A-525-2041-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A525-2041/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00491-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Balbiergirio medžiotojų būrelio apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Balbiergirio medžiotojų būrelio pareiškimą atsakovui Prienų rajono savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui L. Z. dėl akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Balbiergirio medžiotojų būrelis (toliau – ir Būrelis) pareiškimu (b.l. 4–6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Prienų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2011 m. gegužės 17 d. Kanopinių žvėrių žemės ūkio pasėliams padarytos žalos nustatymo aktą (toliau – ir Aktas).

Nurodė, jog Būrelis nuomoja medžioklės plotų vienetą, esantį Balbieriškio seniūnijoje, Prienų rajone, sudarytą Administracijos Medžioklės plotų vienetams sudaryti ir skirstyti komisijos sprendimu. Taip pat nuomoja ir dirbamus laukus, esančius šalia Balbieriškio miško (duomenys neskelbtini) kvartalų bei tarp jų esančių privačių miškų. 2011 m. gegužės 10 d. ūkininkas L. Z., tariamai nuomojantis žemės plotus, esančius šalia minėtų Balbieriškio miško kvartalų, kreipėsi į Balbieriškio seniūniją dėl žvėrių (šernų) padarytos žalos apskaičiavimo.

Laukinių žvėrių daromos žalos apskaičiavimo komisija (toliau – ir Komisija) nustatė, kad maždaug 2010 metų gruodžio mėnesio pabaigoje šernų buvo išknista 2,2 ha dobilienos ir 2,15 ha kultūrinių ganyklų, kurių atstatymo darbai kainuos 1 211,10 Lt. Nurodė, kad kultūrine ganykla laikoma tik penkerius metus nuo jos įsėjimo, o vėliau ji tegali būti vertinama kaip natūrali savaime auganti pieva. Rėmėsi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 486/359 patvirtintos Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams ir miškui apskaičiavimo metodikos (toliau – ir Metodika) 2.1 punktu ir pabrėžė, jog Metodikoje nėra nustatyta, kad gali būti atlyginama žala šernams išknisus natūraliai augančią žolę.

Pažymėjo, jog Akte nurodyta, kad buvo išknista 2,2 ha dobilienos, tačiau dobiliena yra laikomas dirbamos žemės sklypas, prieš du – tris metus laiko įsėtas dobilų sėkla, o byloje nėra pateikta duomenų, jog tuose laukuose augo dobilai ar buvo kultūrinės ganyklos (kultūrinė ganykla yra laikoma tik penki metai nuo jos įsiėjimo). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų trečiojo suinteresuoto asmens teiginius, kad tikrai 2010 metais buvo padarytas dobilų įsėlis, nes tokiu atveju pienės lauke neaugtų, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo privalo pateikti jo teiginius patvirtinančius įrodymus.

Be to, nors Komisija trečiąjį suinteresuotą asmenį įvardina kaip suniokotų žemės sklypų plotų valdytoją, tačiau byloje nėra tai patvirtinančių duomenų. Pabrėžė, jog, remiantis Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 18 straipsnio 5 dalimi, pareiškėjas, pastebėjęs jo pasėliams padarytą žalą, seniūnui pateikia prašymą dėl žalos dydžio nustatymo per 3 darbo dienas nuo žalos pastebėjimo momento. Žala nagrinėjamu atveju buvo padaryta 2010 metų gruodžio mėnesį, o ši aplinkybė trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo žinoma 2011 metų sausio mėnesį (taip nurodyta Akte), tačiau pastarasis pažeidė įstatyme nustatytus terminus.

Teigė, jog Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 5 dalyje nustatytas terminas yra naikinamasis, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo neturi teisės reikalauti atlyginti žalą. Pažymėjo ir tai, jog įrodymai patvirtina, kad Būrelis ėmėsi būtinų priemonių ūkininkų laukams nuo galimai daromo laukinių žvėrių poveikio apsaugoti (suaktyvinta šernų medžioklė). Tuo tarpu Metodika nustato, kad žala atlyginama tik tada, jeigu medžiotojų klubai ir būreliai nesiėmė reikiamų priemonių ūkininkų laukams apsaugoti nuo galimo laukinių žvėrių poveikio, o pasėlių plotų savininkai (valdytojai) taip pat yra įpareigoti imtis priemonių pasėliams apsaugoti (1 p.).

Atsakovas Administracija atsiliepimu į pareiškimą (b.l. 23–26) prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog Administracijos Komisija, gavusi ūkininko L. Z. 2011 m. gegužės 10 d. prašymą, 2011 m. gegužės 17 d., dalyvaujant Būrelio atstovams V. K. ir R. V., Balbieriškio seniūnijos seniūnui A. M., ūkininkui L. Z., apžiūrėjo šernų išknistus pievų laukus, esančius (duomenys neskelbtini) kaimuose, Balbieriškio seniūnijoje, Prienų rajono savivaldybėje, ir surašė Aktą. Pažymėjo, jog faktą, kad ginčo žemės sklypų valdytoju yra L. Z., nustatė, remdamasis Tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus 2010 metų duomenų baze.

Kadangi šiuos plotus yra deklaravęs L. Z., jis už juos gauna tiesiogines išmokas, jis ir laikytinas plotų naudotoju. Pabrėžė, jog Metodikoje nėra nurodyta, kad žala atlyginama tik tokiais atvejais, jei medžiotojų klubai ir būreliai nesiėmė reikiamų priemonių ūkininkų laukams nuo galimo laukinių žvėrių poveikio apsaugoti. Nurodė, kad, atvykus Komisijai, L. Z. nurodė, jog apie šernų daromą žalą žodžiu informavo pareiškėją, o apžiūroje dalyvavę Būrelio atstovai šios informacijos nepaneigė ir nepatvirtino. Pažymėjo, kad tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus administravimo bei kontrolės 2010 m. taisyklių klasifikatoriuje nurodytos dvi pievų ir ganyklų rūšys: daugiametės ganyklos (pievos) (5 m. ir daugiau) ir ganyklos (pievos) (iki 5 m.), todėl teigti, jog ginčo atveju yra natūrali pieva, negalima.

Pabrėžė, jog Metodikos 2.1 punkte yra apibrėžta, kas yra pasėlio pakenkimas, tai – medžiojamų gyvūnų padarytas javų, bulvių, runkelių ir kitų žemės ūkio kultūrų pasėlių, daugiamečių žolių, vaistinių augalų kultūrinių pievų ir ganyklų pažeidimas, juos ištrypiant, išknisant, nuskabant, išraunant ar užtvindant vandeniu. Daugiametė ganykla arba pieva – užsėtas daugiametėmis žolėmis arba natūralus nenaudojamas sėjomainoje penkerius ar daugiau metų žemės plotas gyvuliams ganyti, žolei ar šienui gauti.

Metodikoje nėra nurodyta, kad turi būti pateikti įrodymai apie augalų pasėjimą, o Komisija, būdama vietoje, įsitikino, kad kontroliniame sklype Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame vyravo daugiametės žolės su dobilų atsėliu, visame lauke buvo šernų išknisimo žymės. Pabrėžė, jog, vertinant žalą, dalyvavo ir Būrelio atstovai, kurie žalos nustatymui neprieštaravo ir pasirašė ant Akto. Nors Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 5 dalyje nustatytas terminas žemės sklypo valdytojui pranešti apie medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą, tačiau jeigu seniūnijai pranešama vėliau ir yra įmanoma nustatyti žalą, 3 dienų terminą žalos nustatymui nėra taikomas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu (b.l. 108–112) pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

Nustatė, jog 2011 m. gegužės 10 d. ūkininkas L. Z. kreipėsi į Balbieriškio seniūną dėl jo naudojamuose žemės sklypuose deklaruojamiems pasėliams šernų išknisimu padarytos žalos. Administracijos Komisijos 2011 m. gegužės 17 d. Aktu buvo nustatyta ūkininko L. Z. naudojamų sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) kaimuose, pasėliams padaryta 1 211,10 Lt žala. Akte nurodyta, jog kontrolinio žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (lauko plotas 2,2 ha) atsėjimo išlaidos sudaro 1 080,00 Lt, kontrolinio žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (lauko plotas 2,8 ha) šernų išknista 0,15 ha, dirvos lyginimo išlaidos sudaro 8,55 Lt, kontrolinio žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (lauko plotas 12,3 ha) šernų išknista 2,15 ha, dirvos lyginimo išlaidos sudaro 122,55 Lt.

Atsižvelgė į Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 2, 6 dalis ir nurodė, jog šiuo atveju buvo atlikta žalos apskaičiavimo procedūra, kurios rezultatai įforminti Akte, nurodant konkretų apskaičiuotos žalos dydį, todėl Aktas gali būti skundžiamas administraciniam teismui, kaip teisines pasekmes suinteresuotiems asmenims sukeliantis sprendimas. Pabrėžė, jog, apskaičiuojant žalos dydį, turi būti vadovaujamasi Metodika. Vertino, kad nors Akte nenurodyti konkretūs Metodikos punktai, kuriais vadovavosi Komisija, tačiau pagal Akto turinį, atsakovo nurodytas aplinkybes, Komisijos narių paaiškinimus, nustatant žalos dydį buvo remtasi Metodikos 8 punktu, kuris įtvirtina tiesioginių išlaidų atlyginimo būdą.

Toks būdas gali būti taikomas, jeigu pakenkiami pasėliai, kurių einamųjų metų pasėlio vidutinis derlingumas atitinkamame rajone (savivaldybėje) nenustatomas arba žalos apskaičiavimo momentu produkcijos supirkimo rinkos kainų nustatyti yra neįmanoma, tuomet žalą patyrusiam ir už žalos atlyginimą atsakingiems asmenims susitarus, apskaičiuojama tik padarytų tiesioginių išlaidų šiems pasėliams įveisti dalis. Pažymėjo, kad byloje nepaneigta atsakovo nurodyta aplinkybė, jog, atsižvelgiant į pasėlio specifiką, nebuvo galima nustatyti produkcijos rinkos supirkimo kainų ir jomis remtis, todėl žalą patyrusiam asmeniui ir už žalos atlyginimą atsakingiems asmenims susitarus, pagrįstai buvo pasirinktas tiesioginių nuostolių atlyginimo būdas, numatytas Metodikos 8 punkte.

Nurodė, kad Būrelio atstovų V. K. ir A. R. parašai Akte, jų parodymai ir kitų Komisijos narių – D. Š., A. M., A. R. – parodymai patvirtino, kad Būrelio nariai sutiko, jog būtų atlyginti tiesioginiai nuostoliai, todėl pripažino nepagrįstai pareiškėjo argumentus dėl Metodikos 4.1, 4.2, 5 punktų netaikymo, t. y. kad nebuvo nustatytas pasėlio pakenkimo intensyvumas, derliaus netekimas, pripažintini nepagrįstais. Pabrėžė, jog Metodikos 2.1 punktas, apibrėžiantis sąvoką „pasėlio pakenkimas“, prie pasėlio pakenkimo priskiria ne tik medžiojamų gyvūnų padarytą javų, bulvių, runkelių ir kitų žemės ūkio kultūrų pasėlių, bet ir daugiamečių žolių, kultūrinių pievų ir ganyklų pažeidimus, kai jie ištrypiami, išknisami, nuskabomi, išraunami ar užtvindomi vandeniu.

Tuo tarpu, pagal pasėlių deklaravimo duomenis, ginčo laukai įvardijami ganyklomis – pievomis (žemės sklypai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) bei daugiamete ganykla-pieva (5 m. ir daugiau) (žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini)), o objektyvių duomenų jiems paneigti byloje nesurinkta. Nurodė, kad Akte konstatuota, jog apžiūrėjus 2,2 ha lauką (kontrolinis žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo nustatyta, kad jis išknistas šernų, laukas su dobilų įsėliu. Aplinkybes, kad visame lauke buvo šernų knisimo požymių, kad minėtame lauke be daugiamečių žolių buvo ir dobilų, patvirtino ir liudytojais apklausti Komisijos nariai, kurių parodymais nustatyta, jog jie atidžiai apžiūrėjo visą lauką ir nors jame nebuvo vientiso knisimo žymių, tačiau visas laukas atskirais ploteliais buvo suniokotas šernų, kai kur matėsi gilios knisimo duobės, jame iš visų apžiūrėtų laukų buvo padaryta didžiausia žala, tai atitinka trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinime nurodytas aplinkybes.

Papildomai atsižvelgdamas į tai, jog minėti liudytojai nurodė, kad apžiūroje dalyvavę medžiotojai V. K. ir R. V. pritarė, jog visam laukui reikalingi atsėjimo darbai, pažymėjo, jog liudytojais apklausti minėti medžiotojai neneigė, jog sutiko, kad žala būtų atlyginama lauko atsėjimo būdu, taip pat teismo posėdžio metu jie iš esmės pripažino, jog visas laukas tarpais buvo paknistas šernų, jame buvo dobilų, padarė išvadą, jog buvo pagrįstai pasirinktas viso lauko atsėjimas dobilų ir žolių mišiniu, kaip žalos atlyginimo būdas.

Teismas, atsižvelgdamas į Akte nurodytas aplinkybes, jog kontroliniame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) pamiškėje šernų išknista 0,15 ha, kontroliniame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) šernų išknista 2,15 ha, liudytojų parodymus, pažymėjo, jog nors bylos nagrinėjimo metu nebuvo identifikuoti konkretūs laukai, tačiau iš nuotraukų juose akivaizdžiai matyti šernų knisimo žymės, vienoje iš jų – augantys dobilai. Teismas vertino, kad natūralių pievų (ganyklų) atkūrimo išlaidos įeina į Metodikos 2.1 punkte apibrėžtą pasėlio pakenkimo objektą, todėl padarė išvadą, jog Aktu buvo pagrįstai nustatytos minėtų laukų atsėjimo bei dirvos lyginimo išlaidos, kurių dydžiai, paskaičiuoti Akte, neviršija Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto pateiktų mechanizuotų žemės ūkio paslaugų įkainių 2011 metais.

Atsižvelgdamas į liudytojo A. Š., kitų Komisijos narių paaiškinimus, pabrėžė, jog kadangi Metodikoje nėra įtvirtinta konkreti pažeistų sklypų vietų nustatymo tvarka, kai taikomas tiesioginių nuostolių atlyginimo būdas, Komisija nepažeidė teisės aktų reikalavimų šernų pažeistų plotų nustatymui pasinaudodama pasėlių deklaravimo programa, turima kartografine medžiaga, natūraliomis sklypų ribomis, gamtinėmis kliūtimis (melioracijos grioviu, mišku), įvertinant tą aplinkybę, jog už žalos atlyginimą atsakingo asmens, Būrelio, atstovai irgi dalyvavo žalos nustatyme bei tam neprieštaravo.

Be to, nors pareiškėjo atstovas nurodė, jog buvo netinkamai pamatuoti pažeisti plotai, tačiau įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę teismui nebuvo pateikta. Nurodė, kad duomenų apie tai, jog apžiūrint laukus ir surašant Aktą, būtų buvę naminių gyvulių lauko pakenkimo požymių ar kitokiais būdais padaryta žala, byloje nėra. Būrelio atstovai nesutikimo, pastabų dėl pakenkimo, dėl neobjektyvaus žalos nustatymo nėra pareiškę, todėl teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovų išsakytus argumentus dėl šių aplinkybių laikė nepagrįstais, neįrodytais.

Vertino, jog atsakovo iniciatyva 2011 m. spalio 17 d. padarytos ir teismo posėdžio metu pateiktos fotonuotraukos negali būti vertinamos kaip patikimi įrodymai, nes jos neatspindi padėties, kuri buvo Akto surašymo metu, o liudytojo A. D. parodymai vertintini kaip asmens, suinteresuoto bylos baigtimi, parodymai, atsižvelgiant į tai, kad jis yra Būrelio narys ir Būrelio pirmininko brolis. Rėmėsi Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 5 dalimi, aplinkybe, jog L. Z. apie žalos padarymo faktą sužinojo 2010 – 2011 metų žiemos laikotarpiu, kreipėsi į seniūnijos seniūną 2011 m. gegužės 10 d. ir padarė išvadą, jog jis pažeidė įstatymu nustatytą terminą, tačiau nenustatyta, jog minėtas termino pažeidimas būtų turėjęs įtakos žalos dydžio nustatymui.

Teismas sutiko su atsakovo argumentais, jog dėl termino pažeidimo žala nepadidėjo, o byloje nustatyta aplinkybė, jog L. Z. apie žalos faktą medžiotojus informavo jau žiemą. Be to, atsižvelgtina į tai, kad žiemos laikotarpiu ir nebūtų buvę įmanoma objektyviai žalos nustatyti, todėl konstatavo, jog nurodyto termino pažeidimas negali būti laikomas pagrindu Akto panaikinimui ar žalos dydžio sumažinimui. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog iki šiol ūkininkas laukų neužsėjo, neturi įtakos vertinant Akto teisėtumą ir pagrįstumą.

Taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog žala jau panaikinta savaime, dirva pati užžėlė nauja žole, nes jie paneigti byloje surinktais įrodymais. Atsižvelgė į Medžioklės įstatymo 18 straipsnį, byloje pateiktus įrodymus ir sprendė, jog L. Z. yra teisėtas ginčo sklypų naudotojas, o pareiškėjas, įrodymų, paneigiančių minėto ūkininko teisę reikalauti žalos atlyginimo, nepateikė. Vertino, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog Būrelio medžiotojai intensyviai medžiojo ginčo plotuose ir tuo metu buvo sumedžiotas 31 šernas, neturi įtakos, vertinant ginčijamo Akto teisėtumą ir pagrįstumą.

III. Pareiškėjas Būrelis pateikė apeliacinį skundą (b.l. 115–116), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį dėl Aktu nustatyto žalos atlyginimo 2,02 ha žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir pareiškimas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 5 dalimi. Nors teismas nustatė, kad L. Z. į seniūną dėl žalos dydžio nustatymo kreipėsi tik 2011 m. gegužės 10 d., tačiau klaidingai vertino, kad šiuo atveju nenustatyta, jog šis termino pažeidimas turėjo įtakos žalos dydžio nustatymui. Kadangi Komisija nustatė, kad ginčo laukas buvo įsėtas 2010 metais, t. y. žiemkenčiais, kurie sudygo dar rudenį, apie tariamai padarytą žalą L. Z. turėjo ir galėjo pranešti nutirpus sniegui – apie vasario mėnesį, kai jau aiškiai buvo matomas dirvos paviršius ir pasėliai. Pareiškėjo teigimu, Komisijos nariai, matydami kai kur ištryptą ginčo lauką (visas laukas nebuvo ištryptas), neturėjo pagrindo išvadai, kad žalą padarė šernai. Mano, kad L. Z. specialiai stebėjo lauką 5 – 6 mėnesius, kol sunyko galvijų pėdsakai, kad žalos padarymu galėtų apkaltinti šernus, kerštaudamas už tai, kad jo brolis ir dukterėčia nebuvo priimti į Būrelio narius.

2. Pažymi, kad 2011 m. gruodžio 8 d. teismo posėdyje liudytojas A. D. paaiškino, jog L. Z. 2,02 ha žemės sklype (Nr. (duomenys neskelbtini)) 2011 metų rudenį ganė galvijus, kurie galimai ir padarė žalą žemės sklypui. Kadangi šernų pėdsakų sklype nebuvo, atitinkamai nebuvo galima spręsti, kad žalą padarė šernai. Be to, liudytojas D. Š. paaiškino, kad ginčo laukas buvo ištryptas, tačiau šernų pėdsakų lauke nebuvo.

3. Nurodo, kad Komisijai nustačius tik dalies ginčo lauko dirvos pakenkimą, nebuvo pagrindo žalą apskaičiuoti, kaip padarytą visam laukui.

4. Komisijos nariai nenurodė konkrečių Metodikos punktų, kuriais remtasi, apskaičiuojant žalą, tik patvirtino, kad lauko pakenkimo intensyvumas ir kiti rodikliai net nebuvo skaičiuoti, tik buvo apžvelgtas pakenktas laukas.

5. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog Būrelio nariai sutiko, kad žala būtų atlyginama atsėjimo būdu, nes teismo posėdžio metu jie nurodė, kad matė, jog ginčo laukas buvo pakenktas, tačiau iki Komisijos posėdžio nežinojo, kad šiame lauke L. Z. ganė galvijus, o pėdsakų, kad žala padaryta šernų, nebuvo.

Atsakovas Administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 125–128) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškimą pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Pažymi, jog tuo atveju, jeigu laukas yra išknistas tik dalimis, nėra galimybės sutvarkyti tik pažeistus plotus, todėl nesutinka su teiginiu, jog žala negalėjo būti skaičiuojama, kaip padaryta visam laukui.

2. Sutinka su teismo išvada, jog praleistas Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 5 dalyje nustatytas terminas negalėjo turėti įtakos žalos nustatymui, nes žiemos metu nebūtų objektyvios galimybės nustatyti žalą. Be to, praėjus tam tikram laiko tarpui žala galėjo tik sumažėti.

3. Nesutinka su teiginiu, jog žala galėjo atsirasti dėl ganomų galvijų, nes naminių gyvulių pėdsakai ženkliai skiriasi nuo šernų pėdsakų.

4. Kadangi pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti tik dalį Akto, jis, neginčydamas kitos Akto dalies, sutinka su žalos nustatymu kituose žemės sklypuose, nors žala buvo nustatyta tuo pačiu metu, dalyvaujant tiems paties asmenims ir esant panašiems požymiams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl Prienų rajono savivaldybės administracijos Kanopinių žvėrių žemės ūkio pasėliams padarytos žalos nustatymo 2011 m. gegužės 17 d. akto, kuriame nurodyta, jog, pagal ūkininko L. Z. pateiktą prašymą, apžiūrėjus šernų išknistus pievų laukus, esančius (duomenys neskelbtini) kaimuose, padaryta žala įvertinta 1 211,10 Lt (2,2 ha plotas žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), 0,15 ha plotas žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2,15 ha plotas žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini)). Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį dėl Aktu nustatyto žalos atlyginimo 2,02 ha žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Be to, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (136 str. 2 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, tikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą, atitinkamai ir Akto teisėtumą visa apimtimi.

Ginčo išsprendimui aktualios Medžioklės įstatymo redakcijos 18 straipsnio 2 dalis nustatė, jog laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą pagal Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų patvirtintą Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams ir miškui apskaičiavimo metodiką apskaičiuoja atitinkamos savivaldybės mero sudaryta nuostolių skaičiavimo komisija. Šio straipsnio 6 dalyje numatyta, kad šalis, nesutinkanti su apskaičiuotu žalos dydžiu, turi teisę Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka nuostolių skaičiavimo komisijos sprendimą apskųsti teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šias nuostatas yra padaręs išvadą (byla Nr. A442-2493/2011), kad nuostolių skaičiavimo komisija, vykdydama savo funkcijas, turi atlikti gyvūnų padarytos žalos apskaičiavimo procedūrą ir jos rezultatus įforminti galutiniu savo sprendimu, kuriame nurodyti konkretų apskaičiuotos žalos dydį. Būtent toks nuostolių skaičiavimo komisijos sprendimas yra teisines pasekmes suinteresuotiems asmenims sukeliantis aktas, kuris gali būti skundžiamas teismui. Vertindamas tokio sprendimo teisėtumą, teismas kartu turi įvertinti ir šio sprendimo priėmimo procedūros metu atliktų veiksmų ar priimtų tarpinių (procedūrinių) aktų teisėtumą.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo apeliacinį skundą ir pasisakydamas dėl Akto teisėtumo bei pagrįstumo, taip pat laikosi nurodytos administracinių teismų praktikoje suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės ir vertina visos Akto priėmimo procedūros metu atliktų veiksmų teisėtumą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Medžioklės įstatymo ir Metodikos nuostatas, taip pat ne kartą yra pabrėžęs (pavyzdžiui, bylos Nr. A556-557/2009, AS858-611/2011, A662-1014/2010), jog sprendžiant dėl gyvūnų padarytos žalos apskaičiavimo, komisija, kaip viešojo administravimo sistemos subjektas, turi priimti administracinį teisės aktą – sprendimą. Toks sprendimas expressis verbis laikytinas administraciniu aktu ir turi atitikti ne tik Medžioklės įstatymo keliamus reikalavimus, bet ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą. Sprendime paprastai turėtų būti nurodyta, kokiu teisiniu pagrindu veikia kompetentinga institucija, kokios faktinės aplinkybės nustatytos, kokios teisės normos nulemia atitinkamos žalos paskaičiavimą, ar nėra išimčių šalinančių žalos atlyginimą. Be to, pabrėžta ir tai, jog išvardinti reikalavimai nėra pertekliniai, kadangi tiek žalą turintis mokėti asmuo, tiek į žalos atlyginimą pretenduojantis, tiek galimai teismas nagrinėsiantis ginčą dėl žalos atlyginimo padaryto laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų, turi aiškiai suvokti žalos atsiradimo pagrindą bei jos aplinkybes, taip pat teisinį pagrindą, kuriuo įpareigojama atlyginti patirtą žalą.

Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl ginčijamo Akto teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat turi būti įvertinta, ar šis administracinis aktas atitinka jam Viešojo administravimo įstatyme nustatytus reikalavimus.

Remiantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte taip pat turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 str. 2 d.).

Ginčijamame Akte nurodyta, kad apžiūrėti šernų išknisti pievų laukai, esantys (duomenys neskelbtini) kaimuose, aprašyti apžiūrėti laukai ir apskaičiuotas padarytos žalos dydis. Taip pat nurodyta, kad žala paskaičiuota, vadovaujantis Metodika, o pievos atsėjimo ir pievos lyginimo darbų įkainiams nustatyti remtasi Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto parengtais Žemės ūkio paslaugų įkainiais. Pažymėta, jog ūkininkas žalą pastebėjo 2011 metų žiemą (sausio mėnesį), tačiau Balbieriškio seniūnui apie padarytą žalą pranešė tik 2011 m. gegužės 30 d. Nurodyta, kad pagal Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 6 dalį lėšos už padarytą žalą turi būti sumokėtos per vieną mėnesį nuo žalos dydžio apskaičiavimo dienos, o šalis, nesutinkanti su apskaičiuotu žalos dydžiu, turi teisę Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka nuostolių skaičiavimo komisijos sprendimą apskųsti teismui.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesutinka, kad žala buvo padaryta, šernams išknisus pasėlius, taip pat nesutinka su apskaičiuota žala.

Padarytos žalos apskaičiavimą reglamentuoja Metodikos II skyrius. Metodikos 4 punkte nustatyta, jog žemės ūkio pasėliams padarytos žalos dydžiui apskaičiuoti nustatomas plotas, kuriame pasėlis yra pakenktas medžiojamųjų gyvūnų, ir pasėlio pakenkimo intensyvumas. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, kaip tik ir akcentavo, jog šie rodikliai nagrinėjamu atveju nebuvo nustatinėjami.

Pagal Metodikos 8 punktą, jeigu pakenkiami pasėliai, kurių einamųjų metų pasėlio vidutinis derlingumas atitinkamame rajone (savivaldybėje) nenustatomas arba žalos apskaičiavimo momentu produkcijos supirkimo rinkos kainų nustatyti yra neįmanoma, žalą patyrusiam ir už žalos atlyginimą atsakingiems asmenims susitarus, apskaičiuojama tik padarytų tiesioginių išlaidų šiems pasėliams įveisti dalis arba derliaus netekimo ir žalos piniginės išraiškos apskaičiavimas atidedamas iki konkrečios dienos, kai paaiškės būtini rodikliai. Kitaip tariant, numatoma galimybė, apskaičiuoti padarytą žalą, nesiejant šio skaičiavimo su ploto, kuriame pasėlis yra pakenktas medžiojamųjų gyvūnų, ir pasėlio pakenkimo intensyvumo nustatymu.

Pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju ginčijamame Akte apskritai nenurodyta, kokiu pagrindu buvo apskaičiuota žala. Tuo tarpu vien tik nuorodos į Metodiką pateikimas, neįvardinant konkrečių Metodikos punktų, negali būti vertinamas kaip tinkamas teisinio pagrindo nurodydamas, o, kaip jau minėta, pagal administracinių teismų praktika, sprendžiant dėl gyvūnų padarytos žalos apskaičiavimo priimame sprendime turi būti nurodytas teisinis pagrindas, kuriuo įpareigojama atlyginti patirtą žalą. Remiantis nurodyta administracinių teismų praktika, vien tokio pagrindo nenurodymas jau iš esmės sąlygoja išvadą, kad Aktas neatitinka jam Viešojo administravimo įstatyme keliamų reikalavimų, ir atitinkamai sudaro pagrindą jį panaikinti.

Atsakovas atsiliepime į pareiškimą iš esmės taip pat neįvardino, remiantis kokiu teisiniu pagrindu buvo apskaičiuotas padarytos žalos dydis, tačiau iš kitų bylos aplinkybių ir šalių pateiktų argumentų galima daryti išvadą, jog tokiu pagrindu buvo Metodikos 8 punktas, t. y. žala apskaičiuota, remiantis šioje teisės normoje nurodytais kriterijais, susitarus žalą patyrusiam ir už žalos atlyginimą atsakingiems asmenims. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju nurodo, kad, priimant aktą nebuvo bandoma nustatyti Metodikos 8 punkte įvardintus kriterijus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Akte jokios konkrečios Metodikos normos apskritai nenurodytos, neturi pagrindo nesutikti su minėtais pareiškėjo argumentais. Pažymėtina, jog teiginiai, kad buvo remtasi Metodika ir atsižvelgta į L. Z. pageidavimą lauką atsėti dobilų ir žolių mišiniu (kaip tai nurodyta ginčijamame Akte), nenurodant jokių kitų nustatytų aplinkybių ir neįvardinant teisės normų, negali suponuoti išvados, kad Aktas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Tokios teismo išvados negali paneigti ir ta aplinkybė, kad Būrelio atstovai dalyvavo, apžiūrint ginčo laukus bei pasirašė Aktą. Priešingu atveju, teigiant, jog vien individualaus administracinio akto patvirtinimas parašu, pačiam aktui neatitinkant jam keliamų reikalavimų, suponuoja akto teisėtumą, būtų paneigtos įstatyminės nuostatos, reikalaujančios tinkamai pagrįsti ir įforminti individualius administracinius aktus.

Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 5 dalis nustatė, jog žemės, miško ir vandens telkinių sklypų, kuriuose nėra uždrausta medžioti, savininkai, valdytojai ir naudotojai apie laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą nedelsdami privalo pranešti atitinkamai seniūnijai, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo žalos pastebėjimo išsiųsdami rašytinį prašymą dėl žalos įvertinimo ir atlyginimo. Seniūnijos seniūnas, gavęs pranešimą apie padarytą žalą, privalo tą pačią dieną pranešti medžioklės plotų naudotojui ir per 7 dienas organizuoti žalos įvertinimą, išskyrus atvejus, kai dėl žalos pobūdžio jos dydį įmanoma nustatyti tik praėjus daugiau negu 7 dienoms.

Kaip matyti iš nurodytos nuostatos, įstatymų leidėjas įtvirtino konkretų 3 darbo dienų terminą pranešimo pateikimui ir atitinkamai sklypo savininko, valdytojo ir naudotojo pareigą ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo žalos pastebėjimo išsiųsti atitinkamą rašytinį prašymą seniūnijai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs (byla Nr. A4-1137/2004), kad įstatymo leidėjas nurodytoje nuostatoje pabrėžė žalos pastebėjimo ir pranešimo apie tokį pastebėjimą momentą, įsakmiai nurodydamas, kad prašymas atitinkamam seniūnui paduodamas nedelsiant, ir maksimalų žalos įvertinimo terminą, tuo siekdamas užtikrinti žalos nustatymo procedūros operatyvumą, tikslios žalos nustatymą, o taip pat nutraukti tolesnį žalos plytimą. Kitaip tariant, nurodytas 3 darbo dienų terminas, priešingai nei šiuo atveju teigia atsakovas, nėra nereikšmingas, jis susijęs su įstatymo leidėjo įtvirtintomis garantijomis, siekiant tinkamai nustatyti žalos atsiradimo faktą ir apskaičiuoti padarytą žalą.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad L. Z. padarytą žalą pastebėjo 2011 metų sausio mėnesį, o Balbieriškio seniūnui apie padarytą žalą pranešė tik 2011 m. gegužės 10 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs Medžioklės įstatyme įtvirtintą 3 darbo dienų terminą. Pažymėtina, jog ginčijamame Akte ši aplinkybė taip pat nurodyta, tačiau į ją apskritai nebuvo atsižvelgta, priimant Aktą ir apskaičiuojant padarytą žalą.

Teisėjų kolegijos įvertinimu, atsižvelgiant į tai, kad byloje yra kilęs ginčas dėl paties žalos padarymo fakto ir padarytos žalos apskaičiavimo, į tai, kad Aktas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, jis nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, aplinkybė, jog Aktas priimtas prašymo, pateikto ženkliai praleidus įstatyme nustatytus jo pateikimo terminus, pagrindu sudaro papildomą pagrindą panaikinti ginčijamą Aktą.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog Komisija, priimdama skundžiamą Aktą, nesilaikė administraciniam aktui keliamų reikalavimų, apsiribodama vien tik žalos apskaičiavimu, nenurodant, kokiu teisiniu pagrindu tai atlikta, neįvertinant ir nepasisakant dėl to, kad prašymas dėl žalos atlyginimo pateiktas, praleidus nustatytus terminus. Padaryti pažeidimai yra esminiai, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, yra pakankamas pagrindas išvadai, kad skundžiamas Aktas yra nemotyvuotas, neatitinkantis jam Viešojo administravimo įstatyme keliamų reikalavimų, todėl naikintinas. Papildomai pastebėtina, jog, nepaisant to, kad apeliaciniu skundu prašoma panaikinti tik dalį ginčijamo Akto, remiantis teisingumo ir protingumo principais, naikintinas visas įstatymų jam keliamų reikalavimų neatitinkantis administracinis aktas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, nenustatė ir neįvertino visų bylos išsprendimui svarbių aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o ginčijamas Komisijos Aktas naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a

pareiškėjo Balbiergirio medžiotojų būrelio apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo Balbiergirio medžiotojų būrelio pareiškimą ir panaikinti Prienų rajono savivaldybės administracijos 2011 m. gegužės 17 d. Kanopinių žvėrių žemės ūkio pasėliams padarytos žalos nustatymo aktą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Laimė Baltrūnaitė Anatolijus Baranovas