2018-04-11 Nr. AB-7389-3-62-3-01364-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-956-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01364-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 4–5), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 11 d. iki 2016 m. liepos 12 d. buvo laikomas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) baudos izoliatoriuje kamerų tipo patalpose, į kurias buvo skiriamas atlikti nuobaudas dėl atsisakymo gyventi jam paskirtose gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjo teigimu, eiti gyventi į jam paskirtas patalpas jis atsisakydavo dėl kilusios grėsmės jo sveikatai ir gyvybei, bijodamas jį 2015 m. rugsėjo mėnesį sumušusių Pravieniškių PN-AK 2 būrio 3 brigadoje nuteistųjų G. I. ir T. J., o vėliau, 2016 m. balandžio 28 d. šiems nuteistiesiems išvykus iš pataisos namų, jų kalinčių draugų keršto. Pareiškėjas teigė, kad Pravieniškių PN-AK neieškojo būdų, kaip išspręsti šią problemą. Pareiškėjas paaiškino, kad po atsisakymo eiti gyventi į jam paskirtas gyvenamąsias patalpas, buvo kviečiamas pas Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnus, kurie aiškinosi atsisakymo eiti gyventi į skirtus būrius priežastis. Pareiškėjas atsisakymo priežastis, konkrečius asmenų vardus pareigūnams nurodydavo, tačiau į tai nebuvo reaguojama. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenimo sąlygos baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose buvo nežmoniškos, jose buvo draudžiama naudotis kirpėjo paslaugomis, uždraustos kasdieniniam naudojimui būtinos higienos priemonės (šampūnas, skutimosi reikmenys, šukos). Pareiškėjas teigė, kad nusiskusti, išsiplauti galvą galėjo tik kartą per savaitę, neturėjo galimybės išsiskalbti rūbų ir patalynės, nusipirkti higienos reikmenų, išsiųsti laišką tėvams. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas jautė pažeminimą, emocinius išgyvenimus, depresiją, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 10 000 Eur.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepimu (I t., b. l. 8–16) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose gyveno nuo 2016 m. vasario 11 d. iki 2016 m. liepos 19 d., iš esmės nepažeidžiant reglamentuotos gyvenamojo ploto normos. Pažymėjo, kad 2016 m. vasario 11 d. Pravieniškių PN-AK direktoriaus nutarimu Nr. 68-195 pareiškėjui buvo skirta drausminė nuobauda ne už atsisakymą eiti gyventi į jam skirtą būrį, o už mobiliojo ryšio telefono turėjimą. Pareiškėjas 2016 m. vasario 26 d. atsisakė eiti gyventi į jam paskirtą gyvenamąją vietą, atsisakymo priežasties nenurodė, todėl 2016 m. vasario 26 d.

Pravieniškių PN-AK direktoriaus nutarimu Nr. 68-280 jam buvo skirta drausminė nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 13 parų. Analogiškos situacijos dėl atsisakymo eiti gyventi į skirtą gyvenamąją vietą kartojosi iki 2016 m. liepos 19 d., todėl buvo priimta 10 nutarimų dėl pareiškėjo nubaudimo. Pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu į 2 būrio 3 brigadą buvo skirtas tik 2016 m. birželio 22 d., kai jį sumušę nuteistieji buvo išvežti iš Pravieniškių PN-AK. Pareiškėjo paaiškinimuose dėl pažeidimų nėra nurodyta objektyvių aplinkybių ir įrodymų, leidžiančių konstatuoti ar patvirtinti, kad pareiškėjo sveikatai ir gyvybei buvo kilęs realus pavojus, dėl to būtų pagrindas pradėti tyrimą dėl atsisakymo aplinkybių nustatymo.

Pareiškėjui skirtos nuobaudos yra pagrįstos, jos atitinka padarytus pažeidimus, jų skyrimo terminas nepažeistas, skirtos įgalioto asmens, su nutarimais pareiškėjas buvo supažindintas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl Pravieniškių PN–AK kaltės pareiškėjas buvo talpinamas į baudos izoliatorių, jam sudarant nežmoniško gyvenimo sąlygas. Atsakovo atstovas nurodė, kad perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkių paketų, siųsti laiškų, skambinti telefonu, jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų.

Pareiškėjas buvo aprūpintas higienos priemonėmis (muilu ir tualetiniu popieriumi). Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, gyvenamąsias patalpas valo patys nuteistieji, tam jie aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Pareiškėjo teisė naudotis dušu, kirpykla, apsipirkti parduotuvėje, išsiskalbti rūbus nebuvo ribojama. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje užfiksuoti nežymūs sveikatos sutrikimai. Atlikdamas bausmę pareiškėjas į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų psichinės sveikatos problemų nesikreipė.

Pareiškėjas neįrodė būtinų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimui.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 11 d. sprendimu (II t., b. l. 74–79) pareiškėjo G. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas, nustatė, kad pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Pravieniškių PN-AK namų pareigūnų veiksmais laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 11 d. iki 2016 m. liepos 12 d. paskyrus jam drausmines nuobaudas ir uždarius į baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpas dėl atsisakymo eiti gyventi į jam skirtus būrius, taip pat iš ribojimų, taikomų nuteistiesiems, gyvenantiems kamerų tipo patalpose ir higienos reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 26 d. Pravieniškių PN-AK direktoriaus įsakymu buvo paskirtas gyventi į 6 būrio 2 brigadą, 2016 m. vasario 18 d. įsakymu – į 15 būrio 2 brigadą, 2016 m. balandžio 5 d. įsakymu – į 10 būrio 5 brigadą, 2016 m. gegužės 26 d. įsakymu – į 10 būrio 3 brigadą, 2016 m. birželio 22 d. įsakymu – į 2 būrio 3 brigadą ir 2016 m. liepos 21 d. įsakymu – į 18 būrio 1 brigadą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 26 d., 2016 m. kovo 17 d., 2016 m. kovo 31 d., 2016 m. balandžio 14 d., 2016 m. balandžio 25 d., 2016 m. gegužės 4 d., 2016 m. gegužės 28 d., 2016 m. birželio 16 d., 2016 m. birželio 26 d. ir 2016 m. birželio 27 d. atsisakė atlikti bausmę paskirtuose būriuose. Šių atsisakymų pagrindu Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. vasario 29 d. nutarimu Nr. 68-280, 2016 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 68-388, 2016 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 69-325, 2016 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 68-499, 2016 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 68-539, 2016 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 68-584, 2016 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 68-700, 2016 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 68-796, 2016 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. 68-843 pareiškėjui buvo skirtos drausminės nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių už Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos pareigos vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus nevykdymą.

9. Teismas nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 7 punktas nustato, kad su nuteistaisiais turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba. BVK 114 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pataisos įstaigų ir jose laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą vykdo pataisos įstaigų pareigūnai. Nuteistųjų paskirstymą, jų perkėlimą į būrius reglamentuoja BVK 70 straipsnio ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 punkto nuostatos.

10. Teismas nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime, priimtame byloje T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 29474/09), yra nurodęs, jog kalėjimo administracija turi pareigą atidžiai įvertinti, ar kaliniai kalėjime kelia pavojų (sau ar kitiems kaliniams) ir, siekdama užkirsti kelią realiam ir tiesioginiam pavojui asmens fizinei neliečiamybei (apie kurį valstybė žinojo ar turėjo žinoti), imtis visų veiksmų, kurių iš jos galima objektyviai tikėtis. Teismas sprendė, kad nuteistajam pataisos namuose turi būti užtikrinamas saugumas.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl to, kad jis negalėjo gyventi jam skirtuose būriuose, nes 2015 m. rugsėjo mėnesį buvo sumuštas 2 būrio 3 brigadoje, todėl, bijodamas jį sumušusių nuteistųjų bei jų draugų keršto, t. y. dėl grėsmės jo sveikatai ir gyvybei, negalėjo gyventi skirtuose būriuose, nustatė, kad įsiteisėjusiu Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. I-38-840/2016, nustatyta, jog T. J. ir G. I., atliekantys laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK, 2015 m. spalio 11 d., 1.00 val. Pravieniškių PN-AK 2-ojo sektoriaus 2-o nuteistųjų būrio 3-os brigados gyvenamosiose patalpose, konflikto metu, tyčia sudavė kumščiais ne mažiau kaip aštuonis kartus nukentėjusiajam G. Š. į nugarą ir į galvą ir jam padarė nosies sumušimą, poodines kraujosruvas abiejuose antakiuose, abejose ausyse, abiejuose pečiuose ir nugaroje ir nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą. Minėti asmenys pripažinti kaltais, padarę Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, jiems skirtos realios laisvės atėmimo bausmės. Nurodytas teismo nuosprendis patvirtina pareiškėjo sumušimo faktą.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog šie nuteistieji iš Pravieniškių PN-AK buvo išvežti 2016 m. balandžio 28 d. Nors į bylą nepateikta jokių objektyvių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, tačiau ginčo dėl to byloje nėra, todėl teismas ją laikė nustatyta. Byloje taip pat neginčijama aplinkybė, jog iki 2016 m. balandžio 28 d. nuteistieji T. J. ir G. I. gyveno 2 būrio 3 brigadoje.

13. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie pareiškėjo skyrimą gyventi į būrius nustatė, kad iki 2016 m. balandžio 28 d., kuomet iš Pravieniškių PN-AK buvo išvežti jį sumušę nuteistieji, pareiškėjas nebuvo skirtas gyventi į 2 būrio 3 brigadą. Į šias gyvenamąsias patalpas pareiškėjas skirtas gyventi Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. birželio 22 d. įsakymu, t. y. nuteistiesiems T. J. ir G. I. išvykus iš Pravieniškių PN-AK, todėl pareiškėjo argumentai, kad jis negalėjo gyventi jam skirtose gyvenamosiose patalpose dėl šių nuteistųjų keliamos grėsmės jo sveikatai ir gyvybei, negali būti pripažinti pagrįstais.

14. Teismas dėl pareiškėjo tvirtinimo, kad pavojų jo sveikatai ir gyvybei kėlė nuteistųjų T. J. ir G. I. draugai, pažymėjo, kad pareiškėjas vienuose atsisakymuose eiti gyventi į paskirtą būrį bei pasiaiškinimuose nenurodė jokių atsisakymo motyvų, kituose atsisakymo priežastimi nurodė aplinkybę, jog vyksta teisminis procesas, kuriame jis pripažintas nukentėjusiuoju, negali eiti į bet kurį lokalinį sektorių, nes bijo rizikuoti savo sveikata, 2016 m. kovo 31 d. paaiškinime nurodė, kad pataisos namuose turi daug priešų, todėl bijo rizikuoti savo sveikata. Teismas sprendė, kad pareiškėjo atsisakymai eiti gyventi į jam skirtas gyvenamąsias vietas yra abstraktaus pobūdžio, juose nėra nurodyti aiškūs ir suprantami atsisakymo eiti gyventi į jam skirtą būrį motyvai, neįvardinti konkretūs asmenys, dėl kurių keliamos grėsmės pareiškėjas negalėjo gyventi jam skirtame būryje.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėjas negalėjo nurodyti konkrečių Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnų, kuriems nurodė apie jam keliančius grėsmę asmenis, negalėjo įvardinti grėsmę kėlusių asmenų, todėl tai kelia abejonių dėl šių pareiškėjo argumentų.

16. Teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodyta, jog atsisakymo eiti gyventi į jam skirtą būrį priežasčių pareiškėjas nenurodė arba pareiškėjas atsisakymo motyvus nurodė abstrakčiai, nenurodydamas konkrečių atsisakymo priežasčių, 2016 m. kovo 31 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad nuteistasis teigia, jog negyvens skirtame būryje dėl asmeninių priežasčių, tačiau jas įvardinti kategoriškai atsisakė. Byloje liudytojais apklausti Pravieniškių PN-AK pareigūnai Ž. R., L. Š. ir M. J. patvirtino, jog tikslių atsisakymo gyventi skirtame būryje priežasčių pareiškėjas nenurodė, konkrečių asmenų neįvardijo, informacijos apie galimas grėsmes pareiškėjui pareigūnai neturėjo, todėl, nesant konkrečių atsisakymo priežasčių, nebuvo galima patikrinti jų pagrįstumo. Liudytojai L. Š. ir M. J. patvirtino, jog su pareiškėju dėl atsisakymo eiti gyventi į skirtas gyvenamąsias vietas buvo kalbamasi, aiškinamasi atsisakymo eiti gyventi į paskirtą būrį priežastys. Šią aplinkybę patvirtina ir Pravieniškių PN-AK pareigūnų tarnybiniai pranešimai bei pats pareiškėjas teismo posėdžio metu, nurodęs, kad buvo kviečiamas į Kriminalinės žvalgybos skyrių, kurio pareigūnai klausinėdavo apie atsisakymo eiti gyventi į paskirtą būrį priežastis.

17. Teismas konstatavo, kad nurodyti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu, atsisakius eiti gyventi į skirtus būrius, jis buvo išklausytas, jam suteikta galimybė pasiaiškinti atsakingiems Pravieniškių PN-AK pareigūnams, parašyti paaiškinimus raštu, nurodyti konkrečias priežastis, įvardinti asmenis. Su pareiškėju 2016 m. kovo 31 d. bendravo Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos viršininkė, tačiau ir pokalbio metu atsisakymo eiti gyventi į būrį priežasčių pareiškėjas nenurodė.

18. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas atsisakymuose bei paaiškinimuose nenurodė ir neįvardijo konkrečių atsisakymo eiti gyventi į skirtus būrius priežasčių, nenurodė nuteistųjų, kurie galimai kėlė grėsmę jo sveikatai ir gyvybei, duomenų, todėl sprendė, jog pareiškėjo atsisakymai gyventi paskirtuose būriuose buvo abstraktūs, nepagrįsti realiomis ir objektyviomis priežastimis, todėl vertintino juos kaip nemotyvuotus. Byloje taip pat nenustatyta jokių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad būriuose, į kuriuos ginčui aktualiu laikotarpiu buvo paskirtas gyventi pareiškėjas, kilo ar galėjo kilti reali grėsmė jo sveikatai ar gyvybei. Todėl teismas sprendė, jog pareiškėjas nepagrįstai atsisakė vykdyti administracijos nurodymus atlikti bausmę skirtuose būriuose, šiais veiksmais pažeisdamas BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, jam pagrįstai buvo skirtos drausminės nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių, todėl nėra pagrindo tvirtinimui, kad dėl Pravieniškių PN-AK neteisėto veikimo (neveikimo) jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas baudos izoliatoriuje.

19. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 18 d. iki 2016 m. liepos 21 d. gyveno baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose Nr. 3, 6, 13, 16, 17, 19 ir 20. Pagal BVK 145 straipsnio 1 dalį perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio kodekso 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų. Teismas sprendė, kad pareiškėjas, kalėdamas kamerų tipo patalpose, neturėjo teisės siųsti laiškų savo artimiesiems, todėl atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nenustatyti.

20. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas tvirtino, jog negalėjo turėti higienos priemonių (šampūno, skutimosi reikmenų, šukų), jam nebuvo leista įsigyti higienos reikmenų, tačiau šį pareiškėjo tvirtinimą paneigia byloje esantys įrodymai. Iš pareiškėjo 2016 m. kovo 23 d. prašymo leisti apsipirkti turinio matyti, jog jam buvo leista įsigyti higienos ir kanceliarinių prekių, šią teisę pareiškėjas realizavo 2016 m. kovo 26 d. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl draudimo įsigyti higienos reikmenis ar negalėjimo juos turėti.

21. Teismas nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte nurodyta, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kartą per mėnesį – pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015) 40 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (43 p.). Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (44 p.).

22. Teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2015 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. V-541 patvirtintame 2-ame sektoriuje bausmę atliekančių nuteistųjų maudymosi duše grafike numatyta, jog baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji maudėsi duše antradieniais ir ketvirtadieniais nuo 8.00 iki 16.00 val. Pareiškėjas tiek skunde, tiek teismo posėdžio metu tvirtino, jog nusiprausti (išsiplauti galvą, nusiskusti) ginčo laikotarpiu kalėdamas kamerų tipo patalpose galėjo kartą per savaitę, todėl, teismo nuomone, sudarydamas sąlygas pareiškėjui kartą per savaitę pasinaudoti dušu, atsakovo atstovas galiojančių teisės aktų nuostatų nepažeidė.

23. Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog Pravieniškių PN-AK nuteistiesiems (įskaitant ir nuteistuosius, kalinčius kamerų tipo patalpose) yra sudarytos sąlygos kartą per mėnesį pasinaudoti kirpyklos paslaugomis, pataisos namų išduota nuteistųjų patalynė, apatiniai drabužiai skalbiami centralizuotai, nuteistųjų nuosava patalynė ir drabužiai skalbiami Patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašo, patvirtinto Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2013 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-216, IV skyriuje nustatyta tvarka. Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad nuteistiesiems, kalintiems kamerų tipo patalpose, sudaryta galimybė išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius maudymosi metu, tam yra įrengtos džiovyklos. Pareiškėjas prieštaravimų šiems teiginiams nepareiškė.

24. Teismas pažymėjo, kad į bylą nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl patalynės ir drabužių neskalbimo, negalėjimo pasinaudoti kirpyklos paslaugomis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, todėl, nesant tokių duomenų, bendro pobūdžio, abstraktūs, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo išsiskalbti patalynę ir drabužius bei pasinaudoti kirpėjo paslaugomis, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

25. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos (Pravieniškių PN-AK) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

III. 26. Pareiškėjas G. Š. apeliaciniame skunde (II t., b. l. 82) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti jo skundą.

27. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis buvo laikomas baudos izoliatoriuje po 13, 14, 15 parų. Pareiškėjo teigimu, jis ten buvo laikomas 160 parų be galimybės išsiųsti laiškus artimiesiems, tai pablogino jo socialinius ryšius, neturėjo teisės į skambučius, neturėjo galimybės išsiplauti drabužius ar atiduoti juos į skalbyklą, negalėjo apsikirpti, negalėjo įsigyti būtiniausių prekių, tai iš esmės patvirtino ir atsakovo atstovė teismo posėdžio metu. Pataisos įstaigos Psichologinės tarnybos darbuotojai su pareiškėju nebendravo. Pravieniškių PN-AK pareigūnai nesiėmė priemonių užtikrinti pareiškėjo saugumą, nors žinojo aplinkybes, kad jis buvo nukentėjęs. Pareiškėjas pabrėžė, kad visą ginčo laikotarpį buvo laikomas vienas, nors yra linkęs bendrauti, todėl jo patirti praradimai dar didesni. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Pareiškėjas teigia, kad jis kalėjo nežmoniškomis sąlygomis, pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 21 straipsnius. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo EŽTT praktikos, kuomet minėtas teismas byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09) priteisė 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą asmeniui už 6 mėnesius, kalėjusiam geresnėmis sąlygomis, nei pareiškėjas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 11 d. iki 2016 m. liepos 12 d. patalpinus jį į baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpas, kuriose nebuvo užtikrinamos tinkamos gyvenimo sąlygos: jam buvo uždrausta gauti kasdieniam naudojimui būtinų higienos priemonių, praustis galėjo tik kartą į savaitę, negalėjo pasinaudoti kirpėjo paslaugomis, neturėjo galimybių išsiplauti drabužių ir patalynės, nusipirkti būtiniausių reikmenų: tualetinio popieriaus, šampūno, skutimosi reikmenų, neturėjo galimybės tėvams išsiųsti laiškų. Pareiškėjo teigimu, jis į kamerų tipo patalpas buvo uždarytas dėl to, kad jam buvo skiriamos nuobaudos dėl atsisakymo keltis į tam tikras gyvenamąsias patalpas, kuriose jis gyventi negalėjo dėl baimės dėl savo sveikatos ir gyvybės, nes buvo 2015 m. kitų nuteistųjų sumuštas, tačiau Pravieniškių PN-AK pareigūnai šių problemų nesprendė.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

30. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

31. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Pravieniškių PN-AK veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

32. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

33. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad pareiškėjas nepagrįstai atsisakė vykdyti Pravieniškių PN-AK pareigūnų nurodymus atlikti bausmę paskirtuose būriuose, jam pagrįstai buvo skirtos nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių. Teismas nenustatė neteisėtų pareigūnų veiksmų dėl draudimo pareiškėjui siųsti laiškus artimiesiems, draudimo įsigyti higienos priemonių ar prekių, skalbti drabužius, pasinaudoti kirpėjo paslaugomis, dušu vieną kartą per savaitę.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tapačias aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuomet jis buvo laikomas baudos izoliatoriuje, jo laikymo sąlygos pažeidė Konvencijos 3 ir 21 straipsnius, teismo sprendimas nemotyvuotas, teismas nepagrįstai nukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.

35. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad administraciniame procese pareiškėjas, teikdamas skundą ir nurodydamas aplinkybes (skundo faktinį pagrindą), pats apibrėžia nagrinėjamos administracinės bylos ribas (ABTĮ 24 str.). Įvertinus pareiškėjo skundo turinį (I t., b. l. 4) matyti, kad pareiškėjas pats nurodė, kad baudos izoliatoriuje buvo laikomas apytiksliai nuo 2016 m. vasario 11 d. iki 2016 m. liepos 12 d. (skundo surašymo dienos). Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo ir sprendime pasisakė dėl Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų teisėtumo pareiškėjo skunde nurodyto laikotarpio ribose. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose buvo laikomas ilgiau nei nurodyta į bylą pateiktuose Pravieniškių PN-AK direktoriaus nutarimuose, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas baudos izoliatoriuje.

36. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui nuobaudos, iš jų – ir perkėlimas įvairiems laikotarpiams į kamerų tipo patalpas, buvo skirtos už atsisakymą gyventi jam paskirtose patalpose, t. y. BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimą. Atsisakymo persikelti į paskirtas patalpas priežasčių pareiškėjas nenurodydavo, nors su juo šiuo klausimu ir bendravo Pravieniškių PN-AK pareigūnai (pvz., I t. b. l. 45). Kita vertus, pažymėtina, kad pirmą kartą ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. vasario 11 d. nutarimu nuobauda buvo paskirta už tai, kad jis, grįždamas iš gamybinės zonos, nešėsi neleistinų daiktų ir tuo pažeidė BVK 112 straipsnio 4 dalį bei BVK 1 priedo 6 punkto reikalavimus (I t., b. l. 41).

37. Pareiškėjas teismui teigė, kad atsisakydavo eiti gyventi į jam paskirtas gyvenamąsias patalpas dėl to, kad bijojo jį 2015 m. mėnesį sumušusių kitų nuteistųjų ir jų draugų keršto. Pažymėtina, kad pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį, jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti šį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Laiką, kuriam nuteistasis perkeliamas į kamerų tipo patalpas, nustato pataisos įstaigos direktorius. Taigi, nuteistasis, būdamas paskirtas į atitinkamą būrį, atsiradus svarbių priežasčių, bet kada gali pateikti administracijai motyvuotą prašymą dėl izoliavimo nuo kitų nuteistųjų, tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei, ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo.

38. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato nuteistųjų galimybės pasirinkti laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje lokalinį sektorių ir kitus paskirstymo įstaigos viduje segmentus (brigadą, būrį, gyvenamąją patalpą), nes tai prieštarautų BVK įtvirtintiems nuteistųjų izoliuoto laikymo ir režimo užtikrinimo tikslams. Nuteistasis, įstaigos administracijos paskirtas atlikti laisvės atėmimo bausmę nurodytame būryje, atsiradus svarbių priežasčių gali kreiptis į administraciją dėl perskyrimo, tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais konkrečiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą įstaigos administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį, pataisos įstaigos vadovui yra pakankamas pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1501/2012, 2012 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012, 2014 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-99/2014, kt.). Byloje nėra įrodymų, kad Pravieniškių PN-AK administracija, paskirdama pareiškėją į atitinkamus būrius, pažeidė įstatymu nustatytus nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimus bei paskirstymo procedūras, ar siekė kitų tikslų, nei numatyta BVK 70 straipsnio 1 dalyje.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atlikęs pareiškėjui paskirtų nuobaudų vertinimą formaliuoju aspektu, teisingai sprendė, kad pareiškėjo atsisakymai apsigyventi jam paskirtose patalpose yra nemotyvuoti, abstraktūs ir jis į baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpas buvo patalpintas pagrįstai. Pareiškėjui nenurodžius konkrečių, realiai egzistuojančių grėsmių, t. y. neįvardijus asmenų, su kuriais atlikdamas bausmę viename būryje jis nebūtų saugus, o administracijai neturint duomenų apie tokias grėsmes, nuobaudų skyrimas už administracijos teisėtų reikalavimų nevykdymą negali būti traktuojamas kaip Pravieniškių PN-AK administracijos neveikimas taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui paskirtos nuobaudos dėl jo perkėlimo į baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpas būtų buvę apskųstos ir panaikintos BVK 183 straipsnyje nustatyta tvarka.

40. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai jam neteisėtai neleido susirašinėti su artimaisiais, pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio kodekso 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu. Tai reiškia, kad Pravieniškių PN-AK administracija apskritai negalėjo pažeisti ar suvaržyti pareiškėjo teisių, nes nuobaudos vykdymo metu jo teisinę padėtį apibrėžė specialios BVK 145 straipsnio normos. Be to, pareiškėjas neįvardijo konkrečių atvejų, kada jis negalėjo išsiųsti laiškų artimiesiems, t. y. realiai buvo išreiškęs valią pasinaudoti tam tikra turima ar tariama teise.

41. Dėl kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, t. y. negalėjimo įsigyti kasdieniam naudojimui būtinų higienos priemonių, galimybės praustis po dušu tik kartą į savaitę, nesudarytos galimybės pasinaudoti kirpėjo paslaugomis, išsiplauti drabužių ir patalynės, nusipirkti būtiniausių reikmenų (tualetinio popieriaus, šampūno, skutimosi reikmenų), pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė byloje esančius duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas paneigiančių argumentų. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl šių pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN-AK baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose sąlygų pažeidimo, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo šioje dalyje nepagrįstumą pagrindžiančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo motyvų, pritaria, kad pareiškėjo argumentai šiais aspektais yra nepagrįsti, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo atžvilgiu Pravieniškių PN-AK atliko neteisėtus veiksmus.

42. Pirmosios instancijos teismo nustatytos ginčui reikšmingos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą atmesti kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl Konvencijos nuostatų ar teismų praktikos, suformuotos tokio pobūdžio bylose, tarp jų – ir EŽTT praktika, suformuota 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), pažeidimo.

43. Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai ir bylos aplinkybės nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris priimtas teisingai taikius materialiosios ir procesinės teisės normas. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė