2023-02-08 Nr. AB-3329-3-61-3-00938-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-56-629/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00938-2021-8

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Metal“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Metal“ skundą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Investicijų ir verslo garantijos“ dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Baltic Metal“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ (toliau – ir INVEGA) 2021 m. vasario 23 d. įsakymą Nr. (24.5)-010949 „Dėl UAB „Baltic Metal“ paraiškos atmetimo“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjo skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Įsakymu buvo atmesta Bendrovės paraiška Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Paraiška) kompensuoti palūkanas pagal priemonę „Palūkanų kompensavimas smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams“ (toliau – ir Priemonė).

2.2. Atsakovas atsisakė kompensuoti pareiškėjo palūkanas, sumokėtas pagal 2021 m. sausio 22 d. finansavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi Paraiška neatitiko Priemonės projekto finansavimo sąlygų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2020 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 4-306 (toliau – ir Aprašas) reikalavimų, nes:

2.2.1. 2021 m. sausio 22 d. Bendrovė su UAB „Luminor Lizingas“ (toliau – ir Luminor Lizingas) pasirašė finansinės nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Lizingo sutartis), kurioje nurodyta, jog įsigyjamo turto pardavėjas yra pareiškėjas, t. y. lizingo lėšomis „perfinansuotos“ paskolos gavėjo investicijos, kurios nebuvo vykdomos naudojantis INVEGOS administruojamomis priemonėmis.

2.2.2. Pagal Aprašo 12.3 papunktį palūkanos nėra kompensuojamos, jei pagal paskolos sutartį paskolos lėšos yra skirtos paskolai trečiajam asmeniui suteikti, trečiųjų asmenų ir (ar) paskolos gavėjo skoliniams įsipareigojimams (paskoloms, sąskaitos kreditams (angl. „overdrafts“), faktoringams, akredityvams, banko garantijoms) refinansuoti (padengti), išskyrus atvejus, kai paskolos lėšomis refinansuotos paskolos gavėjo investicijos, kurios buvo vykdomos naudojantis INVEGOS administruojamomis priemonėmis, o investicijos atliktos ne anksčiau kaip 6 mėn. iki paskolos sutarties pasirašymo.

2.3. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo vertinimu, teigė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo prašoma kompensuoti palūkanų pagal paskolos sutartį, kuria būtų refinansuojami paskolos gavėjo skoliniai įsipareigojimai, todėl Paraiška atitiko Aprašo reikalavimus.

2.4. Kai paskolos gavėjas siekia kompensuoti palūkanas pagal paskolos sutartį, kuria refinansuojami jo ankstesni skoliniai įsipareigojimai, tokios palūkanos būtų kompensuojamos, jei ankstesni skoliniai įsipareigojimai atsirado dėl paskolos gavėjo investicijų, vykdytų naudojantis INVEGOS administruojamomis priemonėmis. Siekiant konstatuoti, kad palūkanos negali būti kompensuojamos pagal Priemonę, būtina nustatyti, kad paskolos gavėjas, prieš sudarydamas paskolos sutartį, pagal kurią prašo kompensuoti palūkanas pagal Priemonę, turėjo skolinių įsipareigojimų pagal kitą paskolos sutartį, kuri ir yra refinansuojama. Pareiškėjas akcentavo, kad iki Lizingo sutarties sudarymo Bendrovė skolinių įsipareigojimų, susijusių su konkrečios įrangos įsigijimu, neturėjo.

2.5. Atsisakymas kompensuoti palūkanas remiantis Aprašo 12.3 papunkčiu laikytinas neteisingu, kadangi: 1) Luminor lizingas atsisakė sudaryti Lizingo sutartį, kol įranga nepasiekė Lietuvos teritorijos; 2) įrangos gamintojas nesutiko išsiųsti į Lietuvą įrangos, kol nėra sumokėta 90 proc. įrangos pirkimo kainos. Bendrovė, siekdama įsigyti reikalingą įrangą bei patenkinti nurodytus reikalavimus, savo lėšomis įsigijo įrangą iš gamintojo ir ją atgabeno į Lietuvą. Tik įvykdžius šį reikalavimą tarp Bendrovės ir Luminor lizingo buvo sudaryta Lizingo sutartis.

2.6. Pareiškėjo įsitikinimu, jeigu Bendrovė būtų sudariusi standartinę lizingo sutartį, Paraiška nebūtų atmesta. Tačiau tiek standartinio lizingo, tiek ir refinansavimo atveju Bendrovė būtų įsigijusi reikalingą įrangą, o įrangos įsigijimą būtų finansavęs lizingo davėjas. Atitinkamai atsisakymas refinansuoti palūkanas laikytinas formaliu, atsižvelgiant į galutinį rezultatą.

2.7. Teisės aktai, kurių pagrindu buvo priimtas Aprašas, nenumatė ir neuždraudė kompensuoti palūkanų refinansavimo atveju.

2.8. Įsakymas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų bei proporcingumo principo.

3. Atsakovas INVEGA atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė šiuos argumentus:

4.1. Bendrovės Aprašo nuostatų aiškinimas nėra tikslus ir interpretuojamas jai naudinga prasme. Įsakyme aiškiai nurodytos Paraiškos atmetimo faktinės aplinkybės ir teisinis pagrindas.

4.2. Pareiškėjas nepagrindė, kad paskolos gavėjo atliktos investicijos buvo vykdomos naudojantis INVEGOS administruojamomis priemonėmis, o investicijos atliktos ne anksčiau, kaip prieš 6 mėn. iki paskolos sutarties pasirašymo. Tik esant minėtoms aplinkybėms ir atsižvelgiant į pareiškėjo paskolos tikslinę paskirtį, palūkanos galėtų būti kompensuojamos pagal Aprašo 12.3 papunktyje numatytą išimtį.

4.3. Apraše nenumatyta išimčių, kuriomis vadovaujantis būtų galimas pareiškėjo prašomas atliktų investicijų „perfinansavimo“ palūkanų kompensavimas.

4.4. Paskolų palūkanų kompensavimą smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams reglamentuoja specialus teisės aktas – Aprašas, todėl juo ir turi būti vadovaujamasi vertinant paraiškas ir priimant sprendimus dėl palūkanų kompensavimo.

4.5. Įsakymas priimtas vadovaujantis imperatyviomis Aprašo nuostatomis. INVEGAI nesuteikti įgaliojimai nustatyti, reglamentuoti ar aiškinti Aprašo kriterijus ir ribojimus, susijusius su palūkanų kompensavimu. INVEGA neturėjo teisės nustatyti ar keisti reikalavimus paskolos tikslinei paskirčiai, kurios palūkanos gali būti (ne)kompensuojamos ar Aprašo nuostatas aiškinti naudingiau konkrečiam pareiškėjui.

4.6. INVEGA, veikdama kaip visuotinės dotacijos būdu įgyvendinamos priemonės valdytoja, neturi įgaliojimų vertinti ir teikti oficialių išaiškinimų dėl konkrečios valstybės pagalbos schemos nuostatų (ne)suderinimo su Europos Sąjungos reglamentais, taip pat vertinti, ar Aprašo nuostatos nediskriminuoja atskirų pareiškėjų grupių, ar nustatyti kriterijai yra tinkamiausi atitinkamai paramai teikti. Tačiau atsakovas atkreipė dėmesį, kad Europos Sąjungos valstybės narės, tvirtindamos konkrečias valstybės pagalbos schemas ar priemones, gali nustatyti griežtesnius reikalavimus ir papildomus apribojimus valstybės pagalbos gavėjams, remiamiems projektams, remiamoms tinkamoms išlaidoms, gali taikyti mažesnius maksimalius valstybės pagalbos dydžius ir intensyvumą, nei jie nustatyti konkrečiame reglamente, pagal kurį yra suderinta atitinkama valstybės pagalbos schema ar priemonė, ir tai nelaikoma prieštaravimu konkrečiam reglamentui.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas iš byloje pateiktos medžiagos, be kita ko, nustatė, kad:

6.1. Bendrovė iš gamintojo „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Gamintojas) įsigijo mobilias hidraulines žirkles (toliau – ir Įranga), kurių vertė be PVM buvo 615 000 Eur. Įrangos įsigijimui buvo būtinas finansų įstaigų finansavimas. Dėl šios priežasties pareiškėjas kreipėsi į Luminor lizingą dėl finansavimo suteikimo Įrangos įsigijimui. Lizingo davėjas sutiko suteikti dalį finansavimo, reikalingo Įrangos įsigijimui, tačiau atsisakė sudaryti finansinės nuomos sutartį, kol Įranga nepasiekė Lietuvos teritorijos. Be to, Gamintojas nesutiko išsiųsti į Lietuvą Įrangos, kol nesumokėta 90 proc. Įrangos kainos. Bendrovė savo lėšomis įsigijo Įrangą iš Gamintojo (t. y. sumokėjo 90 proc. kainos iš apyvartinių lėšų) ir ją į Lietuvą atgabeno 2021 m. sausio 14 d. Atitinkamai, įvykdžius lizingo davėjo reikalavimą, tarp pareiškėjo Luminor lizingo 2021 m. sausio 22 d. buvo sudaryta Lizingo sutartis, pagal kurią Luminor lizingas Bendrovei refinansavo Įrangos įsigijimą.

6.2. 2021 m. vasario 3 d. INVEGA gavo Bendrovės Paraišką kompensuoti palūkanas pagal Priemonę.

6.3. INVEGA 2021 m. vasario 23 d. priėmė Įsakymą, kuriuo konstatavo, kad Paraiška neatitinka Aprašo reikalavimų palūkanų kompensavimui. Atsakovas akcentavo, kad 2021 m. sausio 22 d. Bendrovė su Luminor lizingu pasirašė Lizingo sutartį, kurioje nurodyta, jog įsigyjamo turto pardavėjas yra pareiškėjas, t. y. lizingo lėšomis „perfinansuotos“ paskolos gavėjo investicijos, kurios nebuvo vykdomos naudojantis INVEGOS administruojamomis priemonėmis. Pagal Aprašo 12.3 papunktį palūkanos nėra kompensuojamos, jei pagal paskolos sutartį paskolos lėšos yra skirtos paskolai trečiajam asmeniui suteikti, trečiųjų asmenų ir (ar) paskolos gavėjo skoliniams įsipareigojimams (paskoloms, sąskaitos kreditams (angl. „overdrafts“), faktoringams, akredityvams, banko garantijoms) refinansuoti (padengti), išskyrus atvejus, kai paskolos lėšomis refinansuotos paskolos gavėjo investicijos, kurios buvo vykdomos naudojantis INVEGOS administruojamomis priemonėmis, o investicijos atliktos ne anksčiau kaip 6 mėn. iki paskolos sutarties pasirašymo. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes ir vadovaudamasis Aprašo 12.3 papunkčiu ir 39 punktu, atsakovas nusprendė atmesti pareiškėjo Paraišką.

6.4. Nesutikdama su Įsakymu, Bendrovė el. paštu atsakovui pateikė argumentus dėl Įsakymo nepagrįstumo. 2021 m. vasario 23 d. el. laiške INVEGA pateikė paaiškinimus dėl priimto Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Aprašo nuostatas, pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog Bendrovė atitinka Aprašo 11 punkto sąlygas, kurios taikomos kreipiantis dėl palūkanų kompensavimo pagal Aprašo 6.1 papunktį. Tačiau Paraiška buvo atmesta, kadangi, atsakovo vertinimu, ji neatitiko Aprašo 12.3 papunkčio reikalavimų.

8. Teismas, įvertinęs Aprašo 12.3 papunktį, pažymėjo, kad palūkanos nekompensuojamos, jei pagal paskolos sutartį paskolos lėšos yra skirtos paskolai trečiajam asmeniui suteikti, trečiųjų asmenų ir (ar) paskolos gavėjo skoliniams įsipareigojimams (paskoloms, sąskaitos kreditams (angl. „overdrafts“), faktoringams, akredityvams, banko garantijoms) refinansuoti (padengti), išskyrus atvejus, kai paskolos lėšomis refinansuotos paskolos gavėjo investicijos, kurios buvo vykdomos naudojantis INVEGOS administruojamomis priemonėmis, o investicijos atliktos ne anksčiau kaip 6 mėn. iki paskolos sutarties pasirašymo.

9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lizingo sutartyje nurodyta, jog įsigyjamo turto pardavėjas yra Bendrovė, t. y. lizingo lėšomis „perfinansuotos“ paskolos gavėjo investicijos. Teismas atkreipė dėmesį, kad tokiu atveju palūkanų kompensavimas yra galimas, jei tenkinamos dvi sąlygos: 1) investicijos turėjo būti vykdomos su nors viena iš INVEGOS administruojamų priemonių; 2) investicijos atliktos ne anksčiau kaip prieš 6 mėn.

10. Paraiškos vertinimo metu nustačius, kad pareiškėjo atliktos investicijos nebuvo vykdomos naudojantis INVEGOS administruojamomis priemonės, atsakovas, teismo teigimu, pagrįstai konstatavo, jog palūkanos negali būti kompensuojamos. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo Paraiškoje prašomų palūkanų kompensavimas, vadovaujantis Aprašo 12.3 punktu, yra negalimas.

11. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad Bendrovė netinkamai interpretuoja Aprašo nuostatas. Teismas taip pat deklaratyviais vertino pareiškėjo argumentus, kad INVEGOS Įsakymas yra formalus, priimtas neatsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, galbūt neatitinka kitų teisės aktų nuostatų, todėl atmetė nurodytus argumentus kaip nepagrįstus.

12. Teismas pabrėžė, kad paskolų palūkanų kompensavimą smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams reglamentuoja specialus teisės aktas – Aprašas, todėl juo ir turi būti vadovaujamasi vertinant paraiškas ir priimant sprendimus dėl palūkanų kompensavimo. INVEGOS Įsakymas priimtas laikantis Aprašo reikalavimų, pagrįstas objektyviais duomenimis, todėl teismas atmetė argumentus, kad INVEGA, priimdama Įsakymą, nesilaikė teisės aktų reikalavimų. Teismas atkreipė dėmesį, kad Aprašo nuostatos, be kita ko, Aprašo 6.3 punkto nuostata, aiškintinos sistemiškai su kitomis Aprašo taisyklėmis.

13. Teismas pažymėjo, kad Įsakymas buvo priimtas siekiant teisėto tikslo, t. y. kompensuoti palūkanas pagal finansinį lizingą, tačiau tik tuo atveju, jeigu finansinis lizingas atitinka imperatyvias Apraše įtvirtintas sąlygas ir nėra Aprašo 12 punkte nurodytų išimčių. Nagrinėjamu atveju Aprašo 12.3 papunktyje tiesiogiai įtvirtinta išimtis, kai palūkanos negali būti kompensuojamos, o pareiškėjo pateikta Paraiška aptartą teisinę situaciją atitinka. Teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, konstatavo, kad INVEGA neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjo situacijos vertinti kitaip, nei numatyta Apraše. Teismas priėjo prie išvados, kad priimant Įsakymą buvo laikomasi pagrindinių procedūrų ir reikalavimų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą. Be to, Įsakymas pagrįstas objektyviais duomenimis, kurie yra susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, Įsakyme aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjekto valia.

14. Teismas taip pat sutiko atsakovo argumentais, kad, pagal Europos Sąjungos teisės taikymo principus ir nuostatas, valstybės narės, tvirtindamos konkrečias valstybės pagalbos schemas ar priemones, gali nustatyti griežtesnius reikalavimus ir papildomus apribojimus valstybės pagalbos gavėjams, remiamiems projektams, remiamoms tinkamoms išlaidoms, gali taikyti mažesnius maksimalius valstybės pagalbos dydžius ir intensyvumą, nei jie nustatyti konkrečiame reglamente, pagal kurį yra suderinta atitinkama valstybės pagalbos schema ar priemonė, ir tai nelaikoma prieštaravimu konkrečiam reglamentui.

15. Likusius ginčo šalių argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais įtakos galutiniam teismo sprendimui, todėl plačiau dėl jų nepasisakė.

III. 16. Pareiškėjas Bendrovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei panaikinti Įsakymą. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei nurodo šiuos argumentus:

17.1. Teismas netinkamai aiškino Aprašo 12.3 papunkčio nuostatą. Pareiškėjo manymu, vadovaujantis Aprašo 12.3 papunkčiu palūkanos nėra kompensuojamos, jeigu pagal paskolos sutartį paskolos lėšos yra skirtos: paskolai trečiajam asmeniui suteikti (14.1.1 p.); trečiųjų asmenų ir (ar) paskolos gavėjo skoliniams įsipareigojimams refinansuoti (padengti) (14.1.2 p.). Tačiau nagrinėjamu atveju egzistuoja 14.1.2 punkte aprašyto atvejo išimtis – kai pagal paskolos sutartį paskolos lėšos yra skirtos trečiųjų asmenų ir (ar) paskolos gavėjo skoliniams įsipareigojimams refinansuoti (padengti), palūkanos gali būti kompensuojamos, jeigu: paskolos lėšomis refinansuotos paskolos gavėjo investicijos, kurios buvo vykdomos naudojantis INVEGOS administruojamomis priemonėmis (14.2.1 p.); investicijos atliktos ne anksčiau kaip 6 mėn. iki paskolos sutarties pasirašymo (14.2. 2 p.). INVEGA Aprašo 12.3 papunkčio numatytą išimtį aiškino nevertinant taisyklės, kuriai ir numatyta ši išimtis – palūkanos nėra kompensuojamos, jeigu paskolos lėšos yra skirtos trečiųjų asmenų ir (ar) paskolos gavėjo skoliniams įsipareigojimams refinansuoti.

17.2. INVEGA nevertino, ar paskolos, kurių palūkanų kompensavimo pagal Paraišką buvo prašoma, lėšos buvo skirtos trečiųjų asmenų ir (ar) paskolos gavėjo skoliniams įsipareigojimams refinansuoti. Tik nustačius minėtą aplinkybę INVEGA galėjo atmesti Paraišką. Siekiant konstatuoti, kad palūkanos negali būti kompensuojamos pagal Priemonę, būtina nustatyti, kad paskolos gavėjas prieš sudarydamas paskolos sutartį, pagal kurią prašo kompensuoti palūkanas pagal Priemonę, turėjo skolinių įsipareigojimų pagal kitą paskolos sutartį, kuri ir yra refinansuojama, arba reikia nustatyti, kad paskolos lėšos yra skirtos trečiųjų asmenų skoliniams įsipareigojimams refinansuoti (padengti). Tačiau išdėstytų aplinkybių nevertino nei INVEGA, nei pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas akcentuoja, kad iki Lizingo sutarties sudarymo jokių skolinių įsipareigojimų, susijusių su įrangos įsigijimu, neturėjo. Priešingai – įranga buvo įsigyta Bendrovės lėšomis.

17.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutiko su atsakovo argumentais. Teismas nepasisakė, kaip turėtų būti taikoma ir aiškinama Aprašo 12.3 papunkčio nuostata, jos tinkamai neišnagrinėjo. Teismas nenustatė sąlygos, pagal kurią palūkanos nėra kompensuojamos, nepaisant to, teismas konstatavo, kad pareiškėjo palūkanos negalėjo būti kompensuojamos. Teismo argumentai gali sukurti netinkamą precedentą.

17.4. Teismas nemotyvavo, kodėl sutiko su atsakovo atsiliepime išdėstytais argumentais, jog Bendrovė netinkamai interpretuoja Aprašo nuostatas.

17.5. Teismo nurodytas Aprašo 12.3 papunkčio nuostatos taikymas yra nepagrįstas.

17.6. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad skundžiamas Įsakymas neatitinka VAĮ nuostatų, kadangi nepagrįstas teisės aktų normomis ir faktiniais duomenimis. Be to, atsakovas pažeidė principą „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“, o teismas šios aplinkybės tinkamai neįvertino.

18. Atsakovas INVEGA atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka.

19. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir nurodo šiuos argumentus:

19.1. Įsakyme aiškiai nurodytos faktinės aplinkybės ir teisinis pagrindas, kodėl Paraiška buvo atmesta – vadovaujantis Aprašo 12.3 papunkčio ir 39 punkto nuostatomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia netinkamą ir sau palankų Aprašo interpretaciją, sistemiškai neanalizuodamas minėto teisės akto.

19.2. Pareiškėjas nepagrindžia, kad paskolos gavėjo atliktos investicijos buvo vykdomos vadovaujantis INVEGA administruojamomis priemonės, o investicijos atliktos ne anksčiau kaip prieš 6 mėn. iki paskolos sutarties pasirašymo. Tik esant nurodytoms aplinkybėms ir atsižvelgiant į pareiškėjo paskolos tikslinę paskirtį, palūkanų kompensavimas pagal Aprašo 12.3 papunktyje numatytą išimtį būtų galimas.

19.3. Tinkamos palūkanų kompensavimui paskolos sąvoka apibrėžta Aprašo 3.11 papunktyje. Tam, kad palūkanų kompensavimas būtų galimas, refinansavimas turi atitikti Aprašo sąlygas. Be to, pagal Aprašo 3.14 papunktį paskolos sutartimi laikoma sutartis, sudaryta tarp paskolos gavėjo ir finansų įstaigos dėl paskolos suteikimo.

19.4. Atsakovui kartu su Paraiška pateikta sutartis neatitiko Aprašo 3.3 papunktyje reglamentuotos finansinės nuomos (lizingo) sutarties sąvokos. Pareiškėjo Lizingo sutartyje nurodyta, kad įsigyjamo turto pardavėjas yra pareiškėjas, t. y. lizingo lėšomis „perfinansuotos“ paskolos gavėjo investicijos. Tam, kad refinansavimo palūkanų kompensavimas būtų galimas, refinansavimas turi atitikti Aprašo 12.3 papunktyje įtvirtintą išimtį.

19.5. Atsakovas deklaratyviais vertina pareiškėjo argumentus, kad Įsakymas yra formalus ir priimtas neatsižvelgiant į pareiškėjo situaciją, neatitinka kitų teisės aktų. INVEGA pažymi, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Aprašu, atsakovas Įsakymą priėmė vykdydamas jam pavestas funkcijas.

19.6. Apraše nesant aiškiai įtvirtintos galimybės kompensuoti pareiškėjo prašomas palūkanas, INVEGA, priimdama pareiškėjo pageidaujamą sprendimą, veiktų neteisėtai, t. y. ultra vires (viršydama įgaliojimus). Šią išvadą patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

19.7. Atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą Įsakymą, o pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo bylą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas. Be to, analogiškoje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas patvirtino, kad INVEGA sprendimą dėl palūkanų kompensavimo gali priimti tik tais atvejais, kai pateiktos paraiškos ir paskolų sutartys atitinka Aprašo nuostatų reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjo paraiška buvo atmesta, kaip neatitinkanti Aprašo reikalavimų, teisėtumo bei pagrįstumo.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu bei aiškinimu, teigia, jog skundžiamas teismo sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

22. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Byloje nustatyta, kad Bendrovė iš gamintojo „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo mobilias hidraulines žirkles, kurių vertė be PVM sudarė 615 000 Eur. Pareiškėjas, siekdamas gauti finansavimą reikalingos Įrangos įsigijimui, kreipėsi į Luminor lizingą. Lizingo davėjas sutiko suteikti dalį finansavimo Įrangos įsigijimui, tačiau atsisakė sudaryti finansinės nuomos sutartį iki, Įranga nepasiekė Lietuvos teritorijos, o Gamintojas nesutiko išsiųsti į Lietuvą Įrangos iki, kol nesumokėta 90 proc. Įrangos kainos. Bendrovė savo lėšomis įsigijo Įrangą iš Gamintojo (t. y. sumokėjo 90 proc. kainos iš apyvartinių lėšų) ir ją į Lietuvą atgabeno 2021 m. sausio 14 d. Atitinkamai, įvykdžius lizingo davėjo reikalavimą, tarp pareiškėjo ir Luminor lizingo 2021 m. sausio 22 d. buvo sudaryta Lizingo sutartis, pagal kurią Luminor lizingas pareiškėjui Įrangos įsigijimui suteikė finansavimą 491 999, 98 Eur sumai pagal Daikto pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp Lizingo gavėjo (t. y. pareiškėjo), Lizingo davėjo ir Daikto pardavėjo (t. y. pareiškėjo).

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad palūkanų kompensavimo reikalavimus nustato Priemonės „Palūkanų kompensavimas smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams“ projekto finansavimo sąlygų aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2020 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 4-306, aktuali redakcija (Aprašas). Įsakymo, kuriuo patvirtintas Aprašas, 2 punkte įtvirtinta, kad įsakymas taikomas vertinant ir administruojant po šio įsakymo įsigaliojimo pateiktas paraiškas ir paraiškas, pateiktas pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 3 prioriteto „Smulkiojo ir vidutinio verslo konkurencingumo skatinimas“ ir 4 prioriteto „Energijos efektyvumo ir atsinaujinančių išteklių energijos gamybos ir naudojimo skatinimas“ jungtinės priemonės Nr. J03-IVG-T „Dalinis palūkanų kompensavimas“ projektų finansavimo sąlygų aprašą Nr. 1, patvirtintą Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2016 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 4-187 „Dėl 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 3 prioriteto „Smulkiojo ir vidutinio verslo konkurencingumo skatinimas“ ir 4 prioriteto „Energijos efektyvumo ir atsinaujinančių išteklių energijos gamybos ir naudojimo skatinimas“ jungtinės priemonės Nr. J03-IVG-T „Dalinis palūkanų kompensavimas“ projektų finansavimo sąlygų aprašo Nr. 1 patvirtinimo“, nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki šio įsakymo įsigaliojimo tuo atveju, jei sprendimai dėl finansavimo skyrimo ir dotacijos sutarties pasirašymo pagal pateiktas paraiškas iki šio įsakymo įsigaliojimo nebuvo priimti ir jei gautas rašytinis pareiškėjo sutikimas dėl paraiškos vertinimo pagal šiuo įsakymu tvirtinamą Priemonės „Palūkanų kompensavimas smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams“ sąlygų aprašą.

25. Aprašas nustato reikalavimus, kuriais turi vadovautis pareiškėjai, siekdami gauti palūkanų kompensavimą pagal priemonę „Palūkanų kompensavimas smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams“, taip pat institucija, atliekanti paraiškų vertinimą, atranką, palūkanų kompensavimą, dotacijos sutarčių pasirašymą ir jų įgyvendinimo priežiūrą (Aprašo 1 p.).

26. Vadovaujantis Aprašo 4 punktu, Priemonės įgyvendinimą administruoja Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija ir INVEGA. Už paraiškoje ir kartu su paraiška pateiktos informacijos teisingumą atsako pareiškėjas (56 p.). Už paraiškų vertinimą, sprendimo priėmimą dėl palūkanų kompensavimo ir dotacijos sutarties sudarymo arba paraiškos atmetimo, lėšų išmokėjimą ir jų apskaitą, neteisėtai ar nepagrįstai išmokėtų lėšų susigrąžinimą atsako INVEGA (57 p.).

27. Byloje nustatyta, kad 2021 m. vasario 3 d. pareiškėjas pateikė Paraišką, siekdamas gauti palūkanų kompensavimą pagal Aprašo 6.1 punktą, t. y. iki 95 proc. už paskolas sumokėtų palūkanų.

28. Pagal Aprašo 3.11 punktą paskola – apyvartinė paskola, investicinė paskola ar finansinė nuoma (lizingas), įskaitant Aprašo sąlygas atitinkantį refinansavimą. Sąskaitos kreditas (angl. „overdraft“), faktoringas, akredityvas ar banko garantija pagal Priemonę paskola nelaikoma. Aprašo 3.14 papunkčio prasme paskolos sutartis – sutartis, sudaryta tarp paskolos gavėjo ir finansų įstaigos dėl paskolos, kaip nurodyta Aprašo 3.11 papunktyje, suteikimo. Aprašo 3.3 punktas apibrėžia finansinės nuomos (lizingo) sąvoką – paslauga, kai finansinės nuomos (lizingo) bendrovės nuosavybės teise įsigytas finansinės nuomos (lizingo) gavėjo savarankiškai pasirinktas išsimokėtinai finansuojamas turtas, remiantis finansinės nuomos (lizingo) sutartimi, perduodamas naudotis ir valdyti finansinės nuomos (lizingo) gavėjui ir kuris, finansinės nuomos (lizingo) gavėjui galutinai atsiskaičius su finansinės nuomos (lizingo) bendrove, tampa finansinės nuomos (lizingo) gavėjo nuosavybe.

29. Paraiškoms, pateiktoms pagal Aprašo 6.1 punktą, taikomi reikalavimai, nurodyti Aprašo II skyriaus pirmame skirsnyje. Aprašo 11 punkte nustatytos privalomos atitikti sąlygos, kurios taikomos kreipiantis dėl palūkanų kompensavimo pagal Aprašo 6.1 papunktį. Tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėjas atitinka visas privalomas atitikti sąlygas nustatytas Aprašo 11 punkte.

30. Aprašo 12 punkte įtvirtintos aplinkybės, kurioms esant palūkanos nėra kompensuojamos.

31. Byloje nustatyta, kad ginčijamu Įsakymu pareiškėjo Paraiška buvo atmesta, kaip neatitinkanti Aprašo 12.3 punkto reikalavimų. Kaip matyti iš Įsakymo turinio, jame konstatuota, kad 2021 m. sausio 22 d. pareiškėjas su Luminor Lizingas pasirašė Lizingo sutartį, kurioje nurodyta, jog įsigyjamo turto pardavėjas yra pareiškėjas, t. y. lizingo lėšomis „perfinansuotos“ (citata) paskolos gavėjo investicijos, kurios nebuvo vykdomos naudojantis INVEGOS administruojamomis priemonėmis, o pagal Aprašo 12.3 papunktį palūkanos nėra kompensuojamos, jei pagal paskolos sutartį paskolos lėšos yra skirtos paskolai trečiajam asmeniui suteikti, trečiųjų asmenų ir (ar) paskolos gavėjo skoliniams įsipareigojimams (paskoloms, sąskaitos kreditams (angl. „overdrafts“), faktoringams, akredityvams, banko garantijoms) refinansuoti (padengti), išskyrus atvejus, kai paskolos lėšomis refinansuotos paskolos gavėjo investicijos, kurios buvo vykdomos naudojantis INVEGOS administruojamomis priemonėmis, o investicijos atliktos ne anksčiau kaip 6 mėn. iki paskolos sutarties pasirašymo.

32. Nagrinėjamoje atveju yra aktuali Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija dėl teisės normų aiškinimo (aiškinimo metodų). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad lingvistinio teisės aiškinimo metodo taikymas, kaip ir apskritai griežtas įstatymo raidės laikymasis taikant teisę, dažniausiai yra pagrįstas; šio teisės aiškinimo metodo svarbos negalima paneigti; taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą (kartu su kitais) yra užtikrinamas formalių teisės reikalavimų paisymas ir atitinkamo teisinio reguliavimo turinio vienodas supratimas. Kita vertus, lingvistinis teisės aiškinimo metodas nėra vienintelis ar universalus, jo reikšmė neturi būti perdedama (žr., pvz., 1999 m. lapkričio 9 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimus). Aiškinant Lietuvos Respublikos Konstituciją privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt. Tas pats pasakytina ir apie visų žemesnės galios teisės aktų aiškinimą (žr. 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimus). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, nagrinėjamos bylos kontekste papildomai pažymi, kad kartu su lingvistiniu taikant kitus (be kita ko, ir paminėtuosius) teisės aiškinimo metodus privalo būti paisoma formalių teisės reikalavimų, negali būti iškreipiamas atitinkamo teisinio reguliavimo turinys. Tokios nuomonės laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje (žr., pvz., 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5062-968/2019).

33. Aprašo 12.3. papunktyje nustatyta, kad palūkanos nekompensuojamos jei pagal paskolos sutartį paskolos lėšos yra skirtos paskolai trečiajam asmeniui suteikti, trečiųjų asmenų ir (ar) paskolos gavėjo skoliniams įsipareigojimams (paskoloms, sąskaitos kreditams (angl. „overdrafts“), faktoringams, akredityvams, banko garantijoms) refinansuoti (padengti), išskyrus atvejus, kai paskolos lėšomis refinansuotos paskolos gavėjo investicijos, kurios buvo vykdomos naudojantis INVEGOS administruojamomis priemonėmis, o investicijos atliktos ne anksčiau kaip 6 mėn. iki paskolos sutarties pasirašymo. Remdamasi lingvistiniu, loginiu ir sisteminiu teisės normų aiškinimo metodais, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Aprašo 12.3 papunktyje yra aiškiai išskirtos dvi aplinkybės, kurioms esant palūkanos negali būti kompensuojamos, tuo pačiu įtvirtinant, kad nustačius vieną iš aptartų – trečiųjų asmenų ir (ar) paskolos gavėjo skoliniams įsipareigojimams (paskoloms, sąskaitos kreditams (angl. „overdrafts“), faktoringams, akredityvams, banko garantijoms) refinansuoti (padengti) – gali būti taikoma išimtis ir palūkanos gali būti kompensuojamos, jeigu aptariama aplinkybė atitinka dvi papildomas sąlygas. Taigi pagal aptariamą Aprašo nuostatą, nustačius, kad paskolos lėšos, kurių palūkanų kompensavimo yra prašoma, bus naudojamos skolininiams įsipareigojimams refinansuoti (padengti), palūkanos nėra kompensuojamos. Tačiau, net ir nustačius šią aplinkybę, palūkanos gali būti kompensuojamos, jeigu tenkinamos dvi sąlygos – paskolos lėšomis refinansuotos paskolos gavėjo investicijos, kurios buvo vykdomos naudojantis INVEGOS administruojamomis priemonėmis, o investicijos atliktos ne anksčiau kaip 6 mėn. iki paskolos sutarties pasirašymo.

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, INVEGA skundžiamame Įsakyme (žr. nutarties 31 p.) Aprašo 12.3. papunktyje įtvirtintą išimtį pritaikė nenustačiusi aplinkybės, kuriai numatyta ši išimtis, buvimo / nebuvimo. Pastebėtina, jog visų pirma turėtų būti nustatoma, ar paskolos lėšos buvo skirtos trečiųjų asmenų ir (ar) paskolos gavėjo skoliniams įsipareigojimams refinansuoti (padengti).

35. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-544-219/2016 pateiktu aiškinimu: „<...> paskolos refinansavimas – tai finansavimo paslauga, kuri leidžia į vieną paskolą sujungti skirtingose kredito įstaigose arba toje pačioje kredito įstaigoje esančius skirtingus finansinius įsipareigojimus. Paskolos refinansavimas savo esme yra esamų įsipareigojimų finansinei bendrovei padengimas, sudarant naują paskolos sutartį, kuriai taikomos standartinės paskolos (kredito) sutarties taisyklės. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.881 straipsnio 1 dalį kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Taigi kreditų refinansavimas – tai kliento turimų įsipareigojimų dengimas, pervedant turimų kreditų likutį atitinkančią sumą į esamo kreditoriaus sąskaitą. <...> paskolos refinansavimas yra nauja sutartis, kuri gali būti sudaroma to paties skolininko su kitu kreditoriumi ar kito skolininko su tuo pačiu kreditoriumi, susitariant dėl naujų (dažniausiai mažesnių) palūkanų, paskolos grąžinimo sąlygų ir pan. Taigi skolos perkėlimu sutarties sąlygos lieka tos pačios, o paskolos refinansavimu jos gali būti, o dažniausiai ir yra, kitokios.“

36. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad būtent aplinkybė – ar paskolos lėšos buvo skirtos trečiųjų asmenų ir (ar) paskolos gavėjo skoliniams įsipareigojimams refinansuoti (padengti) – esminė ginčo atveju. Kaip matyti iš skundžiamo Įsakymo bei pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, pareiškėjo nurodomų aplinkybių, kad iki Lizingo sutarties sudarymo jis jokių skolinių įsipareigojimų, susijusių su Įrangos įsigijimu, neturėjo, o Įrangą dėl objektyvių priežasčių, trukdžiusių ją įsigyti kitaip, įsigijo nuosavomis apyvartinėmis (ne skolintomis) lėšomis netyrė ir nevertino nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas.

37. Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl skundžiamo Įsakymo neatitikimo VAĮ nuostatoms, visų pirma pažymi, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo (redakcija galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 2 straipsnio 5 dalį administracinis sprendimas – teisės aktų reglamentuotu būdu ir (ar) forma išreikšta vienkartinė viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, privaloma ir skirta konkrečiam asmeniui ar individualiai apibrėžtai asmenų grupei. Taigi, byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog ginčijamas Įsakymas yra administracinis sprendimas, kurį priimdamas atsakovas veikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl privalėjo vadovautis iš gero administravimo principo kylančiais imperatyvais (šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d. nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.)), iš kurių išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų.

38. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytais principais yra grindžiamas geras viešasis administravimas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012). Tinkamas, atsakingas valdymas, kaip ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, yra neatsiejamas nuo gero administravimo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-552/2015). Formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015).

39. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis įtvirtina reikalavimus, taikytinus administraciniam sprendimui. Nagrinėjamo ginčo kontekste itin reikšmingos VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punkto nuostatos, nustatančios, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.).

40. Papildomai primintina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d., iš esmės atitinka ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio VAĮ 10 str. (redakcija galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 5 d. 5–6 p. nuostatas), yra ne kartą pažymėjęs, jog tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas.

Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014).

Viešojo administravimo subjektas, priėmęs neigiamas pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kaip ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015, 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).

Pareigos nustatyti juridinių faktų visetą nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-287-502/2022 ir kt.).

41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad nors reikalavimas viešojo administravimo subjektui motyvuoti priimamą sprendimą taikomas visose viešojo administravimo srityse, viešojo administravimo subjektai sprendžia skirtingo pobūdžio teisinius santykius, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti, ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010). Todėl kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010). Visgi net ir esant tokiai situacijai, kiekvienu atveju negali būti paneigiama viešojo administravimo institucijos pareiga pagrįsti asmenų atžvilgiu priimamus individualius administracinius aktus, t. y. nurodyti konkrečiu atveju pakankamus ir aiškius motyvus, lėmusius sprendimo priėmimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I662-5/2012).

42. Atsižvelgus į tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje patikslinta, kad, kai nėra pagrindo individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tik šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2530-602/2022, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-177-629/2022 ir kt.).

43. Remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad atsakovas netyrė ir nevertino pareiškėjo nurodomų aplinkybių, kad iki Lizingo sutarties sudarymo jis neturėjo skolinių įsipareigojimų, susijusių su Įrangos įsigijimu, o Įrangą dėl objektyvių priežasčių, trukdžiusių ją įsigyti kitaip, įsigijo nuosavomis apyvartinėmis (ne skolintomis) lėšomis ir jai atvykus į Lietuvos Respubliką sudarė finansinės nuomos (Lizingo sutartį), kurios yra reikšmingos nustatyti aplinkybei, ar paskolos lėšos buvo skirtos trečiųjų asmenų ir (ar) paskolos gavėjo skoliniams įsipareigojimams refinansuoti (padengti), vadovaudamasi anksčiau išdėstytu aktualiu nagrinėjamam ginčui teisiniu reguliavimu bei teismų praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Įsakymas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl panaikinamas. Panaikinus Įsakymą kaip neteisėtą ir nepagrįstą, atsakovas turi pareigą teisės aktų nustatyta tvarka nagrinėti pareiškėjo Paraišką iš naujo.

44. Atitinkamai prieinama prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, dėl to priimtas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas.

45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

46. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.). Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad asmuo turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens visa sumokėta suma pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas. Pagal Rekomendacijų 7 punktą priteistini maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (toliau – ir koeficientas).

47. Priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos, o sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015).

48. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo prašo priteisti apeliacinio proceso metu patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 3 025 Eur išlaidas, kurias grindžia PVM sąskaita faktūra Nr. 0079/23LT ir banko 2023 m. sausio 17 d. lėšų pervedimo nurodymu, už pirmosios instancijos teismo sprendimo analizę ir apeliacinio skundo parengimą. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėją tiek pirmojoje teismo instancijoje, tiek apeliacinėje teismo instancijoje atstovavo tas pats advokatas – A. B.. Rekomendacijų 8.10 punktas nustato, kad už apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, taikomas 1,7 koeficientas. Nagrinėjamu atveju aktualus 2022 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, kuris tuo metu buvo 1 799 Eur. Todėl maksimalus užmokesčio dydis, priteistinas už apeliacinio skundo parengimą sudaro 3 058,3 Eur (1799 Eur x 1,7). Pareiškėjo prašoma atlyginti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija nustatytos maksimalios. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, į bylos sudėtingumą, trukmę, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą, pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes, įvertinus pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų apimtį, teikiant teisines paslaugas pareiškėjui šioje byloje, taip pat byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, pareiškėjui iš atsakovo priteistina 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

49. Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti 4 060,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas, prašomų atlyginti išlaidų pagrindimui, pateikė: 1) 2021 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 1440/21LT, kurioje prašoma atlyginti 1 773,85 Eur ir šios sąskaitos detalizavimą (išlaidų aprašymą). Nurodytos išlaidos buvo apmokėtos 2021 m. balandžio 9 d. – šią aplinkybę patvirtina (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos išrašas; 2) PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 2490/21LT, kurioje prašoma atlyginti 762,30 Eur ir šios sąskaitos detalizavimą. Pareiškėjas pridėjo (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos išrašą, kuris patvirtina, kad advokatų kontorai buvo pervesta 847 Eur pagal sąskaitą Nr. 2489/21LT; 3) PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 4982/21LT, kurioje prašoma atlyginti 1 524,60 Eur ir jos detalizavimą. Šias išlaidas pagrindžia „(duomenys neskelbtini)“ banko mokėjimas iš sąskaitos.

50. Kaip minėta, bylinėjimosi išlaidos gali būti atlygintos, jei jos, be kita ko, buvo būtinos ir yra pagrįstos įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pateiktas 2021 m. rugsėjo 14 d. (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos išrašas nepatvirtina, kad teisinės paslaugos, nurodytos 2021 m. gegužės 20 d. PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. 2490/21LT buvo apmokėtos – iš minėto banko sąskaitos išrašo matyti, kad piniginės lėšos buvo pervestos už kitą sąskaitą-faktūrą (Nr. 2489/21LT) nei buvo pateikta byloje (Nr. 2490/21LT). Kadangi prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos – 762,30 Eur neparemtos įrodymais, jos negali būti priteisiamos. Tačiau likusi pareiškėjo prašymo atlyginti bylinėjimosi dalis dėl 3 298,45 Eur (4 060 – 762,30) yra pagrįsta įrodymais, todėl vertintinas jų pagrįstumas anksčiau paminėtais aspektais.

51. Rekomendacijų 8.2 punkte nurodyta, kad už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį taikytinas koeficientas – 2.5. Rekomendacijų 8. 19 punkte reglamentuota, kad 8.19 už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą taikytinas koeficientas – 0.1. Už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai taikytinas koeficientas – 0,4 (Rekomendacijų 8.16 p.).

52. Ginčo atveju aktualus 2021 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, kuris tuo metu buvo 1517,4 Eur. Atitinkamai maksimali priteistina suma pagal Rekomendacijas už skundo parengimą galėjo būti 3 793,5 Eur. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos sudaro 3 298,45 Eur. Ši suma yra mažesnė, nei galima priteisti vien už skundo parengimą.

53. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į šioje nutartyje anksčiau minėtus kriterijus (žr. šios nutarties 49 p.) ir padarytas išvadas (žr. nutarties 51 p.), į bylos sudėtingumą ir joje keliamų teisinių aspektų pobūdį, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, pareiškėjui priteistina 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, suma.

54. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 4 000 Eur (2 000 + 2 000) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose, suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 ir 41 straipsniais, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Metal“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Metal“ skundą tenkinti. Panaikinti uždarosios akcinės bendrovės „Investicijų ir verslo garantijos“ 2021 m. vasario 23 d. įsakymą Nr. (24.5)-010949 „Dėl UAB „Baltic Metal“ paraiškos atmetimo“.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Metal“ iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Investicijų ir verslo garantijos“ 4 000 eurų (keturis tūkstančius eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė