2013-10-24 Nr. AB-7099-3-61-3-00251-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-2146/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00251-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1−4) prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 1D-320 (11); 2) įpareigoti atsakovę išmokėti 1 131,34 Lt dydžio neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatas už 2010 m. sausio mėn.–2010 m. balandžio mėn. laikotarpį.

Skunde paaiškino, kad jai buvo paskirta 541,74 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija. Taip pat jai buvo mokamas valstybinio socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas – 360 Lt, todėl pareiškėja gaudavo 901,74 Lt dydžio pensiją. Nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovė, taikydama Laikinojo įstatymo nuostatas, pensiją sumažino. Skundo reikalavimus grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. priimtu nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos, kuriomis tam tikrą darbą dirbantiems ar tam tikru verslu besiverčiantiems valstybinių pensijų gavėjams jų gaunamos pensijos buvo sumažintos daugiau nei asmenims, nedirbantiems jokio darbo ir nesiverčiantiems jokiu verslu, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu buvo dirbanti pensininkė (t. y. turėjo draudžiamųjų pajamų), jai paskirta pensija buvo sumažinta ne tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, bet ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Taigi, jai paskirta pareigūnų ir karių pensija buvo mokama, vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis nuostatomis, t. y. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo 2010 m. sausio mėn.–2010 m. balandžio mėn. laikotarpiu jai buvo neišmokėta 1 131,34 Lt dydžio valstybinės pensijos dalis.

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Vidaus reikalų ministerija su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 22–23) paaiškino, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, nes Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota ir išmokėta pareiškėjos pensija, sprendimo priėmimo metu galiojo, nebuvo pripažintos prieštaraujančios Konstitucijai ir buvo teisėti pagrindai perskaičiuoti ir išmokėti sumažintą pareiškėjos pensiją. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime prieštaraujančiomis pripažino Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, pagal kurią buvo perskaičiuojama ir išmokama sumažinta pensija pareiškėjai dėl to, kad ji atitinkamu laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos neteko galios 2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-2195, kuris įsigaliojo nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl išnyko pagrindas mažinti pareiškėjai pensiją dėl to, kad atitinkamu laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų. Mano, kad atsakovė, priimdama skundžiamą sprendimą, nepažeidė pareiškėjos teisių ir / ar teisėtų interesų, nes pensija jai buvo perskaičiuojama tuo metu galiojusių, teisėtų norminių teisės aktų nustatyta tvarka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 10 d. sprendimu (b. l. 32–36) pareiškėjos L. S. skundą tenkino iš dalies: panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 1D-320 (11) dalį, kurioje atsisakyta L. S. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų; priteisė L. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 1 131,34 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d., susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2007 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 11SP-816 pareiškėjai nuo 2007 m. vasario 15 d. neterminuotai buvo paskirta 541,74 Lt valstybinė pensija. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjai paskirta valstybinė pensija perskaičiuota, t. y. sumažinta, jos dydis svyravo nuo 205,38 Lt iki 761,88 Lt. 2012 m. gruodžio 11 d. pareiškėja kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją prašydama paaiškinti, kokiu būdu buvo perskaičiuojama pensija, išmokėti susidariusią nepriemoką. Vidaus reikalų ministerija 2013 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. 1D-320-(11) pareiškėjos prašymo netenkino, paaiškino pareiškėjos valstybinės pensijos perskaičiavimo tvarką, nurodė, kad neturi teisinio pagrindo mokėti paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ir išmokėti jos nepriemoką. Pareiškėja nesutinka su šiuo sprendimu, todėl prašo jį panaikinti ir įpareigoti Lietuvos valstybę išmokėti neišmokėtą pensijos dalį.

Nustatyta, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, į Vidaus reikalų ministeriją dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėja kreipėsi 2012 m. gruodžio 11 d., dar esant nustatytam trejų metų terminui. Taigi, konstatuota, kad pareiškėja nėra praleidusi termino ginti pažeistas teises teisme.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjai, dirbančiai tam tikrą darbą, draudžiamai privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, pensiją laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2010 m. balandžio mėnesio įskaitytinai sumažinus pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį daugiau nei valstybines pensijas gaunantiems, bet nedirbantiems asmenims, ji iš esmės buvo diskriminuota asmenų, gaunančių pareigūnų ir karių valstybines pensijas, tačiau nedirbančių atžvilgiu vien dėl to, kad ji dirba tam tikrą darbą. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjai valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Vadovaudamasis sprendime aptarta teismų praktika ir teisiniu reglamentavimu, teismas padarė išvadą, kad atsakovas turėjo teisę perskaičiuoti pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas ir pagrįstai ją riboja iki 2013 m. gruodžio 31d. Remiantis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 4 d. pažyma Nr. 11 PP (P)-88 pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. pareiškėjos pensija siekė nuo 152,73 Lt iki 472,13 Lt. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, valstybinių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to neturėtų būti mažinamas. Todėl pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas (kaip asmeniui turinčiam draudžiamųjų pajamų) susidarė 1131,34 Lt nepriemoka (2 166,96 – 1 035,62).

Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012), teismas nagrinėjamoje byloje padarė išvadą, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. įskaitytinai neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Dėl pareiškėjos skunde prašomo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 1D-320 (11), teismas nustatė, kad ginčijamame sprendime išreikšta Vidaus reikalų ministerijos valia atsisakyti mokėti pareiškėjai susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Atsakovas sprendime nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, todėl pensijos ir toliau bus mažinamos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį pareiškėjai nėra mažinama. Laikinasis įstatymas nenumato sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo, todėl išmokėti susidariusią nepriemoką ir mokėti paskirto dydžio valstybinę pensiją neturi pagrindo.

Teismas pažymėjo, kad remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti. Vidaus reikalų ministerija, priimdama 2013 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 1D-320 (11), iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Šiuo atveju pareiškėjos teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, todėl yra pagrindas panaikinti tik tą Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 1D-320 (11) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, nustatančios ribojimą asmeniui, kuris turi draudžiamųjų pajamų. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 41–43) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti pareiškėjos reikalavimai. Atmetus apeliacinį skundą, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl tenkintų pareiškėjos reikalavimų priimtas netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialines ir procesines teisės normas. Remiasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, jog pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Teigia, jog Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, aiškiai pasisakė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2013 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Prašymą dėl pensijos perskaičiavimo kompensavimo atidėjimo motyvuoja tuo, kad Lietuvos Respublikos 2013 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą.

Pareiškėja L. S. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 48–50) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialines teisės normas, suformuotą Konstitucinio Teismo doktriną, tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Pareiškėja nesutinka su atsakovų prašymu atidėti teismo sprendimo vykdymą. Nurodo, kad Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymo projekto aiškinamajame rašte (pateiktas 2012 m. gruodžio 24 d.) nurodytas valstybės biudžeto lėšų poreikis projektu siūlomai nuostatai įgyvendinti, o svarstant bei priimant 2013 m. biudžetą lėšų poreikis buvo skaičiuojamas pagal galiojančius teisės aktus (nebegaliojant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatoms). Nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.) praėjo daugiau nei vieneri metai, per tiek laiko atsakovai galėjo ir privalėjo suvokti atitinkamų lėšų poreikį. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad būtų dėję pastangas spręsti lėšų poreikį, nebuvo inicijuotas 2013 m. biudžeto persvarstymas. Atsižvelgiant į tai, atsakovų prašymas yra nepagrįstas, neatitinkantis protingumo ir teisingumo principų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai L. S. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo.

Nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerijos 2007 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 11SP-816 pareiškėjai nuo 2007 m. vasario 15 d. neterminuotai paskirta 541,74 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija, o Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 11SP-1768 (b. l. 14) nuo 2010 m. gegužės 1 d. pareiškėjai buvo mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas (b. l. 14). 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (Žin., 2009, Nr. 152-6820), vadovaujantis šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi bei 5 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis sumažintas.

Nesutikdama su paskirtos pensijos mažinimu, pareiškėja 2012 m. gruodžio 11 d. prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydama paaiškinti, kokiu būdu buvo perskaičiuojama pensija, išmokėti susidariusią nepriemoką (b. l. 16–17). Vidaus reikalų ministerija 2013 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. 1D-320-(11) paaiškino pareiškėjos valstybinės pensijos perskaičiavimo tvarką ir nurodė, kad neturi teisinio pagrindo mokėti paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ir išmokėti jos nepriemoką (b. l. 19–20).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 1D-320 (11) dalį, kurioje atsisakyta L. S. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų; priteisė L. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 1 131,34 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d., susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 4 d. pažymos Nr. 11 PP (P)-88 (b. l. 18) matyti, jog pareiškėjai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, tačiau Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis, kuri, be kita ko, buvo taikoma perskaičiuojant ir pareiškėjo pensijos dydį, tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjai L. S. nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis, susidariusi taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytą ribojimą.

Taigi pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. turėjo būti išmokėta tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka apribota pensija, t. y. 2 166,96 Lt. Tačiau pareiškėjai paskirtą pensiją perskaičiavus Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, kuri minėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, iš viso jai išmokėta 1 035,62 Lt.

Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. pareiškėja negavo 1 131,34 Lt (2 166,96 – 1 035,62) jai priklausančios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų taikymo, priteisimą. Kadangi pareiškėjos teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai susidariusią nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimas Nr. 992).

Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjos teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją. Šio ribojimo tiesioginė pasekmė – valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyto ribojimo taikymo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nors pareiškėjos teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, tačiau vien ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą (žr., pvz., 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

Atsižvelgiant į tai, kad valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoka priteisiama ne iš Vidaus reikalų ministerijos, o iš Lietuvos valstybės, ir priteisiamos nepriemokos suma nėra tokio dydžio, kad sukeltų valstybei itin sunkią finansinę naštą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija netenkina atsakovo apeliaciniame skunde pateikto prašymo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Dėl apeliacinio skundo argumento, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį (Konstitucijos 107 str.), teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime yra konstatavęs, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjos valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjos teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., tinkamai taikė nagrinėjamam ginčui aktualią administracinių teismų praktiką bei padarė teisingas išvadas, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl Konstitucinio Teismo nutarimų galios nukreipimo tik į ateitį atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė