2017-01-24 Nr. AB-1858-3-63-3-00980-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-22-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00980-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 14.6 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 24 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovei

J. G. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir KRATC) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės J. G. priteisti 31,28 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. Prašyme nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80, pakeistu 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-426, patvirtinti Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai, kuriuose nustatyta, kad už komunalinių atliekų surinkimą nustatoma privaloma įmoka, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinės rinkliavos administratoriumi paskirtas KRATC, o Klaipėdos savivaldybės administracijos 2007 m. liepos 9 d. Koncesijos sutarties Nr. J4-831 pagrindu KRATC suteikta teisė organizuoti ir vykdyti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą sistemą iš Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje esančių atliekų turėtojų. Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatos imperatyviai nustato, jog perduodamas atliekas atliekų tvarkytojui, atliekų turėtojas privalo padengti visas su jo perduotų atliekų tvarkymu susijusias išlaidas. Atsakovė 31,28 Eur dydžio vietine rinkliava apmokestinta už laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. valdytą nekilnojamojo turto objektą – butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Atsakovei buvo siunčiami pranešimai, tačiau ji į juos nereagavo ir vietinės rinkliavos nesumokėjo, todėl už minėtą laikotarpį susidarė prašomos priteisti ginčo sumos dydžio įsiskolinimas.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjo UAB ,,Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą tenkino iš dalies – iš atsakovės J. G. pareiškėjui priteisė 5,79 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Kitą dalį prašymo atmetė kaip nepagrįstą. Pagal byloje esančius Nekilnojamojo turto registro duomenis nustatyta, jog nuo 2007 m. spalio 8 d. nekilnojamojo turto objektas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, yra Klaipėdos miesto savivaldybės nuosavybė. Byloje esanti 2004 m. lapkričio 9 d. gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. J3-1982 bei 2010 m. balandžio 29 d. gyvenamosios patalpos nuomos nutraukimo sutartis patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. atsakovė J. G. buvo faktinė patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, naudotoja. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio

3 dalimi, kurioje vietinė rinkliava apibrėžta kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje; Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, numatančiu, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą; taip pat šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktais, numatančiais, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus; aktualia Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtintų Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų redakcija, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, konstatavo, kad atsakovė buvo vietinės rinkliavos mokėtoja ir privalėjo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, tačiau šios prievolės nevykdė, kartu konstatavo, kad vietinės rinkliavos skolos išieškojimui už 2008–2009 metus yra pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, todėl prašymas priteisti vietinę rinkliavą už šį laikotarpį (8,69 Eur už 2008 metus ir 16,80 Eur už 2009 metus) atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ)

68 straipsnio taikymo požiūriu šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia nagrinėjamos bylos kontekste sietina su pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena. Nagrinėjamu atveju su prašymu dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. liepos 10 d., todėl vadovaujantis minėtomis MAĮ nuostatomis, vietinės rinkliavos įsiskolinimas galėjo būti apskaičiuojamas už 2010, 2011, 2013 ir 2014 metus.

III.

Pareiškėjas UAB ,,Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir priteisti vietinės rinkliavos skolą už visą prašyme nurodytą laikotarpį. Mano, kad teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo prašymą, neteisingai vadovavosi MAĮ nuostatomis dėl senaties taikymo. Pažymi, kad KRATC kreipėsi į teismą, siekdamas priverstinai išieškoti nesumokėtą ir atitinkamais metais apskaičiuotą vietinę rinkliavą. Mano, kad nagrinėjamoje byloje negali būti taikomas MAĮ 68 straipsnis, aiškinant, kad pareiškėjui gali būti priteisiama vietinė rinkliava už einamuosius metus ir penkerius praėjusius kalendorinius metus. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendimu analogiškoje byloje Nr. A-309-442/2015 mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties netaikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo. Pagal bylos aplinkybes nustatyta,

kad pareiškėjas KRATC kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės J. G. 31,28 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių

atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymui pritaikė priverstinio išieškojimo senaties terminą ir nesumokėtos rinkliavos dalį priteisė tik už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. Nagrinėjamoje byloje iš esmės nėra ginčo dėl atsakovės pareigos mokėti nustatyto dydžio vietinę rinkliavą, tačiau apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad MAĮ įtvirtintas priverstinio išieškojimo senaties terminas šiuo atveju netaikytinas.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka, o apelianto argumentus, susijusius su, jo teigimu, netinkamu Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymu, atmeta kaip nepagrįstus.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl šiam klausimui spręsti pagal analogiją turi būti taikomos Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį adm. byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartį adm. byloje Nr. A438-2405/2012; 2015 m. liepos 2 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1498-442/2015).

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio, t. y. savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 27 d. nutartį adm. byloje Nr. A15-485/2005; 2015 m. kovo 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1360-575/2015; 2015 m. spalio 5 d. nutartį adm. byloje Nr. A-807-602/2015). Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi būtent Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

Pažymėtina, jog būtent tokia yra vyraujanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose (ABTĮ 13 str. 1d., 20 str. 3 d.) (žr., pvz., 2015 m. lapkričio 2 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1053-602/2015; 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą adm. byloje Nr. A-1056-602/2015; 2015 m. lapkričio 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1712-442/2015; 2016 m. balandžio

26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-765-556/2016; 2016 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2236-575/2016; 2016 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1186-662/2016 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo nukrypti nuo aktualios ir vyraujančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, tad nėra pagrindo remtis ir pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-309-442/2015. Be kita ko, apelianto nurodytame Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendime Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų taikymo klausimas nebuvo kilęs ir nebuvo nagrinėtas. Šiame sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepasisakė dėl MAĮ 68 straipsnio taikymo ar netaikymo sprendžiant ginčą dėl vietinės rinkliavos priteisimo, t. y. neformavo jokios minėto MAĮ straipsnio taikymo praktikos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2142-520/2016). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. kovo

31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2488-602/2016 pabrėždama, kad reikalavimams dėl vietinės rinkliavos priteisimo pagal analogiją taikomos MAĮ 68 straipsnio

1 dalies nuostatos, pritarė formuojamai šiuo klausimu teisės taikymo praktikai, atkreipdama dėmesį į šiuo aspektu aktualius (išvardytus) teismo precedentus. Taigi apelianto nurodytas pavienis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-309-442/2015, kuris priimtas iki minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimo ir joje nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinių sprendimų, ir kuriame nepasisakyta MAĮ 68 straipsnio taikymo ar netaikymo aspektu, negali būti vertinamas kaip nagrinėjamai bylai reikšmingas precedentas. Administracinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo į teismą kreipėsi su 2015 m. liepos 7 d. prašymu, kuris teisme buvo gautas 2015 m. liepos 10 d. (b. l. 3), todėl, vadovaujantis nurodytomis MAĮ nuostatomis, iš atsakovės priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2015 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2015 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui iš atsakovės vietinę rinkliavą tik už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio

30 d. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad nėra pagrindo šį sprendimą naikinti ar pakeisti, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą atmesti. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė