2017-03-01 Nr. AB-4761-3-65-3-00410-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-278-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00410-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.3; 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. N. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. N. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja V. N. per atstovą elektroninėmis ryšio priemonėmis 2016 m. rugsėjo 2 d. išsiuntė teismui skundą, įvardytą prašymu, prašydama įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos vadovaujantis galiojančiais įstatymais atkurti nuosavybės teises į žemę.

Panevėžio apygardos administracinis teismas, padaręs išvadą, kad pareiškėjos paduotas skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 24 straipsnyje nustatytų reikalavimų, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartyje išaiškino V. N. pareigą, kreipiantis teisminės gynybos, tiksliai ir aiškiai suformuluoti skundo dalyką bei pagrindą, kurie yra pagrindiniai ir privalomi skundo elementai bei apsprendžia ginčijamo teisinio santykio ribas, o tuo pačiu ir bylos nagrinėjimo ribas. Pareiškėja buvo įpareigota iki 2016 m. rugsėjo 26 d. suformuluoti aiškius ir konkrečius reikalavimus bei nurodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus.

Šalindama skundo trūkumus, V. N. pateikė teismui patikslintą prašymą, kuriame prašė: 1) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos vadovaujantis galiojančiais įstatymais atkurti nuosavybės teises į žemę savininkui; 2) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos panaikinti neteisėtą Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 sprendimą Nr. 21-62104-16638; 3) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos kreiptis į prokuratūrą dėl neteisėto Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 sprendimo Nr. 21-62104-16638 panaikinimo teismine tvarka.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi pareiškėjos skundą atsisakė priimti.

Teismas pažymėjo, kad V. N., ginčydama Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21-62103-16638, į Panevėžio apygardos administracinį teismą kreipėsi tik 2016 m. rugsėjo 5 d., t. y. akivaizdžiai praleidusi terminą skundui paduoti. Nustatęs, kad pareiškėjos ginčijamas sprendimas buvo priimtas daugiau kaip prieš 10 metų, bei remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, teismas padarė išvadą, kad terminas skundui dėl jo panaikinimo paduoti negali būti atnaujintas. V. N. praleidus terminą skundui paduoti ir nesant galimybės šį terminą atnaujinti, teismas jos skundą atsisakė priimti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 7 d. nutartimi pareiškėjos atskirąjį skundą tenkino – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartį panaikino ir jos skundo priėmimo klausimą grąžino iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nutartimi nebuvo išspręstas klausimas dėl visų pareiškėjos patikslintame skunde išdėstytų reikalavimų priėmimo, todėl tokia teismo nutartis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas pažymėjo, kad sprendžiant V. N. skundo priėmimo klausimą, būtina išsiaiškinti, ar tarp šalių yra kilęs ginčas dėl skunde prašomų įpareigoti atlikti veiksmų.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas, nustatęs, kad V. N. paduotas skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 24 straipsnio skundui keliamų reikalavimų, 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi jai pasiūlė iki 2017 m. sausio 12 d. pakartotinai patikslinti reikalavimus ir juos pagrindžiančias aplinkybes, pateikti duomenis, ar pareiškėja kreipėsi į atsakovą su prašymu atlikti skunde nurodomus veiksmus, ar atsakovas atsisakė atlikti V. N. prašomus veiksmus, ar vilkino juos atlikti, ar pareiškėja, reikšdama reikalavimus įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, siekia ir administracinio akto, kuriuo buvo atsisakyta atlikti prašomus veiksmus, panaikinimo.

Panevėžio apygardos administracinis teismas, atsižvelgęs į tai, kad V. N. nepašalino teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nurodytų skundo trūkumų, 2017 m. sausio 12 d. nutartimi jos skundą laikė nepaduotu, o gavęs pareiškėjos 2017 m. sausio 12 d. patikslintą skundą, įvardytą patikslintu prašymu, bei 2017 m. sausio 16 d. atskirąjį skundą, 2017 m. sausio 17 d. nutartimi savo 2017 m. sausio 12 d. nutartį panaikino.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 23 d. nutartimi V. N. skundą atsisakė priimti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja 2017 m. sausio 12 d. skunde suformulavo tuos pačius reikalavimus, kaip ir pirminiame skunde. Nustatęs, kad V. N. nepateikė duomenų, jog ji kreipėsi į atsakovą su prašymu atlikti skunde nurodomus veiksmus, ir atsakovas atsisakė atlikti jos prašomus veiksmus, ar vilkino juos atlikti, taigi nepateikė duomenų, kad tarp šalių būtų kilęs ginčas nagrinėtinas teisme, teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjos skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

III. Pareiškėja V. N. pateikė teismui atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėja paaiškina, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog tarp šalių nėra ginčo, kadangi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus 2016 m. rugpjūčio 18 d. rašte Nr. 23SD-6672-(14.23.7) nurodyta, jog Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 sprendimas Nr. 21-62104-16638, kuriuo buvo atsisakyta grąžinti žemę tikrajam savininkui, yra teisėtas. Pažymi, kad visi dokumentai nuo 1934 m. rodo, jog savininkas buvo S. U., o tai reiškia, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos grubiai pažeidė įstatymą ir padarytą klaidą atsisako ištaisyti. Teigia, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas V. N. užkerta kelią į teisingą teismą.

Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas neanalizavo jos reikalavimų ir peržengė jų ribas, išplėtojo tolimesnius ir galimus kelti klausimus, išaiškino, kokius klausimus ji galėtų kelti, nors to V. N. neprašė. Pažymi, kad kėlė klausimą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos galimo sprendimo, panaikinant akivaizdžiai neteisėtą sprendimą, arba Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kreipimosi į prokurorus dėl neteisėto sprendimo panaikinimo teismine tvarka, tačiau kadangi Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsisako nagrinėti jos keliamą klausimą, šie klausimai turi būti nagrinėjami teisme. Nurodo, kad teismas, nustatęs akivaizdžių teisės aktų pažeidimų bei imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančius sprendimus, gali ex officio juos panaikinti. Teisinėje valstybėje negali egzistuoti neteisėti apskrities viršininko sprendimai. Pažymi, kad viešojo administravimo subjektas, priėmęs neteisėtą aktą, pats gali panaikinti tokį sprendimą, arba turi kreiptis į prokuratūrą, tačiau teisės viršenybės principas reikalauja neteisėtus sprendimus panaikinti.

Atkreipia dėmesį, kad nėra nustatyti jokie terminai, per kuriuos viešojo administravimo subjektai patys gali panaikinti akivaizdžiai neteisėtus aktus. Taip pat nėra nustatyta terminų, per kuriuos viešojo administravimo subjektai gali kreiptis į prokurorus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinę, kad jei pažeidimus padarė keli viešojo administravimo subjektai, atkurdami nuosavybės teises į žemę, tai yra viešojo intereso pažeidimas, todėl teismas turi įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos ištaisyti akivaizdžią klaidą. Pareiškėja nurodo, kad patikslintame skunde išaiškino, kodėl Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 sprendimas Nr. 21-62104-16638 yra neteisėtas ir tai pagrindė įrodymais, todėl teismo pozicija nenagrinėti keliamų klausimų jai yra nesuprantama. Kadangi Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, kitam asmeniui grąžindama žemę, atliko neteisėtus veiksmus, institucija šį klausimą turėtų išspręsti teisinėmis priemonėmis. Pažymi, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriat įrodymus bei nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teigia, kad nutartis turi būti panaikinta ir teismas privalo atsakyti į visus V. N. pareikštus pagrindinius reikalavimus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjos atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, įsigaliojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. nutarties, kuria V. N. skundas buvo laikomas nepaduotu, konstatavus, kad pareiškėja nepateikė duomenų, jog tarp šalių yra gilęs ginčas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos įstatymų leidėjas teisės kreiptis į administracinį teismą ribojimus iš esmės įtvirtino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsniuose. Aiškindamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 23, 24, 33 ir 39 straipsnių nuostatas, kurios yra analogiškos naujos redakcijos to paties įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsnių nuostatoms, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009). Pabrėžtina, kad skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010). Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą). Jei teismas prieš priimdamas skundą (prašymą) nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą). Sprendžiant, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą atsisakyti priimti skundą, turi būti aiškus pareiškėjo pasirinktas jo galbūt pažeistų teisių gynimo būdas, t. y. teismui, nagrinėjančiam skundo priėmimo klausimą, neturi kilti abejonių, ar pareiškėjas tiksliai suformulavo skundo dalyką. Be to, skunde turi būti nurodytos aplinkybės (skundo pagrindas), kuriomis grindžiamas skundo reikalavimas (skundo dalykas).

Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismas yra prašomas priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą, teismo kompetencijos ribas, teismo priimamų sprendimų rūšis bei jų vykdymo tvarką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas. Reikalavimas, be kita ko, turi būti toks, kad jį patenkinus, pažeidimas būtų pašalintas efektyviai ir veiksmingai, nesukuriant nepagrįstų prielaidų tolesniems ginčams ir bylinėjimuisi. Kitaip tariant, skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009 ).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. To paties įstatymo 2 straipsnio 1 dalis administracinį ginčą apibrėžia kaip asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktą arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktą. Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį.

Nustatyta, kad patikslintame skunde V. N. prašė įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos atlikti šiuos veiksmus: 1) vadovaujantis galiojančiais įstatymais atkurti nuosavybės teises į žemę savininkui; 2) panaikinti neteisėtą Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 sprendimą Nr. 21-62104-16638; 3) kreiptis į prokuratūrą dėl neteisėto Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 sprendimo Nr. 21-62104-16638 panaikinimo teismine tvarka.

Iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus 2016 m. rugpjūčio 18 d. rašto Nr. 23SD-6672-(14.23.7.) akivaizdu, kad atsakovas išnagrinėjo pareiškėjos prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko S. U. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą bei Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 sprendimo Nr. 21-62104-16638 teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl ginčo tarp šalių nebuvimo negali būti laikoma pagrįsta. Sprendžiant skundo priėmimo klausimą, aplinkybės apie Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus 2016 m. rugpjūčio 18 d. rašto Nr. 23SD-6672-(14.23.7.) priėmimą pirmosios instancijos teismui buvo žinomos, tačiau teismas į jas neatsižvelgė. Jis tik pažymėjo, kad pareiškėja minėto rašto neginčijo, tačiau teisės jį ginčyti V. N. neišaiškino.

Atsižvelgusi į tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino visas skundui priimti teisiškai svarbias aplinkybes, todėl priėmė iš esmės nepagrįstą nutartį, taigi, pareiškėjos atskirasis skundas tenkintinas, ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį naikinant ir V. N. skundo priėmimo klausimą perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pažymėtina, kad spręsdamas patikslinto skundo priėmimo klausimą, teismas iš atsakovo arba pareiškėjos turėtų išsireikalauti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriui pateiktą V. N. 2016 m. rugpjūčio 4 d. prašymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. liepos 1 d.) 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V. N. atskirąjį skundą tenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos V. N. skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė