I-261-48-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

Administracinė byla Nr. I261-48/2012

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00121-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 17.1

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka susipažinusi su pareiškėjo Druskininkų miesto apylinkės teismo prašymu ištirti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2008 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 4-617 redakcija) dalies bei Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2010 m. spalio 25 d. įsakymo Nr. 1-297 redakcija) dalies teisėtumą,

n u s t a t ė:

I. Druskininkų miesto apylinkės teismas nagrinėdamas civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“, veikiančio per filialą „Druskininkų šiluma“, patikslintą ieškinį atsakovei V. M. Z. dėl skolos už šilumos energiją, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir atsakovės V. M. Z. priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Litesko“, veikiančiam per filialą „Druskininkų šiluma“, dėl šilumos kiekio apskaičiavimo ir šildomo ploto nustatymo, 2012 m. lapkričio 6 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar:

1) Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2008 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 4-916 redakcija) (toliau – ir Taisyklės, galiojusios iki 2010 m. lapkričio 12 d.) IX skirsnio „Šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų šilumos vartotojų iniciatyva“ 79, 84, 87, 89, 90, 91, 92 ir 93 punktai tam tikra apimtimi neprieštarauja Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 29 straipsnio 1 ir 3 dalims, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) (toliau – ir Statybos įstatymas) 2 straipsnio 21 daliai, 20 straipsnio 11 daliai, 23 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktams, 24 straipsnio 2 ir 3 dalims, Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio įgyvendinimo“ (redakcija, galiojanti nuo 2010 m. spalio 10 d.) 1.2.18 punktui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 98 straipsnio 1 daliai;

2) Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2010 m. spalio 25 d. įsakymo Nr. 1-297 redakcija) (toliau – ir Taisyklės, galiojančios nuo 2010 m. lapkričio 1 d.) VIII skyriaus „Šilumos įrenginių atjungimas nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojo iniciatyva“ 105.1, 114, 117, 120, 121, 122, 123 ir 124 punkto nuostatos tam tikra apimtimi neprieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 ir 3 dalims, Statybos įstatymo 2 straipsnio 21 daliai, 23 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktams, 24 straipsnio 2 ir 3 dalims, Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio įgyvendinimo“ (redakcija, galiojanti nuo 2010 m. spalio 10 d.) 1.2.18 punktui ir Konstitucijos 98 straipsnio 1 daliai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

II. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 20 str. 1 d. 3 p.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio 1 dalis nustato, jog bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. Taigi šios nuostatos pagrindu konstatuotina, jog bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas atitinkamo administracinio teismo gali prašyti ištirti tik tokio norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumą, kuris turėtų būti taikomas jo nagrinėjamoje individualioje byloje.

Reikalavimus bendrosios kompetencijos ar specializuoto teismo nutarčiai, kuria kreipiamasi dėl norminio administracinio akto (jo dalies) teisėtumo ištyrimo, įtvirtinančio Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog nutartyje, be kita ko, turi būti nurodyti duomenys apie ginčijamą aktą: kas jį priėmė, priėmimo data, visas akto pavadinimas (5 punktas), kokiais teisiniais argumentais teismas, kuris kreipiasi, grindžia savo abejonę dėl ginčijamo akto (ar jo dalies) teisėtumo (6 punktas). Taigi atitinkamo teismo prašymas administraciniam teismui turi būti pagrįstas teisiniais argumentais.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo išplaukia, jog administraciniam teismui, inter alia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, tais atvejais, kai į jį kreipiasi bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, nėra pavesta nagrinėti abstrakčius, hipotetinius, nesusijusius su teismo nagrinėjama individualia byla teismų paklausimus. Tai, savo ruožtu, suponuoja, kad ir teismai neturi teisės kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su tokiais prašymais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs konkrečios individualios bylos aplinkybes ir paklausimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui turinį, turi teisę atsisakyti priimti bendrosios kompetencijos arba administracinio teismo prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jei toks prašymas yra nesusijęs su nagrinėjama individualia byla (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p., 114 str. 1 d.).

Jei toks prašymas buvo priimtas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi teisę nutraukti norminę administracinę bylą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p., 114 str. 1 d.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 28 d. nutartis norminėje administracinėje byloje Nr. I7‑04/2007; 2009 m. lapkričio 5 d. nutartis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 8 (18), 2009, p. 8-20). Tačiau tam tikrais atvejais iš Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikiamos konkrečios individualios bylos medžiagos ir paklausimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui turinio, jo teisinių ir faktinių argumentų matyti, kad teismo prašymas nors ir yra tam tikra apimtimi susijęs su nagrinėjama individualia byla, tačiau peržengia konkrečios individualios bylos ribas ir apima tuos klausimus, tokį teisinį reguliavimą, kurie nėra susiję su teismo nagrinėjama individualia byla.

Tokiais atvejais Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į teismų bendradarbiavimo ir kooperavimosi poreikį, tai, kad teismo sprendimas norminėje administracinėje byloje turi būti naudingas besikreipiančiam teismui ir susijęs su jo nagrinėjama individualia byla, turi teisę, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, arba atsisakyti priimti tam tikrą dalį prašymo, o jei jis priimtas – atitinkamą bylos dalį nutraukti, arba patikslinti pareikšto prašymo turinį taip, kad jis atitiktų individualios bylos aplinkybes, padėtų tinkamai išspręsti tą individualią bylą, kurioje teismas nusprendė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575‑3/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 7 (17), 2009, p. 18-33).

Taigi bendrosios kompetencijos arba specializuoto administracinio teismo nutartis kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą turi būti motyvuota, nutartyje turi būti išdėstyti teisiniai argumentai, kuriais teismas grindžia savo abejonę dėl ginčijamo akto (ar jo dalies) teisėtumo (ABTĮ 113 str. 1 d. 6 p.). Teismo nurodomi teisiniai argumentai privalo būti išsamūs, aiškūs, logiški ir nuoseklūs, teismas neturėtų apsiriboti vien tik bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais. Teismo prašyme neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų. Minėti trūkumai gali būti pagrindu atsisakyti priimti teismo prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p., 114 str. 1 d.), o jei jis jau buvo priimtas – norminę administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p., 114 str. 1 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575‑3/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 7 (17), 2009, p. 18-33).

III. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 6 punktą, kaip minėta, bendrosios kompetencijos ar specializuoto teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į administracinį teismą prašant patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi būti nurodyta, kokiais teisiniais argumentais teismas, kuris kreipiasi, grindžia savo abejonę dėl ginčijamo akto (ar jo dalies) teisėtumo (6 punktas). Tais atvejais, kai abejonės kyla dėl norminio administracinio akto dalies, taikytinos teismo nagrinėjamoje byloje, atitikties įstatymui ar Vyriausybės nutarimui, ginčijama norminio administracinio akto dalis turi būti aiškiai ir konkrečiai apibrėžta (nurodant punktus, papunkčius ir pan.), taip pat nurodant, kokia apimtimi aktas ginčijamas, savo poziciją dėl ginčijamos norminio akto dalies galimo prieštaravimo įstatymui ar Vyriausybės nutarimui pagrindžiant aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Pažymėtina, jog tai, savo ruožtu, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui sudaro prielaidas tiksliai apibrėžti tyrimo dalyką bei ribas norminio administracinio akto teisėtumo patikros byloje.

Druskininkų miesto apylinkės teismas, 2012 m. lapkričio 6 d. nutartyje formuluodamas prašymą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, ginčijamą teisinį reguliavimą (Taisyklių, galiojusių iki 2010 m. lapkričio 12 d., 79, 84, 87, 89, 90, 91, 92 ir 93 punktus tam tikra apimtimi bei Taisyklių, galiojančių nuo 2010 m. lapkričio 1 d., 105.1, 114, 117, 120, 121, 122, 123 ir 124 punktus tam tikra apimtimi) apibrėžė kaip nuostatas, reglamentuojančias šildymo įrenginių atjungimą nuo namo šildymo sistemos ne daugiabučiame name.

Tačiau įvertinus šių nuostatų turinį, matyti, jog jose (Taisyklių, galiojančių nuo 2010 m. lapkričio 1 d., pareiškėjo nurodytų nuostatų atžvilgiu – vertinant jas kaip visumą) yra reglamentuojamas iš esmės pastato šilumos įrenginių atjungimas nuo šilumos perdavimo tinklų. Pavyzdžiui, Taisyklių, galiojusių iki 2010 m. lapkričio 12 d., 79 punktas nustatė, jog pastato savininkas, pageidaujantis atjungti prijungtus prie šilumos perdavimo tinklų šilumos įrenginius ir keisti pastato šildymo būdą, privalo pateikti prašymą savivaldybės institucijai gauti iš jos projektavimo sąlygų sąvadą šiems darbams atlikti, taip pat nustatė prie prašymo pridedamus dokumentus, 84 punktas nustatė individualaus ar dvibučio namo savininkų-buitinių šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojų, pageidaujančių atjungti prijungtas prie šilumos perdavimo tinklų pastato šildymo ar karšto vandens sistemas ir keisti pastato šildymo būdą, teisę nutraukti šilumos pirkimo-pardavimo sutartį.

Taip pat ir kitos pareiškėjo kvestionuojamos tiek Taisyklių, galiojusių iki 2010 m. lapkričio 12 d., tiek Taisyklių, galiojančių nuo 2010 m. lapkričio 1 d., nuostatos (vertinant pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą kaip visumą) reguliuoja (reguliavo) teisinius santykius atjungiant individualaus ar dvibučio namo (pastato) šildymo ar karšto vandens sistemas nuo šilumos perdavimo tinklų ir keičiant pastato šildymo būdą, ir nėra skirtos reguliuoti teisinius santykius dėl šildymo įrenginių atjungimo nuo namo šildymo sistemos.

Pastebėtina, jog nei iš nutarties motyvų, nei iš pateiktos individualios bylos medžiagos nėra pakankamai duomenų, jog šios Taisyklių (tiek galiojusių iki 2010 m. lapkričio 12 d., tiek ir galiojančių nuo 2010 m. lapkričio 1 d.) nuostatos yra taikytinos teismo nagrinėjamoje byloje, priešingai, – yra duomenų, jog galbūt pastatas, kurio dalis priklauso atsakovei teismo nagrinėjamoje individualioje byloje, nėra atjungtas nuo šilumos perdavimo tinklų, o tik tam tikra šio pastato dalis (patalpos) yra atjungta nuo pastato šildymo sistemos.

Taigi darytina išvada, jog teismas neišsiaiškino ir nenustatė faktinių aplinkybių, kuriomis tam tikru aspektu yra grindžiamas kreipimasis (galimybė ir būtinybė kreiptis) į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Be to, pareiškėjas Druskininkų rajono apylinkės teismas, kreipdamasis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, kaip apibrėžta šio teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartyje, Taisyklių nuostatų, reguliuojančių šildymo sistemos įrenginių atjungimą nuo namo šildymo sistemos ne daugiabučiame name, teisėtumą, tinkamai bei pagrindžiant tam tikrais įrodymais nemotyvuoja šio prašymo sąsajumo su nagrinėjama individualia byla (joje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis) ir kitu aspektu. Civilinėje byloje, kurioje Druskininkų miesto apylinkės teismas siekia inicijuoti norminio administracinio akto (norminių administracinių aktų) tam tikra apimtimi teisėtumo patikros procesą, yra Lietuvos Aukščiausio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartis, kuria, be kita ko, konstatuota, jog gyvenamasis namas, dėl kurio dalies patalpų šildymo įrenginių atjungimo nuo bendros namo šildymo sistemos keliamas ginčas, atitinka daugiabučio namo statusą. Tačiau, kaip minėta, pareiškėjas nagrinėjamu atveju siekia inicijuoti nuostatų, reguliuojančių šildymo sistemos atjungimą nuo namo šildymo sistemos (kaip apibrėžė pareiškėjas Druskininkų miesto apylinkės teismas) ne daugiabučiame name teisėtumo patikros procesą. Taigi ir šiuo aspektu konstatuotina, jog pareiškėjas nemotyvavo ir nepateikė duomenų (pvz., nenurodė naujų įrodymų, dėl kurių Lietuvos Aukščiausio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarties išvados dėl minėto pastato teisinio statuso nebūtų aktualios nagrinėjamoje civilinėje byloje, ir pan.), jog jo ginčijamas teisinis reguliavimas, net apibrėžtas taip, kaip kad teismo 2012 m. lapkričio 6 d. rezoliucinėje dalyje, taikytinas teismo nagrinėjamoje byloje.

Atsižvelgiant į tai, jog, kaip minėta, pareiškėjas Druskininkų miesto apylinkės teismas nepagrindė ginčijamo teisinio reguliavimo sąsajumo su nagrinėjama civiline byla, nėra pagrindo išvadai, jog Druskininkų miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartyje įtvirtintas kreipimasis ištirti Taisyklių, galiojusių iki 2010 m. lapkričio 12 d., ir Taisyklių, galiojančių nuo 2010 m. lapkričio 1 d., tam tikra apimtimi teisėtumą yra prašymas dėl norminių administracinių aktų (jų dalių), kurie turėtų būti taikomi nagrinėjamoje byloje, teisėtumo Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio 1 dalies prasme.

IV. Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek Druskininkų miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarties motyvus, tiek ir rezoliucinėje dalyje suformuluotą prašymą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, pažymi, jog nustatyti ir kiti šio prašymo trūkumai, dėl kurių šio prašymo taip, kaip jis suformuluotas, nagrinėjimas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme negalimas.

Pirmiausia pastebėtina, jog Druskininkų miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarties rezoliucinėje dalyje, kuri, be kita ko, yra daugiau kaip dviejų puslapių apimties, suformuluotas prašymas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nelaikytinas aiškiai ir konkrečiai apibrėžtu. Pagal bendruosius reikalavimus, keliamus teismo procesinio dokumento rezoliucinei daliai, joje turi būti trumpai ir aiškiai suformuluotos teismo išvados (nagrinėjamu atveju – prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą), grindžiamos teismo procesinio dokumento motyvuojamojoje dalyje išdėstytais motyvais. Tačiau nagrinėjamu atveju teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarties rezoliucinėje dalyje, apibrėžiant Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui keliamą klausimą, tam tikrais atvejais ne tik cituojama visa atitinamo teisės akto straipsnio dalis ar punktas (pvz., Šilumos ūkio įstatymo 29 str. 1 ir 3 d.), nors tam nėra jokios būtinybės, bet ir pateikiamas atitinkamų nuostatų aiškinimas, teisiniai prašymo argumentai, nors tai turėtų būti nurodyta teismo procesinio dokumento motyvuojamoje dalyje.

Be to, paprastai formuluojant prašymą ištirti ginčijamo teisinį reguliavimo atitiktį įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, turi būti aiškiai nurodyta, kokia nuostata (punktas, papunktis ir pan.) galimai prieštarauja kokiai konkrečiai įstatymo ar Vyriausybės norminio akto nuostatai (straipsniui, daliai, punktui ir pan.), tai pagrindžiant ir atitinkamais motyvais (procesinio dokumento motyvuojamoje dalyje). Ištirti ne vienos teisės akto nuostatos (punkto, papunkčio ir pan.) atitiktį ne vienam įstatymo ar Vyriausybės norminio akto nuostatai (straipsniui, daliai, punktui ir pan.) (pvz., ar tam tikrų taisyklių 5 ir 10 p. neprieštarauja įstatymo 5 ir 10 str.) paprastai turėtų būti prašoma tada, kai visos nurodomos tam tikro teisės akto dalys, pareiškėjo nuomone, prieštarauja visoms nurodytoms (o kartu ir atskirai kiekvienai iš jų) įstatymo ar Vyriausybės norminio akto nuostatoms.

Minėta, jog teismas, prašydamas ištirti atitinkamo ginčijamo teisinio reguliavimo teisėtumą, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, kad ginčijamas teisinis reguliavimas, jo manymu, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, o turi aiškiai ir konkrečiai nurodyti, kurios ginčijamo administracinio akto dalys, kokia apimtimi prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės nutarimui, savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties atitinkamai įstatymo ar Vyriausybės norminio akto nuostatai pagrįsdamas aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Druskininkų miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartyje apsiribojama iš esmės teisės aktuose įtvirtintų normų citavimu, pateikiant pavienius jų aiškinimo fragmentus, bet, pavyzdžiui, kokiu aspektu kvestionuojamas Taisyklių, galiojusių iki 2010 m. lapkričio 12 d., 87 punkto, bei Taisyklių, galiojančių nuo 2010 m. lapkričio 1 d., 117 punkto, kurie nustato pareigą šilumos vartojimo įrenginių atjungimo projektavimo (atjungimo) ir kitus darbus atlikti šių Taisyklių priede nurodytų teisės aktų (tarp jų – ir statybos teisinius santykius reguliuojančių statybos techninių reglamentų) nustatyta tvarka, teisėtumas – nutarties motyvuose visiškai neatskleistas.

Taip pat, formuluodamas prašymą, teismas prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį, be kita ko, „Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 ir 3 dalims <...>, kurios įtvirtinta, kad „1. Šilumos vartotojas, pakeitęs buto (butų), kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, turi teisę nutraukti šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį. Buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas) ir „3. Kai rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas) pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys“, kadangi nuo 2010 m. spalio 1 d. Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei 3 dalyse įtvirtinta, kad statinio pripažinimo tinkamu, kai atliktas paprastas remontas, aktas nesurašomas, o Deklaracija apie statybos darbų užbaigimą pildoma jei atsakovas to nepageidauja“ (kaip suformuluota teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarties rezoliucinėje dalyje). Taigi įvertinus tokią prašymo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui formuluotę šioje dalyje, atsižvelgiant, be kita ko, į jau minėtus reikalavimus, keliamus teismo procesinio sprendimo rezoliucinei daliai, pastebėtina, jog iš tokio įstatyme (įstatymuose) įtvirtinto teisinio reguliavimo išdėstymo bei jo aiškinimo nėra aišku, ar prašoma ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį tik Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 ir 3 dalims, ar ir Statybos įstatymo 24 straipsnio 1-3 dalims (nors Statybos įstatymo 24 straipsnio 2 ir 3 dalys paminėtos ir atskirai), ar vis dėlto keliamas klausimas dėl šių įstatymų (ne)suderinamumo.

Druskininkų miesto apylinkės teismas prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį, be kita ko, Statybos įstatymo „23 straipsnio 1 dalies 1 punktui (kai nereikia leidimo paprastam remontui), o paprastojo remonto aprašas privalomas statinio paprastajam remontui tik Aplinkos ministerijos ir Kultūros ministerijos nustatytais atvejais“ (9 punktas), t. y. atsakovui nereikia leidimo paprastam remontui“ (kaip suformuluota teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarties rezoliucinėje dalyje). Tačiau Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje 9 punkto iš viso nėra.

Teisėjų kolegija pastebi ir tai, jog pareiškėjas, formuluodamas prašymą ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo teisėtumą, turi aiškiai nurodyti ir ginčijamo teisės akto redakciją, dėl kurios keliamos abejonės. Kaip minėta, Druskininkų miesto apylinkės teismas prašo ištirti, be kita ko, energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2010 m. spalio 25 d. įsakymo Nr. 1-297 redakcija) tam tikrų punktų teisėtumą. Tačiau cituodamas kai kuriuos ginčijamus šių Taisyklių punktus, pareiškėjas nurodo ne šios Taisyklių redakcijos teisinį reguliavimą – pavyzdžiui, nutarties rezoliucinėje dalyje cituojamos Taisyklių, galiojančių nuo 2010 m. lapkričio 1 d., 105.1, 117 punktų nuostatos yra išdėstytos šių Taisyklių energetikos ministro 2011 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 1-191 redakcija.

Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnio 2 dalį prie teismo nutarties turi būti pridedama inter alia ginčijamo teisės akto viso teksto nuorašas (kopija), įstatymo ar Vyriausybės norminio akto, kuriam prieštarauja skundžiamas aktas, kopija, bei teismo nutarties kopija administracinio teismo dokumentacijai. Minėtų dokumentų (jų kopijų) Druskininkų miesto apylinkės teismas nepateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl minėtų Druskininkų miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartyje nustatytų trūkumų visumos pareiškėjo prašymas ištirti norminių administracinių aktų (jų dalies) teisėtumą pripažintinas neatitinkančiu įstatymo jam keliamų reikalavimų (ABTĮ 113 str. 2 d. 5 ir 6 p.), kas lemia negalimumą jį nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Todėl Druskininkų miesto apylinkės teismo prašymą atsisakytina priimti (ABTĮ 4 str. 6 d., 37 str. 2 d. 1 p., 114 str. 1 d.).

Pažymėtina, jog ši nutartis neužkerta kelio įstatymų nustatyta tvarka iš naujo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus atitinkančiu prašymu ištirti to paties teisės akto (jo dalies) nuostatų teisėtumą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 114 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti pareiškėjo Druskininkų miesto apylinkės teismo prašymą ištirti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2008 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 4-916 redakcija) ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2010 m. spalio 25 d. įsakymo Nr. 1-297 redakcija) tam tikra apimtimi teisėtumą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas