2020-10-21 Nr. AB-19945-3-61-3-04121-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2055-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04121-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė nuo 2019 m. balandžio 1 d. dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė nuo 2019 m. balandžio 1 d. dėl reorganizavimo) (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovo atstovas) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) solidariai 1 000 000 Eur neturtinę žalą; 2) priteisti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT), su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymas Nr. 1R-213 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 23 straipsniams ir oficialiai konstitucinei doktrinai; 4) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 112 straipsnio nuostatos neprieštarauja oficialiai konstitucinei doktrinai.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymu buvo sudaryta situacija, pažeidžianti asmens, atliekančio laisvės atėmimo bausmę, teises, numatytas tarptautinėse sutartyse, Konstitucijoje ir įstatymuose, todėl pareiškėjui, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose (toliau – ir Pataisos namai), buvo padaryta žala, už kurią turi būti atsakinga Lietuvos valstybė. Atsižvelgiant į tai, kad teisė į nuosavybę gali būti ribojama tik įstatymu, o šiuo atveju tai daroma poįstatyminiu teisės aktu – Įsakymu, todėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pakeitimai prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms. Dėl draudimo įsigyti jo pageidaujamų prekių – konservų, pomidorų padažo, pieno, aliejaus, vaisių ir daržovių – buvo pažeidžiamos jo, kaip vartotojo, teisės, jis yra kankinamas alkiu.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad nuteistųjų apsipirkimas Pataisos namuose yra reglamentuojamas BVK 92 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) XII skyriuje. Vadovaujantis Įsakymu, buvo pakeistas Taisyklių 18 priedas „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas”, dėl šių aplinkybių pasikeitė reikalavimai daugelio produktų įpakavimui ir kiekiams. Įstaiga vadovaujasi Įsakymu, tai yra objektyvios aplinkybės, kurios nuo Pataisos namų nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Pataisos namuose yra užtikrinama pilnavertė nuteistųjų mityba, tai įrodo Kybartų PN tiekiamo maisto valgiaraščiai. Teigė, kad pareiškėjo teiginiai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nemotyvuoti bei deklaratyvaus pobūdžio, kurių nepatvirtina jokie įrodymai. Pareiškėjo kalinimo sąlygos Pataisos namuose atitiko visus galiojančius teisės aktus.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Ministerija nurodė, jog Taisyklių 18 priede nustatytas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas (toliau – ir Sąrašas). Šis Sąrašas sudarytas taip, kad jame būtų tik nuteistiesiems patys būtiniausi maisto produktai ir kiti daiktai, kurie reikalingi šiems asmenims. Sąrašas gali būti peržiūrėtas nustačius, jog jame nurodytais maisto produktais ir kitais daiktais dauguma nuteistųjų negali užtikrinti minimalių poreikių, jis gali būti papildytas. Šiuo atveju pareiškėjas pats turi teisę kreiptis į Kalėjimų departamentą su motyvuotu prašymu į Sąrašą įtraukti maisto produktus ar kitus jam būtinus reikmenis. Sudarant Sąrašą, buvo atsižvelgta ne tik į pataisos įstaigų saugumo reikalavimus, tačiau įvertinti ir pačių suimtųjų (nuteistųjų) apklausų dėl jų dažniausiai vartojamų maisto produktų ir naudojamų daiktų rezultatai. Nuteistiesiems yra teikiamas pilnavertis fiziologinės mitybos normas atitinkantis maistas, o papildomų maisto produktų įsigijimas pataisos įstaigų parduotuvėje yra susijęs tik su nebūtinų nuteistųjų poreikių tenkinimu. Be to, į Sąrašą nėra įtraukti produktai, kuriuos nuteistieji dažnai naudoja neteisėtai alkoholinių gėrimų gamybai. Teigė, kad Lietuvoje nustatytas nuteistųjų apsipirkimo reguliavimas yra pakankamai lankstus, kadangi nuteistieji gali savo papildomus poreikius tenkinti, rinkdamiesi iš plataus, visas pagrindines maisto produktų rūšis apimančio asortimento. Paaiškino, kad pareiškėjas jokių individualių ir išskirtinių, objektyviais duomenimis pagrįstų aplinkybių, kodėl jam yra būtinos būtent razinos, nenurodė.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, kad Įsakymu patvirtinus Sąrašą, buvo apribota galimybė įkalinimo įstaigos parduotuvėje nusipirkti konservų, pomidorų padažo, pieno, aliejaus, vaisių ir daržovių, atsižvelgė į Ministerijos paaiškinimą, jog Sąrašas sudarytas taip, kad jame būtų nuteistiesiems tik patys būtiniausi maisto produktai ir kiti daiktai, kurie reikalingi šiems asmenims. Teismas pažymėjo, kad Įsakymu patvirtintu Sąrašu pareiškėjui nebuvo uždrausta įsigyti ir turėti padažų, konservuotų maisto produktų, pieno, aliejaus, vaisių ar daržovių, Sąrašu buvo nustatytas tam tikras leidžiamas įsigijimo ir turėjimo kiekis, t. y. ne daugiau kaip 2 kg. Taip pat Sąrašu nustatytas leidžiamas įsigijimo ir turėjimo džiovintų vaisių kiekis, t. y. ne didesnėse kaip 500 ml/g gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes). Teismas nurodė, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjo nurodytų prekių, t. y. padažų ar konservuotų maisto produktų, pieno, aliejaus, vaisių ar daržovių, jis negalėjo įsigyti Pataisos namuose esančioje parduotuvėje. Todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju nenustatyta, jog Sąrašu buvo uždrausta įsigyti pareiškėjo nurodomas prekes, taigi nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus. Vien ta aplinkybė, jog Sąrašu buvo nustatyti tam tikri leidžiami įsigyti ir turėti maisto produktų kiekiai ir (ar) tam tikri apribojimai, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus. Teismas atsižvelgė, kad Pataisos namai pateikė teismui patvirtintus nuteistųjų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų įsigijimo parduotuvėje grafikus, iš kurių matyti, jog Pataisos namuose laikomiems asmenims suteikiamas laikas, kuriuo jie gali apsipirkti Pataisos namuose esančioje parduotuvėje. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebūtų suteikta teisė apsipirkti Pataisos namuose esančioje parduotuvėje nustatytu laiku.

9. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymų kreiptis į LVAT ir Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų teisėtumo tyrimo turinį, konstatavo, kad prašymai iš esmės yra grindžiami tik bendro pobūdžio abstrakčiais teiginiais, pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti Įsakymo ir BVK atitiktimi aukštesnės galios teisės aktams ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijai. Todėl teismas pareiškėjo prašymų dėl teisės aktų teisėtumo ištyrimo netenkino.

III. 10. Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti bei priteisti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos, arba grąžinti skundą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

11. Pareiškėjas teigia, kad teismas padarė klaidingą išvadą, jog atsakovo atstovo veiksmuose pareiškėjo atžvilgiu nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio nuostatą, kad teismas privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Asmens teisės, kurias varžyti galima tik įstatymu ir tik laikantis konstitucinio proporcingumo principo negali būti apribotos atsakovo atstovų kuriamais norminiais (poįstatyminiais) aktais. Teisingumo ministerija neturėjo kompetencijos priimti teisės aktą, ribojantį pareiškėjo ir kitų kalinamų asmenų teises įsigyti būtinų maisto produktų. Šiuo atveju buvo būtina kreiptis į LVAT ir Konstitucinį Teismą tam, kad neteisingas teisės aktas būtų pripažintas negaliojančiu, tačiau to nepadaręs, pirmosios instancijos teismas pažeidė absoliučią teisę į teisingą teismą.

12. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad neįrodė, jog jam buvo uždrausta apsipirkti, nes nereikia įrodinėti akivaizdžių, visiems žinomų aplinkybių. Be to, į pareiškėjo skundus dėl negalimumo įsigyti maisto produktus Kybartų PN administracija raštu atsakė, kad apsipirkti nepriklausomoje prekybos įstaigoje neleis. Grubiai pažeisdama Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas, Kybartų PN administracija pareiškėjo skundą dėl negalimumo įsigyti maisto produktus 2018 m. lapkričio 29 d. persiuntė privačiam subjektui UAB „Lobby Baltic“, kuris raštu informavo, kad jam yra uždrausta įkalinimo ištaigoje prekiauti „dauguma prekių“.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

14. Marijampolės PN vertinimu, teismas teisingai, visapusiškai, išsamiai vertino ir objektyviai išnagrinėjo visas faktines bylos aplinkybes. Teismo išdėstytus argumentus Kybartų sektorius palaiko. Pažymi, kad iš nuteistųjų paimami tik tie maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenurodyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, ir (ar) reikmenys ir kiti daiktai, kurie viršija šiame punkte nustatytą nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrąją masę taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs. Iš nuteistųjų paimti maisto produktai sunaikinami, kiti paimti reikmenys ir daiktai saugomi Pataisos įstaigos sandėlyje arba, esant nuteistojo rašytiniam prašymui, perduodami prašyme nurodytam artimajam giminaičiui, sutuoktiniui, sugyventiniui ar pataisos įstaigos direktoriaus leidimu - kitam asmeniui. Pataisos namai nepriima teisės aktų, o tik juos vykdo.

15. Marijampolės PN teigia, kad teismas teisingai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog Sąrašu buvo uždrausta įsigyti pareiškėjo nurodomas prekes, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus. Vien ta aplinkybė, jog Sąrašu buvo nustatyti tam tikri leidžiami įsigyti ir turėti maisto produktų kiekiai ir (ar) tam tikri apribojimai, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas abstrakčiai nurodo, kad dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjas nukentėjo bei patyrė neturtinę žalą. Teismas tinkamai įvertino visą jam pateiktą medžiagą, objektyviai ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą.

16. Atsakovo atstovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

17. Ministerija vertina, kad teismas sprendime išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, kuriame pasisakė dėl jo argumentų, todėl iš sprendimo motyvų galima daryti išvadą, kad dėl visų reikalavimų yra pasisakyta. Ministerija visiškai sutinka su teismo motyvais, kuriais remdamasis pareiškėjo skundą teismas atmetė.

18. Pareiškėjas A. G. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų ištirtas BVK 112 straipsnio 4 dalies nuostatų konstitucingumas, nes yra prieštaravimas Konstitucijos 23 straipsniui, konstitucinei doktrinai bei BK 178, 180, 187 straipsnių nuostatoms. Teigia, kad atsakovo atstovas atsiliepime savo neteisėtų veikų pareiškėjo atžvilgiu faktą pripažįsta ir teigia, jog toliau vykdys veikas, numatytas Baudžiamojo Kodekso 178, 180, 187 straipsniuose - svetimos nuosavybės pasisavinimą, svetimo turto naikinimą, o teismas nepagrįstai pateisina atsakovo atstovo neteisėtų veikų atlikimą kitų teisės aktų nuostatomis. Susipažinus su teismų sprendimais analogiškose bylose, būtina nagrinėti bylą konstitucinės justicijos aspektu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo nuomone, padarytos dėl teisingumo ministro veiksmų priimant 2018 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 1R-213 bei Kybartų PN veiksmų, vykdant šį Įsakymą (t. y. ribojant pareiškėjo teisę apsipirkti Pataisos namuose veikiančioje parduotuvėje), atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjo skundas grindžiamas deklaratyviais ir abstrakčiais teiginiais apie teisės aktų pažeidimus, nesudarančiais pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus ir spręsti, jog dėl šių veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Įsakymo teisėtumo ištyrimo.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad Įsakymu yra pažeista jo teisė į nuosavybės neliečiamumą ir teisė apsipirkti įstaigos parduotuvėje. Teigia, kad Įsakymas prieštarauja Konstitucijai ir kitiems teisės aktams, todėl būtina kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir Konstitucinį Teismą dėl Įsakymo teisėtumo ištyrimo. Skundžiamas teismo sprendimas pažeidžia pareiškėjo teisę į teisingą teismą ir neužtikrina teisės į pažeistų teisių gynimą.

22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.).

23. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualias teisės normas.

24. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

25. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad specifinė kalinamo asmens teisinė padėtis suponuoja tam tikrus procesinių taisyklių taikymo ypatumus, pareiškėjui įrodinėjant patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-670-520/2020, 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-624/2019, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tai reiškia, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Taigi, pareiškėjas, įrodinėdamas patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, privalo įrodyti, t. y. išsamiai apibūdinti, laisvės atėmimo įstaigos jam padarytus konkrečius neteisėtus veiksmus (neveikimą), nurodant, kada (kokiu laikotarpiu) jie buvo padaryti, išdėstant konkrečias jų padarymo aplinkybes, ir pagrįsti, kad būtent dėl padarytų neteisėtų veiksmų (neveikimo) jis patyrė neturtinę žalą.

27. Iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui turinio matyti, kad reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas grindė teisingumo ministro veiksmais, priimant 2018 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 1R-213 ir Kybartų PN neteisėtais veiksmais (neveikimu), vykdant (taikant) Įsakymą, t. y. Kybartų PN nuo 2018 m. spalio 19 d. paimant ir sunaikinant leidžiamų turėti daiktų kiekį viršijančius daiktus ir maisto produktus, ribojant teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, neaprūpinant Kybartų PN parduotuvės leidžiamais įsigyti ir turėti maisto produktais, kurių jis pageidauja. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl tokio pobūdžio pareiškėjo reikalavimo nepagrįstumo: pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodo, kad Įsakyme įtvirtinta nuteistųjų daiktų paėmimo tvarka, pagal kurią gali būti atimami ir sunaikinami daiktai, nesantys leistinų turėti daiktų sąraše ar viršijantys nustatytą bendrąją masę, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas pasibaigęs, riboja pareiškėjo teisę į nuosavybę. Pabrėžtina, kad byloje nėra jokių duomenų, jog vykdant minėtas Įsakymo nuostatas, iš pareiškėjo kokie nors daiktai ar maisto produktai realiai buvo neteisėtai paimti, priešingai, pareiškėjas tik hipotetiškai teigia, jog bet kada po ginčijamo Įsakymo priėmimo gali būti atimti iš jo daiktai.

28. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad vykdant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priede buvo apribotas leidžiamų įsigyti maisto produktų asortimentas / kiekis, tačiau byloje nėra duomenų, iš kurių matytųsi, jog Pataisos namų parduotuvėje pareiškėjui nebuvo sudarytos galimybės apsipirkti papildomai, todėl vertintina, kad pareiškėjui nėra ribojamos galimybės papildomai Pataisos namų parduotuvėje įsigyti jo skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde nurodytų produktų. Pareiškėjas pateikė į bylą duomenis, kad jis kreipėsi į Pataisos namų administraciją dėl tam tikrų produktų įsigijimo ir prašomos galimybės apsipirkti artimiausiame prekybos centre, tačiau teisės aktai tokios galimybės nenumato kalinamiems asmenims ir jam buvo leista apsipirkti pagal Pataisos namų direktoriaus patvirtintą grafiką (b. l. 21, 24–29), o aplinkybė, kad Pataisos namų parduotuvėje po Įsakymo įsigaliojimo (dėl ko pasikeitė reikalavimai daugelio produktų įpakavimui ir jų kiekiams) laikinai buvo sutrikęs kai kurių prekių tiekimas, nepatvirtina fakto, kad tokie veiksmai yra neteisėti CK 6.271 straipsnio prasme ir pareiškėjui dėl to buvo padaryta reali žala. Be to, datulėmis ir razinomis (dėl kurių, be kita ko, negalėjimo įsigyti pareiškėjas skundėsi Pataisos namų administracijai) prekiauti Sąrašas nenumato (I t., b. l. 33, 68, 70). Taigi teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjo argumentai dėl nesudarytos galimybės įsigyti tam tikrus jam reikalingus ir būtinus maisto produktus iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

29. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia abstrakčiais argumentais (aplinkybėmis) ir tik hipotetiškai jam galinčia kilti žala.

30. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai konstatavo, jog šioje byloje nenustatyta jokių atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų, todėl, nenustačius būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, negali kilti viešoji civilinė atsakomybė. Be to, pareiškėjas, kaip minėta, nepateikė jokių jo patirtos neturtinės žalos faktų. Šios skundžiamo teismo sprendimo išvados atitinka įstatymus ir bylos medžiagą.

31. Dėl argumentų, susijusių su teisės aktų – Įsakymo nuostatų atitikimu aukštesnės galios teisės aktams, pažymėtina, kad pagal BVK nuostatas, bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesys yra varžomas tam tikrais draudimais arba pareigomis.

32. BVK 92 straipsnio (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija), numatančio nuteistųjų teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, 1 ir 4 dalys nustato, kad nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.

33. BVK 112 straipsnio, nustatančio pataisos įstaigų režimą ir pagrindinius jo reikalavimus, 4 dalis (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija) numato, kad nuteistiesiems, išskyrus šio kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Rasti nuteistųjų pataisos įstaigoje turimi pinigai ir vertingi daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami ir perduodami į pataisos įstaigos socialinės paramos nuteistiesiems fondą. Maisto produktai, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenumatyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka sunaikinami.

34. Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas nustatytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priede. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.12 papunkčiu keičiant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedą, 2 punkte buvo nustatyta, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priede nenurodyti maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai, kuriuos iki šio įsakymo įsigaliojimo nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti, iš nuteistųjų paimami iki 2018 m. lapkričio 15 d. Paimti maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai sunaikinami, saugomi arba perduodami Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 punkte nustatyta tvarka.

35. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, kad konstitucinis teisinės valstybės principas aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose.

Šio principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. Juo turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. liepos 3 d. ir kt. nutarimai). Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia (be kita ko) tai, kad teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. kovo 22 d., 2013 m. balandžio 2 d. ir kt. nutarimai).

Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai).

Konstitucinis teisinės valstybės principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie gali būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d., 2013 m. lapkričio 6 d. ir kt. nutarimai). Konstitucinis Teismas, savo aktuose pripažindamas, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu, jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu, taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog tada, kai Konstitucija nereikalauja, kad tam tikri su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susiję santykiai būtų reguliuojami įstatymais, juos galima reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais (inter alia žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius ir pan.).

Antai kai kada poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose gali lemti būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d., 2005 m. gegužės 5 d. nutarimai). Atsižvelgiant į įstatymų viršenybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principą, poįstatyminiame teisės akte nustatytas teisinis reglamentavimas turi būti grindžiamas teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu įstatymuose, ir gali jį tik detalizuoti, tačiau negali būti sukuriamos naujos bendro pobūdžio normos, konkuruojančios su įstatymo normomis.

Tam tikri su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susiję santykiai gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais teisės aktais, kartu laikantis iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-9-261/2016). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad BVK 92 straipsnio 4 dalies nuostata, kad maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, ir BVK 112 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus šio kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašas nustatomas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, o maisto produktai, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenumatyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka sunaikinami, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir / ar konstituciniam teisinės valstybės principui, o pareiškėjo iš esmės kvestionuojamos minėtų Taisyklių 18 priedo nuostatos, kurios nustato Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą, taip pat yra nukreiptos į minėtos BVK 92 straipsnio 4 dalies ir 112 straipsnio 4 dalies įgyvendinimą, dėl ko pareiškėjo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas turėjo iniciuoti minėtų teisės aktų teisėtumo tyrimą, nėra pagrįsti.

36. Pažymėtina ir tai, kad, kaip jau minėta, byloje nėra jokių duomenų, kad Pataisos įstaigoje iš pareiškėjo buvo paimti ir sunaikinti maisto produktai ar kokie nors daiktai, todėl pareiškėjo, kuris nėra subjektas, turintis teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 str. 1 d.), argumentai, susiję su tai nustatančio teisinio reglamentavimo teisėtumu, nėra reikšmingi nagrinėjamo ginčo kontekste. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į LVAT ir Konstitucinį Teismą dėl Įsakymo teisėtumo ištyrimo. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas taip pat netenkina pareiškėjo prašymo ištirti Įsakymo teisėtumą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su kitais pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė