2021-09-22 Nr. AB-19195-3-61-3-02370-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-792-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02370-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) apeliacinį skundą ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų ir Viešojo saugumo tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. S. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. sausio 6 d. iki 2019 m. birželio 5 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, todėl buvo pažeistos jo teisės. Kamerose sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo kameros, tai neužtikrino jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, jį galėjo stebėti pareigūnai.

3. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 2 d. ir 2018 m. rugsėjo 17 d. jo konvojavimas į teismo posėdį vyko pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, tai turėjo poveikio jo fizinei ir psichinei sveikatai. Pareiškėjas pažymėjo, kad, tęsiant badavimą, įstaigos administracija neužtikrino jam medicininės pagalbos suteikimo, 2018 m. rugpjūčio 30 d. jis buvo išvežtas į Lazdynų kliniką, kur atgavo sąmonę, ir 2018 m. rugpjūčio 31 d. grąžintas į Lukiškių TI-K. 2018 m. rugsėjo 5 d. neįvyko teismo posėdis, bet Lukiškių TI-K administracija dėl sveikatos būklės nereagavo ir neužtikrino medicininės pagalbos suteikimo. 2018 m. rugsėjo 12 d. teismo posėdis vyko vaizdo konferencijos būdu, kadangi jame fiziškai dalyvauti pareiškėjas negalėjo dėl sveikatos būklės. Tačiau 2018 m. rugsėjo 17 d. 8 val. pareigūnai, sukeldami jam fizinį skausmą naudojant jėgą ir grasinimus, pareikalavo važiuoti į teismą. Pareiškėjas nurodė, kad reikalavo išduoti jam medicininę pažymą, ar gali būti jo atžvilgiu dėl sveikatos būklės vykdomi tokie veiksmai, tačiau jis net tinkamai neapsirengęs, be dokumentų buvo pristatytas į teismą, paguldytas į suolą. Pareiškėjas nurodė, jog jis buvo sušalęs, priverstas kentėti visą posėdį, nesuprato, kas vyksta, be to, buvo fotografuojamas. Pareiškėjas teigė, kad dėl to patyrė pažeminimą ir reputacijos pablogėjimą, nes jis yra Lietuvos ir Europos čempionas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad per badavimo laikotarpį 2018 m. rugpjūčio mėnesį gavo dvi nuobaudas dėl gulėjimo lovoje, nors Lukiškių TI-K administracija tai neigia. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl nurodytų veiksmų ir aplinkybių jis realiai patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, juntamas reputacijos pablogėjimas.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas pateikė duomenis apie pareiškėjo judėjimą, gyvenamųjų kamerų, jų ploto ir asmenų skaičių jose, duomenis apie sanitarinio mazgo įrengimą, iš kurių matyti, kad kai kuriose įstaigos gyvenamosiose kamerose yra įrengtos sanitarinio mazgo atskiros kabinos, o tose kamerose, kuriose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, nuo likusio kameros ploto sanitarinio mazgo patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

6. Atsakovas nurodė, kad Laisvės atėmimo įstaigos Sveikatos priežiūros specialistai per tris dienas nuo suimtojo badavimo pradžios patikrindavo suimtojo sveikatos būklę. Asmens sveikatos priežiūros paslaugos badaujančiam suimtajam buvo teikiamos teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad dėl savo būklės, susijusios su badavimu, jis negalėjo tęsti bylos nagrinėjimo, dalyvauti teismo posėdžiuose. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas badavo savo noru, laisvės atėmimo įstaigos pareigūnai ne kartą ragino pareiškėją nutraukti badavimą, nekenkti savo sveikatai, jam buvo išaiškinta apie galimą žalą sveikatai, jeigu nenutrauks badavimo.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2018 m. sausio 16 d. Pirminės apžiūros metu (2018 m. sausio 17 d.) nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo. Nuo 2018 m. kovo 10 d. iki 2018 m. kovo 14 d. bei nuo 2018 m. liepos 18 d. iki 2018 m. spalio 9 d. atsisakė nuo įstaigoje suteikiamo maitinimo. Pareiškėjas badavimo metu buvo apžiūrimas Sveikatos priežiūros tarnybos medicinos specialistų, sveriamas, matuojamas ir pan., jam buvo išaiškinta badavimo žala organizmui. Pareiškėjui nutraukus badavimą, jam Sveikatos priežiūros tarnybos medicinos specialistų buvo paskirtas specialus maitinimas dviejų mėnesių laikotarpiui.

8. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad jis patyrė žalą, nes nėra tiesioginio ryšio dėl skunde minimų aplinkybių ir tariamai jam padarytos žalos. Atsakovo teigimu, sveikatos priežiūros darbuotojai veikė tinkamai, teisėtai, pareiškėjas visada buvo jų apžiūrėtas, reaguota į jo prašymus, jam buvo paskirtas specialus maitinimas, padaryti reikalingi tyrimai, jis buvo konsultuotas gydytojų. Atsakovo teigimu, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio, nekonkrečius nusiskundimus. Atsakovas darė išvadą, kad nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skundo teiginiai grindžiami tik jo subjektyviu įsitikinimu ir prielaidomis apie asmens konvojavimą. Konvojavimas yra tik ginkluotas asmenų lydėjimas ir pristatymas į paskirties punktus, užtikrinant apsaugą, vykdant kompetentingų įstaigų priimtą sprendimą dėl asmens pristatymo į paskirties punktą. Konvojavimas nėra sulaikymo, įkalinimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymas, o Viešojo saugumo tarnyba nėra bausmių ar suėmimo skyrimo ir vykdymo subjektas, o tik pagal kompetenciją organizuoja teisminio konvojaus vykdymą ir atlieka lydėjimą konvojuojamųjų į paskirties punktą. Teisės kvestionuoti konvojavimo datą, rūšį, konvojavimą atliekantys Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai neturi.

11. Atsakovas nurodė, kad Viešojo saugumo tarnybos Vilniaus dalinyje 2018 m. rugpjūčio 2 d. buvo organizuotas teisminis konvojus, vadovaujantis Vilniaus apygardos teismo paraiška, kurioje nurodyta, kad Viešojo saugumo tarnyba privalo pristatyti 2018 m. rugpjūčio 2 d. į Vilniaus apygardos teismo teisiamąjį posėdį pareiškėją, kuris kalinamas Lukiškių TI-K. Viešojo saugumo tarnybos konvojaus pareigūnai atvyko Lukiškių TI-K, buvo supažindinti su duomenimis. Lukiškių TI-K pareigūnai atliko pasirengimą perdavimui konvojuoti. Pareiškėjas įstaigos pareigūnų buvo pristatytas kratai. Pareiškėjui atėjus į priėmimo konvojuoti patalpą, jis buvo identifikuotas pagal duomenis, jam atlikta krata ir, nesant pagrindo nepriimti pareiškėjo teisminiam konvojavimui iš Lukiškių TI-K, konvojaus viršininkas priėmė konvojuoti. Konvojavimo dokumentuose nėra įrašų apie pateiktus konvojavimo metu dokumentus, jokie skunde nurodyti dokumentai nebuvo pateikti. Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktuose nenurodyta pareiga konvojaus viršininkui priimti pareiškimus apie badavimo pradėjimą, teikti teismui pažymas apie asmens sveikatą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teisiamojo posėdžio pirmininko sprendimu už posėdžio tvarkos pažeidimus ir nepagarbą teismui buvo pašalintas iš posėdžių salės. Atsakovas pažymėjo, kad, perduodant konvojuotą pareiškėją Lukiškių TI-K, jis pretenzijų dėl konvojavimo priimančiam įstaigos pareigūnui nepareiškė.

12. Atsakovas nurodė, kad Viešojo saugumo tarnybos Vilniaus dalinyje 2018 m. rugsėjo 17 d. buvo organizuotas teisminis konvojus, vadovaujantis Vilniaus apygardos teismo paraiška, kurioje nurodyta, kad Viešojo saugumo tarnyba privalo pristatyti 2018 m. rugsėjo 17 d. į Vilniaus apygardos teismo teisiamąjį posėdį pareiškėją, kuris kalinamas Lukiškių TI-K. Viešojo saugumo tarnybos konvojaus pareigūnai atvyko į Lukiškių TI-K, buvo supažindinti su duomenimis. Lukiškių TI-K pareigūnai atliko pasirengimą perdavimui konvojuoti. Pareiškėjas įstaigos pareigūnų buvo pristatytas kratai. Pareiškėjas buvo apsirengęs. Pareiškėjui atėjus į priėmimo konvojuoti patalpą, jis buvo identifikuotas pagal duomenis, jam atlikta krata ir, nesant pagrindo nepriimti pareiškėjo teisminiam konvojavimui iš Lukiškių TI-K, konvojaus viršininkas priėmė konvojuoti. Perduodant konvojuotą pareiškėją Lukiškių TI-K, jis pretenzijų dėl konvojavimo priimančiam įstaigos pareigūnui nepareiškė.

13. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, manydamas, jog jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pažeidžiant jo teises, jausdamas sukeliamą neigiamą poveikį savo fizinei ar psichinei sveikatai, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu, perdavimo metu pateikti skundus įstaigos budėtojui. Po konvojavimo pareiškėjas galėjo raštu kreiptis į Viešojo saugumo tarnybą su skundu, nurodydamas konkrečius galimus pažeidimus. Atsakovas pažymėjo, kad neturi duomenų, jog pareiškėjas pasinaudojo tokia galimybe ginti savo teises. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas tik po dvejų metų aktualizavo neva patirtus jo teisių pažeidimus, jų savalaikiai neobjektyvizuodamas ir skundo teiginius grįsdamas tik subjektyviomis prielaidomis bei asmeninėmis interpretacijomis. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių jo teisių pažeidimų atvejų, t. y. kada, kokio konvojavimo metu, kokiam pareigūnui ir dėl ko reiškė pretenzijas, pareiškėjas skunde nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į konvojaus viršininką ar Lukiškių TI-K administraciją, Viešojo saugumo tarnybą ar kontroliuojančias institucijas dėl jo netenkinančių konvojavimo sąlygų ir dėl galimų konvojavimo įvykių aplinkybių savalaikio objektyvizavimo bei išnagrinėjimo. Atsakovas darė išvadą, kad byloje nėra objektyvių ir neginčytinų duomenų, leidžiančių teigti, jog konvojaus pareigūnų elgesys buvo netinkamas, o Viešojo saugumo tarnyba ginčo metu būtų konvojavusi pareiškėją pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, darydama poveikį pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 860 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje teismas pareiškėjo skundą atmetė.

15. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos mėn. 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių taisyklės) 14.2, 14.5 punktais, Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų taisyklės) 14.2, 16.5 punktais, atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad, nors teisės aktai ir nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, tačiau, remiantis formuojama teismų praktika, įvertinant tai, kad byloje nėra pateiktų duomenų ir įrodymų, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, o atsakovo atstovo atsiliepime pateikta informacija apie užuolaidų įrengimą Lukiškių TI-K sanitariniuose mazguose nepatvirtina, kad jos buvo įrengtos kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas jo laikymo metu, darė išvadą, kad pareiškėjas sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, buvo laikomas laikotarpį nuo 2018 m. sausio 16 d. iki 2019 m. birželio 5 d., atsižvelgiant, kad 2019 m. sausio 21 d. jis išvyko į Utenos ekspertinį skyrių, iš kurio atvyko 2019 m. sausio 22 d., (504 paras), todėl teismas turėjo pagrindą konstatuoti Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.

16. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad jam nebuvo užtikrintas medicininių paslaugų teikimas tuo metu, kai jis badavo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) XIV skyriumi (174-175 straipsniai), nustatė, kad pareiškėjas savanoriškai laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 10 d. iki 2018 m. kovo 14 d. ir nuo 2018 m. liepos 18 d. iki 2018 m. spalio 9 d. badavo. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K administracija pareiškėjui buvo išaiškinusi badavimo žalą organizmui, o byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo sveikata badavimo metu buvo nuolat tikrinama ir prižiūrima, jis buvo informuojamas apie badavimo žalą. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad jis pirmą kartą medikų buvo apžiūrėtas tik 2018 m. spalio 2 d. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas šiais aspektais būtų skundęs Lukiškių TI-K veiksmus Departamentui BVK 183 straipsnio nustatyta tvarka. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad jam nebuvo teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos badavimo metu ir nustatė, kad sveikatos priežiūros darbuotojai veikė tinkamai, teisėtai, pareiškėjas visada buvo apžiūrėtas sveikatos priežiūros darbuotojų, reaguota į jo prašymus, jam buvo paskirtas specialus maitinimas, nuteistajam buvo padaryti reikalingi tyrimai, jis buvo konsultuotas gydytojų. Teismas atkreipė dėmesį, kad įrašai medicininiuose dokumentuose patvirtina ir tai, jog pareiškėjas dažnai atsisakydavo, kad jį apžiūrėtų specialistai. Teismas darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčai dėl sveikatos priežiūros paslaugų (teikimo) kokybės nėra administracinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo nagrinėjimo dalykas.

17. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą dėl dviejų nuobaudų paskyrimo, nes byloje tokių duomenų nėra.

18. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl jo teisių dėl konvojavimo į teismą 2018 m. rugpjūčio 2 d. ir 2018 m. rugsėjo 17 d. pažeidimo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo saugumo tarnybos įstatymo 7 straipsnio 4 punktu, Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 241 straipsnio 1 dalimi, 2421, 246 straipsniais, 259 straipsnio 1 dalimi, 260 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 62 straipsnio 2 dalimi, 118 straipsnio 1, 2 dalimis, teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d.

įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių 3, 4.5, 38.8 70, 71, 74, 77, 195 punktais ir vertino, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo teisių pažeidimo konvojavimo metu yra hipotetinio pobūdžio, nurodytos subjektyvaus vertinimo aplinkybės yra nepagrįstos, deklaratyvios, nesudarančios jokio teisinio pagrindo spręsti apie aiškius atsakovo atstovo Viešojo saugumo tarnybos neteisėtus veiksmus konvojavimo metu, netinkamą, žeminantį atsakovo atstovo elgesį pareiškėjo atžvilgiu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, nėra duomenų, kad su skundais būtų kreipęsis dėl teisių pažeidimo konvojavimų metu ar iš karto po įvykusių konvojavimų.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas galėjo skundą teikti iš karto, tokie duomenys galėjo būti pateikti konvojaus viršininkui tiek žodžiu, tiek raštu, budėtojui konvojuojamojo perdavimo metu, galėjo būti fiksuoti kelionės dokumentuose, be to, pareiškėjas galėjo teikti skundą vėliau po neva įvykusio teisių pažeidimo Viešojo saugumo tarnybai, Departamentui, Vilniaus PN ar kitoms kontroliuojančioms institucijoms, tačiau tokia teise nepasinaudojo. Teismas nenustatė ir fakto, kad pats pareiškėjas būtų atsisakęs vykti ar trukdęs laiku pareigūnams įgyvendinti įstatyme nustatytas konvojavimo funkcijas.

Pareiškėjo nurodytus jo teisių pažeidimus šiuo atveju teismas vertino kaip hipotetinio pobūdžio, nes pareiškėjas nenurodė konkrečiau, kokiam pareigūnui reiškė pretenzijas, kokias konkrečiai pretenzijas, išsamiau neapibūdino buvusios teisių pažeidimo situacijos. Teismas pažymėjo, kad byloje pateikti Lukiškių TI-K pareigūnų tarnybiniai pranešimai patvirtina, jog pareiškėjas neturėjo jiems pretenzijų, neteikė skundų. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis teisiniu reglamentavimu, Viešojo saugumo tarnyba organizuoja ir vykdo konvojavimą, neturi jokių pareigų pateikti teismui pažymą apie konvojuojamojo asmens sveikatos būklę.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, jog jis negalėjo vykti į teismą. Teismas pažymėjo, kad dėl teisių pažeidimo 2018 metais pareiškėjas kreipėsi į teismą praėjus dvejiems metams. Teismas konstatavo, kad bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįstų samprotavimų pagrindu negali nustatyti galimai neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų. Teismas darė išvadą, kad Viešojo saugumo tarnyba, konvojavusi pareiškėją 2018 m. rugpjūčio 2 d. ir 2018 m. rugsėjo 17 d., nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Teismas nenustatė, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai savo veiksmais padarė poveikį pareiškėjo fizinei, psichinei būklei, taip pat, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai nurodytu metu konvojavę pareiškėją neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų. Nenustatęs Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo, atstovaujamo Viešojo saugumo tarnybos.

19. Pasisakydamas dėl pareiškėjo papildomai 2020 m. spalio 8 d. prašyme nurodytos aplinkybės, kad jam buvo neleidžiama skambinti 2019 metais, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šį nusiskundimą, detaliau ir išsamiau jo neapibūdino, todėl teismas neturėjo pagrindo vertinti, jog yra pažeista ši pareiškėjo teisė. Teismas pažymėjo, kad iš pateiktų Lukiškių TI-K atsakymų matyti, jog į tokio turinio skundus pareiškėjui buvo atsakyta.

20. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų laikomas kitokiomis sąlygomis negu kiti asmenys. Teismas nenustatė, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

21. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K (dabar Vilniaus PN) pažeidimų mąstą, intensyvumą ir trukmę, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų, pažeidžiant pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniais mazgais 504 paras, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti proporcinga ir protinga suma yra 860 Eur. Teismas, nustatydamas žalos dydį, vertino tai, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, taip pat tai, kad kiti pažeidimai byloje nenustatyti, taip pat nenustatyta ir tai, jog būtent dėl šio pažeidimo pareiškėjui būtų kilę konkretūs sveikatos sutrikimai. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nenustatyta, jog Lukiškių TI-K, vėliau ir Vilniaus PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

III. 22. Pareiškėjas J. S. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

23. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu, atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018, 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1275-525/2020 ir daro išvadą, kad teismas, pažeisdamas teisingumo principą, priteisė per mažą sumą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad neprašė atlyginti žalos dėl sveikatos priežiūros paslaugų. Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K apribojo jo teises į skambučius ir pasimatymus iki 2019 m. birželio 5 d., tačiau pažymi, kad dėl to neprašo žalos atlyginimo. Pareiškėjas nurodo, kad 2018 m. rugpjūčio mėnesį jam nebuvo teiktos medicininės paslaugos, tik 2018 m. spalio 8 d. buvo įvertinta jo būklė, be to, jis gavo 8 nuobaudas dėl gulėjimo lovoje, tačiau pažymi, kad dėl to neprašo žalos atlyginimo. Pareiškėjo teigimu, konvojaus viršininkas turėjo pareikalauti ir teismui pateikti pažymą apie tai, kad pareiškėjas negalėjo būti konvojuojamas, išsiaiškinti, ar susidariusi situacija nėra pavojinga gyvybei. Pareiškėjo teigimu, į jo žodinius prašymus nei administracijos pareigūnai, nei konvojaus viršininkas nereagavo, jis buvo be drabužių pristatytas į teismo salę ir beveik be sąmonės paguldytas tarp dviejų kėdžių. Pareiškėjas daro išvadą, kad jo atžvilgiu buvo panaudotas smurtas ir atlikti žmogaus orumą žeminantys bei sveikatai kenkiantys veiksmai.

24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

25. Atsakovas vadovaujasi sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punktu, Pataisos įstaigų taisyklių 16.5 punktu, pažymi, kad Tardymo izoliatorių taisyklės ir Pataisos įstaigų taisyklės nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge. Atsakovas vadovaujasi Departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 6 punktu, Tardymo izoliatorių taisyklių 14.2 punktu, pažymi, kad teisės aktuose nėra numatyta, jog kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos ir teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą. Atsakovo teigimu, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Atsakovas nurodo, kad nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Atsakovas daro išvadą, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų.

26. Pareiškėjas J. S. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

27. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas argumentais, nurodytais atsakovo apeliaciniame skunde.

28. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai ir aplinkybės dėl neturtinės žalos atsiradimo yra nepagrįsti ir neatitinka objektyvių faktinių aplinkybių. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo minimoje administracinėje byloje bylos aplinkybės nėra analogiškos jo skunde nurodytoms aplinkybėms, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo tik kito pareiškėjo apeliacinį skundą apeliacijos ribose ir jo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Atsakovo teigimu, teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus, ir, priimdamas motyvuotą bei pagrįstą sprendimą dalyje dėl Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų vykdyto pareiškėjo konvojavimo, materialinės ir procesinės teisės normų nepažeidė.

29. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepimu į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų vykdyto konvojavimo palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo, kad su apeliaciniu skundu iš dalies sutinka dėl teismo sprendimo dalyje dėl kalinimo sąlygų, tačiau nesutinka, kad būtų naikintinas ir minėtas sprendimas dalyje dėl konvojavimo sąlygų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš Vilniaus PN neteisėtų veiksmų neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ir Viešojo saugumo tarnybos neteisėtų veiksmų 2018 m. rugpjūčio 2 d. ir 2018 m. rugsėjo 17 d. konvojuojant jį į teismo posėdžius.

31. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 504 paras pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K) 860 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų, todėl atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos. Pareiškėjas ir atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinius skundus.

32. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

33. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

35. Pasisakant dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl Viešojo saugumo tarnybos neteisėtų veiksmų jį konvojuojant, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2020 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1067-520/2020; kt.).

36. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą įrodymų vertinimo aspektu, nustatė, kad teismas, nagrinėdamas administracinę bylą pagal pareiškėjo pateiktą skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl Viešojo saugumo tarnybos neteisėtų veiksmų konvojuojant pareiškėją į teismo posėdžius, prieš tai nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių laikėsi, įvertino visus pareiškėjo skunde išdėstytus nusiskundimus aktualaus teisinio reglamentavimo bei teismų praktikos kontekste, todėl teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog Viešojo saugumo tarnyba, konvojavusi pareiškėją 2018 m. rugpjūčio 2 d. ir 2018 m. rugsėjo 17 d., nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė pirmosios instancijos teismo išvadas paneigiančių argumentų ar įrodymų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

37. Pareiškėjas remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

38. Atsakydama tiek į pareiškėjo, tiek į atsakovo apeliacinių skundų argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.).

39. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 157 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 165 p.). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2018, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017 ir kt.). Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu asmens privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat ir kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, vertinama, jog tokiu būdu asmens teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-552/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).

41. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad Lukiškių TI-K 504 paras neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, nuo likusios kameros ploto buvo atitvertas 1,5 m aukščio sienele. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant sienele ir užuolaidomis, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, neužtikrina reikiamo asmens privatumo.

42. Taigi Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinio skundo teiginiai, kad šiuo atveju nenustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (neveikimas), yra nepagrįsti.

43. Pasisakydama dėl atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

44. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo bei dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

45. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kadangi privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimas, kuris truko 504 paras, neabejotinai sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės pažeidimas, tačiau Lukiškių TI-K neužtikrinus pareiškėjui teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų, šiuo atveju privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais padarytas pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi tarp nurodyto atsakovo atstovo pažeidimo ir pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

46. Pasisakydama dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistu neturtinės žalos dydžiu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

47. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nustatytą pažeidimą (pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais), atsižvelgus į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę (504 paros), bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės socialinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį), teismų panašiose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius bei teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus, pažymėtina, jog šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė, kad jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 10 000 Eur. Tačiau darytina išvada, kad pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo tokie mažareikšmiai, jog šiuo atveju kaip pakankamos satisfakcijos užtektų pripažinimo, jog buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, kaip apeliaciniame skunde pažymėjo atsakovo atstovas. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 860 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas.

48. Pažymėtina, jog pareiškėjo nurodomame Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendime byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09) konstatuota, kad nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją (pareiškimo Nr. 36813/97)). Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį nustato nacionalinis teismas, remdamasis valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio, tinkamai ir pagrįstai rėmėsi Lietuvos nacionalinėje teisėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei Lietuvos teismų praktikoje nustatytais kriterijais.

49. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomos administracinės bylos Nr. A-888-858/2018, kurioje priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartis, taip pat administracinės bylos Nr. A-1275-525/2020, kurioje priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartis, ir šios bylos faktinės aplinkybės nesutampa, todėl remtis jomis nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

50. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. (J. S.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė