2016-09-13 Nr. AB-17509-3-62-3-00967-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A-2747-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00967-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. U., atstovaujamo advokato J. J., apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. U., atstovaujamo advokato J. J., skundą atsakovui Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. U. (toliau – ir pareiškėjas), atstovaujamas advokato J. J., kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 4–13), prašydamas panaikinti Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Alytaus AVPK, atsakovas) viršininko 2015 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. 52-TE-222 1.1 punktą, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde ir teismo posėdžio metu pareiškėjas bei jo atstovas nurodė, jog Alytaus AVPK viršininkas 2015 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. 52-TE-222 1.1 punktu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 26 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir remdamasis Alytaus AVPK 2015 m. balandžio 30 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 52-IS-36 (toliau – ir Išvada), Alytaus AVPK Varėnos r. PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patruliui J. U. (pareiškėjui) paskyrė tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą.

Minėta tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta, Išvadoje konstatavus, kad patrulių ekipažas „Merkys-38“, kurio sudėtyje dirbo patruliai J. U. (pareiškėjas) ir J. D., patruliavimo metu 2015 m. balandžio 3 d. 3.42 val. miegojo tarnybinio automobilio sėdynėse, kol juos pažadino netikėtą patikrinimą atlikę pareigūnai L. P. ir D. R.. Tačiau, pareiškėjo teigimu, minėto įsakymo 1.1 punktas, kuriuo jam paskirta tarnybinė nuobauda, yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl neobjektyviai atlikto tarnybinio patikrinimo, netinkamo nustatytų faktinių aplinkybių teisinio vertinimo bei netinkamo teisės aktų taikymo, todėl naikintinas.

Šiame kontekste paaiškino, jog pagal 2015 m. balandžio mėn. Alytaus AVPK Varėnos r. PK Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio darbo grafiką patruliai J. U. ir J. D. tarnybą atliko nuo 2015 m. balandžio 2 d. 18.45 val. iki 2015 m. balandžio 3 d. 7.00 val. Pietų metas jiems buvo nustatytas 2015 m. balandžio 3 d. nuo 0.00 val. iki 1.00 val., tačiau dėl iškvietimo į įvykius nustatytu laiku pietų pertrauka suteikta nebuvo. Į Varėnos r. PK patruliai grįžo apie 2.20 val. Apie 2.30 val. pareiškėjas kartu su patruliu J. D. jiems priskirtu automobiliu vėl išvyko į nustatytą maršrutą patruliuoti.

Apie 2.45 val. Alytaus AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojo paprašė pertraukos pailsėti ir pavalgyti, tokį leidimą gavo. Vadovaudamasis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Patrulių veiklos instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 19 punktu, pareiškėjas pasuko tarnybinio automobilio telemetrinės įrangos jungiklį į reikiamą padėtį ir vienai valandai laiko nusistatė priminimą. Šiuo aspektu pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 158 straipsnio 2 dalį darbuotojas pertrauką pailsėti ir pavalgyti gali naudoti savo nuožiūra.

Kartu paaiškino, kad nesant tinkamų sąlygų pailsėti komisariate, pareiškėjas su kolega nusprendė ilsėtis automobilyje. Pertraukos metu automobilio variklį išjungė, tačiau tą naktį oro temperatūra buvo 4 °C laipsniai šalčio, dėl to langai ėmė šalti, todėl, baigiantis pertraukai, variklį įjungė. Dar nepasibaigus poilsiui skirtai pertraukai, prie jų automobilio priėjo patikrinimą atliekantys pareigūnai D. R. ir L. P.. Nors tikslus patikrinimo laikas nebuvo užfiksuotas, patikrinimo Išvadoje nurodyta, jog patruliams J.

U. ir J. D. pertrauka pailsėti buvo suteikta nuo 2.32 val. iki 3.32 val., o jie užfiksuoti miegantys 3.42 val., kai jų poilsiui skirtas laikas jau buvo pasibaigęs. Tačiau pareiškėjas ir jo atstovas su šia išvada nesutiko, kadangi, jų teigimu, pertrauka pailsėti ir pavalgyti prasidėjo 2.45 val. ir baigėsi 3.45 val., todėl tarnybinio pažeidimo pareiškėjas nepadarė, nes tuo metu turėjo teisę ilsėtis. Pareiškėjo atstovas papildomai akcentavo, jog atsižvelgiant į tai, kad nei Statutas, nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja pertraukos pailsėti ir pavalgyti, nagrinėjamu atveju taikomos DK 158 straipsnio nuostatos.

Šio straipsnio 5 dalis numato administracijos pareigą detalizuoti pertraukos pailsėti ir pavalgyti pradžią, pabaigą ir kitas sąlygas darbo tvarkos taisyklėse, darbo grafike, kolektyvinėje ir darbo sutartyje. Be to, minėto straipsnio nuostatos ir teisminė praktika numato darbdavio pareigą pasirūpinti, kad darbuotojams būtų sudarytos tinkamos sąlygos per pertrauką pailsėti ir pavalgyti, taip pat suteikia teisę darbuotojams naudoti šią pertrauką savo nuožiūra ir jos metu palikti darbo vietą. Tačiau, pareiškėjo atstovo nuomone, nagrinėjamu konkrečiu atveju darbdavys realiai ne tik nedetalizavo žemesnio lygio aktais patruliams suteikiamos pertraukos pailsėti ir pavalgyti pradžios ir pabaigos, bet ir neįvykdė savo pareigos pasirūpinti, kad jiems būtų sudarytos tinkamos sąlygos per pertrauką pailsėti ir pavalgyti.

Esant tokioms aplinkybėms, drausminėn atsakomybėn patrauktų patrulių aiškinimas, jog jie susisiekę su budėtoju ir gavę leidimą pasinaudoti pertrauka pailsėti ir pavalgyti, apie 2.45 val. pasuko transporto priemonės telemetrinės įrangos jungiklį į reikiamą padėtį ir valandai laiko nusistatė priminimą, yra logiškas, atitinka visus patikrinimo metu surinktus įrodymus ir patvirtina, jog pareigūnai J. U. ir J. D. teisėtai pasinaudojo minėta pertrauka nuo 2.45 val. iki 3.45 val., o tarnybinio patikrinimo išvadoje užfiksuotas pareigūnų miegojimo tarnybiniame automobilyje faktas 3.42 val., kuris traktuojamas kaip tarnybinis nusižengimas, nėra tarnybinis pažeidimas, nes tai įvyko pertraukos pailsėti ir pavalgyti metu.

Taip pat nurodė, kad Alytaus AVPK nėra priėmęs jokių teisės aktų, reglamentuojančių minėtos pertraukos pradžią ir pabaigą, todėl budėtojo leidimas telefonu pareigūnams pasinaudoti šia pertrauka automatiškai nereiškia šios pertraukos pradžios fiksavimo. Patruliuojantys atitinkamame maršrute pareigūnai, gavę leidimą pasinaudoti minėta pertrauka, realiai negali tą pačią akimirką ilsėtis bei pavalgyti, nes toks jų elgesys galbūt nebūtų teisingai suprastas ir diskredituotų policijos įvaizdį visuomenės akyse, todėl pareigūnai J.

U. ir J. D. tarnybiniu automobiliu pasitraukė iš maršruto į nuošalią vietą, pasiruošė ilsėtis ir praėjus 12 minučių po leidimo gavimo, t. y. 2.44 val., įjungė telemetrinės įrangos jungiklį bei pradėjo ilsėtis. Tai patvirtina patikrinimo metu surinkti duomenys, iš kurių matyti PV maršruto istorijoje užfiksuotas tarnybinio automobilio sustojimas 2 val. 44 min. 2 sek., bei universalioje ataskaitoje tuo pačiu laiku fiksuotas automobilio variklio išjungimas. Tuo tarpu tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota pareiškėjo ir jo kolegos pertraukos pailsėti bei pavalgyti pradžia (2.32 val.) yra siejama tik su budėtojo leidimo davimo minėtai pertraukai momentu ir nėra pagrįsta tokios pertraukos teisiniu reglamentavimu, nes patys pareigūnai buvo visiškai pagrįstai įsitikinę, kad jie turi teisę ilsėtis 1 val., pertraukos pradžią skaičiuojant būtent nuo atitinkamo transporto priemonės telemetrinės įrangos jungiklio užfiksavimo.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pareigūnai J. U. (pareiškėjas) ir J. D. tariamo pažeidimo metu teisėtai naudojosi savo teise į pertrauką pailsėti ir pavalgyti, visi jiems inkriminuoti pažeidimai dėl tarnybinių pareigų nevykdymo yra nepagrįsti, nelogiški ir atmestini. Juolab kad iš minėtos universalios ataskaitos matyti, jog tarnybinio automobilio variklis laikotarpiu nuo 2 val. 44 min. 2 sek. iki 3 val. 43 min. 46 sek. buvo išjungtas, o degimas epizodiškai buvo įjungiamas. Atitinkamai atsižvelgiant į tai, kad darbdavys turi pareigą užtikrinti tinkamas sąlygas pailsėti ir papietauti, o 2015 m. balandžio mėn. pirmomis dienomis Varėnoje vidutinė paros temperatūra buvo neigiama, automobilio degimo įjungimas, siekiant pasišildyti, buvo visiškai pateisinamas.

Apibendrindami, pareiškėjas ir jo atstovas tvirtino, kad nagrinėjamu atveju tarnybinis patikrinimas buvo atliktas neobjektyviai, nepagrįstai atmetus pareigūnų paaiškinimus, tarnybinio patikrinimo išvada nemotyvuota, joje nėra išdėstyti argumentai, dėl kokių priežasčių pareigūnai už mažareikšmį pažeidimą buvo nubausti griežtu papeikimu, neatsižvelgiant į ankstesnę jų tarnybą, charakteristiką, galbūt padaryto nusižengimo sunkumą.

Atsakovas Alytaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 54–57) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog skundžiamu įsakymu pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, dėl to, kad jis tarnybos metu nevykdė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 20.5 ir 21 punktų reikalavimų, draudžiančių miegoti tarnybos metu ir įpareigojančių tarnybos metu vykdyti patruliavimą. Atsakovo nuomone, tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo veiksmų buvo atliktas laikantis teisės aktų reikalavimų, o skundžiamas įsakymas dėl nuobaudos skyrimo yra pagrįstas ir teisėtas.

Remiantis radijo ryšio pokalbių įrašais ir kita tarnybinio patikrinimo medžiaga (tarnybiniais pranešimais), buvo pagrįstai nustatyta, kad patruliui J. U. (pareiškėjui) 1 val. trukmės pietų pertrauka budėtojo padėjėjo S. M. buvo paskirta nuo 2015 m. balandžio 3 d. 2.32 val. iki 2015 m. balandžio 3 d. 3.32 val. Atitinkamai tarnybinio patikrinimo metu surinktais duomenimis nustatyta, kad pareigūnai tarnybos metu, t. y. 3.42 val., nevykdė patruliavimo, o miegojo tarnybiniame automobilyje, todėl pareigūno J. U. veiksmuose yra visi tarnybinio nusižengimo sudėties požymiai, kurie motyvuotai išdėstyti Išvadoje.

Atsakovas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neveikė taip, kaip teisės aktais buvo įpareigotas, o jo kaltė pasireiškė nerūpestingumu. Kartu pažymėjo, jog Išvadoje yra nurodyta, kad policijos veikla turi būti orientuota į visuomenės lūkesčius, kuri nori matyti policiją aktyvią ir veiklią, operatyviai reaguojančią į pagalbos šauksmą, operatyviai aptarnaujančią ir suteikiančią kokybiškas paslaugas. Tuo tarpu patrulis, dėvintis tarnybinę uniformą su privaloma amunicija, negali užmigti tarnybinėje transporto priemonėje.

Tai ne tik nesuderinama su visuomenės lūkesčiais, morale, bet ir tokiu būdu nėra užtikrinama pareigūnams perduoto naudotis valstybės turto, įskaitant ginklus, tinkama apsauga. Šiuo aspektu atsakovas akcentavo, kad įranga, esanti transporto priemonėje, ginklai ir kita amunicija negali būti palikti be priežiūros. Be to, patrulio J. U. statusas buvo ypatingas – jis buvo paskirtas patrulio vyresniuoju, todėl privalėjo užtikrinti tinkamą policijos patruliui pavestų funkcijų vykdymą. Taigi, šiuo atveju netinkamas pavestų funkcijų atlikimas yra jo atsakomybės ir profesionalumo vertinimo kriterijus.

Apibendrindamas, atsakovas tvirtino, jog Alytaus AVPK 2015 m. balandžio 30 d. tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje Nr. 52-IS-36 padarytos išvados pareigūno J. U. atžvilgiu yra teisėtos ir pagrįstos, atitinka faktines aplinkybes bei teisės aktų nuostatas, patikrinimas atliktas visapusiškai ir objektyviai, laikantis tarnybinių nusižengimų tyrimų tvarkos, todėl naikinti Alytaus AVPK viršininko 2015 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. 52-TE-222 1.1 punktą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo pareiškėjui nėra pagrindo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu (II t., b. l. 52–59) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Alytaus AVPK viršininko 2015 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. 52-TE-222 1.1 punktu pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą, į papeikimą, o dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad byloje keliamas ginčas dėl Alytaus AVPK viršininko 2015 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. 52-TE-222 1.1 punkto, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo. Minėta tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta 2015 m. gegužės 11 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 52-IS-36 pagrindu už tai, kad pareiškėjas tarnybos metu nevykdė Instrukcijos 20.5 ir 21 punktų reikalavimų, draudžiančių miegoti tarnybos metu ir įpareigojančių tarnybos metu vykdyti patruliavimą.

Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad ginčijamo atsakovo įsakymo priėmimo metu galiojusios redakcijos Instrukcijos 20 punkte buvo numatyti draudimai policijos patruliui tarnybos metu. Instrukcijos 20.5 punkte buvo nurodyta, jog policijos patruliui tarnybos metu draudžiama miegoti. Tuo tarpu Instrukcijos 21 punktas nustatė policijos patrulių pareigas (21.1–21.6 p.), jiems patruliuojant sektoriuje, maršrute ar poste. Tačiau Išvadoje nėra nurodytas konkretus minėto punkto papunktis, todėl spręstina, jog pareiškėjui tarnybinė nuobauda šios teisės normos pagrindu paskirta už patruliavimo pareigų nevykdymą.

Atitinkamai pareiškėjas ginčija tarnybinę nuobaudą, esminiu argumentu nurodydamas aplinkybę, jog nagrinėjamo įvykio metu patruliavimas nebuvo vykdomas dėl to, kad tuo metu jam buvo suteikta pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatyta ir byloje nėra ginčo, jog 2015 m. balandžio 3 d. patrulių ekipažui „Merkys-38“, kuriame dirbo pareigūnai J. D. ir pareiškėjas J. U. (pastarasis vykdė vyresniojo patrulio pareigas) pagal pajėgų išdėstymo plane numatytą pietų pertraukos laiką 2015 m. balandžio 3 d. nuo 0.00 val. iki 1.00 val. pietų pertrauka suteikta nebuvo, nes nurodytu laiku ekipažas privalėjo vykdyti kitas tarnybines pareigas – skubiai išvykti į įvykio vietą.

Byloje taip pat nekeliamas ginčas dėl to, kad pertrauka pailsėti ir pavalgyti minėtiems pareigūnams buvo suteikta 2015 m. balandžio 3 d. 2.32 val. Tai užfiksuota radijo ryšio duomenimis, liudytoju apklausto budėtojo padėjėjo S. M. parodymais, jo tarnybiniu pranešimu. Tačiau byloje kilo ginčas dėl minėtos pertraukos pradžios ir pabaigos. Pareiškėjo ir jo atstovo nuomone, šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju pertrauka pailsėti ir pavalgyti, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą (DK 158 str. 5 d.) prasidėjo 2.45 val. ir baigėsi 3.45 val., nes budėtojo leidimas suteikti pertrauką nėra jos pradžia, kadangi patruliuojantiems mieste pareigūnams nebuvo objektyvių galimybių pailsėti ir pavalgyti, nes tokiu būdu būtų diskredituotas policijos įvaizdis visuomenėje, todėl pertrauka pailsėti ir pavalgyti prasidėjo maždaug po 12 minučių nuo budėtojo leidimo, tarnybiniu automobiliu nuvažiavus jiems į nuošalią vietą ir pasukus telemetrinės įrangos jungiklį į poilsio režimą.

Teismas su minėta pareiškėjo pozicija nesutiko ir atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas yra Alytaus AVPK Prienų r. PK VPS vyriausiasis patrulis – statutinis valstybės tarnautojas, todėl sprendžiant jo drausminės atsakomybės klausimus taikytinas Vidaus tarnybos statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538. Minėtas Statutas įtvirtina pagrindinius vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybės principus, nustato skiriamų tarnybinių nuobaudų sąrašą, kriterijus, būtinus nuobaudai skirti, nuobaudų skyrimo terminus ir tvarką, kuri detaliau reglamentuota Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d.

įsakymu Nr. IV-308 patvirtintoje Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkoje (toliau – ir Tvarka). Statuto 5 straipsnis numato, jog vidaus reikalų įstaigų personalą sudaro pareigūnai, kiti valstybės tarnautojai bei darbuotojai (1 d.). Kitų valstybės tarnautojų, tarnaujančių vidaus reikalų įstaigose, tarnybą reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas ir kiti teisės aktai. Tačiau Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja statutinių valstybės tarnautojų darbo ir poilsio teisinių santykių.

Šiuo aspektu teismas nurodė, kad pareiškėjo darbas yra pamaininio pobūdžio. Atitinkamai pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo ir poilsio laiko ypatumus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimas Nr. 1150, kuriuo patvirtintas nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašas bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumai. Į minėtų pareigybių sąrašą įtraukta patrulio pareigybė (1.27 p.).

Šio nutarimo 3 punkte nurodyta, jog pareigūnų pamainos nustatomos pamainų grafikuose, su kuriais pareigūnai supažindinami ne vėliau kaip prieš 2 savaites iki šių grafikų įsigaliojimo, o 8 punkte nustatyta, kad pareigūnų darbo ir poilsio klausimus, kurių nereglamentuoja statutas ir šie darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumai, reglamentuoja DK ir kiti teisės aktai. Atsižvelgiant į ginčo teisinį reglamentavimą, konkrečiu atveju taikytinos DK 158 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, kurios numato, jog darbuotojams suteikiama ne ilgesnė kaip 2 valandų ir ne trumpesnė kaip pusės valandos pertrauka pailsėti ir pavalgyti (1 d.), darbuotojas pertrauką pailsėti ir pavalgyti naudoja savo nuožiūra, jis šiuo laiku gali palikti darbo vietą, ši pertrauka neįskaitoma į darbo laiką (2 d.), darbdavys privalo pasirūpinti, kad darbuotojams būtų sudarytos tinkamos sąlygos per pertrauką pailsėti ir pavalgyti (4 d.), pertraukos pailsėti ir pavalgyti pradžią, pabaigą ir kitas sąlygas nustato darbo tvarkos taisyklės, darbo grafikas ir darbo sutartis.

Atitinkamai Alytaus AVPK viršininko 2010 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 52-V-162 patvirtinto Alytaus AVPK darbo reglamento 22 punkte nurodyta, jog pamainomis dirbančių darbuotojų darbo ir poilsio laikas nustatomas tvirtinant darbo ir budėjimo grafikus. Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog laikantis nurodytais teisės aktais numatytos tvarkos pareiškėjui darbo laikas buvo nustatytas 2015 m. balandžio mėn. Patrulių būrio grafiku, patvirtintu Alytaus AVPK Varėnos r. PK viršininko, o pertrauka pailsėti ir pavalgyti buvo numatyta Alytaus AVPK Varėnos r.

PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio 2015 m. balandžio 2 d. Pajėgų išdėstymo plane laiku nuo 0.00 val. iki 1.00 val.

Teismas pažymėjo, jog policijos patrulių veiklą nustato specialus teisės aktas – Policijos patrulių veiklos instrukcija, kuri reglamentuoja pagrindines viešosios policijos patrulių darbo organizavimo ir kontrolės nuostatas. Šios nuostatos privalomos patruliavimą vykdantiems Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos sistemos pareigūnams (1 d.). Policijos patrulių veiklos instrukcijos 19 punktas numato, jog policijos patruliams pertraukas pailsėti ir pavalgyti, papildomas ir specialias pertraukas suteikia budėtojas. Pertrauka pailsėti ir pavalgyti nesuteikiama likus 2 valandoms iki tarnybos pabaigos.

Per pertrauką patrulio vyresnysis nustato tarnybinės transporto priemonės telemetrinės įrangos jungiklį į reikiamą padėtį. Tuo atveju, kai patruliuojama maršrute ar sektoriuje, esančiame toli nuo policijos padalinio, ir sugrįžti į policijos padalinį pailsėti ar pavalgyti neracionalu, policijos patruliui leidžiama tarnybine transporto priemone nuvykti į kitą, arčiau esančią, pailsėti ir pavalgyti tinkamą vietą. Taigi, pagal minėtas Instrukcijos nuostatas budėtojui suteikti įgalinimai paskirti patruliams pertrauką pailsėti ir pavalgyti, koreguoti jos laiką pagal esamą situaciją, tuo pačiu ir kontroliuoti pertraukos laiką.

Šios funkcijos įtvirtintos ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtintoje Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijoje (62.4 p.). Nors minėtais teisės aktais nėra tiksliai reglamentuota šios pertraukos pradžia, teismas sprendė, kad akivaizdu, jog ji turi būti siejama su budėtojo leidimo suteikti pertrauką pradžia. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodžio „suteikti“ vartojimas nurodytas dviem reikšmėmis:

1) duoti, leisti;

2) sutarti, gyventi. Pagal lingvistinę žodžio prasmę budėtojo leidimas atitinka davimo, leidimo atlikti kažkam (konkrečiu atveju patruliams) tam tikrus veiksmus gavimą, kurio pradžia siejama su leidimo išdavimo pradžia. Pritariant pareiškėjo ir jo atstovo išsakytai pozicijai, jog pertrauka prasideda nuo pareigūnų atvykimo į poilsio ir pietavimo vietą bei nuo telemetrinės įrangos jungiklio pasukimo į poilsio režimą, tai reikštų, kad šios pertraukos pradžią suteikta teisė nustatyti patiems patruliams, tačiau tai prieštarautų nurodytų teisės aktų reikalavimams, kuriuose nėra įtvirtinti įgalinimai patiems patruliams nustatyti pertraukos pradžią ir pabaigą.

Be to, toks teisės normos aiškinimas suteiktų galimybę pareigūnų piktnaudžiavimui ir nustatytų jų privilegijuotą padėtį, lyginant su kitais valstybės tarnautojais, kurių teisinę padėtį reglamentuojantys teisės aktai nenumato galimybės išskaičiuoti iš pietų pertraukos laiko, skirto kelionei iki maitinimo įstaigos. Tačiau net ir tuo atveju, jeigu būtų pritarta pareiškėjo pozicijai dėl pertraukos pradžios nustatymo telemetrinės įrangos prietaisu, teismas pabrėžė, kad administracinės bylos duomenimis neįrodyta, jog pertrauka pailsėti ir pavalgyti 2015 m. balandžio 3 d. prasidėjo 2.45 val. ir baigėsi 3.45 val.

Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2015 m. balandžio 20 d. paaiškinime dėl atliekamo tarnybinio patikrinimo yra nurodęs, jog pertraukos paprašė ir ją gavo 2.45 val. bei tuo metu pasuko telemetrinės įrangos jungiklį. Tačiau byloje neginčijamai nustatyta aplinkybė radijo ryšio duomenimis, kad prašymas dėl pertraukos buvo pateiktas ir leidimas iš budėtojo padėjėjo gautas pertraukai 2.32 val.

Teismas nurodė, kad pagal Patrulių veiklos instrukciją, telemetrinė įranga – tai tarnybinėje transporto priemonėje sumontuota įranga, skirta duomenims į Vieningą pajėgų valdymo sistemą perduoti, siekiant per šią sistemą stebėti tarnybinės transporto priemonės buvimo vietą, vykimo maršrutą, veiklos statusą, kitus duomenis ir priimti sprendimus dėl pajėgų valdymo ar kontrolės (3 p.). Atitinkamai ekipažo, kuriame patruliavo pareiškėjas, automobilyje telemetrinė įranga buvo sumontuota, o iš skydelio fotonuotraukos matyti, jog galimos įvairios ekipažo veiklos statuso padėtys.

Nors pareiškėjas nurodė, jog 2.45 val. pasuko tarnybinio automobilio telemetrinės įrangos jungiklį į poilsio padėtį ir vienai valandai nustatė priminimą, iš Universaliosios šio ekipažo ataskaitos (duomenų nuo 2015 m. balandžio 3 d. 2.30 val. iki 2015 m. balandžio 3 d. 4.00 val.) matyti, jog tuo metu buvo nustatytas veiklos statusas „Laisvas“. Netikėtą patikrinimą atlikę Vidaus tyrimų grupės tyrėjai L. P. ir D. R., apklausti liudytojais, taip pat nurodė, jog Vieningoje pajėgų valdymo sistemoje prieš pradedant tikrinimą buvo matomas ekipažo statusas „Laisvas“, o ne „Poilsio“.

Be to, administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas yra Vieningos pajėgų valdymo sistemos naudotojas, o Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Policijos informacijos valdybos 2015 m. spalio 16 d. raštas Nr. 5-S-1001 patvirtina, jog Vieningos pajėgų valdymo sistemos veikimo trikdžiai tuo metu nebuvo užfiksuoti. Taigi, teismas sprendė, kad pagal byloje esančius duomenis neįrodyta, jog 3.42 val. pareiškėjui buvo pertraukos metas. Remdamasis bylos duomenimis, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pertrauką pailsėti ir pavalgyti patruliams J.

U. ir J. D. budėtojo padėjėjas S. M. 2015 m. balandžio 3 d. suteikė 2.32 val., todėl, remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, konstatuotina, jog ji baigėsi 3.32 val. Tuo tarpu tarnybinio patikrinimo išvadoje surinktais duomenimis – fotonuotraukomis, D. R. ir L. P. tarnybiniais pranešimais, minėtų asmenų, apklaustų teismo posėdyje liudytojais, paaiškinimais, buvo nustatyta, jog 3.42 val. netikėto patikrinimo metu pareigūnai miegojo, taigi neatliko patruliavimo funkcijų, todėl pagrįstai tarnybinio patikrinimo metu buvo padaryta išvada, jog jie tarnybos metu nevykdė Instrukcijos 20.5 ir 21 punktų reikalavimų, draudžiančių miegoti tarnybos metu ir įpareigojančių tarnybos metu vykdyti patruliavimą, t. y. padarė tarnybinį pažeidimą.

Įvertinęs ginčo teisinį reglamentavimą, nustatytas aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, teismas padarė išvadą, jog tarnybinės nuobaudos tyrimo ir skyrimo procedūra buvo atlikta laikantis tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, ginčijamas atsakovo įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui už 2015 m. balandžio 3 d. padarytą nusižengimą buvo priimtas motyvuotos Išvados pagrindu, kuri yra nurodyto įsakymo sudėtinė dalis, todėl pareiškėjo argumentai, jog nebuvo atliktas objektyvus tyrimas ir nenustatyta tarnybinio pažeidimo sudėtis, yra nepagrįsti. Teismas kartu pažymėjo, jog šiuo atveju pareiškėjo ir jo atstovo argumentai dėl kitu laiku skirtų pertraukų pailsėti ir pavalgyti suteikimo, siejant juos su telemetrinės įrangos duomenimis, išeina už skundo ribų, todėl neanalizuotini, nes teismas bylą nagrinėja ginčo dalyko apimtimi.

Kita vertus, teismas sutiko su pareiškėjo ir jo atstovo pozicija, jog atsakovas nebuvo sudaręs tinkamų sąlygų pareigūnams per pertrauką pailsėti ir papietauti. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį, kad Alytaus AVPK Varėnos r. PK administracijos 2015 m. birželio 25 d. raštas Nr. 52-S-33795, kuriuo remiasi atsakovas, nepatvirtina, jog buvo sudarytos tokios sąlygos. Teismas akcentavo, kad minėtame rašte nurodyta, jog komisariate yra patalpų, kuriose pareigūnai galėtų papietauti ir pailsėti, tačiau tokios patalpos nenurodomos ir pripažįstama, kad šiam tikslui pritaikytų patalpų nėra. Tačiau minėtos aplinkybės, teismo vertinimu, nepaneigia tarnybinio nusižengimo fakto, juolab kad byloje nėra įrodymų apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovo administraciją šiuo klausimu. Tačiau teismas sprendė, kad ši aplinkybė reikšminga svarstant pareiškėjui skirtos tarnybinės nuobaudos proporcingumo klausimą.

Spręsdamas dėl pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos proporcingumo, teismas nurodė, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalį, už tarnybinius nusižengimus, atsižvelgiant į tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į pareigūno veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, pareigūnui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų:

1) pastaba;

2) papeikimas;

3) griežtas papeikimas;

4) laipsnio pažeminimas viena pakopa;

5) perkėlimas į viena pakopa žemesnes pareigas;

6) atleidimas iš vidaus tarnybos (Statuto 26 str. 2 d.). Tvarkos 5 punktas patikslina, jog tarnybinės nuobaudos skiriamos laikantis šių nuostatų: už vieną tarnybinį nusižengimą galima skirti tik vieną tarnybinę nuobaudą; atsižvelgiama į padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdį, padarymo priežastis, nusižengusiojo kaltės laipsnį, asmenybę, sukeltus padarinius, taip pat ankstesnę pareigūno tarnybą ir kitas aplinkybes; už tyčinį tarnybinį nusižengimą skiriama griežtesnė tarnybinė nuobauda negu už tarnybinį nusižengimą dėl neatsargumo ar aplaidumo; atsakomybė yra didesnė, jeigu tarnybinis nusižengimas padaromas pavaldžiam pagal pareigas valstybės tarnautojui ar darbuotojui, dirbančiam pagal darbo sutartį.

Tarnybiniai nusižengimai vertinami ir tarnybinės nuobaudos už juos yra skiriamos atsižvelgiant į kiekvienu konkrečiu atveju nustatytų aplinkybių visumą (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2009 m. gruodžio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1366/2009). Be to, teismas pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (rėmėsi LVAT 2007 m. kovo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-319/2007, 2012 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012).

Teismas švelnina paskirtą tarnybinę nuobaudą, jei paskirtoji nuobauda pareiškėjui yra aiškiai per griežta bei bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus jam švelnesnę nuobaudą (rėmėsi LVAT 2013 m. balandžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-649/2013).

Atitinkamai nagrinėjamu atveju skundžiamu atsakovo įsakymu pareiškėjui parenkant tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą – buvo atsižvelgta į tai, jog lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės nebuvo nustatytos, pareiškėjo vidaus tarnybos stažas 21 m. 3 mėn., galiojančių drausminių nuobaudų jis neturi, yra 12 kartų skatintas. Minėtame įsakyme taip pat akcentuota, jog pareiškėjas turėjo ypatingą statusą, buvo policijos patrulio vyresniuoju, todėl privalėjo užtikrinti tinkamą patruliui pavestų funkcijų vykdymą, nes buvo atsakingas už visą ekipažo veiklą. Nors teismas pritarė atsakovo tarnybinio tyrimo metu atliktam vertinimui, šiuo konkrečiu atveju teismas akcentavo, jog pareiškėjo padarytas tarnybinis pažeidimas nesukėlė sunkių neigiamų pasekmių. Teismas pabrėžė, kad bylos duomenimis nustatyta, jog pažeidimas buvo padarytas tamsiu paros metu, atokioje vietoje, todėl nėra duomenų, kad būtų tapęs žinomas visuomenei kaip aplaidaus pareigūnų darbo faktas. Atsižvelgęs į pažeidimo padarymo aplinkybes, į tai, kad miegojimo faktas užfiksuotas praėjus trumpam laikui po pertraukos pasibaigimo (10 min.), o atsakovas nepateikė įrodymų, jog policijos komisariate būtų sudarytos tinkamos sąlygos per pertrauką pareigūnams pailsėti ir pavalgyti, pareiškėjas vidaus tarnyboje dirba nuo 1994 m., per kuriuos jis buvo 12 kartų skatintas, o 2014 m. rugsėjo 25 d. apdovanotas pirmojo laipsnio policijos pasižymėjimo ženklu „Už nepriekaištingą tarnybą“, charakterizuojamas labai gerai, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui ginčijamu įsakymu buvo paskirta padarytam tarnybiniam nusižengimui neproporcinga tarnybinė nuobauda, t. y. aiškiai per griežta, todėl sprendė, kad šiuo atveju yra pagrindas ją švelninti. Taigi, remdamasis išdėstytais argumentais, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir jam skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – keistina Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta tarnybine nuobauda – papeikimu.

III. Pareiškėjas J. U., atstovaujamas advokato J. J., pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 62–67), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, pilnai patenkinant skundo reikalavimus.

Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamo materialinės teisės normų pritaikymo. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pertraukos pailsėti ir pavalgyti pradžia turi būti siejama su budėtojo leidimo ilsėtis momentu. Pareiškėjas teigia, kad darbdaviui nesudarius tinkamų sąlygų patrulių poilsiui nakties metu, jų nuvykimas į bent minimalias sąlygas atitinkančią poilsio vietą negali būti įskaitomas į poilsio pertraukos laiką. Be to, nesant tinkamo šio klausimo teisinio reglamentavimo, visos kylančios kolizijos turėtų būti aiškinamos silpnesnės šalies, šiuo atveju patrulių, naudai. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju teismui nesutinkant su apeliacijos argumentais, atkreiptinas dėmesys į tai, jog patikrinimo metu užfiksuotas pažeidimas laikytinas nereikšmingu ir mažareikšmiu, už kurį galėtų būti skirta pati švelniausia tarnybinė nuobauda arba išvis neskirta.

Atsakovas Alytaus AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 73–78) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą nepakeistą.

Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ginčo teisinį reglamentavimą, objektyviai ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir pagrįstai atmetė pareiškėjo bei jo atsakovo išsakytą poziciją, jog pertrauka pailsėti ir pavalgyti prasideda nuo pareigūnų atvykimo į poilsio ir pietavimo vietą bei nuo telemetrinės įrangos jungiklio pasukimo į poilsio režimą. Atsakovas papildomai nurodo, kad pareiškėjas Alytaus AVPK viršininko 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 52-TE-501 yra atleistas iš vidaus tarnybos, todėl nuobaudos sušvelninimas jo teisiniam statusui reikšmės nebeturi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Visų pirma, pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Alytaus AVPK viršininko 2015 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. 52-TE-222, kurio 1.1 punktu, remiantis Alytaus AVPK 2015 m. balandžio 30 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 52-IS-36 ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 2 dalies 3 punktu, pareiškėjui buvo skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – teisėtumo ir pagrįstumo. Minėta tarnybinė nuobauda pareiškėjui buvo paskirta Išvadoje konstatavus, kad patrulių ekipažas „Merkys-38“, kurio sudėtyje dirbo pareiškėjas, patruliavimo metu 2015 m. balandžio 3 d. 3.42 val. miegojo tarnybinio automobilio sėdynėse, kol juos pažadino netikėtą patikrinimą atlikę pareigūnai. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas iš esmės neginčija faktinės aplinkybės, jog nurodytu metu jis su kolega miegojo tarnybinio automobilio sėdynėse, tačiau tvirtina, kad tuo metu patruliavimas nebuvo vykdomas, nes dar nebuvo pasibaigusi jiems suteikta pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Taigi, šiuo atveju esminis ginčas kilo dėl minėtos pertraukos pradžios ir pabaigos momento. Pareiškėjo ir jo atstovo nuomone, šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju pertrauka pailsėti ir pavalgyti prasidėjo ne nuo budėtojo leidimo suteikti pertrauką davimo momento, t. y. nuo 2.32 val., o nuo 2.45 val., pareiškėjui su kolega tarnybiniu automobiliu nuvažiavus į nuošalią vietą ir pasukus telemetrinės įrangos jungiklį į poilsio režimą, ir atitinkamai baigėsi 3.45 val.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys (I t., b. l. 15–51, 58–62, 80–85, 87–204; II t., b. l. 2–41, 43–47; Alytaus AVPK tarnybinio patikrinimo medžiaga Nr. 52-IS-36), kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą.

Pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išsamia, visapusiška ir aiškia ginčui aktualių teisės aktų bei byloje nustatytų aplinkybių analize ir vertinimu pagrįsta išvada, jog šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju minėtos pertraukos pradžia sietina būtent su budėtojo leidimo suteikti pertrauką davimo momentu. Priešingu atveju, į nurodytos pertraukos laiką neįskaitant laiko, skirto nuvykti į poilsio bei pietavimo vietą ir / ar grįžti iš jos bei atitinkamai pertraukos pradžią siejant su atvykimo į poilsio ir pietavimo vietą bei telemetrinės įrangos jungiklio pasukimo į poilsio režimą momentu, kaip nurodo pareiškėjas ir jo atstovas, tai iš esmės prieštarautų pirmosios instancijos teismo išsamiai aptartiems ir ginčijamame sprendime nurydytiems teisės aktams, taip pat teisingumo ir protingumo principams, kadangi tokiu atveju iš esmės patys patruliai galėtų faktiškai nusistatyti pertraukos pradžią ir pabaigą, o toks teisės aiškinimas suteiktų galimybę pareigūnų piktnaudžiavimui ir nustatytų jų privilegijuotą padėtį, lyginant su kitais valstybės tarnautojais, kurių teisinę padėtį reglamentuojantys teisės aktai nenumato galimybės išskaičiuoti iš pietų pertraukos laiko, skirto kelionei iki maitinimo įstaigos. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog ginčo įvykio metu telemetrinės įrangos jungiklis buvo pasuktas ne į poilsio režimą, o į režimą „Laisvas“. Taigi, net ir pritarus pareiškėjo bei jo atstovo išsakytai pozicijai, nebūtų galima sutikti, jog tuo metu pareiškėjui ir jo kolegai buvo pertraukos pailsėti bei papietauti metas. Todėl minėti pareiškėjo ir jo atstovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Kita vertus, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju įvertinus pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimo pobūdį, jo mastą, taip pat tai, kad pareiškėjo tarnybinę atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės nebuvo nustatytos, pareiškėjo vidaus tarnybos stažas 21 m. 3 mėn., galiojančių drausminių nuobaudų jis neturi, yra 12 kartų skatintas, o 2014 m. rugsėjo 25 d. apdovanotas pirmojo laipsnio policijos pasižymėjimo ženklu „Už nepriekaištingą tarnybą“, charakterizuojamas labai gerai, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjui ginčijamu atsakovo įsakymu buvo paskirta padarytam tarnybiniam nusižengimui neproporcinga (aiškiai per griežta) tarnybinė nuobauda, todėl šiuo atveju buvo pagrindas ją švelninti. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – keistina Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta tarnybine nuobauda – papeikimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą dar labiau sušvelninti pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą arba išvis jos neskirti, tokių aplinkybių iš esmės nenurodė ir pareiškėjas bei jo atstovas, todėl šie apeliacinio skundo argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. U., atstovaujamo advokato J. J., apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė