2020-02-26 Nr. AB-4546-3-61-3-01287-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-386-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01287-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) (teisės ir pareigas perėmė Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN)), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. spalio 4 d. buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktus, t. y. maudymuisi skirtos patalpos plotas siekė 7 kv. m, šioje patalpoje esantis tualetas buvo atskirtas maža sienele, o atskiros persirengimo kambario patalpos įrengta nebuvo. Maudymuisi skirtas laikas nebūdavo ilgesnis nei 15 min. trukmės, pareiškėjas buvo verčiamas maudytis su drabužiais, o nusimaudžius buvo liepiama persirenginėti drabužiais, kurie būdavo drėgni. Pareiškėjas teigė, kad kamerose buvo šalta, todėl dažnai kreipdavosi į gydytojus, nors jie pareiškėjui niekuo nepadėjo. Dėl minėtų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K administracijai ir kitoms institucijoms nuolat skųsdavosi raštu, tačiau pažeidimai fiksuojami nebuvo. Dėl to sutriko jo sveikata, ne kartą kreipėsi į psichiatrą ir prašė išrašyti vaistų. Pareiškėjo nuomone, netinkamos kalinimo sąlygos žemino jo garbę ir orumą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims 1 kartą per savaitę iki 15 minučių yra suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normose įtvirtintus reikalavimus. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą, duše yra įrengtos pertvaros, kurios aukštis yra 1,6 metro (tame tarpe – 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 metro. Patalpose yra įrengta vieta persirengimui, kurioje yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė. Lukiškių TI-K teigė, kad dušų įrengimas atitinka Lietuvos higienos normų reikalavimus, todėl įstaiga savo veiksmais nuteistųjų (suimtųjų) teisių nepažeidė. Oro temperatūra atitinka Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 16 punkto reikalavimus, o Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlieka operatyviąją kontrolę, kurios metu oro temperatūrą nuolat išmatuoja. Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnyba vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, o suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems yra užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu pareiškėjo M. A. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.

7. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, kad maudymuisi skirtoje patalpoje, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas buvo 7 kv. m., teismas, įvertinęs HN 134:2015 nuostatas (18 p., 28.2 p., 29 p., 30 p., 31 p., 44 p.), konstatavo, kad galiojantys teisės aktai nenumato, kokio ploto turi būti dušinės, todėl vertinti, ar buvo pažeistas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas dušo patalpoje, nėra galimybės.

8. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad dušinėje esantis tualetas buvo atskirtas tik maža sienele, o atskiros persirengimo kambario patalpos įrengimo nebuvo, teismas, vadovaudamasis HN 134:2015 nuostatomis, nurodė, kad Lukiškių TI-K esamų dušų įrengimas atitinka HN 134:2015 keliamus reikalavimus, kaip patvirtina atsakovo atstovas, duše yra įrengtos pertvaros, kurios bendras aukštis yra 1,6 m, o plotis 1,2 m; dušų patalpos sienos, lubos ir grindys yra lygūs, lengvai nuvalomos, nuolat dezinfekuojamos; yra įrengtos vietos nusirengimui/apsirengimui, kuriose yra kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė; veikia mechaninė vėdinimo sistema. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas patvirtino, jog jam buvo užtikrinama teisė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu ir maudymuisi skirtas laikas nebuvo ilgesnis nei 15 min. trukmės. Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 1-23 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2010 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1-40 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ 4 punkte nustatyta, kad dušu suimtieji, nuteistieji bei nuteistieji areštu gali naudotis iki 15 min., todėl šiuo aspektu Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų teismas nenustatė.

10. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad jam nusimaudžius buvo liepiama persirenginėti drabužiais, kurie būdavo drėgni, teismas pažymėjo, kad konkrečių įrodymų, patvirtinančių šių aplinkybių tikrumą, teismui pateikta nėra, todėl šiuos argumentus teismas atmetė.

11. Vertindamas kamerose buvusią oro temperatūrą, teismas, vadovaudamasis HN 134:2015 16 punktu ir į bylą pateiktais Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistų patikrinimais, kuriuose konstatuota, kad oro temperatūra atitinka HN 134:2015 16 punkte nustatytus reikalavimus, pažymėjo, kad, nepaisant to, jog pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. spalio 4 d. metu patikrinimo aktų, kuriuose buvo tikrinama oro temperatūra, byloje nėra, konstatuoti pažeidimo šiuo atveju nėra jokio pagrindo.

III. 12. Pareiškėjas M. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo.

13. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir nusistatęs prieš pareiškėją.

14. Pareiškėjas pažymi, kad skunde aiškiai nurodė, jog Lukiškių TI-K buvo verčiamas į dušą eiti su visais rūbais, kol maudiesi – rūbai sušlapdavo, pareiškėjas buvo priverstas apsirengti šlapiais rūbais.

15. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė iškviesti į teismo posėdį liudytoją, kurį nurodė pareiškėjas.

16. Pareiškėjas, vadovaudamasis HN 134:2015 16 punktu, pažymi, kad persirengimo kambarys turi būti įrengtas atskirai nuo dušo, tačiau Lukiškių TI-K jis įrengtas pusės metro nuo dušo atstumu. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismo posėdžio metu nurodė, jog jam būnant kamerose Nr. 371 ir Nr. 381 buvo vedamas į 21 ir 22 postų dušus, kuriose nėra jokių pertvarų.

17. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius ir faktines aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neneigė, kad atskiru persirengimo kambarių nebuvo, pirmosios instancijos teismas privalėjo tenkinti pareiškėjo skundą.

18. Pareiškėjas pažymi, kad nekelia pretenzijų dėl to, kad dušo plotas yra 7 kv. m, bet neturtinę žalą kildina iš to, kad atsakovas specialiai nesilaiko teisės aktų reikalavimų.

19. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą pareiškėjui, nors tokio pobūdžio bylose kaip ši įrodinėjimo pareiga tenka atsakovui.

20. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad temperatūra kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus.

21. Atsakovas Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Atsakovas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą j laisvės atėmimo vietą. Vadovaujantis nurodytų teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Atsakovo atstovo nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

23. Pareiškėjas pateikė apeliacinio skundo papildymą, kuriame nurodo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2424-629/2018 buvo konstatuota, jog dėl to, kad pareiškėjui nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. su pertraukomis neužtikrinus privatumo naudojantis dušais Lukiškių TI-K, taip pat prie dušų neįrengus nusirengimo / apsirengimo kambarių, kaip to reikalauja teisės aktai, pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą, kuri turėjo būti atlyginta pinigais. Pareiškėjo nuomone, minėtoje byloje pateiktas išaiškinimas yra aktualus ir nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo M. A. skundas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. spalio 4 d., pagrįstumas ir teisėtumas.

25. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė.

26. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia iš esmės tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą, nebuvo objektyvus, taip pat netinkamai taikė HN: 134:2015 16 punktą.

27. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjas nenurodė, kokias bylai reikšmingas aplinkybes gali patvirtinti / paneigti pareiškėjo nurodytas asmuo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekvietė liudytoju pareiškėjo nurodytą asmenį.

29. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumento, kad jis teismo posėdžio metu nurodė, jog jam būnant kamerose Nr. 371 ir Nr. 381 buvo vedamas į 21 ir 22 postų dušus, kuriuose nėra jokių pertvarų, teisėjų kolegija pažymi, kad iš 2018 m. liepos 26 d. teismo posėdžio garso įrašo matyti, jog pareiškėjas nereiškė tokių reikalavimų, taip pat jų nebuvo nurodęs ir skunde pirmosios instancijos teismui, todėl šie pareiškėjo argumentai vertinami kaip apeliacinio skundo ribų išplėtimas ir nėra vertinami.

30. Vertindama pareiškėjo argumentą, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2424-629/2018 buvo konstatuota, jog dėl to, kad pareiškėjui nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. su pertraukomis neužtikrinus privatumo naudojantis dušais Lukiškių TI-K, taip pat prie dušų neįrengus nusirengimo / apsirengimo kambarių, kaip to reikalauja teisės aktai, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje vadovaujamasi naujausia ir dominuojančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1917-629/2019; 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019).

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje iš esmės ginčija dušo patalpų įrengimą Lukiškių TI-K. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal HN 134:2015 3 punktą ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Atsižvelgdama į tai, kad Lukiškių TI-K pastatas pradėtas naudoti 1904 metais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad persirengimo kambario įrengimas atskiroje patalpoje yra susijęs su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atveju nėra pagrindo nustatyti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas konkrečiu atveju pripažįsta, kad persirengimo vieta buvo įrengta, tačiau ji nebuvo atskirta nuo dušų, t. y. pareiškėjui buvo užtikrinta vieta persirengti.

32. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamo dušo patalpų įrengimo, o neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai nagrinėjamu atveju nenustatyti, t. y. nėra visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Nenustačius būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš atsakovo negali būti tenkinamas.

33. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius