2026-01-14 Nr. AB-879-3-61-3-10146-2023-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-115-463/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-10146-2023-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. R. R. R., Z.M. J. A. A. ir jų atstovaujamų nepilnamečių vaikų H. J. K. R., A. J. K. R. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. R. R. R., Z. M. J. A. A. ir jų atstovaujamų nepilnamečių vaikų H. J. K. R., A. J. K. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai J. R. R. R. (toliau – ir pareiškėjas) ir Z. M. J. A. A. (toliau – ir pareiškėja) ir jų atstovaujami nepilnamečiai vaikai H. J. K. R., A. J. K. R. (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami priteisti jiems iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas), 30 000 eurų patirtai neturtinei žalai atlyginti, taip pat atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai nurodė tokius skundo argumentus:

2.1. Pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, jie atvyko į Lietuvos Respubliką 2021 m. liepos 12 d. ir paprašė tarptautinės apsaugos. Pareiškėjai turėjo tapatybę patvirtinančiu dokumentus. Pareiškėjai vieną mėnesį ir keturias dienas buvo sulaikyti Druskininkų sienos perėjimo punkte, vėliau perkelti į Medininkų Užsieniečių registravimo centrą, kur praleido tris su puse mėnesio, tada buvo apgyvendinti Naujininkų pabėgėlių priėmimo centre, jų judėjimas apribotas apgyvendinimo vietai priklausiančia teritorija.

2.2. Pareiškėjai buvo sulaikyti automatiškai, be individualaus tokio apribojimo vertinimo iki 2022 m. vasario 22 d., vėliau jų judėjimo laisvės apribojimai buvo pratęsiami Migracijos departamento sprendimais Nr.: 22S3462, 22S2221, 22S3060 ir 22S3461, kurie Vilniaus apylinkės teismo 2022 m. gegužės 5 d. sprendimu byloje II-343-1017/2022 buvo panaikinti kaip neteisėti.

2.3. Pareiškėjų judėjimo teisė buvo ribojama nuo 2021 m. liepos 12 d. iki 2022 m. gegužės 5 d. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) gimė sūnus A. J. K. R..

2.4. Pareiškėjai sulaikymo metu nukentėjo nuo pareigūnų piktnaudžiavimo. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) Imuniteto valdybos Korupcijos tyrimų skyriaus vyriausiasis tyrėjas priėmė 2022 m. gegužės 9 d. sprendimą atsisakyti pradėti tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas), pagal tyrimo medžiagą M-2-01-00018-22, kurioje pateiktas vaizdo įrašas, darytas 2021 m. lapkričio 8 d. Medininkų Užsieniečių registracijos centre kilusių neramumų metu. Nutraukus tyrimą, pareiškėjams nebuvo suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba apskųsti sprendimą ir ginti 3 metų pareiškėją H. J. K. R. nuo pareigūnų nepagrįstai panaudoto smurto. Tinkamai netiriant pareigūnų smurto prieš vaiką, pažeistos pareiškėjų teisės į apsaugą nuo kankinimų ir žiauraus elgesio, kartu su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtinta teise į veiksmingą gynybos priemonę.

2.5. Galiojančių teisės normų pažeidimai lėmė pareiškėjų laisvės apribojimą be teismo, be galimybės apskųsti pareigūnų veiksmus, nežinomybę dėl jų teisinės padėties ir taikomų procedūrų, neigiamus išgyvenimus, pagilino dvasinį sukrėtimą dėl kilmės valstybėje patirto persekiojimo ir priverstinio išvykimo, sukėlė emocinę depresiją, kuri turi įtakos jų vaikų vystymuisi (pareiškėjų vaikai iki šiol nekalba), pakenkė bendrai pareiškėjų psichologinei būsenai. Šie dvasiniai išgyvenimai ir fizinės kančios yra tiesioginė neteisėtų Lietuvos valstybės institucijų veiksmų pasekmė.

2.6. Pareiškėjams judėjimo laisvė buvo atimta neteisėtai, neįvertinus tokio laisvės apribojimo pagrįstumo, prioritetinių vaikų ir pažeidžiamo asmens interesų ir nesuteikiant galimybės ginčyti tokio sprendimo teisėtumą. Pareigūnų veiksmais, apgyvendinant pareiškėjus be teisės judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, pažeista Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į asmens laisvę, Konvencijos 13 straipsnyje įtvirtinta teisė į veiksmingas apsaugos priemones, taikytos Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos.

2.7. Migracijos departamento taikytas pareiškėjų apgyvendinimas, nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, Valstybinės sienos apsaugos tarnybos Druskininkų pasienio užkardoje, Medininkų užsieniečių registravimo centre ir vėliau Naujininkų Pabėgėlių priėmimo centre, nepriimant individualių administracinių sprendimų, buvo neteisėtas valstybės institucijų aktas, neteisėtu aktu laikytinas ir nepagrįstas ašarinių dujų naudojimas prieš vaiką. Vėlesnio pareiškėjų laisvės apribojimo Migracijos departamento sprendimu nepagrįstumas nustatytas Vilniaus apylinkės teismo 2022 m. gegužės 5 d. sprendimu. Šie neteisėti veiksmai tiesiogiai susiję su pareiškėjams padaryta neturtine žala.

2.8. Asmens sulaikymas savaime sukelia psichologines kančias. Šios kančios ir moralinė žala išauga dešimteriopai, kai sulaikomi vaikai ir pažeidžiami asmenys, šiuo atveju, besilaukianti pareiškėja, kurios laisvė buvo ribojama visą nėštumo laikotarpį.

2.9. Pareiškėjų prieglobsčio prašymai laisvės ribojimo metu nebuvo tinkamai nagrinėjami. Jų apeliacinį skundą išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. liepos 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3370-815/2022 panaikino Migracijos departamento sprendimą nesuteikti prieglobsčio, nurodydamas, kad Migracijos departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų jų prašymui suteikti prieglobstį teisiškai reikšmingų aplinkybių.

2.10. Sulaikymo metu pareiškėjai tiesiogiai nukentėjo nuo pareigūnų smurto. Nors jiems nebuvo sudaryta galimybė patikrinti priimto sprendimo nepradėti tyrimo teisėtumą, tyrimo medžiagoje M-2-01-00018-22 nustatytų aplinkybių pakanka konstatuoti padarytą moralinę žalą sulaikymo vietoje, patirtas fizines ir moralines kančias.

2.11. Laisvės apribojimas sukėlė fizinį skausmą, nepasitikėjimą visuomene ir valstybės institucijomis, bendravimo galimybių apribojimą, sukėlė psichologines kančias ir baimę dėl savo bei vaikų ateities, ribojo vaikų lavinimą, kalbos įgūdžius ir gebėjimą integruotis visuomenėje. Šie dvasiniai išgyvenimai ir fizinės kančios yra tiesioginė neteisėtų Lietuvos valstybės pareigūnų juos sulaikant ir apribojant judėjimo laisvę, veiksmų pasekmė.

2.12. Pareiškėjų prašoma priteisti 30 000 eurų piniginė kompensacija atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje priteisiamą teisingą atlyginimą. Prašoma kompensacija apima ir moralinę žalą, kurią patyrė du vaikai, patyrę pareigūnų smurtą laisvės apribojimo metu, ir besilaukianti pareiškėja.

3. Pareiškėjai pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad būtent Migracijos departamentui tenka pareiga užtikrinti tinkamas priėmimo sąlygas, be to, Migracijos departamento sprendimai dėl judėjimo apribojimo buvo panaikinti teismo.

4. Atsakovas pateiktame atsiliepime prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą. Atsakovo atsiliepimas buvo grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad jų judėjimo laisvė buvo neteisėtai apribota be jokio individualaus sprendimo, kadangi, pagal tuo metu galiojusius įstatymus, Migracijos departamentas neturėjo teisinio pagrindo priimti kokį nors sprendimą.

4.2. Pareiškėjų (išskyrus pareiškėją A. J. K. R.) prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje (toliau – ir MIGRIS) buvo užregistruotas 2021 m. spalio 20 d., taigi tik nuo šios datos pareiškėjai buvo atsakovo žinioje. Užregistravus pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjų pateiktą informaciją, nusprendė jų prašymą nagrinėti iš esmės skubos tvarka, todėl klausimas dėl pareiškėjų įleidimo į Lietuvos Respubliką nebuvo sprendžiamas.

4.3. Nors pareiškėjai skunde ir nurodo, kad teismas panaikino Migracijos departamento sprendimą dėl prieglobsčio jiems nesuteikimo, tačiau teismas nenurodė, kad pareiškėjų prašymas dėl prieglobsčio suteikimo yra pagrįstas ir neįpareigojo Migracijos departamento sutekti pareiškėjams prieglobstį Lietuvos Respublikoje, bet įpareigojo išnagrinėti jų prašymą iš naujo, papildomai įvertinus teismo nurodytus aspektus. Pareiškėjai nelaukė, kol bus priimtas naujas sprendimas, ir pasišalino iš Lietuvos.

4.4. Pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad dėl Migracijos departamento neteisėtų veiksmų jie neturėjo galimybės judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, nes Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, iki 2022 m. vasario 22 d. nesprendė ir neturėjo teisinio pagrindo spręsti pareiškėjų apgyvendinimo klausimų. Atsakovas vadovavosi tuo metu galiojusiomis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis, kurios nebuvo pripažintos negaliojančiomis pareiškėjų nurodytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2023 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. KT53-A-N6/2023. Argumentų ar įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjų laisvė buvo ribojama būtent dėl Migracijos departamento neteisėtų veiksmų ar neveikimo, pareiškėjai skunde nepateikė.

4.5. Pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad Migracijos departamentas, laikydamas pareiškėjus faktiškai sulaikytus nežmoniškomis sąlygomis, pažeidė jų teises ir sukėlė jiems reikšmingą neturtinę žalą, nes pareiškėjai patyrė smurtą Medininkų užsieniečių registracijos centre 2021 m. lapkričio 8 d. vykusių riaušių metu.

4.6. Migracijos departamentas iki 2022 m. vasario 22 d. nebuvo apribojęs pareiškėjų judėjimo laisvės Lietuvos Respublikoje. Tačiau, praėjus 6 mėnesiams po pareiškėjų užregistravimo Migris ir per šį laiką nepriėmus galutinio sprendimo dėl pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas 2022 m. sausio 31 d. ir 2022 m. vasario 1 d. priimtais sprendimais nusprendė įleisti pareiškėjus į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti juos laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje (pareiškėjo A. J. K. R. atžvilgiu Migracijos departamentas tokio sprendimo nebuvo priėmęs). Nors teismas panaikino šių Migracijos departamento sprendimų dalis dėl pareiškėjų judėjimo laisvės ribojimo, šiuose sprendimuose nustatytos faktinės aplinkybės, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog pareiškėjai gali pasislėpti ir bandyti išvykti iš Lietuvos Respublikos, pasitvirtino, nes pareiškėjai, turėdami judėjimo laisvę Lietuvos Respublikoje, pasišalino iš Lietuvos Respublikos ir išvyko į Vokietiją. Jokių kitų sprendimų dėl pareiškėjų judėjimo laisvės ribojimo Migracijos departamentas nebuvo priėmęs.

4.7. Migracijos departamento sprendimai dėl pareiškėjų apgyvendinimo, nesuteikiant jiems teisės judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis Įstatymo nuostatomis, o pareiškėjų skundo deklaratyvūs teiginiai, kad jie dėl Migracijos departamento tariamo neveikimo ar neteisėtų veiksmų buvo faktiškai sulaikyti ir patyrė reikšmingą neturtinę žalą, nėra paremti jokiais objektyviais duomenimis ir nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjų skundą.

4.8. Pareiškėjai nurodo patyrę smurtą riaušių Medininkų užsieniečių registracijos centre metu, tačiau Medininkų registracijos centras nėra ir nebuvo pavaldus Migracijos departamentui. Be to, riaušių metu Migracijos departamentas nebuvo priėmęs jokių sprendimų dėl pareiškėjų apgyvendinimo, t. y. pareiškėjai Medininkų užsieniečių registracijos centre buvo apgyvendinti ne Migracijos departamento sprendimų pagrindu. Įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjai patyrė kokią nors žalą, gyvendami Medininkų užsieniečių registracijos centre, ar, kad jie patyrė neteisėtus atsakovo pareigūnų veiksmus, pareiškėjai nepateikė, o vien deklaratyvūs skundo teiginiai nesudaro pagrindo skundui pagrįsti.

4.9. Migracijos departamentas nebuvo apgyvendinęs pareiškėjų Druskininkų pasienio užkardoje arba Medininkų užsieniečių registracijos centre, jokie Migracijos departamento darbuotojai ar tarnautojai nenaudojo prieš pareiškėjus smurto. Ta aplinkybė, kad Migracijos departamentas priėmė sprendimus apgyvendinti pareiškėjus su judėjimo laisvės ribojimu, kurie teismo buvo panaikinti, savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad Migracijos departamentas sprendimus dėl pareiškėjų apgyvendinimo priėmė be individualaus vertinimo.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

6. Teismas apžvelgė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1, 4 dalių, 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatas.

7. Teismas nustatė tokias bylos aplinkybes:

7.1. Pareiškėjai (išskyrus pareiškėją A. J. K. R.) 2021 m. spalio 20 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas išnagrinėjo pareiškėjų prieglobsčio prašymą ir 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 21M56921 (toliau – ir Sprendimas dėl prieglobsčio) nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjams J. R. R. R. ir Z. M. J. A. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus ir įvesti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjams J. R. R. R. ir Z. M. J. A. A. 3 metus.

7.2. Pareiškėjai Sprendimą dėl prieglobsčio apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2022 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, pareiškėjų skundą dalyje dėl prieglobsčio nesuteikimo atmetė, tačiau sutrumpino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę terminus. Pareiškėjai Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2022 m. liepos 27 d. sprendimu jų apeliacinį skundą tenkino, panaikino Sprendimą dėl prieglobsčio ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje.

7.3. Migracijos departamentas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, nustatė, kad pareiškėjai savavališkai pasišalino iš Pabėgėlių priėmimo centro, kuriame buvo apgyvendinti, ir išvyko iš Lietuvos Respublikos, todėl 2022 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 22M31675 nusprendė nutraukti jų prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą.

7.4. Migracijos departamentas priėmė: 1) 2022 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. 22S2221, kuriuo nusprendė įleisti pareiškėją Z. M. J. A. A. į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti ją laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jai teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, 6 mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos; 2) 2022 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. 22S3060, kuriuo nusprendė įleisti pareiškėją H. J. K. R. į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti ją laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jai teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, 6 mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos; 3) 2022 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. 22S3461, kuriuo nusprendė įleisti pareiškėją A. J. K. R. į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti jį laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, 6 mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos; 4) 2022 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. 22S3462, kuriuo nusprendė įleisti pareiškėją J. R. R. R. į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti jį laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, 6 mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos.

7.5. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundą byloje Nr. 11-343-1017/2022, 2022 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir panaikino Migracijos departamento sprendimų Nr. 22S2221, Nr. 22S3060, Nr. 22S3461 ir Nr. 22S3462 dalis dėl pareiškėjų judėjimo Lietuvos Respublikos teritorijoje ribojimo.

8. Teismas, vadovaudamasis ginčui aktualiomis Įstatymo 5 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nurodė, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo priimti kokį nors sprendimą dėl pareiškėjų laisvės ribojimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo užregistruotas 2021 m. spalio 20 d., o iki to laiko pareiškėjai nebuvo atsakovo žinioje. Teismas sprendė, kad pareiškėjų skundo teiginiai, jog būtent dėl Migracijos departamento neteisėtų veiksmų jie neturėjo galimybės judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, neatitinka tikrovės, nes Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, iki 2022 m. vasario 17 ir 22 d. nesprendė ir neturėjo teisinio pagrindo spręsti pareiškėjų apgyvendinimo klausimų.

9. Teismas nurodė, kad 2022 m. gegužės 5 d. teismo sprendimu panaikinus pareiškėjams taikytą judėjimo apribojimą, šiame sprendime nebuvo konstatuoti Migracijos departamento neteisėti veiksmai, tačiau kitaip įvertintos aplinkybės dėl pareiškėjų judėjimo Lietuvos Respublikoje. Be to, pareiškėjai pasišalino iš Lietuvos.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjų skundo teiginius, kad jie buvo laikomi nežmoniškomis sąlygomis, patyrė smurtą Medininkų užsieniečių registracijos centre 2021 m. lapkričio 8 d. vykusių riaušių metu, nurodė, kad atsakovas iki 2022 m. vasario 22 d. nebuvo priėmęs sprendimų dėl jų judėjimo laisvės apribojimų. Teismui 2022 gegužės 5 d. sprendimu panaikinus Migracijos departamento sprendimais pareiškėjams taikytą judėjimo laisvės apribojimą, pareiškėjai pasitraukė iš Lietuvos.

11. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamento sprendimai dėl pareiškėjų apgyvendinimo, nesuteikiant jiems teisės judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis Įstatymo nuostatomis, o pareiškėjų skundo deklaratyvūs teiginiai, kad jie dėl Migracijos departamento tariamo neveikimo ar neteisėtų veiksmų buvo faktiškai sulaikyti ir patyrė reikšmingą neturtinę žalą, nėra paremti jokiais objektyviais duomenimis.

12. Teismas pažymėjo, kad Medininkų registracijos centras nėra ir nebuvo pavaldus Migracijos departamentui, Migracijos departamento tarnautojai ar darbuotojai šiame centre nedirbo, todėl atsakovas nėra atsakingas už šiame centre dirbusių pareigūnų veiksmus. Be to, riaušių metu Migracijos departamentas nebuvo priėmęs jokių sprendimų dėl pareiškėjų apgyvendinimo, t. y. pareiškėjai Medininkų užsieniečių registracijos centre buvo apgyvendinti ne Migracijos departamento sprendimų pagrindu.

13. Teismas nurodė, jog pareiškėjai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jie patyrė kokią nors žalą gyvendami Medininkų užsieniečių registracijos centre, arba įrodymų, patvirtinančių, kad jie patyrė neteisėtus pareigūnų veiksmus, o vien deklaratyvūs skundo teiginiai nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų Migracijos departamento veiksmų ar neveikimo.

14. Teismas, įvertinęs ginčo santykį reglamentuojančius teisės aktus, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, konstatavo, kad Migracijos departamento pareigūnai teisės aktų nustatyta tvarka tinkamai vykdė jiems pavestas funkcijas, vadovaudamiesi Įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatomis, neteisėtai neribojo pareiškėjų asmens laisvės ir jokiais veiksmais nesukėlė jiems moralinių ar fizinių kančių, t. y. nepadarė neturtinės žalos.

15. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta pareiškėjų nurodomų neteisėtų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Migracijos departamento, veiksmų ar neveikimo. Nenustačius institucijos neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra teisinio pagrindo kilti viešajai civilinei atsakomybei, todėl kitų sąlygų civilinei atsakomybei kilti egzistavimas plačiau nenagrinėtinas.

16. Teismas netenkino pareiškėjų prašymo dėl išlaidų atlyginimo

III. 17. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, patenkinti pareiškėjų skundą, priteisti pareiškėjams iš atsakovo 30 000 eurų patirtai neturtinei žalai atlyginti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

18. Pareiškėjų apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačias argumentais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant:

18.1. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos, susijusios su neteisėtu judėjimo laisvės apribojimu, teisės į veiksmingą gynybos priemonę pažeidimu, atlyginimo. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, pareiškėjams nebuvo suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba apskųsti sprendimą ir ginti 3 metų pareiškėją H. J. K. R. nuo pareigūnų nepagrįstai panaudoto smurto. Tinkamai netiriant pareigūnų smurto prieš vaiką, pažeistos pareiškėjų teisės į vaiko interesų gynimą, apsaugą nuo kankinimų ir žiauraus elgesio, kartu su Konvencijoje įtvirtinta teise į veiksmingas gynybos priemones.

18.2. Pagal ginčui aktualių teisės aktų nuostatas būtent Migracijos departamentui tenka pareiga užtikrinti tinkamas priėmimo sąlygas pagal Priėmimo sąlygų direktyvą (2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (nauja redakcija)) bei už pažeidžiamų prieglobsčio prašytojų teisių užtikrinimą, tinkamą apgyvendinimą, teisinės pagalbos teikimą ir kitas priėmimo sąlygas. Be to, būtent Migracijos departamento sprendimai dėl judėjimo apribojimo buvo panaikinti teismo.

18.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Migracijos departamentas nepriėmė jokio sprendimo, neatliko jokio administracinio veiksmo, kad pareiškėjų laisvė būtų apribota, ar kaip nors kitaip suvaržyta. Lietuvos valstybės institucijos, taikydamos tarptautiniams įsipareigojimams ir Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reglamentavimą, pažeidė pareiškėjų teises ir sukėlė nematerialinę žalą, kurią prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės.

18.4. Konstitucinis Teismas 2023 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. KT53-A-N6/2023 patvirtino pareiškėjų laisvės apribojimo neteisėtumą, nes, nepriėmus individualaus sprendimo dėl pareiškėjų laisvės apribojimo, nesudarius galimybės patikrinti laisvės apribojimo pagrįstumą, institucijų veiksmais pažeistos pareiškėjų teisės.

18.5. Žala pareiškėjams kilo dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisės akto taikymo, pažeidžiančio pareiškėjų teisę į laisvę ir saugumą ir teisę į veiksmingą gynybos priemonę. Migracijos departamento taikytas pareiškėjų apgyvendinimas nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepriimant jokių individualių administracinių sprendimų, buvo neteisėtas valstybės institucijų aktas.

18.6. Pareiškėjai prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą, kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo, klausiant, ar 2000 m. gruodžio 7 d. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, patikslintoje 2007 m. gruodžio 12 d. (toliau – ir Chartija) įtvirtintos pagrindinės laisvės įpareigoja valstybę narę atlyginti moralinę žalą užsieniečiams, pripažinus, kad teisės aktas, kuriuo remiantis buvo ribojama jų judėjimo laisvė, buvo neteisėtas, ar minėtoms Chartijos nuostatoms atitinka valstybės institucijų veiksmai, kuomet prieglobsčio prašytojų laisvės apribojimo metu jiems nesuteikiama galimybė apskųsti institucijų sprendimo nutraukti tyrimą dėl pareigūnų smurto prieš vaiką.

18.7. Teismo sprendime nenagrinėti pareiškėjų reikalavimai ir pateikti argumentai, kuriais pareiškėjai grindžia savo reikalavimą. Sprendime net nepaminėtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo remiantis pareiškėjai teigia, kad Lietuvos valstybės veiksmai jų atžvilgiu buvo neteisėti. Sprendime visiškai nenagrinėti pareiškėjų pateikti argumentai dėl apribotos teisės skųsti sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl pareigūnų panaudoto smurto prieš vaiką.

18.8. Skundžiamo teismo sprendimo nėra pagrindo laikyti motyvuotu procesiniu dokumentu, nes jame nėra išnagrinėti pareiškėjų argumentai, kuriais jie remiasi įrodinėdamas savo teisę į žalos atlyginimą.

19. Atsakovas pateiktame atsiliepime prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atsiliepimas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas pirmosios instancijos teismui.

20. Atsakovas nurodo, kad apeliacinio skundo teiginiai, jog, nesuteikus galimybės apskųsti sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl pareigūnų panaudoto prieš smurto prieš vaiką, pažeista pareiškėjų procesinė ir materiali teisė į apaugą nuo kankinimų, vaiko teisė į saugumą, teisė į teisingą teismą ir veiksmingą teisinę gynybos priemonę, nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku ir Migracijos departamento, kaip institucijos, veiksmais ar neveikimu. Pareiškėjai jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jie patyrė kokią nors žalą, gyvendami Medininkų užsieniečių registracijos centre, arba įrodymų, patvirtinančių, kad jie patyrė neteisėtus pareigūnų veiksmus, nepateikė, o vien deklaratyvūs skundo teiginiai nesudaro pagrindo skundui pagrįsti.

21. Atsakovo teigimu, pareiškėjai iš esmės nesutinka su teismo sprendime išdėstytais motyvais, juos kritikuoja, tačiau apeliacinį skundą padavusio asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai negali būti prilyginami motyvų nebuvimui.

22. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjų prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo yra nepagrįstas, nes jis paremtas išimtinai hipotetiniais pareiškėjų samprotavimais, todėl neturėtų būti tenkinamas. Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojančios teisės aktų nuostatos yra aiškios, jų taikymas akivaizdus ir dėl jų aiškinimo bei taikymo nėra jokių pagrįstų abejonių. Vien tai, jog pareiškėjai mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą priteisti jų prašomą tariamai patirtą neturtinę žalą, savaime nereiškia, jog nėra aiškus ginčo teisiniams santykiams taikytinų normų turinys, ir yra pagrindas kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjų prašymo atlyginti jiems 30 000 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo).

24. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjų skundą, konstatavęs, kad Migracijos departamento pareigūnai teisės aktų nustatyta tvarka tinkamai vykdė jiems pavestas funkcijas, vadovaudamiesi Įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatomis, neteisėtai neribojo pareiškėjų asmens laisvės ir jokiais veiksmais nesukėlė jiems moralinių ar fizinių kančių, t. y. nepadarė neturtinės žalos, todėl, nenustačius neteisėtų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Migracijos departamento, veiksmų ar neveikimo, nėra teisinio pagrindo kilti viešajai civilinei atsakomybei.

25. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad teismas netinkamai ištyrė bylos aplinkybes, nepasisakė dėl visų pareiškėjų nurodytų aplinkybių, teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

26. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

27. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).

28. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjai (išskyrus pareiškėją A. J. K. R.) 2021 m. liepos 12 d. atvyko į Lietuvos Respubliką iš Baltarusijos Respublikos pėsčiomis kirtus Lietuvos Respublikos valstybės teritorijos sieną neleistinoje vietoje. Pareiškėjas J. R. R. R. Medininkų užsieniečių registracijos centre visos šeimos vardu pateikė 2021 m. spalio 20 d. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas išnagrinėjo pareiškėjų prieglobsčio prašymą ir 2021 m. gruodžio 27 d. priėmė sprendimą Nr. 21M56921, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjams J. R. R. R., Z. M. J. A. A., H. J. K. R. ir A. J. K. R. prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti minimus pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus ir įvesti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjams 3 metus. Pareiškėjai minėtą sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2022 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – pareiškėjų skundą dalyje dėl prieglobsčio nesuteikimo atmetė, tačiau sutrumpino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę terminus. Pareiškėjai minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2022 m. liepos 27 d. sprendimu jų apeliacinį skundą tenkino, panaikino Migracijos departamento sprendimą Nr. 21M56921 ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, nustatė, kad pareiškėjai savavališkai pasišalino iš Pabėgėlių priėmimo centro, kuriame buvo apgyvendinti, ir išvyko iš Lietuvos Respublikos, todėl 2022 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 22M31675 nusprendė nutraukti jų prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą.

29. Migracijos departamentas 2022 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. 22S2221, 2022 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. 22S3060 ir 2022 m. vasario 22 d. sprendimais Nr. 22S3461 ir Nr. 22S3462 nusprendė įleisti pareiškėjus Z. M. J. A. A., H. J. K. R., A. J. K. R. ir J. R. R. R. į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti juos Įstatymo 1408 straipsnio 3 dalyje nurodytoje laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, 6 mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundą, 2022 m. gegužės 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 11-343-1017/2022 jų skundą tenkino iš dalies ir panaikino Migracijos departamento sprendimų Nr. 22S2221, Nr. 22S3060, Nr. 22S3461 ir Nr. 22S3462 dalis dėl pareiškėjų judėjimo Lietuvos Respublikos teritorijoje ribojimo.

30. Pareiškėjai nagrinėjamoje byloje prašomą atlyginti patirtą neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad laikotarpiu nuo 2021 m. liepos 12 d. iki 2022 m. gegužės 5 d. jų judėjimo laisvė buvo apribota neteisėtai, nepriėmus jokio sprendimo, kurį pareiškėjai būtų galėję apskųsti, pareiškėjai buvo sulaikyti neįvertinus individualios vaikų ir besilaukiančios pareiškėjos situacijos, patyrė prievartą ir jiems nebuvo suteikta galimybė apskųsti neteisėtus pareigūnų veiksmus.

Dėl pareiškėjų judėjimo laisvės ribojimo

31. Vertindama pareiškėjų nurodytą neturtinės žalos faktą dėl, pareiškėjų teigimu, Migracijos departamento taikyto neteisėto jų sulaikymo be teisinio pagrindo, apribojant pareiškėjams teisę laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal tuo metu galiojusio Įstatymo 5 straipsnio nuostatas Migracijos departamentas neturėjo teisinio pagrindo priimti kokį nors sprendimą dėl pareiškėjų. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, iki 2022 m. vasario 17–22 d. nesprendė ir neturėjo teisinio pagrindo spręsti pareiškėjų apgyvendinimo klausimų. Pagal ginčui aktualiu metu galiojusio Įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, jeigu užsienietis, būdamas pasienio kontrolės punkte, tranzito zonoje ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo pateikia prašymą suteikti prieglobstį, per 48 valandas nuo tokio prašymo pateikimo momento Migracijos departamentas priima sprendimą įleisti prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką, išskyrus prieglobsčio prašytojus, kuriems taikytina šio Įstatymo 76 straipsnio 4 dalis arba 77 straipsnio 1 dalis. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjų (išskyrus A. J. K. R.) prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo užregistruotas 2021 m. spalio 20 d. Užregistravus pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Migris, Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjų pateiktą informaciją, nusprendė jų prašymą suteikti prieglobstį nagrinėti iš esmės skubos tvarka pagal Įstatymo 76 straipsnio 4 dalį. Migracijos departamentui nusprendus nagrinėti pareiškėjų prašymą iš esmės skubos tvarka pagal Įstatymo 76 straipsnio 4 dalį, todėl klausimas dėl pareiškėjų įleidimo į Lietuvos Respubliką nebuvo sprendžiamas.

32. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Migracijos departamentas iki 2022 m. vasario 17–22 d. neturėjo teisinio pagrindo priimti ir nepriėmė kokių nors sprendimų dėl pareiškėjų judėjimo laisvės apribojimo, t. y. nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų.

33. Praėjus šešiems mėnesiams po pareiškėjų užregistravimo MIGRIS ir per šį laiką nepriėmus galutinio sprendimo dėl pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį, atsakovas, vadovaudamasis tuo metu galiojusio Įstatymo 140-8 straipsnio 5 ir 6 dalimis, 2022 m. vasario 17, 21 ir 22 d. priimtais sprendimais Nr. 22S2221, Nr. 22S3060, Nr. 22S3461 ir Nr. 22S3462 nusprendė įleisti pareiškėjus į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti juos laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjų apgyvendinimą, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, lėmė tuo metu galiojusių Įstatymo nuostatų taikymas.

34. Pareiškėjai pasinaudojo teise apskųsti šiuos sprendimus teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundą administracinėje byloje Nr. 11-343-1017/2022, 2022 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir panaikino Migracijos departamento sprendimų Nr. 22S2221, Nr. 22S3060, Nr. 22S3461 ir Nr. 22S3462 dalis dėl pareiškėjų judėjimo Lietuvos Respublikos teritorijoje ribojimo, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjams, tarp kurių yra ir mažamečiai vaikai bei nėščia moteris, apgyvendinimo režimas su judėjimo Lietuvos Respublikoje apribojimais paskirtas nepagrįstai ir pernelyg suvaržo jų judėjimo laisvę.

35. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio (paskutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4927-662/2016).

36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gegužės 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 11-343-1017/2022 iš dalies patenkino pareiškėjų skundą ir panaikino Migracijos departamento sprendimų Nr. 22S2221, Nr. 22S3060, Nr. 22S3461 ir Nr. 22S3462 dalis dėl pareiškėjų judėjimo Lietuvos Respublikos teritorijoje ribojimo, nurodęs, kad Migracijos departamentas minimuose sprendimuose nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai nebendradarbiauja su kompetentingų Lietuvos Respublikos institucijų ar įstaigų valstybės tarnautojais ar darbuotojais, todėl nepagrįstai sprendė, jog yra pagrindas sulaikyti pareiškėjus Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 10 punkto pagrindu, t. y. konstatavo neteisėtus atsakovo veiksmus (neveikimą).

37. Pareiškėjai skunde teismui nurodė, kad dėl neteisėto jų laisvės apribojimo jie patyrė emocinę depresiją, kuri turėjo įtakos pareiškėjų vaikų vystymuisi (vaikai iki šiol nekalba), pakenkė bendrai pareiškėjų psichologinei būsenai; šie pareiškėjų dvasiniai išgyvenimai ir fizinės kančios yra tiesioginė neteisėtų Lietuvos valstybės institucijų veiksmų pasekmė, t. y. tarp neteisėtų institucijų veiksmų ir žalos pareiškėjams egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys.

38. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4070-261/2018 ir kt.).

39. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios.

40. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiga įrodyti tam tikrą patirtą žalą, kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo tenka pareiškėjui. Jis taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustačius, jog pareiškėjų (išskyrus A. J. K. R.) judėjimo laisvė laikotarpiu nuo 2022 m. vasario 17 d. iki 2022 m. gegužės 5 d. buvo apribota nepagrįstai, neįvertinus individualios pareiškėjų situacijos ir nesant tam teisinio pagrindo, yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjai dėl to galėjo patirti neturtinę žalą, kurios nebūtų patyrę, jei atsakovas, spręsdamas dėl jų judėjimo laisvės apribojimo nuo 2022 m. vasario 17 d., būtų tinkamai įvertinęs pareiškėjų individualią situaciją, atsižvelgęs į tai, kad tarp pareiškėjų yra pažeidžiamų asmenų ir kt. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigos veiksmai – nepagrįstas pareiškėjų judėjimo laisvės suvaržymas, žala – pareiškėjai dėl to patyrė neigiamus išgyvenimus, depresiją, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

42. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-187-602/2025; kt.).

43. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjų subjektinių teisių pažeidimo pobūdį ir mastą, pareiškėjų patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, įvertinusi jų kumuliacinį poveikį daro išvadą, kad pareiškėjai patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti priteista pinigais. Atsižvelgiantį į nustatyto pareiškėjo teisių pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (laikotarpiu nuo 2022 m. vasario 17 d. iki 2022 m. gegužės 5 d. ginčo laikotarpiu nepagrįstai buvo apribota pareiškėjų (išskyrus A. J. K. R.) judėjimo laisvė), taip pat į tai, kad pareiškėjai nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog jų judėjimo laisvės ribojimai prilygo sulaikymui, kad jie buvo laikomi netinkamomis sąlygomis, ar kad minimu laikotarpiu jie dėl psichologinių išgyvenimų kreipėsi pas specialistus, bei į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjams priteistinas 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

Dėl Įstatymo neteisėtumo

44. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jų skundo argumentų, kad Įstatymo, kuriuo remiantis ribota pareiškėjų laisvė, neteisėtumą pripažino Konstitucinis Teismas 2023 m. birželio 7 d. nutarime Nr. KT-53-N6/2023.

45. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamentas, pakartotinai nagrinėdamas pareiškėjų prieglobsčio prašymą, nustatė, jog pareiškėjai savavališkai pasišalino iš Lietuvos ir 2022 m. rugsėjo 16 d. sprendimu nusprendė nutraukti jų prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjai vėliausiai 2022 m. rugsėjo 16 d. išvyko iš Lietuvos.

46. Pareiškėjų ginčijamo jų esą neteisėto laisvės ribojimo ir atėmimo neindividualizuotu apgyvendinimu Įstatymo nustatytose apgyvendinimo vietose kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2021 m. gruodžio 23 d. priimtu įstatymu Nr. XIV-816, kurio dauguma nuostatų įsigaliojo 2022 m. sausio 1 d., be kita ko, papildė Įstatymo nuostatas X2 skyriumi „Šio įstatymo taikymas, kai yra įvesta karo padėtis, nepaprastoji padėtis, taip pat paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio“ bei šiam skyriui priskyrė Įstatymo 1408 straipsnį „Užsieniečių atvykimas į Lietuvos Respubliką ir laikinas jų apgyvendinimas“, kurio nuostatos buvo pakeistos Lietuvos Respublikos Seimo 2023 m. balandžio 20 d. priimtu įstatymu Nr. XIV-1889, įsigaliojusiu 2023 m. gegužės 3 d.

47. Pareiškėjų akcentuojamame Konstitucinio Teismo 2023 m. birželio 7 d. nutarime, be kita ko, pripažinta, kad: 1) Įstatymo 1408 straipsnio (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) 3 dalis tiek, kiek pagal ją visi prieglobsčio prašytojai privalėjo būti apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai toks apgyvendinimas pagal šio straipsnio 5 dalį galėjo trukti iki 6 mėnesių, kompetentingai institucijai nepriėmus sprendimo, kurį būtų galima skųsti teismui, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsniui (minėto Konstitucinio Teismo nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktas); 2) Įstatymo 1408 straipsnio 3 dalis (2023 m. balandžio 20 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją visi prieglobsčio prašytojai privalo būti apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai toks apgyvendinimas pagal šio straipsnio 5 dalį gali trukti iki 6 mėnesių, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsniui (minėto Konstitucinio Teismo nutarimo rezoliucinės dalies 3 punktas).

48. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas: Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį (be kita ko, 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas, 2012 m. gruodžio 19 d., 2019 m. kovo 21 d. sprendimai); Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo nustatytas įstatymo prieštaravimas Konstitucijai, iš principo galioja ir sukelia teisinius padarinius (vadinamąjį norminį efektą) tiems santykiams, kurie nėra pasibaigę ar susidarę, t. y. negalioja ir nesukelia teisinių padarinių santykiams, kurie buvo susidarę ir yra pasibaigę iki įstatymo pripažinimo antikonstituciniu.

49. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų nurodomas Konstitucinio Teismo 2023 m. birželio 7 d. nutarimas buvo priimtas pareiškėjams jau išvykus iš Lietuvos, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjų skunde nurodytas aplinkybes, kad žala pareiškėjams kilo dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisės akto taikymo, pažeidžiančio pareiškėjų teisę į laisvę ir saugumą ir teisę į veiksmingą gynybos priemonę.

Dėl galimybės gauti teisinę pagalbą

50. Pareiškėjai skunde taip pat nurodė, kad, nesuteikus galimybės apskųsti sprendimą nutraukti tyrimą dėl pareigūnų panaudoto prieš smurto prieš vaiką, pažeista pareiškėjų procesinė ir materiali teisė į apaugą nuo kankinimų, vaiko teisė į saugumą, teisė į teisingą teismą ir veiksmingą teisinę gynybos priemonę. Pareiškėjai nurodė, kad Policijos departamentas 2022 m. gegužės 9 d. priėmė sprendimą atsisakyti pradėti tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį (Piktnaudžiavimas) pagal tyrimo medžiagą M-2-01-00018-22, kurioje buvo vertinami duomenys dėl pareigūnų prieš mažametį vaiką galbūt panaudotų ašarinių dujų. Pareiškėjų teigimu, tinkamai netiriant pareigūnų smurto prieš vaiką, pažeistos pareiškėjų teisės į apsaugą nuo kankinimų ir žiauraus elgesio, kartu su Konvencijoje įtvirtinta teise į veiksmingą gynybos priemonę.

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies nuostatas, prieglobsčio prašytojas turi teisę vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba tiek, kiek tai susiję su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimu (4 p.). Pažymėtina, kad nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą apskundimas nėra siejamas su pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimu, be to, pareiškėjai skunde tik labai abstrakčiai nurodė, jog jiems nebuvo suteikta galimybė apskųsti minimą nutarimą, nenurodė, kokiu būdu pasireiškė atsakovo neveikimas, ar pareiškėjai kreipėsi į atsakovą dėl galimybės naudotis teisine pagalba sudarymo ir kt. Taigi pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai konstatavo, kad atsakovas neteisėtai neribojo pareiškėjų asmens laisvės ir jokiais veiksmais nesukėlė jiems moralinių ar fizinių kančių, t. y. nepadarė neturtinės žalos.

Dėl kreipimosi į ESTT

52. Dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų, kad turi būti kreipiamasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, klausiant, ar Chartijoje įtvirtintos pagrindinės laisvės įpareigoja valstybę narę atlyginti moralinę žalą užsieniečiams, pripažinus, kad teisės aktas, kuriuo remiantis buvo ribojama jų judėjimo laisvė, buvo neteisėtas, ar minėtoms Chartijos nuostatoms atitinka valstybės institucijų veiksmai, kuomet prieglobsčio prašytojų laisvės apribojimo metu jiems nesuteikiama galimybė apskųsti institucijų sprendimo nutraukti tyrimą dėl pareigūnų smurto prieš vaiką, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą privalo kreiptis tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-653-520/2020, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2021-556/2023). Nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (žr., pvz., ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanita, C-283/81, 9 p.). ESTT nepriklauso nagrinėti pagrindinėje byloje kylančių fakto klausimų ir spręsti dėl pagrindinėje byloje kilusių nacionalinės teisės normų taikymo skirtingų nuomonių. Teisėjų kolegijai nekyla pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliavusių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą netenkinamas.

Dėl bylos baigties

53. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas iš dalies tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą ir pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, bei priteisti pareiškėjams 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

54. Pareiškėjai taip pat teikė prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų apeliacinio skundo reikalavimas tenkinamas iš dalies, pareiškėjai įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

55. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teismo išlaidų atlyginimo principu, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 5 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

56. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjų atstovas pateiktame 2024 m. vasario 27 d. prašyme „Dėl išlaidų advokato pagalbai“ nurodo, kad pareiškėjų sąskaita advokato pagalbai apmokėta pervedimu iš Europos pabėgėlių ir tremtinių tarybos (European Council on Refugees and Exiles) sąskaitos. Atstovas pažymėjo, kad 2024 m. sausio 12 d. pavedimu Europos pabėgėlių ir tremtinių taryba apmokėjo dvi 2023 m. gruodžio 20 d. sąskaitas – pareiškėjų 2 000 eurų sąskaitą ir kitą 800 eurų sąskaitą; pareiškėjai prašo atlyginti 2 000 eurų, kuriais atsiskaityta už advokato pagalbą jų byloje. Iš pareiškėjų atstovo pateiktos 2023 m. gruodžio 20 d. sąskaitos faktūros serija RL Nr. 0158 matyti, kad ji pateikta Europos pabėgėlių ir tremtinių tarybai, joje nurodyta, kad prašoma apmokėti 2 000 Eur už pareiškėjų J. R. R. R. ir Z. M. J. A. A. atstovavimą byloje dėl žalos atlyginimo pirmos instancijos teisme.

57. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo prievolę už byloje dalyvaujantį asmenį, šiam neprieštaraujant, įvykdžiusių kitų, nors ir nedalyvaujančių byloje, asmenų išlaidos pripažintinos su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis ir dėl jų atlyginimo turi būti sprendžiama. Jeigu ABTĮ nustatytu terminu yra pateiktas prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo bei šių išlaidų dydį (realumą) patvirtinantys įrodymai, jų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas, nepriklausomai nuo to, kas – byloje dalyvaujantis asmuo, kuriam buvo suteikta advokato teisinė pagalba, ar už jį kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis, asmuo – faktiškai atsiskaitė su byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavusiu advokatu (pvz., 2017 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-168-261/2017, 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3271-602/2016). Įvertinus tai, kad pareiškėjai buvo atstovaujami pagal atstovavimo sutartį advokatų profesinės bendrijos „RELEX“ advokato R. S., kuriai (bendrijai) buvo sumokėta pagal jos pateiktą 2023 m. gruodžio 20 d. sąskaitą, šiuo atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjams bylinėjimosi išlaidas nepaisant to, kad už suteiktas teisines paslaugas sumokėjo kitas asmuo, šiuo atveju –Europos pabėgėlių ir tremtinių taryba (European Council on Refugees and Exiles).

58. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos).

59. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjų prašoma priteisti 2 000 Eur už skundo teismui surašymą suma neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte nurodyto maksimalus užmokesčio dydžio už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį sumos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų skundas tenkinamas iš dalies, pareiškėjams, atsižvelgiant į patenkintų jų skundo reikalavimų dalį, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, priteistina 100 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

60. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pabaigos nepateikė tokias išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl pareiškėjų prašymas atlyginti apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų J. R. R. R., Z. M. J. A. A. ir jų atstovaujamų nepilnamečių vaikų H. J. K. R., A. J. K. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 30 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjų J. R. R. R., Z. M. J. A. A. ir jų atstovaujamų nepilnamečių vaikų H. J. K. R., A. J. K. R. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjams J. R. R. R., Z. M. J. A. A. ir jų atstovaujamiems nepilnamečiams vaikams H. J. K. R., A. J. K. R. 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjų skundo dalį atmesti.“

Priteisti pareiškėjams J. R. R. R. ir Z. M. J. A. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 100 Eur (vienas šimtas eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Egidijus Šileikis