2013-12-02 Nr. CB-5814-2-55-3-03163-2011-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. 3K-3-618/2013 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03163-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.2; 63.1; 64; 126.5

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Rimvydo Norkaus ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal A. J., V. J., M. S., uždarosios akcinės bendrovės „Okadeta“, uždarosios akcinės bendrovės „Teledema“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Termina“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. J., M. S., uždarosios akcinės bendrovės „Okadeta“, uždarosios akcinės bendrovės „Teledema“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Termina“ prašymą patvirtinti finansinius reikalavimus akcinės bendrovės banko „Snoras“ bankroto byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių indėlininkų teises banko veiklos sustabdymo metu, sutarčių aiškinimo taisykles, sandorių prieštaravimą viešajai tvarkai ir gerai moralei, aiškinimo ir taikymo.

2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Lietuvos bankas nusprendė apriboti AB banko „Snoras“ (toliau – bankas) veiklą iki 2012 m. sausio 16 d. (moratoriumas). 2011 m. lapkričio 20 d. nutarimu Lietuvos bankas atšaukė šiam bankui išduotą licenciją. 2011 m. gruodžio 7 d. bankui iškelta bankroto byla.

2009 m. rugsėjo 11 d. A. J. ir AB bankas „Snoras“ sudarė kaupiamojo terminuotojo indėlio sutartį; indėlio termino pabaiga – 2012 m. rugsėjo 11 d. Indėlio sąskaitoje 2011 m. lapkričio 16 d. buvo sukaupta 1 856 004,80 Lt suma. Tą pačią dieną A. J. pateikė prašymą bankui nedelsiant nutraukti indėlio sutartį ir pervesti sąskaitoje esančias lėšas šiems asmenims: V. J. – 340 000 Lt, M. S. – 340 000 Lt, UAB „Okadeta“ – 300 000 Lt, UAB „Teledema“ – 300 000 Lt, UAB „Termina“ – 300 000 Lt; kitą sumą paprašė palikti indėlio sąskaitoje. Bankas prašymo netenkino, o bankroto byloje, atsižvelgiant į gautą draudimo išmoką – 345 280 Lt, 2012 m. kovo 22 d. buvo patvirtintas A. J. 1 510 724,80 Lt reikalavimas.

2012 m. vasario 3-10 d. pareiškėjai V. J., M. S., UAB „Okadeta“, UAB „Teledema“ ir UAB „Termina“ pateikė teismui prašymą patvirtinti jų finansinius reikalavimus banko bankroto byloje, kuriuos kildino iš 2011 m. lapkričio 16 d. A. J. prašymo bankui pervesti šiems asmenims pinigus. Ginčą nagrinėjant teisme, buvo pateiktos 2010 m. lapkričio 14–15 d. A. J. ir pareiškėjų sudarytos paskolos ir reikalavimo teisės perleidimo sutartys, kuriomis pareiškėjai papildomai grindė savo finansinius reikalavimus.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 7 d. nutartimi atsisakė patvirtinti pareiškėjų finansinius reikalavimus.

Teismas nurodė, kad pagal 2009 m. rugsėjo 11 d. indėlio sutartį A. J., norėdamas atsiimti visą indėlį ar jo dalį anksčiau sutartyje nustatyto termino, privalėjo ne vėliau kaip prieš 7 kalendorines dienas raštu apie tai įspėti banką. A. J. tokį prašymą bankui įteikė 2011 m. lapkričio 16 d., todėl bankas privalėjo nuo 2011 m. lapkričio 24 d. nutraukti sutartį ir grąžinti indėlį arba pervesti jį į A. J. nurodytas sąskaitas jam ar kitiems asmenims. Nors A. J. nurodo, kad reikalavimą bankui įteikė 2011 m. lapkričio 16 d. tarp 14 ir 16 val., tačiau tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra.

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalį nuo sprendimo paskelbti banko veiklos apribojimą ir paskirti banko laikinąjį administratorių pateikimo bankui dienos bankui draudžiama vykdyti įsipareigojimus mokėti ar perleisti banko turtą, jei šie įsipareigojimai kyla iš sandorių ar kitų juridinių faktų, atsiradusių iki banko veiklos apribojimo paskelbimo dienos, išskyrus mokėjimus, būtinus apribotai banko veiklai apribojimo metu užtikrinti. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad bankas po moratoriumo jo veiklai paskelbimo nebeteko teisės vykdyti su trečiaisiais asmenimis sudarytų sutarčių, kiek tai susiję su banko įsipareigojimų jiems vykdymu.

A. J. pareikštas reikalavimas nutraukti indėlio sutartį ir grąžinti jam lėšas reiškė banko įsipareigojimo mokėti bei finansinės veiklos vykdymą, kuris buvo draudžiamas. Teismo nuomone, bankas iki sutarties nutraukimo įsigaliojimo neprivalėjo vykdyti A. J. rašte pateiktų nurodymų dėl lėšų mokėjimo, o pasibaigus įspėjimo terminui – 2011 m. lapkričio 24 d., dėl paskelbto moratoriumo nebegalėjo nutraukti sutarties ir pervesti lėšas nurodytiems asmenims. Teismas nurodė, kad Lietuvos banko 2011 m. lapkričio 20 d. nutarimo 4.5 punkte, suteikiančiame bankui teisę moratoriumo metu įvykdyti pradėtus sandorius, dėl kurių neįvykdymo jis patirtų nuostolių, numatyta išimtis nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikoma, nes pareikštas reikalavimas susijęs ne su pradėto sandorio vykdymu, o su sudaryto sandorio nutraukimu, be to, nenustatyta, kad bankas dėl A.

J. reikalavimo neįvykdymo patirtų nuostolių. Tai, kad bankas sutarties nenutraukimo atveju turėtų sumokėti A. J. daugiau palūkanų, negali būti laikoma nuostoliais aptariamos nutarimo nuostatos prasme, nes tai nėra banko nenumatytos išlaidos, galinčios papildomai atsirasti dėl A. J. reikalavimo neįvykdymo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, bankui neįvykdžius A. J. nurodymo dėl lėšų pervedimo, lėšoms nepatekus į pareiškėjų sąskaitas, pastarieji neįgijo reikalavimo teisės į jas. Byloje nustatyta, kad A. J., išskirstydamas lėšas, iš esmės siekė diversifikuoti galimas savo lėšų praradimo rizikas ne ateityje, o po realios rizikos jas prarasti atsiradimo. Lietuvos bankas pranešimą spaudai apie banko veiklos apribojimą viešai išplatino 2011 m. lapkričio 16 d. 15.51 val. A. J. pateikė tokias paskolos ir reikalavimo teisės perleidimo sutartis: 2011 m. lapkričio 14 d. sutartis, sudarytas su pareiškėjais UAB „Teledema“, UAB „Okadeta“ ir UAB „Termina“, ir 2011 m. lapkričio 15 d. sutartį, sudarytą su pareiškėju V.

J., nors jis pats nurodė, kad šias sutartis sudarė po to, kai spaudoje perskaitė atitinkamą straipsnį apie banko veiklos sustabdymą. Pagal sutarčių 1, 2, 4 punktus A. J. įsipareigojo šiems pareiškėjams suteikti beprocentę paskolą, pervesdamas lėšas į jų sąskaitas iš indėlio sąskaitos. Sutarčių 3 punkte nustatyta, kad nuo sutarčių sudarymo dienos iki to momento, kai bankas perves paskolos sumas į pareiškėjų sąskaitas, A. J. jiems perleidžia reikalavimo teisę į paskolos sumą. Teismas sprendė, kad tuo pačiu metu negali būti perleidžiama reikalavimo teisė į konkrečią pinigų sumą ir ta pati suma suteikiama kaip paskola, taip pat negali būti suteikiama trumpalaikė paskola reikalavimo teise į paskolos davėjo skolininką, nes tai neatitinka paskolos sutarties esmės – tokiu atveju paskolos gavėjas realiai neįgyja teisės pasinaudoti suteikta paskola pagal jos paskirtį ir gauti siektos naudos.

Teismas nustatė, kad A. J. pagal aptariamas sutartis perleido pareiškėjams teisę reikalauti į jų sąskaitas pervesti paskolos sumą, tačiau ši sąlyga nereiškia, kad pastarieji įgijo reikalavimo teises į A. J. indėlio sąskaitoje esančias lėšas. Kadangi lėšos į šių pareiškėjų sąskaitas nebuvo pervestos, pripažintina, kad paskolos sutartys nebuvo sudarytos ir pareiškėjai neįgijo reikalavimo teisių į banką. Vertindamas A. J. ir pareiškėjo M. S. 2011 m. lapkričio 15 d. sudarytą sutartį, kurioje nurodyta, kad 2011 m. rugsėjo 28 d. pareiškėjas pervedė į A.

J. sąskaitą kitame banke 300 000 Lt, o pastarasis pervedė šią sumą į savo indėlio sąskaitą, A. J. įsipareigojo nutraukti indėlio sutartį ir sugrąžinti pareiškėjui 300 000 Lt, taip pat papildomai suteikti jam 40 000 Lt paskolą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįgijo reikalavimo teisės į banką, nes A. J. lėšas į indėlio sąskaitą mokėjo iš savo asmeninės sąskaitos kitame banke, sutartį su banku sudarė savo vardu, o aptariamos sutarties dalis dėl paskolos suteikimo pripažintina nesudaryta remiantis pirmiau išdėstytais motyvais.

Teismas taip pat nurodė, kad sutarčių sudarymo aplinkybės, šalių elgesys sudarant sutartis ir po to, sutarčių sąlygos, kad reikalavimai perleidžiami tam tikram terminui į tas pačias lėšas, kurios skolinamos, kad sutartys buvo sudaromos ne apsisaugoti nuo galimos rizikos ateityje, o išvengti lėšų praradimo dėl jau iškilusios rizikos, sudaro pagrindą daryti išvadą, kad jomis buvo siekiama ne realiai perleisti reikalavimo teises ar suteikti paskolas, o pasinaudojant įstatymų spragomis, kitų banko kreditorių sąskaita atgauti visas A. J. banke laikytas lėšas. Pareiškėjams kartu atgavus visas A. J. turėtas lėšas per indėlių draudimo sistemą, atitinkamai didėtų kreditoriaus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimas, kartu mažėtų ketvirtoje eilėje esančių kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus. O A. J. dėl sudarytų sutarčių atsidurtų geresnėje padėtyje nei kiti banko kreditoriai, turėję didesnius nei 345 280 Lt dydžio indėlius. Dėl to tokie sandoriai laikytini tariamaisiais, neatitinkančiais teisingumo ir sąžiningumo principų, taip pat prieštaraujančiais gerai moralei. Teismas pažymėjo, kad tokių sutarčių niekinis pobūdis konstatuotinas ex officio ir jos negalioja nuo sudarymo momento.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi A. J., V. J., M. S., UAB „Okadeta“, UAB „Teledema“ ir UAB „Termina“ atskirąjį skundą, 2013 m. vasario 25 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. J. veiksmai, sudarant su susijusiais asmenimis paskolos ir reikalavimo perleidimo sutartis bei reikalaujant banko nutraukti indėlio sutartį ir pervesti indėlio sąskaitoje esančias sumas šiems asmenims, buvo nukreipti siekiant išsaugoti banke laikomas lėšas pasinaudojant indėlių draudimo sistema, kai banko bankroto rizika buvo akivaizdi. A. J. ir kitų apeliantų sudarytos reikalavimo perleidimo ir paskolos sutartys tol, kol jos nebuvo įvykdytos, saistė tik šiuos asmenis ir bankui jokių pareigų šių asmenų atžvilgiu nesukėlė bei indėlio teisinio statuso nepakeitė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis). A. J. reikalavimas nutraukti indėlio sutartį bankui buvo privalomas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad sutartis būtų nutraukiama banko veiklos moratoriumo metu, bankas neturėjo teisės nei grąžinti A. J. sukauptos indėlio sumos, nei jos paskirstyti kitiems asmenims pagal A. J. nurodymus (Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Taip pat Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad nors A. J. ir turi teisę perleisti savo kaip banko kreditoriaus teises vienam ar keliems asmenims, tačiau toks teisių perleidimas nesukelia teisių perėmėjams daugiau teisių, negu jų turi perleidimo metu pats perleidėjas, todėl indėlio draudimo apsauga galiotų tik tai viso indėlio daliai, kuri turėjo draudimo apsaugą iki moratoriumo paskelbimo, t. y. indėlio daliai, neviršijančiai 100 000 eurų.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu pareiškėjai A. J., V. J., M. S., UAB „Okadeta“, UAB „Teledema“ ir UAB „Termina“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 25 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – patenkinti kreditorių V. J. reikalavimą dėl 340 000 Lt, M. S. reikalavimą dėl 340 000 Lt, UAB „Okadeta“ reikalavimą 300 000 Lt, UAB „Teledema“ reikalavimą dėl 300 000 Lt, UAB „Termina“ reikalavimą dėl 300 000 Lt finansinių reikalavimų patvirtinimo BAB banko SNORAS bankroto byloje vietoj Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartimi patvirtinto kreditoriaus A. J. finansinio reikalavimo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalyje nustatyti bankui taikomi apribojimai paskelbus banko veiklos apribojimą (moratoriumą). Lietuvos bankas 2011 m. lapkričio 20 d. nutarimo 4.5 punktu suteikė bankui teisę moratoriumo metu įvykdyti pradėtus sandorius, dėl kurių neįvykdymo jis patirtų nuostolių. Kasatorių teigimu, banko įsipareigojimas paskirstyti A. J. indėlio lėšas kyla iš Indėlio sutarties pasibaigimo, t. y. juridinio fakto, įvykusio 2011 m. lapkričio 23 d., po banko moratoriumo paskelbimo. A. J. pranešimą bankui apie Indėlio sutarties nutraukimą pateikė 2011 m. lapkričio 16 d., t. y. iki 2011 m. lapkričio 20 d. Lietuvos banko valdybos nutarimo priėmimo, todėl Indėlio sutarties nutraukimo procedūra (kaip sandoris) tuo metu jau buvo pradėta, kas yra viena būtinų sąlygų, leidžiančių bankui daryti mokėjimus. Jeigu Indėlio sutarties nutraukimas nėra sandoris, tada tai yra 2009 m. rugsėjo 11 d. sudarytos Indėlio sutarties, pradėto sandorio, vykdymo dalis. Kasatoriai nurodo, kad Lietuvos banko 2011 m. lapkričio 20 d. nutarime nėra nurodyta, kad šio nutarimo 4.5 punkto prasme banko nuostoliais gali būti laikomos tik nenumatytos ir papildomos banko išlaidos. Indėlio atsiėmimas anksčiau termino atleidžia banką nuo įsipareigojimo mokėti palūkanas, taigi bankas nebūtų patyręs nuostolių iš mokėtinų palūkanų.

2. Kasatorių teigimu, kitiems kreditoriams reikalavimai kyla iš su A. J. sudarytų sutarčių, kuriomis buvo susitarta, kad A. J. jiems suteikia paskolą, atitinkamo dydžio lėšas pervesdamas iš savo indėlio sąskaitos į atitinkamas kreditorių sąskaitas, esančias tame pačiame atsakovo banke, o iki to momento, kol lėšos bus pervestos paskolos gavėjams, A. J. perleido paskolos gavėjams reikalavimo teises į atitinkamo dydžio sumas. Taigi iki to momento, kol paskolos gavėjas realiai neįgis teisės panaudoti suteiktas paskolas pagal jų paskirtį, jis turi egzistuojančią reikalavimo teisę.

3. Kasatoriai nurodo, kad byloje nustatytos aplinkybės nepaneigia fakto, kad 300 000 Lt, esantys A. J. terminuoto indėlio sąskaitoje, nuosavybės teise priklauso vienam iš kasatorių M. S. Reikalavimo teisė į šias lėšas M. S. buvo perleista dėl to, kad, nepaisant to, kad šios lėšos jam priklauso, tačiau jos yra A. J. vardu atidarytoje indėlio sąskaitoje, todėl iki tol, kol M. S. atsiims pinigus iš A. J., jo teisėtą reikalavimo teisę į šias lėšas A. J. ir M. S. papildomai patvirtino sutartimi. Atsižvelgdami į tai, teismai nepagrįstai neįtraukė M. S. į kreditorių sąrašą.

4. Kasatorių nuomone, teismai nepagrįstai pripažino jų sudarytus sandorius niekiniais, kaip prieštaraujančiais gerai moralei, nes sandorių sudarymo metu nei A. J., nei reikalavimo teisių įgijėjams subjektyviai nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie kokią nors egzistuojančią riziką, todėl darytina išvada, kad jei Lietuvos bankas nebūtų pritaikęs atsakovo banko veiklos apribojimo, atėmęs veiklos licenziją ir kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo, visi šie sandoriai nebūtų laikomi prieštaraujančiais viešajai tvarkai ir gerai moralei, būtų galiojantys. Toks vertinimas, kasatorių teigimu, yra ydingas, nes neatsižvelgiama į sutarties sudarymo metu buvusią subjektyvią šalių nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio, o vertinamos po sandorių sudarymo susidėjusios aplinkybės. Pagal CK 1.81 straipsnį visų pirma turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. O teisė į draudimo išmoką asmenims, turintiems reikalavimo teises į lėšas pagal sutartis, yra įtvirtinta Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme, todėl ji negali būti laikoma prieštaraujančia gerai moralei ir viešajai tvarkai. Kasatorių nuomone, byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo konstatuoti atitinkamų sutarčių, kaip akivaizdžiai niekinių sandorių. Taip pat šie sandoriai negali būti laikomi ir tariamaisiais, nes šios sutartys yra realiai vykdomos, atitinka tikrąją šalių valią sukurti teisinius padarinius ir prisiimti sutartimis sukuriamas teises ir pareigas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas BAB bankas „Snoras“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 25 d. nutartį palikti nepakeistą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Atsakovo teigimu, paskolos ir reikalavimo teisės perleidimo sandorių sudarymas tokiomis aplinkybėmis buvo tik priemonė pretenduoti į draudimo išmokas pagal IĮIDĮ už lėšas, buvusias atsakovo banke. Šalys nesiekė sukurti tarpusavio teisinių padarinių. A. J. negalėjo perduoti pinigų dėl atsakovui taikytų veiklos apribojimų, todėl ir paskolų (reikalavimų teisės perleidimo) sutartys laikomos nesudarytomis ir šalims nesukuria jokių teisinių padarinių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sutartyse (išskyrus sutartį su M. S.) nenurodyta, kokias tiksliai reikalavimo teises A. J. perleido ir iš ko šios reikalavimo teisės kyla. Atsakovas sutinka su teismų padaryta išvada, kad reikalavimo perleidimas negali būti atliekamas tam tikram laikui, todėl akivaizdu, kad minėti sandoriai yra tariamieji.

2. Atsakovas nurodo, kad Indėlio sutarties nutraukimas bei prašymas grąžinti indėlio lėšas turi būti laikomas mokėjimu, kuris yra draudžiamas pagal Banko įstatymo 76 straipsnio 3 dalies 7 punktą paskelbus banko moratoriumą. Jei kasatoriai teigia, kad atsakovas neturėjo daryti jokio mokėjimo, nes lėšos išlieka atsakovo banke tik kitose sąskaitose, tada neaišku, kokiu pagrindu kasatoriai (išskyrus A. J.), pinigams nepatekus į jų sąskaitas, reikalauja tvirtinti jų finansinius reikalavimus. Indėlio sutarties nutraukimas, atsakovo teigimu, nėra joks naujas sandoris, o tik iki moratoriumo sudaryto sandorio tąsa, todėl vykdyti bet kokius mokėjimus jos pagrindu atsakovas neturėjo galimybių.

3. Atsakovas pažymi, kad sutarties šalys A. J. ir M. S. nustatyta tvarka bei laiku nesikreipė į atsakovą bei neatkleidė kolektyvinio investavimo fakto, dėl ko M. S. pagrįstai negali būti laikomas indėlininku ir pretenduoti į draudimo išmoką už turėtą indėlį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl banko veiklos apribojimo (moratoriumo) įtakos disponavimui teisėmis į indėlį

Banko veiklos apribojimas (moratoriumas) – banko veiklos laikinas dalinis apribojimas, kuris taikomas kaip poveikio priemonė dėl banko veiklos normų pažeidimo arba prevencinė priemonė atsiradus pirmiesiems nemokumo požymiams (Bankų įstatymo 72 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 73 straipsnio 1 dalis, 76 straipsnio 1, 2 dalys). Nuo sprendimo paskelbti banko veiklos apribojimą (moratoriumą) ir paskirti banko laikinąjį administratorių pateikimo bankui dienos, bankui draudžiama vykdyti įsipareigojimus mokėti ar perleisti banko turtą, jei šie įsipareigojimai kyla iš sandorių ar kitų juridinių faktų, atsiradusių iki banko veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo dienos, išskyrus mokėjimus būtinus apribotai banko veiklai apribojimo (moratoriumo) metu užtikrinti, taip pat draudžiama įskaityti bet kokius banko ir jo klientų reikalavimus (Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 3 ir 4 punktai). Aiškinant ir taikant šias teisės normas sprendžiant dėl indėlininko teisės moratoriumo laikotarpiu disponuoti indėliu, reikšminga nustatyti kokiu tikslu ribojama banko veikla, nes nustatyti ribojimai bankui ir jų klientams turėtų būti taikomi proporcingai siekiamam tikslui. Kolegija pažymi, kad lex specialis Bankų įstatymas nenumato absoliutaus indėlininkų teisės disponuoti indėliu draudimo. Banko veiklos ribojimo tikslams pasiekti paprastai pakanka tam tikru mastu riboti indėlininko kaip banko kliento teises disponuoti indėliu.

Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimas „Dėl AB banko „Snoras“ veiklos apribojimo (moratoriumo)“ buvo taikomas dėl banko nemokumo rizikos, todėl moratoriumo tikslas ir jam pasiekti būtinos teisinės priemonės analizuojamos nemokumą reglamentuojančių teisės normų kontekste. Bendriausia prasme moratoriumo, taikomo dėl nemokumo, tikslas – atkurti mokumą arba riboti veiklą, mažinančią mokumą. Indėlininko teisė atsiimti sutartinį indėlį pagal pirmą pareikalavimą paskelbus moratoriumą gali būti ribojama tiek, kiek tai mažins banko mokumą, t. y. gali būti atidėtas jo grąžinimas ar grąžinimas sumažintas dėl nemokumo teisės normų. Kreditorių reikalavimų perleidimas ar kitoks kliento lėšų perskirstymas tame pačiame banke jo mokumo neveikia, todėl nėra teisiškai reikšmingų priežasčių, dėl kurių nemokaus banko moratoriumą reglamentuojančias teisės normas būtina aiškinti ir taikyti kaip draudžiančias šiuos veiksmus. Draudimo perleisti reikalavimą į nemokų asmenį nenumato ir CK 6.101 straipsnio 5 dalis bei CK 6.102 straipsnis bei Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad draudimo išmokos nemokomos indėlininkams ar investuotojams, kurių indėliai ar įsipareigojimai investuotojams pagal sutartis ar kitokiu būdu (išskyrus paveldėjimą) yra perleisti po draudžiamojo įvykio dienos. Vienas iš draudžiamųjų įvykių yra priežiūros institucijos sprendimo dėl poveikio priemonės taikymo ar investicinių paslaugų teikimo nutraukimo priėmimas (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad bankroto procese kreditorius turi teisę perleisti finansinį reikalavimą į nemokų asmenį, tačiau dėl to nekinta reikalavimo eiliškumas (Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 3 dalis, Bankų įstatymo 83 straipsnis). Toks teisinis reguliavimas suponuoja indėlininko teisę perleisti kreditoriaus reikalavimą ar vykdyti kitokį lėšų perskirstymą tame pačiame banke, kuriam taikomas moratoriumas ar pradėta bankroto procedūra, jei tai nelemia banko turimo turto sumažėjimo ir nekeičia sutartinių indėlių draudimo apsaugos.

Šioje byloje reikšminga tai, kad banko, kurio veikla buvo apribota, indėlininkas tokį reikalavimo perleidimą siekė įvykdyti prieš tai pareikšdamas reikalavimą nutraukti indėlio sutartį ir lėšas pervesti į jo nurodytas sąskaitas tame pačiame banke.

CK 6.892 straipsnio 1 dalis apibrėžia banko indėlio sutarties sampratą. Pažymėtina, kad lėšų laikomų banko indėliu teisinis režimas skiriasi nuo lėšų laikymo pareiškėjo banko sąskaitose: norint lėšas, laikomas banko indėliu, atsiimti grynais pinigais ar pervesti iš indėlio sąskaitos į kitą (ne indelio) sąskaitą, būtina pabaigti indėlio sutartinius santykius. Indėliai grąžinami sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka (CK 6.891 straipsnio 1 dalis). Banko indėlio sutartis gali būti sudaryta nustatant banko ar kitos kredito įstaigos pareigą išmokėti indėlį pagal pareikalavimą arba nustatant banko ar kitos kredito įstaigos pareigą išmokėti indėlį praėjus tam tikram terminui. Banko ar kitų kreditų įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai bei šalys susitarimu gali nustatyti ir kitokias indėlių rūšis (CK 6.895 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.895 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, nepaisant indėlio rūšies, bankas ar kita kredito įstaiga privalo išmokėti visą ar dalį indėlio pagal pirmą pareikalavimą. Sutarties sąlyga, numatanti indėlininko atsisakymą teisės gauti indėlį pagal pirmą pareikalavimą, negalioja. Įstatymas leidžia tik tikslinti palūkanų normas, jei indėliai atsiimami anksčiau sutartyje nustatyto termino. Taigi sutartimi negalima riboti indėlio atsiėmimo laikotarpio – indėliai turi būti grąžinami pagal pirmą pareikalavimą, kaip galima greičiau, kai bankas objektyviai gali tai padaryti, bet ne ilgiau nei per penkias darbo dienas (CK 6.892 straipsnio 3 dalis, 6.927 straipsnio 3 dalis). Taip pat pažymėtina, kad indėlio grąžinimas gali būti atidėtas ir sumažintas remiantis nemokumą reglamentuojančiomis teisės normomis.

Nagrinėjamoje byloje terminuoto kaupiamojo indėlio sutarties 9.1 sąlyga, įpareigojanti indėlininką apie sutarties nutraukimą ir indėlio atsiėmimą prieš terminą pranešti prieš septynias dienas, dėl pirmiau nurodyto teisinio reglamentavimo tampa teisiškai nereikšminga. Kolegija pažymi, kad indėlininkui – kasatoriui paprašius nutraukti indėlį, 2011 m. lapkričio 16 d. indėlio sutartis turėjo būti nutraukta ir indėlis grąžintas, kai bankas objektyviai tai galėjo padaryti; kadangi tą pačią dieną buvo priimtas nutarimas dėl banko veiklos apribojimo, tai bankas negalėjo vykdyti įsipareigojimų indėlininkui (Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Šiuo atveju teisiškai nereikšminga aplinkybė, kada nutarimas apriboti banko veiklą buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“ (Bankų įstatymo 76 straipsnio 5 dalis), nes bankas objektyviai vykdyti veiklos negalėjo nuo sprendimo apriboti jo veiklą pateikimo bankui dienos (Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalis). Pažymėtina, kad Bankų įstatymo 76 straipsnio 6 dalyje nustatytas terminas, per kurį sprendimas riboti banko veiklą turi būti pateiktas bankui, t. y. ne vėliau kaip kita darbo diena, o kada turi būti sprendimas paskelbtas „Valstybės žiniose“ – nenustatyta. Indėlininkų teisės apsaugomos indėlių draudimu, nes draudžiamasis įvykis taip pat yra sprendimo riboti banko veiklą priėmimas, o ne šio sprendimo paskelbimas „Valstybės žiniose“ (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis). Taigi įstatymas numato teisiškai reikšmingus įvykio – sprendimo apriboti banko veiklą (skelbti moratoriumą) priėmimo ir pateikimo bankui – teisinius padarinius ir nesusieja šių padarinių atsiradimo su sprendimo paskelbimu „Valstybės žiniose“. Kiti kasacinio skundo argumentai, kad iki veiklos apribojimo pradėta indėlio grąžinimo procedūra turėjo būti tęsiama, kai ribojimų apimtis po 2011 m. lapkričio 20 d. nutarimo pakito, nepagrįsti ir atmestini dėl nurodytos aplinkybės, kad bankas nuo 2011 m. lapkričio 16 d. negalėjo vykdyti įsipareigojimų indėlininkams, taip pat ir nutraukti indėlio sutartį pagal pirmą pareikalavimą bei atsiskaityti su indėlininku.

Dėl kreditorių reikalavimų bankui, kuriam pritaikytas veiklos apribojimas, (ne)perleidimo

Jau buvo minėta, kad kreditorių reikalavimų perleidimas galimas ir po banko veiklos apribojimo, jeigu tokiu veiksmu nepakenkiama veiklos apribojimo tikslams. Nagrinėjamoje byloje aktualus susitarimo, kai reikalavimo perleidimas siejamas su paskolos sutarties sudarymu, aiškinimas. Pažymėtina, kad reikalavimo teisės perleidimas gali sutapti su paskolos išdavimu, jeigu skolinami negrynieji pinigai, nes tokių pinigų prigimtis lemia, kad jie ir yra reikalavimo teisė į banką. Kai skolinami negrynieji pinigai (pinigai pervestini iš sąskaitos į sąskaitą), tai kartu arba perleidžiama paskolos davėjo reikalavimo teisė į banką paskolos gavėjui, arba priklausomai nuo mokėjimo sistemos pobūdžio tai gali būti kvalifikuojama kaip novacija.

Kasatoriaus argumentas, kad kreditoriaus reikalavimų perleidimas įvyko iki negrynųjų pinigų paskolos sutarties sudarymo, neatitinka šių santykių teisinės prigimties. Kartu pažymėtina, kad nepriklausomai nuo to, kaip bus kvalifikuojamas negrynųjų pinigų paskolos ir kreditoriaus reikalavimo perleidimo santykis, mokėjimas pagal tokius susitarimus turi būti galutinis ir besąlyginis nuosavybės perleidimo požiūriu, t. y. paskola suteikiama ne laikinai, o galutinai ir besąlygiškai perleidžiant nuosavybę. Tais atvejais, kai paskolos sandoriu siekiama ne tokio tikslo, o „suskaldyti“ indėlį į kelias dalis, kad būtų galimybė gauti draudimo apsaugą kiekvienai indėlio daliai ir tokiu būdu gauti draudimo išmoką prilygstančią turėto indėlio dydžiui, toks sandoris gali būti pripažįstamas apsimestiniu.

Nagrinėjamos bylos atveju nėra teisinio ir faktinio pagrindo kasatorių susitarimus kvalifikuoti kaip savarankiškus reikalavimo perleidimo ir paskolos sandorius. Kolegija pažymi, kad teismų nustatyti faktai: tokių sutarčių sudarymo laikas, skolinamų lėšų dydžiai, skolinimo būdas iš indėlio į keleto asmenų sąskaitas, reikalavimo teisės perleidimo laikinumas ir kita, patvirtina, kad nebuvo besąlygiško nuosavybės perleidimo, o ginčijamais susitarimais šalys siekė kito tikslo – gauti indėlio draudimo apsaugą išskaidytoms į atskiras paskolas indėlio dalims.

Kasatoriaus argumentai, kad šios sutartys yra ne niekinės, o nuginčijamos, yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad paskola ar kreditoriaus reikalavimų perleidimas yra teisėti veiksmai civilinėje apyvartoje ir nedraudžiami, tačiau apsimestiniams sandoriams, turintiems viešajai tvarkai prieštaraujantį tikslą, kai jais siekiama ne realiai perleisti reikalavimo teises ar suteikti paskolas, o padalyti indėlį į kelias dalis, siekiant gauti draudimo apsaugą kiekvienai indėlio daliai ir taip kitų banko kreditorių sąskaita atgauti visas banke turėtas lėšas, taikomi tokie pat teisiniai padariniai kaip ir niekiniams sandoriams.

Kolegija sutinka ir su kitomis teismų išvadomis, kad bankui neįvykdžius pervedimų į nurodytas sąskaitas neatsirado teisinio pagrindo patvirtinti šių sąskaitų savininkams finansinius reikalavimus banko bankroto byloje.

Dėl indėlininko teisių apsaugos, kai priimamas sprendimas apriboti banko veiklą

Indėlių draudimo objektas yra indėlininkų indėliai. Indėlis – indėlininko pinigų, laikomų banke pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartis, ir kitų pinigų, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais (įskaitant priskaičiuotas palūkanas). Indėlininkas – fizinis arba juridinis asmuo, laikantis indėlį banke. Indėlių draudimu siekiama apsaugoti indėlininkų paskolintus pinigus bankams ar kitoms kredito įstaigoms šių įstaigų bankroto ar jų veiklos apribojimo atveju, kai jie nepajėgūs atsiskaityti su kreditoriais. Nagrinėjamos bylos atveju draudžiamasis įvykis yra bankų priežiūros institucijos sprendimo apriboti AB banko „Snoras“ veiklą priėmimas. Taigi teisę į draudimo išmoką, kurios suma nustatyta IĮIDĮ 5 straipsnio 1 dalyje, įgyja tie fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie sprendimo apriboti banko veiklą priėmimo dieną turėjo banke indėlio ar sąskaitos sutartis arba turėjo reikalavimo teises į lėšas pagal sutartis (IĮIDĮ 1 straipsnio 3 dalis). Kasaciniu skundu teigiama, kad M. S. iš asmeninės sąskaitos pervedė 300 000 Lt į A. J. sąskaitą, todėl jo dalis A. J. indėlyje nepagrįstai nebuvo kvalifikuota kaip sudaranti pagrindą turėti savarankišką reikalavimą į banką, o jis turėtų būti pripažintas indėlininku, įgyjančiu teisę į draudimo apsaugą įdėtų lėšų dalyje. Kolegija pažymi, kad lėšų pervedimu iš vieno asmens sąskaitos į kito asmens sąskaitą preziumuojama apie nuosavybės teisių į lėšas perleidimą. Byloje konstatuotas faktas, kad A. J. gautas lėšas valdė savo nuožiūra, nes pervedinėjo jas iš vieno banko į kitą, todėl teismai neturėjo teisinio pagrindo kvalifikuoti, kad dėl gautų iš M. S. lėšų susiformavo bendrą sąskaitą valdanti indėlininkų grupė IĮIDĮ 1 straipsnio 3 dalies prasme ar kolektyvinio investavimo santykiai, kurių subjektu pagal Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymą gali būti investicinio fondo bendraturtis ar investicinės bendrovės akcininkas (2 straipsnio 16 dalis), be to, jų santykiai neatitinka ir kitų kolektyvinio investavimo požymių.

Taigi teismai pagrįstai nepatvirtino kasatorių finansinių reikalavimų banko bankroto byloje, jų priimtų procesinių sprendimų kasatorių nurodytais argumentais naikinti nėra teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinį skundą atmetant, kasatorių turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

AB bankas „Snoras“ prašo priteisti iš kasatorių 7896,24 Lt patirtų atstovavimo išlaidų, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktais, sprendžia, kad AB bankas „Snoras“ prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma gerokai viršija nustatytus rekomenduojamus dydžius ir yra mažintina iki 2400 Lt. Atitinkamai šios išlaidos paskirstytinos visiems pareiškėjams po 400 Lt.

Kasacinis teismas patyrė 12,41 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Jų atlyginimas valstybės naudai priteistinas lygiomis dalimis iš pareiškėjų A. J., V. J., M. S., UAB „Okadeta“, UAB „Teledema“ ir UAB „Termina“, kurių kasacinis skundas netenkintas (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis). Tačiau CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 10 litų. Kadangi šioje byloje iš pareiškėjų išieškotina valstybės naudai bylinėjimosi išlaidų suma būtų mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, tai šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai iš pareiškėjų nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. J. (asmens kodas duomenys neskelbtini), V. J. (asmens kodas duomenys neskelbtini), M. S. (asmens kodas duomenys neskelbtini), UAB „Okadeta“ (juridinio asmens kodas 135513654), UAB „Teledema“ (juridinio asmens kodas 135989386) ir UAB „Termina“ (juridinio asmens kodas 302671969) po 400 Lt bylinėjimosi išlaidų AB banko „Snoras“ (juridinio asmens kodas 112025973) naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Rimvydas Norkus

Janina Stripeikienė