2022-05-18 Nr. AB-13152-3-65-3-00144-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1717-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00144-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (teisių perėmėjas - Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. P. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Utenos skyriaus 2019 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. (10.16)DV_S-8156 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti VSDFV Utenos skyrių perskaičiuoti pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nuo 2005 m. rugsėjo 16 d. (nuo išėjimo į pensiją pradžios) iki dabar, įskaitant laikotarpius nuo 1978 m. gegužės 22 d. iki 1995 m. sausio 1 d. ir nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. imtinai, į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti; 2) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių išmokėti pareiškėjui nuo išėjimo į pensiją 2005 m. rugsėjo 16 d. iki dabar susidariusį piniginių lėšų skirtumą tarp skaičiuotos valstybinės pensijos ir perskaičiuotos pensijos, įtraukiant neįskaitytus laikotarpius nuo 1978 m. gegužės 22 d. iki 1995 m. sausio 1 d. ir nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. 3) panaikinti VSDFV 2019 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2597 (toliau – ir VSDFV Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 2 d. dirbo (duomenys neskelbtini) rajono priešgaisrinėje tarnyboje. Į gaisrininko pareigas jis buvo priimtas 1978 m. gegužės 22 d., vėliau jis buvo perkeltas į skyrininko pareigas, o nuo 1987 m. gegužės 1 d. buvo pervestas į (duomenys neskelbtini) miesto profesionaliosios priešgaisrinės dalies sargybos viršininko pareigas ir šiose pareigose dirbo iki priešgaisrinės tarnybos reorganizavimo (sukarinimo), t. y. iki (duomenys neskelbtini) miesto Sukarintos priešgaisrinės dalies viršininko 1997 m. birželio 4 d. įsakymu jis buvo atleistas iš minėtų pareigų likvidavus įmonę. Reorganizavus (duomenys neskelbtini) veikusią priešgaisrinę tarnybą, pareiškėjas (duomenys neskelbtini) miesto sukarintos priešgaisrinės dalies viršininko 1997 m. birželio 5 d. įsakymu buvo priimtas dirbti bandomajam 2 mėn. laikotarpiui į (duomenys neskelbtini) miesto sukarintos priešgaisrinės dalies skyrininko pareigas, o, pasibaigus šiam laikotarpiui, 1997 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu buvo paskirtas į skyrininko pareigas, suteikiant grandinio laipsnį, vėliau – jaunesniojo puskarininkio laipsnį. (duomenys neskelbtini) priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko 1999 m. liepos 30 d. įsakymu nuo 1999 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjas buvo paskirtas (duomenys neskelbtini) priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos skyrininku, o 2005 m. rugsėjo 16 d. įsakymu – atleistas iš pareigų, sukakus Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 54 straipsnyje nustatytam amžiui. Pareiškėjo teigimu, jo atliekamos funkcijos visada buvo susijusios su profesionalios priešgaisrinės apsaugos vykdymu, gaisrų gesinimo organizavimu, vadovavimu bei dalyvavimu gesinant gaisrus. Profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos sukarinimo reforma užsitęsė dėl priežasčių, kurias nulėmė valstybės finansinė padėtis ir kurios nepriklausė nuo pareiškėjo valios, todėl skundžiami sprendimai, kuriais į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti buvo neįskaityti laikotarpiai nuo 1978 m. gegužės 22 d. iki 1995 m. sausio 1 d. ir nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. imtinai bei neperskaičiuotas valstybinės pareigūnų pensijos dydis, priimti formaliai laikantis teisės aktų, nesivadovaujant suformuota teismine praktika, todėl turi būti panaikinti.

3. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu (toliau – ir Pareigūnų pensijų įstatymas), tvirtino, kad apdraustųjų valstybiniu socialinio draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis laikotarpiu po 1995 m. sausio 1 d. iki pareigūno laipsnio suteikimo dienos, t. y. iki 1997 m. birželio 5 d., pareiškėjas dirbo pagal sutartį, todėl į tarnybos laiką pensijai skirti buvo įskaitytas laikas nuo 1997 m. birželio 5 d., t. y. pareigūno laipsnio suteikimo dienos, iki atleidimo iš vidaus tarnybos sistemoje dienos (2005 m. rugsėjo 16 d.). Laikotarpis nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. neįskaitytas kaip neatitinkantis Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnyje nurodytų sąlygų. Laikotarpis nuo 1978 m. gegužės 22 d iki 1995 m. sausio 1 d. yra įskaitytas į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai gauti. Atsakovas pabrėžė, kad Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) (duomenys neskelbtini) priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2005 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjo pareigūnų pensijos skyrimui pateiktame tarnybos apskaitos duomenų lape (toliau – ir Apskaitos lapas), su kuriuo pareiškėjas supažindintas pasirašytinai, nėra duomenų apie pareiškėjo minimą tarnybą nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. Atsakovas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2017 m. sausio 25 d. nutarime pripažino, jog Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 m. sausio 1 d. pagal darbo sutartis išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas nei 2019 m. sausio 30 d. prašyme VSDFV Utenos skyriui, nei 2019 m. kovo 13 d. prašyme VSDFV nereiškė reikalavimo dėl laikotarpio nuo 1978 m. gegužės 22 d. iki 1995 m. sausio 1 d. įskaitymo į tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti. Jis nebuvo pateikęs duomenų apie tarnybą nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 6 d. nei VSDFV Utenos skyriui, nei VSDFV. Faktinės aplinkybės patvirtino, kad pagal pareiškėjo 2005 m. rugsėjo 22 d. prašymą jam Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2005 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. 2/17-2981 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo“ nuo 2005 m. rugsėjo 17 d. paskirta pareigūnų pensija. Ši pensija paskirta atsižvelgus į 27 metų 7 mėn. 11 d. tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti. Į šį laiką įskaitytas ir laikotarpis nuo 1978 m. gegužės 22 d. iki 1995 m. sausio 1 d., kurį skunde teismui pareiškėjas prašė įskaityti į jo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti. Apskaitos lape įrašyti duomenys apie tarnybos laikotarpį nuo 1978 m. gegužės 22 d. iki 1995 m. sausio 1 d., tačiau nėra duomenų apie laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. Su Apskaitos lapo duomenimis pareiškėjas buvo supažindintas, bet Apskaitos lape esančių duomenų teisės aktų nustatyta tvarka neginčijo. Taip pat jis neginčijo ir VRM 2005 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. 2/17-2981, kuriuo jam nuo 2005 m. rugsėjo 17 d. paskirta pareigūnų pensija.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo R. P. skundą tenkino iš dalies – panaikino Sprendimą ir VSDFV Sprendimą, įpareigojo VSDFV Utenos skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, užtikrinant, kad 1995 m. sausio 1 d.–1997 m. birželio 5 d. laikotarpis, kai pareiškėjas dirbo Departamento (duomenys neskelbtini) rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto priešgaisrinės dalies sargybos viršininku, būtų įskaitytas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti ir, vadovaujantis teisiniu reguliavimu, būtų sprendžiama dėl su tuo susijusio pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo. Kita pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta.

8. Teismas nustatė, kad Departamento (duomenys neskelbtini) priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko 2005 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. 22 TE pareiškėjas (Departamento (duomenys neskelbtini) priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos budinčios pamainos skyrininkas) atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2005 m. rugsėjo 16 d., sukakus Statuto 54 straipsnyje nustatytam amžiui. Šiame įsakyme nurodytas ištarnautas laikas pensijai skirti 2005 m. rugsėjo 16 d. – 27 m. 7 mėn. 11 d. VRM 2005 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. 2/17-2981 pareiškėjui nuo 2005 m. rugsėjo 17 d. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, atsižvelgiant į 27 m. 7 mėn. 11 d. tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti: iki 1994 m. gruodžio 31d. (19 m. 4 mėn.) ir nuo 1995 m. sausio 1 d. (8 m. 3 mėn.). Taigi į šį laikotarpį įskaitytas ir laikotarpis nuo 1978 m. gegužės 22 d. iki 1995 m. sausio 1 d., kurį pareiškėjas skunde teismui prašė įskaityti į jo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti. Pareiškėjas 2019 m. sausio 30 d. pateikė prašymą VSDFV Utenos skyriui, kuriuo iš esmės prašė perskaičiuoti jam paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį, pateikdamas duomenis apie jam mokamos pensijos apskaičiavimo duomenis, jo tarnybos laikotarpio pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti įskaitymą / neįskaitymą, įskaitant, jei to nebuvo padaryta, į laikotarpį pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti įskaityti pareiškėjo 1995–1998 metų tarnybos laikotarpį. VSDFV Utenos skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, Sprendime nurodė, kad 1995 m. sausio 1 d.–1997 m. birželio 5 d. darbo laikotarpis iki pareiškėjo paskyrimo į vidaus reikalų pareigūno pareigas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neįskaitytas, nes tuo laikotarpiu jis buvo apdraustas valstybiniu socialiniu draudimu. VSDFV Utenos skyrius Sprendimu nusprendė, kad nėra jokio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) miesto profesionaliosios priešgaisrinės dalies viršininko įsakymu Nr. 15 nuo 1978 m. gegužės 22 d. buvo priimtas dirbti kovotoju (gaisrininku). (duomenys neskelbtini) miesto profesionaliosios priešgaisrinės dalies viršininko 1987 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 11 nuo 1987 m. gegužės 1 d. buvo pervestas iš skyrininko pareigų į (duomenys neskelbtini) m. profesionalios priešgaisrinės dalies sargybos viršininko pareigas ir juo dirbo iki priešgaisrinės tarnybos reorganizavimo (sukarinimo), t. y. iki 1997 m. birželio 4 d. (duomenys neskelbtini) miesto Sukarintos priešgaisrinės dalies viršininko 1997 m. birželio 4 d. įsakymu pareiškėjas buvo atleistas iš minėtų pareigų likvidavus įmonę. Reorganizavus (duomenys neskelbtini) veikusią priešgaisrinę tarnybą, pareiškėjas 1997 m. birželio 5 d. Šalių miesto sukarintos priešgaisrinės dalies viršininko įsakymu Nr. 12 TE buvo priimtas dirbti bandomajam 2 mėn. laikotarpiui į (duomenys neskelbtini) miesto sukarintos priešgaisrinės dalies skyrininko pareigas, o pasibaigus šiam laikotarpiui, 1997 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 36 TE buvo paskirtas į skyrininko pareigas, suteikiant grandinio laipsnį, o vėliau jaunesniojo puskarininkio laipsnį. 1999 m. liepos 30 d. (duomenys neskelbtini) priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko įsakymu buvo paskirtas nuo 1999 m. rugpjūčio 1 d. (duomenys neskelbtini) priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos skyrininku iki (duomenys neskelbtini) priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko 2005 m. rugsėjo 16 d. įsakymu pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų, sukakus Statuto 54 straipsnyje nustatytam amžiui. Pareiškėjui į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai skirti buvo įskaičiuoti: 1978 m. gegužės 22 d.–1995 m. sausio 1 d. laikotarpis (darbo pagal darbo sutartį laikas, kai vėliau darbuotojas buvo paskirtas pareigūnu) ir 1997 m. birželio 4 d.–2005 m. rugsėjo 16 d. laikotarpis (vidaus tarnybos laikas), tačiau nėra įskaičiuojamas 1995 m. sausio 1 d.–1997 m. birželio 5 d. laikotarpis, t. y. darbo pagal darbo sutartį laikas, kai vėliau pareiškėjas buvo paskirtas pareigūnu.

10. Teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. KT1-N1/2017, konstatavo, kad byloje surinkti duomenys iš esmės neprieštarauja aptartoms Konstitucinio Teismo išvadoms. Pagal VRM sekretoriaus ir vidaus tarnybos dalinių vyriausiojo vado 1995 m. gruodžio 19 d. patvirtintą etapinę šalies priešgaisrinių padalinių sukarinimo programą, (duomenys neskelbtini) rajono priešgaisrinę tarnybą prie policijos komisariato buvo planuojama sukarinti tik 1997 m. Nuo įsidarbinimo (duomenys neskelbtini) rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto priešgaisrinės dalyje 1978 m. gegužės 22 d. iki tarnybos pabaigos pareiškėjas nuolat, be pertraukų dirbo toje pačioje priešgaisrinės apsaugos įstaigoje, vykdydamas priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo įstaigai priskirtas funkcijas, o keitėsi tik pareiškėjo pareigos bei įstaigos, kurioje jis dirbo, pavadinimas ir juridinis statusas. Iš rašytinių bylos įrodymų, pareiškėjo paaiškinimų ir liudytojo Arūno Tautkevičiaus parodymų buvo nustatyta, kad pareiškėjo iki 1995 m. sausio 1 d. atliekamos funkcijos savo apimtimi ir pobūdžiu nesiskyrė nuo tų funkcijų, kurias pareiškėjas vykdė po 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. imtinai, tai yra abiem šiais laikotarpiais pareiškėjas dalyvavo gesinant gaisrus, organizavo ir vadovavo gaisrų gesinimui bei vykdė kitas pareigybėms priskirtas funkcijas. Teismo vertinimu, nepriklausomai nuo to, kokį pavadinimą turėjo (duomenys neskelbtini) veikianti priešgaisrinė tarnyba ir kaip teisiškai buvo įforminami pareiškėją ir šią tarnybą siejantys darbo, o vėliau – vidaus tarnybos santykiai, šie santykiai nuo 1978 m. gegužės 22 d. iki 2005 m. rugsėjo 16 d. turėjo nepertraukiamą pobūdį.

11. Teismas nusprendė panaikinti skundžiamus sprendimus ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, įtraukant laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. į ištarnautą laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti ir perskaičiuoti pensiją

III. 12. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius apeliaciniame skunde prašė panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

13. Atsakovas teigė, jog Apskaitos lape nėra duomenų apie pareiškėjo minimą tarnybą nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. Taigi nėra teisinio pagrindo prilyginti pareiškėjo darbo laiką minėtu laikotarpiu tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti. Pagal pareiškėjo pensijos bylos dokumentus (tarnybos apskaitos duomenis ir kt.) akivaizdu, kad pareiškėjas vidaus reikalų sistemos pareigūnu paskirtas tik nuo 1997 m. birželio 5 d. Duomenų apie tarnybą šiuo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo pateikęs nei VSDFV Utenos skyriui, nei VSDFV. Pareiškėjas nei tarnybos apskaitos duomenų lapuose esančių duomenų, kuriuose nėra duomenų apie jo tarnybos laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d., nei VRM sprendimo, kuriuo jam nuo 2005 m. rugsėjo 17 d. paskirta pareigūnų pensija už tarnybą, neginčijo teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau skunde teismui pareiškėjas iš esmės ginčijo VRM 2005 m. spalio 4 d. sprendimą, nuo 2005 m. rugsėjo 17 d. paskirtos pareigūnų pensijos apskaičiavimą ir dydį. Atsakovo vertinimu, teismas, remdamasis byloje dalyvavusio liudytojo parodymais, neteisingai nustatė, jog nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. pareiškėjas faktiškai nuolat ir nepertraukiamai iki 1995 m. sausio 1 d., o po šios datos – ir iki 1997 m. birželio 5 d. bei iki pat 2005 m. rugsėjo 16 d., vykdė priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo įstaigai priskirtas funkcijas: dalyvavo gesinant gaisrus, organizavo ir vadovavo gaisrų gesinimui bei vykdė kitas pareigybėje priskirtas funkcijas.

14. Atsakovas pakartotinai akcentavo Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarime padarytas išvadas ir pabrėžė, kad ir nurodytoje Konstitucinio Teismo byloje, ir šio ginčo administracinėje byloje faktinės aplinkybės yra vienodos, nes ginčas yra ir dėl laikotarpio po 1995 m. sausio 1 d., pagal darbo sutartį išdirbto einant vairuotojo pareigas, įskaitymo į tarnybos stažą pareigūnų pensijai. Atsakovo įsitikinimu, teismas, darydamas išvadą, jog pareiškėjas nuolat ir be pertraukų dirbo toje pačioje priešgaisrinės apsaugos įstaigoje, vykdydamas priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo įstaigai priskirtas funkcijas, o keitėsi tik pareiškėjo pareigos bei įstaigos, kurioje jis dirbo, pavadinimas ir juridinis statusas, tačiau jo atliekamos funkcijos savo apimtimi ir pobūdžiu nesiskyrė nuo tų funkcijų, kurias pareiškėjas vykdė po 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d., visiškai neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo minėtu nutarimu remiantis kompetentingų specialistų išaiškinimais nustatytas aplinkybes, kad asmenims, dirbusiems pagal darbo sutartis, dėl žemesnio parengties lygio nebuvo patikima atlikti sudėtingų ekstremaliųjų situacijų likvidavimo ir gelbėjimo darbų, kuriems atlikti reikalinga atitinkama kvalifikacija. Teismas, remdamasis tik į bylą iškviesto liudytojo paaiškinimais, nepagrįstai sutapatino priešgaisrinės apsaugos padaliniuose tarnavusių pareigūnų ir juose pagal darbo sutartis dirbusių asmenų vykdytas pareigas ir neteisingai nusprendė, kad pareiškėjas faktiškai nuo 1995 m. sausio 1 d. dirbo statutinio pareigūno darbą, todėl ginčo laikotarpis turi būti įskaitytas į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai gauti.

15. Pareiškėjas R. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

16. Pareiškėjo vertinimu, teismas vadovavosi įrodymais, kurie buvo surinkti ir pateikti į bylą, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl apeliacinio skundo teiginys, kad teismas neteisingai pritaikė materialiosios teisės normas, yra nepagrįstas.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

18. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teismo sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus bei pritaikius materialiosios teisės normas, netinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir nepagrįstai nesivadovaujant Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarime pateiktu Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatų bei kitų šiam ginčui aktualių aplinkybių aiškinimu. Pareiškėjas, 2019 m. sausio 30 d. pateikdamas prašymą VSDFV Utenos skyriui, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo tarnybą nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d., todėl VSDFV Utenos skyriui nebuvo teisinio pagrindo priimti sprendimą dėl naujo dydžio pareigūnų pensijos skyrimo (perskaičiavimo). Taigi teismas, vadovaudamasis Pareigūnų pensijų įstatymo 40 straipsnio 5 dalies ir 41 straipsnio nuostatomis, nepagrįstai nusprendė, kad yra pagrindas perskaičiuoti pareiškėjo pareigūnų pensiją ir įpareigoti VSDFV Utenos skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Be to, VRM sprendimas dėl pareigūnų pensijos pareiškėjui skyrimo nėra nuginčytas, todėl laikytinas teisėtu ir pagrįstu

IV. 19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-787-502/2021 atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus teisių perėmėjas) apeliacinį skundą atmetė, o Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.

20. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad byloje buvo nustatyta, jog pareiškėjas kovotoju (gaisrininku) (duomenys neskelbtini) miesto profesionaliosios priešgaisrinėje dalyje buvo priimtas nuo 1978 m. gegužės 22 d., remiantis (duomenys neskelbtini) miesto profesionaliosios priešgaisrinės dalies viršininko įsakymu Nr. 15. (duomenys neskelbtini) miesto profesionaliosios priešgaisrinės dalies viršininko 1987 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 11 nuo 1987 m. gegužės 1 d. buvo pervestas iš skyrininko pareigų į (duomenys neskelbtini) m. profesionalios priešgaisrinės dalies sargybos viršininko pareigas ir juo dirbo iki priešgaisrinės tarnybos reorganizavimo (sukarinimo), t. y. iki 1997 m. birželio 4 d. (duomenys neskelbtini) miesto sukarintos priešgaisrinės dalies viršininko 1997 m. birželio 4 d.

įsakymu pareiškėjas buvo atleistas iš minėtų pareigų likvidavus įmonę. Reorganizavus (duomenys neskelbtini) veikusią priešgaisrinę tarnybą, pareiškėjas 1997 m. birželio 5 d. Šalių miesto sukarintos priešgaisrinės dalies viršininko įsakymu Nr. 12 TE buvo priimtas dirbti bandomajam 2 mėn. laikotarpiui į (duomenys neskelbtini) miesto sukarintos priešgaisrinės dalies skyrininko pareigas, o pasibaigus šiam bandomajam laikotarpiui, 1997 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 36 TE buvo paskirtas į skyrininko pareigas, suteikiant grandinio laipsnį, o vėliau jaunesniojo puskarininkio laipsnį. 1999 m. liepos 30 d. (duomenys neskelbtini) priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko įsakymu buvo paskirtas nuo 1999 m. rugpjūčio 1 d. (duomenys neskelbtini) priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos skyrininku iki (duomenys neskelbtini) priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko 2005 m. rugsėjo 16 d.

įsakymu pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų, sukakus Statuto 54 straipsnyje nustatytam amžiui. Pareiškėjas, turėdamas vyresniojo puskarininkio laipsnį, iš vidaus tarnybos budinčios pamainos skyrininko pareigų buvo atleistas 2005 m. rugsėjo 16 d., remiantis Departamento (duomenys neskelbtini) priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko 2005 m. rugsėjo 16 d. įsakymu „Dėl vidaus tarnybos vyresniojo puskarininkio R. P. atleidimo iš vidaus tarnybos“ Nr. 22 TE. VRM 2005 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. 2/17-2981 R. P. nuo 2005 m. rugsėjo 17 d. neterminuotai buvo paskirta 654,21 Lt (189,47 Eur) pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, nurodant, kad pareiškėjo ištarnautas laikas yra 27 metai 7 mėnesiai 11 dienų.

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pagal Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą susidarė tokia situacija, kai į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti yra įskaičiuotas laikotarpis iki 1995 m. sausio 1 d. (už darbą pagal darbo sutartį, kai vėliau jis buvo paskirtas pareigūnu), tačiau nėra įskaičiuotas laikotarpis nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. (už darbą pagal darbo sutartį, kai vėliau pareiškėjas buvo paskirtas pareigūnu). Tokia situacija, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, susidarė ne dėl nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių. Įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad buvo ištirti visi byloje surinkti įrodymai, apklaustas pareiškėjas, liudytojas Arūnas Tautkevičius, o aplinkybė, kad teismas kitaip vertino atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė, nesudarė pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais bei galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą.

22. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, pareiškėjas nuo 1978 m. gegužės 22 d. visą laiką dirbo toje pačioje priešgaisrinės apsaugos įstaigoje, nuo 1987 m. gegužės 1 d. dirbo tose pačiose pareigose (viršininku) iki 1997 m. birželio 4 d., kai buvo reorganizuota (duomenys neskelbtini) veikusi priešgaisrinė tarnyba, jo tarnybos metu keitėsi tik institucijos pavadinimas, t. y. iš esmės dirbo tą patį darbą. Pareiškėjas statutiniu tarnautoju tapo tik 1997 m. birželio 5 d., kai priešgaisrinės apsaugos įstaigos buvo reorganizuotos ir sukarintos, ir ši aplinkybė visiškai nepriklausė nuo jo valios. Taigi, įvertinęs faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu faktiškai dirbo statutinio pareigūno darbą.

23. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nurodyta data – 1995 m. sausio 1 d., nustatanti ribą, iki kurios skaičiuojami tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami laikotarpiai, yra įstatymo įsigaliojimo data. Tačiau bylos aplinkybės leido spręsti, kad pareiškėjo atliktos funkcijos iki 1995 m. sausio 1 d. ir po to niekuo nesiskyrė. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, proceso šalių argumentus, taip pat tai, kad profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos sukarinimo reforma užsitęsė ne dėl nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių, teismas sprendė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo tarnautas laikotarpis nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. turi būti įtrauktas į jo tarnybos laiką valstybinei pareigūnų ir karių pensijai skirti. Situacija, kai pareiškėjo darbas iki 1995 m. sausio 1 d. prilyginamas tarnybos laikui valstybinei pensijai skirti, tačiau po minėtos datos lygiai tas pats darbas tarnybos laikui nėra prilyginamas, teismo vertinimu, prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka Pareigūnų pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirties.

24. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017 pateiktu aiškinimu, kadangi minėtoje byloje buvo sprendžiamas iš esmės analogiškas klausimas – asmens, tarnavusio priešgaisrinėje tarnyboje, stažas; vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje stažo įskaitymo valstybinei pensijai skirti klausimai buvo sprendžiami analogiškai. Prieita prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino skundžiamus sprendimus ir įpareigojo VSDFV Utenos skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. sausio 30 d. prašymą, užtikrinant, kad jo ištarnautas laikotarpis nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d., tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti būtų įskaitytas.

V. 25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2022 m. kovo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P-8-815/2022 tenkino trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-787-502/2021, atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A-787-502/2021 pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (teisių perėmėjas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

26. Teisėjų kolegija konstatavo, kad VSDFV įrodė, kad egzistuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais. Teisėjų kolegijos vertinimu, susidarė situacija, kuomet Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2021 m. kovo 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-667-1062/2021 suteikė administracinių teismų praktikos kryptį, kad institucija, atsisakydama įskaityti asmens tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti laikotarpį po 1995 m. sausio 1 d., nepažeidžia Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje aptariama išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi nesivadovavo, nors vertino ginčą dėl į stažą pareigūno pensijai gauti neįskaityto laikotarpio nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. Taigi, buvo padaryta išvada, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartimi nukrypo nuo išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 31 d. sprendimu suvienodintos administracinių teismų praktikos, todėl konstatuota, kad šiuo atveju atsakovo prašymas atnaujinti procesą yra pagrįstas.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. Dėl ginčo esmės ir administracinės bylos nagrinėjimo ribų

27. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimų, kuriais buvo atsisakyta į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaičiuoti laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d., pareiškėjo dirbtą Departamento (duomenys neskelbtini) miesto profesionaliosios priešgaisrinės dalies sargybos viršininko pareigose, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui taip pat suformulavo reikalavimus įpareigoti VSDFV Utenos skyrių perskaičiuoti pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nuo 2005 m. rugsėjo 16 d. (nuo išėjimo į pensiją pradžios) iki kreipimosi į teismą dienos, įskaitant laikotarpius nuo 1978 m. gegužės 22 d. iki 1995 m. sausio 1 d. ir nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti ir išmokėti pareiškėjui piniginių lėšų skirtumą, įtraukiant neįskaitytus laikotarpius.

28. Primintina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino skundžiamus VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimus ir įpareigojo VSDFV Utenos skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, užtikrinant, kad 1995 m. sausio 1 d.–1997 m. birželio 5 d. laikotarpis, pareiškėjo dirbtas Departamento (duomenys neskelbtini) rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto priešgaisrinės dalies sargybos viršininko pareigose, būtų įskaitytas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti ir, vadovaujantis teisiniu reguliavimu, būtų sprendžiama dėl su tuo susijusio pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo. Likusius pareiškėjo skundo reikalavimus pirmosios instancijos teismas atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šį pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, be kita ko, konstatavęs, kad situacija, kai pareiškėjo darbas iki 1995 m. sausio 1 d. prilyginamas tarnybos laikui valstybinei pensijai skirti, tačiau po minėtos datos lygiai tas pats darbas tarnybos laikui nėra prilyginamas, prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka Pareigūnų pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirties.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2022 m. kovo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P-8-815/2022 atnaujino procesą šioje byloje dėl to, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartimi nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-667-1062/2021 suvienodintos administracinių teismų praktikos.

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1611-662/2015; išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3771-520/2016; išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017). Atnaujinus procesą byloje, teismas bylą iš naujo nagrinėja neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai, t. y. teismas patikrina teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra nustatyti teismo nutartyje atnaujinti procesą (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-993/2014; išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1433-146/2015; išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. R-14-1062/2021).

31. Šioje byloje, ją perdavus Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo, yra siekiama užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 156 str. 2 d. 12 p.). Tačiau reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 31 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-667-1062/2021, kuris šiuo atveju buvo proceso atnaujinimo pagrindas, pasisakė tik dėl Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto (2012 m. spalio 2 d. įstatymo Nr. XI-2254 redakcija) taikymo laikotarpiui nuo 1995 m. sausio 1 d. neįskaitymo į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai. Todėl, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-667-1062/2021, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-787-502/2021 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P-8-815/2022 apibrėžtas šios bylos nagrinėjimo ribas, atnaujinus procesą byloje aktualus tik Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto taikymo ir aiškinimo klausimas, apskaičiuojant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą ir skiriant socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą pareiškėjui už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. ir perskaičiuojant pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį už šį laikotarpį. Taigi ta bylos dalis, kuri yra susijusi su pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžiu, apimančiu laikotarpį nuo 1978 m. gegužės 22 d. iki 1995 m. sausio 1 d., nepatenka į atnaujintos bylos nagrinėjimo dalyką.

Dėl Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto taikymo

32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl laikotarpio nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. įskaitymo į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, ginčijant VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimus, kuriais pareiškėjo prašymas buvo atmestas.

33. Byloje svarbios šios faktinės aplinkybės: pareiškėjas kovotoju (gaisrininku) (duomenys neskelbtini) miesto profesionaliosios priešgaisrinėje dalyje buvo priimtas nuo 1978 m. gegužės 22 d., remiantis (duomenys neskelbtini) miesto profesionaliosios priešgaisrinės dalies viršininko įsakymu Nr. 15. (duomenys neskelbtini) miesto profesionaliosios priešgaisrinės dalies viršininko 1987 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 11 nuo 1987 m. gegužės 1 d. buvo pervestas iš skyrininko pareigų į (duomenys neskelbtini) m. profesionalios priešgaisrinės dalies sargybos viršininko pareigas ir juo dirbo iki priešgaisrinės tarnybos reorganizavimo (sukarinimo), t. y. iki 1997 m. birželio 4 d. (duomenys neskelbtini) miesto sukarintos priešgaisrinės dalies viršininko 1997 m. birželio 4 d. įsakymu pareiškėjas buvo atleistas iš minėtų pareigų likvidavus įmonę. Reorganizavus (duomenys neskelbtini) veikusią priešgaisrinę tarnybą, pareiškėjas 1997 m. birželio 5 d. Šalių miesto sukarintos priešgaisrinės dalies viršininko įsakymu Nr. 12 TE buvo priimtas dirbti bandomajam 2 mėn. laikotarpiui į (duomenys neskelbtini) miesto sukarintos priešgaisrinės dalies skyrininko pareigas, o pasibaigus šiam bandomajam laikotarpiui, 1997 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 36 TE buvo paskirtas į skyrininko pareigas, suteikiant grandinio laipsnį, o vėliau jaunesniojo puskarininkio laipsnį. 1999 m. liepos 30 d. (duomenys neskelbtini) priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko įsakymu buvo paskirtas nuo 1999 m. rugpjūčio 1 d. (duomenys neskelbtini) priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos skyrininku. Departamento (duomenys neskelbtini) priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko 2005 m. rugsėjo 16 d. įsakymu „Dėl vidaus tarnybos vyresniojo puskarininkio R. P. atleidimo iš vidaus tarnybos“ Nr. 22 pareiškėjas iš vidaus tarnybos budinčios pamainos skyrininko pareigų buvo atleistas 2005 m. rugsėjo 16 d., sukakus Statuto 54 straipsnyje nustatytam amžiui. Vidaus reikalų ministerijos 2005 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. 2/17-2981 R. P. nuo 2005 m. rugsėjo 17 d. neterminuotai buvo paskirta 654,21 Lt (189,47 Eur) pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, nurodant, kad pareiškėjo ištarnautas laikas yra 27 metai 7 mėnesiai 11 dienų.

34. Kaip jau minėta, ginčas šioje byloje nagrinėjamas dėl laikotarpio nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. įskaitymo į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti ir šį klausimą reguliuojančio Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto taikymo ir aiškinimo.

35. Ginčo teisiniams santykiams aktualiame Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte (2012 m. spalio 2 d. įstatymo Nr. XI-2254 redakcija) nustatyta, kad asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami šie laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., – darbo laikas, išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais. Taigi pagal Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą, tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 m. sausio 1 d. išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais.

36. Konstitucinis Teismas įvertino Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto atitiktį Konstitucijai ir 2017 m. sausio 25 d. nutarime pripažino, kad Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 m. sausio 1 d. pagal darbo sutartis išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

37. Konstitucinis Teismas 2017 m. sausio 25 d. nutarime išaiškino, kad Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto teisiniu reguliavimu apibrėžiant tarnybos laiką, būtiną pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, laikytasi iš Konstitucijos, inter alia jos 52 straipsnio, kylančio reikalavimo įstatymu nustatytą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją sieti būtent su asmens tarnyba Lietuvos valstybei ir, naudojantis įstatymų leidėjo diskrecija, šiam laikui prilyginti tam tikrus kitus su tarnyba susijusius laikotarpius, buvo įgyvendintas valstybės prisiimtas įsipareigojimas į tarnybos stažą, reikalingą pensijai už tarnybą skirti, įskaityti iki Pareigūnų pensijų įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais išdirbtą darbo laiką, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, ir buvo užtikrinti atitinkami asmenų teisėti lūkesčiai. Konstitucinis Teismas nurodė, jog valstybė nebuvo įsipareigojusi tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginti po Pareigūnų pensijų įstatymo, kuriuo nustatyta ši pensija, įsigaliojimo, t. y. po 1995 m. sausio 1 d., pagal darbo sutartis profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbto laiko, taigi nurodytą darbą dirbę asmenys negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad jų tarnybos laikui bus prilygintas ir po Pareigūnų pensijų įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis dirbtas laikas. Pažymėta ir tai, kad priešgaisrinės apsaugos padaliniuose tarnavusių pareigūnų ir juose pagal darbo sutartis dirbusių asmenų teisinio statuso skirtumai yra objektyvus pagrindas apibrėžiant tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti asmenis, tam tikrą laiką po 1995 m. sausio 1 d. priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbusius pagal darbo sutartis (vėliau paskirtus priešgaisrinės apsaugos pareigūnais), ir asmenis, atitinkamu metu tarnavusius priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, traktuoti skirtingai. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas, apklausęs specialistus, nustatė, jog 1995 m. sausio 1 d. yra Pareigūnų pensijų įstatymo įsigaliojimo data, kuri nėra susijusi su profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių pertvarka (jos pabaiga).

38. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad nesukarintų profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovų, gaisrininkų, gaisrininkų vairuotojų, dirbusių pagal darbo sutartis, ir sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnų funkcijos (darbo pobūdis) skyrėsi tuo, kad asmenims, dirbusiems pagal darbo sutartis, dėl žemesnio parengties lygio nebuvo patikima atlikti sudėtingų ekstremaliųjų situacijų likvidavimo ir gelbėjimo darbų, kuriems atlikti reikalinga atitinkama kvalifikacija; jiems dažniausiai buvo pavedama vykdyti pirminius darbus iki atvykstant pareigūnams, o atvykus pareigūnams jų funkcijos apsiribodavo gaisro plitimo stabdymu; paskyrus sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, jų funkcijos iš esmės pasikeisdavo, be to, jie privalėjo atitikti pareigūnams keliamus reikalavimus (amžiaus cenzas, nepriekaištinga reputacija, sveikatos būklė ir pan.) ir įgyti būtinus papildomus įgūdžius (Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimas).

39. Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. <…> Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos – normos bei principai. Juose yra kuriama ir plėtojama oficiali konstitucinė doktrina. Visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai, įskaitant ir teismus, taikydami Konstituciją privalo paisyti oficialios konstitucinės doktrinos, jie negali aiškinti Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis principas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas, būtų nepaisoma Konstitucijos viršenybės, būtų sudarytos prielaidos nesuderinamumams teisės sistemoje atsirasti. <…> Taigi pagal Konstituciją visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose aiškinama Konstitucija – formuluojama oficiali konstitucinė doktrina, savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus), neišskiriant nė bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 20 d. sprendimas). Konstitucinio Teismo teisinė pozicija (ratio decidendi) atitinkamose konstitucinės justicijos bylose turi precedento reikšmę (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

40. Vadovaudamasi Konstitucinio Teismo doktrina ir Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimu, kuriame konstatuotas Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto, pagal kurį tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 m. sausio 1 d. išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, neprieštaravimas Konstitucijai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2021 m. kovo 31 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-667-1062/2021 vertino, kad institucija, atsisakydama įskaityti į asmens tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti laikotarpį po 1995 m. sausio 1 d., kai asmuo pagal darbo sutartį toliau dirbo priešgaisrinės apsaugos padaliniuose, tinkamai taikė Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą.

41. Bylą, kurioje atnaujintas procesas, nagrinėjanti išplėstinė teisėjų kolegija vertina, kad yra pagrindas pritarti tokiai anksčiau išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotai pozicijai ir toliau ja vadovautis, t. y. vertinti, kad institucijos, atsisakydamos įskaityti į asmenų tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti laikotarpį po 1995 m. sausio 1 d., kai darbuotojai pagal darbo sutartis toliau dirbo priešgaisrinės apsaugos padaliniuose, o vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, tinkamai taiko ir aiškina Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą.

Toks vertinimas yra pagrįstas Konstitucinio Teismo jurisprudencija dėl Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto konstitucingumo, valstybinių pensijų prigimtimi ir pobūdžiu, t. y. kad jos skiriasi nuo valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinių socialinio draudimo pensijų; yra mokamos iš valstybės biudžeto, skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2016 m. birželio 20 d. nutarimai); taip pat tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi Konstitucinio Teismo formuojamos oficialios konstitucinės doktrinos, kuri savo turiniu saisto ir specializuotus teismus (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-757-556/2021; išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3146-261/2020; išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3227-624/2019 ir kt.).

Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-667-1062/2021 nagrinėdamas panašias situacijas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas toliau vadovavosi kitose bylose (2021 m. balandžio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-702-552/2021; 2021 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-684-552/2021; 2021 m. balandžio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-703-552/2021; 2021 m. liepos 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1769-756/2021; 2021 m. rugsėjo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-633-1062/2021; 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2470-575/2021).

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-787-502/2021 yra paremta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017 ir ją sekusiose nutartyse (2019 m. balandžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3890-552/2019 ir 2020 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-591-602/2020) suformuota praktika, pagal kurią ir vėlesniais laikotarpiais, t. y. po 1995 m. sausio 1 d. priešgaisrinės apsaugos padaliniuose pagal darbo sutartis dirbę asmenys vertinami kaip esantys toje pačioje padėtyje su asmenimis, tarnavusiais minėtose pareigose iki 1995 m. sausio 1 d., ir tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami ne tik laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., bet ir laikotarpiai, buvę ir po 1995 m. sausio 1 d.

43. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėjanti bylą, kurioje atnaujintas procesas, be kita ko, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-667-1062/2021, atsižvelgdama į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus ir Konstitucinio Teismo doktriną, kurioje atskleidžiamas Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto, reglamentuojančio laikotarpį, prilyginamą tarnybos laikui pensijai skirti, turinys ir prasmė, valstybinių pensijų prigimtis ir pobūdis bei įstatymų leidėjo plati diskrecija reglamentuojant pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą, įvertinusi specializuotų teismų pareigą laikytis Konstitucinio Teismo suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos, nenustačiusi išskirtinių bylos aplinkybių, kurios suponuotų kitokį situacijos vertinimą, konstatuoja, kad bylose, kuriose sprendžiamas Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto, pagal kurį tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 m. sausio 1 d. išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, taikymas, nėra pagrindo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017 ir ją sekusiose nutartyse (2019 m. balandžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3890-552/2019 ir 2020 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-591-602/2020) suformuota praktika.

44. Siekiant išvengti ginčo santykiams taikytinų teisės normų netinkamo taikymo ir aiškinimo, o taip pat ir užtikrinti iš Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo išplaukančius teisinį tikrumą ir aiškumą, teisės stabilumą bei prognozuotumą, šiuo išplėstinės teisėjų kolegijos procesiniu sprendimu dar kartą suteikiama aiški administracinių teismų praktikos kryptis vertinant situacijas dėl pagal Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą nustatomo laikotarpio, prilyginamo tarnybos laikui pensijai skirti, įskaitymo į tarnybos laiką pensijai skirti. Tokia teismų praktikos raida, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, yra konstituciškai pateisinama ir objektyviai būtina.

45. Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017). Byloje nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-787-502/2021 nusprendus pareiškėjo darbo laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, buvo nepagrįstai nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos administracinių teismų praktikos. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama administracinė byla pagal savo faktines aplinkybes ir taikytinas teisės normas iš esmės yra identiška minėtai Lietuvos vyriausiojo administracinio administracinei bylai Nr. A-667-1062/2021, išplėstinė teisėjų kolegija, siekdama užtikrinti jurisprudencijos tęstinumą, neturi pagrindo byloje, kurioje atnaujintas procesas, susiklosčiusios analogiškos situacijos spręsti kitaip.

46. Remiantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į proceso atnaujinimo klausimo nagrinėjimo ribas, nebuvo ABTĮ 91 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų pareiškėjo skundžiamų institucijų sprendimų (jų dalių) panaikinimo pagrindų. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad tikrinamoje byloje pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą iš dalies, priėmė nepagrįstą sprendimą tiek, kiek jis susijęs su Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto taikymo ir aiškinimo klausimu, apskaičiuojant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą ir įpareigojant atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą užtikrinant, kad pareiškėjo išdirbtas ginčo laikotarpis (nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d.) būtų įskaitytas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti ir, vadovaujantis teisiniu reguliavimu, būtų sprendžiama dėl su tuo susijusio pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo. Dėl to šiuo aspektu skundžiamų VSDFV Utenos skyriaus (teisių perėmėjas – VSDFV Panevėžio skyrius) ir VSDFV sprendimų nėra pagrindo laikyti nepagrįstais, o atsakovas dėl šios dalies tinkamai taikė ir aiškino Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą.

47. Atitinkamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartis, kuria atsakovo apeliacinis skundas buvo atmestas, keičiama, pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nurodant, kad pareiškėjo skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 165 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-787-502/2021 pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti ją taip:

„Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus teisių perėmėjas) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Pareiškėjo R. P. skundą atmesti“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Dainius Raižys