2018-07-11 Nr. AB-12845-3-61-3-00544-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4488-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00544-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. G. (S. G.) ir M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. G. (S. G.) ir M. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai S. G. ir M. A. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2018 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. (15/4-2) 3I-88 (00040, 00041) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Armėnijos Respublikos piliečiams S. G. ir M. A.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymus pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Skunde paaiškino, kad pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 7 d. tuo pagrindu, kad jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) dalyvis, kreipėsi į Departamentą su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja 2017 m. rugsėjo 8 d. tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jos sutuoktinis (pareiškėjas), kuris turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą (toliau – ir Migracijos valdyba) su prašymu pakeisti jai leidimą laikinai gyventi.

Departamentas Sprendimu atsisakė pareiškėjams pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktų pagrindais. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimo išvada, kad jo pateikti duomenys neatitinka tikrovės, nes yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p. pagrindas). Pareiškėjas nurodė, jog Bendrovė yra įsteigta 2013 m., pareiškėjas yra Bendrovės direktorius ir akcininkas.

Pareiškėjui tris kartus buvo išduotas / pratęstas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis yra Bendrovės direktorius ir akcininkas. Per visą šį laikotarpį Bendrovė veikė pelningai ir sėkmingai, Departamentui nebuvo iškilę jokių klausimų dėl Bendrovės fiktyvumo. Pareiškėjas teigė, kad Departamentas pernelyg siaurai supranta Bendrovės veiklą, nurodydamas, jog Bendrovė jokios veiklos, išskyrus paslaugų teikimą UAB „Trys A“, nevykdo. Pareiškėjas pažymėjo, jog Bendrovės veikla susideda ne tik iš paslaugų teikimo ir pinigų gavimo, t. y. yra atliekama daugelis kitų veiksmų.

Be to, Bendrovė veiklos metu buvo sudariusi sutartis ir su kitomis Lietuvos Respublikoje veikiančiomis įmonėmis. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog Bendrovė perka buhalterines paslaugas iš UAB „Aspekta“, moka mokesčius. Bendrovė nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 24 d. išrašė sąskaitas ne tik UAB „Trys A“, bet ir J. M. (J. M.), UAB „Linoksa“, A. T.. Pareiškėjas pažymėjo, kad Bendrovė Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui moka mokestines prievoles, 2017 m. spalio 26 d. Bendrovė neturėjo socialinio draudimo įsiskolinimų, o vėlesniais laikotarpiais, nors ne visa apimtimi dėl susidariusio apyvartinių lėšų trūkumo, tačiau mokėjo socialinio draudimo įmokas.

Bendrovė jokių kitų skolų valstybės institucijoms neturi. Departamentas dėl nerastų Bendrovės darbuotojų L. R. bei G. R. į pareiškėją nesikreipė. Pareiškėjas manė, kad Departamentas, nustatęs, jog nepakanka prašymą pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindžiančių duomenų, privalėjo išsiųsti pranešimą pareiškėjui, kuriame būtų nurodyta, kokius dokumentus pareiškėjas turi papildomai pateikti, ir nustatyti protingą terminą šiam reikalavimui įvykdyti. Tačiau Departamentas šių veiksmų nesiėmė, taip pažeisdamas gero administravimo principą.

Pareiškėjai taip pat nesutiko su Sprendimu dėl dalies, kurioje vienu iš pagrindų, dėl kurių pareiškėjams buvo atsakyta pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodytas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas. Departamentas jokių motyvų, dėl kurių yra taikomas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas, nenurodė. Departamentas nesikreipė į Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) dėl išvados, ar pareiškėjai kelia nelegalios migracijos grėsmę.

Pareiškėjų manymu, tai, kad jiems jau anksčiau leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduoti, leidžia teigti, jog pareiškėjai iki Sprendimo priėmimo legaliai gyveno ir aktyviais veiksmais siekė įteisinti savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjų manymu, nėra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjai neteisėtai atvyko, būna ar gyvena Lietuvos Respublikoje, Departamentas tiesiog preziumavo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto egzistavimą. Dėl Sprendime nurodytų aplinkybių, kad Belgijos pareigūnai įtaria, jog pareiškėja gyvena Belgijoje, nes Briuselio oro uoste vykusio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad iš minėto oro uosto pareiškėja vyko į Jerevaną gimdyti, pareiškėjai paaiškino, kad pareiškėjas apklausos metu nurodė, jog dažnai kartu su sutuoktine vyksta į Belgiją, nes ten yra daug draugų.

Šiais metais atostogų metu pareiškėjai nuvyko pas Belgijos gydytojus, kurie, apžiūrėję pareiškėją, nurodė, kad yra labai mažai šansų, jog pareiškėjai pavyks sėkmingai išnešioti kūdikį. Ši žinia labai sukrėtė pareiškėjus, dėl to jie iš Belgijos, kurioje atostogavo, išvyko tiesiai į Armėnijos Respubliką pas tėvus. 2017 m. rugpjūčio 2 d. Jerevane pareiškėja pagimdė, tačiau tą pačią dieną kūdikis mirė.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad ginčijamas sprendimas priimtas išanalizavus pareiškėjų pateiktus dokumentus, apklausus pareiškėją, įmonės darbuotoją, atlikus patikrinimą nurodytu įmonės adresu. Ginčijamame sprendime konstatuota, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios akcininkas yra pareiškėjas, yra fiktyvi įmonė, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie bendrovę, jos veiklos vykdymo vietą, tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (pareiškėjo tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje kaip bendrovės akcininkui, o gauti leidimą laikinai gyventi ir įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse).

Atsakovo teigimu, pareiškėjas piktnaudžiauja migracijos procedūromis, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme (45 straipsnyje) nustatytu pagrindu, t. y. neatitinka sąlygos dėl įmonėje visą darbo laiką turinčių dirbti darbuotojų (Sprendime padaryta išvada, kad darbuotojų įdarbinimas Bendrovėje yra formalus). Pareiškėjas 2017 m. spalio 6 d. atvyko į Departamentą ir buvo žodžiu apklaustas dėl atvykimo į Lietuvos Respubliką vykdyti teisėtos veiklos.

Departamento duomenimis, pareiškėjo sutuoktinė gyvena Belgijoje ir jos dokumentuose nėra žymų apie išvykimus ir atvykimus į Lietuvą, ji kalba olandų kalba (Belgijos policijos pareigūnų nustatytos aplinkybės), tačiau pareiškėjas apklausos metu nurodė, jog žmona nekalba olandų kalba. Pareiškėjo sutuoktinė Belgijos pareigūnams nurodė, kad gyvena Belgijoje pas tetą A. C., kurios policijos pareigūnams identifikuoti nepavyko, todėl kyla pagrįstų įtarimų, kad konsultavimo paslaugų teikimo sutartis, sudaryta su A. T., yra fiktyvi.

Atsakovas nesutiko, kad Departamentas privalėjo išsiųsti pareiškėjui pranešimą, kokius dokumentus pareiškėjas papildomai turi pateikti. Rėmėsi Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau – ir Aprašas) 17.5 punkto nuostatomis. Atsakovo įsitikinimu, pareiga įrodyti ketinimų realumą ir autentiškumą tenka būtent pareiškėjui.

Paaiškino, kad Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyrius 2017 m. gruodžio 8 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-50457 nurodė, jog, nuvykus Bendrovės registracijos adresu, nustatyta, kad tai gyvenamasis namas, bendrovės šiuo adresu nėra. Minėtu adresu gyvenamąją vietą yra deklaravęs Bendrovės direktorius ir jo sutuoktinė M. A.. Pažymėjo, jog ši gyvenamoji patalpa priklauso pareiškėjo darbuotojui R. S.. Pareiškėjas apklausos metu paaiškino, kad tose gyvenamose patalpose yra atskiras priestatas, kur vyksta akcininkų susirinkimai, tačiau šios aplinkybės nepatvirtino nei apklausos metu R.

S., nei Bendrovės veiklos patikrinimą atlikę Migracijos valdybos darbuotojai. Departamentas, įvertinęs Migracijos valdybos pateiktą informaciją (bendrovė neturi patalpų, joje visą darbo laiką nedirba jos darbuotojai), padarė išvadą, kad darbuotojų įdarbinimas bendrovėje yra formalus. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjo pateiktose darbo sutartyse, nenumatyta, kad šie darbuotojai dirbs nuotoliniu būdu, nors sutarčių formoje aiškiai išdėstytas reikalavimas pažymėti, jei darbo sutartis sudaroma darbui nuotoliniu būdu. Sprendė, kad Bendrovėje įdarbinti asmenys faktiškai nedirba jų darbo sutartyse nustatytomis sąlygomis, o tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog bendrovėje darbuotojai buvo įdarbinti tik tam, kad pareiškėjas atitiktų visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti.

Departamento teigimu, Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo ir sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti. Dėl pareiškėjo skunde akcentuotų formalių įmonės veiklos požymių (įdarbinti darbuotojai, mokama už buhalterinės apskaitos paslaugas) nurodė, kad šie formalūs požymiai savaime neįrodo ir nepatvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagrindinė Bendrovės veikla – techninių agregatų priežiūra, kuri reikalauja labai mažai laiko sąnaudų (1 kartą per mėnesį).

Pagrįstų įtarimų Departamentui sukėlė ir sudarytos paslaugų teikimo sutartys su A. T., J. M., kurie gyvena Belgijoje. Bendrovės darbuotojas R. S. apklausos metu pažymėjo, kad pareiškėjas kartais atvykęs į Lietuvą pas jį apsigyvena. Atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad jam ne pirmą kartą yra išduotas / pakeistas leidimas laikinai gyventi, nurodė, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

Vien formalus Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas savaime nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Departamentas 2018 sausio 30 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-2) 3I-88 (00040, 00041), kuriuo nusprendė atsisakyti pakeisti pareiškėjams – Armėnijos Respublikos piliečiams S. G. ir M. A., leidimą laikinai gyventi.

7. Teismas pabrėžė, kad skundžiamame sprendime buvo įvertinta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios akcininkas yra S. G., yra fiktyvi įmonė, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovę, jos veiklos vykdymo vietą, tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (pareiškėjo tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje kaip bendrovės akcininkui, o gauti leidimą laikinai gyventi ir įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse).

8. Teismas iš esmės sutiko su tokiu atsakovo skundžiamame sprendime pateiktu vertinimu. Ypač akcentuota, kad pareiškėjas S. G., teikdamas paaiškinimus Migracijos departamentui, nurodė, kad jo įmonėje dirba trys darbuotojai, t. y. R., L. ir „G.“, kurie visi aptarnauja plastmasės granulių gamybos įrenginius. Tačiau Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 2017 m. gruodžio 8 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-50457 buvo nustatyta, kad Migracijos valdybos darbuotojams nuvykus L. R. gyvenamosios vietos adresu ir pabendravus su kaimyne, paaiškėjo, kad L. R. šiuo adresu negyvena, kur šiuo metu ji gyvena, kaimynė nežino. Taip pat nustatyta, jog su Bendrovės darbuotoja G. R. susisiekti telefonu nepavyko. Teismas pabrėžė, kad G. R. siųstų teismo šaukimų taip pat nepavyko įteikti. Teismo vertinimu, dvi darbuotojos (L. ir G.) negalėjo atlikti plastmasės granulių gamybos įrenginių priežiūros, nes jų rasti nei darbdaviui, nei teismui (G. R. atveju) nepavyko. Ypač pabrėžta, kad liudytojas R. S. teismo posėdyje patvirtino, kad jie dviese su S. G. dažniausiai prižiūrėjo įrenginius. Taigi, net dvi formaliai įdarbintos UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojos realiai jokių funkcijų minėtoje bendrovėje neatlikto. Dar daugiau, teismas kritiškai vertino ir R. S. paaiškinimus, nes teismo posėdyje jis akcentavo, kad dažniausiai įrenginius prižiūrėdavo jis ir S. G., o paaiškinimuose Migracijos valdybai – kad ir kiti darbuotojai. Tokia aplinkybių visuma iš esmės leido daryti išvadą, kad įmonė yra fiktyvi, reikalinga ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o gauti pareiškėjams leidimą laikinai gyventi ir įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse.

9. Todėl teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas itin preciziškai išnagrinėjo pareiškėjų S. G. (S. G.) ir M. A. prašymus dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstai įvertino faktines aplinkybes, padarydamas išvadą, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios akcininkas yra S. G., yra fiktyvi įmonė, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie bendrovę, jos veiklos vykdymo vietą, tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (pareiškėjo tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje kaip bendrovės akcininkui, o gauti leidimą laikinai gyventi ir įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse); atitinkamai, teismo vertinimu, skundžiamame sprendime tinkamai buvo pritaikytos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, 14 punktų nuostatos.

10. Teismas konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. (15/4-2) 3I-88 (00040, 00041) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Armėnijos Respublikos piliečiams S. G. ir M. A.“, taip pat įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymus pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

III. 11. Pareiškėjai S. G. ir M. A. pateikė apeliacinį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jų skundą.

12. Pareiškėjai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino didžiosios dalies skunde nurodytų aplinkybių ir argumentų, apie jas nepasisakė. Teismas neįvertino aplinkybių, kad iki šiol atsakovas išduodavo (pakeisdavo) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui kaip Bendrovės direktoriui ir akcininkui. Per beveik 5 metus Bendrovė veikė pelningai ir sėkmingai. Atsakovui per visą laiką nebuvo iškilę jokių klausimų dėl Bendrovės fiktyvumo.

13. Pareiškėjų teigimu, atsakovas pernelyg siaurai supranta Bendrovės veiklą, nes Bendrovės veikla susideda ne tik iš paslaugų teikimo ir pinigų gavimo. Bendrovė veiklos metu buvo sudariusi sutartis ir su kitomis Lietuvos Respublikoje veikiančiomis įmonėmis. Be to, Bendrovė perka buhalterines paslaugas iš UAB „Aspekta“, moka mokesčius.

14. Pareiškėjų manymu, atsakovas neturi jokio pagrindo teigti, jog su Bendrove fizinių asmenų J. M. ir A. T. sudarytos sutartys yra fiktyvios. Ši išvada daroma remiantis ne konkrečiais duomenimis, o išimtinai atsakovo tarnautojo asmenine niekuo neparemta nuomone, kadangi atsakovas nesikreipė į pareiškėją dėl papildomų dokumentų pateikimo.

15. Pareiškėjai pažymi, kad iš Sprendimo turinio matyti, jog atsakovui kilo įtarimas dėl Bendrovės fiktyvumo, kadangi atsakovas nerado Bendrovės darbuotojų L. R. ir G. R.. Pareiškėjams kyla klausimas, ar atsakovas bandė ieškoti šių asmenų, pažymi, kad į pareiškėją šiuo klausimu nesikreipė. Nėra aišku, kokiu pagrindu teismas padarė išvadą, jog darbdaviui, t y. UAB „(duomenys neskelbtini)“, nepavyko rasti minėtų darbuotojų. Pažymi, kad teismo buvo prašoma paskirti antrą posėdį, kurio metu pareiškėjas būtų užtikrinęs darbuotojos, kurios neva niekas negali rasti, dalyvavimą.

16. Atsakovas, pareiškėjui teikęs 2017 m. rugsėjo 26 d. kvietimą „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ neprašė pareiškėjo pristatyti papildomus dokumentus, kurių trūksta dėl visų faktinių aplinkybių, susijusių su leidimo laikinai gyventi pratęsimu, išnagrinėjimo. Atsakovas net nesusisiekė su pareiškėju dėl to, kad nepavyksta susisiekti su jo darbuotojais. Tokiu būdu atsakovas pažeidė gero administravimo principą.

17. Teismas sprendime nieko nepasisakė apie Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto taikymą. Nei Sprendime, nei teismo sprendime nenurodyta, kokie konkretūs faktiniai duomenys leidžia teigti, kad šiuo atveju gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Pareiškėjų teigimu, atsakovas minėta teisės norma iš esmės remiasi ne dėl konkrečių tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, o dėl prielaidų. Pareiškėjai pažymi, kad iki Sprendimo priėmimo jie legaliai gyveno ir aktyviais veiksmais siekė įteisinti savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje.

18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjų apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

19. Atsakovo teigimu, iš teismo sprendimo aiškiai matyti, kad teismas iš esmės ištyrė visus byloje pateiktus dokumentus ir argumentus. Atsakovas mano, kad sudarė tinkamas sąlygas pareiškėjui įrodyti ketinimų tikrumą. Atkreipia dėmesį, kad kiekvieno užsieniečio atvejis yra nagrinėjamas individualiai, atsižvelgiant į būtent to užsieniečio situaciją bei teisėtą veiklą konkrečioje įmonėje.

20. Atsakovas pažymi, kad pagrindo abejoti Migracijos valdybos pareigūno oficialiame 2017 m. gruodžio 8 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-50457 nurodyta informacija nėra. Patikrinimo metu ne tik nustatyta, kad L. R. nurodytu adresu nėra, bet bendrauta ir su šios darbuotojos kaimyne. Pirmosios instancijos teismas taip pat pabrėžė, kad G. R. siųstų teismo šaukimų nepavyko įteikti. Departamentui ir teismui įvertinus Migracijos valdybos pateiktą informaciją (Bendrovė neturi patalpų, joje visą darbo laiką nedirba jos darbuotojai), buvo padaryta pagrįsta išvada, kad darbuotojų įdarbinimas Bendrovėje yra formalus. Atsakovas taip pat pažymi, kad Sprendimas priimtas ne tik tuo pagrindu, kad nebuvo rasti įmonės darbuotojai, bet ir įvertinus kitas faktines aplinkybes, tarp jų – pareiškėjo ir vieno iš įmonės darbuotojų R. S. apklausos rezultatus.

21. Atsakovo manymu, surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo tikslo ir sąlygų, jo sąžiningo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

22. Atsakovas pažymi, kad Sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus turimus dokumentus ir įvertinus Migracijos valdybos surinktą medžiagą bei apklausos rezultatus. Todėl atsakovas nesutinka su pareiškėjų argumentu, kad Departamentas Sprendimą priėmė pažeidžiant gero administravimo principą, nes pagrindo abejoti išsamiais ir objektyviais duomenimis Departamentas neturėjo.

23. Departamento vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjų reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. (15/4-2) 3I-88 (00040, 00041) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Armėnijos Respublikos piliečiams S. G. ir M. A.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Byloje nustatyta, kad S. G., UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvis (akcininkas ir direktorius), tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, 2017 m. rugsėjo 7 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. S. G. sutuoktinė M. A. 2017 m. rugsėjo 8 d. pateikė prašymą pakeisti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, kadangi Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis, kuris turi leidimą laikinai gyventi.

26. Migracijos departamentas 2018 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. (15/4-2) 3I-88 (00040, 00041), vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje S. G. ir, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje M. A.. Atsakovas Sprendimą motyvavo tuo, kad: yra rimtas pagrindas manyti, kad Bendrovė yra fiktyvi; pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo buvimo Lietuvoje būtinumą vykdant Bendrovės veiklą; pareiškėjo tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti; S. G. sutuoktinė neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu (S. G. nebus išduotas naujas leidimas laikinai gyventi).

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, nustatyta tvarka yra išduodamas arba pakeičiamas, jeigu užsienietis atitinka sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnyje, jo veikla Lietuvos Respublikoje vykdoma pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas ir nėra Įstatymo 35 straipsnyje numatytų atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų (žr., pvz., 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4530-624/2017, 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

28. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2017 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. XIII-219 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

29. Nagrinėjamu atveju ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, be kita ko, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi (2 p.); jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 p.); jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 p.).

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šiuo atveju egzistavo pagrindas atsisakyti pakeisti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, jog atsakovas atliko išsamų tyrimą (nuvyko ir apžiūrėjo patalpas Bendrovės registracijos ir pareiškėjų nurodytos gyvenamosios vietos adresu, apklausė Bendrovės darbuotoją, bandė susisiekti ir su kitais Bendrovės darbuotojais, žodžiu apklausė S. G.) ir padarė surinktų duomenų visuma pagrįstas išvadas, kurių pareiškėjai nepaneigė ir neįrodė, kad šiuo atveju egzistavo pagrindas išduoti jiems leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

31. Įvertinus Departamento apklausos metu ir teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose pareiškėjo nurodytas aplinkybes, Bendrovės darbuotojo R. S. paaiškinimus Departamentui ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, taip pat kitus pareiškėjų Departamentui ir teismui teiktus dokumentus, darytina išvada, kad paaiškinimai apie tai, kokią veiklą realiai vykdo Bendrovė, kokiose patalpose vykdoma Bendrovės veikla, kokie asmenys dirba Bendrovėje ir kokios yra jų funkcijos, kur gyvena pareiškėjai, nėra nuoseklūs. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką būtent pareiškėjas turi pareigą pateikti atsakovui tikrovę atitinkančius duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3398-858/2017). Nagrinėjamu atveju nors pareiškėjai apeliaciniame skunde ir teigia, kad Departamentas Sprendime išvadas padarė nepagrįstai, tačiau jokių konkrečių duomenų, kurie patvirtintų realią Bendrovės veiklą ar Bendrovėje įdarbintų L. R. ir G. R. realų darbą, nepateikė. Šiuo aspektu pažymėtina, jog vieni iš Aprašo 100 punkte nurodytų veiksnių, dėl kurių gali atsirasti rimtas pagrindas manyti, kad įmonė yra fiktyvi, yra tai, kad pateikti įmonės steigimo dokumentuose nurodytos vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentai neįrodo, kad ši įmonė realiai vykdo veiklą (pavyzdžiui, įmonė už suteiktas paslaugas negauna pajamų, nevykdo jokių finansinių operacijų) (100.4 p.); yra požymių, kad darbuotojų įdarbinimas įmonėje arba perkėlimas įmonės viduje yra fiktyvus (pavyzdžiui, darbuotojų nebūna darbo vietose, įmonė neteikia Mėnesinių pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijos (FR0572 forma)) (100.9 p.).

32. Be to, nors pareiškėjai teigia, kad atsakovas jų neprašė pateikti papildomų dokumentų, tačiau nenurodo, kokius dokumentus, paneigiančius Departamento išvadas, jie būtų pateikę, pareiškėjai ir teismui nenurodė bei nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ar leistų suabejoti Departamento surinktais duomenimis ir išvadomis. Pažymėtina, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, nurodydami faktinius skundo ar atsiliepimo į jį pagrindus, kartu privalo nurodyti juos patvirtinančius įrodymus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 56 str. 4 d., 67 str. 1 d. 4 p., 71 str.).

33. Nagrinėjamu atveju, išanalizavus byloje pateiktus pareiškėjų dokumentus, Departamento surinktų duomenų visumą, yra pagrindas išvadai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, taigi pareiškėjas neatitiko sąlygų, kurios nustatytos norint gauti leidimą laikinai gyventi jo prašyme įvardintais ir Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytais pagrindais, be to, dalis duomenų, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Dėl pagrindo šiuo atveju taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto normą pažymėtina, kad remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintų Lietuvos migracijos politikos gairių 22.1, 22.3.3 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4046-756/2015, 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016, 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4840-756/2016), vertintina, jog atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių.

Nagrinėjamu atveju surinktų duomenų visuma, aplinkybės, susijusios su pareiškėjo paaiškinimais tiek apklausos metu, tiek ir skunde, patvirtina, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjo realios teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje yra pagrįstos. Atitinkamai, šioje byloje buvo teisėtas pagrindas konstatuoti nelegalios migracijos grėsmę. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Departamentas pagrįstai priėmė sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi S. G.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktuose numatytais pagrindais. Kadangi pareiškėja M. A. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teikė šeimos susijungimo pagrindu, o jos sutuoktiniui (S. G.) leidimas laikinai gyventi nebuvo išduotas, Departamentas pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjai leidimą Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu. Taigi atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nebuvo jokio pagrindo.

34. Ginčijamo atsakovo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia apeliacinio skundo teiginiai, kad iki ginčijamo Sprendimo priėmimo, Departamentas anksčiau buvo išdavęs pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje teisėtos veiklos pagrindu. Pažymėtina, kad kiekvieną kartą nagrinėjant prašymą išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turi būti atliekamas išsamus tyrimas, nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai. Aplinkybė, kad užsieniečiui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, neįpareigoja Departamento ateityje, net ir nustačius Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindus, išduoti leidimą laikinai gyventi.

35. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas esmines bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų S. G. (S. G.) ir M. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė