bfe2ace7-f844-4677-8577-e393c00a1dd1 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. 2A-1908/2013Proceso Nr. 2-55-3-02308-2011-2                                                                                     Procesinio sprendimo kategorijos: 35.3.6.; 37. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. lapkričio 6 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Danutės GasiÅ«nienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „FF lizingas“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, ieÅ¡kinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „FF lizingas“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė :I. Ginčo esmė IeÅ¡kovas kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovo 6 911 101,06 Lt skolÄ ir              6 procentų procesines palÅ«kanas. IeÅ¡kovas nurodė, jog 2002 m. gruodžio 6 d. pareiÅ¡kimu atsakovas atliko prieÅ¡prieÅ¡inių vienarÅ«Å¡ių reikalavimų įskaitymÄ , kuriuo, pažeisdamas Ä®monių bankroto įstatymo (1997-06-17 redakcija, Nr.VIII-270) 14 straipsnio 6 dalies 3 punktÄ , siekė iÅ¡vengti savo prievolės sumokėti LAB „Oruva“ 6 911 101,06 Lt už įsigytÄ kilnojamÄ jį turtÄ .

Šį įskaitymÄ Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. spalio 24 d. nutartimi pripažino neteisėtu ir panaikino (civilinė byla Nr.3K-3-529/2006). Kasacinės instancijos teismo nutarties pagrindu ieÅ¡kovas 2008 m. liepos 2 d. kreipėsi į AB „Oruva“ bankroto bylÄ nagrinėjusį teismÄ , kuris 2011 m. kovo 23 d. nutartimi (civilinė byla Nr.2-24-71/2011) perdavė ieÅ¡kovui likviduotos AB „Oruva“ reikalavimo teises, tarp jų ir reikalavimo teisę į 6 911 101,06 Lt, kuriuos UAB „FF lizingas“ liko skolingas AB „Oruva“ pagal 2002 m. rugsėjo 6 d. pirkimo-pardavimo ne varžytynėse sutartį, 2002 m. rugsėjo 16 d. papildomÄ susitarimÄ prie Å¡ios sutarties ir pagal 2002 m. lapkričio 20 d. iÅ¡raÅ¡ytas sÄ skaitas.

IeÅ¡kovas teigia, kad atsakovas iÅ¡ esmės neginčija reikalavimo teisės pagrindo, neneigia nei paties skolos egzistavimo fakto, nei to, kad suėjęs terminas įvykdyti prievolę, nes pats atliko 2002 m. gruodžio 6 d. vienaÅ¡alį prieÅ¡prieÅ¡inių reikalavimų įskaitymÄ bankroto byloje, kurį vėliau panaikino kasacinės instancijos teismas. Todėl yra pagrindas teigti Å¡ioje byloje egzistuojant prejudicinius faktus, dėl ko ieÅ¡kovui papildomai įrodinėti tinkamo prievolės įvykdymo atsakovui fakto nėra bÅ«tina – teismų sprendimuose konstatuota, jog yra 6 911 101,06 Lt ieÅ¡kovo reikalavimo teisė į UAB „FF lizingas“ ir atsakovas tokios skolos egzistavimo neginčija.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 25 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino – priteisė ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovo 6 911 101,06 Lt skolÄ ir 6 procentų procesines palÅ«kanas. Teismas nurodė, kad Å iaulių apygardos teismas 2011 m. kovo 23 d. nutartimi (civilinė byla Nr.2-24-71/2011) perdavė ieÅ¡kovui likviduotos dėl bankroto AB „Oruva“ reikalavimo teises, tarp jų ir reikalavimo teisę į 6 911 101,06 Lt, kuriuos UAB „FF lizingas“ liko skolingas pagal 2002 m. rugsėjo 6 d. pirkimo-pardavimo ne varžytynėse sutartį, 2002 m. rugsėjo 16 d. papildomÄ susitarimÄ prie Å¡ios sutarties ir pagal 2002 m. lapkričio 20 d. iÅ¡raÅ¡ytas sÄ skaitas.

Å i Å iaulių apygardos teismo nutartis yra įsiteisėjusi, todėl teismas sprendė esant pakankamÄ pagrindÄ konstatuoti faktÄ , kad ieÅ¡kovas turi reikalavimo teisę į atsakovÄ dėl 6 911 101,06 Lt skolos likviduotai AB „Oruva“. Teismas pažymėjo, kad nepaisant to, jog nagrinėjant civilinę bylÄ Nr. 2-24-71/2011 atsakovas nedalyvavo, tačiau minėtoje teismo nutartyje nustatytas faktas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudicinis faktas), kadangi toje byloje nagrinėtas klausimas yra glaudžiai susijęs su AB „Oruva“ bankroto byla, kurioje aktyviai dalyvavo ir UAB „FF lizingas“.

Dėl to teismas sprendė, kad aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr.2-24-71/2011, iÅ¡ naujo nereikia įrodinėti (CPK 182 str. 2 p.). Teismas sprendė, kad atsakovo 6 911 101,06 Lt skolos AB „Oruva“ faktas patvirtintas atsakovo veiksmais jam atlikus 2002 m. gruodžio 6 d. vienaÅ¡alį prieÅ¡prieÅ¡inių reikalavimų įskaitymÄ AB „Oruva“ bankroto byloje, kurį vėliau panaikino kasacinės instancijos teismas. Nepripažindamas skolos fakto, atsakovas nebÅ«tų siekęs prievolės pasibaigimo įskaitymu (CK 6.130-6.140 str.), o bÅ«tų teisme ginčijęs tokiÄ skolÄ .

Teismas sprendė, jog yra pakankamas pagrindas iÅ¡vadai, kad skolos faktas yra įrodytas ir ieÅ¡kovui papildomai įrodinėti tinkamo ir savalaikio prievolės įvykdymo atsakovui fakto nėra bÅ«tina (CPK 178, 187 str.). Teismas pažymėjo, kad atsakovo pateiktos ir ieÅ¡kovo 2008 m. liepos 1 d. patikslintame praÅ¡yme Å iaulių apygardos teismui civilinėje byloje Nr. B2-301-267/2006 nurodytos įkeitimo sutartys yra galiojančios, byloje nėra duomenų, kad jos bÅ«tų nuginčytos ar ginčijamos, o ieÅ¡kovas apie savo įkeitimu užtikrintus reikalavimus AB „Oruva“ bankroto byloje dar 2001 m. kovo 23 d. raÅ¡tu Nr. 43-1098 (2 t., 130-132 b. l.) informavo bankroto administratoriaus įgaliotÄ atstovÄ .

Teismas pripažino nepagrįstais atsakovo argumentus, jog nagrinėjama civilinė byla turėtų bÅ«ti nutraukta CPK 293 straipsnio 1 ir 3 punktų ir/ar 9 punkto pagrindais, o teismui nutarus, kad nėra pagrindų nutraukti bylÄ minimais pagrindais, ieÅ¡kinys turėtų bÅ«ti paliktas nenagrinėtas CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir/ar 12 punkto pagrindais. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad ieÅ¡kovas neturi materialinio pagrindo reikÅ¡ti ieÅ¡kinį, ir nurodė, kad pareikÅ¡damas ieÅ¡kinį nagrinėjamoje byloje dėl skolos priteisimo ieÅ¡kovas vadovaujasi Å iaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartimi, kuria ieÅ¡kovui buvo perduotos reikalavimo teisės į atsakovÄ ir kuri yra įsiteisėjusi ir galiojanti.

Dėl Å¡ių priežasčių atmetė atsakovo praÅ¡ymÄ nutraukti bylÄ CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu. Teismas sprendė, kad atsakovas taip pat nepagrįstai praÅ¡o nutraukti nagrinėjamÄ bylÄ CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu, motyvuodamas tuo, kad įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje dėl proceso atnaujinimo (bylos Nr. 2-260/2012), yra konstatuota, jog ieÅ¡kovas neturi materialios reikalavimo teisės į atsakovÄ , kurios pagrindu jis galėtų grįsti ieÅ¡kinio reikalavimÄ nagrinėjamoje byloje.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartis buvo priimta civilinėje byloje, kurioje dalyvavo kitos Å¡alys, buvo skirtingas reikalavimų pagrindas ir dalykas. Atsakovas praÅ¡o nutraukti bylÄ ir kitais CPK nurodytais atvejais (CPK 293 str. 9 p.) arba ieÅ¡kinį palikti nenagrinėtÄ CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu, motyvuodamas tuo, kad ieÅ¡kovas neturi materialiosios reikalavimo teisės atsakovui, todėl teismas turi teisę ir pagrindÄ atsisakyti ginti tokias apsimestines deklaruojamas ieÅ¡kovo teises.

Teismas sprendė, kad atsakovo teiginiai apie tariamÄ ieÅ¡kovo piktnaudžiavimÄ teise yra nepagrįsti, kad atsakovas klaidina teismÄ , teigdamas, jog ikiteisminį tyrimÄ atlikusios institucijos nustatė žinomai melagingus AB Turto bankÄ atstovavusių asmenų pareiÅ¡kimus (teiginius) procesiniuose dokumentuose, siekiant iÅ¡vengti atsakomybės dėl nusikalstamos veiklos BAB „Oruva“ kreditorių susirinkime ir likvidacinėje komisijoje. Atsakovas praÅ¡o palikti ieÅ¡kinį nenagrinėtÄ ir CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, tačiau Å¡ios normos taikymui teismas taip pat nenustatė pagrindo, nes Å iaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartis, kuria ieÅ¡kovui perduotos reikalavimo teisės į atsakovÄ , nėra nei panaikinta, nei pakeista, kas yra konstatuota ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartyje, paliekant nepakeistÄ Å iaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutartį, kuria atmestas UAB „FF lizingas“ praÅ¡ymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-24-71/2011.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Atsakovas apeliaciniu skundu praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimÄ panaikinti; nutraukti civilinę bylÄ CPK 293 straipsnio 1 ir 3 punkto ir/ar 9 punkto pagrindais; teismui nutarus, kad nėra pagrindų nutraukti bylÄ praÅ¡o palikti ieÅ¡kinį nenagrinėtÄ CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 p ir/ar 12 punktų pagrindais; priimti atskirÄ jÄ nutartį dėl galbÅ«t nusikalstamų ieÅ¡kovo atstovų veikų ir praneÅ¡ti prokurorui. Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:1.

Priimdamas skundžiamÄ sprendimÄ teismas nepagrįstai vadovavosi Å iaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartimi, nes Lietuvos apeliacinio teismas 2012 m. sausio 19 d. nutartimi nustatė, jog Å iaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartimi neiÅ¡spręstas LAB „Oruva“ turto paskirstymo klausimas ir kad Å¡i nutartis negali sukelti teisinių padarinių iÅ¡ JAR iÅ¡registruotai AB „Oruva“, jos kreditoriams ir debitoriams. Tai rodo teismo Å¡aliÅ¡kumÄ (CPK 21 str. pažeidimas).2. Teismas dėl žemiau iÅ¡vardintų aplinkybių neturėjo pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovas turėjo materialinį pagrindÄ reikÅ¡ti ieÅ¡kinį, todėl atmestini visi teismo teiginiai dėl atsakovo praÅ¡ymų nutraukti bylÄ CPK 293 str. 1 p., 3 p. ir/ar 9 p. pagrindais ar ieÅ¡kinį palikti nenagrinėtÄ CPK 296 str. 1 d. 4 p. ir/ar 12 p. pagrindais netenkinimo.

Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartimi nustatyti ir iÅ¡aiÅ¡kinti svarbÅ«s dalykai Å¡ioje byloje: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-3-529/2006 iÅ¡sprendė tik sandorių, sudarytų tarp AB „Oruva“ ir UAB „Oruva“ ir Ko, taip pat tarp AB „Oruva“ ir UAB „Parex lizingas“ (po teisių perėmimo - UAB „FF lizingas“) dėl prieÅ¡prieÅ¡inių reikalavimų įskaitymo, negaliojimo klausimÄ . Tačiau nesprendė klausimo dėl AB „Oruva“ reikalavimo teisių į UAB „Oruva“ ir Ko bei UAB „FF lizingas“ pagrįstumo ir dydžio.

Civilinio proceso tvarka nepatvirtinus LAB „Oruva“ reikalavimo teisių į UAB „Oruva“ ir Ko bei UAB „FF lizingas“, nėra pagrindo spręsti klausimo dėl turto, kuris nėra priteistas likviduotos AB „Oruva“ ar jos teisių perėmėjų naudai paskirstymo tarp įmonės kreditorių. Negalima daryti iÅ¡vados, kad Å iaulių apygardos teismas 2011 m. kovo 23 d. nutartimi nusprendė dėl UAB „FF Lizingas” materialiųjų teisių ar pareigų. Å iÄ iÅ¡vadÄ Lietuvos apeliacinis teismas grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas civilinėje byloje Nr.2-24-71/2011 nesprendė klausimo dėl LAB „Oruva“ turto paskirstymo, civilinio proceso tvarka nėra iÅ¡spręsti Å¡ių reikalavimo teisių pagrįstumo ir dydžio klausimai.3.

Teismas nepasisakė dėl atsakovo nurodytų aplinkybių, kad ieÅ¡kovas sÄ moningai pateikė žinomai melagingus duomenis apie neegzistuojančiÄ 2002 m. rugsėjo 6 d. BAB „Oruva“ ir UAB „Parex Lizingas“ pirkimo-pardavimo ne varžytinėse sutartį Nr.2002/09/09/02 ir Å¡ios sutarties 2002 m. rugsėjo 16 d. papildomÄ susitarimÄ , kurių atsakovas ir AB „Oruva“ nepasirašė.4. Teismas konstatavo, kad ieÅ¡kovo ir AB „Oruva“ sudarytos įkeitimo sutartys yra galiojančios ir nenuginčytos.

IeÅ¡kovas įkeitimo sutarčių nepateikė. Ä®keitimo sutartyse nurodytų įkeistų daiktų sÄ raÅ¡o palyginimas su atsakovo iÅ¡ BAB „Oruva“ pirkto turto sÄ raÅ¡u patvirtina, kad atsakovas nepirko iÅ¡ AB „Oruva“ nė vieno turtinio vieneto, kuris bÅ«tų buvęs įkeistas ieÅ¡kovui. IeÅ¡kovas Å¡io argumento nepaneigė, o teismas, pažeisdamas CPK 14 straipsnio 1 dalį ir 235 straipsnio 1 dalį reikalavimus, dėl Å¡ių argumentų ir pateiktų įrodymų nepasisakė, jų netyrė.5.

Teismas netyrė ir nepasisakė dėl atsakovo pateiktų įrodymų, kad ieškovas pagal 1996 m. spalio 2 d. ir 1998 m. sausio 15 d. finansų ministerijos ir AB „Oruva“ turto įkeitimo sutartis neturi pirmumo teisės prieš kitus BAB „Oruva“ kreditorius, todėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartimi, reikalavimas turėtų būti perleistas pirmos, o ne trečios eilės kreditoriui.6. Teismas nepasisakė ir dėl atsakovo argumentų, kad po Šiaulių apygardos teismo 2005 m. kovo 30 d. nutarties AB „Oruva“ bankroto byloje nenustačiusios teisių ir pareigų perėmėjo, 2005 m. kovo 31 d. AB „Oruva“ buvo išregistruota iš JAR ir jos prievolės baigiasi.7.

Teismas, neanalizavęs ir nevertinęs atsakovo argumentų ir įrodymų dėl ieÅ¡kovo piktnaudžiavimo teise (žinomai melagingų duomenų teismams teikimas apie tai, kad atsakovas pirko iÅ¡ AB „Oruva“ tariamai ieÅ¡kovui įkeistÄ turtÄ , siekiant atlikti veikas, turinčias sukčiavimo požymių - galimai nusikalstamai įgyti 6 911 101,06 Lt reikalavimo teisę ir prisiteisti jos pagrindu iÅ¡ atsakovo Å¡iÄ sumÄ ), juos atmetė, pažeisdamas CPK 14 straipsnio 1 dalį ir 235 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

IeÅ¡kovas praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti, teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atsiliepime į apeliacinį skundÄ nurodo Å¡iuos argumentus:

1. Byloje nustatyta, kad UAB „FF lizingas“ 2002 m. gruodžio 6 d. pareiÅ¡kimu Nr. 01-1429 atliko prieÅ¡prieÅ¡inių vienarÅ«Å¡ių reikalavimų įskaitymÄ , kuriuo pažeidžiant Ä®BÄ® (1997-06-17 redakcija, Nr. VIII-270) 14 straipsnio 6 dalies 3 punktÄ , siekė iÅ¡vengti savo prievolės sumokėti LAB „Oruva“ 6 911 101,06 Lt už įsigytÄ iÅ¡ Å¡ios įmonės kilnojamÄ jį turtÄ . Å is įskaitymas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2006, buvo pripažintas neteisėtu, pažeidžiančiu imperatyvias Ä®BÄ® (1997 m. redakcija) nuostatas, ir panaikintas.

Å ioje kasacine tvarka iÅ¡nagrinėtoje civilinėje byloje jos Å¡alių teisėmis dalyvavo tiek ieÅ¡kovas, tiek apeliantas - pastarasis nereiÅ¡kė jokių atsikirtimų ar prieÅ¡taravimų apie tariamai jo atžvilgiu netinkamai nurodytÄ skolinį pagrindÄ (ne tokios datos ar numerio sutartį). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas vertintinas kaip prejudicinis faktas ir tokios aplinkybės nereikia iÅ¡ naujo nurodinėti (CPK 182 str. 1 d. 2 p.).2. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. sausio 19 d. nutartimi nesprendė ir nepanaikino Å iaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesÄ dėl Å iaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutarties.

IeÅ¡kovas vadovaujasi įsiteisėjusia Å iaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartimi. Apeliacinės instancijos teismas 2012 m. sausio 19 d. nutartyje nurodė, kad ieÅ¡kovas savo laiku inicijavo proceso atnaujinimÄ AB „Oruva“ byloje, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas, civilinėje byloje Nr. 2-113/2007 palikdamas nepakeistÄ pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta atnaujinti procesÄ , iÅ¡aiÅ¡kino, jog įmonės pasibaigimas neužkerta kelio įmonės kreditoriams, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti AB „Oruva“ bankroto byloje, pretenduoti į naujai atsiradusį bankrutavusios įmonės turtÄ .

3. Teismo motyvai dėl atsisakymo nutraukti Å¡iÄ bylÄ ar ieÅ¡kinį palikti nenagrinėtÄ yra pagrįsti. Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-260/2012 ir nagrinėjamoje byloje yra skirtingos Å¡alys, skirtingas reikalavimų pagrindas ir dalykas, dėl Å¡ios priežasties nėra pagrindo taikyti atsakovo praÅ¡omo bylos nutraukimo pagrindo (CPK 293 str. 3 d.). Dėl CPK 293 straipsnio 9 punkto, 296 straipsnio 1 dalies 12 punkto taikymo teisės doktrinoje nurodoma, kad CPK 293 straipsnio 9 punktas nustato, jog bylÄ galima nutraukti tik kitais CPK nurodytais atvejais.

Tai reiÅ¡kia, kad CPK nurodytų bylų nutraukimo pagrindų sÄ raÅ¡as yra iÅ¡samus ir plečiamai neaiÅ¡kinamas, jeigu pačiame CPK nenustatyta kitaip. Baigtinį bylos nutraukimo pagrindų sÄ raÅ¡o nustatymÄ lemia sunkÅ«s bylos nutraukimo teisiniai padariniai, užkertantys galimybę kreiptis į teismÄ su analogiÅ¡ku pareiÅ¡kimu.4. Pagrindo taikyti CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktÄ taip pat nėra, kadangi teisiÅ¡kai reikÅ¡minga aplinkybė civilinėje byloje Nr. 2-24-71/2011 yra ta, kad Å iaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartis, kuria ieÅ¡kovui perduotos reikalavimo teisės į atsakovÄ nėra nei panaikinta, nei pakeista – tai konstatuota ir rezoliucinėje Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutarties dalyje.5.

Å iaulių apygardos teismas 2011 m. kovo 23 d. nutartimi civilinėje byloje perduodamas ieÅ¡kovui reikalavimo teisę tinkamai įvertino aplinkybę, kad Finansų ministerija yra kreditorius, kurio reikalavimai užtikrinti įkeitimu. Ä®keitimo teisę patvirtinantys dokumentai buvo pateikti bankroto bylÄ nagrinėjusiam ir reikalavimo teisę ieÅ¡kovui perdavusiam Å iaulių apygardos teismui, todėl apelianto motyvai dėl neegzistuojančios įkeitimo teisės, vertintini kaip bandymas grįžti jau prie tos pačios instancijos teismo iÅ¡spręstų klausimų, kÄ imperatyviai draudžia įstatymas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Byloje nustatyta, kad Å iaulių apygardos teismo 2001 m. sausio 30 d. nutartimi AB „Oruva“ buvo iÅ¡kelta bankroto byla pagal Finansų ministerijos, kuriÄ atstovavo AB Turto bankas, ieÅ¡kinį. Å iaulių apygardos teismas 2005 m. kovo 30 d. nutartimi bankroto byloje Nr. B2-301-267/2006 nutarė užbaigti AB „Oruva“ bankroto procedÅ«rÄ , patvirtinti patikslintus kreditorių reikalavimus, kurių suma – 212 599 080,55 Lt, ir iÅ¡registruoti AB „Oruva“ iÅ¡ įmonių registro (1 t., 137-150 b. l.).

AB „Oruva“ 2005 m. kovo 31 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro, kaip bankrutavusi (3 t., 14 b. l.). Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 21 d. nutartimi buvo ištaisytas minėtoje byloje 2005 m. kovo 30 d. priimtoje nutartyje įsivėlęs rašymo apsirikimas, nurodant, kad šia nutartimi buvo patvirtinti antros eilės Finansų ministerijos 104 200 105,57 Lt kreditorinis reikalavimas bei AB Turto banko 49 824 324,68 Lt kreditorinis reikalavimas.Tarp UAB „Parex lizingas“ ir AB „Oruva“ 1999 m. rugsėjo 29 d. buvo sudaryta faktoringo sutartis Nr. C-DTJ-99-0015, kuri 2002 m. spalio 31 d. buvo nutraukta.

UAB „Parex lizingas“ 2002 m. gruodžio 6 d. raÅ¡tu Nr. 01-1429 įskaitė pagal 2002 m. rugsėjo 6 d. pirkimo-pardavimo ne varžytinėse sutartį Nr. 2002/09/06/02, 2002 m. rugsėjo 19 d. papildomÄ susitarimÄ prie sutarties ir iÅ¡raÅ¡ytas PVM sÄ skaitas faktÅ«ras UAB „Parex lizingas“ mokėtinÄ bankrutavusiai AB „Oruva“      6 911 101,06 Lt sumÄ , kaip dalies BAB „Oruva“ skolos UAB „Parex lizingas“ pagal 1999 m. rugsėjo 29 d. faktoringo sutartį Nr. C-DTJ-0015 dengimÄ .Lietuvos Aukščiausias Teismas, iÅ¡nagrinėjęs Finansų ministerijos kasacinį skundÄ dėl Å iaulių apygardos teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 24 d. nutarties peržiÅ«rėjimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo Finansų ministerijos, atstovaujamos AB „Turto bankas“, ieÅ¡kinį atsakovams likviduojamai AB „Oruva“, UAB „Oruva“ ir Ko, UAB „Parex lizingas“ ir trečiajam asmeniui UAB „RRD“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, 2006 m. spalio 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2006, kasacinį skundÄ tenkino, Å iaulių apygardos teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimÄ ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 24 d. nutartį pakeitė – sprendimo ir nutarties dalį, kuria ieÅ¡kovo ieÅ¡kinys atmestas, panaikino – ieÅ¡kinį tenkino, pripažino BAB „Oruva“ sudarytus sandorius negaliojančiais, tarp jų ir BAB „Oruva“ ir UAB „Parex lizingas“ reikalavimų, kurių dydis 6 911 101,06 Lt, įskaitymÄ pagal 2002 m. gruodžio 6 d. vienaÅ¡alį UAB „Parex lizingas“ pareiÅ¡kimÄ Nr. 01-1429 (1 t., 10-15).Å iaulių apygardos teismas 2011 m. kovo 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-24-71/2011, tenkino Finansų ministerijos praÅ¡ymÄ patikslinti turto paskirstymÄ likviduotos AB „Oruva“ bankroto byloje ir perdavė Finansų ministerijai likviduotos dėl bankroto AB „Oruva“ reikalavimo teises į skolininkus, tarp jų ir 6 911 101,06 Lt reikalavimo teisę į UAB „Parex lizingas“ pagal 2002 m. rugsėjo 6 d. pirkimo-pardavimo ne varžytynėse sutartį Nr. 2002/09/06/02, 2002 m. rugsėjo 16 d. papildomÄ susitarimÄ prie Å¡ios sutarties bei pagal 2002 m. lapkričio 20 d. iÅ¡raÅ¡ytas PVM sÄ skaitas faktÅ«ras ir 2002 m. rugsėjo 30 d. iÅ¡raÅ¡ytas sÄ skaitas faktÅ«ras, įsigijus kilnojamÄ jį turtÄ iÅ¡ LAB „Oruva“ (1 t., 16 b. l.).UAB „FF Lizingas“ apskundė Å iaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartį, prašė jÄ Â panaikinti, įtraukti į bylÄ trečiaisiais asmenimis UAB „FF lizingas” ir UAB „Oruva“ ir Ko bei prie Å¡ios bylos prijungti AB “Oruva” bankroto bylÄ Nr. B2-301-267/2006.

Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. gegužės 5 d. nutartimi apeliacinį procesÄ nutraukė, nurodęs, kad UAB „FF lizingas“ nėra byloje dalyvaujantis asmuo, todėl neturi apeliacijos teisės (1 t., 17-18 b. l.). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nesprendžiamas klausimas dėl reikalavimo teisių į AB „Oruva“ turtÄ , atsiradusi Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus 2006 m. spalio 24 d. nutartį, įgyvendinimo, o sprendžiama tik dėl reikalavimo teisių perdavimo ir tai nesusiję su UAB „FF Lizingas“, kadangi turto patikslinimas turto masės nekeičia.

Å iaulių apygardos teismas 2011 m. lapkričio 10 d. nutartimi atmetė UAB „FF lizingas“ praÅ¡ymÄ dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-24-71/2011 (3 t., 23-28 b. l.). Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. sausio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr.2-260/2012, Å iaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutartį paliko nepakeistÄ (3 t., 115-119 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas Å¡ioje nutartyje nurodė, jog pirmosios instancijos teismas 2011 m. kovo 23 d. nutartimi nesprendė klausimo dėl LAB „Oruva“ turto paskirstymo, tačiau nusprendė perduoti Finansų ministerijai, atstovaujamai AB Turto banko, 15 918 151,01 Lt likviduotos AB „Oruva“ reikalavimo teises į debitorius UAB „Oruva“ ir ko bei UAB „FF lizingas“.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad po bankrutavusios įmonės iÅ¡registravimo iÅ¡ vieÅ¡o registro paaiÅ¡kėjus, kad įmonė gali turėti reikalavimo teises, visų pirma, turi bÅ«ti iÅ¡spręstas klausimas dėl Å¡ių teisių pagrįstumo ir dydžio. Å iaulių apygardos teismas 2011 m. kovo 23 d. nutartimi negalėjo pakeisti ir nepakeitė Å¡io teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartimi patvirtinto UAB „FF lizingas“ kreditorinio reikalavimo tenkinimo eilės ir dydžio užbaigiant AB „Oruva“ bankroto bylÄ , todėl 2011 m. kovo 23 d. nutartis apskritai negali sukelti teisinių padarinių įmonei, jos kreditoriams ir debitoriams.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas 2006 m. spalio 24 d. nutartimi iÅ¡sprendė tik sandorių dėl prieÅ¡prieÅ¡inių reikalavimų įskaitymo, negaliojimo klausimÄ , tačiau nesprendė dėl AB „Oruva“ reikalavimo teisių į UAB „Oruva“ ir Ko ir UAB „Parex lizingas“ pagrįstumo ir dydžio. Civilinio proceso tvarka nepatvirtinus LAB „Oruva“ reikalavimo teisių į UAB „Oruva“ ir Ko bei UAB „FF lizingas“, nėra pagrindo spręsti klausimo dėl turto, kuris nėra priteistas LAB „Oruva“ ar jos teisių perėmėjų naudai, paskirstymo tarp įmonės kreditorių.Nagrinėjamoje byloje ieÅ¡kovas LR finansų ministerija 6 911 101,06 Lt skolos reikalavimÄ likviduotos dėl bankroto AB „Oruva“ skolininkui UAB „FF lizingas“ grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-529/2006, ir Å iaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr.2-24-71/2011, nustatytais faktais, turinčiais prejudicinę reikÅ¡mę nagrinėjamai bylai.

Atsakovo skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieÅ¡kinį patenkino.Apeliantas nesutinka su teismo iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovas turėjo materialinį teisinį pagrindÄ reikÅ¡ti ieÅ¡kinį dėl skolos iÅ¡ atsakovo priteisimo. Teisėjų kolegija iÅ¡ dalies su Å¡iais apelianto argumentais sutinka. IeÅ¡kovo materialinį teisinį reikalavimÄ kreiptis į teismÄ dėl skolos priteisimo iÅ¡ atsakovo pirmosios instancijos teismas grindė Å iaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-24-71/2011, kuria ieÅ¡kovui buvo perduotos LAB „Oruva“ reikalavimo teisės į UAB „Oruva ir Ko“ bei UAB „Parex lizingas“.

Teismas sprendė, kad Å¡i nutartis yra įsiteisėjusi ir turi prejudicinę reikÅ¡mę atsakovui, nors byloje jis ir nedalyvavo. AiÅ¡kindamas CPK normas dėl prejudicinių faktų taikymo, kasacinis teismas laikosi Å¡ių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galiÄ tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, iÅ¡skyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas bÅ«tų reikÅ¡mingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012).

Taigi prejudicinių faktų taisyklės taikymui reikÅ¡minga ne tik tai, kad sprendimas įsiteisėjęs, priimtas byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, bet ir tai, jog pirmesnėje byloje nustatyti faktai buvo tos bylos įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas minėtoje byloje nedalyvavo, o nutartis buvo priimta netiriant ir nevertinant LAB „Oruva“ materialinio reikalavimo UAB „Parex lizingas“ pagrįstumo, todėl dėl Å¡ios priežasties minėta nutartis nagrinėjamai bylai neturi prejudicinės reikÅ¡mės. Å iaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-24-71/2011, kuria ieÅ¡kovui buvo perduotos AB „Oruva“ 6 911 101,06 Lt reikalavimo teisės į UAB „Parex lizingas“, prejudicialumÄ nagrinėjamai bylai pirmosios instancijos teismas grindė Å¡ios nutarties įsiteisėjimu ir galiojimu.

Å iuo aspektu Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors minėta nutartis aukÅ¡tesnės instancijos teismo nebuvo panaikinta, tačiau jos galiojimui ir taikymui įtakos turi Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-260/2012, kurioje teisėjų kolegija, įžvelgdama vieÅ¡ojo intereso buvimÄ , pasisakė dėl Å iaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutarties teisinės galios ir reikÅ¡mės. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas UAB „FF Lizingas“ atskirÄ jį skundÄ dėl Å iaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutarties, kuria atmestas praÅ¡ymas dėl proceso atnaujinimo ir panaikintos taikytos laikinosios priemonės, priimtos civilinėje byloje Nr. A2-1238-154/2011 pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „FF Lizingas“ praÅ¡ymÄ dėl proceso civilinėje byloje Nr. 2-24-71/2011 atnaujinimo, 2012 m. sausio 19 d. nutartyje konstatavo, kad Å iaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartis nesukėlė teisinių padarinių; kad žemesnės instancijos teismas, neiÅ¡sprendęs LAB „Oruva“ reikalavimo teisių pagrįstumo ir dydžio klausimų, nepagrįstai sprendė vieno iÅ¡ LAB „Oruva“ kreditoriaus praÅ¡ymÄ dėl reikalavimo teisių į likviduotos įmonės debitorius.

Lietuvos apeliacinis teismas taip pat nurodė, kad įtraukus visus suinteresuotus asmenis į vienÄ bylÄ , joje turi bÅ«ti sprendžiami LAB „Oruva“ kreditorių ar jų vardu veikusio LAB „Oruva“ turto administratoriaus pateiktų atitinkamų reikalavimų įmonės debitoriams UAB „Oruva“ ir ko bei UAB „FF lizingas“ pagrįstumo bei dydžio klausimai; teismui pripažinus LAB „Oruva“ kreditoriams teisę į tam tikrÄ debitorių UAB „Oruva“ ir ko bei UAB „FF lizingas“ prievolių dydį, turi bÅ«ti sprendžiamas klausimas dėl priteisto turto iÅ¡ debitorių paskirstymo tarp kreditorių; spręsdamas klausimÄ dėl turto paskirstymo, pirmosios instancijos teismas negali nustatyti kitokios kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės, nei nustatyta Å¡io teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartimi, o turi vadovautis Å¡iuo res judicata galiÄ turinčiu procesiniu sprendimu ir likviduotos įmonės turtÄ skirstyti pagal Ä®BÄ® nuostatas.

Bylos nagrinėjimo metu ir skundžiamo teismo sprendimo priėmimo metu minėta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis buvo priimta ir įsiteisėjusi. AukÅ¡tesnės instancijos teismo iÅ¡aiÅ¡kinimai žemesnės instancijos teismams yra privalomi, tačiau nagrinėdamas Å¡iÄ bylÄ pirmosios instancijos teismas į minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nurodytus iÅ¡aiÅ¡kinimus neatsižvelgė, todėl padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad Å iaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartis yra pakankamas pagrindas priteisti ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovo 6 911 101,06 Lt įsiskolinimÄ .

AB „Oruva“ bankroto byloje buvo patvirtintas antros eilės Finansų ministerijos 104 200 105,57 Lt kreditorinis reikalavimas (Å iaulių apygardos teismo 2005 m. kovo 30 d. ir 2010 m. gegužės 21 d. nutartys, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-8-71/2005). IeÅ¡kovo reikalavimo teisė AB „Oruva“ bankroto byloje kilo iÅ¡ valstybės paskolos AB „Oruva“ suteikimo, kurios įvykdymas buvo užtikrintas skolininko kilnojamojo turto įkeitimu. IeÅ¡kovas ir AB „Oruva“ 1996 m. spalio 2 d. sudarė turto įkeitimo sutartį, kuria įkaito davėjas (AB „Oruva“), užtikrindamas paskolos sutarties Nr. 170, pagal kuriÄ Finansų ministerija suteikė bendrovei 3,7 mln.

JAV dolerių paskolÄ mažo galingumo dyzelinių variklių gamybos projektui užbaigti, sÄ lygų įvykdymÄ Ä¯keitė Finansų ministerijai sutarties priede iÅ¡vardintÄ turtÄ , kuris įvertintas 13 988 998 Lt (1 t., 170-254 b. l.). IeÅ¡kovas ir AB „Oruva“ 1998 m. sausio 15 d. sudarė turto įkeitimo sutartį, kuria AB „Oruva“ įkeitė Finansų ministerijai nekilnojamÄ jį turtÄ prievolių pagal 1995 m. rugsėjo 12 d. paskolos sutartį Nr. 95, 1995 m. spalio 20 d. paskolos sutartį Nr. 10., pagal 1993 m. spalio 11 d. garantinį raÅ¡tÄ Nr. 6, 1955 m. sausio 12 d. garantinį raÅ¡tÄ Nr. 33a įvykdymui užtikrinti (2 t., 1-9 b. l.).

Pagal CK 4.198 straipsnio 1 dalį įkeitimas – daiktinė teisė į svetimÄ kilnojamÄ jį turtÄ ir turtines teises, kuria užtikrinamas esamo ar bÅ«simo turtinio įsipareigojimo įvykdymas. Skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, įkeitimo kreditorius turi teisę patenkinti savo reikalavimÄ iÅ¡ įkeisto daikto vertės pirmiau už kitus kreditorius (CK 4.198 str. 4 d.). Pagal Ä®monių bankroto įstatymo 34 straipsnį įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iÅ¡ lėšų, gautų pardavus įkeistÄ Ä¯monės turtÄ , arba perduodant įkeistÄ turtÄ .

Jei įkeistas turtas parduodamas už didesnę kainÄ negu įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintų reikalavimų suma, Å¡ių lėšų likutis skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti Å¡io įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Dėl įkeitimo objekto perleidimo ieÅ¡kovo reikalavimas iÅ¡ įkeisto turto negali bÅ«ti patenkintas, kadangi Å¡io turto pardavimo sandoriai nebuvo nuginčyti, tačiau atsiskaitymas pagal juos panaikintas, t. y. panaikintas atsakovo vienaÅ¡aliÅ¡kas prieÅ¡prieÅ¡inių vienarÅ«Å¡ių reikalavimų įskaitymas, todėl LAB „Oruva“ reikalavimas įmonės debitoriams iÅ¡liko.

Sprendžiant dėl ieÅ¡kovo teisės į LAB „Oruva“ reikalavimÄ Ä¯gijimo, svarbu nustatyti, ar ieÅ¡kovas turi pirmumo teisę prieÅ¡ kitus kreditorius. Apeliantas teisus, kad teismas nepasisakė dėl to, jog 1996 m. spalio 2 d. kilnojamojo turto įkeitimo sutartis nėra įregistruota Hipotekos registre. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad abejoti 1996 m. spalio 2 d. įkeitimo sutarties galiojimu nėra pagrindo, kadangi byloje nepateikta duomenų dėl nurodytos sutarties panaikinimo ar pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija sutinka, kad įkeitimo sutartis nėra nuginčyta, tačiau jos galiojimui turi įtakos Hipotekos įstaigų steigimo įstatymas (įstatymo redakcija, galiojusi Å iaulių apygardos teismo 2005 m. kovo 30 d. nutarties priėmimo metu, kadangi svarbu nustatyti, ar kreditorinių reikalavimų tvirtinimo metu ieÅ¡kovas turėjo įkeitimu užtikrintÄ reikalavimo teisę LAB „Oruva“), todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėto įstatymo nuostatomis, turėtų spręsti dėl Finansų ministerijos, kaip įkaito turėtojo, pirmumo teisės prieÅ¡ kitus kreditorius egzistavimo (CK 4.198 str. 4 d.).

Tai, kad tvirtinant kreditorinius reikalavimus nebuvo nurodyta ieÅ¡kovo pirmumo teisė į kreditorinių reikalavimų patenkinimÄ dėl įkeitimu užtikrintų reikalavimų, nepanaikina Ä®BÄ® 34 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galiojimo. Jeigu bÅ«tų nustatyta, kad AB „Oruva“ pardavė atsakovui ieÅ¡kovui įkeistus daiktus ir, kad ieÅ¡kovas turi pirmumo teisę prieÅ¡ kitus kreditorius, tai atsakovui parduotų įkeistų ieÅ¡kovui daiktų verte ieÅ¡kovas turėtų teisę į jo reikalavimo patenkinimÄ .

Pirmosios instancijos teismas nesprendė klausimo, ar ieÅ¡kovas turėjo iÅ¡ įkeitimo sutarties kylančiÄ pirmumo teisę į savo kreditorinio reikalavimo patekinimÄ Å iaulių apygardos teismo 2005 m. kovo 30 d. nutarties, kuria patvirtinti nepatenkinti kreditorių reikalavimai, priėmimo metu (civilinė byla Nr. B2-8-71/2005).2002 m. rugsėjo 6 d. pirkimo-pardavimo ne varžytynėse sutartimi Nr. 2002/09/06/02, 2002 m. rugsėjo 19 d. susitarimu ir pagal PVM sÄ skaitas faktÅ«ras AB „Oruva“ pardavė atsakovui įvairų kilnojamÄ jį turtÄ už 6 911 101,06 Lt (2 t., 14, 15, 16-104).

Å iaulių apygardos teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartimi ieÅ¡kovo nepatenkinti reikalavimai buvo priskirti prie antros eilės kreditorių, todėl nenustačius, ar ieÅ¡kovas turėjo iÅ¡ įkeitimo sutarties kylančiÄ pirmumo teisę į savo kreditorinio reikalavimo patekinimÄ , nenustačius jo įkeitimu užtikrintų reikalavimų apimties, negalima tenkinti ieÅ¡kinio reikalavimų ir priteisti ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kinyje nurodyto dydžio sumÄ . Darytina iÅ¡vada, kad pirmosios instancijos teismas 6 911 101,06 Lt ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovo priteisė neiÅ¡tyręs aukščiau nurodytų aplinkybių bei neatsižvelgęs į Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-260/2012, pateiktus iÅ¡aiÅ¡kinimus.

Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir netyrė, ar 2002 m. tarp AB „Oruva“ ir UAB „Parex lizingas“ sudarytais pirkimo-pardavimo sandoriais atsakovui buvo perleistas ieškovui įkeistas turtas. Tik nustačius, kad pirkimo-pardavimo sutarties dalyku buvo ieškovui įkeisti daiktai, ar jų dalis, galima būtų spręsti apie ieškovo reikalavimo teisę atsakovui. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas netyrė ir neanalizavo, todėl darytina išvada, kad nebuvo atskleista bylos esmė.

Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstÄ teismo sprendimÄ ir perduoda bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iÅ¡nagrinėti iÅ¡ esmės apeliacinės instancijos teisme. Aukščiau aptartų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas pagal byloje esančius duomenis neturi galimybių nustatyti, nes byloje reikia tirti ir vertinti naujas aplinkybes, susijusias su įkeitimo objekto perleidimu atsakovui pagal pirkimo-pardavimo sutartį bei teisės į reikalavimų, atsiradusių iÅ¡ įkeitimo sutarčių, patenkinimo iÅ¡ įkeisto turto pirmiau už kitus AB „Oruva“ pirmos eilės kreditorius galiojimÄ .

Dėl tirtinų ir vertintinų aplinkybių bei jas pagrindžiančių įrodymų gavimo galimybių, jų pobÅ«džio ir apimties byla apeliacinės instancijos teisme bÅ«tų nagrinėjama visa apimtimi naujais aspektais, todėl egzistuoja pagrindas panaikinti skundžiamÄ sprendimÄ ir bylÄ perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Nagrinėdamas bylÄ iÅ¡ naujo pirmosios instancijos teismas pirmiausia turi spręsti dėl ieÅ¡kovo pirmumo teisės prieÅ¡ kitus AB „Oruva“ kreditorius egzistavimo, taip pat turi nustatyti, ar AB „Oruva“ ir atsakovo 2002 m. rugsėjo 6 d. pirkimo-pardavimo ne varžytinėse sutartimi Nr. 2002/09/06/02, 2002 m. rugsėjo 19 d. susitarimu ir pagal PVM sÄ skaitas faktÅ«ras buvo parduoti ieÅ¡kovui įkeisti daiktai.

Tik nustatęs, kokia dalis įkeistų daiktų ir kokios vertės buvo parduoti atsakovui, teismas turės galimybę spręsti dėl ieÅ¡kovo reikalavimo dydžio. Prie ieÅ¡kovo ir AB „Oruva“ 1996 m. spalio 2 d. įkeitimo sutarties pridėtas įkeičiamų daiktų sÄ raÅ¡as (1 t., 171-254 b. l.). Byloje pateikta AB „Oruva“ ir atsakovo sudaryta pirkimo –pardavimo sutartis ir papildomas susitarimas prie sutarties (2 t. 14, 15 b. l.). Sutarties 1 punkte nurodyta, kad pardavėjas parduoda turtÄ pagal sutarties priedÄ Nr. 1, kuris yra sutarties neatskiriama dalis.

Papildomame susitarime nurodyta, kad jis skirtas iÅ¡taisyti pirkimo pardavimo ne varžytynėse sutartyje, sutarties priede ir priėmimo-perdavimo akte Nr. 01 padarytÄ klaidÄ . Sutarties priedo Nr. 1 ir priėmimo-perdavimo akto Nr. 01 byloje nėra. Å ie dokumentai turi reikÅ¡mės sprendžiant, kokie daiktai pirkimo-pardavimo sutartimi buvo parduoti atsakovui, todėl turėtų bÅ«ti iÅ¡reikalauti bylÄ nagrinėjant iÅ¡ naujo. Å ie Å¡alių sudaryti dokumentai turi bÅ«ti tiriami ir aiÅ¡kinamasi, ar AB „Oruva“ ir atsakovo sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje buvo parduoti ieÅ¡kovui įkeisti daiktai.

Atkreiptinas dėmesys, kad pirkimo –pardavimo sutartimi ir papildomu susitarimu atsakovui buvo parduota daiktų, kurių vertė 89 880,60 Lt (2 t., 14, 15 b. l.), tačiau bendra atsakovui parduotų daiktų vertė sudaro 6 911 101,06 Lt, todėl pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas, ar atsakovui parduoti daiktai buvo įkeisti ieÅ¡kovui, turėtų vertinti ne tik sutarties priedo Nr. 1 ir priėmimo-perdavimo akto Nr. 01 prie sutarties Nr. 2002-09-06-02 duomenis, bet ir PVM sÄ skaitose faktÅ«rose iÅ¡vardintus daiktus.Jeigu bylos nagrinėjimo metu bus nustatyta ieÅ¡kovo pirmumo teisė prieÅ¡ kitus kreditorius ir nustatyta, kad pirkimo-pardavimo sandoriais atsakovui buvo parduoti ieÅ¡kovui įkeisti daiktai ar jų dalis, ieÅ¡kovo reikalavimas dėl skolos priteisimo iÅ¡ atsakovo galėtų bÅ«ti tenkinamas ta apimtimi, kokios vertės atsakovui buvo parduoti ieÅ¡kovui įkeisti daiktai.

Nenustačius ieÅ¡kovo pirmumo teisės prieÅ¡ kitus kreditorius buvimo ar nenustačius, kad atsakovui buvo parduoti ieÅ¡kovui įkeisti daiktai, pirmosios instancijos teismas turėtų vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-260/2012, pateiktais iÅ¡aiÅ¡kinimais, kad LAB „Oruva“ kreditoriai turi bÅ«ti informuoti apie susidariusiÄ situacijÄ , kad įtraukus visus suinteresuotus asmenis į vienÄ bylÄ , joje turi bÅ«ti sprendžiami LAB „Oruva“ kreditorių reikalavimų įmonės debitoriams pagrįstumo bei dydžio klausimai, kad spręsdamas klausimÄ dėl turto paskirstymo, pirmosios instancijos teismas negali nustatyti kitokios kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės, nei nustatyta Å¡io teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartimi, o turi vadovautis Å¡iuo res judicata galiÄ turinčiu procesiniu sprendimu ir likviduotos įmonės turtÄ skirstyti pagal Ä®BÄ® nuostatas.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadai, kad byloje yra pakankamai duomenų, kurių pagrindu galima konstatuoti UAB „Parex lizingas“ 6 911 101,06 Lt skolÄ LAB „Oruva“. Paties atsakovo veiksmai, jam 2002 m. gruodžio 6 d. atliekant prieÅ¡prieÅ¡inių vienarÅ«Å¡ių reikalavimų įskaitymÄ Nr. 01-1429, patvirtina skolos faktÄ ir jos dydį pagal 2002 m. rugsėjo 6 d. pirkimo-pardavimo ne varžytynėse sutartį Nr. 2002/09/06/02, 2002 m. rugsėjo 19 d. papildomÄ susitarimÄ prie sutarties ir PVM sÄ skaitas faktÅ«ras, todėl yra pagrindas iÅ¡vadai, kad UAB „Parex lizingas“ skolos faktas ir dydis LAB „Oruva“ yra nustatytas, tačiau vien iÅ¡ to spręsti, kad visa Å¡i likviduotai AB „Oruva“ turinti priklausyti reikalavimo suma atitenka ieÅ¡kovui, nėra pagrindo.

Priteisti ieÅ¡kovui nurodyto dydžio skolÄ neiÅ¡siaiÅ¡kinus, ar ieÅ¡kovas turi pirmumo teisę, kylančiÄ iÅ¡ įkeitimo sutarčių, prieÅ¡ kitus kreditorius, nėra pagrindo.Apeliantas neteisus, kad teismas sprendimÄ grindžia neegzistuojančia BAB „Oruva“ ir UAB „Parex lizingas“ 2002 m. rugsėjo 6 d. pirkimo-pardavimo ne varžytynėse sutartimi Nr. 2002/09/09/02. IÅ¡ bylos medžiagos akivaizdu, kad tiek ieÅ¡kovas, tiek teismas vertindami BAB „Oruva“ ir atsakovo sudarytÄ pirkimo-pardavimo ne varžytinėse sutartį, turi omenyje bÅ«tent atsakovo nurodytÄ sutartį Nr. 2002/09/06/02, o ne kokį nors kitÄ Å¡alių susitarimÄ .

Tai, kad ieÅ¡kovo ir teismo procesiniuose dokumentuose nurodytas sutarties numeris yra su vieno skaičiaus klaida vertintina akivaizdžiu raÅ¡ymo apsirikimu, o ne melagingų duomenų pateikimu. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadoms apie bylos nutraukimo ar ieÅ¡kinio palikimo nenagrinėto pagrindų nebuvimÄ . Dėl apeliacinio skundo argumentų Å¡iuo aspektu teisėjų kolegija detaliau nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ .

Apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).Atsižvelgdama į tai, kad byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija nesprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimÄ panaikinti ir bylÄ perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo. Teisėjai                                                                            Danutė GasiÅ«nienė              Danguolė Martinavičienė          Egidijus Žironas