2018-05-16 Nr. AB-9836-3-64-3-01641-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1547-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01641-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. liepos 14 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2012 m. gruodžio 21 d. iki 2014 m. birželio 21 d. ir nuo 2014 m. spalio 18 d. iki 2015 m. sausio 18 d. buvo laikomas Šiaulių TI kameroje Nr. 67, kurioje nepakako ploto, joje buvo pelėsis, drėgmė, šaltis, trūko oro, buvo bloga ventiliacija ir apšvietimas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjui Šiaulių TI kamerose teko nuo 2,88 kv. m iki 7,67 kv. m ploto. 2014 m. gruodžio 16 d. patikrinimo metu nustatyta, kad oro temperatūra kameroje Nr. 67 atitiko nustatytas higienos normas, bet joje buvo nežymūs santykinės oro drėgmės ir dirbtinės apšvietos pažeidimai, tualete plytelių danga išdužusi. Atsakovas pabrėžė, kad Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju taikytini tik tie šių teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo M. P. skundą tenkino iš dalies ir priteisė 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktas numato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nustatyta, kad pareiškėjas kameroje Nr. 67 (plotas: 23,02 kv. m) buvo laikomas nuo 2014 m. sausio 29 d. iki 2014 m. birželio 20 d. ir nuo 2014 m. spalio 30 d. iki 2015 m. sausio 20 d. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas 21 dieną buvo laikomas sąlygomis, kai jam teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

7. Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. EP-5 matyti, kad kameroje Nr. 67 patikrinimo metu (2014 m. gruodžio 16 d.) nustatyti Higienos normos HN 76:2010 26, 22 ir 62 punktų pažeidimai (per didelė santykinė oro drėgmė, per mažas oro judėjimo greitis, per maža dirbtinė apšvieta, tualete plytelių danga išdužusi), kitų pažeidimų nenustatyta. Pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodytas patalpų, kuriose laikytas pareiškėjas, aprašymas, iš kurio matyti, kad patalpos įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus. Tačiau objektyvių duomenų, ar šios patalpos visiškai atitiko higienos normų reikalavimus, byloje nebuvo. Konstatuota, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 67, kuri neatitiko higienos normų reikalavimų.

8. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jo sveikatos istoriją, nenustatė pagrindo išvadai, jog būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI bylai aktualiu laikotarpiu jam pablogėjo sveikata. Tačiau pareiškėjas dėl nustatytų pažeidimų patyrė nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir žemino žmogiškąjį orumą, sukėlė dvasines kančias. Nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, jam tekęs kameros plotas nuolat kito. Teismas nusprendė, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma – 200 Eur.

III. 9. Pareiškėjas M. P. apeliaciniu skundu (b. l. 103-104) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

10. Pareiškėjas pažymi, kad bylai aktualiu laikotarpiu jis Šiaulių TI buvo laikytas iš viso 224 dienas ir visą šį laiką jam nebuvo užtikrinta minimali ploto norma. Kameroje Nr. 67 (plotas: 23,02 kv. m) įrengta 10 miegamų vietų, sanitarinis mazgas (plotas: ~1,5 kv. m), todėl vienam asmeniui su visu inventoriumi tenka 2,2 kv. m ploto. Atsižvelgiant į sanitarinio mazgo, baldais ir kitais įrenginiais užstatytą plotą, pareiškėjas kameroje neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Be to, teismas neįvertino to, kad nustatyti Higienos normos HN 76:2010 pažeidimai truko visą kalinimo laikotarpį ir padarė didesnę žalą sveikatai nei ploto trūkumas. Tokios kalinimo sąlygos yra nesuderinamos su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, jog teismų praktikoje už netinkamas kalinimo sąlygas yra priteisiama 8-11 Eur už parą. Europos Žmogaus Teisių Teismas priteisia didesnes sumas neturtinei žalai atlyginti.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 107-109) prašo jį atmesti.

12. Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundas. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir neturtinės žalos. Apeliacinis skundas neargumentuotas. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos, jo niekaip neišskyrė iš kitų įstaigoje laikomų asmenų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

14. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

15. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

16. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjui kameroje Nr. 67 nebuvo visąlaik užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, ši kamera neatitiko higienos normų reikalavimų (dėl drėgmės, oro judėjimo greičio, dirbtinės apšvietos, tualete plytelių danga buvo išdužusi). Kadangi apeliaciniame skunde iš esmės tik pakartoti skundo teiginiai, apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais, nėra pagrindo šias aplinkybes nagrinėti plačiau ar vertinti kitaip. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto, Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir atlygintinos neturtinės žalos dydžio.

17. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui bylai aktualiais laikotarpiais (nuo 2014 m. sausio 29 d. iki 2014 m. birželio 20 d. ir nuo 2014 m. spalio 30 d. iki 2015 m. sausio 20 d.) 21 dieną nebuvo užtikrinta minimali ploto norma. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Šiaulių TI 2016 m. liepos 23 d. pažyma Nr. 60/09-2688, b. l. 31-36), su šia nustatyta aplinkybe iš esmės sutinka ir nurodo, kad pažeidimų metu pareiškėjui teko 2,88 kv. m arba 3,29 kv. m ploto. Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų apie Šiaulių TI kamerų, kuriose jis laikytas, plotą ar kartu su juo laikytų asmenų skaičių neginčijo. Taigi, ginčo laikotarpiu Šiaulių TI 21 dieną pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

19. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

20. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui kameroje Nr. 67 3 dienas (po pusę paros) teko 2,88 kv. m ploto (įskaitant sanitarinio mazgo užimamą plotą), tuo metu jis buvo laikomas su 7 asmenimis. Kitu metu pareiškėjui teko nuo 3,29 kv. m iki 7,67 kv. m ploto. Byloje nėra duomenų apie sanitarinio mazgo plotą kamerose, kuriose jis laikytas, tačiau nėra pagrindo išvadai, jog, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą (net jei jis siektų 1,5 kv. m, kaip teigė pareiškėjas), jam teko mažiau nei 3 kv. m ploto. Laikytina, kad buvimo kameroje Nr. 67 metu pareiškėjo galimybė laisvai judėti nebuvo itin suvaržyta. Taip pat nustatyta, kad kameroje Nr. 67 buvo nevisiškai užtikrinti Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai (2014 m. gruodžio 14 d. patikrinimo metu nustatyta nežymiai (1-2 proc.) per didelė santykinė oro drėgmė, per mažas oro judėjimo greitis, daugiau nei dvigubai mažesnė dirbtinė apšvieta, tualete plytelių danga buvo išdužusi). Iš byloje esančių duomenų (išrašas iš asmens sveikatos istorijos, b. l. 7-26) nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

21. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjui kameroje Nr. 67, kurioje jis laikytas 5 ir 3 mėnesių periodais, 21 dieną (ne ilgesniais nei 4 dienos periodais) nebuvo užtikrinta minimali ploto norma, ši kamera nevisiškai atitiko higienos normų reikalavimus. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

22. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, garbės ir orumo pažeminimą, negalėjęs pailsėti, pablogėjo jo sveikata ir kt. Pareiškėjas nedetalizavo, kokie negalavimai jam atsirado dėl jo nurodytų netinkamų sąlygų. Byloje nėra duomenų, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Jis pats nenurodė dėl netinkamų kalinimo sąlygų poveikio kreipęsis į sveikatos priežiūros specialistus. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas. Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. liepos 22 d. pažymoje Nr. 61/04-1711 (b. l. 37) nurodyta, kad nėra duomenų apie pareiškėjo kreipimusis į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 21 d. iki 2014 m. birželio 21 d. ir nuo 2014 m. spalio 18 d. iki 2015 m. sausio 18 d. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

23. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 10 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (21 dieną neužtikrinta 3,6 kv. m ploto norma, per beveik 8 mėnesius tam tikrais laikotarpiais galėjo būti neužtikrinti higienos normų reikalavimai), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 200 Eur – laikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui.

24. Teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, jog asmeniui priteistinos neturtinės žalos dydis yra apskaičiuojamas ne tam tikrą sumą padauginant iš dienų, kurias nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, skaičiaus, o įvertinus kiekvienu konkrečiu atveju nustatytų individualių kalinimo sąlygų visumą, kumuliatyvų netinkamų sąlygų poveikį asmeniui, jų trukmę ir mastą.

25. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė