2019-12-30 Nr. AB-1193-3-63-3-00277-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2953-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00277-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovui valstybės įmonės „Regitra“ Tauragės filialui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti neteisėtu atsakovo VĮ „Regitra“ Tauragės filialo (toliau – ir atsakovas) atsisakymą tenkinti pareiškėjo prašymą dėl teisės vairuoti transporto priemones ir vairuotojo pažymėjimo grąžinimo (toliau – ir Sprendimas), išreikštą 2018 m. kovo 9 d. pažymoje Nr. 24-TR/18/1979 „Dėl vairuotojo pažymėjimo“ (toliau – ir Pažyma); 2) įpareigoti VĮ „Regitra“ Tauragės filialą grąžinti pareiškėjui teisę vairuoti transporto priemones ir vairuotojo pažymėjimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. birželio 10 d. baigėsi Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. A2.6.-2366-799/2014 atimtos teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas. Paaiškino, kad 2018 m. kovo 6 d. su prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas grąžinti teisę vairuoti transporto priemones ir paimtą vairuotojo pažymėjimą, prie prašymo pridėjo dokumentus, patvirtinančius, kad yra įvykdęs visus reikalavimus, numatytus asmenims, siekiantiems susigrąžinti teisę vairuoti transporto priemones. Pažyma buvo atsisakyta tenkinti jo prašymą, motyvuojant tuo, kad pareiškėjui atimta teisė vairuoti transporto priemones Norvegijoje nuo 2016 m. gegužės 22 d. iki 2021 m. gegužės 22 d. Pareiškėjas manė, kad pasibaigus teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminui įvykdė visus reikalavimus, nustatytus Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme (toliau – ir SEAKĮ) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 patvirtintose Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), siekiant atgauti teisę vairuoti transporto priemones ir įgyti šią teisę patvirtinantį vairuotojo pažymėjimą.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad kai jis kreipėsi į atsakovą dėl vairavimo egzamino perlaikymo, atsakovas jo neįspėjo ir neinformavo apie jokias kliūtis siekiant susigrąžinti vairuotojo pažymėjimą, todėl perlaikydamas vairavimo egzaminą ir įvykdydamas kitus SEAKĮ ir Taisyklėmis nustatytus reikalavimus, jis turėjo teisėtus lūkesčius susigrąžinti teisę vairuoti transporto priemones bei vairuotojo pažymėjimą. Be to, Norvegijos apeliacinio teismo nuosprendžiu Norvegijoje jam yra atimta teisė vairuoti transporto priemones visam laikui, o ne laikotarpiui, kuris nurodytas Pažymoje. Teigė, kad Norvegijos apeliacinio teismo nuosprendžio dalis dėl vairavimo teisės atėmimo nėra pripažinta ir vykdoma Lietuvoje. Pažymėjo, kad jis į atsakovą kreipėsi ne dėl kito vairuotojo pažymėjimo išdavimo, o prašydamas grąžinti vairuotojo pažymėjimą, kuris buvo iš jo paimtas po administracinio teisės pažeidimo padarymo, už kurį buvo nubaustas 2 metų 6 mėnesių teisės vairuoti transporto priemones atėmimu pagal Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-2366-799/2014.

4. Atsakovo VĮ „Regitra“ Tauragės filialas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, jog vairuotojo pažymėjimų išdavimo tvarką Europos Sąjungoje reglamentuoja 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų (toliau – ir Direktyva 2006/126/EB), kurios nuostatos įgyvendinamos nacionaliniais teisės aktais – SEAKĮ ir Taisyklėmis. Pareiškėjas, žinodamas, jog jam nuo 2014 m. gruodžio 10 d. iki 2017 m. birželio 9 d. atimta teisė vairuoti transporto priemones Lietuvoje, kreipėsi į Norvegijos institucijas su prašymu išduoti jam norvegišką pažymėjimą, kurį Norvegijos institucijos jam išdavė 2014 m. gruodžio 15 d., t. y. praėjus penkioms dienoms nuo teisės vairuoti transporto priemones Lietuvoje atėmimo dienos, o 2018 m. vasario 8 d. atsakovui pateikė prašymą pakeisti norvegišką pažymėjimą į lietuvišką, nurodydamas melagingą keitimo pagrindą, t. y. kad 2014 m. gruodžio 15 d. išduotą norvegišką vairuotojo pažymėjimą yra pametęs.

6. Atsakovas paaiškino, kad Norvegijos valstybinės kelių administracijos 2018 m. vasario 19 d. raštas patvirtina, jog pareiškėjui atimta teisė vairuoti transporto priemones Norvegijoje nuo 2016 m. gegužės 22 d. ir kad po penkerių metų (2021 m. gegužės 22 d.) pareiškėjas galės kreiptis į Norvegijos policiją, kad susigrąžintų savo vairuotojo pažymėjimą. Nurodo, jog, atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis SEAKĮ 13 straipsnio 5 dalimi, Taisyklių 5 ir 39 punktais, Lietuvoje negali būti pripažįstamas Norvegijoje išduotas vairuotojo pažymėjimas bei negali būti išduotas vairuotojo pažymėjimas Lietuvos Respublikoje. Teikiant prašymus laikyti ar perlaikyti vairavimo egzaminus duomenys apie teikiančiuosius asmenis (jų įgytus vairuotojų pažymėjimus) registruose netikrinami, tačiau pareiškėjas, kuris įgijo teisę nusižengdamas teisės aktų reikalavimams (nuslėpdamas, kad tiek Lietuvos Respublikoje, tiek Norvegijos valstybėje išduoti vairuotojo pažymėjimai buvo sulaikyti kompetentingų institucijų, tuo pažeisdamas Taisyklių 9.2 punktą), negali turėti pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, kad jo įgyta teisė bus ginama ir saugoma įstatymais.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. spalio 8 d. sprendimu pareiškėjo K. B. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl atsakovo VĮ „Regitra“ Tauragės filialo atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl teisės vairuoti transporto priemones ir vairuotojo pažymėjimo grąžinimo, išreikšto 2018 m. kovo 9 d. pažymoje Nr. 24-TR/18/1979 „Dėl vairuotojo pažymėjimo“, bei atsakovo įpareigojimo grąžinti pareiškėjui teisę vairuoti transporto priemones ir vairuotojo pažymėjimą.

9. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjui Lietuvoje 2009 m. gegužės 25 d. išduotas vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2011 m. gegužės 25 d. Pareiškėjui Lietuvoje 2011 m. sausio 4 d. vėl išduotas vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2011 m. gegužės 25 d. Tačiau matyti, jog 2011 m. rugpjūčio 26 d. Lietuvai iš N. K. grąžintas pareiškėjui Lietuvoje 2009 m. gegužės 25 d. išduotas vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2011 m. gegužės 25 d., nurodant, kad jis buvo pakeistas į N. K. nacionalinį vairuotojo pažymėjimą.

Pareiškėjui N. K. 2011 m. spalio 28 d. išduotas vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) būsena – negaliojantis, priežastis – pakeistas. Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-2366-799/2014 pareiškėjui, be kita ko, pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 4 dalį paskirta 2 500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams bei nurodyta, kad nutarimas dėl specialios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo vykdomas nuo nutarimo priėmimo dienos.

Europos Sąjungos (ES) keitimosi vairuotojo pažymėjimų duomenimis sistemos (toliau – ir RESPER) duomenimis pareiškėjui N. K. 2014 m. gruodžio 15 d. vėl išduotas vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), būsena – negaliojantis, priežastis – „disqualified“. Byloje pateiktu N. K. pirmosios instancijos (Jaeren tingrrett) teismo 2015 m. spalio 29 d. sprendimu byloje Nr. 15-146208MED-JARE pareiškėjui uždrausta vairuoti Norvegijoje (vairavimo teisės praradimas) 2 metus ir 6 mėnesius bei nurodyta, kad, norėdamas atgauti vairavimo teisę, jis privalės iš naujo išlaikyti visą vairavimo egzaminą.

N. K. G. apeliacinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nuosprendžiu byloje Nr. 15-194170AST- GULA/AVD1 pareiškėjui atimta vairavimo teisė Norvegijoje visam laikui. Pareiškėjas su 2018 m. vasario 8 d. prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas pateikti užklausą dėl N. K. išduoto vairuotojo pažymėjimo keitimo į lietuvišką, ir nurodydamas, kad norvegiškas vairuotojo pažymėjimas yra nebegaliojantis, o 2014 m. gruodžio 15 d. pažymėjimą yra pametęs. N. K. vairuotojo pažymėjimus išduodanti įstaiga (Statens vegvesen) 2018 m. vasario 19 d. raštu Nr. 18/2929-2 „Vairuotojo pažymėjimas –[K.

B.]“ nurodė, kad pareiškėjo N. K. išduotą vairuotojo pažymėjimą policija atėmė 2016 m. gegužės 22 d. ir kad vairuotojo pažymėjimas buvo atimtas „visam laikui“, be to, paaiškina, kad šiame kontekste „visam laikui“ reiškia, jog vairuotojo pažymėjimo negalima susigrąžinti mažiausiai penkerius metus ir po penkerių metų (2021 m. gegužės 22 d.) pareiškėjas galės kreiptis į N. K. policiją, kad susigrąžintų savo vairuotojo pažymėjimą. Pareiškėjas 2018 m. kovo 6 d. prašymu, reg. Nr. 3G-TR/18/1251, „Dėl teisės vairuoti transporto priemonės ir vairuotojo pažymėjimo grąžinimo“ kreipėsi į atsakovą, prašydamas vadovaujantis Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašo 17 punktu, grąžinti teisę vairuoti transporto priemones ir paimtą vairuotojo pažymėjimą.

Atsakovo 2018 m. kovo 9 d. pažyma Nr. 24-TR/18/1979 „Dėl vairuotojo pažymėjimo“ pareiškėjui buvo atsakyta į jo 2018 m. kovo 6 d. prašymą jo netenkinant. Ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 39 punktu ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui atimta teisė vairuoti transporto priemones Norvegijoje nuo 2016 m. gegužės 22 d. iki 2021 m. gegužės 22 d.

10. Teismas byloje vadovavosi 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų (nauja redakcija), Direktyvos 2006/126/EB nuostatos įgyvendinamos nacionaliniais teisės aktais – Saugaus eismo automobilių keliais įstatymu, Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklėmis.

11. Teismas konstatavo, kad iki Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-2366-799/2014 priėmimo pareiškėjas turėjo tuo metu galiojantį N. K. 2011 m. spalio 28 d. išduotą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) kuris yra nebegaliojantis, nes buvo pakeistas į N. K. 2014 m. gruodžio 15 d. išduotą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuris taip pat nuo 2016 m. gegužės 22 d. yra nebegaliojantis. Duomenų apie tai, kad pareiškėjas šiuo metu turėtų ar kreipimosi į atsakovą metu turėjo kokį nors galiojantį vairuotojo pažymėjimą, byloje nėra. Nustatytos bylos faktinės aplinkybės taip pat patvirtina, kad pareiškėjui yra atimta teisė vairuoti transporto priemones Norvegijoje nuo 2016 m. gegužės 22 d. iki 2021 m. gegužės 22 d.

12. Teismas padarė išvadą, kad paimtas N. K. 2011 m. spalio 28 d. išduotas vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) vadovaujantis Aprašo 22 punkto 6 dalimi, negali būti grąžintas, nes jis yra negaliojantis – jo galiojimo terminas pasibaigė jį pakeitus į N. K. 2014 m. gruodžio 15 d. išduotą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas, vadovaujantis Direktyvos 2006/126/EB 11 straipsnio 4 dalimi, SEAKĮ 13 straipsnio 9 dalimi (ginčui aktualios redakcijos, galiojusios nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d., SEAKĮ 13 straipsnio 5 dalimi) bei Taisyklių 39 punktu, Lietuvoje neturi teisės gauti vairuotojo pažymėjimą vietoj išduoto kitoje valstybėje, kadangi pareiškėjas nepateikė ir nėra duomenų apie kitoje valstybėje jam išduotą galiojantį vairuotojo pažymėjimą. Taip pat, vadovaujantis Direktyvos 2006/126/EB 11 straipsnio 4 dalimi bei Taisyklių 39 punktu, Lietuvoje pareiškėjas neturi teisės gauti naujo vairuotojo pažymėjimo, kadangi pareiškėjui atimta teisė vairuoti transporto priemones Norvegijoje nuo 2016 m. gegužės 22 d. iki 2021 m. gegužės 22 d. Tokias išvadas patvirtina sisteminis, loginis ir teleologinis Direktyvos 2006/126/EB, Taisyklių bei Aprašo nuostatų aiškinimas.

13. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, Lietuvos Respublikos teismai ir kitos kompetentingos valstybės institucijos, aiškindamos ir taikydamos Lietuvos Respublikos teisę, nesvarbu, ar jos nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, ir Europos Sąjungos teisėje įtvirtintą pareigą aiškinti nacionalinę teisę kuo labiau atsižvelgdami į atitinkamos direktyvos turinį ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas, t. y. aiškinant ir taikant Taisykles turi būti atsižvelgiama į Direktyvos 2006/126/EB tikslus ir jos turinį.

14. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, sprendė, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, nepažeidė įstatymų ar teisės aktų ir neviršijo savo kompetencijos, Sprendimas neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių atsakovas įsteigtas ir gavo įgaliojimus.

III. 15. Pareiškėjas K. B. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. spalio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti bei pripažinti neteisėtu atsakovo atsisakymą tenkinti K. B. prašymą dėl teisės vairuoti transporto priemones ir vairuotojo pažymėjimo grąžinimo bei įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėjui teisę vairuoti ir vairuotojo pažymėjimą.

16. Pareiškėjas nurodo, kad byloje buvo netinkamai taikomos teisės normos, reglamentuojančios teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo tvarką, kai teisė vairuoti transporto priemones atimta ne už administracinį nusižengimą, o kaip poveikio priemonė priimant apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje.

17. Pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Teigia, kad teismui pateikti sprendimai iš esmės nebuvo aiškinami, o išimtinai buvo vadovaujamasi tik N. K. vairuotojo pažymėjimus išduodančios įstaigos – Norvegijos valstybinės kelių administracijos 2018 m. vasario 19 d. raštu, kuriame nurodyta, kad „visam laikui” reiškia, jog vairuotojo pažymėjimo negalima susigrąžinti mažiausiai penkerius metus, t. y. iki 2021 m. gegužės 22 d. Iš atsakovo pateiktų ir teismo įvertintų dokumentų matyti, kad nėra žinoma minėtos pažymos pasirašiusių pareigūnų kompetenciją, taip pat nežinoma, ar šie pareigūnai turi įgaliojimus aiškinti teismo priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius. Todėl šis 2018 m. vasario 19 d. raštas yra prieštaringas, teismo posėdžio metu turėjo būti nevertinamas, nes neatitinka N. G. apeliacinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nuosprendyje išdėstytų faktinių aplinkybių. Akcentuoja, kad nors atsakovas ir teismas neįsigilino į Norvegijos valstybinės kelių administracijos turimų įgaliojimų apimtį, kadangi minėta įstaiga savarankiškai negali pakeisti apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės. Nors apeliacinio teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodomas teisės vairuoti atėmimas, tačiau 2018 m. vasario 19 d. rašte akcentuojamas ne teisės vairuoti grąžinimas, o vairuotojo pažymėjimo (kaip dokumento) grąžinimas. Be to, minėto apeliacinio teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje aiškiai apibrėžiama baudžiamojo poveikio priemonės taikymo vieta – Norvegija. Taigi kitoje valstybėje įgytas vairuotojo pažymėjimas yra skirtas būtent toje konkrečioje valstybėje vairuojamiems gyventojams. Kadangi teisės vairuoti atėmimas šio ginčo atveju yra ne administracinio poveikio, o baudžiamojo poveikio priemonė, todėl toks užsienio valstybės sprendimas į administracinių nusižengimų registrą nėra įtraukiamas, todėl tokiais atvejais asmuo nepraranda teisės vairuoti Lietuvoje.

18. Pareiškėjas vertina, kad sisteminis Direktyvos 2006/126/EB aiškinimas patvirtina, kad direktyva nėra taikoma atvejams, susijusiems su N. K. priimamais sprendimais dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo – teisės vairuoti transporto priemones ir vairuotojo pažymėjimo atėmimo. Šią poziciją patvirtina ir tai, kad minėtos Direktyvos 2006/126/EB 1 priede „Nuostatos dėl Bendrijos pavyzdžio vairuotojo pažymėjimo“ 3 str. c dalyje išvardintos valstybės, kurioms ši Direktyva yra taikoma, tačiau tarp nurodytų valstybių, Norvegija nėra nurodyta. Šio ginčo atveju iš pareiškėjo teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta remiantis Norvegijos baudžiamojo kodekso nuostatomis, o ne SEAKĮ ar Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) nuostatomis. Šių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad teismo minėtas Aprašas, kuriuo rėmėsi sprendime, šiuo atveju nėra taikytinas, nes sprendžiamas ginčas nepatenka į Aprašo taikymo apimtį, taip pat pareiškėjui paskirta baudžiamojo poveikio priemonė nepatenka į ir SEAKĮ taikymo apimtį.

19. Pareiškėjas pažymi, kad jis Lietuvoje yra atlikęs visus būtinus veiksmus, siekdamas susigrąžinti teisę vairuoti transporto priemones, t. y. išklausė mokymo programą apie alkoholio ir narkotikų žalą žmogaus sveikatai, baigė papildomus vairuotojų mokymo kursus bei išlaikė vairavimo egzaminą. Taigi atsižvelgiant į Tauragės apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. A2.6.-2366-799/2014 bei į SEAKĮ 24 straipsnio 5 dalį, pareiškėjas atitinka visus teisės aktų keliamus reikalavimus dėl teisės vairuoti transporto priemones ir vairuotojo pažymėjimo grąžinimo. Akcentuoja, jog baudžiamojo poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas Norvegijoje Lietuvoje nėra vykdoma. Kadangi teismas dėl šių aplinkybių visiškai nepasisakė, todėl pareiškėjas yra įsitikinęs, jog baudžiamojo poveikio priemonės pripažinimas ir vykdymas Lietuvoje nebuvo nagrinėtas, nors galėjo turėti įtakos teismo neteisingo sprendimo priėmimui.

20. Atsakovas VĮ „Regitra“ Tauragės filialas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti.

21. Atsakovas teigia, kad vairuotojo pažymėjimų išdavimo tvarką Europos Sąjungoje reglamentuoja Direktyva 2006/126/EB. Nėra jokio pagrindo abejoti N. K. institucijos kompetencija bei jos išduotu raštu, be to, minėtas raštas pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas kartu su atsiliepimu į skundą, tačiau dėl šio rašto įrodomosios reikšmės pareiškėjo atstovas nei iki teismo posėdžio, nei viso teismo posėdžio metu jokių abejonių nekėlė. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Direktyva nėra taikoma atvejams, susijusiems su N. K. priimtais sprendimais dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo, ir atkreipia dėmesį, kad pačioje Direktyvoje 2006/126/EB yra nurodyta, jog direktyvos tekstas svarbus Europos ekonominei erdvei (toliau – ir EEE), taigi, ši direktyva yra aktuali ir N. K., kuri yra EEE narė. Kaip matyti iš Taisyklių, jose nustatytos vienodos sąlygos keičiant vairuotojų pažymėjimus, išduotus ES ar EEE.

22. Atsakovas vertina, kad teismas teisingai konstatavo, jog pareiškėjas Lietuvoje neturi teisės gauti vairuotojo pažymėjimą vietoje išduoto kitoje valstybėje, kadangi jis nėra duomenų apie kitoje valstybėje jam išduotą galiojantį vairuotojo pažymėjimą. Be to, pareiškėjas Lietuvoje neturi teisės gauti naujo vairuotojo pažymėjimo, kadangi jam atimta teisė vairuoti transporto priemones Norvegijoje nuo 2016 m. gegužės 22 d. iki 2021 m. gegužės 22 d. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2014 m. pareiškėjui padarius administracinį teisės pažeidimą, iš jo buvo paimtas N. K. išduotas vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) kuris pripažintas negaliojančiu. Todėl pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad lietuviškas vairuotojo pažymėjimas iš pareiškėjo buvo paimtas pagal Tauragės apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. A2.6.-2366-799/2014.

23. Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad šio ginčo teisiniams santykiams taikomos Direktyvos 2006/126/EB, SEAKĮ ir Taisyklių nuostatos. Be to, nacionalinės institucijos, taikydamos nacionalinę teisę, ypač specialiai direktyvų įgyvendinimui išleistus teisės aktus, nacionalinę teisę turi aiškinti atsižvelgdamos į direktyvų tikslus. Todėl nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad teismas visiškai nepasisakė dėl skunde nurodyto argumento, jog baudžiamojo poveikio priemonė – šiuo atveju specialiosios teisės atėmimas – Lietuvoje turėtų būti vykdoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 358 straipsnio 1 ir 2 dalimis; taip pat nepagrįstai teigia, kad N. K. apeliacinio teismo nuosprendžio dalis dėl vairavimo teisės atėmimo Lietuvoje nebuvo pripažinta, todėl negalėjo būti vykdoma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VĮ „Regitra“ Tauragės filialo atsisakymo pareiškėjui grąžinti teisę vairuoti ir vairuotojo pažymėjimą teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.).

26. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnis (EB sutarties ex 249 straipsnis) nustato, kad vykdydamos Sąjungos kompetenciją, institucijos priima reglamentus, direktyvas, sprendimus, rekomendacijas ir nuomones (1 dalis). Reglamentas yra taikomas visuotinai. Jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse (2 dalis). Direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus (3 dalis).

27. Ginčo teisiniams santykiams yra aktuali 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. rugpjūčio 25 d. Komisijos direktyva 2009/113/EB, kurios 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai vienos valstybės narės išduoto galiojančio nacionalinio vairuotojo pažymėjimo savininkas pasirenka įprastinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje, jis gali prašyti, kad jo vairuotojo pažymėjimas būtų pakeistas lygiaverčiu pažymėjimu. Pažymėjimą keičianti valstybė narė gali patikrinti kuriai kategorijai pateiktas vairuotojo pažymėjimas iš tikrųjų tebegalioja. To paties straipsnio 4 dalyje reglamentuota, jog valstybė narė atsisako išduoti vairuotojo pažymėjimą pareiškėjui, kurio vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas arba atimtas kitoje valstybėje narėje. Valstybė narė atsisako pripažinti galiojančiu kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą asmeniui, kurio vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas ar atimtas ankstesnės valstybės teritorijoje. Valstybė narė taip pat gali atsisakyti išduoti vairuotojo pažymėjimą pareiškėjui, kurio vairuotojo pažymėjimas yra panaikintas kitoje valstybėje narėje.

28. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme (2007 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. X-1337 redakcija). Minėto įstatymo 13 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog užsienio valstybėse išduoti vairuotojo pažymėjimai nepripažįstami, jeigu jų turėtojai nėra sukakę šio įstatymo nustatyto amžiaus arba jeigu vairuotojo pažymėjimai buvo išduoti asmenims, kuriems atimta teisė vairuoti transporto priemones ar kurie nustatyta tvarka nesusigrąžino teisės vairuoti transporto priemonę po to, kai ji buvo atimta. Be to, nepripažįstami vairuotojo pažymėjimai, išduoti asmenims, kuriems vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas ar vairuotojo pažymėjimas atimtas jį išdavusioje valstybėje. Šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad užtikrindama eismo saugumą, Vidaus reikalų ministerija ar jos įgaliotos institucijos suderinusios su Susisiekimo ministerija, nustato motorinės transporto priemonės vairuotojo pažymėjimo išdavimo, teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarką. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 (2017 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. 1V-819 redakcija) patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 39 punktą, pareiškėjui teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, teisės vairuoti transporto priemones sustabdymo arba vairuotojo pažymėjimo galiojimo sustabdymo įstatymų nustatyta tvarka, jo galiojimo laiko apribojimo arba jo atėmimo, vairuotojo pažymėjimo galiojimo sustabdymo kitoje ES valstybėje narėje arba EEE valstybėje laikotarpiu, jei pastarasis vairuotojo pažymėjimas buvo išduotas šiame punkte įvardytas priemones taikančioje valstybėje, kitas vairuotojo pažymėjimas neišduodamas.

29. Visų pirma pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas šios konkrečios situacijos atžvilgiu tinkamai vadovavosi (N. K. yra EEE narė) Direktyvos 2006/126/EB, SEAKĮ ir Taisyklių nuostatomis bei teisingai juridiškai kvalifikavo, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad šio ginčo atveju minėti teisės aktai netaikytini.

30. Byloje nustatyta, kad Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-2366-799/2014 už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo padarymą pareiškėjui paskirta 2 500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Informacija, gauta iš Europos Sąjungos (ES) keitimosi vairuotojo pažymėjimų duomenimis sistemos (toliau – ir RESPER), rodo, kad pareiškėjui N. K. 2014 m. gruodžio 15 d. buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra negaliojantis. Analogiškus duomenis pateikė ir Norvegijos valstybinė kelių administracija 2018 m. vasario 19 d. rašte Nr. 18/2929-2, adresuotame VĮ „Regitra“, nurodydama, kad minėtoje valstybėje pareiškėjui atimta teisė vairuoti transporto priemones nuo 2016 m. gegužės 22 d. iki 2021 m. gegužės 22 d., t. y. mažiausiai penkeriems metams. Taigi bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui yra atimta teisė vairuoti transporto priemones N. K. nuo 2016 m. gegužės 22 d. iki 2021 m. gegužės 22 d.

31. Įvertinęs bylos medžiagą ir ginčo teisinius santykius reguluojančių Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės aktų nuostatas, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjui paimtas N. K. 2011 m. spalio 28 d. išduotas vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) vadovaujantis Aprašo 22 punkto 6 dalimi, negali būti grąžintas, nes jis yra negaliojantis – jo galiojimo terminas pasibaigė jį pakeitus į N. K. 2014 m. gruodžio 15 d. išduotą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas, vadovaujantis Direktyvos 2006/126/EB 11 straipsnio 4 dalimi, SEAKĮ 13 straipsnio 9 dalimi (ginčui aktualios redakcijos, galiojusios nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d., SEAKĮ 13 straipsnio 5 dalimi) bei Taisyklių 39 punktu, Lietuvoje neturi teisės gauti vairuotojo pažymėjimą vietoj išduoto kitoje valstybėje, kadangi pareiškėjas nepateikė ir nėra duomenų apie kitoje valstybėje jam išduotą galiojantį vairuotojo pažymėjimą. Taip pat, vadovaujantis Direktyvos 2006/126/EB 11 straipsnio 4 dalimi bei Taisyklių 39 punktu, Lietuvoje pareiškėjas neturi teisės gauti naujo vairuotojo pažymėjimo, kadangi pareiškėjui atimta teisė vairuoti transporto priemones Norvegijoje nuo 2016 m. gegužės 22 d. iki 2021 m. gegužės 22 d.

32. Tiek informacija gauta iš Europos Sąjungos (ES) keitimosi vairuotojo pažymėjimų duomenimis sistemos (toliau – ir RESPER), tiek kompetentingos institucijos (Norvegijos valstybinės kelių administracijos) raštas, kuris vertintinas kaip patikimas įrodymas byloje, patvirtina vairuotojo pažymėjimo negaliojimo aplinkybę ir teisės vairuoti atėmimo minimalų laikotarpį, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad N. G. apeliacinio teismo nuosprendis buvo išaiškintas netinkamai, vadovaujantis N. K. vairuotojo pažymėjimus išduodančios įstaigos atliktu savarankišku, nepagrįstu ir prieštaringu teismo sprendimo išaiškinimu. Taip pat visiškai nereikšmingi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su Norvegijos apeliacinio teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti N. K. atėmimo – pripažinimu ir vykdymu Lietuvoje (šiuo atveju svarbus tik teisės vairuoti atėmimo faktas kitoje valstybėje ir terminas).

33. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė