bfba2c74-c6c8-4c54-a151-141e3d6d3edd · Lietuvos apeliacinis teismas

                                                                                                       Â

Civilinė byla Nr. 2A-39/2011

                                    Procesinio sprendimo kategorijos:

                    63.1.;

63.2.                                                                              Â

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Audronės Jarackaitės (kolegijos

pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės, sekretoriaujant Ilonai Kovger, Vladislavai Tumas,

dalyvaujant ieškovo atstovams adv. Indrei Panavaitei, A. V.,

atsakovo atstovui D. V.,

vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Salta“ bei atsakovo akcinės bendrovės Turto bankas apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2?1481-450/2009 pagal ieÅ¡kovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Salta“ ieÅ¡kinį atsakovui akcinei bendrovei Turto bankui dėl kredito sutarties pripažinimo negaliojančia bei akcinės bendrovės Turto banko prieÅ¡ieÅ¡kinį uždarajai akcinei bendrovei ,,Salta“ dėl paskolos, palÅ«kanų ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė:

                                                                Â

                                                                Â

Ginčo esmė

IeÅ¡kovas AB „Salta“ (Å¡iuo metu UAB ,,Salta“) 1995-09-08 kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, praÅ¡ydamas pripažinti negaliojančiomis 1995 m. rugsėjo 11 d. kredito ir įkeitimo sutartis, sudarytas

Lietuvos žemės ūkio banko operacinės valdybos ir AB „Salta“, atstovaujamos J. N.. Patikslinęs ieškinį, ieškovas prašė pripažinti

negaliojančia tik 1995 m. rugsėjo 11 d. kredito sutartį (1 t., b. l. 24, 2 t., b. l. 54-55).

Atsakovas AB Lietuvos žemės ūkio banko Vilniaus skyrius padavė priešieškinį, kurį patikslinęs, prašė priteisti iš ieškovo 2 500

000 Lt paskolos, 1 162 016,89 Lt palūkanų, 886 844 delspinigių, iš viso – 4

548 860,89 Lt (1 t., b. l. 19-20, 2 t., b. l. 46-47).

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. birželio 13 d. sprendimu atmetė ieškinio dalį dėl 1995 m. rugsėjo 11 d. kredito sutarties pripažinimo negaliojančia; priešieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš UAB

„Salta“ AB Turto bankui (atsakovo AB Lietuvos žemės ūkio banko teisių perėmėjui) 2 500 000 Lt paskolos, 1 162 016,89 Lt palūkanų, 443 422 Lt delspinigių, atmetė priešieškinio dalį dėl 443 422 Lt delspinigių priteisimo; nutraukė bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančia 1995 m. rugsėjo 11 d. turto įkeitimo sutartį, dėl priešieškinio reikalavimo priteisti

239 414 Lt palūkanų (2 t., b. l. 88-94).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. sausio 22 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 13 d. sprendimÄ ir perdavė bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo (2 t., b. l. 147-153).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. birželio 22 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. sausio 22 d. nutartį ir paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 13 d. sprendimÄ (2 t., b. l. 178-183).

IeÅ¡kovas UAB „Salta“ 2007-09-21 pateikė Vilniaus apygardos teismui pareiÅ¡kimÄ dėl proceso atnaujinimo, kurį patikslinęs, prašė atnaujinti procesÄ civilinėje byloje bei panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006-06-13 sprendimo dalį, kuria atmestas ieÅ¡kovo ieÅ¡kinys dėl 1995-09-11 kredito sutarties pripažinimo negaliojančia ir iÅ¡ dalies patenkintas atsakovo prieÅ¡ieÅ¡kinis, priteisiant iÅ¡ UAB „Salta“ AB Turto banko naudai 2 500 000 Lt paskolos, 1 162 016,89 Lt palÅ«kanų, 443 422 Lt delspinigių ir bylinėjimosi iÅ¡laidų, bei priimti naujÄ sprendimÄ - pripažinti negaliojančia 1995 m. rugsėjo 11 d. kredito sutartį, o prieÅ¡ieÅ¡kinį atmesti (3 t., b. l. 1-6, 36-31).

Nurodė, jog susipažinus su baudžiamÄ ja byla Nr. 10-1-545-97, kurioje buvo tirtos AB „Salta“ 1995-09-11 iÅ¡ LŽŪB gauto kredito suteikimo aplinkybės, naujai paaiÅ¡kėjo esminės aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo bÅ«ti žinomos, nagrinėjant civilinę bylÄ ir priimant joje sprendimÄ , kadangi baudžiamojoje byloje UAB „Salta“ nebuvo bylos proceso dalyvis ir baudžiamoji byla nebuvo prijungta prie nagrinėjamos civilinės bylos. 2007-08-01 Vilniaus m. apylinkės prokuratÅ«ros prokuroras leido UAB „Salta“ atstovei susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, ir susipažinus su byla, paaiÅ¡kėjo, kad įkeičiamo turto vertinimas buvo atliktas po kredito iÅ¡davimo, suteikiant kreditÄ ir pasiraÅ¡ant sutartis, įkeičiamas turtas nebuvo įvertintas, t. y. įkeitimo sutartyje nurodyta vertė yra iÅ¡galvota, o UAB „Ekonometrika“, kurios akcininkas buvo R. T. vadovaujama įmonė „Finmedija“, pažyma suraÅ¡yta, siekiant pavėluotai pagrįsti sudarytų sandorių teisėtumÄ . IÅ¡ kaltinamojo J. N. parodymų paaiÅ¡kėjo, kad pateiktas bankui 1995-06-06 AB „Salta“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas buvo pasiraÅ¡ytas po kredito iÅ¡davimo, kad bankas nebuvo sÄ Å¾ininga sutarties Å¡alis. Bankas, suteikdamas paskolÄ tariamai AB „Salta“, neturėjo visų bÅ«tinų dokumentų sprendimui dėl kredito sutarties suteikimo įmonei, todėl kredito sudarymo metu nebuvo tinkamo AB „Salta“ įgaliojimo tokiai paskolai gauti, t. y. asmenys, veikę jos vardu tam nebuvo įgalinti. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina banko nesÄ Å¾iningumÄ , sudarant abi sutartis (kredito ir įkeitimo), kurios turėjo įtakos, kad paskolinti pinigai nebuvo panaudoti pagal kredito sutartyje nurodytÄ paskirtį.

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. sausio 21 d. nutartimi patenkino ieÅ¡kovo praÅ¡ymÄ ir atnaujino procesÄ civilinėje byloje Nr. 2-929-39-2006 dėl naujai paaiÅ¡kėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo bÅ«ti žinomos pareiÅ¡kėjui bylos nagrinėjimo metu (3 t., b. l. 48-49). Teismas nurodė, jog praÅ¡yme iÅ¡dėstytos aplinkybės apie įkeičiamo turto vertę, tokio įvertinimo laikÄ , 1995-06-06 AB „Salta“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo suraÅ¡ymo aplinkybes, kitos praÅ¡yme iÅ¡dėstytos aplinkybės apie kredito gavimÄ paaiÅ¡kėjo tik UAB „Salta“ atstovei advokatei gavus leidimÄ susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga ir susipažinus su ja, t. y. 2007-08-01, ir tokios aplinkybės paaiÅ¡kėjo jau įsiteisėjus teismo sprendimui.

IeÅ¡kovas UAB „Salta“ pateikė teismui patikslintÄ ieÅ¡kinį (atnaujinus procesÄ ), praÅ¡ydamas panaikinti 2006-06-13 Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieÅ¡kovo UAB „Salta“ ieÅ¡kinys dėl 1995-09-11 kredito sutarties pripažinimo negaliojančia, o atsakovo AB Turto bankas prieÅ¡ieÅ¡kinis patenkintas iÅ¡ dalies, ir dėl Å¡ios dalies priimti naujÄ sprendimÄ - UAB „Salta“ ieÅ¡kinį patenkinti ir pripažinti negaliojančia 1995-09-11 tarp AB „Salta“ ir Lietuvos žemės Å«kio banko operacinės valdybos sudarytÄ kredito sutartį, o AB „Turto bankas“ prieÅ¡ieÅ¡kinio dalį dėl 2 500 000 Lt paskolos, 116 201,89 Lt palÅ«kanų, 443 422 Lt delspinigių ir 239 413,74 Lt žyminio mokesčio priteisimo iÅ¡ UAB „Salta“ AB Turto banko naudai atmesti; likusiÄ teismo sprendimo dalį palikti nepakeistÄ (3 t., b. l. 63-67).

IeÅ¡kovas nurodė, kad 1995-09-11 tarp AB „Salta“ ir Lietuvos žemės Å«kio banko operacinės valdybos buvo sudarytos kredito ir įkeitimo sutartys. Apie UAB „Salta“ vardu paimtÄ 2 500 000 Lt paskolÄ ir UAB „Salta“ priklausančio pastato, esančio Vilniuje, Liepyno g. 11a, įkeitimÄ AB Lietuvos žemės Å«kio bankui, UAB „Salta“ akcininkams nebuvo žinoma, Å¡ios paskolos paėmimui bei turto įkeitimui nebuvo priimtas visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas. J. N., kuris pasirašė banko paskolos ir turto įkeitimo sutartis, neturėjo AB „Salta“ įgalinimų. Paskolos pinigai nebuvo pervesti AB „Salta“. Vėliau Å¡ios sutartys buvo pakeistos, pratęsiant kredito grÄ Å¾inimo terminÄ . Å iuos susitarimus pasirašė tretysis asmuo

R. T., kurio įgalinimai buvo nustatyti valdybos posėdžio

protokole Nr. 6, o apie šį posėdį nebuvo informuoti visi valdybos nariai. R. T. pasirašant su banku susitarimus, buvo ne tik pratęstas

kredito grÄ Å¾inimo terminas, bet ir suteikta bankui teisė ne ginčo tvarka nusiraÅ¡yti lėšas, esančias AB „Salta“ sÄ skaitoje.

Ieškovo nuomone, baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-545-97 surinktų įrodymų pagrindu galima teigti, jog AB „Salta“ vardu

sudarant 1995-09-11 kredito ir turto įkeitimo sutartis, bankas, atstovaujamas R. V., nusprendė dėl šių sutarčių sudarymo ir 2

500 000 Lt kredito AB „Salta“ suteikimo, neturėdamas visų būtinų dokumentų, reikalingų sprendimui dėl kredito suteikimo įmonei. J. N. patvirtino, jog R. T. jį atvedus į LŽŪB patalpas pas R. V., pastarasis asmeniškai

įtikinėjo jį pasiraÅ¡yti kredito sutartį, įtikinėdamas, kad R. T., o ne AB „Salta“, pajėgus šį kreditÄ

grÄ Å¾inti per du mėnesius, nes pastarasis turi tris pelningus verslus, kurių

pagalba paimtas kreditas bÅ«tų grÄ Å¾intas. Taigi visi trys asmenys - J. N., R. T. ir R. V., suprato ir žinojo, kad R. T., naudodamasis AB „Salta“ vardu, siekia

gauti pinigus ne šiai įmonei, o kitiems tikslams.

Ieškovo teigimu, J. N. parodė, jog išrašas iš neva įvykusio 1995-06-06 AB „Salta“

visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo buvo surašytas R. T. reikalaujant maždaug po mėnesio po kredito

iÅ¡davimo, o tai reiÅ¡kia, jog, sudarant kredito sutartį 1995-06-11, LŽŪB ir jo atstovas R. V. neturėjo ir negalėjo turėti Å¡io dokumento, bÅ«tino priimti sprendimui dėl kredito suteikimo. Tokiu bÅ«du banko veiksmai negali bÅ«ti vertinami, kaip sÄ Å¾iningos sandorio Å¡alies veiksmai. Apie banko nesÄ Å¾iningumÄ , sudarant ginčijamas sutartis, galima spręsti ir iÅ¡ to, jog įkeitimo sutarties 3 dalyje nurodoma, kad įkeisto turto vertė abipusiu Å¡alių sutarimu - 4 037 549 Lt. Atsakovo teigimu, įkeičiamo bankui turto vertė buvo nustatyta prieÅ¡ sudarant Å¡ias kredito ir turto įkeitimo sutartis, turto vertintojų pateiktos iÅ¡vados apie Å¡io pastato rinkos vertę pagrindu, tačiau iÅ¡ baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų (J. N. parodymų, liudytojo Å . Vareikos parodymų, jo pateikto aiÅ¡kinamojo raÅ¡to, 1995-11-10 UAB „Ekonometrija“ turto vertės nustatymo garantinės pažymos) matyti, jog bankui įkeistas turtas buvo vertinamas praėjus 2 mėn. po kredito ir įkeitimo sutarčių sudarymo, o tai reiÅ¡kia, jog Å¡ių sutarčių sudarymo metu jis apskritai nebuvo vertintas. Taigi įkeitimo sutartyje nurodyta pastato vertė sutarties sudarymo metu nebuvo pagrįsta jokiu objektyviu Å¡io turto vertę nustatančiu leistinu dokumentu. Ginčo turtÄ vėliau LŽŪB užsakymu vertino UAB „Centro kubas“ ir 1996-10-15 surašė ekspertizės aktÄ , kuriame nurodoma, jog turto vertinimo metu pastato vertė yra 1 500 000 Lt. Å i aplinkybė leidžia teigti, jog įkeitimo sutartyje nurodyta vertė (4 037 549 Lt) yra fiktyvi, o UAB

„Ekonometrija“, kurios akcininkas buvo R. T. vadovaujama įmonė „Finmedija“, pažyma surašyta, siekiant

tokiu „pavėluotu“ bÅ«du pagrįsti sudarytų sandorių teisėtumÄ .

Be to, 1995-09-11 Vilniaus miesto apylinkės prokuratÅ«ros nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimÄ yra užfiksuota, kad sprendimÄ suteikti paskolÄ AB „Salta“ bankas priėmė Å¡io klausimo neapsvarsčius LŽŪB Operacijų valdybos kredito komisijos posėdyje, banke buvo patvirtinti AB „Salta“ direktoriaus J.

N. ir šioje įmonėje

nedirbusio, tačiau už jos vyr. buhalterį pasiraÅ¡iusio, V. V. paraÅ¡ai, o paskolos pinigai į Rygos Saulės bankÄ jų gavėjams buvo

pervedami tuometinio banko Operacinės valdybos virÅ¡ininko R. V. nurodymu, negavus ir nepareikalavus sutarčių, kurių pagrindu turėjo bÅ«ti daromas pavedimas. IÅ¡ byloje esančio Revizijų departamento akto matyti, kad bankas be pagrindo pratęsė Å¡io kredito grÄ Å¾inimÄ , visÄ laikotarpį nuo paskolos iÅ¡davimo iki jos termino pabaigos nekontroliavo paskolos naudojimo, įmonės bÅ«klės, nesirÅ«pino, jog bÅ«tų mokamos palÅ«kanos, delspinigiai, ir nereikalavo, kad kredito gavėjas sumokėtų Å¡iuos pinigus.

IeÅ¡kovas nurodė, kad atsižvelgdamas į Å¡ias aplinkybes, praÅ¡o pripažinti kredito sutartį negaliojančia 1964 m. CK 57 str. 1 d. pagrindu, kaip sudarytÄ dėl vienos Å¡alies atstovo piktavaliÅ¡ko susitarimo su antrÄ ja Å¡alimi, bei 1964 m. CK 66 str. pagrindu, kaip sudarytÄ kito asmens vardu, neįgalinto sudaryti sandorį asmens arba virÅ¡ijant įgalinimus.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 2 d. sprendimu (3 t., b. l. 236-246) panaikino Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 13 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo UAB „Salta“ ieškinio reikalavimas dėl 1995-09-11 kredito sutarties pripažinimo negaliojančia bei iš dalies patenkintas atsakovo AB Turto bankas priešieškinio reikalavimas, iš UAB „Salta“ AB Turto bankas naudai

priteisiant 2 500 000 Lt paskolos, 1 162 016,89 Lt palÅ«kanų, 443 422 Lt delspinigių ir 239 413, 74 Lt žyminio mokesčio, ir dėl Å¡ios dalies priėmė naujÄ sprendimÄ â€“ patenkino UAB „Salta“ ieÅ¡kinio dalį dėl 1995-09-11 Kredito sutarties pripažinimo negaliojančia, t. y. pripažino

negaliojančia 1995-09-11 tarp AB „Salta“ ir Lietuvos žemės Å«kio banko operacinės valdybos sudarytÄ Kredito sutartį Nr. 11, bei atmetė AB Turto bankas

prieÅ¡ieÅ¡kinio dalį dėl 2 500 000 Lt paskolos, 1162016,89 Lt palÅ«kanų, 443 422 Lt delspinigių ir 239 413,74 Lt žyminio mokesčio priteisimo iÅ¡ UAB „Salta“ AB Turto banko naudai; paliko nepakeistÄ likusiÄ Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio

13 d. sprendimo dalį.

Teismas pritaikė restitucijÄ , nurodydamas, jog AB Turto bankui, kaip LŽŪB teisių perėmėjui, lieka banko iÅ¡duota UAB „Salta“ 2 500

000 Lt paskola, o ieškovui UAB „Salta“ priteisė iš atsakovo AB „Turto bankas“ 1

162 016,89 Lt palÅ«kanų, 443 422 Lt delspinigių ir 239 413,74 Lt žyminio mokesčio. GrÄ Å¾ino ieÅ¡kovui UAB „Salta“ iÅ¡ Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus apygardos teismo 2006-06-13 sprendimu priteistÄ

29 000 Lt žyminio mokesčio sumÄ . Priteisė ieÅ¡kovo UAB „Salta“ naudai iÅ¡ atsakovo AB Turto bankas 11 376 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų.

Apygardos teismas nurodė, jog ginčijamÄ Kredito sutartį AB „Salta“ vardu sudarė ir pasirašė tuometinis bendrovės gen. direktorius J. N., kuris, pagal byloje esančius raÅ¡ytinius įrodymus, buvo įgaliotas AB ,,Salta“ 1995-06-06 visuotinio akcininkų susirinkimo pasiraÅ¡yti kredito sutartį AB „Salta“ vardu (1 t., b. l. 44). NurodytÄ kredito sutartį AB „Salta“ vardu sudaryti ir pasiraÅ¡yti vadovui leido ir 1995-07-14 AB „Salta“ įstatai, kurių 10.3 p. suteikė teisę bendrovės generaliniam direktoriui, vadovaujantis bendrovės įstatais, akcininkų susirinkimų ir valdybos nutarimais, sudaryti bendrovės sandorius (1 t., b.l. 51-64). AB „Salta“ įstatų 10.3 p., suteikdamas teisę AB „Salta“ administracijos vadovui sudaryti sandorius bendrovės vardu, nenumatė jokių apribojimų dėl sudaromo sandorio sumos ar pobÅ«džio. IeÅ¡kovo ginčijamos kredito sutarties pasiraÅ¡ymo metu galiojusio 1994 m. Akcinių bendrovių įstatymo 29 straipsnio 10 punktas taip pat suteikė teisę bendrovės vadovui sudaryti sandorius įmonės vardu.

Teismo nuomone, tretieji asmenys J. N., R. T., akcininkas A. G., akcininkas S. M. (kurie buvo ir stebėtojų tarybos nariai),

V. K., G. K. (stebėtojų tarybos pirmininkė), apklausti liudytojais, paaiÅ¡kino ir patvirtino, kad 1995-06-06 nebuvo AB „Salta“ visuotinio akcininkų susirinkimo, ir toks protokolas, kaip teismo posėdžio metu pripažino R. T., buvo suklastotas bei suraÅ¡ytas tik kreditui iÅ¡ banko gauti. Liudytoja G. K., pasiraÅ¡iusi 1995-09-11 įgaliojimÄ Nr. 54, taip pat patvirtino, kad apie jokį

kreditÄ iÅ¡ banko nebuvo žinoma bendrovėje ir jos akcininkams, ir tik papraÅ¡ius J. N., pastaroji surašė tokį įgaliojimÄ , kadangi, pasak J. N., R. T. ketino derėtis dėl

kredito gavimo banke ir toks įgaliojimas buvo reikalingas; kad ji, kaip stebėtojų tarybos pirmininkė, viena tokio įgaliojimo pasiraÅ¡yti neturėjo teisės. Byloje esančių AB „Salta“ įstatų (1995-07-14 redakcijos) 8.8 p. numatė stebėtojų tarybos funkcijas, tarp kurių nebuvo numatyti įgalinimai, suteikiantys teisę stebėtojų tarybai įgalioti bendrovės vadovÄ sudaryti sandorius. Apklausta liudytoja G. K. parodė, kad ji neturėjo įgalinimų tokiam įgaliojimui pasiraÅ¡yti, todėl jis negali bÅ«ti laikomas tinkamu įgaliojimu, suteikiančiu bendrovės vardu jos vadovui pasiraÅ¡yti sandorius.

Teismo teigimu, J. N. pripažinta aplinkybė, kad jam buvo grasinama (jis buvo uždarytas į kabinetÄ ir suprato, kad, jei nepasiraÅ¡ys kredito sutarties, tai praras darbÄ ), reiÅ¡kia, jog J. N. veikė savanaudiÅ¡kai, nes kredito sutartį pasirašė, bijodamas netekti

darbo, t. y. veikė prieš bendrovės interesus. Tokiu būdu J. N., kaip AB „Salta“ gen. direktorius, neturėjo teisės AB

„Salta“ vardu pasiraÅ¡yti ginčijamÄ kredito sutartį, todėl paskolos sutartis pripažintina negaliojančia 1964 m. CK 66 str. pagrindu.

Teismas taip pat konstatavo, jog, įvertinus byloje esančių raÅ¡ytinių įrodymų visumÄ , o taip pat liudytojų parodymus, yra pagrindo

daryti iÅ¡vadÄ , kad ginčijama 1995-09-11 Kredito sutartis buvo sudaryta R. T., kaip AB „Salta“ akcininkui ir valdybos pirmininkui,

piktavaliÅ¡kai susitarus su kita sandorio Å¡alimi – tuometiniu Lietuvos žemės Å«kio banku, kurį atstovavo R. V., bei įkalbėjus jÄ pasiraÅ¡yti tuometinį ieÅ¡kovo vadovÄ . Byloje apklausti aukščiau nurodyti liudytojai, kurių dalis buvo ir bendrovės akcininkai, neginčijamai patvirtino aplinkybę apie tai, kad jiems nebuvo žinoma apie kredito suteikimÄ . Nustačius, kad buvo suklastotas 1995-06-06 visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas dėl kredito sutarties sudarymo, yra pagrindo teigti, kad paskolos gavimo klausimas bei turto įkeitimas nebuvo svarstytas visuotinio akcininkų susirinkime, apie tai nežinojo bendrovės akcininkai.

Be to, teismas nurodė, jog kredito paskolos pinigai nebuvo pervesti bendrovei bei realiai panaudoti jos veikloje. 1998-04-23 Revizijų departamento akte konstatuota, kad gauti pinigai nebuvo panaudoti AB „Salta“ tikslams, bendrovės buhalteriniuose dokumentuose nėra įrašų apie paimtÄ paskolÄ (1 t., b. l. 266-289). Nors pagal kreditavimo sutartį AB „Lietuvos

žemės Å«kio bankas“ paskolos sumÄ pervedė į AB „Salta“ paskolos sÄ skaitÄ , tačiau

byloje esantys mokėjimo nurodymai patvirtina, kad gauti paskolos pinigai - 900

000 Lt buvo pervesti UAB „Finmedija“ pagal 1995-09-15 jungtinės veiklos sutartį su UAB „Finmedija“ (1 t., b. l. 204), o pastaroji sutartis sudaryta jau po kredito sutarties pasiraÅ¡ymo. Be to, dalis Å¡ių pinigų (400 000 Lt) buvo panaudoti apmokėti nebaigtas statybas, o kita dalis, pagal 1995-12-27 kasos pajamų orderį, perduota BÄ® „Metinkom“ direktoriui L. P. Volk (3 t., b. l. 178). 1995-09-13 AB „Salta“ pavedimu Nr. 1 už 1 600 000 Lt nusipirko 400 000 USD, kuriuos pervedė į Saulės bankÄ Rygoje bendrovei „Metinkom“ už įrengimus. Kaip paaiÅ¡kino J. N., AB „Salta“ su Baltarusijos įmone

„Metinkom“ jokių ryšių neturėjo, AB „Salta“ šiai įmonei nebuvo skolinga. Be to,

R. T. teismo posėdžio metu pripažino, kad dalis gautų pajamų buvo pervesta į pastarÄ jÄ Ä¯monę Baltarusijoje, o kiti, likę Lietuvoje, buvo iÅ¡Å¡vaistyti ir niekaip nepanaudoti AB „Salta“ veikloje. Be to, AB „Salta“ LŽŪB suteiktas kreditas nebuvo įtrauktas į bendrovės balansÄ , t. y. bendrovės buhalterinėje apskaitoje neapskaitytas, o apie Å¡iÄ paskolÄ AB „Salta“ sužinojo tik 1996 metų lapkričio mėnesį, kai bankas pateikė pavedimÄ nuo bendrovės sÄ skaitos nuraÅ¡yti pinigines lėšas.

Teismo teigimu, bankas, kurio atstovas R. V. žinojo, jog V. V. nėra AB „Salta“ finansininkas, leido V. V. pasiraÅ¡yti mokėjimo pavedimuose: 1995-09-13 Nr. 1, kurio pagrindu 1 600 000 Lt buvo pakeisti į kitÄ valiutÄ (400 000 JAV dolerių); 1995-09-13 Nr. 2, kuriuo UAB „Finmedija“ buvo pervesti 400 000 Lt; 1995-09-15 d. pavedime Nr. 3, kuriuo UAB „Finmedija“ buvo pervesti 500 000 Lt; 1995-09-13 pareiÅ¡kime tarptautiniam pavedimui, kurio pagrindu 400 000 JAV dolerių tÄ pačiÄ dienÄ (1995 m. rugsėjo 13 d.), buvo pervesti Baltarusijos įmonei „Metinkom“, o tai reiÅ¡kia, jog Å¡iais veiksmais sudarė sÄ lygas J. N. ir R. T.,

pažeidžiant banke galiojusiÄ tvarkÄ , pasisavinti Å¡iuos pinigus. R. T. piktavaliÅ¡kÄ susitarimÄ rodo ir tai, kad, 1996-11-07

įvykusio AB „Salta“ valdybos posėdžio protokolo duomenimis (1 t., b. l. 10), valdybos nariai jame konstatavo, jog 1996-09-11 neįvyko valdybos posėdis, dalyvaujant tik dviems valdybos nariams, jo nutarimai negalioja, toks protokolas negalėjo bÅ«ti pagrindu valdybos pirmininkui R. T. pasiraÅ¡yti 1996-09-25 susitarimus. Nors minėtame 1996-09-11 valdybos posėdžio protokole nurodyta, kad dalyvavo ir V. K., tačiau 1996-11-05 pareiÅ¡kimu ji pranešė AB „Salta“ valdybai, kad į 1996-09-11 posėdį nebuvo kviečiama ir jame nedalyvavo, apie posėdžio metu svarstytus klausimus ir priimtus nutarimus sužinojo 1996-11-05 ir apie tai tuoj pat informavo valdybÄ . Be to, kaip matyti iÅ¡ byloje esančio R. T. 1996-11-11 ranka raÅ¡yto pareiÅ¡kimo, jame nurodyta, kad pastarasis prisiima atsakomybę dėl kredito paėmimo pagal 1995 m. rugsėjo 11 d. kredito sutartį Nr. 1 bei visus su Å¡ia sutartimi prisiimtus įsipareigojimus Lietuvos žemės Å«kio banko operacinei valdybai, pažymėjo, kad AB „Salta“ generalinis direktorius J.

N. neturi jokių įsipareigojimų dėl kredito paėmimo ir grÄ Å¾inimo (1 t., b. l. 12).

Teismas konstatavo, jog bankas suteikė kreditÄ , turėdamas tik paraiÅ¡kÄ paskolai gauti. Kaip patvirtino J. N., valdybos pirmininkas R. V. kartu su R.

T. jį įkalbėjo pasiraÅ¡yti kredito sutartį. Bankui nebuvo pateikti iki paskolos gavimo jokie kiti dokumentai, reikalingi paskolai gauti, nors tuometinis banko valdybos pirmininkas R. V., apklaustas liudytoju, patvirtino, kad jam buvo žinoma, jog paskolai gauti turėjo bÅ«ti pateikiamas įmonės balansas, pelno ir nuostolio ataskaitos, paraiÅ¡ka paskolai gauti, verslo planas, duomenys apie įkeičiamÄ turtÄ , be to, verslo planas ir įkeičiamas turtas buvo bÅ«tini, norint gauti paskolÄ ; dokumentai buvo pateikiami kredito skyriui, kuris paruoÅ¡davo iÅ¡vadÄ dėl kredito suteikimo ir iÅ¡vadas teikdavo kredito komisijai, kurios sprendimas buvo bÅ«tinas kredito suteikimo klausimu. Å iuo atveju, ieÅ¡kovui buvo suteikta paskola tik bankui pateikus praÅ¡ymÄ paskolai gauti ir tik vėliau, jau pasiraÅ¡ius paskolos sutartį, bankui buvo teikiami kai kurie bÅ«tini dokumentai, t. y. įkeistas bankui turtas

įvertintas tik 1995-11-10 UAB „Ekonometrija“, kurios akcininkas buvo R. T. vadovaujama įmonė „Finmedija“. Kaip pripažino UAB

„Ekonometrija“ vadovas, turto, Vilniuje, Liepyno 11A, vertė (4 037 549 Lt) buvo ženkliai padidinta ir neatitiko jo balansinės vertės. TÄ aplinkybę patvirtina ir 1996-10-15 UAB „Centro kubas“ pasiraÅ¡ytas ekspertizės aktas, pagal kurį nustatyta visiÅ¡kai kita Å¡io pastato vertė - 1 500 000 Lt. Tas pačias aplinkybes dėl turto vertės padidinimo pripažino ir R. T., pažymėdamas, kad tuo metu jokių kainų svyravimų nekilnojamojo turto rinkoje nebuvo. Be to, paskola buvo iÅ¡duota, jos iÅ¡davimo neapsvarsčius LŽŪB Operacijų valdybos kredito komisijos posėdyje. Byloje esantis kredito komisijos Protokolo Nr. 144 iÅ¡raÅ¡as apie 1995-09-11 įvykusį Lietuvos žemės Å«kio banko operacinės valdybos kredito komisijos posėdį, kuriame neva buvo nutarta suteikti AB „Salta“ 2 500 000 Lt dydžio kreditÄ vienerių metų laikotarpiui, nustatant 30 proc. dydžio metinę palÅ«kanų normÄ (1 t., b. l. 27), buvo suklastotas, tai patvirtino byloje apklausti liudytojais banko darbuotojai: M.

P. (teisme), A. S., S. V. (baudžiamojoje byloje). Liudytoja M. P. patvirtino aplinkybę, kad pastarojo posėdžio protokolÄ ji suraÅ¡iusi R. V. nurodymu, nors iÅ¡ tiesų toks posėdis nevyko.

Teismo teigimu, pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma

leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad tuometinis įmonės generalinis direktorius J. N., siekdamas savanaudiÅ¡kų savo ar trečiojo asmens R. T. tikslų, veikdami AB „Salta“ vardu, pasirašė 1995 metų

rugsėjo 11 dienÄ Kredito sutartį su LŽŪB, kuriai AB „Salta“, o vėliau UAB „Salta“, nepritarė, bankui žinant apie tikrÄ sias Å¡io sandorio sudarymo aplinkybes bei veikiant nesÄ Å¾iningai, Å¡iuo piktavaliÅ¡ku susitarimu pakenkė AB „Salta“ turtiniams interesams, todėl Å¡i kredito sutartis pripažintina negaliojančia (CK 1.91 str., 1.92 str.). Pripažinus 1995-09-11 kredito sutartį negaliojančia, Å¡alys grÄ Å¾inamos į pirminę padėtį: AB Turto bankui, kaip LŽŪB teisių perėmėjui, lieka banko iÅ¡duota UAB „Salta“ 2 500 000 Lt paskola, o

ieškovui UAB „Salta“ priteistina iš atsakovo AB „Turto bankas“ 1 162 016,89 Lt palūkanų,

443 422 Lt delspinigių ir 239 413,74 Lt žyminio mokesčio.

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

IeÅ¡kovas UAB ,,Salta“ apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ priteisti iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovui

2 500 000 Lt paskolos, o likusiÄ teismo sprendimo dalį palikti nepakeistÄ , bei priteisti iÅ¡ atsakovo bylinėjimosi iÅ¡laidas (4 t.,

b. l. 9-12). SkundÄ grindžia Å¡iais argumentais:

1. IeÅ¡kovas UAB „Salta” negavo pagal Kredito sutartį numatytų 2 500 000 Lt, tačiau, vykdant įsiteisėjusį 2006-06-13 Vilniaus apygardos teismo sprendimÄ , Å¡i paskolos suma, kaip ir kitos Å¡iuo sprendimu atsakovui iÅ¡ ieÅ¡kovo priteistos sumos (1 162 016,89 Lt palÅ«kanų, 443 422 Lt delspinigių ir 239 413,74 Lt žymimo mokesčio), jau yra iÅ¡ieÅ¡kotos iÅ¡ ieÅ¡kovo AB Turto banko naudai. Todėl teismas, panaikindamas 2006-06-13 Vilniaus apygardos teismo sprendimÄ , turėjo nuspręsti UAB „Salta“ naudai iÅ¡ AB Turto bankas ne tik priteisti paminėtus delspinigius,

palūkanas ir žyminį mokestį, tačiau ir AB Turto bankas iš UAB „Salta“ išieškotų

paskolos pinigų, kadangi ieškovas negavo šių pinigų, juos, su banko žinia,

pasisavino ir iššvaistė tretieji asmenys J. N. ir R. T., todėl dėl kitų asmenų padarytų priešingų teisei bei

tyčinių veiksmų nukentėjusi bendrovė negali patirti nuostolių ir būti blogesnėje padėtyje nei bankas, dalyvavęs piktavališkame susitarime.

2. Remiantis 1964 m. CK

57 straipsnio nuostatomis, Å¡alies atstovo piktavaliÅ¡ko susitarimo su antrÄ ja Å¡alimi atveju, teisės pažeidėjai yra du asmenys - nukentėjusiojo atstovas ir antroji sandorio Å¡alis, todėl nukentėjusysis turi teisę iÅ¡ieÅ¡koti nuostolius iÅ¡ jų abiejų ir reikalauti restitucijos iÅ¡ antrosios Å¡alies, kaip sandorio dalyvio. PanaÅ¡iai Å¡i situacija turėtų bÅ«ti sprendžiama ir pagal 2000 m. CK 1.91 straipsnio nuostatas. Tačiau teismas nusprendė prieÅ¡ingai, leisdamas kaltajai Å¡aliai pasilikti nepagrįstai iÅ¡ nukentėjusios Å¡alies iÅ¡ieÅ¡kotus paskolos pinigus.

Atsakovas apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009-10-02 sprendimÄ ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2006-06-13 sprendimÄ (4 t., b. l. 2-8). Skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:

1. Vilniaus apygardos teismas, atnaujindamas procesÄ , netinkamai taikė CPK 366 straipsnio nuostatas, nesiaiÅ¡kino, ar iÅ¡ baudžiamosios bylos paaiÅ¡kėjusios aplinkybės UAB „Salta“ atstovui nebuvo ir negalėjo bÅ«ti žinomos atnaujintos civilinės bylos nagrinėjimo metu, taip pat, ar minėtos bendrovės atstovas neturėjo galimybių Å¡ių aplinkybių sužinoti bylos nagrinėjimo metu.

2. Tai, kad bylos nagrinėjimo metu UAB „Salta“ atstovas, be kitų įrodymų, naudojosi ir baudžiamojoje byloje surinktais

įrodymais, patvirtina byloje esantys įrodymai: UAB „Salta“ direktorius A. V. 2005-11-29 apskundė 2005-11-02 prokuroro

nutarimÄ dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo baudžiamojoje byloje (baudžiamoji byla Nr. 10-1-545-97; 7 t., b. 1. 187); atsiliepime į AB Turto banko prieÅ¡ieÅ¡kinį direktorius A.

V. nurodė, kad „bankui pateiktas išrašas iš visuotinio akcininkų susirinkimo yra niekinis, nes tokio susirinkimo nebuvo. Tai nustatyta baudžiamosios bylos medžiaga ir teismui pateiktu Vilniaus m. apylinkės prokuratūros nutarimu“ (2 t., b. 1. 65);

2006-08-30 apeliaciniame skunde direktorius A. V. nurodė, kad „šias aplinkybes patvirtina Vilniaus m. apylinkės

prokuratūros 2005-11-02 nutarime nutraukti ikiteisminį nurodytos aplinkybės“ (2

t., b. 1. 113); UAB „Salta“ direktorius A. V. atsiliepime (atsiliepimas teisme gautas 2007-03-14) į AB Turto

banko kasacinį skundÄ nurodė, kad „tam tikrÄ dalį su kredito davėjo sÄ Å¾iningumu susijusių aplinkybių patvirtina baudžiamosios bylos medžiagoje Nr. 10-1-545-97 surinkti įrodymai“ (2 t., b. 1. 167).

3. UAB „Salta“ atstovas turėjo galimybę susipažinti su baudžiamÄ ja byla bet kurioje civilinės bylos proceso stadijoje, taip pat jis galėjo praÅ¡yti teismo prijungti baudžiamÄ jÄ bylÄ prie nagrinėjamos civilinės bylos. Ikiteisminis tyrimas minėtoje baudžiamojoje byloje pradėtas 1997 m., tuo pat metu apklausti ir liudytojai, o UAB „Salta“ ieÅ¡kinį dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia pareiÅ¡kė 1996-12-04, taigi civilinės bylos eigoje buvo pakankamai laiko ir galimybių UAB „Salta“ atstovui susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga.

4. Teismo 2008-01-21 nutartyje dėl proceso atnaujinimo įvardintos naujai paaiÅ¡kėjusios aplinkybės apie įkeičiamo turto vertę, tokio įvertinimo laikÄ , 1995-06-06 AB „Salta“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo suraÅ¡ymo aplinkybės ir kitos praÅ¡yme iÅ¡dėstytos aplinkybės apie kredito gavimÄ , negalėjo bÅ«ti pagrindas procesui atnaujinti, nes tai nėra naujai paaiÅ¡kėjusios aplinkybės. IÅ¡ esmės naujai paaiÅ¡kėjusiomis aplinkybėmis teismas laikė liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu minėtoje baudžiamojoje byloje. Tokiu atveju teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kuriÄ CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytinas tais atvejais, kai pareiÅ¡kėjas suranda naujus įrodymus, patvirtinančius, kad paaiÅ¡kėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiÅ¡kėjusioms aplinkybėms. Liudytojų parodymai, kuriais vadovavosi teismas, nėra pagrindas procesui atnaujinti, jie nepatvirtinti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje.

5. Pasirašydamas Kredito

sutartį įmonės vardu, pagal galiojančius norminius aktus, J. N. sukūrė įmonei teises ir pareigas veikti

pagal kredito sutartį. J.

N. vidinis manymas apie pasiraÅ¡omÄ Kredito sutartį ir asmeninius pasiraÅ¡ymo motyvus, nepakeičia ir nepanaikina įmonės įsipareigojimų pagal Kredito sutartį.

6. Byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad paskolos sutarties Å¡alys bÅ«tų siekusios savanaudiÅ¡kų tikslų. Neįrodyta, kad paskolos sutarties Å¡alys savanaudiÅ¡kais tikslais bÅ«tų disponavusios paskolos lėšomis. Nors teismas nurodė, jog dėl paskolos piktavaliÅ¡kai su banku tarėsi UAB „Salta“ akcininkas R. T., tačiau, pagal akcinių bendrovių įstatymÄ bei AB „Salta“ įstatus jis neturėjo teisės pasiraÅ¡yti paskolos sutarties, t. y. negalėjo bÅ«ti sandorio Å¡alimi, o jo galimas tarimasis dėl paskolos, teisiÅ¡kai neįpareigoja įmonės vadovo sudaryti paskolos sutartį. Byloje taip pat neįrodyta, kad R. V. ar kiti banko darbuotojai, sprendę dėl paskolos suteikimo ieÅ¡kovui, žinojo apie galimus pateikiamų bankui dokumentų, reikalingų paskolai gauti, klastojimus ir suteikdami paskolÄ sÄ moningai vadovavosi suklastotais dokumentais.

7. Teismas neatsižvelgė į paskolos iÅ¡davimo metu galiojusio 1964 m. CK 293 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias teisę paskolos gavėjui nuginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų negavo arba gavo mažiau negu nurodyta sutartyje. Teismas nustatė, kad LŽŪB pervedė į AB „Salta“ sÄ skaitÄ visÄ kredito sumÄ , o pinigus iÅ¡ minėtos sÄ skaitos pervedė AB „Salta“ direktorius. Å ių veiksmų pakanka paskolos teisiniams santykiams pagal Kredito sutartį tarp banko ir AB „Salta“ atsirasti. Atsakomybė už tai, kad paskolos pavedimo dokumentus be direktoriaus pasirašė asmuo, nedirbantis AB „Salta“, tenka ne bankui, o įmonės vadovui, kuris pagal įmonės įstatų 10.3 p. atidaro ir uždaro sÄ skaitas bankų įstaigose. 1964 m. CK 293 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kada paskolos sutartis turi bÅ«ti sudaroma raÅ¡ytine forma, neleidžiama jos nuginčyti, remiantis liudytojų parodymais.

8. Akcinių bendrovių įstatymo (1994-07-05 Nr. I- 528) 27 straipsnio 8 punkte numatyta, kad valdybos pirmininkas ir nariai privalo atlyginti bendrovei nuostolius, padarytus dėl valdybos nutarimų, priimtų pažeidžiant bendrovės įstatus, šį ir kitus

įstatymus. GinčijamÄ paskolos sutartį pasirašė AB „Salta“ valdybos pirmininkas J. N., kuris buvo ir minėtos bendrovės

akcininkas bei valdybos pirmininkas, be to, imti paskolÄ J. N. įtikinėjo kitas bendrovės akcininkas R. T. (J. N. ir R. T. buvo didžiausi akcininkai tarp fizinių

asmenų). Taigi tuo atveju, jeigu AB „Salta“ vadovas, sudarydamas Kredito sutartį, pažeidė bendrovės interesus, atsakomybė, įskaitant ir žalos atlyginimÄ , tenka bendrovės vadovui.

IeÅ¡kovas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundÄ praÅ¡o jį atmesti, o patenkinti ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ (4 t., b. l. 24-35). IeÅ¡kovas nurodo:

1. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl nutarties atnaujinti procesÄ Å¡ioje byloje teisėtumo ir pagrįstumo nėra reikÅ¡mingi, sprendžiant Vilniaus apygardos teismo 2009-10-02 priimto sprendimo Å¡ioje byloje teisėtumÄ ir pagrįstumÄ .

2. Nepagrįsti atsakovo skundo argumentai, jog ieÅ¡kovui buvo ar galėjo bÅ«ti žinomi baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-545-97 surinkti įrodymai. IÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos, kuri buvo prijungta prie civilinės bylos tik atnaujinus joje procesÄ , matyti, jog ieÅ¡kovas UAB „Salta“ nebuvo Å¡ios baudžiamosios bylos dalyvis, o UAB „Salta“ praÅ¡ymai minėtoje byloje pripažinti bendrovę civiliniu ieÅ¡kovu prokurorų nutarimais nebuvo tenkinami (baudžiamosios bylos 1 t., b. l. 60; 7 t., b. l. 58). Dėl Å¡ios priežasties iki tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-545-97 pabaigos UAB „Salta“ ir jos atstovai neturėjo galimybės susipažinti su Å¡ios bylos medžiaga.

          3. Byloje surinktais įrodymais nustatytos aplinkybės leidžia teigti, jog ne tik J. N. bei R. T., tačiau ir LŽŪB atstovas R. V. suprato ir žinojo, jog J. N. ir R.

T. Kredito sutarties sudarymo metu veikė savo iniciatyva, be AB „Salta“ įgaliojimo, t. y. šios bendrovės santykiuose su LŽŪB neatstovavo, savo veiksmais nesiekė sukurti jai teisių ir pareigų, tik

„prisidengė“ Å¡ios bendrovės vardu iki R. T. grÄ Å¾ins bankui gautus kaip paskolÄ pinigus, bankui teikė

suklastotus, tikrovės neatitinkančius dokumentus bei informacijÄ . Å ios aplinkybės taip pat leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog banko veiksmai minėtoje situacijoje negali bÅ«ti vertinami, kaip sÄ Å¾iningos sandorio Å¡alies veiksmai.

Atsakovas atsiliepime į ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ praÅ¡o jį atmesti ir patenkinti atsakovo apeliacinį skundÄ (4 t., b. l. 21-23). Nurodo, jog nenuginčytas paskolos gavimo faktas ir AB Turto bankas pagrįstai susigrÄ Å¾ino paskolos pinigus, taip pat ir kitas pinigų sumas, kurias pagal paskolos sutartį turėjo mokėti UAB „Salta“. Be to, AB Turto bankas reikalavimo teisę į skolos grÄ Å¾inimÄ pagal ginčijamÄ paskolos sutartį įgijo iÅ¡ buvusio Lietuvos žemės Å«kio banko pagal atlygintinę reikalavimo perleidimo sutartį, todėl, vadovaujantis CK 6.153 straipsniu, yra sÄ Å¾iningas tretysis asmuo, iÅ¡ kurio negalima iÅ¡reikalauti to, kÄ jis gavo pagal sutartį. Be to, nėra pagrindo ginčijamos paskolos sutarties vertinti pagal 1964 m. CK 57 straipsnį, kaip piktavaliÅ¡ko Å¡alių susitarimo.

Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ , neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir išsamiai ištyręs bei tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir įrodymus, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, tinkamai išaiškino ir pritaikė civilinio proceso bei materialinės teisės normas.

Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylÄ bei priimdamas sprendimÄ , privalo tinkamai taikyti, aiÅ¡kinti įstatymus tam, kad tarp ginčo Å¡alių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, bÅ«tų teisinga. CPK

176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir

178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis

(faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina

byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad bylos procesas gali bÅ«ti

atnaujintas, jei naujai paaškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, be to,

CPK 371 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, jog iÅ¡nagrinėjęs bylÄ (kurioje atnaujintas procesas), teismas gali pakeisti teismo sprendimÄ , o pagal 3 punkto nuostatas, panaikinti teismo sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ . Â

Apygardos teismas, nagrinėdamas civilinę bylÄ bei priimdamas skundžiamÄ sprendimÄ , nepažeidė aukščiau nurodytų ir kitų proceso įstatymo nuostatų bei įrodymų vertinimo taisyklių ir turėjo pagrindo teigti, kad naujai paaiÅ¡kėjusios esminės bylos aplinkybės sudaro pagrindÄ pakeisti teismo sprendimÄ , panaikinant jo dalį, kuria atmestas ieÅ¡kovo reikalavimas bei iÅ¡ dalies patenkintas atsakovo prieÅ¡ieÅ¡kinis, bei priimti naujÄ sprendimÄ , kuriame padarė teisingas iÅ¡vadas, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog procesas privalo bÅ«ti atnaujintas tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiÅ¡kėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindÄ , byloje priimti teismų sprendimai ir nutartys gali bÅ«ti neteisėti ir (ar) nepagrįsti. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad teismas proceso atnaujinimÄ reglamentuojančias teisės normas taikytų ne formaliai ir atitinkamÄ pagrindÄ analizuotų visų bylos aplinkybių kontekste, atsakant į klausimÄ , ar Å¡is atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo sprendimų ir nutarčių teisėtumu ir (ar) pagrįstumu. Kartu yra įgyvendinamas siekis, kad teismų priimti sprendimai bÅ«tų ne tik teisėti, bet ir teisingi (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis); Å¡is institutas dažniausiai taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo neturi galimybės apginti pažeistų teisių ir teisėtų interesų kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės, t. y. instancinės sistemos, bÅ«dais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-02-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2008; 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2008; 2007-10-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-362/2007; 2007-05-8 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2007).

 Nagrinėjamoje byloje procesas

atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, t. y. paaiškėjus esminių bylos aplinkybių,

kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad naujai paaiÅ¡kėjusiomis aplinkybėmis gali bÅ«ti pripažįstami konkretÅ«s juridiniai faktai (įvykiai, veiksmai, bÅ«senos), kuriems esant civiliniai teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia.  Pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiÅ¡kėjusių aplinkybių atnaujinti yra tada, kai pareiÅ¡kėjas įrodo, kad tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylÄ ir priimant sprendimÄ ; 2) pareiÅ¡kėjui nebuvo ir negalėjo bÅ«ti žinomos; 3) pareiÅ¡kėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikÅ¡mę bylai, t. y. jeigu jos bÅ«tų buvusios žinomos nagrinėjant bylÄ , bÅ«tų priimtas visai kitas sprendimas. Pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas naujai paaiÅ¡kėjusiomis bylos aplinkybėmis pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios yra įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje arba tokio dalyko svarbi dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio

21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008). Atnaujinus procesÄ , civilinė byla nagrinėjama iÅ¡ naujo pagal CPK nustatytas taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK

370 str. 4 d.). CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu įsiteisėjusio teismo akto teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas ne pagal tai, ar atitinka esamÄ byloje ir papildomai pristatytÄ medžiagÄ , bet dėl naujai paaiÅ¡kėjusių aplinkybių. Iki Å¡ių aplinkybių paaiÅ¡kėjimo teismo priimtas sprendimas buvo laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes jis priimtas remiantis tais faktais, kuriuos teismas, nagrinėdamas bylÄ , objektyviai galėjo turėti. Tačiau tai nereiÅ¡kia, kad atnaujintoje civilinėje byloje negalima iÅ¡ naujo įrodinėti aplinkybių, kurios jau buvo nustatytos anksčiau priimtuose teismų sprendimuose toje pačioje byloje, jeigu tai bÅ«tina siekiant įvertinti naujai nurodytų aplinkybių įtakÄ teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes prieÅ¡ingu atveju bus paneigta proceso atnaujinimo instituto paskirtis – iÅ¡taisyti ne tik teisines, bet ir faktines klaidas anksčiau priimtuose teismų aktuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008; 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2004).

Apygardos teismas teisingai konstatavo, kad naujai paaiÅ¡kėjusių esminių bylos aplinkybių (kurias teismas iÅ¡samiai ir visapusiÅ¡kai iÅ¡tyrė bei įvertino teismo sprendime) pagrindu darytina iÅ¡vada, jog tuometinis įmonės generalinis direktorius J. N., siekdamas savanaudiÅ¡kų (savo ar akcininko ir valdybos pirmininko R. T.) tikslų, veikdamas AB „Salta“ vardu, pasirašė 1995 m. rugsėjo 11 d. Kredito sutartį su LŽŪB, kuriai nepritarė AB „Salta“, o vėliau UAB „Salta“, bankui žinant apie tikrÄ sias Å¡io sandorio sudarymo aplinkybes bei veikiant nesÄ Å¾iningai, kad Å¡iuo piktavaliÅ¡ku susitarimu pakenkė AB „Salta“ turtiniams interesams, todėl pagrįstai pripažino negaliojančia ginčo kredito sutartį, nurodęs iÅ¡samius Å¡io sprendimo motyvus (CPK 178 str., 185 str.; 1964 m. CK 66 str., 57 str. 1 d.; CK 1.91 str., 1.92 str.). Nagrinėjamu atveju apygardos teismo nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog teismas turėjo pagrindo teigti, kad ginčijama 1995-09-11 Kredito sutartis buvo sudaryta R. T., kaip AB „Salta“ akcininkui ir valdybos pirmininkui, piktavaliÅ¡kai susitarus su

kita sandorio Å¡alimi – tuometiniu Lietuvos žemės Å«kio banku, kurį atstovavo R. V., bei įkalbėjus jÄ pasiraÅ¡yti tuometinį ieÅ¡kovo vadovÄ .Â

Neturi pagrindo atsakovo apeliacinio skundo motyvai, jog neįrodyta, kad banko darbuotojai, sprendę dėl paskolos suteikimo ieÅ¡kovui, žinojo apie galimus pateikiamų bankui dokumentų, reikalingų paskolai gauti, klastojimus, ir suteikdami paskolÄ sÄ moningai vadovavosi suklastotais dokumentais, kad akcininko

R. T., pagal akcinių bendrovių įstatymÄ bei AB „Salta“ įstatus neturėjusio teisės pasiraÅ¡yti paskolos sutarties, galimas tarimasis dėl paskolos neįpareigojo įmonės vadovo sudaryti paskolos sutartį. Nors AB „Salta“ akcininkas ir valdybos pirmininkas R. T. neturėjo teisės pasiraÅ¡yti (sudaryti) ginčo sandorio ir jo nepasirašė, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog teismo nustatytos sandorio sudarymo aplinkybės, tarp jų, kad valdybos pirmininko R. T. pavedimu buvo suklastotas visuotinio akcininkų susirinkimo 1995-06-06 protokolas dėl ginčo kredito sutarties sudarymo bei atlikti kiti teismo nustatyti ir sprendime nurodyti veiksmai, sudarė  pagrindÄ teigti apie sandorio Å¡alių atstovų piktavaliÅ¡kÄ susitarimÄ .

Nesudaro pagrindo panaikinti apygardos teismo sprendimo ar paneigti aukščiau paminėtus bei apygardos teismo nurodytus motyvus ir atsakovo skundo nuoroda, kad LŽŪB pervedė į AB „Salta“ paskolinę sÄ skaitÄ visÄ kredito sumÄ , o pinigus iÅ¡ minėtos sÄ skaitos pervedė AB „Salta“ direktorius.

Kasacinio teismo iÅ¡nagrinėtose bylose yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifikÄ â€“ teismas gali daryti iÅ¡vadÄ apie tam tikrų faktų buvimÄ ne tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; iÅ¡vadÄ apie faktų buvimÄ teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo iÅ¡lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamÄ faktÄ buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228//2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2010).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių bei padarė motyvuotas iÅ¡vadas, tarp jų pagrįstai konstatavo ir atsakovo LŽŪB nesÄ Å¾iningumÄ . Naujai nustatytas aplinkybes (tarp jų ir nustatytas paminėtoje baudžiamojoje byloje) teismas tinkamai įvertino visų bylos aplinkybių kontekste ir savo iÅ¡vadas iÅ¡samiai motyvavo sprendime, su kurio motyvais sutinka ir teisėjų kolegija, o atsakovo apeliacinio skundo argumentai jų nepaneigė.

Nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti teismo sprendimo ir dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieÅ¡kovo reikalavimÄ , turėjo pagrindo taikyti restitucijÄ . Restitucija yra civilinių teisių gynybos bÅ«das, kai Å¡aliai grÄ Å¾inama tai, kÄ ji yra perdavusi kitai Å¡aliai, iÅ¡ieÅ¡kant iÅ¡ nepagrįstai įgijusios Å¡alies tai, kÄ Å¡i yra nepagrįstai gavusi (CK 1.138 str. 2 p., 6.145 str. 1 d.). Pažymėtina, kad restitucija yra pagrindinis, bet ne vienintelis sandorio negaliojimo padarinys. Aplinkybės, kurios buvo pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu, taip pat gali bÅ«ti pagrindu taikyti civilinę atsakomybę (jeigu yra bÅ«tinosios jos taikymo sÄ lygos) ir įpareigoti dėl sandorio negaliojimo kaltÄ asmenį atlyginti padarytÄ Å¾alÄ Â (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2010; 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010).

Apygardos teismas, tinkamai

įvertinęs bylos aplinkybes, padarė teisingÄ iÅ¡vadÄ , kad pripažinus ginčo kredito sutartį negaliojančia,

Å¡alys grÄ Å¾inamos į pirminę padėtį: AB Turto bankui, kaip LŽŪB teisių perėmėjui, lieka banko iÅ¡duota UAB „Salta“ 2 500 000 Lt paskola, o ieÅ¡kovui UAB „Salta“ priteistina iÅ¡ atsakovo AB „Turto bankas“ 1 162 016,89 Lt palÅ«kanų, 443 422 Lt delspinigių (kurie jam buvo pervesti vykdant įsiteisėjusį 2006-06-13 Vilniaus apygardos teismo sprendimÄ , panaikintÄ skundžiamu teismo sprendimu).

Nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo

išvadų bei motyvų ir apelianto (ieškovo) nuorodos, jog ieškovas negavo pagal Kredito sutartį numatytų pinigų, o teismas,

pripažinęs sandorį negaliojančiu dėl Å¡alių atstovų piktavaliÅ¡ko susitarimo, be pagrindo leido kaltajai Å¡aliai pasilikti nepagrįstai iÅ¡ nukentėjusios Å¡alies iÅ¡ieÅ¡kotus paskolos pinigus. Apygardos teismo nustatytos ginčo sandorio sudarymo aplinkybės nesudarė teismui pagrindo netaikyti restitucijos. Juolab kad nenuginčytas ginčo paskolos sumos pervedimo į ieÅ¡kovo paskolinę sÄ skaitÄ faktas, o ginčo sandoris pripažintas negaliojančiu ir CK 1.92 straipsnio (1964 m. CK 66 str.) pagrindu.  Â

Dėl pasakyto konstatuotina, kad pirmosios

instancijos teismas priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , todėl nėra pagrindo jo panaikinti apeliacinių skundų

argumentais (CPK 263 str., 329 - 330 str.).

Nepatenkinus apeliacinių skundų, iš bylos šalių priteistinos valstybei bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 302, 84, 92, 93, 96 str.; b. t. 4, l. 38).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :

Palikti nepakeistÄ Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimÄ .

Priteisti valstybei iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Salta“ ir atsakovo akcinės bendrovės Turto banko po 6,10 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai           Â

                                                                               Konstantinas Gurinas

                                                                          Â

                             Audronė Jarackaitė

                                                                          Â

Nijolė Piškinaitė