2020-04-29 Nr. AB-8822-3-62-3-00859-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. A-656-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00859-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas L. P. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, jog laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 16 d. iki 2017 m. birželio 2 d. buvo laikomas Marijampolės pataisos namų 8 būrio 5 sekcijoje netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad gyvenamojoje patalpoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Sanitariniai mazgai nebuvo atskirti 1,5 m. aukščio pertvaromis, juose įrengtos neaukštos sienelės, nebuvo užtikrintas privatumas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emociniu sukrėtimu, depresija.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Pažymėjo, kad pareiškėjas į 8 būrį (82 brigada) Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-672 buvo paskirtas nuo 2016 m. gruodžio 20 d. Nurodė, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta. Atkreipė dėmesį į tai, kad teisės aktai nenustato reikalavimų tualeto patalpų, esančių ne kamerų tipo patalpose, įrengimui. Pažymėjo, kad būrio sanitarinis mazgas įrengiamas visiškai atskiroje patalpoje. Teisės aktai nenumato būrio sanitariniuose mazguose įrengti kabinas arba 1,5 m. aukščio pertvaras. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė nei į pataisos namų administraciją, nei kompetentingą instituciją dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo L. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl teismas priėjo prie išvados, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Taisyklių 111.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma. Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentus dėl baldų užimamo ploto teismas atmetė kaip nepagrįstus.

7. Pareiškėjas skunde nurodė, kad netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, nebuvo sudaryta galimybė privačiai naudotis sanitariniu mazgu. Teismas iš byloje esančių nuotraukų nustatė, kad klozetai vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Teismas nurodė, kad šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Teismas, įvertinęs aplinkybes, (t. y., kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų), priėjo prie išvados, kad yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

8. Nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.

III. 9. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo peržiūrėti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

10. Pareiškėjas nurodo, kad 8 būryje buvo 70 žmonių, sanitariniame mazge buvo trys tualetai, trys pisuarai ir trys prausyklos. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš bendro kameros ploto neturėjo būti atimamas baldų užimamas plotas.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

12. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Byloje esantys rašytiniai dokumentai atspindi atsakovo atstovo poziciją šioje byloje, todėl mano, kad teikti kitus tikslinančius ir papildančius bylos nagrinėjimą duomenis yra netikslinga.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Marijampolės PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nes, pareiškėjo teigimu, teismas, skaičiuodamas asmeniui turintį tekti plotą gyvenamojoje patalpoje, nepagrįstai iš bendro gyvenamosios patalpos ploto neišskaičiavo baldų užimamo ploto. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad sanitariniame mazge buvo nepakankamas įrenginių skaičius.

15. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad gyvenamųjų patalpų plotą taip pat užėmė baldai, teisėjų kolegija pažymi, kad nei Taisyklės, nei kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimamas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017; 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr A-4552-575/2018). Nors nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

17. Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas tinkamomis gyvenamojo ploto sąlygomis, t. y. nepažeidžiant Taisyklėse nustatytos vienam asmeniui tenkančios ploto normos.

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui. Pažymėtina, kad net ir esant unitazams Marijampolės PN vienas nuo kito atskirtiems dalinėmis pertvaromis, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jais naudojamasi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, vertinama, kad asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

19. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje (toliau – ir Aprūpinimo norma) (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta prausykla, tualetas, kuriame turi būti praustuvė (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. dvylikai asmenų).

20. Atsakovas 2018 m. gegužės 23 d. pažymoje Nr. 14/07-2837 „Dėl nuteistųjų skaičiaus 8 būryje“ nurodė, kad 8-ame būryje iš viso buvo: 2016 m. IV ketvirtyje iki 60 nuteistųjų; 2017 m. I ketvirtyje iki 60 nuteistųjų; 2017 m. II ketvirtyje iki 62 nuteistųjų. Iš byloje pateiktos atsakovo atstovo schemos matyti, kad 8 būrio sanitariniame mazge yra 4 unitazai ir keturi pisuarai. Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovo atstovo į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Aprūpinimo normoje (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatytas bausmės atlikimo Marijampolės PN sąlygas (sanitarinių įrenginių trūkumas). Ginčo laikotarpiui nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 2 d. yra aktuali Aprūpinimo normos redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d. Ši normos redakcija nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo ir įrenginių skaičiaus, todėl pažeidimas už šį laikotarpį nekonstatuotinas.

21. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

22. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), ir kt.).

23. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnį. Pareiškėjo kalinimo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

24. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, pareiškėjo skundą tenkindama iš dalies ir pripažindama, kad nebuvo užtikrintas tinkamas sanitarinių įrenginių skaičius.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo L. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 4 d. sprendimą pakeisti.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo L. P. teisė į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Marijampolės pataisos namuose.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 4 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė