2019-06-12 Nr. AB-12854-3-61-3-00179-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-33-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00179-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų A. D. ir S. D. (S. D.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1746-556/2018 pagal pareiškėjų A. D. ir S. D. skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti: 1) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2016 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)FR0682-499, kuriuo patvirtintas 2016 m. birželio 13 d. patikrinimo aktas Nr. (4.65)FR0680-426, nurodant pareiškėjai sumokėti į valstybės biudžetą 5 616,02 Eur gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM), apskaičiuoti 2 516,36 Eur GPM delspinigiai ir skirta 10 proc. dydžio, t. y. 562 Eur, GPM bauda; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 68-281, kuriuo patvirtintas minėtas Vilniaus AVMI 2016 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas Nr. (4.65)FR0682-499; 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. S-280(7-241/2016), kuriuo patvirtintas minėtas VMI 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. 68-281.

Pareiškėjas S. D. taip pat kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Vilniaus AVMI 2016 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)FR0682-498, kuriuo patvirtintas 2016 m. birželio 13 d. patikrinimo aktas Nr. (4.65)FR0680-425, nurodant pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 5 617,47 Eur GPM, apskaičiuoti 2 529,32 Eur GPM delspinigiai ir skirta 10 proc. dydžio, t. y. 562 Eur, GPM bauda; 2) VMI 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 68-277, kuriuo patvirtintas minėtas Vilniaus AVMI 2016 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas Nr. (4.65)FR0682-498; 3) MGK 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. S-281(7-240/2016), kuriuo patvirtintas minėtas VMI 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimas Nr. 68-277.

Pareiškėjai skunduose nurodė, jog nesutinka su mokesčių administratoriaus nurodymais sumokėti GPM ir su juo susijusias sumas, kurios buvo apskaičiuotos mokesčių administratoriui konstatavus, jog pareiškėjai 2011 m. turėjo 249 882,04 Lt neapmokestintų pajamų, gautų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių. Teigė, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius neįvykdė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnyje nustatyto įpareigojimo ir apskaičiuodamas mokesčius nesurinko pakankamai duomenų, turimą informaciją įvertino neteisingai, pareiškėjų pajamų bei išlaidų vertinimą atliko formaliai. Šiuo aspektu pareiškėjai paaiškino, jog per visą savo gyvenimą sukaupė tam tikras santaupų sumas. Pabrėžė, jog po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kaip ir daugelis kitų, pareiškėjai aktyviai užsiėmė įvairių prekių gabenimu bei perpardavimu Lenkijos Respublikoje, o tai atnešė nemažai finansinės naudos. Konkrečių pelno sumų, gautų iš minėtos komercinės veiklos, dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl praėjusio ilgo laikotarpio, pareiškėjai nurodyti negali, tačiau, jų nuomone, nėra teisinga visiškai neatsižvelgti į nurodytą pajamų šaltinį, leidusį sukaupti atitinkamas santaupas. Be to, pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad gyveno kaimo vietovėje, todėl nuolat vertėsi žemės ūkiu, augino gėles, o žemės ūkio produkcijos perteklių parduodavo, kas taip pat sudarė galimybę gauti papildomų lėšų, kurias jie galėjo skirti santaupoms. Kartu nurodė, jog pareiškėjui S. D. yra labai artima statybos sritis, jis puikiai moka atlikti statybos ir apdailos darbus, todėl neoficialiai buvo samdomas tokiems darbams atlikti. Tačiau praėjęs ilgas laiko tarpas neleidžia pareiškėjui tiksliai nurodyti sumų, kurias jis uždirbo atlikdamas statybos bei apdailos darbus skirtinguose objektuose, bet faktas, jog jis gavo pajamų už atliktus statybos darbus, negali būti paneigtas. Nors patentų ar verslo liudijimų savo veiklai pareiškėjai nebuvo įsigiję, jų manymu, tai jokiu būdu nepaneigia fakto, jog jie turėjo papildomų pajamų, kurias skyrė santaupoms kaupti.

Pareiškėjai pažymėjo, kad iš patikrinimo aktų matyti, jog jų mokestiniai patikrinimai buvo atlikti už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Patikrinimo aktų išvadose nurodyta, jog 249 882,04 Lt pajamas pareiškėjai gavo būtent 2011 m. Tačiau, pareiškėjų vertinimu, tokia mokesčių administratoriaus išvada yra visiškai nepagrįsta ir prieštarauja vienam pagrindinių teisėje taikomų protingumo bei teisingumo principui. Pareiškėjai neneigė, jog per ilgą laikotarpį gavo papildomų pajamų, kurios ir leido jiems sukaupti atitinkamas santaupas, tačiau tvirtino, kad nėra pagrindo teigti, jog visos šios pajamos buvo gautos būtent 2011 m. Šiame kontekste pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatas pajamos yra pripažįstamos jų gavimo momentu. Tuo tarpu nurodytos pareiškėjų pajamos buvo gautos per tęstinį laikotarpį nuo 1990 m. Didžioji pajamų dalis buvo gauta būtent tuo laikotarpiu, kai pareiškėjai buvo jaunesni, labai darbingi ir veiklūs. Todėl pareiškėjams neaišku, kodėl pajamos apmokestinamos ne jų gavimo laikotarpiu, kaip tai numato įstatymas, o patirtų išlaidų laikotarpiu. Taip pat neaišku, kodėl mokesčių administratorius, aktyviai neigdamas bet kokias papildomų pajamų gavimo galimybes visais laikotarpiais, daro išvadą, kad pajamos vis dėl to buvo gautos 2011 m. Pareiškėjų teigimu, visiškai nepagrįsta ir nelogiška yra neigti jų galimybę gauti neapskaitytų pajamų nuo 1993 m. ir tuo pat metu vienareikšmiškai konstatuoti tokių pajamų gavimą būtent 2011 m. Tokia išvada nelaikytina atitinkančia protingumo ir teisingumo kriterijus. Byloje nėra nė vieno fakto, kuris patvirtintų, kad pajamos buvo gautos būtent patikrinimo aktuose nurodytu laikotarpiu. Pareiškėjai akcentavo, kad jie niekada neginčijo, jog gautų pajamų nedeklaravo ir jos nebuvo apmokestintos, tačiau nenustačius tokių pajamų gavimo tikslaus mokestinio laikotarpio, objektyvu būtų paskirstyti visas šias pajamas per visą tęstinį laikotarpį, kuris yra nagrinėjamas šioje byloje, ir atlikti mokestinį patikrinimą, laikantis MAĮ 68 straipsnyje nustatyto mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino.

Pareiškėjai kartu nurodė, kad tik nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojo MAĮ pakeitimai, kuriais remiantis atsirado pareiga saugoti dokumentus, patvirtinančius pajamų ir išlaidų gavimo ar turėjimo momentą. Iki tol galioję teisės aktai nenumatė pareiškėjams pareigos saugoti dokumentus, kurie patvirtintų jų santaupų, už kurias įgytas turtas, šaltinį.

Atsakovas VMI atsiliepimuose į pareiškėjų skundus prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.

Atsakovas nurodė, kad Vilniaus AVMI, atlikusi pareiškėjų GPM apskaičiavimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., nustatė, kad pareiškėjų 2011 m. patirtos išlaidos viršijo pajamas 249 882,04 Lt, t. y. pareiškėjai gavo 249 882,04 Lt kitų pajamų (po 124 941,02 Lt), nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM. Mokesčių administratorius mokesčio bazę ir mokėtiną mokesčio sumą apskaičiavo, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103, 4.1 punktu, taikydamas Taisyklių 6.3.3 punkte įtvirtintą išlaidų metodą. Vilniaus AVMI, pagal įvertinimą apskaičiuodama pareiškėjams GPM už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., naudojosi Taisyklių 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, VĮ Registrų centro, VĮ „Regitra“, Nacionalinės žemės tarnybos prie Ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus, lizingo ir draudimo bendrovių, bankų, kelionių agentūrų pateiktais duomenimis, pareiškėjų paaiškinimais, Lietuvos statistikos departamento teikiama informacija, mokesčių administratoriaus disponuojama informacija bei kita patikrinimo metu surinkta informacija.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjams 2016 m. balandžio 5 d. pranešimuose apie mokestinius patikrinimus buvo nurodyta pateikti dokumentus, įrodančius pajamų šaltinius, iš kurių susidarė 2011 m. sausio 1 d. santaupų likutis (300 000 Lt), bei pateikti išsamią informaciją apie gautas pajamas, nurodant, kada jos buvo gautos, kokiomis sumomis, kokiu pagrindu ir koks asmuo pajamas išmokėjo, bei kitą informaciją. Pareiškėjai nurodė, kad iki lito įvedimo jie sutaupė pinigines lėšas rubliais iš darbo užmokesčio, tačiau nenurodė, kokiose darbovietėse jie dirbo, koks buvo darbo užmokestis, kokia suma likdavo nepanaudota. Pareiškėjai 2016 m. balandžio 20 d. pateiktuose paaiškinimuose mokesčių administratoriui taip pat nurodė, kad prekiavo turguje Lenkijoje, pardavinėjo buitinę techniką ir drabužius, augino gėles, rinko ir pardavinėjo uogas bei grybus, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, nenurodė, kokiu laikotarpiu tokias pajamas gavo ir kokio dydžio jos buvo. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja, 2015 m. birželio 8 d. aiškindama įsigyto turto pajamų šaltinius, nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su minėtomis pardavimo pajamomis. Tokių aplinkybių pareiškėjai nenurodė ir 2016 m. sausio 22 d. paaiškinimuose. Pareiškėjai patikrinimo metu informaciją apie neva gautas pardavimo pajamas mokesčių administratoriui teikė tik po to, kai jie jau buvo gavę 2016 m. kovo 25 d. pranešimus apie atliktus mokestinius tyrimus ir žinojo apie mokesčių administratoriaus išvadas bei numatomus apskaičiuoti mokesčius.

Atsakovas tvirtino, kad vietos mokesčių administratorius patikrinimo metu išsamiai išanalizavo pareiškėjų pajamas bei išlaidas nuo 1993 m. liepos 1 d. (už ankstesnį laikotarpį nėra duomenų apie pareiškėjų darbovietes ir darbo užmokestį) iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir nustatė, jog 1993 m. liepos 1 d. pareiškėjai galėjo turėti ne daugiau nei 6 200 Lt (atsižvelgus į tai, kad nėra pateikta laikinųjų pinigų – talonų – keitimo faktą patvirtinančių faktinių duomenų, patikrinimo metu konstatuota, kad pareiškėjai 1993 m. liepos 1 d. galėjo turėti ne daugiau nei buvo nustatytas nedeklaruotinas dydis, t. y. po 3 100 Lt). Įvertinusi laikotarpio nuo 1993 m. liepos 1 d. iki 1995 m. gruodžio 31 d. pareiškėjų pajamas bei išlaidas, Vilniaus AVMI nustatė, kad 1995 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai santaupų likučio negalėjo turėti. Tuo tarpu įvertinusi 1996–2010 m. pareiškėjų gautas pajamas bei patirtas išlaidas, 2010 m. gruodžio 31 d. turėtą likutį banke, nustatė, kad 2011 m. sausio 1 d. pareiškėjų pinigų likutis ne banke sudarė 23 367,93 Lt, t. y. 276 632,07 Lt mažiau, negu pareiškėjai nurodė paaiškinime mokesčių administratoriui. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai jokiais faktiniais duomenimis nepagrindė aplinkybės, jog jie 2011 m. sausio 1 d. galėjo turėti didesnę santaupų ne banke sumą nei 23 367,93 Lt, t. y. neįvykdė MAĮ 41 straipsnyje ir 67 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos mokesčių mokėtojo prievolės turto įsigijimą pagrįsti pajamų šaltiniais, apsiribodami įrodymais nepagrįstų paaiškinimų teikimu. Šiuo aspektu atsakovas akcentavo, kad pareiškėjai 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto iki 2005 m. gegužės 1 d., vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 ir 4 straipsniais, nedeklaravo.

Taigi, įvertinus pareiškėjų nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. gautas pajamas ir patirtas išlaidas, nustatyta, kad 2011 m. pareiškėjų išlaidos, kurių didžiąją dalį sudarė išlaidos, patirtos įsigyjant gyvenamąjį namą adresu Svajonės 1-oji g. 22, Melekonių k., Pagirių sen., Vilniaus r., bei statistinės vartojimo išlaidos, 249 882,04 Lt viršijo jų gautas darbo užmokesčio ir socialinių išmokų, individualios veiklos, netauriųjų metalų laužo pardavimo, buto nuomos ir kt. pajamas, o 2012 m., 2013 m. ir 2014 m. pareiškėjų pajamos buvo pakankamos nustatytoms išlaidoms patirti.

Dėl pareiškėjų argumento, kad mokesčių administratoriaus nustatytas neapskaitytas 249 882,04 Lt pajamas pareiškėjai gavo ne 2011 m., o per tęstinį laikotarpį nuo 1990 m., atsakovas nurodė, jog patikrinimo metu nustatyta, kad nekilnojamajam turtui įsigyti pagal 2011 m. rugpjūčio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį atskiromis dienomis pareiškėjams trūko grynųjų piniginių lėšų, t. y. 2011 m. rugpjūčio 9 d. perdavus 74 972,09 Lt grynųjų piniginių lėšų sumą E. D., 2011 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjams sumokėjus 175 027,91 Lt už įsigytą nekilnojamąjį turtą, 2011 m. rugpjūčio 9 d. sumokėjus 762,75 Lt už nekilnojamojo turto sutarties sudarymą, 2011 m. rugpjūčio 9 d. nustatytas 211 343,01 Lt grynųjų piniginių lėšų trūkumas; pareiškėjams 2011 m. rugsėjo 20 d. sumokėjus 40 000 Lt grynaisiais pinigais nekilnojamojo turto pardavėjai, 2011 m. rugsėjo 20 d. nustatytas 38 539,03 Lt grynųjų piniginių lėšų trūkumas; iš viso už 2011 m. iki 2011 m. rugsėjo 20 d. nustatytas 249 882,04 Lt grynųjų pinigų trūkumas. Taigi, 2011 m. pareiškėjų išlaidos viršijo pajamas 249 882,04 Lt, t. y. pareiškėjai turėjo kitų įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų.

Dėl statistinių duomenų naudojimo ir vartojimo išlaidų apskaičiavimo atsakovas paaiškino, jog atsižvelgus į tai, kad pareiškėjai neprisimena, kokio dydžio apytiksles vartojimo išlaidas jie faktiškai patyrė analizuojamu laikotarpiu, taip pat įvertinus tai, kad patikrinimo metu nustatytos faktiniais duomenimis pagrįstos vartojimo išlaidos (80 475,53 Lt) už laikotarpį nuo 1993 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. yra net 3,2 kartų mažesnės už statistinius duomenis (255 382,78 Lt), o iki 2000 m. gruodžio 31 d. faktiniais duomenimis pagrįstos metinės šeimos išlaidos neviršijo net 700 Lt (tik notaro išlaidos ir komunalinės paslaugos), tuo tarpu iki 2002 m. gruodžio 12 d. pareiškėjai turėjo išlaikyti du nepilnamečius asmenis, iki 2005 m. gruodžio 21 d.

– vieną nepilnametį asmenį, konstatuotina, kad pareiškėjai nuo 1993 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. patyrė kitų vartojimo išlaidų, kurios nėra pagrįstos mokestiniam patikrinimui pateiktais dokumentais. Todėl pareiškėjų vartojimo išlaidos apskaičiuotos naudojant Taisyklių 29.7 punkte nurodytą informacijos šaltinį (statistikos leidiniai), t. y. Statistikos departamento atliktų tyrimų metu nustatytas vidutines vartojimo išlaidas, tenkančias vienam namų ūkio nariui per mėnesį. Atsakovo teigimu, mokesčių administratoriaus pasirinktas išlaidų metodas leido tiksliausiai apskaičiuoti pareiškėjų pajamas ir išlaidas, remiantis oficialiais ir visuotinai prieinamais duomenimis.

Šiuo aspektu pabrėžė, kad patikrinimo metu apskaičiuojant vartojimo išlaidas, už 1993–1995 m. vertintos vidutinės mėnesinės piniginės išlaidos Lietuvos Respublikoje (nėra duomenų apie atliktus tyrimus pagal gyvenamąją vietą), o už 1996–2014 m. laikotarpį vertintos vidutinės piniginės vartojimo išlaidos kaimuose (statistiniai duomenys apie vidutines pinigines vartojimo išlaidas kaimuose yra ženkliai mažesni už bendrą Lietuvos Respublikos vidurkį ir didžiųjų miestų). Taip pat buvo atsižvelgta į pareiškėjų paaiškinimus, kad dalį produktų jie užsiaugindavo patys (vertintos tik piniginės vartojimo išlaidos, t. y. statistiniai duomenys apie natūrines vartojimo išlaidas nevertinti (namų ūkyje pasigamintų ir suvartotų prekių ir paslaugų vidutinė vertė)).

Be to, patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjai 2000 m. rugsėjo mėn.–2014 m. gruodžio mėn. už komunalines paslaugas adresu Šiltnamių g. 11–204, Pagirių k., Pagirių sen., Vilniaus r., sumokėjo 35 608,22 Lt. Tuo tarpu pagal Statistikos departamento duomenis nurodytu laikotarpiu analogiškos namų ūkio sudėties vidutinės piniginės išlaidos būstui, vandeniui, elektrai, dujoms ir kitam kurui sudaro 24 171,79 Lt, t. y. 11 436,43 Lt mažiau. Todėl mokesčių administratorius, vertindamas šeimos vartojimo išlaidas, analogiška suma (11 436,43 Lt) patikrinimo metu sumažino maistui tenkančias ir kitokio pobūdžio išlaidas (atliekant skaičiavimus už kiekvienus kalendorinius metus patikrinimo aktuose vertintas skirtumas tarp bendros metinės statistiniais duomenimis pagrįstos ir bendros metinės faktiniais duomenimis pagrįstos išlaidų sumos).

Atsakovas kartu atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai, nesutikdami su statistinių duomenų taikymu nustatant jų gautas pajamas ir patirtas išlaidas, mokesčių administratoriui nepateikė duomenų apie tikrintu laikotarpiu gautas pajamas ir patirtas vartojimo išlaidas.

II. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartimi administracines bylas pagal pareiškėjų A. D. ir S. D. skundus sujungtos į vieną administracinę bylą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė.

Teismas pažymėjo, kad mokestinis ginčas iš esmės kilo dėl to, ar mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestinę prievolę pagal savo atliekamą įvertinimą, tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjų paaiškinimuose nurodytą, jų teigimu, iki tikrinamojo laikotarpio pradžios, t. y. iki 2011 m. sausio 1 d., sukauptą 300 000 Lt santaupų grynaisiais pinigais sumą, kurią pareiškėjai panaudojo tikrinamojo laikotarpio išlaidoms.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje, aiškindamas įrodinėjimo taisykles dėl mokesčių mokėtojo grynaisiais pinigais gautų pajamų pripažinimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausiai tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas, pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pavyzdžiui, kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013, 2015 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1305-602/2015, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-145-602/2016, 2016 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-777-438/2016). Teismas pažymėjo, kad išskirtinai tik paaiškinimų (duomenų) apie gautas pajamas teikimas, nesant realaus tų pajamų gavimo fakto, pajamų gavimo nepagrindžia.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepateikė juridinę galią turinčių dokumentų ar kitų objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų, jog jie realiai 2011 m. sausio 1 d. turėjo sutaupę 300 000 Lt piniginių lėšų sumą grynaisiais pinigais, kurią panaudojo mokesčių administratoriaus tikrinto laikotarpio išlaidoms padengti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai, ginčydami mokesčių administratoriaus nustatytą piniginių lėšų likutį ne banke 2011 m. sausio 1 d., turėjo pateikti duomenis, paneigiančius ar bent leidžiančius suabejoti mokesčių administratoriaus nustatytomis aplinkybėmis. Tačiau jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima suabejoti mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų pagrindu padarytai išvadai, jog pareiškėjų 2011 m. sausio 1 d. ne banke turimas piniginių lėšų likutis buvo 23 367,93 Lt, pareiškėjai nepateikė, apsiribodami abstrakčiais teiginiais apie sukauptą 300 000 Lt piniginių lėšų sumą. Pareiškėjai ne tik jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė laikotarpiu nuo 1990 m. iki 2011 m. vykdytos veiklos, iš kurios, jų teigimu, jie gavo neapmokestintų pajamų, bet net apytiksliai nenurodė, kokio dydžio pajamų sumą ir kokiu laikotarpiu gavo iš prekių perpardavimo Lenkijoje, kokio dydžio ir kokiu laikotarpiu – iš savo ūkyje užaugintos žemės ūkio produkcijos pertekliaus pardavimo bei iš pareiškėjo S. D. atliktų statybos darbų. Tuo tarpu teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo priėmimo mokesčių mokėtojo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010, 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-912/2011, 2013 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-669/2013).

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas pareiškėjų skundų argumentus, akcentuotus ir pareiškėjų atstovės teismo posėdžio metu, dėl didesnio, nei nustatė mokesčių administratorius, piniginių lėšų likučio ne banke 2011 m. sausio 1 d., nesant objektyvių įrodymų dėl kitokio dydžio gautų pajamų, atmetė kaip nepagrįstus. Nesant jokių leistinų bei neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjų nurodytų iki 2011 m. sausio 1 d. sukauptų piniginių lėšų bei jų dydžio realumą, teismas atmetė ir pareiškėjų skundų bei jų atstovės teismo posėdžio metu išsakytus argumentus, kad mokesčių administratorius, nustatęs, jog pareiškėjų išlaidos 2011 m. viršijo jų pajamas 249 882,04 Lt, nepagrįstai šias 249 882,04 Lt pajamas pripažino pareiškėjų gautomis būtent 2011 m. Teismas akcentavo, kad pareiškėjai ginčo pajamų teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nedeklaravo, nepateikė jų teiginius dėl minėtą 2011 m. pajamų ir išlaidų skirtumą sudarančių lėšų (ginčo pajamų) šaltinio pagrindžiančių juridinę galią turinčių dokumentų ar kitų objektyvių įrodymų. Tai lėmė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjų mokestinės prievolės, kiek jos yra susijusios su ginčo pajamomis, negalėjo būti apskaičiuotos įprastine ginčo teisiniams santykiams aktualiu laikotarpiu galiojusiame GPMĮ bei jį lydinčiuose teisės aktuose numatyta tvarka. Todėl pareiškėjams nepagrindus pajamų gavimo 2011 m. šaltinių, taip pat nepateikus jokių įrodymų apie pajamų, kurios galėjo būti panaudotos 2011 m. išlaidoms, gavimą ankstesniais mokestiniais laikotarpiais, nustačius, jog 2011 m. pareiškėjų išlaidos viršijo disponuojamas pajamas, mokesčių administratorius pagrįstai, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, pareiškėjų mokesčio bazę nustatė 2011 m.

III. Pareiškėjai A. D. ir S. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjų manymu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepagrįstai atmetė jų skunduose išdėstytus argumentus bei motyvus, neįvertino visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir neteisingai vadovavosi apmokestinimą GPM reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis. Apeliacinį skundą pareiškėjai grindžia tais pačiais argumentais ir motyvais, kaip ir savo skundus, pateiktus pirmosios instancijos teismui, bei tvirtina, kad nagrinėjamu atveju tiek mokesčių administratorius, apskaičiuodamas papildomai mokėtiną į biudžetą GPM, tiek mokestinį ginčą nagrinėjusios ikiteisminės institucijos ir teismas, tik formaliai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, neįgyvendino turinio viršenybės prieš formą principo nustatant visas reikšmingas aplinkybes ir nesilaikė privalomų protingumo, teisingumo bei objektyvumo kriterijų.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjų apmokestinimo GPM ir su juo susijusiomis sumomis (apskaičiuotų delspinigių ir paskirtų baudų) mokesčių administratoriui atlikus pareiškėjų GPM apskaičiavimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir nustačius, kad jų 2011 m. patirtos išlaidos viršijo pajamas 249 882,04 Lt, t. y. pareiškėjai gavo 249 882,04 Lt kitų pajamų (po 124 941,02 Lt), nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjų apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo išdėstę savo skunduose pirmosios instancijos teismui. Teismas akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pasisakė dėl visų esminių pareiškėjų skundų argumentų, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus.

Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad mokestinis ginčas iš esmės kilo dėl to, ar mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestinę prievolę pagal savo atliekamą įvertinimą, tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjų paaiškinimuose nurodytą, jų teigimu, iki tikrinamojo laikotarpio pradžios, t. y. iki 2011 m. sausio 1 d., sukauptą 300 000 Lt santaupų grynaisiais pinigais sumą, kuria pareiškėjai grindžia tikrinamojo laikotarpio išlaidas. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontrargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šias MAĮ nuostatas įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratoriui taikant MAĮ 70 straipsnį ir papildomai apskaičiuojant mokesčius bei su jais susijusias sumas, irgi yra taikomos MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1622-442/2018).

Teismas pažymėjo, kad nustačius, jog mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus, lemiančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai įvertinus, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010, 2010 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010, 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-912/2011, 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012, 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-442/2015, 2016 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-293-556/2016 ir kt.). Teisėjų kolegija pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju tiek mokesčių administratorius, tiek mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos ir teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi.

Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, atlikęs išsamią pareiškėjų gautų pajamų ir patirtų išlaidų analizę, pateikė pakankamai duomenų, įrodančių ginčo mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pareiškėjams pagrįstumą bei teisingumą. Tuo tarpu pareiškėjai, tvirtindami, kad jie 2011 m. sausio 1 d. turėjo 300 000 Lt santaupų grynaisiais pinigais ne banke likutį, šio savo teiginio nepagrindė jokiais juridinę galią turinčiais įrodymais, o iš esmės apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais ir bendro pobūdžio paaiškinimais apie laikotarpiu nuo 1990 m. iki 2011 m. vykdytą veiklą, iš kurios, jų teigimu, jie sukaupė nurodyto dydžio santaupas. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad išskirtinai tik paaiškinimų (duomenų) apie gautas pajamas teikimas, nesant realaus tų pajamų gavimo fakto, pajamų gavimo nepagrindžia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-293-556/2016 ir kt.). Todėl nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pagrįstai nesivadovavo jokiais objektyviais teisinę galią turinčiais įrodymais nepagrįstais pareiškėjų abstraktaus pobūdžio paaiškinimais, jog jie 2011 m. sausio 1 d. turėjo sukaupę 300 000 Lt santaupų grynaisiais pinigais ne banke likutį. Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog pareiškėjai, tvirtindami, kad nuo 1990 m. iki 2011 m. sugebėjo sukaupti 300 000 Lt santaupų grynaisiais pinigais, nurodytu laikotarpiu savo buitiniams poreikiams tenkinti sudarė išperkamosios nuomos sutartis ir skolinosi sąlyginai nedideles pinigų sumas, dėl to patyrė papildomas išlaidas mokėdami palūkanas ir sutarties sudarymo mokesčius.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas, pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pavyzdžiui, kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1852/2010, 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2923/2012, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013 ir kt.). Todėl pareiškėjų teiginiai dėl pareigos saugoti dokumentus, kurie patvirtintų jų santaupų, už kurias įgytas turtas, šaltinį nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl MAĮ 70 straipsnyje nustatytu būdu apskaičiuojamos mokestinės prievolės dydžio tikslumo pabrėžtina, kad atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais paskaičiavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442‑635/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog MAĮ 70 straipsnio 1 dalies norma skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių įvertinimo kriterijų. Todėl tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11‑603/2007). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepateikė jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis neatitinka nurodytų kriterijų.

Nors pareiškėjai tvirtino, kad mokesčių administratorius nepagrįstai visą patikrinimo metu nustatytą neapmokestintų pajamų sumą priskyrė 2011 m. mokestiniam laikotarpiui, teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju įvertinus pagal byloje surinktą medžiagą nustatytą pareiškėjų tikrinamojo laikotarpio pradžioje turėtą lėšų sumą ir 2011 m. gautas pajamas, nustatyta, jog būtent 2011 m. pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo jų gautas pajamas. Todėl mokesčių administratorius, byloje nesant jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjų nurodytų iki 2011 m. sausio 1 d. sukauptų piniginių lėšų bei jų dydžio realumą, t. y. pareiškėjams nepateikus jokių įrodymų apie pajamų, kurios galėjo būti panaudotos 2011 m. išlaidoms, gavimą ankstesniais mokestiniais laikotarpiais, pagrįstai 249 882,04 Lt iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas priskyrė 2011 m. mokestiniam laikotarpiui. Teismas pabrėžė, kad šiuo atveju pareiškėjai nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų šią išvadą ir sudarytų pagrindą kitaip vertinti ginčo situaciją.

V. Pareiškėjai siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-1746-556/2018 pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtintą pagrindą.

Pareiškėjų nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis yra be motyvų dėl esminio apeliacinio skundo argumento, t. y. nenurodytas teisės aktas ir konkrečios normos, leidžiančios asmens turėtas išlaidas priskirti pajamoms ir jas apmokestinti.

Pareiškėjai nurodo, kad ginčas kilo būtent dėl mokesčių administratoriaus sprendimo apmokestinti GPM 2011 metais pareiškėjų turėtas išlaidas, teigiant, jog pareiškėjai iki 2011 metų pradžios negalėjo turėti 300 000 Lt santaupų, tačiau turėjo net 249 882,04 Lt pajamas viršijančių išlaidų. Pareiškėjų nuomone, teismo sprendime turėjo būti nurodytas ne tik faktas apie tai, kad išlaidos viršijo pajamas, bet ir įstatymas kuris leidžia tokias išlaidas priskirti pajamoms ir jas apmokestinti.

Pareiškėjai pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas analogiškai kaip ir apeliacinės instancijos teismas apsiribojo tik faktinių aplinkybių konstatavimu, jog 2011 metais pareiškėjų išlaidos viršijo tų metų pajamų ir galimai turėtų santaupų sumas. Taigi, prielaida apie galimai turėtas santaupas ir 2011 metais išlaidos, kaip nustatytos faktinės aplinkybės, nurodyti teismo sprendimų motyvuojamojoje dalyje. Nei pirmosios instancijos teismo sprendime, nei apeliacinės instancijos teismo sprendime nenurodyta, kokių teisės aktų nuostatos leidžia teigti, jog tokia mokesčių administratoriaus išvada yra pagrįsta, nors tiek pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, tiek apeliaciniame skunde šis argumentas buvo keliamas.

Pareiškėjai teigia, kad jiems net įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu lieka neaišku, kodėl pajamos apmokestinamos ne jų gavimo laikotarpiu, kaip tai numato įstatymas, o patirtų išlaidų laikotarpiu, kai GPMĮ nuostatos, galiojusios 2011 metais to nenumatė. Pareiškėjai kelia klausimą kokiu įstatymu vadovavosi teismai, pritardami pareiškėjų išlaidų apmokestinimui GPMĮ pagrindu.

Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas bei apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuriose nenurodyti teisiniai argumentai, kai ginčo esmė yra ne faktinių aplinkybių nustatymas, bet įstatymo taikymas, laikytini nemotyvuotais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-1746-556/2018 pagal pareiškėjų A. D. ir S. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. D. ir S. D. skundą atsakovui VMI (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus AVMI) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti pagrindai, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1746-556/2018, remdamiesi ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu, kuriame įtvirtinta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, nuosekliai pabrėžiama, kad minėtu įstatyme numatytu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016; 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-822/2017 ir kt.). Nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime neaptarė arba kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-221/2011, 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-99-492/2016).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutarties turinį, pažymi, jog teismas visų pirma įvertino byloje kilusio ginčo esmę, ją apibūdino. Nuosekliai atsakydamas į pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, teismas, remdamasis administracinių teismų praktika, patikrino pirmosios instancijos teismo atliktą byloje surinktų įrodymų vertinimą. Teisėjų kolegija 2018 m. gruodžio 5 d. nutartyje priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu bei sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutarties motyvuojamosios dalies yra akivaizdu, kokiais konkrečiais motyvais ir teisės aktų normomis vadovavosi teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis yra pakankamai motyvuota, pagrįsta byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu kvalifikavimu, vadovaujantis atitinkamų teisės aktų nuostatomis.

Pareiškėjai prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis yra be motyvų dėl esminio apeliacinio skundo argumento, t. y. nenurodant teisės akto ir konkrečios normos, leidžiančios asmens turėtas išlaidas priskirti pajamoms ir jas apmokestinti. Atsakydama į šį pareiškėjų argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutarties 37–42 punktuose išsamiai išdėstyta, kokiais teisės aktais ir faktinėmis aplinkybėmis remdamasis teismas motyvavo savo nutartį pareiškėjų nurodytu aspektu.

Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinės instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas yra motyvuotas ir atitinka ABTĮ nuostatas (87 str. 4 d., 137 str.), o iš jo motyvuojamosios dalies yra akivaizdu, kokiais konkrečiais motyvais ir teisės aktų normomis vadovavosi teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. D. ir S. D. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1746-556/2018 atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1746-556/2018 pagal pareiškėjų A. D. ir S. D. skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė