2018-08-16 Nr. AB-14294-3-61-3-02409-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1330-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02409-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 27.1.; 59.1.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo H. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. D. skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – D. D.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas H. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2016 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. (SK-24)SPR- 53 „Dėl knygoje „Tikroji D. istorija“ (UAB „Šviesos takas“, 2015) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Inspektorių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad knygoje „Tikroji D. istorija“ (toliau – ir Knyga) be pareiškėjo sutikimo ant knygos viršelio buvo panaudotos nuotraukos su pareiškėjo atvaizdu, Knygoje naudojamos ir pareiškėjo šeimos narių, artimųjų nuotraukos. Be to, pareiškėjo nuomone, Knygoje skelbiama tikrovės neatitinkanti ir pareiškėją šmeižianti aplinkybė, t. y. kad pareiškėjas nužudė verslininką S. Č. ir jo vairuotoją.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Inspektorius neatsižvelgė į aplinkybę, jog Knygos autorius D. D. (trečiasis suinteresuotas asmuo), prisistatantis žurnalistu ir rašytoju, išleidžia nebe pirmą, o pakartotinį knygos leidimą, o tokie pasisakymai kaip „garsiausias visų laikų Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetas“ yra skirti formuoti visuomenės nuomonę ir pareiškėjo baudžiamąją bylą nagrinėjančių teismų teisinę sąmonę pažeidžiant nekaltumo prezumpciją. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas išteisino pareiškėją dėl S. Č. ir V. V. nužudymo, nuosprendis yra įsiteisėjęs.

4. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalimi, 22 straipsnio 8 dalies 4 punktu, Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 37 straipsniu, nekaltumo prezumpcijos principu, teigė, kad asmenį pripažinti kaltu gali tik teismas įsiteisėjusiu sprendimu arba nuosprendžiu, tačiau Knygos autorius į tai neatsižvelgė, o Inspektorius Sprendimu nutarė toleruoti minėtus autoriaus teiginius. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog tuo metu, kai buvo leidžiamas tiek pirmasis, tiek ir antrasis Knygos leidimai, jis nebuvo teistas dėl tyčinių nužudymų, jam nebuvo paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimas ir viešas asmens pripažinimas kaltu, nežinant visų bylos aplinkybių ir nesulaukus įsiteisėjusio teismo apkaltinamojo nuosprendžio, formuoja išankstinę neigiamą visuomenės nuomonę ir daro tiesioginę įtaką būsimam teismo nešališkumui, ko Knygos autorius ir siekė.

5. Pareiškėjas pabrėžė, kad nuo 2009 metų jis yra suimtas, t. y. bent jau nuo 2009 metų iki 2015 metų jis niekaip negali būti laikomas aktyviu nusikalstamos veiklos dalyviu. Pagal baudžiamosios bylos medžiagą, Kaune tuo laikotarpiu veikė mažiausiai keliasdešimt nusikalstamų grupuočių, tačiau Knygos autorius taiko visoms tokioms grupuotėms bendrinį „D.“ pavadinimą, o viršelyje publikuoja pareiškėjo atvaizdą, nors tokie veiksmai nebuvo suderinti su pareiškėju, o Knygos autorius ir leidėjas pareiškėjo atvaizdą naudoja komerciniais tikslais. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad jo šeimos nariai ir giminaičiai nepasižymi tokiomis charakteristikomis, kokias Knygoje be jokio pagrindo pateikia Knygos autorius ir Inspektorius, todėl pareiškėjo šeimos narių atvaizdų viešinimas be jų pačių ir be pareiškėjo sutikimo pažeidžia teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.

6. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytas Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, kuriuo pareiškėjas buvo išteisintas dėl jam inkriminuoto S. Č. nužudymo organizavimo, buvo priimtas praėjus trims mėnesiams po paskutiniojo Knygos leidimo, t. y. Knygos išleidimo metu autoriui nuosprendis nebuvo žinomas, todėl siekiant įvertinti skundžiamo turinio informaciją minėtas nuosprendis yra neaktualus.

8. Atsakovas paaiškino, kad atlikęs tyrimą, nustatė, jog iš Knygoje pateiktos informacijos visumos, faktas (žinia), jog būtent pareiškėjas organizavo S. Č. nužudymą, nėra vienareikšmiškai aiškus ir gali būti tik numanomas. Be to, pareiškėją ir nužudytą asmenį siejo tam tikri ryšiai, kurie Knygoje yra atpasakoti, taip pat pateiktos galimos nesutarimų priežastys ir tuo metu spaudoje vyravusių versijų apibendrinimas. Tačiau Knygoje aprašytos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, jog pateikiant apibendrintą informaciją, pareiškėjui būtų priskirtas S. Č. nužudymo organizavimas. Siekiant asmeninių neturtinių teisių gynimo, apie asmenį paskleista informacija, taip pat ir jam priskirti teisei ir gerai moralei priešingi veiksmai ir jų atlikimas, turi būti pateikti aiškiai ir nedviprasmiškai. Knygoje taip pat nurodyta, kokiems konkrečiai asmenims buvo pateikti kaltinimai, o nurodant pareiškėjo vaidmenį nusikalstamoje veikoje vartojami sąlyginiai ir modalumą parodantys pasakymai.

9. Atsakovas nurodė, kad Knygoje yra paskelbta subjektyvi informacija apie galimą pareiškėjo nusikalstamos veikos organizavimą neperžengia teisės skleisti informaciją ribų, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti pareiškėjo garbės ir orumo pažeidimo.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. D. prašė pareiškėjo skundą atmesti, pažymėdamas, kad Knygoje pateiktos nuotraukos yra paimtos iš viešai prieinamos baudžiamosios bylos.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo H. D. skundą atmetė.

12. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad pareiškėjas savo skunde Inspektoriui nebuvo nurodęs jokių argumentų apie nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą Knygoje, todėl atsakovas neturėjo pareigos savarankiškai nagrinėti šį klausimą.

13. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį, padarė išvadą, kad Knygoje paskelbtos nuomonės buvo pakankamai pagrįstos faktiniais duomenimis ir atitiko Knygos išleidimo metu žinomas aplinkybes, Knygoje paskelbta subjektyvi informacija apie galimą pareiškėjo nusikalstamos veikos organizavimą neperžengia teisės skleisti informaciją ribų, todėl Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos nėra pažeistos. Teismas taip pat sprendė, kad pareiškėjo teisė į atvaizdą, kaip privataus gyvenimo dalis, nebuvo pažeista, nes Knygoje apie pareiškėją pateikta informacija, pirmiausiai, yra susijusi su juo, kaip nusikalstamos organizacijos dalyviu, dėl priklausymo nusikalstamai organizacijai bei teisei ir gerai moralei priešingos veiklos ilgą laikotarpį pareiškėjas tapo visuotinai žinomu, o viešasis interesas šiuo atveju pateisina pareiškėjo atvaizdo naudojimą.

14. Teismas, įvertinęs Sprendimo ir į bylą pateiktos Knygos turinius, pritarė Inspektoriaus išvadai, kad Knygoje pateikta informacija nepažeidžia pareiškėjo garbės ir orumo, Visuomenės informavimo įstatymo. Teismas taip pat pažymėjo, kad Sprendime yra detaliai apžvelgta Knygoje pateikta informacija apie S. Č. ir jo vairuotojo nužudymą, tačiau iš pastarosios negalima teigti, jog Knygos autorius vienareikšmiškai teigia, kad minėtą nusikaltimą padarė ar organizavo pareiškėjas. Knygoje pateikta informacija sudaro prielaidas tik įtarti pareiškėją prisidėjus prie minėtos nusikalstamos veikos, tačiau tokia Knygoje pateikta informacija negali būti laikoma neteisinga, pažeidžiančia pareiškėjo garbę ir orumą, nes minėtomis nuskalstamomis veikomis pareiškėjas iš tiesų buvo kaltinamas ir netgi pripažintas kaltu pirmosios instancijos teisme. Todėl aplinkybė, jog vėliau įtarimai nepasitvirtino, informacijos apie juos pateikimas negali būti pripažįstamas melagingu ir pažeidžiančiu Visuomenės įformavimo įstatymo 22 straipsnio 11 dalies 4 punkte įtvirtintą viešosios informacijos rengėjo ir (ar) skleidėjo pareigą neskelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų.

15. Teismas nustatė, kad Knygoje iš esmės remiamasi baudžiamosios bylos medžiaga, teisėsaugos pareigūnų per kratas užfiksuota informacija, buvusių ir esamų pareigūnų bei liudytojų pasakojimais, taip pat viešuose teismo posėdžiuose sužinota informacija. Teismas sprendė, kad pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos, taip pat veikos, kurių padarymu jis buvo įtariamas, kėlė ir kelia visuomenės susidomėjimą, pareiškėjas dėl savo veiklos yra visuotinai žinomas, todėl Knygoje pateiktos informacijos, t. y. jo nuotraukų panaudojimas be jo sutikimo, negali būti pripažįstamas Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimu.

16. Teismas atkreipė dėmesį, kad dėl Knygoje pateiktų nuotraukų, kaip galimo pareiškėjo teisės į atvaizdą bei privatų gyvenimą pažeidimo, jau yra pasisakęs Vilniaus apygardos teismas, Lietuvos apeliacinis teismas.

17. Teismas, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-901/2013, konstatavo, kad ant Knygos viršelio panaudota pareiškėjo nuotrauka yra padaryta viešame teismo posėdyje, o pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog nesutiko būti fotografuojamas ar kad uždraudė spausdinti jo nuotraukas. Aplinkybė, kad ant Knygos viršelio panaudota minėta fotografija, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ji pažeidžia ieškovo garbę ar orumą arba pareiškėjo atvaizdas yra publikuojamas jį žeminančiame kontekste. Ant Knygos viršelio yra ir kiti asmenys, pareiškėjo atvaizdas yra susijęs su Knygos pavadinimu ir turiniu, be to, pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo garbės ar orumo pažeidimą dėl minėtų nuotraukų, todėl padaryta išvada, kad minėta įsiteisėjusi teismo nutartis taip pat patvirtina Sprendime padarytas išvadas.

III. 18. Pareiškėjas H. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

19. Pareiškėjo teigimu, teismo priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai vertinant administracinės bylos medžiagą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 147 str.), taip pat teismas nepasisakė dėl didesnės dalies pareiškėjo skundo argumentų, be to, teismas toleruoja ne tik Knygoje, bet ir Sprendime pateiktą poziciją, jog Knygoje pateikta informacija pareiškėjui nėra palanki, apibūdina jį itin neigiamai, kaip praeityje atlikusį teisei ir gerai moralei priešingas veikas, ne kartą teistą ir dėl to visuotinai žinomą bei prieštaringai vertinamą, laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos atliekantį asmenį. Teismas nepateikė jokios duomenų analizės, kuri nulemtų tokį sprendimą.

20. Pareiškėjas nurodo, kad jis rėmėsi konkrečia Knygos medžiaga (pvz., Knygos 214 psl. 5 pastraipos teiginiu „būtent H. užsakė S. Č. žmogžudystę“), kuri neabejotinai patvirtina skundo pagrįstumą. Pareiškėjo nuomone, vien aplinkybė, jog pareiškėjas yra pripažintas kaltu ir nuteistas, niekaip negali reikšti, kad jis visiškai neturi teisės į garbės ir orumo gynimą.

21. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1441-552/2016 pateiktų išaiškinimų, nors Knyga laikytina tokiu kūriniu, kuriam taikytinos tiek Visuomenės informavimo įstatymo (3 str. 2 d., 43 str.), tiek ir žurnalistų bei leidėjų etikos normos.

22. Pareiškėjo teigimu, teismas neteisingai aiškina sąvoką „prielaidos“, nurodydamas, kad Knygoje pateikta informacija sudaro tik prielaidas įtarti pareiškėją, nors prielaidomis negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Tokios prielaidos yra taip pat ir spaudimo teismui, nagrinėjančiam baudžiamąją bylą, išraiška, ir šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat turėjo pasisakyti. Pareiškėjo įsitikinimu, jis turi įtvirtintą garantiją į nekaltumo prezumpciją, nors ir bet kokioje žiniasklaidoje ar šiuo atveju Knygoje jis yra įvardijamas „garsiausiu nusikalstamo pasaulio autoritetu“. Nors asmenį pripažinti kaltu gali tik teismas įsiteisėjusiu sprendimu arba nuosprendžiu, tačiau nekaltumo prezumpcijos nesilaikė nei Knygos autorius, nei Inspektorius, nei teismas.

23. Pareiškėjas pažymi, kad Sprendime pateiktas motyvas, jog tiek Lietuvos apeliacinio teismo, tiek žemesnės instancijos teismo sprendimai atskleidžia aplinkybę, jog dėl minėtos nusikalstamos veikos pareiškėjas buvo teisiamas, yra itin grubus nekaltumo prezumpcijos pažeidimas, nes įvardija asmenį kaltu vien dėl to, kad jam yra surašytas ir perduotas teismui kaltinamasis aktas arba priimtas neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo nuosprendis.

24. Pareiškėjo nuomone, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2000 m. spalio 10 d. sprendime byloje D. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 42095/98) pateikti išaiškinimai visa apimtimi taikytini ir Inspektoriui, taip pat ir žurnalistui ar leidėjui, kai kūriniuose yra nurodomi tikri asmenų vardai ir pavardės, be sutikimo skelbiamos tikros jų nuotraukos, publikuojama baudžiamosios bylos medžiaga bei palaikoma kaltinimo versija dėl asmenų kaltumo.

25. Pareiškėjas nesutinka, kad jis savo skunde Inspektoriui nenurodė jokių argumentų apie nekaltumo prezumpcijos pažeidimą, nes jo pozicija dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo matyti iš kitų skunde nurodytų motyvų. Išleidžiant tiek pirmąjį, tiek ir antrąjį Knygos leidimus, pareiškėjas nebuvo dėl tokio nusikaltimo nuteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, o Sprendimo priėmimo metu jau galiojo įsiteisėjęs išteisinamasis nuosprendis. Net ir paskelbus pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, iki jo įsiteisėjimo jame dėstomos išvados ir motyvai yra tik vieno teisėjo ar teisėjų kolegijos nuomonė, kuri nesudaro galimybės pažeidinėti nekaltumo prezumpciją. Be to, jeigu D. D. Knygoje pateikė savo subjektyvius vertinimus, tai ir jiems yra keliamas pagarbos nekaltumo prezumpcijai kriterijus.

26. Pareiškėjas savo teiginius, kad net ir subjektyvūs vertinimai turi turėti faktinį pagrindą, grindžia EŽTT 2005 m. vasario 15 d. sprendimu byloje Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 68416/01; 2007 m. liepos 12 d. sprendimu byloje A/S Diena and Ozoliņš prieš Latviją, peticijos Nr. 16657/03; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1441-552/2016. Pareiškėjo teigimu, Inspektoriaus viena iš funkcijų yra užtikrinti, kad žiniasklaidoje ir knygose nebūtų pažeidžiama nekaltumo prezumpcija. Šiuo atveju teismas tik formaliai įvykdė teisingumą.

27. Teismas neatsižvelgė į įvykių chronologiją, t. y. Knygos pirmojo ir pakartotinio išleidimo datas, kadangi tuo metu, kada buvo skleidžiamos apie pareiškėją tikrovės neatitinkančios ir nekaltumo prezumpciją pažeidžiančios žinios, jis nebuvo nuteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu ir neatlikinėjo jokios bausmės, todėl Knygoje paskleisti teiginiai iš esmės prisidėjo prie tokios dabartinės pareiškėjo situacijos ir bausmės griežtumo.

28. Pareiškėjas nurodo, kad Knygos autorius tiek Knygos pavadinime, tiek ir pačioje Knygoje, naudoja pareiškėjo pavardę kaip bendrinį nusikalstamoje veikloje dalyvaujančių asmenų grupuotės pavadinimą, nors be pareiškėjo joks kitas asmuo su tokia pačia pavarde baudžiamojoje byloje nebuvo teisiamas ar nuteistas nebuvo, be to, pareiškėjas nebuvo ir negalėjo būti vienintelis tokios grupuotės vadovas, kadangi didesniąją laiko dalį, apie kurią vyko aprašomi Knygoje įvykiai, pareiškėjas buvo suimtas arba atlikinėjo bausmę.

29. Pareiškėjas nesutinka, kad dėl Knygoje pateiktų nuotraukų jau yra pasisakęs Vilniaus apygardos teismas bei Lietuvos apeliacinis teismas bylose, išnagrinėtose civilinio proceso tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-901/2013), kadangi joje buvo nagrinėjamas kitas objektas ir kiti reikalavimai. Sutikimas fotografuotis nereiškia ir sutikimo nuotrauką bet kokiu būdu atgaminti, parduoti, demonstruoti, spausdinti.

30. Pareiškėjas teigia, jog nurodytu aspektu pirmosios instancijos teismas taip pat nukrypo nuo EŽTT praktikos (t. y. 2005 m. sausio 11 d. sprendimo byloje Sciacca prieš Italiją, peticijos Nr. 50774/99; 2008 m. spalio 23 d. sprendimo byloje Khuzhin ir kiti prieš Rusiją, peticijos Nr. 13470/02; 2009 m. spalio 13 d. sprendimo byloje Giorgi Nikolaishvili prieš Gruziją, peticijos Nr. 37048/04; 2012 m. sausio 24 d. sprendimo byloje Mihai Toma prieš Rumuniją, peticijos Nr. 1051/06; 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo byloje Khmel prieš Rusiją, peticijos Nr. 20383/04), kuri net ir tokiais atvejais, kada publikuojami atvaizdai asmenų, siejamų su jų galbūt padarytomis nusikalstamomis veikomis, pripažįsta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimus

31. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

32. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pateikia tokius pačius argumentus, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui.

33. Atsakovas nurodo, kad pagal teismų formuojamą praktiką ginčo informacija vertintina ne tik bendrine ir teisine prasme, bet visais atvejais turi būti atsižvelgiama į paskelbtos informacijos visumą, turinį, kontekstą ir informacijos paskleidimo tikslą. Tačiau apeliantas savo skundo pagrįstumą įrodinėja iš Knygos konteksto paimtu net ne atskiru teiginiu, o jo dalimi „<...> būtent H. užsakė S. Č. žmogžudystę“. Akivaizdu, kad teiginyje „Netrukus Lietuvos televizijos ekranus ir pirmuosius laikraščių puslapius užplūdo vaizdo įrašai, nuotraukos ir antraštės, kad būtent H. užsakė S. Č. žmogžudystę“ yra pateiktas tuo metu spaudoje vyravusių versijų apibendrinimas.

34. Teismas teisingai ir pagrįstai sprendė, jog Knygoje pateikti teiginiai ir vertinimai nesudaro pagrindo išvadai, kad pateikiant apibendrintą informaciją apeliantui būtų priskirtas S. Č. nužudymo organizavimas. Be to, tyrimo metu buvo nustatyta, jog Knygoje nurodyta, kokiems asmenims buvo pateikti kaltinimai. Nurodant pareiškėjo vaidmenį šioje nusikalstamoje veikoje vartojami sąlyginiai ir modalumą parodantys pasakymai: „tačiau buvo įtarimų, kad tokį nurodymą jis galėjo duoti“, „D. veterano nuomone“, „galėjo <...> parašyti laišką <...>“ bei jų kontekstas, atsakovui leido daryti išvadą, kad knygoje buvo perteiktos atskirų asmenų, taip pat ir paties knygos autoriaus D. D., faktų sugretinimu pagrįstos nuomonės apie tam tikrus faktus, tačiau vienareikšmiškas šio nusikaltimo organizavimo priskyrimo pareiškėjui faktas knygoje nebuvo tvirtinamas.

35. Dėl pareiškėjo skundo nagrinėjimo apimties atsakovas pažymi, kad būtent skundą teikiantis asmuo, o ne atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, nurodo, dėl kokių teisių skundžiamasi ir kokia apimtimi viešai paskleista informacija bus vertinama. Šiuo atveju atsakovas neturėjo pagrindo knygoje paskleistos informacijos vertinti pareiškėjo nekaltumo prezumpcijos pažeidimo požiūriu. Be to, asmens garbė ir orumas, kaip neturtinė teisė bei nekaltumo prezumpcijos principas, kaip iki teismo nuosprendžio galiojanti asmens nekaltumo prielaida, yra skirtingos teisinės kategorijos, todėl savaime negali būti tapatinamos.

36. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas nepagrįstai suabsoliutina savo teises, nes visuomenė turi teisę žinoti, o viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) turi savo prigimtimi nulemtą pareigą informuoti visuomenę apie daromas arba padarytas nusikalstamas veikas, taip pat teisei ir gerai moralei priešingus veiksmus padariusius ar įtariamus asmenis.

37. Atsakovas sutinka su teismo pozicija, jog egzistuoja neabejotinas viešasis interesas, kuris šiuo atveju apibūdintinas kaip teisėtas, realus visuomenės poreikis žinoti ne tik teisingumą vykdančių institucijų priimtus sprendimus, bet ir buvusių bei esamų pareigūnų, liudytojų, nukentėjusių, kitų asmenų vertinimus, pasakojimus apie rezonansinius nusikaltimus ir jų tyrimus. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas baudžiamojoje byloje, kuriuo pareiškėjas buvo išteisintas dėl jam inkriminuoto S. Č. nužudymo organizavimo, priimtas praėjus trims mėnesiams po paskutiniojo vertintos Knygos leidimo, t. y. Knygos išleidimo metu jos autoriui nebuvo žinomas ir skundžiamo turinio informacijos vertinimui yra neaktualus.

38. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. D. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

39. Trečiasis suinteresuotas asmuo dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo garbės ir orumo pažeidimais, pažymi, kad sutinka su teismo argumentais, jog Knygos teiginiais nebuvo pažeista Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 11 dalies 4 punkte įtvirtinta viešosios informacijos rengėjo ir (ar) skleidėjo pareiga neskelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų. Pareiškėjas negali tikėtis tokio pažeistų teisių gynimo, kai jis pats savo veiksmais yra prisidėjęs prie tokios informacijos atsiradimo.

40. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad teismas nepasisakė dėl didžiosios dalies jo skunde nurodytų motyvų. Be to, teismas ir neprivalo atsakyti absoliučiai į visus skundo argumentus, o tik pasisako dėl skundo esmės. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad Knygoje nėra nei vieno sakinio, kuris konstatuotų, jog pareiškėjas minimą nusikalstamą veiką neabejotinai būtų atlikęs, iš Knygos konteksto matyti, jog minima tik tikimybė, kad galbūt ją galėjo organizuoti pareiškėjas. Knygos rašymo metu dar nebuvo priimtas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 30 d. nuosprendis, todėl Knyga buvo rašyta tuo metu priimtų procesinių sprendimų ir pasisakiusių asmenų pasakojimų kontekste.

41. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjas skunde neprašė Inspektoriaus nagrinėti nekaltumo prezumpcijos klausimo, be to, Knygoje nebuvo nurodyta, jog pareiškėjas neabejotinai padarė aptariamą nusikalstamą veiką, todėl nekaltumo prezumpcijos klausimas šiuo atveju nėra aktualus. Pareiškėjo samprotavimai apie Knyga padarytą poveikį teismams yra deklaratyvūs, be to, tik pats pareiškėjas savo veiksmais ir elgesiu savo asmenybę charakterizuoja kaip neigiamą.

42. Trečiasis suinteresuotas asmuo dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo ir jo šeimos teisės į atvaizdą bei privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimu, pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 8 d. įsiteisėjusia nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-901/2013 jau yra pasisakyta dėl pareiškėjo teisės į atvaizdą bei privataus gyvenimo neliečiamumo principo pažeidimų nebuvimą. Todėl pareiškėjas negali kreiptis į teismą dėl to paties dalyko. Pareiškėjo artimieji, manydami, jog knygoje yra pažeistos jų teisės į atvaizdą ir (ar) privataus gyvenimo neliečiamumą, turi teisę patys ginti savo pažeistas teises. Be to, asmens teisės į atvaizdą apsauga nėra absoliuti, nes yra galimi protingi šios teisės apribojimai.

43. Pareiškėjas buvo fotografuotas viešoje vietoje, taip pat akivaizdu, jog dėl savo padarytų nusikalstamų veikų ir dalyvavimo nusikalstamoje veikloje jis iš esmės yra viešas asmuo. Pareiškėjo nurodytos EŽTT bylos savo faktinėmis aplinkybėmis visiškai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, todėl jose suformuluotos teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės negali būti taikomos šioje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 44. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

45. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme byla išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla iškelta iki 2016 m. liepos 1 d.

46. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo H. D. skundas dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2016 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. (SK-24)SPR- 53 panaikinimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

47. Pareiškėjas, prašydamas panaikinti Sprendimą, skundą grindė tuo, kad Knygos autorius pažeidė pareiškėjo garbę ir orumą, nes Knygoje paskelbė tikrovės neatitinkančias, nekaltumo prezumpciją pažeidžiančias ir pareiškėją šmeižiančias aplinkybes, taip pat be jo ir jo šeimos narių sutikimo Knygoje publikavo nuotraukas.

48. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi su 2016 m. sausio 12 d. skundu (I t., b. l. 44–46) į atsakovą, nurodydamas, kad D. D. ant knygos „Tikroji D. istorija“ viršelio be pareiškėjo sutikimo panaudojo jo nuotrauką, Knygoje be sutikimo naudojamos ir pareiškėjo šeimos nuotraukos, D. D. pareiškėją apšmeižė visokiais nebūtais šmeižikiškais dalykais, o svarbiausia – rašo, kad jis (D. D.) įsitikinęs, jog pareiškėjas organizavo 1996 m. balandžio 1 d. verslininko S. Č. (skunde nurodoma „S. Č.“) ir jo šoferiaus V. nužudymą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas dėl šio epizodo jį išteisino. Pareiškėjas prašė Inspektorių nuodugniai išsiaiškinti ir D. D. nubausti, kad nedarytų gėdos žurnalistams.

49. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių kitų aplinkybių, dėl kurių, jo teigimu, buvo pažeista jo garbė ir orumas. Skunde nebuvo nurodyta teiginių, kad Knygos autorius tiek Knygos pavadinime, tiek ir pačioje Knygoje naudoja pareiškėjo pavardę kaip bendrinį nusikalstamoje veikloje dalyvaujančių asmenų grupuotės pavadinimą, nors be pareiškėjo joks kitas asmuo su tokia pačia pavarde baudžiamojoje byloje nebuvo teisiamas ar nuteistas, be to, pareiškėjas nebuvo ir negalėjo būti vienintelis tokios grupuotės vadovas, kadangi didesniąją laiko dalį, apie kurią vyko aprašomi Knygoje įvykiai, pareiškėjas buvo suimtas arba atlikinėjo bausmę; kt.

50. Atsakovas pareiškėjo skundą išnaginėjo ir Sprendime (I t., b. l. 69–76) konstatavo, jog atsižvelgiant į Knygos ištraukas ir jų kontekstą, taip pat į kitą Knygoje pateiktą informaciją, iš kurios visumos, atskirų asmenų liudijimų, buvusių pareigūnų pasakojimų, faktas (žinia), jog būtent pareiškėjas organizavo S. Č. nužudymą nėra vienareikšmiškai aiškus ir bendrąja prasme gali būti tik numanomas, todėl Knygoje pateiktos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, jog pareiškėjui būtų priskirtas S. Č. nužudymo organizavimas; paskelbtos nuomonės nestokojo faktinio pagrindimo ir atitiko Knygos išleidimo metu žinomas aplinkybes, Knygoje paskelbta subjektyvi informacija apie galimą pareiškėjo nusikalstamos veikos organizavimą neperžengia teisės skleisti informaciją ribų. Dėl pareiškėjo teisės į atvaizdą, kaip privataus gyvenimo dalies pažeidimo, Inspektorius konstatavo, jog Knygoje apie pareiškėją pateikta informacija, pirmiausiai, yra susijusi su juo, kaip nusikalstamos organizacijos dalyviu, dėl priklausymo nusikalstamai organizacijai bei teisei ir gerai moralei priešingos veiklos pareiškėjas tapo visuotinai žinomu ir tai nulemia pareiškėjo teisės į atvaizdą, kaip privataus gyvenimo dalies, apribojimą, o viešasis interesas šiuo atveju pateisina pareiškėjo atvaizdo naudojimą, todėl pareiškėjo teisė į atvaizdą nebuvo pažeista. Inspektorius, vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 49, 50 straipsnio 1 dalies 1–2 punktais ir 15 dalimi, pareiškėjo skundą pripažino nepagrįstu.

51. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Inspektorius tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą vertindamas Knygos autoriaus veiksmus pagal Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas ir pagrįstai konstatavo, jog Knygoje paskelbtos nuomonės buvo pakankamai pagrįstos faktiniais duomenimis, atitiko Knygos išleidimo metu žinomas aplinkybes, Knygoje paskelbta subjektyvi informacija apie galimą pareiškėjo nusikalstamos veikos organizavimą neperžengia teisės skleisti informaciją ribų, taip pat pareiškėjo teisė į atvaizdą nebuvo pažeista. Su tokiomis išvadomis nesutinka pareiškėjas ir apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkintas ir Sprendimas panaikintas.

52. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad šioje byloje ginčas kilęs dėl atsakovo Sprendimo, kuris buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjo 2016 m. sausio 12 d. skundą, t. y. nagrinėjamu atveju buvo svarbu nustatyti, ar atsakovas pagal savo kompetencijos ribas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, ar nagrinėjamu atveju turėjo būti konstatuoti ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje nurodyti skundžiamų viešojo administravimo subjektų aktų panaikinimo pagrindai.

53. Visuomenės informavimo įstatyme yra apibrėžta Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencija ir jos ribas. Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) nurodyta, kad Inspektorius, inter alia (be kita ko), atlieka šias funkcijas: 1) nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo; 2) nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl jų teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse; 3) nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl jų asmens duomenų tvarkymo pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse; 4) pagal savo kompetenciją prižiūri, kaip įgyvendinamos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatos; 5) vertina, kaip informuojant visuomenę laikomasi šiame ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų; <...>; 11) atlieka viešosios informacijos stebėseną visuomenės informavimo priemonėse, išskyrus radijo ir televizijos programų stebėseną.

54. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo turinio, pareiškėjas iš esmės Inspektoriaus prašė įgyvendinti Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkte nurodytas funkcijas, t. y. išnagrinėti jo skundą dėl garbės ir orumo pažeidimo ir dėl pažeistos pareiškėjo teisės į privataus gyvenimo apsaugą.

55. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad nepaisant to, jog viena iš Visuomenės informavimo įstatyme numatytų Žurnalistų etikos inspektoriaus funkcijų yra suinteresuotų asmenų skundų (pareiškimų) nagrinėjimas, šią funkciją inspektorius turi atlikti atsižvelgdamas į Visuomenės informavimo įstatyme numatytą jo paskirtį (šio įstatymo 49 str. 1 d., 1 str. 1 d.), t. y. užtikrindamas viešojo intereso – žodžio ir spaudos laisvės, visuomenės informavimo – tinkamą įgyvendinimą, o ne privačių asmenų teises ir interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2043-502/2015).

Dėl pareiškėjo pažeistos garbės ir orumo visuomenės informavimo priemonėje

56. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje, Konvencijos 10 straipsnyje įtvirtinta saviraiškos laisvė – asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, kuri yra saugotina demokratinės visuomenės teisinė vertybė. Tačiau ši teisė nėra absoliuti – Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatytas šios konstitucinės vertybės ribojimas. Iš EŽTT plėtojamos jurisprudencijos matyti, kad demokratinėje visuomenėje leistinos kritikos ribos, netgi diskutuojant svarbiais bendrojo intereso klausimais, priklauso nuo poreikio gerbti kitų asmenų reputaciją ir teises, vengiant įžeidžiamo pobūdžio formuluočių (EŽTT 2000 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Constantinescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28871/95). Taigi teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Teisė į garbę ir orumą suprantama kaip asmens teisė reikalauti, kad viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama žinių, atitinkančių tikruosius jo poelgius, pagrindu ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų reikalavimus.

57. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškraipant faktų ir duomenų; pagrįsta ir objektyvi kritika ginama, jei ji išreiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ir menkinti, o turint pozityvų tikslą – išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. Subjektyvūs samprotavimai pripažintini žeminančiais garbę ir orumą (įžeidžiančiais), kai jie nesąžiningi, neturintys objektyvaus faktinio pagrindo, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl asmens, apie kurį reiškiama nuomonė (2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2014). Neetiška, nesąžininga, nesiremiant jokiais argumentais ar faktais arba tam tikrus faktus nutylint reiškiama nuomonė gali būti pripažinta žeidžiančia asmens garbę ir orumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015).

58. Lietuvos teismų praktikoje išaiškinta, kad tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016; 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-478-502/2018).

59. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas neginčija byloje nustatytos aplinkybės, jog jis yra viešasis asmuo dėl savo padarytų nusikalstamų veikų, už kurias pareiškėjui paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, taip pat dėl veikų, kurių padarymu jis buvo įtariamas. Todėl šiuo aspektu plačiau nepasisakytina pabrėžiant, jog priimtinos viešojo asmens kritikos ribos yra platesnės nei privataus asmens, t. y. viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pačiu garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2011; 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016).

60. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tiek EŽTT, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje sprendžiant dėl asmenų, paskleidusių duomenis apie viešąjį asmenį ir jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, atsakomybės, nuosekliai yra pažymimas duomenų paskleidimo tikslas ir juos paskleidusio asmens elgesys, t. y. jeigu duomenis paskleidęs asmuo veikė sąžiningai ir pagrindinis jo tikslas buvo informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį, jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti (yra viešasis interesas), tai informacijos netikslumai arba agresyvi atakuojanti kritika nėra pagrindas tam asmeniui taikyti atsakomybę (žr., pvz., EŽTT 2007 m. liepos 12 d. sprendimą byloje A/S Diena and Ozoliņš prieš Latviją, peticijos Nr. 16657/03; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2011). Taigi apeliacinės instancijos teismo vertinimu, į nurodytą bendro pobūdžio išaiškinimą, kad esant viešajam interesui, informacijos netikslumai arba agresyvi atakuojanti kritika nėra pagrindas asmeniui taikyti atsakomybę, reikėtų atsižvelgti ir nagrinėjamoje byloje.

61. Nagrinėjamoje byloje įvertinus Knygos turinį, darytina išvada, kad Knygoje autorius surinko, be kita ko, medžiagą apie nusikalstamų grupuočių įvykdytus nusikaltimus, teisės pažeidimus, paskleista informacija yra susijusi su pareiškėjo nusikalstama veikla, jam priimtais nuosprendžiais, vykdytais tyrimais, t. y. Knygoje pateikta informacija, su kuria visuomenė turi teisę būti supažindinta. Taigi šiuo atveju viešasis interesas neabejotinai egzistuoja ir, kaip minėta, ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjas dėl savo veiklos tapo viešu asmeniu, nėra.

62. Teisėjų kolegija pažymi, kad Knygoje paskleisti duomenys vertintini ne tik kaip žodžių junginys bendrine prasme, o taip pat privalu nustatyti, kokia žinia paskleista pavartotų kalbinės raiškos priemonių visuma, todėl tekstinė konstrukcija, duomenų sisteminimo ir dėstymo būdai, loginiai duomenų sąsajumo aspektai yra reikšmingi teisiniam (tiek jų atitikties tikrovei, tiek jų kaip žeminančių garbę ir orumą pobūdžio aspektu) kvalifikavimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-583-556/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pareiškėjas nepagrįstai argumentą, jog Knygoje būtent jis yra kaltinamas S. Č. ir jo vairuotojo nužudymo organizavimu, grindžia Knygos 214 puslapyje esančio sakinio dalimi „būtent H. užsakė S. Č. žmogžudystę“, kadangi visas minėtas sakinys Knygoje yra toks: „Netrukus Lietuvos televizijos ekranus ir pirmuosius laikraščių puslapius užplūdo vaizdo įrašai, nuotraukos ir antraštės, kad būtent H. užsakė S. Č. žmogžudystę“. Akivaizdu, jog tai yra tuo metu visuomenės informacijos priemonėse vyravusių versijų apibendrinimas. Daugiau konkrečių teiginių ir ištraukų iš Knygos minėtu aspektu pareiškėjas nenurodė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde. Akcentuotina, kad ir skunde, pateiktame atsakovui, iš viso nebuvo nurodyti konkretūs Knygos teiginiai, kurie, pareiškėjo vertinimu, atskleidžia trečiojo suinteresuoto asmens suformuluotą žinią, kad pareiškėjas organizavo minėtų asmenų nužudymą.

63. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai ir pagrįstai sprendė, jog Knygoje pateikti teiginiai nesudaro pagrindo išvadai, kad pateikiant apibendrintą informaciją pareiškėjui būtų priskirtas S. Č. nužudymo organizavimas. Todėl teisėjų kolegija atmeta kaip deklaratyvų ir nepagrįstą pareiškėjo teiginį, jog asmenį pripažinti kaltu gali tik teismas įsiteisėjusiu sprendimu arba nuosprendžiu, kadangi Knygoje pareiškėjas nėra pripažintas kaltu arba tiesiogiai kaltinamas, be to, tame pačiame Knygos 214 puslapyje yra nurodyta, jog „Netrukus dėl S. Č. žmogžudystės kaltinimai buvo pateikti Slabadinių atstovams – R. Z., geriau žinomam Džempio pravarde, ir Ž. J., pravarde Jautis“. Taip pat nėra pagrindo daryti išvados, kad Knygos autorius elgėsi nesąžiningai, sąmoningai iškraipė ar nutylėjo tam tikrą informaciją, siekė įžeisti ar pažeminti pareiškėją, pažeidė jam taikomas etikos taisykles ar rūpestingumo pareigą, arba minimų nuomonių pagalba apie pareiškėją siekė skaitytojui formuoti žeminančią nuomonę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.24 str. 1 d.).

64. Įrodymų visumos vertinimas leidžia daryti, kad Knygos autorius, būdamas žurnalistu ir rašytoju, rašydamas Knygą, kurios turinys yra susijęs su viešojo intereso klausimais (Knygoje, įskaitant ginčijamą teiginį, nagrinėjami tam tikri Lietuvos kriminaliniai įvykiai ir asmenys, turėję svarbų vaidmenį šiuose įvykiuose), vykdė savo visuomeninę prievolę informuoti visuomenę apie konkrečius objektyviai buvusius įvykius ir pateikė su jais susijusią informaciją – vertinimus bei nuomones. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad teismo sprendimai yra skelbiami viešai, su jais suinteresuota visuomenė gali susipažinti, taigi atitinkamu klausimu besidomintiems asmenims nėra kliūčių gilintis į atitinkamą klausimą ir sužinoti su paskelbta informacija susijusias detales.

65. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrįstai apeliaciniame skunde tapatina Knygą su apkaltinamuoju nuosprendžiu, nurodydamas, jog vienas iš kertinių baudžiamosios teisės ir proceso principų įtvirtina, kad prielaidomis negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Knygai nėra taikomi konkretūs formos ir turinio reikalavimai. Be to, net teiginiai (kaltinimai) spaudoje negali būti prilyginami kaltinimams baudžiamajame procese (žr., pvz., EŽTT 2011 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Kasabova prieš Bulgariją, peticijos Nr. 22385/03, 62 p., ir jame nurodomą EŽTT praktiką; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 21 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-206-303/2016).

66. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad Knyga padarė pareiškėjui neigiamą poveikį nagrinėjant baudžiamąją bylą ir prisidėjo prie bausmės, kurią jis šiuo metu atlieka, griežtumo. Priešingą išvadą patvirtina paties pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžiu (baudžiamojoje byloje Nr. 1A-55-202/2015) buvo išteisintas dėl kaltinimų S. Č. ir V. V. nužudymu, t. y. dėl epizodo, kuris yra aprašomas ir Knygoje. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad Knyga turėjo įtakos vykusiuose teismo procesuose ar pareiškėjui paskirtos bausmės dydžiui, be to, Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje, 21 straipsnyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3 straipsnyje yra įtvirtintas teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principas, kuris numato, jog teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir nešališki.

67. Visiškai sutiktina su pareiškėju, kad vertinamieji teiginiai (nuomonės) negali būti įrodomi, bet jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2005 m. vasario 15 d. sprendimą byloje Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 68416/01; 2007 m. liepos 12 d. sprendimą byloje A/S Diena and Ozoliņš prieš Latviją, peticijos Nr. 16657/03). Šiuo atveju pagrįstai nustatyta, kad Knygoje paskelbtos nuomonės apie įvykusius nusikalstamus atitiko faktines, tiek Knygos rašymo, tiek išleidimo metu žinomas aplinkybes, o pareiškėjas nepateikė priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų.

68. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo pozicija, jog egzistuoja neabejotinas viešasis interesas, kuris šiuo atveju apibūdintinas kaip teisėtas, realus visuomenės poreikis žinoti ne tik teisingumą vykdančių institucijų priimtus sprendimus, bet ir buvusių ir esamų pareigūnų, liudytojų, nukentėjusių, kitų asmenų vertinimus, pasakojimus apie rezonansinius nusikaltimus ir jų tyrimus. Byloje nėra paneigta atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens tvirtinama aplinkybė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 30 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje, kuriuo pareiškėjas buvo išteisintas dėl jam inkriminuoto S. Č. nužudymo organizavimo, buvo priimtas praėjus trims mėnesiams po paskutiniojo Knygos leidimo, t. y. Knygos išleidimo metu jos autoriui nebuvo žinomas. Todėl Sprendime ir pirmosios instancijos teismo sprendime teisingai ir pagrįstai konstatuota, jog Knyga rašyta tuo metu priimtų procesinių sprendimų ir Knygoje pasisakiusių asmenų pasakojimų, kuriems netrūksta faktinio pagrindimo, kontekste, o Knygoje paskelbta subjektyvi informacija (tikrų įvykių vertinimai ir apibendrinimai) apie galimą pareiškėjo nusikalstamos veikos organizavimą neperžengia teisės skleisti informaciją ribų ir neprieštarauja pareiškėjo nurodytiems EŽTT sprendimams.

69. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptariamoje Knygoje paskelbta informacija yra dvejopo pobūdžio: joje yra minimi faktai apie realiai įvykusius įvykius (pvz., S. Č. ir jo vairuotojo nužudymo faktas) ir yra pateikiamos įvairių asmenų nuomonės, žiniasklaidoje pateikiamų įvykių versijų apibendrinimai, kurie nėra konstatuojamojo pobūdžio, todėl ginčo informacija (t. y. prielaidos apie S. Č. ir jo vairuotojo nužudymo organizavimą) turi būti vertinama kaip nuomonė, kadangi joje dėstomas šiuo aspektu Knygos autoriaus minimų asmenų požiūris, supratimas ar komentarai, reiškinių ar įvykių vertinimas, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais ir nagrinėjamas baudžiamąsias bylas, daromos tam tikros sąsajos.

70. Kaip teisingai yra nustatyta Sprendime, pagrindinė Knygos tema – Kaune veikusios nusikalstamos organizacijos veikla, Knygoje iš esmės remiamasi baudžiamosios bylos medžiaga, teisėsaugos pareigūnų per kratas užfiksuota informacija, buvusių ir esamų pareigūnų bei liudytojų pasakojimais, taip pat viešuose teismo posėdžiuose atskleista informacija. Tokią išvadą iš esmės pateikė ir Inspektorius Sprendime, nurodydamas, jog „paskelbtos nuomonės nestokojo faktinio pagrindimo ir Knygoje paskelbta subjektyvi informacija apie galimą pareiškėjo nusikalstamos veikos organizavimą neperžengia teisės skleisti informaciją ribų“ (I t., b. l. 74). Šią aplinkybę, įvertinęs Sprendimo ir į bylą pateiktos Knygos turinius (I t., b. l. 50–200; II t., b. l. 1–200; III t., b. l. 1–59), teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, pabrėždamas, jog iš Knygoje pateiktos informacijos apie S. Č. ir jo vairuotojo nužudymą negalima teigti, jog Knygos autorius vienareikšmiškai teigia, kad minėta nusikaltimą padarė ar organizavo pareiškėjas.

71. Teisėjų kolegijos vertinimu, Knygoje aprašomame S. Č. ir jo vairuotojo nužudymo epizode, kurį akcentuoja pats pareiškėjas, dėl šios nusikalstamos veikos organizavimo Knygos autorius perteikia pareigūnų ir žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją (darydamas iš esmės aiškias nuorodas į duomenų šaltinio skleidėją), nuomonę ir svarstymus (II t., b. l. 59–61).

72. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. birželio 21 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-206-303/2016 yra atkreipęs dėmesį į EŽTT praktiką pagal Konvencijos 10 straipsnį (saviraiškos laisvė), kurioje ne kartą pasisakyta, jog žurnalistai paprastai turi turėti teisę remtis oficialių pranešimų, įskaitant susijusių su baudžiamuoju procesu, turiniu neprivalėdami atlikti (papildomą) nepriklausomą tyrimą (žr., pvz., 2012 m. spalio 2 d. sprendimą byloje Yordanova ir Toshev prieš Bulgariją, peticijos Nr. 5126/05, 61 p.). EŽTT praktikoje plėtojant šio principo taikymo ribas konstatuota, kad žurnalistai turi būti laisvi pranešti apie įvykius, apie kuriuos informacija gauta iš oficialių šaltinių, papildomai jos netikrindami; priešingu atveju Konvencijos 10 straipsnis didele dalimi netektų veiksmingumo (žr., pvz., 2004 m. lapkričio 16 d. sprendimą byloje Selistö prieš Suomiją, peticijos Nr. 56767/00, 60 p.). Šiame kontekste pažymėtina, kad Knygos autorius, būdamas žurnalistu, Knygoje aprašė aktualius viešojo intereso klausimus dėl organizuoto nusikalstamumo Lietuvoje, taip įgyvendindamas savo saviraiškos laisvę ir kartu teikdamas visuomenei jai neabejotinai svarbią informaciją, kurią ji turi teisę gauti (žr., pvz., EŽTT 2012 m. spalio 2 d. sprendimą byloje Yordanova ir Toshev prieš Bulgariją, peticijos Nr. 5126/05, 47 ir 53 p.).

73. Nagrinėjamoje byloje dėl S. Č. ir jo vairuotojo nužudymo fakto Knygos rašymo metu abejonių nebuvo ir dėl to ginčo byloje nėra, o Knygoje nurodyti ginčo teiginiai dėl S. Č. ir jo vairuotojo nužudymo organizavimo aplinkybių visiškai pagrįstai Sprendime buvo pripažinti atitinkantys nuomonės sąvoką, įtvirtintą Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 punkte, o ne žinią (faktą). Todėl pareiškėjui neįrodžius, kad Knygos autorius skelbė melu grįstą informaciją ir (ar) vertinimus apie pareiškėją, pareiškėjo teiginiai apie Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus yra visiškai nepagrįsti, Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 4 punktas, draudžiantis skelbti nepagrįstus, nepatikrintus, faktais neparemtus kaltinimus, nebuvo pažeistas.

74. Pareiškėjas EŽTT nagrinėta byla D. prieš Lietuvą (2000 m. spalio 10 d. sprendimas, peticijos Nr. 42095/98) grindžia savo apeliacinio skundo argumentą, jog vien aplinkybė, kad pareiškėjas buvo teisiamas, negalėjo būti pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas ir palaikoma kaltinimo versija Knygoje atskleidžiant konkrečius duomenis apie asmenį, todėl šiame sprendime, pareiškėjo nuomone, pateikti išaiškinimai turėtų būti taikomi ir Inspektoriui. Teisėjų kolegija pažymi, kad nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, yra vienas iš teisingo baudžiamojo proceso, kurio reikalauja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, elementų. Pareiškėjo nurodytoje byloje EŽTT pabrėžia būtent pareigūnų žodžių pasirinkimo svarbą bylos nagrinėjimo metu, t. y. iki priimant galutinį teismo nuosprendį, tačiau sprendime nėra nurodyta, jog išaiškinimai gali būti taikomi ir rašytojams, t. y. šiuo atveju Knygos autoriui. Minėtame sprendime yra išaiškinta, kad nekaltumo prezumpcija bus pažeista, jeigu valstybės pareigūno teiginys, be kita ko, ir išdėstytas teismo sprendime, susijęs su asmeniu, kuris kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, atspindi nuomonę, kad jis yra kaltas, nors jo kaltumas nebuvo įrodytas pagal įstatymą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimo byloje D. prieš Lietuvą 41 p.).

75. Šioje nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad Knygos autorius yra rašytojas ir žurnalistas, jis nėra pareigūnas, teisėsaugos atstovas ar kitos valdžios institucijos atstovas minėto EŽTT sprendimo prasme. Todėl šiuo atveju pareiškėjas nepagrįstai akcentuoja baudžiamojo proceso principą – nekaltumo prezumpciją, susiaurina Knygos autoriui Konvencijos 10 straipsnyje įtvirtintą saviraiškos laisvę, nepagrįstai išplečia asmenų ratą, kuriam minėtu sprendimu taikomi išaiškinimai dėl viešinamų žodžių svarbos.

76. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog nagrinėjamu atveju Knygos autorius nepaskleidė tikrovės neatitinkančių teiginių Knygoje ir pareiškėjo garbės bei orumo nepažeidė. Skelbiama informacija (faktai) atitiko tikrovę, duomenų, kad Knygos autorius peržengė viešojo asmens kritikos leistinas ribas, išreikšdamas neetišką ir nesąžiningai pareikštą nuomonę, šiuo atveju nenustatyta. Taip pat darytina išvada, Knygos autorius tikrino skleidžiamą informaciją remdamasis keliais šaltiniais, o Knygos tikslas buvo informuoti visuomenę, o ne pažeminti pareiškėjo garbę ir orumą ar pažeisti interesus. Knygos autorius taip pat nevartojo užgaulių, neetiškų epitetų, todėl ginčo informacija paskleista nepažeidžiant nurodyto teisinio reguliavimo.

Dėl pareiškėjo teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėje

77. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas jo privataus gyvenimo apsaugos pažeidimą siejo su jo ir jo šeimos narių atvaizdų paskelbimu.

78. CK 2.22 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendroji taisyklė, kad visais atvejais tiek fotografuojant asmenį, tiek siekiant spausdinti (publikuoti, viešinti) asmens nuotrauką, reikia to asmens sutikimo. Įstatymas numato išimtį tik tuomet, jeigu šie veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje (CK 2.22 str. 2 d.). Teismų praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad vieša vieta pripažįstamos ir laisvės atėmimo įstaigos teritorijoje esančios bendrojo naudojimo vietos, tarp jų ir nuteistųjų gyvenamosios patalpos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-33/2004, 2K-159/2009, 2K-27/2013, 2K-116-895/2015). Asmens teisė į atvaizdą nėra absoliuti ir, jeigu asmens nuotraukos publikavimą pateisina viešasis interesas, asmens sutikimas tam nereikalingas (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).

79. Vertinant asmens atvaizdo paskelbimo teisėtumą, vadovaujantis EŽTT praktika ir tarptautiniu bei nacionaliniu teisiniu reguliavimu bei teismų praktika, šiuo atveju būtina nustatyti, kokiu tikslu viešai buvo paskelbtas asmens atvaizdas.

80. Teisėjų kolegija nagrinėjamu aspektu pirmiausia pažymi, jog šioje byloje ginčo objektu esanti Knyga, kuri pirmą kartą buvo išleista 2010 metais, yra pakartotinio leidimo, o Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje jau nagrinėjo Knygos ankstesnio leidimo turinį ir nuotraukas, be kita ko, pareiškėjo teisės į atvaizdą pažeidimo aspektu. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. lapkričio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-901/2013, kurioje dalyvavo ir pareiškėjas, ir trečiasis suinteresuotas asmuo, konstatavo, be kita ko, šias aplinkybes: nuotraukos yra padarytos viešose vietose (po kiekviena nuotrauka nurodyta jos padarymo vieta); ieškovas (pareiškėjas šioje byloje) nepaneigė atsakovo argumento, jog ir ant Knygos viršelio panaudota jo nuotrauka yra padaryta viešoje vietoje (viešo teismo posėdžio metu); ieškovas nepateikė įrodymų, jog nesutiko būti fotografuojamas ar kad uždraudė spausdinti jo nuotraukas, o aplinkybė, jog ant Knygos viršelio panaudota ieškovo fotografija, nėra pagrindas konstatuoti, jog ji pažeidžia ieškovo garbę ar orumą, jog ieškovo atvaizdas yra publikuojamas jį žeminančiame kontekste; iš Knygos viršelio matyti, jog nors ieškovo atvaizdas atspausdintas ir stambiu planu, tačiau jame yra ir kiti asmenys, ieškovo atvaizdas yra susijęs su Knygos pavadinimu bei turiniu, nėra pagrindo vertinti, jog būtent ieškovo atvaizdas skatino pirkti Knygą, o ne Knygos turinys ar domėjimasis „D.“ veikla. Todėl nurodytos aplinkybės šiuo atveju esant pakartotiniam tos pačios Knygos leidimui yra aktualios ir nagrinėjamoje byloje.

81. Pareiškėjas savo teiginį, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo EŽTT praktikos, kuri net ir tokiais atvejais, kada publikuojami asmenų, siejamų su jų galbūt padarytomis nusikalstamomis veikomis, atvaizdai pripažįsta Konvencijos pažeidimus, grindžia šiais EŽTT bylose priimtais sprendimais: 2005 m. sausio 11 d. sprendimas byloje Sciacca prieš Italiją, peticijos Nr. 50774/99; 2008 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Khuzhin ir kiti prieš Rusiją, peticijos Nr. 13470/02; 2009 m. spalio 13 d. sprendimas byloje Giorgi Nikolaishvili prieš Gruziją, peticijos Nr. 37048/04; 2012 m. sausio 24 d. sprendimas byloje Mihai Toma prieš Rumuniją, peticijos Nr. 1051/06; 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Khmel prieš Rusiją, peticijos Nr. 20383/04.

82. Nurodytu aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo minimose bylose EŽTT visų pirma pabrėžė pareiškėjų teisės į privataus gyvenimo gerbimą apribojimo teisėtą tikslą, kurio minėtose konkrečiose bylose EŽTT neįžvelgė. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjo paminėtų EŽTT bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skiriasi nuo šios nagrinėjamos bylos, t. y. faktinės šios bylos aplinkybės nėra tapačios ir neturi esminių panašumų, todėl gali būti taikomi tik bendro pobūdžio aiškinimai Konvencijos 8 straipsnio (taikomam asmens teisei į atvaizdą ir nuotraukos skelbimui) prasme.

83. EŽTT byloje Sciacca prieš Italiją policijos pareigūnai be pareiškėjo sutikimo paėmė iš baudžiamosios bylos medžiagos jo paso nuotrauką ir pateikė žurnalistams, kurie ją panaudojo televizijos šou; EŽTT konstatavo, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis perduodant pareiškėjo nuotrauką iš baudžiamosios bylos žiniasklaidai nebuvo siekiama jokio teisėto tikslo, nurodyto Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje. Byloje Khuzhin ir kiti prieš Rusiją EŽTT nusprendė, kad Konvencijos 8 straipsnis buvo pažeistas dėl to, kad prokuratūros pareigūnai, nesiekdami jokio teisėto tikslo šio straipsnio 2 dalies prasme, be įtariamojo sutikimo paėmė iš baudžiamosios bylos medžiagos jo nuotrauką ir pateikė žurnalistams, kurie ją panaudojo televizijos laidoje. Byloje Giorgi Nikolaishvili prieš Gruziją EŽTT sprendė, kad buvo pažeistas Konvencijos 8 straipsnis dėl pareiškėjo atvaizdo kaip ieškomo asmens viešo paskelbimo įvairiose policijos nuovadose. Byloje Mihai Toma prieš Rumuniją EŽTT iš esmės nusprendė, kad policijos pareigūnams iškvietus į policijos nuovadą žurnalistus ir be sulaikyto pareiškėjo sutikimo leidus jiems įrašyti jo atvaizdą, kuris vėliau paskleistas per žiniasklaidos priemones, buvo apribota pareiškėjo teisė į privataus gyvenimo gerbimą. Byloje Khmel prieš Rusiją buvo konstatuotas pareiškėjo teisės į privataus gyvenimo ir principo non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį pažeidimą) principo pažeidimas.

84. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodytų EŽTT sprendimų faktinės bylų aplinkybės skiriasi, nes nei vienoje iš minėtų bylų nebuvo paskelbtos kaltinamųjų asmenų baudžiamosiose bylose nuotraukos Knygoje ar kitoje publikacijoje, laikytinoje meno kūriniu. Todėl nurodyti sprendimai nepagrindžia pareiškėjo teiginio, kad net ir tokiais atvejais, kai publikuojami asmenų, siejamų su jų galbūt padarytomis nusikalstamomis veikomis, atvaizdai, EŽTT pripažįsta Konvencijos pažeidimus, tačiau, kaip minėta, EŽTT pabrėžė bendro pobūdžio principą, kad asmenų teisės į privataus gyvenimo gerbimą apribojimas turi turėti teisėtą tikslą, kuris nagrinėjamoje byloje taip pat buvo akcentuojamas ir įvertintas.

85. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad Knygos pradžioje informaciniame lape apie Knygą (I t., b. l. 52) yra nurodyta, kam priklauso Knygoje panaudotų nuotraukų nuosavybė ir (ar) kokie yra gautų nuotraukų šaltiniai: „Knygoje panaudotos R. K. („Balsas.lt“), V. L. („Klaipėda“), A. B., ELTOS, D. D. ir D. nusikalstamo susivienijimo byloje panaudotos nuotraukos. Taigi matyti, kad dauguma nuotraukų yra surinktos iš viešai prieinamų žiniasklaidos šaltinių, nuotraukos yra padarytos viešose vietose, po kiekviena nuotrauka nurodyta jos padarymo vieta (III t., b. l. 29–58). Įvertinus Knygos turinį ir Knygoje esančias nuotraukas matyti, kad didžiąją Knygos dalį sudaro tekstai, kai kurių asmenų, esančių nuotraukose, veidai yra uždengti, todėl darytina išvada, kad Knygos autoriaus tikslas publikuojant minėtas nuotraukas Knygoje buvo suteikti galimybę visuomenei pamatyti vizualiai su Knygoje aprašomais įvykiais ir (ar) jų vertinimu susijusius asmenis, tam tikrus objektus, baudžiamųjų bylų medžiagos elementus. Pareiškėjo atvaizdas ant Knygos viršelio nėra visiškai pilnas, šis atvaizdas nėra publikuojamas pareiškėją žeminančiame kontekste. Pareiškėjas neneigia, kad ant Knygos viršelio panaudota jo nuotrauka yra padaryta viešoje vietoje, t. y. viešame teismo posėdyje (t. y. tokia pati nuotrauka, publikuota ir ant ankstesnių leidimų Knygos viršelių, ir kurią Lietuvos apeliacinės instancijos teismas įsiteisėjusioje 2013 m. lapkričio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-901/2013 jau išsamiai įvertino).

86. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog nesutiko būti fotografuojamas ar kad uždraudė spausdinti jo nuotraukas, pareiškėjo atvaizdas yra susijęs su Knygos pavadinimu ir turiniu. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas Visuomenės informavimo įstatymo taikymo prasme laikytinas viešuoju asmeniu, Knyga ir joje publikuotos nuotraukos yra susijusios su viešuoju interesu, daro išvadą, kad pareiškėjo nuotraukos Knygoje buvo paskelbtos informacijos apie nesąžiningą jo elgesį, veiksmų, susijusių su jo ir kitų asmenų atliktais nusikaltimais, kontekste, šios nuotraukos yra skirtos koncentruotai supažindinti Knygos skaitytoją su įvykiais, objektais ir asmenimis, siejamais su Knygoje aprašomais įvykiais ir (ar) jų vertinimu, o pareiškėjo nuotraukos ant Knygos viršelio pateikimo pobūdis laikytinas Knygos autoriaus saviraiškos būdu. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo nuotraukų panaudojimas be jo sutikimo šiuo konkrečiu atveju negali būti pripažįstamas Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimu.

87. Dėl pareiškėjo teiginio, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl didesnės dalies jo skundo pirmosios instancijos teismui argumentų, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas nenurodė, į kokius konkrečiai jo argumentus nebuvo atsakyta. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas atsakė į esminius ir pagrindinius pareiškėjo skundo argumentus, įvertino ir nustatė visas teisiškai reikšmingas aplinkybes tam, kad būtų išnagrinėtas ginčas dėl atsakovo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. EŽTT yra nurodęs, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją, peticijos Nr. 30544/96; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr.34/1996/753/952). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prie Olandiją, peticijos Nr. 16034/90; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

88. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

89. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl jį naikinti, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

90. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. D. prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau duomenų, susijusių su prašomų išlaidų dydžiu ir realumu, nepateikė. Kadangi, vadovaujantis ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi, suinteresuota šalis turi teisę teismui pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo, trečiojo suinteresuoto asmens prašymas nenagrinėtinas, jam pasiūlant pateikti detalizuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo H. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė