsakovas pažymi, jog sprendžiant Sprendimo teisėtumo klausimą, antstolis buvo apklaustas apie tas pačias aplinkybes ir kitoje lygiagrečiai nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-797-621/2016, kur teikė panašius paaiškinimus. Šiaulių apygardos administracinis teismas minimoje byloje tinkamai įvertino antstolio parodymus, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo patikimumą bei reikšmę ir 2016 m. lapkričio 16 d. sprendime padarė išvadą, jog tokiu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu tiesiogiai remtis negalima. Šis teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, taigi kol kas apeliantas negali reikalauti įvertinti jo prejudicinę galią, tačiau pagal ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 8 punktą toks faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo vertinimas yra laikytinas įrodymu, kuris gali būti nurodomas apeliaciniame skunde ir teikiamas su juo.

33. Būrelis atkreipia dėmesį, kad teismas įsiteisėjusiame sprendime yra konstatavęs, jog Komisija, apskaičiuodama žalą ir priimdama 2014 m. lapkričio 20 d. teismo sprendimu panaikintus Komisijos sprendimus, nesilaikė Metodikoje nustatytų reikalavimų tinkamai informuoti žemės sklypo savininką, medžioklės plotų naudotoją, pagal Metodikos reikalavimus išmatuoti pakenktą plotą, nesilaikė nustatytų Metodikoje reikalavimų pasėlių pakenkimo intensyvumui nustatyti, taigi Apžiūros protokolu, kuris buvo pateiktas Būreliui (o taip pat ir teismui) bei jame užfiksuotais duomenimis remtis galima tik su atitinkamomis išlygomis, kurios užtikrintų Užpelkių medžiotojų būrelio teisėtų interesų apsaugą. Teismas atkreipė dėmesį, kad Būrelis nebuvo tinkamai atstovaujamas dėl Komisijos kaltės ir netinkamo informavimo, kad Komisijos surašyti dokumentai ir surinkti duomenys yra prieštaringi,

34. Komisijai pareikalavus pateikti įrodymus apie pareiškėjo patirtas išlaidas pasėlių įveisimui, pareiškėjas pateikė dokumentus, iš kurių neįmanoma nustatyti, kiek jie susiję su šioje byloje sprendžiamu ginču pareiškėjo Komisijai pateikti duomenys apie jo išlaidas visiškai nesusiję su šioje byloje nagrinėjamu ginču, nes visa žala apskaičiuota, remiantis paties pareiškėjo deklaracijomis. Komisija pripažino, jog niekaip nepatikrino ir negali patikrinti, ar tikrai būtent tokios išlaidos pareiškėjo buvo patirtos būtent šių pasėlių įveisimui ir rėmėsi tik paties pareiškėjo pildytais žurnalais. Atsakovo nuomone, tai reiškia, kad bet koks pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą neįrodytas ir teismas neturi teisės įpareigoti Būrelį šį reikalavimą vykdyti.

35. Atsakovas teigia, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 6.523 straipsnio 1 ir 3 dalies sąlygas dėl civilinės atsakomybės netaikymo ir visiškai neįvertino trečiųjų asmenų veikos (veikimas, neveikimas) įtakos galimai padarytos žalos atsiradimui. Nurodo, kad byloje yra duomenų apie tai, jog atsakovo bokšteliai ginčui aktualiu laikotarpiu buvo nugriauti, t. y. teismas nepagrįstai padarė išvadą dėl sąlygų atleisti nuo atsakomybės nebuvimo, nes įstatymas numato atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygas ne tik tais atvejais, kai nustatomas kaltas asmuo, bet ir tais atvejais, kai kalti asmenys (tretieji) nenustatyti, bet už jų veiksmus Būrelis nėra atsakingas.

36. Pasak atsakovo, teismui sutikus su Komisijos sprendimo išvada dėl paties pareiškėjo H. S. kaltų veiksmų, ir pripažinus, kad dėl žalos atsiradimo atsakovas nėra besąlygiškai kaltas, nustačius atsakovo atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygas, teismo sprendimas atleisti atsakovą nuo atsakomybės tik iš dalies yra neteisėtas.

37. Atsakovai Šiaulių rajono savivaldybės administracija ir Šiaulių rajono savivaldybės administracijos nuolatinė komisija, sudaryta medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai apskaičiuoti, pateikė atsiliepimą į atsakovo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Užpelkių medžiotojų būrelio apeliacinį skundą, kuriuo prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

38. Atsakovai nurodo, kad atsižvelgiant į teisinį reguliavimą bei į tai, kad žalą padarė medžiojamieji gyvūnai, kuriuos nėra uždrausta medžioti ištisus metus, Administracija neturi pareigos atlyginti žalą.

39. Atsakovų nuomone, teismas teisingai įvertino faktines aplinkybes bei atleidimą nuo civilinės atsakomybės reglamentuojančias CK normas ir pagrįstai taikė CK 6.253 straipsnio 1 ir 5 dalies nuostatas, taip iš dalies atleisdamas Užpelkių medžiotojų būrelį nuo civilinės atsakomybės. Taip pat nurodo, kad teisėjų kolegija padarė pagrįstą išvadą, kad už medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės sklypų pasėliams ir naudmenoms atsakingi ne tik medžioklės plotų naudotojai, bet ir patys žemės sklypų savininkai, jeigu jie nesiėmė tinkamų priemonių apsaugoti pasėlius nuo medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos.

40. Pareiškėjas H. S. pateikė atsiliepimą į atsakovo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Užpelkių medžiotojų būrelio apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

41. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad ginčas byloje kilo ir dėl antstolio R. K. surašyto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo objektyvumo.

42. Pareiškėjas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir padarytomis išvadomis, savo atsiliepimą į Užpelkių medžiotojų būrelio apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir savo patikslintus skundus pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 43. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

44. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių rajono savivaldybės administracijos nuolatinės komisijos, sudarytos medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai apskaičiuoti, 2015 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. MGK-21 (15.11) „Dėl medžiojamų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo“ dalies, kuria Užpelkių medžiotojų būrelis visiškai atleistas nuo civilinės atsakomybės, teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Užpelkių medžiotojų būrelį atlyginti pareiškėjui H. S. 3265,55 Eur pasėlių plote, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), medžiojamų gyvūnų padarytą žalą pagrįstumo.

45. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu administracinės bylos dalį dėl įpareigojimo Užpelkių medžiotojų būrelį atlyginti pareiškėjui H. S. medžiojamų gyvūnų padarytą žalą pasėlių plote, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) 3265,55 Eur nutraukė; pareiškėjo H. S. skundą tenkino iš dalies: pakeitė atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos nuolatinės komisijos, sudarytos medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai apskaičiuoti, 2015 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. MGK-21 (15.11) „Dėl medžiojamų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo“ dalį, kuria Užpelkių medžiotojų būrelis visiškai atleistas nuo civilinės atsakomybės, ir iš dalies atleido Užpelkių medžiotojų būrelį nuo civilinės atsakomybės, nustatant, kad Užpelkių medžiotojų būrelis per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos privalo atlyginti H. S. medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą, kurios piniginė išraiška yra 1632,78 Eur.

46. Užpelkių medžiotojų būrelis, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjo skundas tenkintas, apeliaciniu skundu prašo jį pakeisti ir pareiškėjo skundą atmesti, motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertino faktus, nustatytus 2014 m. lapkričio 20 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-275-289/2014, ir nagrinėjamoje byloje pateiktus įrodymus dėl žalos fakto ir dydžio, taip pat padarė nepagrįstas išvadas dėl pagrindų atleisti Užpelkių medžiotojų būrelį nuo atsakomybės už medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą nebuvimo.

47. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pateikto apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo Užpelkių medžiotojų būrelio apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

48. Patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, apeliacinės instancijos teismas, pritardamas daliai Užpelkių medžiotojų būrelio apeliacinio skundo argumentų, konstatuoja, kad jie sudaro pagrindą pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą: pagal Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 1, 2 ir 3 dalies nuostatas laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių sklypų, kuriuose nėra uždrausta medžioti, savininkams, valdytojams ir naudotojams dėl žemės ūkio pasėlių, miško ir hidrotechnikos įrenginių pakenkimo atlygina medžioklės plotų naudotojas, kai žalos žemės ūkio pasėliams ar hidrotechnikos įrenginiams padaro kanopiniai žvėrys ar bebrai, jeigu juos medžioti nėra uždrausta ištisus metus, ir jeigu neįrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens tyčios ir kitų Civilinio kodekso 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų. Laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą pagal Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų patvirtintą Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams ir miškui apskaičiavimo metodiką apskaičiuoja atitinkamos savivaldybės mero (nuo 2013 m. spalio 1 d. – atitinkamos savivaldybės administracijos direktoriaus) sudaryta nuostolių skaičiavimo komisija.

49. Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 6 dalis nustato, kad lėšos už laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą turi būti sumokėtos per vieną mėnesį nuo žalos dydžio apskaičiavimo dienos. Šalis, nesutinkanti su apskaičiuotu žalos dydžiu, turi teisę Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka nuostolių skaičiavimo komisijos sprendimą apskųsti teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos normos prasmę, sprendžiant dėl gyvūnų padarytos žalos apskaičiavimo, komisija, kaip viešojo administravimo sistemos subjektas, privalo priimti individualų administracinį aktą – sprendimą. Tokio sprendimo turiniui taikytini Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimai, nustatantys, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis (1 d.). Tai reiškia, jog komisijos sprendime turi būti nurodyta, kokiu teisiniu pagrindu veikia šis viešojo administravimo subjektas, jo priėmimo priežastys, kokiomis teisės normomis grindžiamas atitinkamos žalos paskaičiavimas, ar nėra žalos atlyginimą šalinančių išimčių; nustatytos faktinės aplinkybės privalo būti aiškiai apibrėžtos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad tokie reikalavimai nėra pertekliniai, kadangi tiek žalą turintis mokėti asmuo, tiek į žalos atlyginimą pretenduojantis asmuo, tiek galimai teismas, nagrinėsiantis ginčą dėl žalos atlyginimo, padaryto laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų, turi aiškiai suvokti žalos atsiradimo pagrindą bei jos aplinkybes, o taip pat teisinį pagrindą, kuriuo įpareigojama atlyginti patirtą žalą. Toks sprendimas laikytinas administraciniu aktu ir turi atitikti ne tik Medžioklės įstatymo, bet ir Viešojo administravimo įstatymo keliamus reikalavimus (2009 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-557/2009, 2010 m. liepos 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1014/2010, 2012 m. liepos 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-2041/2012 ir kt.).

50. Nors, kaip pagrįstai teigiama apeliaciniame skunde, antstolio R. K. 2013 m. gegužės 13 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu nėra galima vadovautis nustatant pasėlio – žieminio rapso – 13,28 ha plote pakenkimo intensyvumo, kadangi, kaip galima spręsti iš pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoju apklausto antstolio parodymų, jis nei yra kompetentingas tai daryti, nei nustatinėjo pasėlio pakenkimo intensyvumą pagal Metodikos reikalavimus, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateiktų įrodymų visuma, o taip pat – Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-275-289/2014, kurioje dalyvauja tie patys asmenys kaip ir nagrinėjamoje byloje, nustatytos aplinkybės, patvirtina, kad 2013 m. balandžio mėn. pabaigoje – gegužės mėn. pradžioje į Užpelkių medžiotojų būrelio medžioklės plotą patenkančio žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 13,28 ha plote pareiškėjo H. S. auginti žieminiai rapsai buvo pakenkti medžiojamų gyvūnų – elnių ir stirtų.

51. Nors dalis duomenų, reikalingų žalai apskaičiuoti pagal Metodiką, nebuvo surinkti (Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-275-289/2014, nustatyta, kad Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos apskaičiavimo komisijos 2013 m. gegužės 8 d. apžiūros aktas buvo surašytas nesilaikant teisės aktų, reglamentuojančių jo sudarymą, nuostatų, o antstolio R. K. 2013 m. gegužės 13 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu nėra galima vadovautis nustatant pasėlio – žieminio rapso – 13,28 ha plote pakenkimo intensyvumą), tai savaime negali būti kliūtis žalai nustatyti: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, kylantis iš, inter alia, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalies, kurioje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (2009 m. kovo 27 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Konstitucijoje imperatyviai reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (2010 m. vasario 3 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai). CK 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

52. Ginčo atveju minėtas Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos apskaičiavimo komisijos 2013 m. gegužės 8 d. apžiūros aktas, vertinant jį su kitais byloje pateiktais ir ištirtais įrodymais, teisėjų kolegijos vertinimu, apibūdina labiausiai tikėtiną žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 13,28 ha plote pareiškėjo H. S. pasėtų žieminių rapsų pakenkimo intensyvumą: vienas vertus, be antstolio R. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, pareiškėjas neįrodė ir nepateikė kitų įrodymų apie visišką pasėlio – žieminio rapso – sunaikinimą (pagal Metodikos 9 punkto (2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 486/359 redakcija) nuostatas visiškai sunaikintais pasėliais laikomi tokie, kai pasėlio plote lauktinas derlius yra sumažėjęs daugiau kaip 70 procentų); kita vertus, nors Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos apskaičiavimo komisijos 2013 m. gegužės 8 d. apžiūros aktas buvo sudarytas nesilaikant Metodikos reikalavimų (plotą, kuriame pasėlis yra pakenktas medžiojamųjų gyvūnų, nustatyti išmatavus visas pasėlio dalis, kuriose pastebimi medžiojamųjų gyvūnų padaryti pakenkimai; įvertinti, kokiu laipsniu (procentais) pakenktame plote lauktinas derlius sumažės, lyginant su nepakenktomis pasėlio vietomis, o jeigu atskiri pakenkti pasėlio plotai yra pakenkti nevienodai intensyviai, vidutinį svertinį pasėlio pakenkimo intensyvumą suskaičiuoti pagal formulę), t. y. tik apibendrintai nurodant tikėtiną vidutinį svertinį pasėlio pakenkimo intensyvumą – 20 procentų – visame plote, duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad vidutinis svertinis žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 13,28 ha plote pareiškėjo H. S. pasėtų žieminių rapsų pakenkimo intensyvumas 2013 metais buvo kitoks (mažesnis ar didesnis), byloje nėra ir, atsižvelgiant į žalos atsiradimo laiką, jį iš naujo apskaičiuoti Metodikos nustatyta tvarka nėra įmanoma. Taip pat pažymėtina, kad Užpelkių medžiotojų būrelis, turintis pozityvią pareigą procese pagrįsti savo apeliacinio skundo argumentus, t. y. teigdamas, kad pakenkimo plotas ir pakenkimo intensyvumas nustatyti netinkamai, turi nurodyti ir pateikti įrodymus, kurie patvirtintų tokius argumentus ir pagrįstų, jo manymu, teisingą pakenkimo plotą ir pakenkimo intensyvumą, to nepadarė.

53. Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Nuolatinės komisijos, sudarytos medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos apskaičiuoti, 2014 m. kovo 18 d. akto Nr. MGK-3(15.11) duomenimis, žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 13,28 ha plote pareiškėjo H. S. pasėtiems žieminiams rapsams padarytos žalos piniginė išraiška yra 2384,48 Eur (8233,14 Lt), ginčo dėl to, kad žalos piniginei išraiškai apskaičiuoti naudoti duomenys buvo neteisingi (duomenys apie 2013 metų Šiaulių rajono savivaldybės vidutinį žieminių rapsų derlingumą ir Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos informacinės sistemos 2013 metų spalio 2-osios savaitės suvestinės ataskaitos pagal GS-1 rapsų už tonos vidutinę kainą (kaina su nuoskaitomis po valymo ir džiovinimo ir su priemokomis)), nebuvo, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjui padarytos turtinės žalos piniginė išraiška sudaro 2384,48 Eur.

54. Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė pagrindus, dėl kurių pareiškėjui nustatytos turtinės žalos dydis turėtų būti mažinamas 50 procentų, o pareiškėjas teismo sprendimo neskundė, teisėjų kolegija neturi pagrindo iš naujo svarstyti pirmosios instancijos teismo aptartų pagrindų mažinti nustatytos žalos dydį buvimą / nebuvimą, todėl suma, kurią Užpelkių medžiotojų būrelis turėtų atlyginti H. S. už medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą, mažinama penkiasdešimt procentų žalos piniginės išraiškos sumos, t. y. 1192,24 Eur (2384,48 Eur x 50 proc. / 100 proc.). Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus Užpelkių medžiotojų būrelio apeliacinio skundo argumentus dėl pagrindų jį visiškai atleisti nuo civilinės atsakomybės buvimo: nors byloje yra pateikti duomenys apie 2012 metais (duomenys neskelbtini) buvusių medžioklės bokštelių sugadinimą, taip pat apie tarp pareiškėjo H. S. ir Užpelkių medžiotojų būrelio kylančius nesutarimus bei galimą jų (nesutarimų) priežastį, Užpelkių medžiotojų būrelis nepateikė duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog pareiškėjo H. S. ar nenustatytų asmenų veiksmai būtų iš esmės riboję jo galimybes tinkamai naudoti ginčui reikšmingoje vietovėje esančius medžioklės plotus, iš jų – ir čia įgyvendinti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemones.

55. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimo dalis, kuria buvo tenkintas pareiškėjo prašymas, yra keistina, dėl ko Užpelkių medžiotojų būrelio apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas dalyje dėl sumos, kurią Užpelkių medžiotojų būrelis turėtų atlyginti H. S. už medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo asociacijos Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Užpelkių medžiotojų būrelio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimą, jo rezoliucinę dalį, kuria iš dalies tenkintas pareiškėjo H. S. reikalavimas, išdėstant taip:

Pakeisti atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos nuolatinės komisijos, sudarytos medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai apskaičiuoti, 2015 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. MGK-21 (15.11) „Dėl medžiojamų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo“ dalį, kuria Užpelkių medžiotojų būrelis visiškai atleistas nuo civilinės atsakomybės, ir iš dalies atleisti Užpelkių medžiotojų būrelį nuo civilinės atsakomybės, nustatant, kad Užpelkių medžiotojų būrelis per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos privalo atlyginti H. S. medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą, kurios piniginė išraiška yra 1192,24 Eur.

Kitą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė