2020-03-18 Nr. AB-5765-3-61-3-00201-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-528-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00201-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 12.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Vilniaus teritorinė muitinė, V. V. (V. V.), R. S., S. K. (S. K.), A. D. (A. D.)) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. B. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos (toliau – ir MGK) 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. S-244(7-184/2014); 2) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2014 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. 1A-414; 3) Vilniaus teritorinės muitinės 2014 m. kovo 14 d. sprendimą įregistruoti mokestinę prievolę Nr. 2TR-19-0066, konstatuojant, kad pareiškėjo skola muitinei išnyko.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus teritorinės muitinės Mokesčių apskaitos ir išieškojimo skyrius pranešimu apie į apskaitą įtrauktus mokėtinus mokesčius nurodė solidariems skolininkams V. V. (V. V.), A. D. (A. D.), S. K. (S. K.), R. S. ir pareiškėjui, kad jų atžvilgiu yra apskaičiuoti šie mokesčiai bei su jais susijusios sumos: 2 972 Lt muito mokesčio, 27 240 Lt akcizo mokesčio, 7 428 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), 11 852 Lt akcizo mokesčio delspinigių ir 3 232 Lt PVM delspinigių, iš viso – 52 724 Lt, iš kurių 15 084 Lt (4 369 Eur) sudaro delspinigiai (28,6 proc. skolos). Taip pat minėtu pranešimu priskaičiuota 7 851 Lt muito mokesčio, 46 526 Lt akcizo mokesčio, 14 281 Lt PVM, 20 169 Lt akcizo mokesčio delspinigių, 6 191 Lt PVM delspinigių, iš viso 76 638 Lt (22 196 Eur), iš kurių 26 360 Lt (7 634 Eur) sudaro delspinigiai (34,75 proc. sumos). Bendra solidarioji mokestinė prievolė sudaro 37 466 Eur, iš kurių 12 003 Eur sudaro delspinigiai.

3. Pareiškėjas kreipėsi į MGK, prašydamas taikyti jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.6 straipsnio 4 dalies ir 6.76 straipsnio nuostatas ir nurodyti bendros prievolės dalį, kurią turi įvykdyti pareiškėjas, kadangi kreditorius Vilniaus teritorinė muitinė dėl visos bendros prievolės įvykdymo kreipėsi tik į pareiškėja, tokiu būdu suteikdama privilegijų pareiškėjo atžvilgiu kitiems solidariems bendraskoliams. MGK, atmesdama skundą, rėmėsi tais pačiais pagrindais, kaip ir Departamentas. MGK papildomai nurodė, kad delspinigių paskaičiavimas atliktas tinkamai, todėl tenkinti pareiškėjo skundo nėra pagrindo. MGK, remdamasi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas), Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo (toliau – ir Akcizų įstatymas) ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) nuostatomis, nurodė, kad delspinigiai skaičiuojami nuo pažeidimo padarymo dienos iki pažeidimo konstatavimo teisės aktų nustatyta tvarka. MGK paaiškino, kad MAĮ 98 straipsnio 2 dalyje nustatytas delspinigių skaičiavimo ribojimas iki 180 d. šiuo atveju netaikytinas, nes šio termino skaičiavimo pradžia sietina su teisės išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo diena, taigi, jis pradedamas skaičiuoti nuo MAĮ 105 straipsnyje apibrėžto šios teisės įgijimo momento, o ne nuo prievolės sumokėti mokestį atsiradimo dienos.

4. Pareiškėjas nesutiko su MGK sprendimu, nurodydamas, kad jo atžvilgiu atsiradusi mokestinė prievolė siejama ne su ūkio subjekto ar fizinio asmens įprastine ūkine-komercine veikla, bet su teismo sprendimu konstatuota kriminaline veika – cigarečių kontrabanda. Vadovaujantis 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) 202 straipsnio 3 dalimi, skolininkais laikomi bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję, arba turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas. Teismo sprendimu pripažinus, kad pareiškėjas prisidėjo prie kontrabandos atlikimo, jis laikomas skolininku. Galutinis procesinis sprendimas pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas 2013 m. birželio 28 d., todėl ši data vertintina kaip teisės išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo diena. Savo ruožtu Vilniaus teritorinė muitinė tik 2014 m. kovo 14 d. sprendimu konstatavo, kad pareiškėjas laikytinas muitinės skolininku. Taigi, Vilniaus teritorinė muitinė 9 mėn. nuo teisės įregistruoti skolą atsiradimo dienos nieko nedarė, tokiu būdu iš esmės piktnaudžiaudama teise, bei neteisėtai ir nepagrįstai priskaičiavo pareiškėjui delspinigius už 254 paras.

5. Pareiškėjo nuomone, MGK turėjo įvertinti aplinkybę, kad neteisėtai įvežtos cigaretės buvo sulaikytos įvežimo momentu, konfiskuotos ir sunaikintos. Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio d punkte nurodyta, kad skola muitinei išnyksta, kai prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei yra atsiradusi vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau yra konfiskuojamos. Pareiškėjo vertinimu, Vilniaus teritorinė muitinė turėjo nustatyti, kad pareiškėjo skola muitinei yra išnykusi.

6. Atsakovas Departamentas atsilipime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas, vadovaudamasis Bendrijos muitinės kodekso nuostatomis, pažymėjo, kad siekiant įregistruoti importo skolą muitinei, turi būti neginčijamai įrodytas neteisėtas prekių įvežimo į Bendrijos muito teritoriją faktas ir turi būti nustatyti asmenys, vežę, įgiję ar laikę prekes arba žinoję apie prekių įvežimą. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 28 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-397/2013 konstatuoti faktai dėl cigarečių gabenimo ir laikymo, cigarečių kiekio, aplinkybė, kad cigaretės buvo pažymėtos Baltarusijos Respublikos banderolėmis bei pareiškėjo dalyvavimo nurodytose nusikalstamose veikose faktas. Šie faktai negali būti ginčijami. Esant tokioms aplinkybėms atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas žinojo apie neteisėtai įvežamas prekes, todėl pagrįstai buvo pripažintas skolininku.

8. Atsakovo nuomone, nagrinėjamo ginčo atveju nėra pagrindo taikyti pareiškėjo nurodomo Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio d punkto, pagal kurį skola muitinei išnyksta tuo atveju, kai prekės sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu, ir tuo pat metu ar vėliau yra konfiskuojamos, kadangi ginčo prekės (cigaretės) buvo sulaikytos ne jų įvežimo metu, o vėliau, šioms cigaretėms jau patekus į Bendrijos teritoriją.

9. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos. Atsakovas, remdamasis MAĮ 97 straipsnio 2 dalimi, kurioje reglamentuota, kad delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojusius mokesčių teisės aktus privalėjo būti sumokėtas į biudžetą, nurodė, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius turėjo teisę skaičiuoti delspinigius už laikotarpį nuo prekių neteisėto patekimo į Bendrijos teritoriją dienos iki skundžiamo sprendimo surašymo dienos. Kartu atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju teisė priverstinai išieškoti mokestinę prievolę nėra atsiradusi, kadangi pareiškėjas apskundė muitinės sprendimą dėl mokestinės prievolės įregistravimo, o tai stabdo mokesčių, baudų ir delspinigių išieškojimą.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniau teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad prekių įvežimas į Bendrijos muitų teritoriją įvyko 2010 m. gegužės 11 d. ir 2010 m. gegužės 15 d., todėl, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalimi, importo skolos muitinei atsiradimo diena yra 2015 m. gegužės 11 d. ir 2015 m. gegužės 15 d. Delspinigiai už mokestinės prievolės nesumokėjimą pareiškėjui Vilniaus teritorinės muitinės sprendimu apskaičiuoti nuo skolos muitinei atsiradimo dienos iki minėto sprendimo priėmimo dienos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagal MAĮ 98 straipsnio 2 dalį delspinigiai skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 d. nuo mokesčių įstatyme nustatytos teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, t. y. nuo įsigaliojusio vietos mokesčių administratoriaus sprendimo tuo atveju, jeigu nebuvo kilęs mokestinis ginčas, arba įsigaliojus galutiniams sprendimui mokestiniame ginče. Nagrinėjamu atveju mokestinis ginčas nėra užbaigtas galutiniu ir įsiteisėjusiu procesinius sprendimu, teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką nėra atsiradusi, todėl nėra prasidėjęs ir MAĮ nustatytas 180 d. delspinigių skaičiavimo terminas.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu pareiškėjo M. B. skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-35/2013 pareiškėjas M. B. pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 226 straipsnio 1 dalyje, 227 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje, 119 straipsnio 1 dalyje, 1992 straipsnio 1 dalyje ir 24 straipsnio 6 dalyje. Nuosprendyje nustatyta, kad pareiškėjas pažadėjo V. V. už kyšį, per kitą valstybės tarnautoją paveikti kaltinamąjį R. S. bei padėjo du kartus neteisėtai gabenti per Lietuvos valstybės sieną akcizais apmokestintas prekes, kurių vertė didesnė nei 250 MGL, nepateikiant šių prekių muitinės kontrolei. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-397/2013 pareiškėjo atžvilgiu pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. nuosprendžio dalį dėl pareiškėjo pripažinimo kaltu pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, o šio nuosprendžio dalį dėl pripažinimo kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį panaikino ir šioje dalyje priėmė naują sprendimą – pašalino iš nuosprendžio aprašomosios dalies argumentus, kad M. B. pažadėjo V. V. paveikti R. S. per R. S. ir M. B. dėl veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalyje, išteisino.

14. Vilniaus teritorinė muitinė 2014 m. kovo 14 d. sprendimu, vadovaudamasi minėtuose teismų nuosprendžiuose nustatytomis aplinkybėmis, nustatė, kad nuosprendžiuose nurodyti asmenys, be kita ko, ir pareiškėjas, 2010 m. gegužės 11 d. įvežė į Bendrijos teritoriją 600 pakelių muitinėje nedeklaruotų cigarečių, 2015 m. gegužės 15 d. – 10 248 pakelių muitinėje nedeklaruotų cigarečių. Šios prekės laikytinos neteisėtai į Bendrijos teritoriją įvežtomis prekėmis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio prasme, todėl nuo neteisėto prekių įvežimo momento (2010 m. gegužės 11 d. ir 2010 m. gegužės 15 d.) atsirado nurodytų asmenų skola muitinei. Atsižvelgdama į tai, Vilniaus teritorinė muitinė nusprendė pripažinti V. V., A. D., S. K., R. S. bei pareiškėją solidariai atsakingais skolininkais muitinei, taip pat nusprendė įregistruoti muitinėje minėtų asmenų mokestinę prievolę už 2010 m. gegužės 11 d. atsiradusią skolą: 2 972 Lt muito mokesčio, 27 240 Lt akcizo mokesčio, 7 428 Lt PVM, 11 852 Lt akcizo mokesčio delspinigių, 3 232 Lt PVM delspinigių, bei mokestinę prievolę už 2010 m. gegužės 15 d. atsiradusią skolą: 7 851 Lt muito mokesčio, 46 526 Lt akcizo mokesčio, 14 281 Lt PVM, 20 169 Lt akcizo mokesčio delspinigių ir 6 191 Lt PVM delspinigių. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus teritorinės muitinės sprendimu, su skundu kreipėsi į Departamentą, prašydamas panaikinti minėtą sprendimą, taip pat nustatyti pareiškėjui vykdytiną prievolės dalį ir atleisti pareiškėją nuo dalies skolos išieškojimo bei nustatyti delspinigių skaičiavimo pradinę datą ir delspinigių sumą. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2014 m. liepos 24 d. sprendimu skundą atmetė ir patvirtino skundžiamą sprendimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento ir Vilniaus teritorinės muitinės sprendimais, pateikė skundą MGK, tačiau MGK, išnagrinėjusi skundą dėl Departamento ir Vilniaus teritorinės muitinės sprendimų panaikinimo, 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu konstatavo, kad Vilniaus teritorinės muitinės 2014 m. kovo 14 d. sprendimas Nr. 2TR-19-0066 yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas nustatė, kad skundžiamame Vilniaus teritorinės muitinės sprendime delspinigių skaičiavimo momentas pagrįstai buvo susietas ne su Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo diena, kaip nurodė pareiškėjas, bet su muitu apmokestinamų prekių neteisėto įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją momentu. Teismas taip pat nustatė, kad nagrinėjamoje situacijoje netaikomas MAĮ 98 straipsnio 2 dalyje nustatytas 180 d. delspinigių skaičiavimo terminas. Pagal MAĮ 98 straipsnio 2 dalį, delspinigiai gali būti skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 d. nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos. Skundžiamu Vilniaus teritorinės muitinės sprendimu ginčijami delspinigiai buvo apskaičiuoti už laikotarpį iki tada, kai teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką buvo atsiradusi, todėl ginčijamų delspinigių skaičiavimo laikotarpiu minėtas 180 d. terminas dar net nebuvo prasidėjęs ir negalėjo būti pažeistas. Galiausiai, minėtu teismo sprendimu nustatyta, kad vykdant nusikalstamą veiką gabenamos cigaretės buvo sulaikytos ne įvežimo į Bendrijos teritoriją metu, o vėliau, todėl nagrinėjamu atveju pagrįstai netaikytas Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnis, kuriame reglamentuota, kad skola muitinei išnyksta, jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei yra atsiradusi vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-424-556/2018 minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.

16. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu, priimtu byloje, kurioje pareiškėjas dalyvavo kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, nustatyta, kad šioje byloje skundžiamas Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Esant tokioms aplinkybėms teismas iš naujo nevertino pareiškėjo argumentų dėl Sprendimo panaikinimo ir laikė, kad tiek skundžiamas Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas, tiek Departamento ir MGK sprendimai, kuriais atmesti pareiškėjo skundai dėl minėto Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo panaikinimo, yra teisėti ir pagrįsti. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 17. Pareiškėjas M. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

18. Pareiškėjo teigimu, bendrai apskaičiuotų delspinigių sumos sudaro 32,03 proc. nuo visos reikalaujamos įmokėti sumos, tačiau tokia didelė delspinigių suma šiuo atveju atlieka ne kompensacijos funkciją, bet kriminalinio nubaudimo. Toks delspinigių naudojimas prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Septintojo protokolo 4 straipsnio 1 daliai, nes delspinigių suma sudaro ženklią dalį nuo visos pageidaujamos sumos. Todėl nesutiktina su teismo išvada, kad minėta suma nekartoja kriminalinės bausmės taikymo pareiškėjui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, pasisakydamas dėl non bis idem principo taikymo ir aiškinimo, pažymėjo, kad sankcijos už mokesčių teisės pažeidimus gali įgyti kriminalinį pobūdį bei atitinkamai, gali būti laikomos asmens nubaudimu kriminalinio pobūdžio sankcija Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio prasme.

19. Nei Vilniaus apygardos teismas, nei Lietuvos apeliacinis teismas nekonstatavo, kad pareiškėjas turėjo ir gavo pelno iš neteisėtos veiklos, todėl ekonominių sankcijų taikymas nenustačius gauto neteisėto pelno iš konfiskuotų prekių, vertintinas, kaip pakartotinis asmens nubaudimas, nes sankcija skiriama jau už neegzistuojančių prekių įvežimą.

20. Pareiškėjo nuomone, teismas, priimdamas 2016 m. rugsėjo 20 d. nuosprendį, turėjo vadovautis ne tik Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktus, bet ir Tarybos reglamento Nr. 952/2013 (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas) 124 straipsnį bei laikyti, kad prievolė (skola) muitinei yra išnykusi.

21. Atsakovas Departamentas atsiliepime pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

22. Departamentas nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytu argumentu dėl Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio e punkto taikymo atbuline data, nes minėta nuostata taikoma tik nuo 2016 m. gegužės 1 d. Įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m.birželio 28 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-397/2013 konstatuota, kad pareiškėjas neteisėtus veiksmus atliko 2010 m. gegužės 11 d., t. y. tuo metu, kai galiojo Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio (d) punkto norma, numačiusi skolos muitinei išnykimą tik tada, kai prekės sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Akivaizdu, kad pastaroji norma yra materiali, t. y. įtvirtina tam tikrą sąlygą. Be to, baudžiamąją bylą nagrinėję teismai taip pat neginčijamai nustatė, kad ginčo prekė - cigaretės buvo sulaikytos jau Bendrijos muitų teritorijoje. Tuo tarpu Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e) punkto norma, numatanti skolos muitinei išnykimą už konfiskuotas arba sulaikytas prekes, taip pat yra materiali, o ne procesinė, todėl galioja tik situacijoms, susidariusioms nuo Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio taikymo datos – 2016 m. gegužės 1 d. Paminėtina ir tai, kad nei Sąjungos muitinės kodeksas, nei kiti teisės aktai nenumato skolos muitinei išnykimą nustatančių normų galiojimo atgaline data.

23. Departamentas pritaria teismo sprendime išdėstytai išvadai, jog nagrinėjamu atveju taikytina ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis, nustatanti, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Atsižvelgus į tai, kad teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-424-556/2018 pareiškėjas buvo patrauktas trečiuoju asmeniu, šioje byloje konstatuoti faktai bei išvados tiesiogiai taikytinos ir nagrinėjamai administracinei bylai.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

25. Šiuo atveju muitinė, remdamasi Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi, M. B. pagrįstai pripažino skolininku muitinei, kadangi jis ne tik žinojo apie neteisėtą akcizinių prekių (cigarečių) įvežimą, bet ir sudarė sąlygas šiai nusikalstamai veikai atlikti už tai gaudamas sutartą atlygį.

26. Pareiškėjas neteisingai aiškina Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnyje numatytų mokestinės prievolės pasibaigimo atveju taikymą. Šio straipsnio d punktas nustato, kad skola muitinei išnyksta, jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei yra atsiradusi vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Ginčo atveju ši nuostata netaikytina, nes prekės buvo sulaikytos jau įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją, kai prekės jau turėjo būti apmokestintos importo muitais ir kitais mokesčiais. Nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią ta aplinkybė, jog ginčo prekės vėliau buvo sunaikintos prievolei (dėl importo muitų skolos muitinei) jokios reikšmės neturi.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, jog Sąjungos muitinės kodekso nuostatos taikomos nuo 2016 m. gegužės 1 d.

28. Vilniaus teritorinė muitinė nesutinka su pareiškėjo nuomone, kad iš jo sumokėti reikalaujama delspinigių suma kartoja kriminalinės bausmės taikymą. Remiantis MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį. Pagal MAĮ 97 straipsnio 2 dalį delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos. Nagrinėjamu atveju vietos mokesčių administratorius, apskaičiuodamas delspinigius, minėtų MAĮ nuostatų griežtai laikėsi. Be to, muitinės sprendimu apskaičiuotos delspinigių sumos atlieka kompensacijos valstybei funkciją ir nesiejamos su kriminalinio nubaudimo funkcija.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2014 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. 2TR-19-0066, kuriuo pareiškėjui, V. V., A. D., S. K. ir R. S. įregistruota mokestinė prievolė, bei Departamento 2014 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. 1A-414 ir MGK 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo Nr. S-244(7-184/2014), kuriais atmesti pareiškėjo skundai dėl mokestinės prievolės įregistravimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu, priimtu byloje, kurioje pareiškėjas dalyvavo kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, nustatyta, kad šioje byloje skundžiamas Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

31. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, jog didelė delspinigių suma šiuo atveju atlieka ne kompensacijos funkciją, bet kriminalinio nubaudimo. Nei Vilniaus apygardos teismas, nei Lietuvos apeliacinis teismas nekonstatavo, kad pareiškėjas turėjo ir gavo pelno iš neteisėtos veiklos, todėl ekonominių sankcijų taikymas nenustačius gauto neteisėto pelno iš konfiskuotų prekių, vertintinas, kaip pakartotinis asmens nubaudimas, nes sankcija skiriama jau už neegzistuojančių prekių įvežimą.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

33. Dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės:

1) teismo sprendimo privalomumas;

2) res judicata (lot. k. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galia;

3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas ABTĮ 16 straipsnyje. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims; įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta ABTĮ 98 straipsnio 4 dalyje: sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių.

Tačiau tai netrukdo šiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus skundo, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas.

ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kuria nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose.

34. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos vyriausiojo administraciniame teisme 2018 m. balandžio 11 d. buvo išnagrinėta byla dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2014 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. 2TR-19-0066, kuriuo solidariems skolininkams V. V., A. D., S. K., M. B. ir R. S. yra įregistruota mokestinė prievolė. Pareiškėjas M. B. minėtoje administracinėje byloje dalyvavo trečiuoju suinteresuotu asmeniu, R. S. – pareiškėjas, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos – atsakovas, tretieji suinteresuoti asmenys – Vilniaus teritorinė muitinė, V. V., A. D. S. K. ir M. B..

35. Nagrinėjamoje administracinėje byloje M. B. yra pareiškėjo procesinėje padėtyje, Muitinės departamentas – atsakovas, Vilniaus teritorinė muitinė, V. V., R. S., S. K., A. D. – tretieji suinteresuoti asmenys.

36. Atsižvelgus į ABTĮ 57 straipsnio 2 dalies nuostatas ir šios teisės normos aiškinimą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisinis pagrindas pripažinti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartis turi prejudicinę galią, t. y. faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

37. Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-424-556/2018 nustatyta, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatyta, jog būtent pareiškėjas prisidėjo prie prekių neteisėto patekimo į Bendrijos muitų teritoriją, apie neteisėtą prekių įvežimą žinojo, prekės – cigaretės, buvo sulaikytos už pirmosios įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonos prie Bendrijos išorinės sienos, todėl egzistavo visos sąlygos pripažinti pareiškėją skolininku muitinei. Šie pareiškėjo atlikti veiksmai patvirtina, kad jis PVM įstatymo ir Akcizų įstatymo taikymo prasmėmis, pagrįstai ir teisingai yra pripažintas skolininku muitinei bei pridėtinės vertės ir akcizų mokesčių mokėtoju, todėl pareiškėjas turi nuo neteisėtai įvežtų prekės vertės sumokėti muito, pridėtinės vertės ir akcizo mokesčius.

38. Taip pat administracinėje byloje Nr. A-424-556/2018 nurodyta, kad nebuvo pažeistas non bis in idem principas, nes pareiškėjui buvo skirta kriminalinė bausmė bei pritaikyta fiskalinė atsakomybė už netinkamą mokestinių prievolių vykdymą. Fiskalinė atsakomybė apsiribojo tik atitinkamų mokesčių bei delspinigių priskaičiavimu už mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau nebuvo paskirtos baudos už šių pažeidimų padarymą, kurios (baudos) ir galėtų būti vertinamos, kaip pakartotinis pareiškėjo nubaudimas už tą pačią veiką baudžiamojoje ir mokestinėje bylose. Taigi nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo atveju galėtų būti pažeista Konvencijos Septintojo protokolo 4 straipsnio 1 dalis.

39. Teismas konstatavo, kad Vilniaus teritorinės muitinės 2014 m. kovo 14 d. sprendimas Nr. 2TR-19-0066 yra teisėtas ir pagrįstas.

40. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad faktai, nustatyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-424-556/2018, šioje byloje negali būti iš naujo įrodinėjami, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu, priimtu byloje, kurioje pareiškėjas dalyvavo kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, nustatyta, kad šioje byloje skundžiamas Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, vadinasi, nėra pagrindo panaikinti nagrinėjamoje byloje skundžiamus Vilniaus teritorinės muitinės, Muitinės departamento ir MGK sprendimus.

41. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktiniais duomenimis ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys