2018-05-09 Nr. AB-9349-3-61-3-04107-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3789-415/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04107-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 9.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos H. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos H. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja H. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. (15/6-12)12PR-167 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti jos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėja skunde nurodė, jog jos gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini) mieste jai kyla grėsmė sveikatai ir gyvybei dėl ten vykstančių karinių veiksmų, o įsikurti ir likti gyventi kitoje Ukrainos vietoje ji negali. Papildomos aplinkybės, paskatinusios išvykti ją iš (duomenys neskelbtini) miesto buvo tai, kad pareiškėja savo kilmės valstybėje negalėjo dirbti pagal specialybę, nes visi žinojo, kad iš jos yra atimta motinystės teisė ir dėl to ji jautėsi diskriminuojama, taip pat dėl lėšų stygiaus negalėjo grąžinti skolų, badavo, buvusios darbovietės nekilnojamojo turto agentūros „(duomenys neskelbtini)“ vadovai ją persekiojo, jai grasino, pasikėsino į jos gyvybę, o pagalbos iš policijos pareigūnų ji nesulaukė. Po socialiniame tinkle „(duomenys neskelbtini)“ publikuotų nuotraukų, kuriose ji dėvėjo karinę kuprinę su Donecko Liaudies Respublikos atskyrimo ženklu, papiktino antiseparatistines pažiūras turinčius asmenis, sulaukė grasinimų.

3. Pareiškėja nesutiko su Migracijos departamento sprendimo išvada, kad H. K. (H. K.) nurodytos aplinkybės, susijusios su kariniais veiksmais (duomenys neskelbtini) mieste, prieštarauja turimai informacijai apie prieglobsčio prašytojos kilmės valstybę, todėl nelaikytinos nustatytais faktais bei atmestinos ir nevertinamos sprendžiant ar jai gali būti suteiktas prieglobstis. Taip pat, kad pareiškėjos nurodytos ekonominio ir šeimyninio pobūdžio aplinkybės, paskatinusios išvykimą ir kilmės šalies, nesudaro pagrindo suteikti jai pabėgėlio statusą.

4. Nurodė, kad atsakovo 2017 m. lapkričio 27 d. išvada Nr. (15/6-12) 13PR-167RN (toliau – ir Išvada) paremta 2017 m. rugsėjo 21 d. pažymoje Nr. UKR-15/6-17 nurodytais duomenimis, kad saugumo situacija (duomenys neskelbtini) mieste nuo 2016 metų iš esmės nesikeitė, pačiame mieste nevyksta jokie kariniai veiksmai, sprogimai, o susišaudymai pastebimi arčiau ribos su regionais, kontroliuojamais nevyriausybinių organizacijų, tačiau neatsižvelgta į kitus šioje pažymoje pateiktus faktus, kad miestas yra šalia karo veiksmų zonos, o tai sukelia įvairių problemų miesto gyventojams. 2016 m. rugsėjo 21 d. pažymoje Nr. UKR-15/6-12 pateikta informacija apie nuolatinius karinius veiksmus, vykstančius aplink (duomenys neskelbtini) miestą 20-70 km atstumu, todėl pareiškėjai nesuprantama atsakovo kategoriška pozicija apie stabilią padėtį (duomenys neskelbtini) mieste.

5. Pažymėjo, jog pareiškėjos papildomos apklausos metu nurodytas aplinkybes, kurios turėjo įtaką jos išvykimui iš (duomenys neskelbtini), tai jog ji negalėjo dirbti pagal specialybę, jautėsi diskriminuojama, buvo pasikėsinta į jos gyvybę, grasinama, atsakovas įvertino kaip praeityje patirtus neigiamus veiksmus, neturinčius tęstinumo, negalinčius pasikartoti ateityje ir nėra vertintini prieglobsčio suteikimo kontekste. Pareiškėja nesutiko, kad atsakovo nuomone šios pareiškėjos nurodytos aplinkybės yra šeimyninio ir ekonominio pobūdžio, kurios nesudaro pagrindo suteikti pabėgėlio statusą. Teigė, jog Migracijos departamentas privalėjo įvertinti asmens nurodytas aplinkybes bei specifinę ir bendrą informaciją apie situaciją kilmės valstybėje, siekiant nustatyti, ar įvyko įvykiai, patvirtinantys baimės patirti persekiojimą pagrįstumą.

6. Pareiškėjos vertinimu, aplinkybės, kurias ji nurodė prieglobsčio prašyme ir apklausos metu atitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus.

7. Kartu pažymėjo, jog Migracijos departamentas sprendimą dėl pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo iš esmės priėmė 2017 m. balandžio 21 d., o sprendimas dėl prieglobsčio nesuteikimo priimtas tik 2017 m. lapkričio 27 d., kas pareiškėjos įsitikinimu, Migracijos departamento veiksmai, t. y. terminų nesilaikymas, pažeidė ir apribojo jos teises.

8. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jo netenkinti.

9. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėja savo prieglobsčio prašymą grindė bendro pobūdžio teiginiais, tačiau ne individualaus pobūdžio aplinkybėmis, kurios būtų susijusios su konkrečiai jai gresiančiu persekiojimu.

10. Atsakovas nurodė, jog tyrimo metu buvo atsižvelgta į surinktą informaciją bei nustatyta, kad pavieniai susirėmimai vyko ne pačiame (duomenys neskelbtini) mieste, bet netoli fronto linijos esančiose vietovėse, todėl pareiškėjos pasakojimo dalis, kad (duomenys neskelbtini) mieste vyksta kariniai veiksmai ir dėl to yra grėsmė jos gyvybei, prieštarauja kilmės valstybės informacijai ir nelaikytina nustatytu faktu ir nėra vertinama sprendžiant klausimą dėl prieglobsčio suteikimo. Atsakovas pažymėjo, jog „bendra nesaugi padėtis“ valstybėje nesudaro pagrindo tarptautinei apsaugai gauti.

11. Pažymėjo, kad pareiškėjos nurodytos ekonominio ir šeimyninio pobūdžio aplinkybės, paskatinusios jos išvykimą iš kilmės šalies, nesudaro pagrindo suteikti jai pabėgėlio statusą, ypač atsižvelgus į tai, kad nebuvo nustatyta, jog prieglobsčio prašytojos minėti ekonominiai ir šeimyniniai sunkumai būtų susiję su „persekiojimų vykdytojų“, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Įstatymas) 86 straipsnio 2 dalyje, veiksmais ar neveikimu. Vadovaujantis pagrįstos tikimybės principu, pareiškėjos baimė patirti persekiojimą Ukrainoje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, todėl pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

12. Atsakovas nurodė, jog aplinkybė, kad išvykusi iš (duomenys neskelbtini) miesto pareiškėja negalėjo įsikurti kitoje Ukrainos dalyje, tiesiogiai susijusi su jos teiginiu apie (duomenys neskelbtini) mieste vykstančius karinius veiksmus, kuris nelaikytinas nustatytu faktu ir nebuvo vertinamas sprendžiant klausimą dėl prieglobsčio jai suteikimo.

13. Pažymėjo, kad pareiškėja nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokios informacijos, kurią jos manymu, Migracijos departamentas turėjo įvertinti, bet to nepadarė. Pareiškėjos prieglobsčio prašymo motyvai, jog Ukrainoje prarado darbą nekilnojamojo turto sektoriuje bei negalėjo pakartotinai įsidarbinti, turėjo komplikuotus santykius su vedusiu vyru, kurie nutrūko, konfliktai su giminaičiais dėl nekilnojamojo turto, atimtos motinystės teisės, skolos bankui, nebuvo įtikinami, todėl prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu nebuvo laikomi pakankamai patikimais ir nebuvo vertinami prieglobsčio suteikimo kriterijų kontekste.

14. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjos pasakojimas apie tai, kad Ukrainoje ji neturi namų, darbo ir jokio pragyvenimo šaltinio, negali tikėtis giminaičių pagalbos, atsakovo vertinimu, yra susijęs su objektyviomis grėsmėmis, su kuriomis jai tektų susidurti grįžimo į kilmės šalį atveju, todėl šios aplinkybės buvo įvertintos sprendžiant dėl prieglobsčio jai suteikimo. Šios pareiškėjos nurodytos aplinkybės, paskatinusios jos išvykimą iš kilmės šalies, atsakovo vertinimu, yra ekonominio ir šeimyninio pobūdžio ir nesudarė pagrindo suteikti jai pabėgėlio statusą.

15. Nurodė, jog pareiškėjos baimė patirti persekiojimą Ukrainoje nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

16. Pareiškėjos paminėti teiginiai, kad kilmės valstybėje jai gresia pavojus sveikatai, gyvybei ir turi būti pripažintas pakankamu pagrindu dėl papildomos apsaugos suteikimo, atsakovo nuomone, (duomenys neskelbtini) mieste nevyksta kariniai veiksmai, kurie sąlygoja beatodairišką smurtą, taigi pareiškėjai kilmės šalyje negresia pavojus, kuris būtų susijęs su Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytais veiksmais.

17. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėja 2017 m. spalio 20 d. raštu Nr. (15/6-3)10K-42179 buvo informuota, kad jos prašymo per 6 mėnesius išnagrinėti nebuvo įmanoma dėl neproporcingai padidėjusio darbo krūvio, todėl vertino, kad buvo laikomasi prieglobsčio prašymo nagrinėjimo tvarkos.

II. 18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjos H. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

19. Teismas nustatė, kad 2017 m. balandžio 20 d., vadovaujantis 2013 m. birželio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentu (ES) Nr. 604/2013, iš Vokietijos į Lietuvos Respubliką buvo grąžinta Ukrainos pilietė H. K., gimusi 1976 m. liepos 8 d., kuri tą pačią dieną pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

20. Teismas nustatė, kad pirminė prieglobsčio prašytojos apklausa atlikta 2017 m. balandžio 20 d. Apklausos metu užsienietė nurodė, kad ji yra Ukrainos pilietė, gyveno (duomenys neskelbtini) mieste. Kilmės valstybėje pagal verslo liudijimą užsiėmė nekilnojamojo turto prekyba. Iš Ukrainos išvyko 2016 m. spalio 25 d. dėl karinių veiksmų. Kilmės valstybėje taip pat jai grasino ir verslo konkurentai, konkrečių smurto veiksmų nepatyrė. 2017 m. spalio 23 d. apklausos metu pareiškėja teigė, kad iš Ukrainos išvyko dėl (duomenys neskelbtini) mieste, kuriame ji gyveno, vykstančių karinių veiksmų. Įsikurti kitoje Ukrainos vietovėje negalėjo. Aplinkiniai jos atžvilgiu buvo nusiteikę priešiškai, giminaičiai jai nepadėjo, lėšų neturėjo. Pareiškėjos prašymu 2017 m. lapkričio 22 d. atliktos apklausos metu užsienietė nurodė, kad 2006 metais buvo įsidarbinusi nekilnojamojo turto agentūroje, kurios vadovai ją persekiojo, nes atsisakė su jais turėti intymių santykių. Vėliau tie patys asmenys jai grasino, ją persekiojo, pagrobė jos buto dokumentus, padarė jos mažamečio sūnaus intymaus pobūdžio nuotraukas. Dėl šių įvykių į miliciją nesikreipė. Užsienietė taip pat nurodė, kad jai kerštavo ir sesers vyras, kuris buvo priverstas išmokėti jai kompensaciją už butą. Giminaičiai kreipėsi į teismą dėl motinystės teisių atėmimo. Giminaičiai sūnaus negrąžino, neleido su juo bendrauti. Artimas bičiulis jos taip pat atsisakė. Aplinkiniai ją smerkė. Ji išėjo iš namų, badavo. Neturėdama pragyvenimo šaltinio, iš banko paėmė paskolą, kurios negrąžino. Pareiškėja 2017 m. lapkričio 22 d. apklausos metu taip pat nurodė, kad sulaukė grasinimų internete dėl socialiniame tinkle „Odnoklassniki“ publikuotų nuotraukų.

21. Teismas nustatė, kad Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyrius 2017 m. lapkričio 27 d. parengė išvadą Nr. (15/6-12)13PR-167RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, kurioje siūloma nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso, ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija) 1 straipsnio A dalyje ir Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų, taip pat siūloma nesuteikti pareiškėjai papildomos apsaugos, kadangi ji neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų (prieglobsčio bylos Nr. UKR 0170, l. 85-93). Migracijos departamentas, remdamasis šia išvada, 2017 m. lapkričio 27 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-12)12PR-167 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“.

22. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad užsienietės asmens tapatybė bei pilietybė nustatyta pateiktu Ukrainos pasu ir konstatuota, kad prieglobsčio prašytoja yra už savo kilmės valstybės ribų. Pareiškėja 2017 m. balandžio 20 d. prieglobsčio prašyme bei pirminės apklausos, vykusios 2017 m. balandžio 20 d. metu, nurodė, kad iš Ukrainos išvyko 2016 metais dėl (duomenys neskelbtini) mieste, kuriame ji gyveno iki išvykimo, vykstančių karinių veiksmų.

23. Teismas vertino, kad Migracijos departamento surinkta ir į bylą pateikta informacija patvirtina, kad Ukrainoje kariniai veiksmai prasidėjo 2014 m. kovo mėnesį Donecko bei Luhansko srityse, kuriose jie vyksta iki šiol. (duomenys neskelbtini) miestas yra Donecko srityje ir pareiškėjos išvykimo iš Ukrainos metu buvo kontroliuojamas Ukrainos vyriausybės. (duomenys neskelbtini) mieste kariniai veiksmai nevyko, pranešimų apie pablogėjusią saugumo padėtį mieste nebuvo, nors miestas ir buvo netoli karo veiksmų zonos. Kaip matyti iš surinktos informacijos, nuo 2014 metų konflikto zonos ribos nepasikeitė, neišplito po kitus regionus, jis yra lokalizuotas, t. y. konfliktas neišplitęs po visą Donecko bei Luhansko regioną, kariniai veiksmai vyksta tik tam tikrose minėtų regionų teritorijų dalyse, kurios yra kontroliuojamos ne Ukrainos vyriausybės, o separatistų. Pagal surinktą informaciją, pavieniai susirėmimai vyko ne pačiame (duomenys neskelbtini) mieste, bet netoli fronto linijos esančiose vietovėse, konflikto linija pakankami stabili, kovos veiksmai šiame regione yra pavieniai ir spontaniški.

24. Remiantis 2017 m. rugsėjo 21 d. pažyma Nr. UKR-15/6-17 teismas nustatė, kad saugumo situacija (duomenys neskelbtini) mieste nuo 2016 metų iš esmės nepasikeitė, pačiame mieste nevyksta jokie kariniai veiksmai, sprogimai ar susišaudymai yra pastebimi teritorijose, esančiose arčiau ribos su regionais, kontroliuojamais nevyriausybinių pajėgų. Duomenų, kad Ukrainos vyriausybė, tarptautinės organizacijos ar kiti informaciniai šaltiniai užsimintų apie konflikto zonos ribų kitimą, karinių veiksmų išplitimą iš karinės zonos ribų, nėra. Teismas vertino, jog Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog prieglobsčio prašytojos pasakojimo dalis, kad (duomenys neskelbtini) mieste vyksta kariniai veiksmai ir dėl to yra grėsmė jos gyvybei, prieštarauja kilmės valstybės informacijai. Migracijos departamentas pagrįstai šią pareiškėjos nurodytą aplinkybę laikė labiau netikėtina nei tikėtina ir pagrįstai nelaikė nustatytu faktu.

25. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja papildomos apklausos, kurią iniciavo ji pati, metu savo išvykimo iš Ukrainos visiškai nesiejo su kariniais veiksmais šalies rytuose ir juos paminėjo tik bendrame kontekste, pasakodama apie daugybę kitų neigiamų veiksnių, kurie turėjo įtakos jos savijautai ir elgesiui. Pareiškėjos pasakojimas, pateiktas 2017 m. lapkričio 22 d. apklausos metu, konfliktas su giminaičiais dėl turto, motinystės teisės atėmimas, jos santykiai su aplinkiniais, skolos, nedarbas, teismo vertinimu, didžiąja dalimi yra susijęs su praeities įvykiais, kurie neturi tęstinumo bei negali pasikartoti ateityje. Be to, pareiškėjos pasakojimas pasižymi nenuoseklumu, subjektyviu situacijų, įvykių, priežasčių, pasekmių vertinimu.

26. Teismas nurodė, jog pareiškėjos nurodytos ekonominio ir šeimyninio pobūdžio aplinkybės paskatinusios jos išvykimą iš kilmės valstybės, nesudarė pagrindo suteikti jai pabėgėlio statusą.

27. Kitų duomenų, jog pareiškėjai gali kilti grėsmė grįžimo į kilmės valstybę atveju, byloje byloje teismas nenustatė, todėl sprendė, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjos gyvenamojoje vietovėje Ukrainoje, (duomenys neskelbtini) mieste vyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojai turėtų būti suteikta papildoma apsauga.

28. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė persekiojimo baimės pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, t. y. nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo faktą, konkrečių priežasčių, pagrindžiančių tokio persekiojimo tikimybę. Pareiškėjos teiginiai nepagrįsti konkrečiais duomenimis, todėl neįrodo realios, pagrįstos baimės būti persekiojamai dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies bei Ženevos konvencijos prasme, taip pat pareiškėja nepateikė argumentų, pagrindžiančių jos kilmės valstybėje esančią situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, buvimą.

29. Taip pat teismas nurodė, jog aplinkybė, kad pareiškėjos prašymo nagrinėjimas nebuvo baigtas Įstatymo 81 straipsnyje nustatytais terminais, nesudaro pagrindo vertinti, jog šis procedūrinis pažeidimas turėjo įtakos galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

III. 30. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos H. K. prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

31. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi jos nuomone, Migracijos departamento tyrimas buvo atliktas formaliai, tinkamai neišsiaiškinus visų svarbių aplinkybių, todėl teismas, matydamas akivaizdžius atlikto tyrimo trūkumus, privalėjo panaikinti skundžiamą sprendimą.

32. Pareiškėjos nuomone, tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, vertindami pareiškėjos prašyme nurodytas aplinkybes dėl jai kylančio pavojaus (duomenys neskelbtini) mieste, vadovavosi Migracijos departamento 2017 m. rugsėjo 21 d. parengtoje pažymoje Nr. UKR-15/6-17 esančia informacija, kurioje nurodoma, jog saugumo situacija (duomenys neskelbtini) mieste nuo 2016 metų iš esmės nesikeitė, pačiame mieste nevyksta jokie kariniai veiksmai, sprogimai, tačiau nebuvo vertinama kita Migracijos departamento turima informacija, kad aplink (duomenys neskelbtini) miestą 20-70 km atstumu vyksta nuolatiniai kariniai veiksmai. Pareiškėjos vertinimu, jos pasakojimo dalis apie jos gyvybei ir sveikatai kylančias grėsmes dėl (duomenys neskelbtini) mieste vykstančių karinių veiksmų bei paliaubų pažeidinėjimo, neprieštaravo atsakovo surinktai informacijai apie kilmės valstybę ir turėjo būti vertinami jos naudai ir laikomi nustatytu materialiniu faktu, sprendžiant prieglobsčio ar papildomos apsaugos suteikimo klausimus.

33. Pareiškėja teigia, kad 2017 m. lapkričio 22 d. papildomos apklausos metu ji nurodė, kad jos išvykimą iš (duomenys neskelbtini) miesto nulėmė papildomos aplinkybės, t. y. negalėjimas dirbti pagal specialybę, nes visi žinojo, kad iš jos atimta motinystės teisė, diskriminacija, lėšų stygius, buvusios darbovietės vadovų persekiojimas, grasinimas, pasikėsinimas į jos gyvybę, policijos pareigūnų nereagavimas į kvietimus, grasinimai dėl publikuotų nuotraukų. Migracijos departamentas nevertino šių pareiškėjos nurodytų faktų ir aplinkybių bei konstatavo, jog pareiškėjos praeityje patirti neigiami veiksmai neturi tęstinumo, negali pasikartoti ateityje, o nurodytų įvykių motyvai – tikslingas kerštas, siekiant ją sunaikinti – nebus vertinamas prieglobsčio suteikimo kontekste, taip pat, kad pareiškėjos nurodytos šeimyninio ir ekonominio pobūdžio aplinkybės nesudaro pagrindo suteikti jai pabėgėlio statusą. Su šiais argumentais pareiškėja nesutinka.

34. Pareiškėja vertina, kad siekiant nustatyti, ar įvyko įvykiai, patvirtinantys baimės patirti persekiojimą pagrįstumą, atsakovas privalėjo įvertinti tiek asmens nurodytas aplinkybes, tiek specifinę ir bendrą informaciją apie situaciją kilmės valstybėje, kaip tai numatyta 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Priskyrimo direktyva) bei Tvarkos aprašo 167 punkte, tačiau to nepadarė.

35. Nurodo, jog papildomas aplinkybes, kurios nulėmė pareiškėjos išvykimą iš (duomenys neskelbtini) miesto, ji išdėstė skunde pirmosios instancijos teismui, tačiau teismas šių pareiškėjos motyvų tinkamai neištyrė ir neišnagrinėjo. Teismo sprendime išdėstyti motyvai iš esmės yra Migracijos departamento jau padarytų išvadų patvirtinimas, tačiau teismas nepateikė jokio išsamesnio tyrimo ar analizės, kas turėjo esminės reikšmės nepagrįsto sprendimo priėmimui.

36. Atsakovas Migracijos departamentas prašo pareiškėjos H. K. apeliacinį skundą atmesti.

37. Atsakovas nurodo, jog nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad jos gyvybei ir sveikatai kyla grėsmės dėl (duomenys neskelbtini) mieste vykstančių karinių veiksmų ir kad surinkta informacija turėjo būti vertinama jos naudai ir laikoma nustatytu materialiu faktu. Atsakovas pažymi, kad materialiniai bylos faktai yra tie faktai, kurie tiesiogiai susiję su pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijais ir yra esminiai vertinant prieglobsčio prašymą. Nurodo, kad Migracijos departamentas rėmėsi 2014 m. kovo mėnesį surinkta informacija, kad Ukrainoje, Donecko bei Luhansko srityse prasidėjo kariniai veiksmai, kurie vyksta iki šiol, tačiau konflikto zonos ribos nepasikeitė, kariniai veiksmai vyksta tik tam tikroje minėtų regionų teritorijų dalyse. Pagal 2016 m. rugsėjo 21 d. pažymą Nr. UKR-15/6-12 (prieglobsčio prašytojos išvykimo laikotarpiu), Ukrainos pajėgų kontroliuojamoje dalyje kariniai veiksmai nevyko ir nebuvo rasta pranešimų apie pablogėjusią ar blogėjančią saugumo padėtį mieste, pagal 2017 m. rugsėjo 21 d.pažymą Nr. UKR-15/6-17 saugumo situacija (duomenys neskelbtini) mieste nuo 2016 metų iš esmės nepasikeitė, pačiame mieste nevyksta jokie kariniai veiksmai. Taigi, Migracijos departamentas nerado jokios informacijos apie galimą konflikto zonos ribų kitimą, karinių veiksmų išplitimą iš karinės zonos ribų, todėl mano, kad pareiškėjos deklaruojama grėsmė gyvybei negali būti laikoma pagrįsta.

38. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos skundo teiginiais, kad Migracijos departamentas neįvertino tiek specifinės, tiek bendros informacijos apie situaciją kilmės valstybėje, siekiant nustatyti, ar įvyko įvykiai, patvirtinantys baimės patirti persekiojimą, pagrįstumą. Nurodo, kad „bendra nesaugi padėtis“ valstybėje nesudaro pagrindo tarptautinei apsaugai gauti. (duomenys neskelbtini) mieste nevyksta beatodairiškas smurtas, todėl tvirtina, kad nėra pagrindo manyti, jog asmeniui vien dėl buvimo toje teritorijoje iškiltų realus pavojus patirti grėsmes gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pažymi, kad nėra duomenų, jog netoli (duomenys neskelbtini) įvykstantys susirėmimai būtų nukreipti prieš civilius gyventojus.

39. Atsakovo vertinimu, prieinama informacija patvirtino, kad Ukrainoje konfliktas yra lokalizuotas, neapima (duomenys neskelbtini) miesto teritorijos, be to, iš (duomenys neskelbtini) asmenys nėra perkeliami dėl karo veiksmų, net priešingai, šiame mieste koncentruojasi didžiausias skaičius persikėlusių asmenų.

40. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad ji negalėjo įsikurti kitoje Ukrainos dalyje, atsakovo nuomone, yra tiesiogiai susijusi su jos teiginiu apie (duomenys neskelbtini) mieste vykstančius karinius veiksmus, kuris nelaikytinas nustatytu faktu ir nebuvo vertinamas sprendžiant klausimą dėl prieglobsčio jai suteikimo.

41. Dėl pareiškėjos 2017 m. lapkričio 22 d. papildomos apklausos metu nurodytų aplinkybių, atsakovas pažymi, jog pareiškėja masto nenuosekliai, subjektyviai vertina situaciją, akivaizdžiai išgalvoja tam tikrus įvykius, įskaitant jų priežastis ir pasekmes, pasakojimas didžiąja dalimi sietinas su praeities įvykiais, kurie neturi tęstinumo bei negali pasikartoti ateityje, todėl nelaikytini esminiais faktais bei neturi įrodomosios galios sprendžiant dėl jos baimės patirti persekiojimą arba smurtą ateityje pagrįstumo. Taip pat vertina, kad pareiškėjos nurodytos ekonominio ir šeimyninio pobūdžio aplinkybės, paskatinusios jos išvykimą iš kilmės šalies, nesudaro pagrindo suteikti pabėgėlio statusą.

42. Pažymi, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus dėl prašymo suteikti prieglobstį, vadovaujasi tikslia naujausia informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes ir trečiąsias valstybes, gauta iš keleto įvairių šaltinių. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju, informacija surinkta iš keleto šaltinių, pateikti šaltiniai tarpusavyje neprieštarauja ir yra darnūs, taigi tyrimas buvo atlikta išsamiai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

43. Priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos buvo vertintos tos pačios aplinkybės kaip ir sprendžiant klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, kadangi pareiškėja nenurodė kitų kilmės valstybėje jai kylančių grėsmių. Sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos priimtas nenustačius, kad kilmės valstybėje jai grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nurodyti veiksmai.

44. Nurodo, jog vadovaujantis Įstatymo 86 straipsnio nuostatomis, sprendimas suteikti pabėgėlio statusą priimamas tik dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam. Persekiojimo baimė turi būti reali, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Tuo tarpu pareiškėja prieglobsčio prašymą grindžia bendro pobūdžio teiginiais, tačiau ne individualaus pobūdžio aplinkybėmis, kurios būtų susijusios su konkrečiai jai gresiančiu persekiojimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 45. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. (15/6-12) 12PR-167, kuriuo Ukrainos pilietei H. K. nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

46. Teisėjų kolegija, vertindama teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, pažymi, kad teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuris įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas, 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje.

47. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

48. Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; LVAT 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; LVAT 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

49. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir LVAT nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

50. Nutarties 24 – 26 punktuose nurodytos aplinkybės ir pirmosios instancijos pateikiamas jų teisinis vertinimas teisėjų kolegijos pripažįstamas pagrįstu ir suponuoja, kad pareiškėjos nurodytos grėsmės dėl (duomenys neskelbtini) mieste vykstančių karinių veiksmų, ekonominio ir šeimyninio pobūdžio aplinkybės, paskatinusios jos išvykimą iš kilmės šalies, nesudaro pagrindo suteikti jai pabėgėlio statusą konstatuojant, kad neįrodyta, jog egzistuoja Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga.

51. Nėra teisinių pagrindų pripažinti, kad priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos būtų pagrindų vertinti kitas aplinkybes, nei tos, kurios įvertintos sprendžiant klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nes pareiškėja nenurodė kitų kilmės valstybėje jai kylančių grėsmių, taigi Sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos priimtas pagrįstai pripažinus, kad nenustatyta, kad kilmės valstybėje pareiškėjai gresia Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nurodyti veiksmai.

52. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos H. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys