bfa97d45-a093-43af-86b7-cd75d194eb55 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla Nr                                   Administracinė byla Nr. I-1395-121/2010Bylos proceso Nr.3-61-3-00566-2010-3                                                                                                                            Procesinio sprendimo kategorija 1.4, 16.5 (S) SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU Vilnius,                                                                                                       2010m. gegužės 14 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Å idagienė, sekretoriaujant Silvijai Krivickaitei, dalyvaujant pareiÅ¡kėjo atstovei Gemai Zapasnykienei,  vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo Ž. P. skundÄ atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiasis suinteresuotas asmuo- Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.Teisėja, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė: pareiÅ¡kėjas Ž.

P. kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas solidariai iÅ¡ atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau-AVPK) ir Lietuvos valstybės priteisti jam 2737,49 Lt darbo užmokesčio nepriemokos (b.l.1-3). PaaiÅ¡kina, kad tarnauja Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 6-ojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio (OVP) Budėtojų grupės (BG) specialistu. Taikant Valstybės tarnybos įstatymo (toliau-VTÄ®) iki 2007 m. spalio 1 d. galiojusios redakcijos 23 str. 2 dalį bei VTÄ® (2002-06-07 redakcijos) 23 str. 2 dalį, pareiÅ¡kėjui nuo 2007-04-01 iki 2008-10-01 buvo neiÅ¡mokėta 2737,49 Lt priemokų ir priedų.

Remiantis Darbo kodekso (DK) 186 str. 2 dalimi, Å¡ie priedai ir priemokos yra sudedamoji darbo užmokesčio dalis. NeiÅ¡mokėtų priemokų ir priedų sumÄ patvirtina Vilniaus AVPK iÅ¡duoti pareiÅ¡kėjo darbo užmokesčio suvestiniai atsiskaitymo lapeliai. Konstitucinis Teismas (KT) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu konstatavo, jog minėtas teisinis reguliavimas yra neteisėtas. KT, analizuodamas valstybės pareigÄ mokėti įstatymų nustatytÄ darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui, kuris atliko pavestÄ darbÄ , pagal KonstitucijÄ atsiranda teisė reikalauti, kad jam bÅ«tų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis iÅ¡leistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis bÅ«tų sumokėtas nustatytu laiku.

Å i asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 straipsnis)" (KT 2004-12-13 nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-l-638/2005 nurodė, kad „reikalavimas priteisti negautÄ darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte“. Tačiau, pareiÅ¡kėjo manymu, nagrinėjamoje byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas.

Civilinio kodekso (CK) 6.263 str. 1 dalyje įtvirtinta vadinamoji generalinio delikto doktrina, kuri reiÅ¡kia, jog bet koks žalos padarymas laikomas deliktu, jeigu žalos padaręs asmuo neįrodo esant aplinkybių, dėl kurių jo civilinė atsakomybė negalima. Taigi, generalinio delikto principas reiÅ¡kia, kad žalos faktas kartu reiÅ¡kia žalos padariusio asmens veiksmų neteisėtumo ir jo kaltės prezumpcijÄ : kiekvienas asmuo turi pareigÄ laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

Å i norma įtvirtina kiekvieno asmens (tiek fizinio, tiek juridinio) bendrÄ jÄ pareigÄ elgtis atsargiai ir teisėtai. Teismų praktika iÅ¡skiria keturias deliktinės atsakomybės sÄ lygas: neteisėtus veiksmus, kaltę, padarytÄ Å¾alÄ ir priežastinį ryšį. Seimas 2002 m. balandžio 23 d. priėmė VTÄ® pakeitimo įstatymÄ Nr. IX-855, kuriuo iÅ¡dėstė VTÄ® nauja redakcija ir 23 str. 2 dalyje įtvirtino nuostatÄ , jog priemokų ir priedų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos.

IÅ¡ Å¡io įstatymo Vilniaus AVPK kilo pareiga taikyti Vilniaus AVPK pareigÅ«nų darbo užmokesčiams 70 procentų ribojimÄ , kai jų priedų ir priemokų suma dėl faktiÅ¡kai dirbto laiko virÅ¡ijo 70 procentų pareiginės algos. Konstitucijos 5 straipsnis nustato, kad valstybės valdžiÄ Lietuvoje įgyvendina Seimas. Tai reiÅ¡kia, kad bet kokie Seimo veiksmai (neveikimas) yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Seimas Lietuvoje savarankiÅ¡ko teisinio subjektiÅ¡kumo (juridinio asmens statuso) neturi.

Pagal analogijÄ taikant CK 2.81 str. 1 dalį, neteisėti Seimo veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Atsižvelgiant į tai, Å¡ioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali bÅ«ti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės (CK 6.273 str.). Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisę į darbo užmokestį.

Seimo kaltė priimant minėtÄ Ä¯statymÄ yra kvalifikuotina kaip neatsargumas. IÅ¡ kitos pusės, CK 6.271 str. 1 dalis numato valstybės civilinę atsakomybę be kaltės. Todėl nagrinėjamu atveju kaltė nėra bÅ«tina valstybės civilinės atsakomybės sÄ lyga. Valstybei nustačius aukščiau nurodytÄ teisinį reguliavimÄ , pareiÅ¡kėjas negavo savo darbo užmokesčio dalies, t.y. negavo pajamų, kurias bÅ«tų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebÅ«tų buvęs nustatytas.

Tai reiÅ¡kia, jog, atsižvelgiant į CK 6.247 straipsnį ir 6.249 str. 1 dalį, neatsargÅ«s valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiÅ¡kėjas patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus jo negautoms pajamoms- darbo užmokesčio nepriemokai. Tokios faktinės aplinkybės vienareikÅ¡miÅ¡kai apima visas bÅ«tinÄ sias civilinės atsakomybės sÄ lygas bei sudaro pagrindÄ valstybės civilinei atsakomybei kilti. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė ir dėl neteisėtų valstybės veiksmų pareiÅ¡kėjui nebuvo iÅ¡mokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis, pareiÅ¡kėjo manymu, abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai (CK 6.279 str. 1 dalis pagal analogijÄ , CK 6.279 str. 4 dalis).

Atsakovų kaltės laipsnis dėl žalos padarymo ir jų galimi tarpusavio reikalavimai negali bÅ«ti Å¡ios bylos nagrinėjimo dalyku, nes skolininkų solidariojoje prievolėje atgręžtiniai reikalavimai kyla tik įvykdžius solidariÄ jÄ pareigÄ (CK 6.9 str. 1 d. ir 6.279 str. 2 d.). Kitoks Å¡io teisinio reglamentavimo aiÅ¡kinimas nepagrįstai pažeistų pareiÅ¡kėjo, kaip kreditoriaus, teises, nes dėl neaiÅ¡kių atsakovų tarpusavio santykių bÅ«tų apsunkintas realios prievolės vykdymas.

Atsižvelgiant į tai, kad teisinė situacija kol kas nėra aiÅ¡ki, remiantis bendruoju teisės principu iura novit curia, teismas, iÅ¡sprendęs Å¡iÄ bylÄ iÅ¡ esmės ir pritaikęs tinkamÄ teisės aktÄ , priteis praÅ¡omas sumas iÅ¡ tinkamo atsakovo arba atsakovų Å¡ioje byloje. Taip pat atkreipia dėmesį, kad valstybės tarnautojo reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas 3 metų senaties terminas (DK 27 straipsnis) (b.l.1-3).Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus AVPK atsiliepimais į skundÄ praÅ¡o:

1) pašalinti Vilniaus AVPK iš atsakovų;

2) nepatenkinus pirmojo praÅ¡ymo, pareiÅ¡kėjo skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ ;

3) paÅ¡alinti Vilniaus AVPK, kaip netinkamÄ atsakovo Lietuvos valstybės atstovÄ (b.l.10-12, 15-18). Su skundu nesutinka dėl Å¡ių motyvų:1. Å ios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas- Vilniaus AVPK pareiÅ¡kėjui taikomų apribojimų iÅ¡mokant darbo užmokestį teisėtumas. Kadangi atsakovas yra vieÅ¡ojo administravimo subjektas, kurio funkcijas, teises bei pareigas reglamentuoja konkrečios teisės normos, todėl Vilniaus AVPK veiksmų teisėtumas turi bÅ«ti nustatytas jų atitikties įstatymų reikalavimams atžvilgiu.

Pagal VTÄ® (ginčo laikotarpiu galiojusi įstatymo Nr. IX-855 redakcija) 4 straipsnį statutiniams valstybės tarnautojams yra taikoma VTÄ® 23-26 straipsniuose nustatyta darbo apmokėjimo tvarka, todėl Vilniaus AVPK, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pareiÅ¡kėjui pagrįstai taikė VTÄ® 23 str. 2 dalį. Pagal KT 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimÄ , kol nėra atitinkamo KT sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymÄ ar kitÄ teisės aktÄ , motyvuodamos Å¡io akto nekonstitucingumu.

Valstybės tarnautojų teisė gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ reiÅ¡kia ir tai, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis turi bÅ«ti nustatomas įstatymu. Teisingo apmokėjimo už darbÄ principas nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti įvairias apmokėjimo už darbÄ formas ar įvairias darbo užmokesčio sudedamÄ sias dalis. Nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai, likvidavimas yra įstatymų leidėjo konstitucinė priedermė.

Tai, jog prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento patvirtina ir LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A5-264/2003. Vilniaus AVPK, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius, buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais. Kadangi Vilniaus AVPK nepažeidė nė vieno teisės akto, mokėdamas priedus ir priemokas pareiškėjui, Vilniaus AVPK veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės. Lietuvoje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, reiškianti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai.

Teismų praktikoje ne kartÄ yra pažymėta, kad KT nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, tuo tarpu praeityje susiklosčiusių teisinių santykių Å¡iais nutarimais pakeisti negalima. Vilniaus AVPK sprendimai, kuriais pareiÅ¡kėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų (VTÄ® bei Statuto) nuostatas. Tokia teisės aiÅ¡kinimo bei taikymo praktika pateikiama ir LVAT 2009-02-19 nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-256/2008. Svarbia laikytina aplinkybė, kad valstybės tarnybos teisiniai santykiai- tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri Å¡io asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį (KT 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Vilniaus AVPK įgaliotas iÅ¡mokėti atlyginimÄ pagal iÅ¡ biudžeto skirtus asignavimus. Bet remiantis Biudžeto sandaros įstatymo 4 str. 1 dalimi, 5 ir 7 straipsniais, Biudžetinių įstaigų įstatymo 8 straipsniu, Vilniaus AVPK skiriamų valstybės biudžeto asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - Departamentas), kuris turi tam tikras įstatymų numatytas teises ir pareigas, susijusias su biudžeto asignavimų lėšų panaudojimo organizavimu.

Departamentas 2010-01-07 raÅ¡tu Nr. 5-S-93 informavo, kad „tol kol nebus priimti specialÅ«s teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti policijos pareigÅ«nams priklausančių iÅ¡mokų", todėl tokių iÅ¡mokų priteisimo atveju, policijos įstaiga Å¡ias sumas dengtų iÅ¡ darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl ko susidarytų dar didesnis lėšų trÅ«kumas galintis sÄ lygoti paties bei kitų įstaigos darbuotojų atlyginimų iÅ¡mokėjimo klausimÄ .

Atsižvelgiant į Biudžeto sandaros įstatymo 32 straipsnį, 70 procentų ribojimo atveju, lėšos (jei tokios lėšos, buvo sutaupytos) bÅ«tų buvusios grÄ Å¾intos į biudžetÄ . Todėl teismas, spręsdamas klausimÄ dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iÅ¡ Vilniaus AVPK, tuo pačiu turėtų iÅ¡spręsti ir klausimÄ dėl įpareigojimo Lietuvos RespublikÄ , atstovaujamÄ Vyriausybės, skirti tam reikalingus asignavimus. Valstybė, kaip valstybės tarnautojo darbdavys, klausimÄ dėl lėšų grÄ Å¾inimo turėtų spręsti atskiru sprendimu kaip analogijÄ imant 2006-07-14 Vyriausybės nutarimÄ Nr.720 ,,Dėl valstybės tarnautojams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies iÅ¡mokėjimo taisyklių patvirtinimo“.2.

Vilniaus AVPK Å¡ioje byloje yra netinkamas atsakovas. Pagal ABTÄ® 15 str. 1 d. 3 punktÄ Å¾alos atlyginimo klausimas sprendžiamas remiantis CK nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį, prievolė atlyginti pagal šį įstatymÄ atsiradusiÄ Å¾alÄ tenka valstybei, pagal CK 6.273 straipsnį atstovaujamai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos. CK 6.263 str. 1 dalyje nustatyta, kad kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

Å ios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi bÅ«ti visiÅ¡kai atlyginama atsakingo asmens. Siekiant pripažinti reikalavimÄ dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi bÅ«ti nustatytos visos civilinės atsakomybės sÄ lygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryÅ¡ys tarp jų bei žalÄ padariusio asmens kaltė. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu kasmet yra patvirtinami Vilniaus AVPK skiriami asignavimai, tarp jų- iÅ¡laidoms (atskirai- darbo užmokesčiui) ir turtui įsigyti.

Vilniaus AVPK, bÅ«damas asignavimų valdytojas, yra įpareigojamas naudoti jam skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytÄ paskirtį. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės biudžeto vykdymÄ organizuoja Vyriausybė. Pagal galiojančius teisės aktus, Vilniaus AVPK, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne Vilniaus AVPK, o Vyriausybės kompetencijai.

Atsižvelgiant į tai, vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Tai, kad tokio pobūdžio bylose Lietuvos valstybė turi būti traukiama atsakovu patvirtina ir LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario mėn. 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, „plenarinė sesija pažymi, kad vienas iš ginčo materialinių teisinių santykių subjektų yra Valstybė - Lietuvos Respublika.

Nors Valstybė nagrinėjamos bylos procesiniuose dokumentuose nėra tiesiogiai dalyvaujančiu byloje asmeniu ir Å¡ia prasme dalyvaujantys byloje asmenys nėra tiksliai identifikuoti, tačiau plenarinė sesija, atsižvelgdama į tai, kad dalyvaujantis byloje asmuo yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kuri yra viena iÅ¡ valstybės valdžiÄ vykdančių institucijų ir kuri tokiose kaip nagrinėjama bylose pagal 2001 metų CK 6.273 straipsnio analogijÄ atstovauja Valstybei <....>. Valstybės, kaip dalyvaujančio byloje asmens, įtraukimo dalyvauti byloje klausimas spręstinas pagal 2002 m.

CPK 45 straipsnio nuostatas <...>" bei LVAT 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756 - 1285/2009. Vadovaujantis ABTĮ 54 straipsniu, pareiškėjas turėtų tikslinti šalis šioje byloje.3. Įvertinus tai, kad teismų praktika iš esmės panašiose bylose turi būti formuojama vieninga linkme, taip pat atsižvelgiant į tai, kad KT yra pasisakęs, kad „teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai - būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų" (KT 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).4.

PareiÅ¡kėjas praÅ¡o priteisti 2737,49 litų iÅ¡ atsakovų darbo užmokesčio nepriemokÄ . IÅ¡ pateiktų suvestinių atsiskaitymo lapelių matyti, kad pareiÅ¡kėjui dėl 70 procentų ribojimo 2007 metais buvo neiÅ¡mokėta 38,34 lito (balandžio mėnesį), 22,39 Lt (dėl taikyto ribojimo už 2007 m. I ketvirčio virÅ¡valandžius), 823,03 Lt (dėl taikyto ribojimo už 2007 m. II ketvirčio virÅ¡valandžius), 641,09 Lt (dėl taikyto ribojimo už III ketvirčio virÅ¡valandžius), 2008 metais- 299,41 Lt (kovo, birželio, rugpjūčio mėnesiais), 759,98 Lt (dėl taikyto ribojimo už 2006 m.

II ketvirtį (rugsėjo mėnesį), 153,16 Lt (dėl taikyto ribojimo už 2006 m. IV ketvirtį (rugsėjo mėnesį)), bendra suma 2737,49 Lt.5. Reikalavimams dėl darbo užmokesčio ar kitų socialinių garantijų išmokų priteisimo taikytinas DK 27 str. 2 dalyje nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas (LVAT adm. byla Nr. A1-638/2005). Dėl pareiškėjo skundo dalies, kuria jis prašo priteisti dalį lėšų, neišmokėtų 2006 metais – 759,98 Lt (dėl taikyto ribojimo už 2006 m.

II ketvirtį) ir 153,16 Lt (dėl taikyto ribojimo už 2006 m. IV ketvirtį), iÅ¡ viso 913,14 litų, pareiÅ¡kėjas yra praleidęs senaties terminÄ skundui paduoti, kas pagal ABTÄ® 101 str. 1 d. 6 punktu sudaro pagrindÄ bylos nutraukimui.6. Kadangi pareiÅ¡kėjas žalÄ sieja su VTÄ® 23 str. 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, o šį aktÄ , kurio 23 straipsnį 2009-12-11 neteisėtu pripažino KT, priėmė Seimas, todėl pagal 2001-07-26 Vyriausybės nutarimo Nr. 932 1 punktÄ , Vilniaus AVPK nėra įgaliotas atstovauti Lietuvos valstybę dėl Seimo priimtų įstatymų teisėtumo bei iÅ¡ jų galimai kylančios žalos pareiÅ¡kėjui.

Atstovavimas yra civilinis teisinis santykis, atsirandantis tarp atstovo ir atstovaujamojo, kurio pagrindu atstovas, remdamasis įstatymu, administraciniu aktu ar iÅ¡reikÅ¡damas atstovaujamojo valiÄ jam suteiktų įgalinimų ribose sudaro sandorius ir atlieka atstovaujamojo vardų juridinę reikÅ¡mę turinčius veiksmus, kurie sukuria, pakeičia ar panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas. Atstovai civiliniame procese dažniausiai priskiriami byloje dalyvaujantiems asmenims. Teisės literatÅ«roje vyrauja dvi skirtingos nuomonės dėl atstovų priskyrimo byloje dalyvaujantiems asmenims.

Vieni autoriai mano, kad atstovai negali bÅ«ti laikomi byloje dalyvaujančiais asmenimis, nes jie neturi materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Kiti autoriai teigia, kad bÅ«tent atstovai turi bÅ«ti priskirti prie byloje dalyvaujančių asmenų, nes jie nevirÅ¡ydami savo įgaliojimų stengiasi pasiekti tam tikrÄ teigiamÄ teisinį rezultatÄ byloje savo atstovaujamojo naudai. Tai reiÅ¡kia, kad atstovas yra suinteresuotas, nors jo suinteresuotumas bylos baigtimi yra ne materialinis teisinis, o procesinis teisinis, nes jis atstovauja ne savo, o atstovaujamojo interesams.

Å iÄ nuomonę palaikė ir mÅ«sų įstatymų leidėjas, naujajame CPK priskyręs atstovus byloje dalyvaujantiems asmenims, taip pat aiÅ¡kiai nurodęs, kad byloje dalyvaujantys asmenys yra tie, kurie turi teisinį suinteresuotumÄ bylos baigtimi (Jurisprudencija. 2003. t. 47(39); 119-127 Inga Žalėnienė dr. Virgilijus Valančius, dr. Stasys Vėlyvis). Pagal CK 2.132 str. atstovauti galima sandorio, įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu. Civilinio kodekso komentaras iÅ¡aiÅ¡kino, kad „civilinėje teisės doktrinoje skiriamas savanoriÅ¡kas (sutartinis) atstovavimas ir atstovavimas pagal įstatymÄ ." (Justitia 2002 m. 256 p.).

CK 2.135 straipsnyje interesų konfliktas įtvirtina vienÄ iÅ¡ pagrindinių atstovavimo principų- atstovas turi veikti tik atstovaujamojo interesais (Justitia, 2002 m., 270 p.). LAT taip pat pripažino, kad įstatymas draudžia atstovo ir atstovaujamojo interesų konfliktÄ (LAT 1999-10-27 nutartyje Nr. 3K-3-721/1999). Å is principas yra bendras visai teisei, jo analogas įtvirtintas ir LR BPK 47 str. 1 d. kur nurodoma, kad „tas pats advokatas negali bÅ«ti dviejų ar daugiau asmenų gynėju, jei vieno iÅ¡ jų interesai prieÅ¡tarauja kito gynybos interesams".

Vilniaus AVPK manymu, atsižvelgiant į šiuos principus ir buvo priimtas Ministro Pirmininko 2010 m. sausio 14 d. potvarkis Nr. 13, kuriuo Ministras Pirmininkas įgaliojo atstovauti Policijos departamento atstovus Vyriausybei dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo policijos įstaigų valstybės tarnautojams. Šis potvarkis priimtas išskirtinai byloms dėl VTĮ 23 str. 2 d. taikymo, todėl taikytinas principas Lex specialis derogat legi generali ir potvarkis Nr. 13 laikytinas specialiuoju norminiu aktu nutarimo Nr. 932 atžvilgiu.

Å is potvarkis visiÅ¡kai atitinka CK 2.132 str. įtvirtinto atstovavimo administracinio akto pagrindu sÄ vokÄ bei atitinka CK 2.137 str. 1 d. nustatytus reikalavimus. Tuo tarpu nutarimas Nr. 932 nesuteikia visų Å¡aliai bÅ«tinų teisių, jų neįvardija ir neatitinka CK 2.137 str. 1 d., todėl gali suteikti atstovui tik CK 2.137 str. 2 d. numatytas teises „tik tiems veiksmams, kurių reikia atstovaujamojo turtui ir turtiniams interesams iÅ¡saugoti bei turto priežiÅ«rai". Taip pat Ministro Pirmininko 2010 m. sausio 14 d. potvarkis Nr. 13 yra priimtas vėliau už 2001-07-26 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimÄ Nr. 932, todėl taikytinas ir principas Lex posterior derogat legi priori, nustatantis, kad vėlesnė (naujesnė) norma nugali senesniÄ ja.

Atsižvelgiant į tai Vilniaus AVPK mano, kad jis nėra įgaliotas pateikti Lietuvos valstybės pozicijÄ Å¡ioje byloje (b.l.10-12, 15-18).PareiÅ¡kėjo atstovė, bylÄ nagrinėjant teisme, skundÄ palaikė, papildomai paaiÅ¡kino, kad senaties terminas nepraleistas, nes priemokas už 2006 metsu iÅ¡mokėjo 2008m. rugsėjį. Atsakovo atstovė skundo prašė netenkinti atsiliepimo argumentais. Skundas tenkintinas iÅ¡ dalies. Faktinės bylos aplinkybės.RaÅ¡ytiniai įrodymai patvirtina, kad dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo Ž.

P. laikotarpiu nuo 2007-04-01 iki 2008-10-01 buvo neiÅ¡mokėta 2737,49 Lt: 2007 metais dėl taikyto ribojimo neiÅ¡mokėta: 22,39 (už 2007 m. I ketvirtį), 823,03 (už 2007 m. II ketvirtį), 641,09 (už 2007 m. III ketvirtį) ir 38,43 Lt, iÅ¡ viso 1524,94 Lt (b.l.21), 2008 metais dėl taikyto ribojimo neiÅ¡mokėta: 299,41 Lt bei 759,98 Lt (už 2006 m. II ketvirtį), 153,16 Lt (už 2006 m. IV ketvirtį), iÅ¡ viso 1212,55 Lt (b.l.22).Departamentas 2010-01-07 raÅ¡tu Nr. 5-S-93 paaiÅ¡kino, kad iki Å¡iol nėra nustatytas susidariusios nepriemokos policijos pareigÅ«nams grÄ Å¾inimo teisinis reguliavimas, nenumatyti tam tikslui papildomi biudžetiniai asignavimai.

Todėl kol nebus priimti specialÅ«s teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti policijos pareigÅ«nams priklausančių iÅ¡mokų (b.l.23).Teisės aktų, taikytinų sprendžiant ginÄÄ , analizė.Vidaus tarnybos pareigÅ«nų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau-VTÄ®) VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis VTÄ® 4 straipsnio 2 dalimi, yra be iÅ¡lygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau-VTĮ) (2002-04-23 redakcija Nr.IX-856) 25 str. 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai:

1) už tarnybos Lietuvos valstybei staÅ¾Ä (toliau – tarnybos stažas);

2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategorijÄ ;

3) už laipsnį;

4) už diplomatinį rangÄ . VTÄ® 25 str. 7 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr.IX-856) nustatyta, kad Å¡io straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali virÅ¡yti 55 procentų pareiginės algos. VTÄ® 23 str. 1 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr.IX-856) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro:

1) pareiginė alga;

2) priedai;

3) priemokos, o 2 dalyje buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalį (2002-04-23 redakcija Nr.IX-856) vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams mokamų priemokų, inter alia už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ , bendras dydis (suma) negalėjo virÅ¡yti 60 procentų  pareiginės algos.2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau-Statutas) 38 str. 1 dalyje nustatyta, kad pareigÅ«nams mokamos Å¡ios priemokos:

1) už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu;

2) už darbÄ kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sÄ lygomis;

3) už įprastÄ darbo krÅ«vį virÅ¡ijančiÄ veiklÄ ar papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ . Papildomos užduotys pareigÅ«nui turi bÅ«ti suformuluotos raÅ¡tu. Statuto 38 str. 5 dalyje nustatyta, kad pareigÅ«nams mokamos priemokos negali virÅ¡yti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiÅ¡kai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis 2008 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Ä®statymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu (2007-06-07 redakcija Nr.XI-53 ) buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos.

Ä® Å¡iÄ sumÄ neįskaitomas Å¡io straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbÄ poilsio ir Å¡venčių dienomis, nakties bei virÅ¡valandinį darbÄ ir budėjimÄ bei Å¡io įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai."Konstitucinis Teismas 2009-12-11 priėmė nutarimÄ ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija;

Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

KT pabrėžė, kad pagal KonstitucijÄ Ä¯statymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbÄ ypatumus, turi diskrecijÄ nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbÄ sistemas, darbo užmokesčio sudedamÄ sias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieÅ¡taravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytÄ teisinį reguliavimÄ vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams dirbti virÅ¡valandinį darbÄ , dirbti poilsio bei Å¡venčių dienomis, o Å¡ie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymÄ ar nurodymÄ .

Vertindamas ginčytÄ Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, KT konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ turėjo bÅ«ti iÅ¡mokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir kitų priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytÄ priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribÄ .

Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose Å¡io įstatymo skyriaus "Darbo užmokestis" straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytÄ ribÄ . Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, atlikusiems tam tikrÄ darbÄ , už šį darbÄ negalėjo bÅ«ti apmokama.

Toks KT sprendimas reiÅ¡kia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo bÅ«ti aptarta, kokiais bÅ«dais turėjo bÅ«ti atlyginama už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir iÅ¡mokėtas darbo užmokestis virÅ¡ijo nustatytÄ ribÄ . Tai galėjo bÅ«ti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas.

To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiÅ¡kai pareiÅ¡kėjo atliktÄ darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, iki Å¡iol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos. Tokia situacija prieÅ¡tarauja Konstitucijai bei teisingumo principui.Nustatyta, kad Ž. P. į teismÄ dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo kreipėsi 2010-03-02 (b.l.1-3).

Laikotarpis, už kurį praÅ¡oma priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį, nevirÅ¡ija trejų metų (nuo 2007-04-01 iki 2008-10-01) (DK 298 str.). Tačiau atsakovas Vilniaus AVPK skundui dalyje dėl 913,14 Lt neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio nepriemokos dalies už 2006 metų II ketvirtį ir 2006 m. IV ketvirtį priteisimo praÅ¡o taikyti ieÅ¡kinio senaties terminÄ (b.l.15-18). Nustatyta, kad Ž. P. 2006 metais buvo iÅ¡mokėta visa priskaičiuota priedų ir priemokų suma (b.l.20). 70 procentų ribojimas už 2006 metų II ir IV ketvirčiais iÅ¡mokėtas priedų ir priemokų sumas Ž.

P. buvo pritaikytas 2008 metais (b.l.22). Taigi, Ž. P. apie teisės gauti visÄ jam priklausančiÄ priedų ir priemokų sumÄ pažeidimÄ sužinojo 2008 metais. Pagal CK 1.127 str. 1 dalį, ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos. Teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ . Taigi, pareiÅ¡kėjas nepraleido 3 metų ieÅ¡kinio senaties termino reikalavimui priteisti darbo užmokesčio nepriemokÄ nuo 2007-04-01 iki 2008-10-01 ir atsižvelgiant į tai, pareiÅ¡kėjui priteistina visa jo praÅ¡oma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos dalis už laikotarpį nuo 2007-04-01 iki 2008-10-01, kuriÄ sudaro 2737,49 Lt.

Teismas atkreipia dėmesį, jog teismui reiÅ¡kiamas reikalavimas ne dėl žalos atlyginimo, bet dėl darbo užmokesčio nepriemokos, reikalavimo teisinį pagrindÄ nurodant inter alia VTÄ® 16 str.1d. 2 punktÄ . Tad ginčas yra kilęs iÅ¡ tarnybos teisinių santykių ir jam artimų darbo teisinių santykių, jų Civilinis kodeksas inter alia teisės normos dėl deliktinės bei solidarios atsakomybės nereglamentuoja. Remiantis Darbo kodekso 16, 93 straipsniais, tinkamas darbo užmokesčio mokėjimas yra darbdavio pareiga.

PareiÅ¡kėjo darbdavys, priėmęs jį į tarnybÄ ir nuolat mokėjęs jam darbo užmokestį, yra atsakovas- Vilniaus AVPK. PareiÅ¡kėjas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas, todėl skundo reikalavimÄ priteisti darbo užmokesčio nepriemokÄ reiÅ¡kia solidariai Vilniaus AVPK ir Lietuvos valstybei. Remiantis susiklosčiusia LVAT praktika, reikalavimas priteisti negautÄ darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte (LVAT 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis byloje Nr. A-444-638-05, Administracinių teismų praktika Nr.8, 2006 m. rugsėjo 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-583-2006, 2006 m. kovo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-189-06 ir kt.), o reikalavimui priteisti darbo užmokesčio nepriemokÄ taikytinos pareigÅ«nų darbo užmokestį reglamentuojančios, o ne civilinės teisės normos.

Vilniaus AVPK atsiliepime nurodo, kad teismas, spręsdamas klausimÄ dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, turėtų iÅ¡spręsti ir klausimÄ dėl įpareigojimo Lietuvos RespublikÄ , atstovaujamÄ Vyriausybės, skirti tam reikalingus asignavimus (b.l.15-18). Tokio reikalavimo įpareigoti skirti reikalingus asignavimus pareiÅ¡kėjas skunde nereiÅ¡kia. Klausimas dėl asignavimų skyrimo priteistai darbo užmokesčio nepriemokai iÅ¡mokėti yra susijęs su priimto teismo sprendimo vykdymu, todėl teismo sprendime nespręstinas.          Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 d., 127 str., teisėja  n u s p r e n d ė :

          skundÄ patenkinti iÅ¡ dalies. Priteisti Ž. P. iÅ¡ Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2737,49 Lt darbo užmokesčio nepriemokos. Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundÄ Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui. Teisėja                                       Nijolė Å idagienė