2021-05-19 Nr. AB-10793-3-61-3-03944-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1149-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03944-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 11.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Maxima LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Maxima LT“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Maxima LT“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2019 m. spalio 22 d. nutarimo „Dėl „Maxima LT“, UAB veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) rezoliucinės dalies 1, 2 ir 3 punktus, kuriais pareiškėjas pripažintas pažeidęs Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, įpareigotas nutraukti draudžiamus veiksmus jei jie dar atliekami ir jam paskirta bauda.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Taryba 2019 m. spalio 22 d. priėmė Nutarimą, kuriuo: 1) pripažino, kad pareiškėjo veiksmai, kai jis rinkodaros sutarčių (toliau – ir Sutartys) su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais (toliau – ir tiekėjai) nuostatose numatė tam tikro dydžio rinkodaros lėšas prekių pardavimo skatinimui, tačiau konkrečiai nenurodė ar nedetalizavo pardavimo skatinimų veiksmų, taip pat už nuostatų pažeidimus numatė tiekėjams atsakomybę bei nustatė Bendrovės teisę organizuoti prekių pardavimo skatinimą bei daryti rinkodaros išlaidas tiekėjo sąskaita, jeigu tiekėjas be pateisinamų priežasčių nevykdo prekių pardavimo skatinimo prekybos vietose arba jį vykdo netinkamai, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus; 2) įpareigojo pareiškėją nutraukti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytus draudžiamus nesąžiningus veiksmus, jei šie veiksmai dar yra atliekami; 3) paskyrė pareiškėjui 51 600 Eur piniginę baudą.

3. Pareiškėjas teigė, kad nepažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, jo ir tiekėjų sudaryti rašytiniai susitarimai atitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos draudimo išimties reikalavimus. Pareiškėjas, sudarydamas Sutartis su savo tiekėjais, susitaria dėl konkretaus prekių pardavimo skatinimui skiriamo metinio biudžeto ir būdų, kaip biudžetas gali būti panaudotas ir tą pareiškėjas daro sudarydamas konkrečius reklamos paslaugų susitarimus. Tačiau Taryba konstatavo, jog tokia forma įgyvendintas šalių susitarimas neatitinka rašytinio susitarimo, patenkančio į Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintą išimtį. Tokią savo poziciją Taryba grindė vieninteliu argumentu – išimtis iš 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinto bendro draudimo turėtų būti aiškinama griežtai, t. y. susitarimas turėtų būti ne abstraktaus pobūdžio, tačiau įtvirtinantis susitarimą dėl konkrečių aspektų – apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų, susitarime aiškiai numatant abu elementus. Pareiškėjas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, kurioje pateiktu „griežtu“ Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytos išimties aiškinimu remiasi Taryba, nėra pasisakoma dėl to, kokios konkrečiai formos ar apimties (ar sudėties) privalo būti įstatyme minimas susitarimas. Pareiškėjas pažymėjo, jog įstatyme minimas rašytinis susitarimas nėra atskirai reglamentuotas, įstatymu jam nekeliami jokie specialūs, papildomi reikalavimai, išskyrus privalomą rašytinę formą. Taigi rašytiniu susitarimu gali būti laikomas bet koks raštu sudaromas sandoris, surašomas viename dokumente ar atskiruose dokumentuose. Civilinių santykių dalyviams suteikiama teisė savo sutartas sąlygas keisti, susitarti dėl naujų, papildomų sąlygų. Todėl Tarybos pateikiamas itin siauras analizuojamos Įstatymo normos interpretavimas negali būti laikomas teisingu, kadangi taptų praktiškai neįgyvendinamu – sudarant ilgalaikes rinkodaros sutartis (metams ar ilgesnes) yra neįmanoma nuspėti visko, kas per šį laikotarpį gali įvykti.

4. Pareiškėjas manė, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintas pažeidimas Nutarime nepagrįstai priskiriamas formaliųjų teisės pažeidimų kategorijai. Pareiškėjas pabrėžė, kad nagrinėjamam ginčui yra svarbus būtent Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos pažeidimo sudėties pobūdis, o Nutarime Taryba konstatuoja, jog Įstatymo (tai yra, viso įstatymo) pažeidimo sudėtis yra formali. Nutarime taip pat klaidingai teigiama, kad tokią Tarybos poziciją yra patvirtinęs LVAT, nors Nutarime nėra nė vieno minėtą Tarybos poziciją pagrindžiančio teismo teiginio.

5. Pareiškėjo teigimu, priešingai nei teigia Taryba, ginčo nuostata vertintina kaip materialioji pažeidimo sudėtis, kurią sudaro kumuliatyvios atsakomybei kilti sąlygos, nustatytos šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje ir 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte. Materialioji 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta pažeidimo sudėtis dėl to būtinai reikalautų nagrinėti tokių standartinių sutarčių nuostatų realų poveikį tiekėjui ir rinkai nustatant, kaip konkrečiai tokiais veiksmais buvo pažeista ūkinės veiklos sąžininga praktika. Nė vienas Tarybos apklaustas tiekėjas nenurodė patyręs kokias nors neigiamas pasekmes dėl Tarybos analizuotų Sutarčių nuostatų taikymo. Maža to, buvo patvirtinta, kad šios nuostatos dažnu atveju iš viso praktikoje nebuvo taikomos. Todėl negali būti konstatuojamas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimas, kadangi tariamai neteisėti pareiškėjo veiksmai nesukėlė jokių neigiamų padarinių.

6. Vertinant Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytas atsakomybės sąlygas (teisės pažeidimo turinį), net jas interpretuojant kaip formalios sudėties teisės pažeidimą, teisės normoje įtvirtinta fakto prezumpcija būtų susijusi su poveikiu rinkai. Ši nuostata suponuoja išvadą, kad ne visais atvejais reikalavimas tiekėjui tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėti dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti savaime neigiamai veikia tiekėjus. Taigi, jokia žala galutiniam vartotojui ar rinkai apskritai nėra akivaizdi ir, juo labiau, ne iš karto.

7. Nurodė, kad Įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas skirtas „verslas-verslas“ santykiams užtikrinti, saugant ne tik tiekėjų interesus, bet taip pat užtikrinant abipusių mažmeninės prekybos įmonių ir tiekėjų interesų pusiausvyrą ir vengiant nepagrįsto kišimosi į civilinius teisinius dviejų verslo atstovų santykius. Taryba konstatavo pareiškėją pažeidus įstatyme įtvirtintą draudimą, nors visi tiekėjai patvirtino jokių neigiamų padarinių dėl vertinamų pareiškėjo veiksmų nepajutę. Nesant tokių subjektų, Nutarimo priėmimas ir sankcijų pareiškėjui skyrimas gali būti vertinamas kaip Tarybos veikimas ultra vires (viršijant įgaliojimus).

8. Pareiškėjas teigė, kad jam piniginė sankcija skirta nepagrįstai. Iš Nutarimo turinio matyti, kad į Įstatymo nurodytus kriterijus, kuriais turi būti vadovaujamasi sprendžiant dėl piniginės baudos skyrimo, Taryba neatsižvelgė – klaidingai nustatė pažeidimo (jei toks buvo) pobūdį, neteisingai skaičiavo pažeidimo trukmę ir mastą bei nevertino esminių bylos aplinkybių, patvirtinančių pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimą.

9. Neaiški nei Tyrimo, nei pažeidimo trukmė ir jų ryšys su teisiniais padariniais. Pareiškėjo teigimu, pažeidimo (jeigu toks buvo) pradžia gali būti fiksuojama ne nuo 2017 m. spalio 30 d. rašto, kuriame pacitavo tuo metu naujausią LVAT praktiką, susijusią su Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymu, ir pasiūlė įvertinti su tiekėjais sudarytų didmeninio pirkimo-pardavimo sutarčių nuostatas bei užtikrinti, kad jos, be kitų punktų, atitiktų taip pat ir įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, išsiuntimo (ką klaidingai teigia Taryba), o nuo datos, kada šį raštą gavo tinkamas adresatas. Tokia data nagrinėjamu atveju nebuvo nustatinėjama.

10. Taryba laikė, jog Tyrimas buvo baigtas 2019 m. rugpjūčio 20 d., nes šią dieną buvo patvirtintos Tyrimo išvados. Tačiau po šios aplinkybės sekę tolesni Tarybos veiksmai patvirtina, kad Tyrimas nebuvo baigtas. Taryba 2019 m. rugsėjo 17 d. priėmė nutarimą dėl Tyrimo pratęsimo, todėl, pratęsus Tyrimo terminą 3 mėn. nuo 2019 m. rugsėjo 26 d., laikytina, kad Tyrimas turėjo baigtis 2019 m. gruodžio 26 d. Nepaisant to, naujos tyrimo išvados vėliau patvirtintos nebuvo (Įstatymo 91 straipsnio 2 dalis), o nesulaukus šio pratęsto termino pabaigos buvo surengtas žodinis bylos nagrinėjimo posėdis (2019 m. rugsėjo 23 d.) ir priimtas Nutarimas (2019 m. spalio 22 d.).

11. Bylos medžiaga patvirtina (tai nurodoma ir Nutarime), kad iki Nutarimo priėmimo (iki bylos nagrinėjimo posėdžio ir iš karto po jo) Tarybai buvo pateikti įrodymai dėl didžiosios dalies Tyrime vertintų Sutarčių nutraukimo ar modifikavimo. Šią aplinkybę vertinant Nutarimo dėl Tyrimo pratęsimo kontekste yra akivaizdu, kad minėti įrodymai buvo pateikti dar vykstant Tyrimui, t. y. jo dar nebaigus. Tai savo ruožtu reiškia, kad Nutarimo priėmimo metu pažeidimas, dėl kurio buvo priimtas Nutarimas, jau iš esmės nebeegzistavo, nes buvo likusios tik (duomenys neskelbtini) Sutartys, kurių nuostatos kėlė abejonę Tarybai (o jei Tyrimas faktiškai būtų baigtas, kaip nurodyta nutarime dėl Tyrimo pratęsimo – 2019 m. gruodžio 26 d., neabejotina, kad Tarybai būtų buvę pateikti įrodymai ir dėl visų likusių ginčo Sutarčių atitinkamo pakeitimo ar nutraukimo).

12. Tarybos pozicija dėl to, kad pažeidimo trukmė sietina su tyrimo išvadų patvirtinimo diena, neatitinka teisingumo ir protingumo principų. Tarybai pareiškėjas pateikė duomenis, kad net (duomenys neskelbtini) Sutarčių buvo nutrauktos ar modifikuotos taip, kad galimų abejonių dėl jų teisėtumo nebeliko. Šios sutartys nutrauktos ir (ar) pakeistos buvo ne vienu metu, todėl akivaizdu, kad pažeidimas (jeigu toks buvo) šių Sutarčių atžvilgiu objektyviai negalėjo būti vykdomas po kiekvienos atitinkamos Sutarties nutraukimo ar modifikavimo datos.

13. Nutarime padarytos išvados dėl to, jog pažeidimas neva truko „bent 1 metus 9 mėnesius“, yra neparemtos jokiais teisiniais argumentais ir prieštarauja byloje nustatytiems faktams. Taryba nepateikė ir jokių paaiškinimų, kokiomis teisės normomis ar teismų jurisprudencija remdamasi nustatė, jog toks laikotarpis vertinamas kaip „vidutinis“ ir kokią konkrečiai reikšmę šis „vidutinis“ laikotarpis turi sprendžiant dėl pažeidimo konstatavimo ar sankcijos skyrimo.

14. Pareiškėjo teigimu, pažeidimas (jei toks buvo) buvo mažareikšmis, todėl Tyrimas turėjo būti nutrauktas arba skirta tik simbolinė piniginė bauda. Pažeidimo mastas Nutarime vertinamas abstrakčiai ir neaiškiai – nėra nurodoma, koks teisinis pagrindas lemia ištirto pažeidimo kvalifikavimą kaip „mažo“. Pareiškėjo įsitikinimu, Nutarime pateikiama išvada, kad pažeidimas yra „mažas“, yra ne tik nemotyvuota, bet ir neteisinga. Pareiškėjas manė, jog pažeidimas (jei toks ir buvo), galėtų būti vertinamas tik kaip mažareikšmis. Tą lemia tokios aplinkybės: 1) (duomenys neskelbtini) Sutarčių nuostatų atitiktis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimams kėlė abejonę Tarybai, o vertinant bendrame visų pareiškėjo tiekėjų kontekste (bendras tiekėjų skaičius yra virš (duomenys neskelbtini) ir apima tiek Lietuvos, tiek užsienio tiekėjus), šios Sutartys sudarė nereikšmingą dalį; 2) tiekėjų, su kuriais sudarytos Sutartys, tiekiami produktai bendrame visų pareiškėjui tiekiamų maisto produktų ir gėrimų kontekste sudaro vos apie (duomenys neskelbtini) proc. (bendrame visų prekių skaičiuje tai sudarytų dar mažiau); 3) iš minėtų Sutarčių su (duomenys neskelbtini) tiekėjais, buvo nutraukta ar modifikuota (duomenys neskelbtini) Sutarčių, todėl Tarybai priimant Nutarimą, neaiškumų buvo likę tik dėl (duomenys neskelbtini) Sutarčių, kurios bendrame visų pareiškėjo tiekėjų kontekste, sudarė vos apie (duomenys neskelbtini) proc. (skundo pateikimo teismui metu abejonių keliančių Sutarčių yra likę dar mažiau, o artimiausiu metu tokių Sutarčių neliks iš viso); 4) tiekėjai patvirtino, kad neigiamų padarinių dėl sudarytų Sutarčių jie nepatyrė, ir jokios kritikos pareiškėjo atžvilgiu Tarybai neišsakė. Pareiškėjo vertinimu, nėra jokių prielaidų konstatuoti buvus nesąžiningus pareiškėjo ketinimus ir į įstatymo pažeidimą aiškiai nukreiptą valią. Tad pažeidimo mastas turėtų būti kvalifikuojamas kaip „mažareikšmis“. Arba nurodytos aplinkybės kvalifikuotinos kaip atsakomybę lengvinančios, nes atitinka Įstatymo 12 straipsnio 7 dalies sąlygas.

15. Paskirta piniginė sankcija yra neproporcinga ir neadekvati. Nutarimo dėl skiriamos sankcijos dydžio dalis yra be motyvų. Pareiškėjui skirta bauda neatitinka bylos faktinės situacijos, nekoreliuoja su nustatytomis aplinkybėmis, vadinasi, sankcija buvo neindividualizuota. Pareiškėjo manymu, sankcija arba iš viso neturėjo būti skiriama, arba turėjo būti tik simbolinė. Nutarimo išvados prieštarauja konstituciniam asmenų lygybės prieš įstatymą principui.

16. Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

17. Taryba nurodė, kad galimybė raštu susitarti „dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų“ reiškia, kad rašytiniame susitarime turi būti aiškiai numatyti abu elementai (tą parodo normoje vartojamas jungtukas „ir“) – numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai ir apmokamų išlaidų dydis. Tad sutarties nuostatos, kuriose konkrečiai numatytas tik vienas elementas – apmokamų išlaidų dydis, tačiau ne konkretūs numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai, neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos išimties sąlygų.

18. Akivaizdu, jog Sutartyse numatytas reikalavimas tiekėjams metams arba tiekimo sutarties galiojimo laikotarpiu skirti tam tikro dydžio lėšas prekių pardavimo skatinimui, tačiau konkrečiai nenurodant ar nedetalizuojant pardavimo skatinimų veiksmų, taip pat sutartyse įtvirtinta tiekėjų atsakomybė už nuostatų pažeidimus bei pareiškėjo teisė organizuoti prekių pardavimo skatinimą bei daryti rinkodaros išlaidas tiekėjo sąskaita, jeigu tiekėjas be pateisinamų priežasčių nevykdo prekių pardavimo skatinimo prekybos vietose arba vykdo netinkamai, pažeidžia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, ir jokiu būdu nepatenka į minėtos nuostatos išimtį, pagal kurią turi būti rašytinis susitarimas dėl abiejų elementų – apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų.

19. Atsakovas pažymėjo, jog ginčo Įstatymo nuostata nereikalauja įvertinti pažeidimo faktinio neigiamo poveikio ar žalos tiekėjams. Įstatymo 3 straipsnis įtvirtina būtent formaliąją pažeidimo sudėtį, t. y. tam, kad būtų konstatuotas pažeidimas, pakanka nustatyti, jog buvo atlikti draudžiami veiksmai, nustatyti minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalies sąraše.

20. Įstatymo koncepcijoje, patvirtintoje 2009 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. XI-191 (toliau – ir Koncepcija), buvo suplanuota, kad turi būti baigtinis sąrašas veiksmų (atvejų), kurie pripažįstami nesąžiningu pasinaudojimu (piktnaudžiavimu) rinkos galia. Įstatymų leidėjas aiškiai įtvirtino, kas yra draudžiama bei aiškiai numatė išimtis, kada Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies sąrašo konkrečiuose punktuose (7, 8, 10) numatyti veiksmai nebūtų laikomi pažeidimu, t. y. kai dėl atitinkamų veiksmų sudaryti išankstiniai ir (ar) rašytiniai šalių susitarimai. Dėl to, nustačius, kad pareiškėjas atliko draudžiamus veiksmus, įtvirtintus Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, laikoma, kad tokie jos veiksmai savaime riboja tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje.

21. Vėlesnis susitarimų egzistavimas negali lemti minėtų sutarčių nuostatų vertinimo. Jeigu sutartyje numatomas finansinis įpareigojimas tiekėjui dėl pardavimo skatinimo veiksmų, kaip numato Įstatymas, jame turi būti numatyti ir pardavimo skatinimo veiksmai, priešingu atveju, tokios nuostatos pažeidžia minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto draudimą ir netenkina jame numatytos išimties sąlygų.

22. Priešingai nei teigia pareiškėjas, nei Įstatymas, nei Taryba neneigia galimybės ir nedraudžia šalims sudaryti rašytinį susitarimą dėl numatomų pardavimo skatinimo veiksmų bei apmokamų išlaidų, tačiau minėtas susitarimas turi atitikti minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytos išimties reikalavimus.

23. Be to, pareiškėjas nepaaiškina, kuo poreikis planuoti pardavimo skatinimo biudžetą yra savaime pakankamas ir reikšmingesnis, nei pardavimo skatinimo veiksmų planavimas. Susitarimo dėl pardavimo skatinimo konkretumo lygmuo turi būti ne toks, kuris tenkina šalis, o kokio reikalauja Įstatymas.

24. Atsakovas nesutiko, kad Nutarimo argumentai dėl pažeidimo pobūdžio, trukmės ir masto yra nepagrįsti. Konkretus pažeidimo trukmės laikotarpis ar konkretus sutarčių ir tiekėjų skaičius, kuriais rėmėsi atsakovas nustatydamas pažeidimo mastą, nėra bendro pobūdžio, o nustatyti remiantis objektyviais duomenimis. Atsakovas vertino nagrinėtų Sutarčių nuostatų turinį, tikslus, pasireiškimo ūkio subjektų veikloje galimybes ir galimą jų poveikį tiekėjų veiklai pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatas. Vertindamas pobūdį atsakovas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas atliko draudžiamus veiksmus, kurie nurodyti Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, t. y. Sutartyse buvo įtvirtinti reikalavimai tiekėjams iš anksto metams arba tiekimo sutarties galiojimo laikotarpiu skirti tam tikro dydžio rinkodaros lėšas prekių pardavimo skatinimui, o pažeidus reikalavimą dėl rinkodaros lėšų mokėti pareiškėjui baudą ar kompensaciją, taip pat kuriose įtvirtinta pareiškėjo teisė organizuoti prekių pardavimo skatinimą bei daryti rinkodaros išlaidas tiekėjo sąskaita, jei tiekėjas be pateisinamų priežasčių nevykdo prekių pardavimo skatinimo prekybos vietose arba jį vykdo netinkamai. Be to, tai, kad nepriklausomai nuo pardavimo skatinimo veiksmų įvykdymo, tiekėjai privalėjo sumokėti visas iš anksto numatytas pardavimų skatinimui numatytas sumas, pareiškėjas tiekėjams sukėlė papildomą finansinę naštą ir nepagrįstas išlaidas, didino tiekėjų veiklos neapibrėžtumą, nes tiekėjų prekių pardavimų skatinimo veiksmai gali būti vykdomi ne jiems, tačiau mažmeninės prekybos įmonei naudingu būdu. Maža to, pažeidimas nebuvo vien tik formalus, tačiau ir įgyvendintas faktiškai, kas taip pat buvo svarbi aplinkybė pažeidimo pobūdžio vertinime.

25. Dėl pažeidimo trukmės nustatymo pažymėjo, jog 2017 m. spalio 30 d. raštas Nr. (11.2-36) 6V-2578 pareiškėjui buvo siųstas elektroniniu paštu, dėl to buvo gautas tą pačią dieną. Gavimo fakto neneigia ir pats pareiškėjas. Įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog pažeidimo tyrimas laikomas baigtu, kai Taryba patvirtina įgaliotų pareigūnų atlikto pažeidimo tyrimo išvadas. Atsakovas nurodė, jog Įstatyme išsamiau nedetalizuojama, koks laikotarpis laikytinas trumpu, vidutinišku ar ilgu, nedetalizuojama ir pažeidimo masto nustatymo kriterijų, tai paliekama spręsti Tarybai.

26. Įstatymo 12 straipsnis pateikia pakankamai aiškias baudos skaičiavimo gaires. Atsakovas nustatė konkrečias aplinkybes, kurios turi būti vertinamos skiriant baudą. Vertinant pažeidimo pavojingumą atliktas vertinimas, kaip konkrečiu atveju nagrinėjami draudžiami veiksmai pasireiškia ir prieštarauja sąžiningai ūkinei praktikai bei pažeidžia tiekėjų ir mažmeninės prekybos įmonės interesų pusiausvyrą.

II. 27. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

28. Teismas nustatė, kad 2019 m. spalio 22 d. priimtas Nutarimas, kuriuo nutarta: 1) pripažinti, kad pareiškėjo veiksmai, kai Bendrovė Sutarčių su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais nuostatose numatė tam tikro dydžio rinkodaros lėšas prekių pardavimo skatinimui, tačiau konkrečiai nenurodė ar nedetalizavo pardavimo skatinimų veiksmų, taip pat už nuostatų pažeidimus numatė tiekėjams atsakomybę bei nustatė Bedrovės teisę organizuoti prekių pardavimo skatinimą bei daryti rinkodaros išlaidas tiekėjo sąskaita, jeigu tiekėjus be pateisinamų priežasčių nevykdo prekių pardavimo skatinimo prekybos vietose arba jį vykdo netinkamai, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus; 2) įpareigoti pareiškėją nutraukti rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytus draudžiamus nesąžiningus veiksmus, jei šie veiksmai dar yra atliekami; 3) už 1 punkte nurodytus pažeidimus pareiškėjui skirti 51 600 Eur piniginę baudą; 4) įpareigoti pareiškėją per 5 darbo dienas nuo Nutarime nurodytų įpareigojimų įvykdomo bei baudos sumokėjimo pranešti apie tai Tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

29. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje ginčo dėl to, jog Įstatymo nuostatos gali būti taikomos pareiškėjui, nebuvo, nes iš visų pareiškėjo Lietuvoje valdomų parduotuvių, daugiau kaip 20 prekybos plotas viršija 400 kv. m, taip pat pareiškėjo bendrosios pajamos paskutiniais finansiniais metais sudarė daugiau kaip 116 mln. Eur; kitaip tariant, pareiškėjas atitinka Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tad laikytinas didelę rinkos galią turinčia mažmeninės prekybos įmone. Pareiškėjas, be kita ko, neigė padaręs Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytą pažeidimą.

30. Teismas pažymėjo, jog Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos aiškinimas pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1537-858/2017 (paskelbta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“, 2017, Nr. 34). Šioje normoje yra įtvirtintas bendras draudimas mažmeninės prekybos įmonei reikalauti, kad tiekėjas tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėtų dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti, bei nustatyta šio draudimo išimtis, pagal kurią mažmeninės prekybos įmonei leidžiama raštu susitarti su tiekėju dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų.

Atsižvelgiant į tai, kad šioje normoje yra nustatyta išimtis iš bendro draudimo, ši išimtis turėtų būti aiškinama griežtai. Numatyta galimybė raštu susitarti „dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų“ reiškia, kad rašytiniame susitarime turi būti aiškiai numatyti abu elementai (tą indikuoja normoje vartojamas jungtukas „ir“) – numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai ir apmokamų išlaidų dydis. Taigi tokios sutarties nuostatos, kuriose konkrečiai numatytas tik vienas elementas – apmokamų išlaidų dydis, tačiau ne konkretūs numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai, neatitinka įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos išimties sąlygų.

Tokia sutarties nuostata, kuri užtikrina tik vienos iš šalių valios ir interesų įgyvendinimą ir iš esmės daugeliui metų atima iš tiekėjo galimybę išreikšti valią dėl pardavimo skatinimo biudžeto dydžio, sumažinti pardavimo skatinimo biudžetą (ar jo nebeskirti) nenutraukiant tiekimo sutarties, neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos sąlygos, jog turi būti sudarytas (rašytinis) susitarimas, t. y. suderinta abiejų šalių valia. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta galimybė pasinaudoti išimtimi iš bendro draudimo, leidžianti sudaryti susitarimą dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų, yra viena iš Įstatymo nuostatų, kuriomis siekiama riboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą ir užtikrinti tiekėjų ir didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos Įmonių interesų pusiausvyrą.

Taigi sutarties nuostatos, pagal kurias mažmeninės prekybos įmonei paliekama teisė pasirinkti tai, dėl ko pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą, siekiant pasinaudoti išimtimi, privalo būti susitarta (apmokamų išlaidų dydis ir numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai), neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos išimties sąlygų, kadangi iš esmės panaikina Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintą didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimo ribojimą.

31. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta išimties taisyklė turėtų būti taikoma šioje administracinėje byloje, teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad sutarčių laisvės principas leidžia formuluoti išimties sąlygas (vieną iš jų) kokiuose nors papildomuose susitarimuose, o ne minėtose bendrosiose (generalinėse) sutartyse. Sutarties laisvės principas draudžia pažeisti imperatyvias įstatymo nuostatas, konkrečiai – Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą, kurio turinį atskleidė LVAT minėtoje 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1537-858/2017. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto formuluotė „išskyrus atvejus, kai yra mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo rašytinis susitarimas dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų“ reiškia, jog, kaip minėtoje nutartyje konstatavo LVAT, „rašytiniame susitarime turi būti aiškiai numatyti abu elementai (tą indikuoja normoje vartojamas jungtukas „ir“) – numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai ir apmokamų išlaidų dydis. Taigi tokios sutarties nuostatos, kuriose konkrečiai numatytas tik vienas elementas – apmokamų išlaidų dydis, tačiau ne konkretūs numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai, neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos išimties sąlygų. Tokia sutarties nuostata, kuri užtikrina tik vienos iš šalių valios ir interesų įgyvendinimą ir iš esmės daugeliui metų atima iš tiekėjo galimybę išreikšti valią dėl pardavimo skatinimo biudžeto dydžio, sumažinti pardavimo skatinimo biudžetą (ar jo nebeskirti) nenutraukiant tiekimo sutarties, neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos sąlygos, jog turi būti sudarytas (rašytinis) susitarimas, t. y. suderinta abiejų šalių valia“. Teismo vertinimu, pareiškėjo siūlomas išimties sąlygų numatymas keliuose rašytiniuose sutartiniuose dokumentuose neatitiktų Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto formuluotės griežtumo, sudarytų teisinį neaiškumą dėl tokių rašytinių dokumentų interpretavimo, todėl nebūtų pasiekti Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyto reguliavimo tikslai.

32. Dėl pareiškėjo argumentų, kad teisės pažeidimo, numatyto Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, sudėtis nėra formali, teismas nurodė, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte yra įtvirtintas bendras draudimas mažmeninės prekybos įmonei reikalauti, kad tiekėjas tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėtų dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti, bei nustatyta šio draudimo išimtis, pagal kurią mažmeninės prekybos įmonei leidžiama raštu susitarti su tiekėju dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų. Taigi, šioje nuostatoje įtvirtinta būtent formali pažeidimo sudėtis, reiškianti, kad mažmeninės prekybos įmonėms draudžiama atlikti ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujančius veiksmus, kuriais mažmeninės prekybos įmonių veiklos rizika perkeliama tiekėjams ar jiems primetami papildomi įsipareigojimai arba kurie varžo tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje ir kurie išreiškiami kaip reikalavimai tiekėjui tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėti dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti. Ši nuostata niekaip nesuponuoja vertinimo, ar minėtieji draudžiami veiksmai padarė kokią nors faktinę neformalią žalą – šiuo atveju Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasmė yra ta, kad vien draudžiamo susitarimo sudarymas, nepaisant jo materialių pasekmių, yra žalingas. Dėl to, nustačius, kad pareiškėjas atliko draudžiamus veiksmus, įtvirtintus Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, laikoma, kad tokie jos veiksmai savaime riboja tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje. Be to, įrodinėjimo našta, kad pareiškėjas tinkamai nustatė išimties sąlygas, tenka pareiškėjui (Įstatymo 3 str. 3 d.). Teismas nusprendė, kad ir šiuo aspektu pareiškėjas pateikia nepagrįstus argumentus.

33. Dėl pareiškėjo argumentų, kad teisės pažeidimas, numatytas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste yra mažareikšmis, teismas atkreipė dėmesį, jog Įstatymo tikslas yra riboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą ir užtikrinti tiekėjų ir didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių interesų pusiausvyrą (1 str. 1 d.). Taigi, Įstatymas skirtas riboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą, o tai yra susiję su konkurencijos palaikymu, taip pat netiesiogiai – vartotojų interesų apsauga. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 369 straipsniu. Įstatymų leidėjas dėl konkurencijos priežiūros yra tiesiogiai nustatęs, kad mažareikšmiškumo vertinimą šiuose santykiuose atlieka konkurencijos priežiūrą atliekantys subjektai. Teismas vadovavosi Įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, 8 straipsnio 2 dalies 5 punktu. Nagrinėjamos bylos kontekste pažeidimo tyrimas buvo atliktas, todėl pareiškėjo argumentai, kad pažeidimas gali būti laikomas mažareikšmiu, yra nepagrįsti, nes, teismo vertinimu, Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyto trunkamojo pažeidimo padarymas, kad ir labai mažo ūkio subjekto atžvilgiu, negali būti traktuojamas mažareikšmiu: tokiu atveju, nors ir nepažeidžiamos konkurencijos teisės normos dėl dominuojančios padėties (Įstatymo 1 str. 2 d.), yra didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios nesąžiningas panaudojimas.

34. Konstatavus, kad pareiškėjo argumentai, esą, pareiškėjas nepadarė pažeidimo, numatyto Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, kad, esą, jis yra mažareikšmis, nėra pagrįsti, padaryta išvada, kad jokio teisinio pagrindo naikinti Nutarimą nėra. Atitinkamai, konstatuota, kad pareiškėjui, padariusiam Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytą pažeidimą, turėjo būti paskirta sankcija, nustatyta Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje.

35. Pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 12 straipsnis ta apimtimi, kuria sukuria teisinį vakuumą, kurio pagrindu konkurencijos priežiūrą įgyvendinanti institucija įgyja neribotas privilegijas plečiamai aiškinti įstatymo raidę ir be aiškios metodikos sankcionuoti ūkio subjektus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisinio tikrumo ir aiškumo, teisingumo ir atsakingo valdymo principams. Pasak pareiškėjo, minėtoji legislatyvinė omisija sudaro prielaidas subjektyviam kiekvieno tiriamo Įstatymo pažeidimo vertinimui ir neužtikrina reikalavimo skirtingas situacijas vertinti skirtingai, o vienodas – vienodai parenkant tinkamas ir proporcingas sankcijas už esamą ar tariamą Įstatymo pažeidimą.

36. Teismas neabejojo Įstatymo 12 straipsnio atitiktimi Konstitucijai, todėl netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžė, jog nesutiktina su išvada, kad nesant teisės aktuose nustatytos išsamios baudų už šio įstatymo pažeidimus skaičiavimo tvarkos kaip įstatymo analogija turėtų būti taikomas Administracinių teisės pažeidimų kodeksas (šiuo metu Administracinių nusižengimų kodeksas), taip pat pažymėjo, kad Įstatymas yra specialusis įstatymas, reguliuojantis specifinius teisinius santykius. Įstatyme yra aiškiai nurodyta skirtinos piniginės baudos maksimali riba, nurodyti konkretūs faktoriai, kurie turi būti įvertinti skiriant baudą, baigtiniai atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių sąrašai. Taigi Įstatyme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, pateiktos pakankamai aiškios baudos skaičiavimo gairės (2013 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1014/2013). Dėl tų pačių argumentų teismas neabejojo Įstatymo 12 straipsnio atitiktimi Konstitucijai, nes Įstatyme pateiktos pakankamai aiškios baudos skaičiavimo gairės, pareiškėjos įvardytos sankcijų skyrimo metodika.

37. Pareiškėjas nurodė, kad jam paskirta sankcija yra neadekvati ir neproporcinga. Dėl Nutarime pateikto sankcijos elemento – įpareigojimo nutraukti draudžiamus veiksmus, jei jie dar atliekami – teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė aiškios prieštaros šiam sankcijos elementui, todėl jis, konstatavus Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimą, paliktinas nepakeistas. Tačiau pareiškėjas nesutiko su paskirtos baudos dydžiu, manė, kad pažeidimo pobūdis, trukmė nustatyti netinkamai, neaiškiai, pažeidimo mastas buvo ne mažas, o mažareikšmis, paskirta bauda per didelė. Teismas dėl pareiškėjo nurodomo pažeidimo mažareikšmiškumo jau buvo pasisakęs.

38. Teismas iš karto pabrėžė, kad pareiškėjui turėjo būti žinoma LVAT 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1537-858/2017, nes pažeidimo tyrimas pradėtas po šios nutarties paskelbimo. Taigi, pareiškėjas žinojo, kad negalima sudaryti sutarčių, kuriomis jis pasinaudotų savo rinkos galia, kad nesiėmė veiksmų taisyti tokioms sutartims.

39. Atsakovas vertino nagrinėtų sutarčių nuostatų turinį, tikslus, pasireiškimo ūkio subjektų veikloje galimybes ir galimą jų poveikį tiekėjų veiklai pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatas. Vertindamas pobūdį atsakovas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas atliko draudžiamus veiksmus, kurie nurodyti Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, t. y. sutartyse buvo įtvirtinti reikalavimai tiekėjams iš anksto metams arba tiekimo sutarties galiojimo laikotarpiu skirti tam tikro dydžio rinkodaros lėšas prekių pardavimo skatinimui, o pažeidus reikalavimą dėl rinkodaros lėšų mokėti pareiškėjai baudą ar kompensaciją, taip pat kuriose įtvirtinta pareiškėjos teisė organizuoti prekių pardavimo skatinimą bei daryti rinkodaros išlaidas tiekėjo sąskaita, jei tiekėjas be pateisinamų priežasčių nevykdo prekių pardavimo skatinimo prekybos vietose arba jį vykdo netinkamai. Be to, tai, kad nepriklausomai nuo pardavimo skatinimo veiksmų įvykdymo, tiekėjai privalėjo sumokėti visas iš anksto numatytas pardavimų skatinimui numatytas sumas, pareiškėjas tiekėjams sukėlė papildomą finansinę naštą ir nepagrįstas išlaidas, didino tiekėjų veiklos neapibrėžtumą, nes tiekėjų prekių pardavimų skatinimo veiksmai gali būti vykdomi ne jiems, tačiau mažmeninės prekybos įmonei naudingu būdu. Nors pažeidimo sudėtis yra formali, tačiau pažeidimas buvo įgyvendintas faktiškai, kas taip pat buvo svarbi aplinkybė pažeidimo pobūdžio vertinime. Todėl atsakovas tinkamai įvertino pažeidimo mastą kaip mažą, o ne mažareikšmį.

40. Atsakovas pažymėjo, jog 2017 m. spalio 30 d. raštas Nr. (11.2-36) 6V-2578 pareiškėjui buvo siųstas elektroniniu paštu, dėl to buvo gautas tą pačią dieną. Pareiškėjo teigimu, tyrimas turėjo baigtis 2019 m. gruodžio 26 d. Teismas nesutiko su šia pareiškėjo pozicija, nes Įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog pažeidimo tyrimas laikomas baigtu, kai Taryba patvirtina įgaliotų pareigūnų atlikto pažeidimo tyrimo išvadas.

41. Taigi, pažeidimo pradžia buvo laikoma 2017 m. spalio 30 d. kai pareiškėjas, įvertinęs Tarybos 2017 m. spalio 30 d. rašte pateiktus LVAT paaiškinimus, turėjo žinoti apie naujausią Tarybos bei LVAT praktiką ir suprasti, kad sutarčių nuostatos galėjo pažeisti Įstatymo reikalavimus. Pažeidimo pabaiga siejama su tyrimo išvadų patvirtinimo diena – 2019 m. rugpjūčio 20 d. Taigi, nutarime pagrįstai pažeidimo trukmė įvertinta kaip vidutinė (truko apie 2 m.), nes išvadų surašymo metu dar buvo sutarčių, neatitinkančių Įstatymo nuostatų. Dvejų metų pažeidimo trukmė kaip vidutinė buvo įvertinta ir LVAT 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1537-858/2017.

42. Pareiškėjo argumentai dėl baudos dydžio nebuvo pagrįsti, nes atsakovas skyrė mažesnę negu Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatytos baudos vidurkis baudą. Teismo vertinimu, atsakovas įvertino tiek pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, tiek bylos aplinkybes, nes pareiškėjo bendradarbiavimas teikiant reikalaujamą informaciją nėra lengvinanti aplinkybė (padėjimas Tarybai). Vertinant pažeidimo pavojingumą atliktas vertinimas, kaip konkrečiu atveju nagrinėjami draudžiami veiksmai pasireiškia ir prieštarauja sąžiningai ūkinei praktikai bei pažeidžia tiekėjų ir mažmeninės prekybos įmonės interesų pusiausvyrą.

43. Teismas konstatavo, kad Nutarimas paliktinas nepakeistas. Atmetus pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas taip pat negali būti tenkinamas.

III. 44. Pareiškėjas UAB „Maxima LT“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucini Teismą su prašymu ištirti Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 12 straipsnio atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir konstituciniams teisinės valstybės, teisinio tikrumo ir aiškumo, teisingumo ir atsakingo valdymo principams) ir stabdyti šią administracine bylą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą dėl Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 12 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

45. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų. Pareiškėjas pabrėžia, kad net tais atvejais, kai teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėsto bylos faktines aplinkybes ir pacituoja susijusią teismų praktiką, tačiau kartu nenurodo kitų būtinų motyvuojamosios dalies elementų (teisės normų, jų analizės, įrodymų vertinimo), toks teismo sprendimas taip pat turi būti traktuojamas kaip sprendimas be motyvų ir šiuo pagrindu turi būti panaikinamas.

46. Pareiškėjas teigia, kad teismas, nevertindamas bylos faktinių aplinkybių, liudijančių, kad tarp pareiškėjo ir konkrečių tiekėjų buvo sudaromi konkretūs reklamos paslaugų susitarimai, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju buvo susitariama dėl konkrečių rinkodaros skatinimo veiksmų, pažeidimo faktą konstatavo mechaniškai, remdamasis vien LVAT 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais, net neįvertinęs, ar bylos ir LVAT 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartyje analizuoto pažeidimo aplinkybės yra tapačios. Teismas neatliko net minimalios Sutarčių ir jų sudarymo konteksto analizės bei pažeidimo faktą konstatavo formaliai, nepasisakęs, kokie konkrečiai Sutarčių sudarymo ypatumai prieštarauja minėtai normai ir kaip Sutarčių atitiktis išimčiai vertintina konkrečios analizuojamos bylos kontekste. Pareiškėjas pabrėžia, kad tyrimo metu pareiškėjas paaiškino, jog sudarydamas rinkodaros sutartis, su savo tiekėjais susitaria dėl konkretaus prekių pardavimo skatinimui skiriamo metinio biudžeto ir būdų, kaip biudžetas gali būti panaudotas ir tą pareiškėjas daro sudarydamas konkrečius reklamos paslaugų susitarimus. Teismas šių aplinkybių netyrė.

47. Net ir tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog Sutartys neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos išimties reikalavimų (su kuo pareiškėjas nesutinka), teismas, neatlikęs nurodytos teisės normos sudėties vertinimo ir tik atkartodamas atsakovo teiginius, ne tik neįgyvendino motyvavimo pareigos, tačiau ir nepagrįstai pritarė atsakovo pozicijai, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta pažeidimo sudėtis yra formali.

48. Teismas nepateikė nė vieno argumento, kuriuo būtų motyvuojamas pritarimas Tarybos išvadai, jog Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinto pažeidimo sudėtis yra formali. Nė vieno argumento, pagrindžiančio tokį teisės normos vertinimą nepateikė ir pati Taryba. Pareiškėjo teigimu, tokios pozicijos nei atsakovo, nei administracinių teismų praktika nepatvirtina. Tiek Tarybos, tiek ir LVAT išaiškinimai buvo padaryti vertinant kitų teisės normų, nei nagrinėjamu atveju, turinį.

49. Pareiškėjo teigimu, ginčo nuostata vertintina kaip materialioji pažeidimo sudėtis, kurią sudaro kumuliatyvios atsakomybei kilti sąlygos, nustatytos šio Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje ir 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte. Kumuliatyvus šių sąlygų pobūdis, kurį parodo jungtukas „ir“, reiškia, kad vien tik reikalavimų tiekėjams (pats reikalavimas taip pat turi būti aiškiai nustatytas ir kvalifikuotas), įvardintų Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, pareiškimas neleidžia nustatyti ir tuo pagrindu teigti, jog tuo buvo atlikti veiksmai, prieštaraujantys ūkinės veiklos sąžiningai praktikai. Būtina nustatyti, kuo konkrečiu atveju naudotos standartinės didmeninės prekybos sutarčių nuostatos su tiekėjais sukėlė neigiamą poveikį tiekėjams, t. y. kuo tai konkrečiai pasireiškė tiekėjui. Materialioji 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta pažeidimo sudėtis dėl to būtinai reikalautų nagrinėti tokių standartinių sutarčių nuostatų realų poveikį tiekėjui ir rinkai nustatant, kaip konkrečiai tokiais veiksmais buvo pažeista ūkinės veiklos sąžininga praktika.

50. Atsižvelgiant į tai, kad analizuojamoje teisės normoje yra įtvirtinta ne formali, o materiali teisės pažeidimo sudėtis, nagrinėjamos bylos kontekste, teismas privalėjo nustatyti, kiek faktiškai nagrinėjamos Sutarčių nuostatos buvo taikomos praktikoje, taip pat privalėjo vertinti iš šių nuostatų taikymo kilusias neigiamas pasekmes tiekėjams. Vis dėlto teismas šių aplinkybių nevertino.

51. Nutarime Taryba konstatavo, kad nei vienas apklaustas tiekėjas nenurodė patyręs neigiamas pasekmes dėl Tarybos analizuotų Sutarčių nuostatų taikymo. Maža to, buvo patvirtinta, kad šios nuostatos dažnu atveju apskritai praktikoje ir nebuvo taikomos. Teismas neatkreipė dėmesio į svarbią faktinę aplinkybę, kuri nutylima Tarybos – tiekėjai nemokėjo pareiškėjui už jokias paslaugas prieš jų suteikimą, mokėjimai buvo vykdomi tik už faktiškai atliktus rinkodaros veiksmus ir pan.

52. Vertinant Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytas atsakomybės sąlygas (teisės pažeidimo turinį), net jas interpretuojant kaip formalios sudėties teisės pažeidimą, teisės normoje įtvirtinta fakto prezumpcija būtų susijusi su poveikiu rinkai. Tačiau tokia prezumpcija gali būti laikoma pagrįsta tik tokiu atveju, jeigu įvertinus minėtą reikalavimą taptų akivaizdu, kad tiekėjų rinka suvaržoma reikšmingai. Atsižvelgiant į tai, tiekėjų galimybės laisvai veikti rinkoje varžymas negali būti nustatytas tik iš Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto teksto. Svarbu įvertinti ir jo varžantį poveikį rinkai, sistemiškai įvertinant abi kumuliatyvias sąlygas: draudžiamo veiksmo atlikimą ir dėl šio veiksmo sukeltas neigiamas pasekmes – reikšmingą poveikį rinkai. Bylos medžiaga patvirtina, kad jokių neigiamų pasekmių tiekėjams (ir poveikio rinkai) dėl Tarybos tirtų Sutarčių nuostatų nekilo. Nepaisant to, teismas dėl šių pareiškėjo argumentų apskritai nepasisakė, Tarybos tyrimą vertino kaip visiškai išsamų, pritarė, kad atsakovas neprivalėjo tirti Sutarčių pasekmių bei pats neatliko nei Sutarčių sukeltų neigiamų pasekmių, nei Sutarčių rinkai daromo reikšmingo poveikio analizės, kuri yra būtina pripažįstant Sutarčių neatitiktį Įstatymo reikalavimams.

53. Teismas, patvirtindamas sankciją, ignoravo pažeidimo mažareikšmiškumą. Teismas net nevertino, ar Taryba tinkamai traktavo Tyrime nustatytas aplinkybes ir neatliko analizės, ar Tarybos diskrecija sprendžiant dėl pažeidimo masto buvo įgyvendinta laikantis įstatymo reikalavimų.

54. Pareiškėjo teigimu, pažeidimas gali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis, nes: tyrimo metu analizuotos Sutartys buvo sudarytos su (duomenys neskelbtini) tiekėjais. Vertinant bendrame visų pareiškėjo tiekėjų kontekste (bendras tiekėjų skaičius yra virš (duomenys neskelbtini) apima tiek Lietuvos, tiek ne Lietuvos tiekėjus), šios Sutartys sudarė nereikšmingą dalį; šių tiekėjų tiekiami produktai bendrame visų pareiškėjui tiekiamų maisto produktų ir gėrimų kontekste sudaro vos apie (duomenys neskelbtini) proc. (bendrame visų prekių skaičiuje tai sudarytų dar mažiau); tiekėjai patvirtino, kad neigiamų padarinių dėl sudarytų Sutarčių jie nepatyrė, ir jokios kritikos pareiškėjo atžvilgiu Tarybai neišsakė; iš minėtų Sutarčių su (duomenys neskelbtini) tiekėjais, buvo nutraukta ar modifikuota (duomenys neskelbtini) Sutarčių, todėl Tarybai priimant Nutarimą, neaiškumų buvo likę tik dėl (duomenys neskelbtini) Sutarčių, kurios bendrame visų pareiškėjo tiekėjų kontekste, sudarė vos apie (duomenys neskelbtini) proc.

55. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas tinkamai individualizavo baudą ir paskyrė tinkamo dydžio sankciją. Teismas, patvirtindamas atsakovo paskirtą sankciją kaip pagrįstą, neįvertino, kad Sutarčių nuostatos realybėje nebuvo įgyvendintos, tai yra, nesukėlė jokios žalos tiekėjams. Teismas nevertino pažeidimo trukmės ir kokią įtaką ji turėjo skirtos sankcijos dydžiui. Teismas, analizuodamas skirtos sankcijos pagrįstumą, net nevertino aplinkybės, kad daugiau nei (duomenys neskelbtini) proc. Sutarčių, kurių atitiktis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimams tirta, buvo nutrauktos ar pakeistos, nors šis faktas turėjo būti įvertintas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė (Įstatymo 12 str. 7 d.). Teismas nevertino, kad pareiškėjui paskirtos sankcijos dydis yra neproporcingas kitų atsakovo kitiems subjektams skirtų sankcijų už Įstatymo pažeidimus kontekste.

56. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teismo nurodytoje administracinėje byloje nebuvo keliamas Įstatymo 12 straipsnio atitikties Konstitucijai klausimas. Be to, nors teismo minėtoje byloje LVAT pasisakė, kad Įstatymo 11 straipsnyje (dabartinės redakcijos 12 straipsnyje) pateikiamos „pakankamai aiškios baudos skaičiavimo gairės“, tačiau detaliau ši išvada nebuvo paaiškinta, o teismo minimų įstatyme nurodytų kriterijų „aiškumas“ nebuvo tirtas Konstitucijos saugomų vertybių ir asmenų teisių bei teisėtų interesų kontekste.

57. Nepaisant LVAT teiginio, kad Įstatymo 12 straipsnyje įtvirtintas reguliavimas tariamai yra „pakankamai aiškus“, tokia išvada iš paties įstatymo neseka. Įstatymo 12 straipsnio 5, 7, 8 dalių normoms akivaizdžiai trūksta aiškumo, tačiau dėl šių sankcijos skyrimo kriterijų yra pateikiamas bent pavyzdinis vertinamų aplinkybių sąrašas. O likusių trijų kriterijų – pažeidimo pobūdžio, pažeidimo trukmės ir pažeidimo masto – nei turinys, nei apimtis, nei jų įtaka sankcijos dydžiui nėra atskleidžiami nei pačiame įstatyme, nei jokiame kitame lydimajame teisės akte. Jokiame teisės akte nėra įtvirtinta objektyvių kriterijų ir parametrų, kada ir kuo remiantis atitinkamas pažeidimo kriterijus gali būti priskirtas konkrečiai kategorijai ir kokias teisines pasekmes sukelia tos konkrečios kategorijos priskyrimas. Be to, nėra aišku, ar šie sankcijų skyrimo kriterijai yra lygiaverčiai. Todėl akivaizdu, kad dabar galiojančiu teisiniu reguliavimu sukuriama nevaržoma Tarybos teisė kiekvieną konkrečią situaciją vertinti visiškai subjektyviai.

58. Taryba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

59. Atsakovas pažymi, kad LVAT yra konstatavęs, kad išimtys iš Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinto draudimo turėtų būti aiškinamos griežtai. Galimybė raštu susitarti „dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų“ reiškia, kad rašytiniame susitarime turi būti aiškiai numatyti abu elementai – numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai ir apmokamų išlaidų dydis. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi LVAT nutartimi, kurioje buvo sprendžiamas ir šiai bylai aktualus teisės aiškinimo klausimas.

60. Atsakovas nurodo, jog priešingai nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas aiškiai konstatavo, jog Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasmė yra ta, kad vien draudžiamo susitarimo sudarymas, nepaisant jo materialių pasekmių, yra žalingas. Dėl to nustačius, kad pareiškėjas atliko draudžiamus veiksmus, įtvirtintus Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, laikoma, kad tokie jo veiksmai savaime riboja tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje. Be to, įrodinėjimo našta, kad pareiškėjas tinkamai nustatė išimties sąlygas, tenka pareiškėjui (Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis).

61. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo Sutarčių nuostatos pažeidžia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, ir nepatenka į Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto išimtį. Dėl to apeliaciniame skunde išdėstyti pareiškėjo argumentai turėtų būti vertinami kaip subjektyvi pareiškėjo nuomonė, neatitinkanti nei teisinio reglamentavimo, nei formuojamos teismų praktikos.

62. Atsakovo teigimu, Taryba, priešingai nei teigia pareiškėjas, už Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų pažeidimą pareiškėjui baudą skyrė pagrįstai, atsižvelgdama į Įstatymą, laikydamasi teisėtumo principo, priimdama Nutarimą pagal teisės normas ir jose nustatytus reikalavimus, ką pagrįstai patvirtino ir pirmosios instancijos teismas.

63. Atsakovas teigia, kad akivaizdu, jog Įstatymo 12 straipsnyje įtvirtintos pakankamai aiškios baudų skaičiavimo gairės: yra aiškiai nurodyta skirtinos piniginės baudos maksimali riba, nurodyti konkretūs faktoriai, kurie turi būti įvertinti skiriant baudą, baigtiniai atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių sąrašai. Tarybos diskrecija apskaičiuoti baudos dydį, remiantis Įstatymo 12 straipsnio nuostatomis, jokiu būdu negali būti laikoma legislatyvine omisija, juolab pareiškėjas net nepaaiškino, kokiu būdu Tarybai suteikta diskrecija, skirti/apskaičiuoti baudas už Įstatymo pažeidimus gali būti prilyginama legislatyvinei omisijai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 64. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Konkurencijos tarybos 2019 m. spalio 22 d. nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamu aktu nutarta: 1) pripažinti, kad pareiškėjos veiksmai, kai Bendrovė Sutarčių su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais nuostatose numatė tam tikro dydžio rinkodaros lėšas prekių pardavimo skatinimui, tačiau konkrečiai nenurodė ar nedetalizavo pardavimo skatinimų veiksmų, taip pat už nuostatų pažeidimus numatė tiekėjams atsakomybę bei nustatė Bedrovės teisę organizuoti prekių pardavimo skatinimą bei daryti rinkodaros išlaidas tiekėjo sąskaita, jeigu tiekėjus be pateisinamų priežasčių nevykdo prekių pardavimo skatinimo prekybos vietose arba jį vykdo netinkamai, pažeidė MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus; 2) įpareigoti pareiškėją nutraukti rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytus draudžiamus nesąžiningus veiksmus, jei šie veiksmai dar yra atliekami; 3) už 1 punkte nurodytus pažeidimus pareiškėjai skirti 51 600 Eur piniginę baudą; 4) įpareigoti pareiškėją per 5 darbo dienas nuo Nutarime nurodytų įpareigojimų įvykdomo bei baudos sumokėjimo pranešti apie tai Tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

65. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

66. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

67. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog šio įstatymo tikslas – riboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą ir užtikrinti tiekėjų ir didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių interesų pusiausvyrą, o 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta: „Mažmeninės prekybos įmonėms draudžiama atlikti ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujančius veiksmus, kuriais mažmeninės prekybos įmonių veiklos rizika perkeliama tiekėjams ar jiems primetami papildomi įsipareigojimai arba kurie varžo tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje ir kurie išreiškiami kaip reikalavimai tiekėjui tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėti dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti, išskyrus atvejus, kai yra mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo rašytinis susitarimas dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų.“

68. Administracinių teismų praktikoje išaiškinta, kad šioje normoje yra įtvirtintas bendras draudimas mažmeninės prekybos įmonei reikalauti, kad tiekėjas tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėtų dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti, bei nustatyta šio draudimo išimtis, pagal kurią mažmeninės prekybos įmonei leidžiama raštu susitarti su tiekėju dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kad šioje normoje yra nustatyta išimtis iš bendro draudimo, ši išimtis turėtų būti aiškinama griežtai. Numatyta galimybė raštu susitarti „dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų“ reiškia, kad rašytiniame susitarime turi būti aiškiai numatyti abu elementai (tą indikuoja normoje vartojamas jungtukas „ir“) – numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai ir apmokamų išlaidų dydis. Taigi tokios sutarties nuostatos, kuriose konkrečiai numatytas tik vienas elementas – apmokamų išlaidų dydis, tačiau ne konkretūs numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai, neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos išimties sąlygų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1537-858/2017).

69. Pagal Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies 1 punktą, susijusiais ūkio subjektais pripažįstami du ar daugiau ūkio subjektų, kurie dėl savitarpio kontrolės ar priklausomybės ir galimų suderintų veiksmų yra laikomi vienu vienetu. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad susiję ūkio subjektai yra kiekvienas nagrinėjamas ūkio subjektas ir ūkio subjektai, kurių, kaip ir nagrinėjamo ūkio subjekto, ½ ar daugiau įstatinio kapitalo sudarančią akcijų dalį arba teisės į ½ ar daugiau visų balsų turi tas pats fizinis asmuo arba tie patys fiziniai asmenys. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, didelę rinkos galia turinti mažmeninės prekybos įmonė – ūkio subjektas, besiverčiantis mažmenine prekyba nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maisto prekės, gėrimai ir tabako gaminiai, ir vienas arba kartu su tokia pat prekyba besiverčiančiais su juo susijusiais ūkio subjektais, atitinkantis visus šiuos reikalavimus: 1) iš visų Lietuvos Respublikoje jo (jų) valdomų parduotuvių bent 20 parduotuvių yra ne mažesnio kaip 400 kv. m prekybos ploto; 2) bendrosios jo (jų) pajamos paskutiniais finansiniais metais yra ne mažesnės kaip vienas šimtas šešiolika milijonų eurų. Jeigu mažmeninės prekybos įmonė yra užsienio valstybės ūkio subjektas, bendrosios pajamos skaičiuojamos kaip Lietuvos Respublikoje gautų pajamų suma.

70. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes bei taikytiną reguliavimą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėjas, būdamas didelę rinkos galią turinčia mažmeninės prekybos įmone, buvo sudaręs sutartis, kuriose su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais buvo nustatytos tam tikro dydžio rinkodaros lėšos prekių pardavimo skatinimui, tačiau šiose sutartyse konkrečiai nebuvo nurodyti ar detalizuoti pardavimo skatinimų veiksmai, taip pat už nuostatų pažeidimus buvo numatyta tiekėjams atsakomybė bei buvo nustatyta pareiškėjo teisė organizuoti prekių pardavimo skatinimą bei daryti rinkodaros išlaidas tiekėjo sąskaita, jeigu tiekėjas be pateisinamų priežasčių nevykdo prekių pardavimo skatinimo prekybos vietose arba jį vykdo netinkamai. Tokios sutarties nuostatos, kuriose konkrečiai numatytas tik vienas elementas – apmokamų išlaidų dydis, tačiau ne konkretūs numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai, pagrįstai vertintos neatitinkančiomis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos išimties sąlygų

71. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju kolegija, pritarusi pirmosios instancijos teismo vertinimams, jų nekartoja.

72. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Maxima LT“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė