2024-06-19 Nr. AB-10067-3-61-3-00154-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-655-624/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00154-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 24.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „MV GROUP Production“ (akcinės bendrovės „Gubernija“ teisių ir pareigų perėmėjas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „MV GROUP Production“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – likviduojama dėl bankroto viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“, atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „MV GROUP Production“ (po reorganizavimo prijungimo būdu, nuo 2020 m. birželio 26 d. – AB „Gubernija“ teisių ir pareigų perėmėjas; toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 419 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Atsakovas Sprendimu patvirtino Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus Šiaulių apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyrio priimtą 2018 m. spalio 29 d. patikrinimo aktą Nr. Š-36 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas 2013–2015 metais kolektyviai vykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas pakuotės atliekų perdirbimo užduotis ir iš licencijuotos organizacijos – likviduojamos dėl bankroto viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (toliau – ir Organizacija) – gavo patvirtinimus apie metalinių pakuočių sutvarkymo užduočių įvykdymą, todėl jis buvo atleistas nuo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis (toliau – ir Mokestis) mokėjimo už 2013–2015 metais perdirbtą pakuočių kiekį.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Vilniaus RAAD; po reorganizavimo, nuo 2019 m. gegužės 15 d. teisių ir pareigų perėmėjas – Departamentas) 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 panaikino Organizacijos pareiškėjui išduotus patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą 2013–2015 metų mokestiniais laikotarpiais: 2014 m. sausio 30 d. patvirtinimą Nr. 1314VI0023-5513-5765 apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą 2013 metais, iš viso – 43,200 t; 2015 m. vasario 19 d. patvirtinimą Nr. 1414VI0001-5513-5765 apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą 2014 metais, iš viso – 45,901 t; 2016 m. vasario 4 d. patvirtinimą Nr. 1514VI0001-5513-5765 apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą 2015 metais, iš viso – 45,500 t (toliau – ir Patvirtinimai).

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas privalėjo patikslinti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateiktas deklaracijas už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius ir įvykdyti papildomai mokestinę prievolę, t. y. apskaičiuoti ir sumokėti Mokestį už 2013–2015 metais į vidaus rinką išmestą metalinių pakuočių kiekį. Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas nepatikslino nurodytų deklaracijų ir nesumokėjo Mokesčio, tokiu būdu pažeisdamas Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalį, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d.

įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Mokesčio mokėjimo tvarkos aprašas) 7 punktu, pareiškėjui patvirtinta Patikrinimo akte apskaičiuota Mokesčio suma – 249 107 Eur.

2.2. Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes pareiškėjas tinkamai ir laiku įvykdė Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme bei Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme nustatytą pareigą apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, taip pat kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas, kai su kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacija – Organizacija – sudarytos sutarties pagrindu tinkamai finansavo išleidžiamų į rinką savo metalinių pakuočių atliekų kiekio sutvarkymą. Pareiškėjui tinkamai ir laiku įvykdžius savo pareigas, jam neturi ir negali kilti pareiga papildomai apskaičiuoti ir sumokėti Mokestį.

2.3. Sprendime nurodyta, kad Organizacijos pareiškėjui išduoti Patvirtinimai panaikinti atsižvelgiant į tai, kad anksčiau buvo panaikinti atliekų tvarkytojo – uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Metrail“ (pasibaigusi dėl bankroto ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro 2022 m. rugpjūčio 5 d.) – Organizacijai išduoti dokumentai, įrodantys pakuočių atliekų sutvarkymą. Pareiškėjo nuomone, akivaizdu, kad šiuo atveju negali būti konstatuojami nei pareiškėjo, nei Organizacijos neteisėti veiksmai ir / ar kaltė. Sprendimu patvirtinus papildomai apskaičiuotą mokestį, pareiškėjas antrą kartą turės sumokėti už atliekų sutvarkymą, ir aptartų aplinkybių kontekste tai ai reiškia, kad pareiškėjui taikoma atsakomybė ir skiriama sankcija, nesant jo kaltės, nepaisant bendrojo teisės principo, kad nėra ir negali būti atsakomybės be kaltės (nulla poena sine culpa).

2.4. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją apie Patvirtinimų panaikinimą ir pasiūlė pareiškėjui iki 2018 m. vasario 15 d. apskaičiuoti ir sumokėti Mokestį. Vilniaus RAAD tuo laikotarpiu turėjo būti žinoma, kad dėl jo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. VR-17.5-82 tebevyko teisminiai ginčai, kurių nagrinėjimas paties atsakovo (tuo metu – Vilniaus RAAD) prašymu sustabdytas iki kol bus baigtas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-0069-13 (vėliau – iki kol bus priimtas ir įsiteisės nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-2341-1053/2018). Atsakovui turėjo būti žinoma ir apie Lietuvos Respublikos Seimo nario Simono Gentvilo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktą pareiškimą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 patvirtinto Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo (toliau – ir Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašas) 53 ir 54 punktų teisėtumo ištyrimo (norminė administracinė byla Nr. I-34-822/2018). Minėti tebevykstantys teisminiai procesai patvirtina, kad šiuo metu nėra priimti ir įsiteisėję teismų sprendimai, kuriais būtų konstatuota, jog UAB „Metrail“ išduoti įrodantys dokumentai yra panaikinti ir negaliojantys, taip pat nėra priimti ir įsiteisėję teismų sprendimai, kuriuose konstatuota, kad Organizacijos pareiškėjui išduoti Patvirtinimai yra panaikinti ir negaliojantys.

2.5. Jeigu pareiškėjas geranoriškai sumokėtų Mokestį arba Mokestis būtų išieškotas priverstinai, tai pareiškėjas neabejotinai patirtų didelių neigiamų finansinių padarinių, nes nėra jokių įsiteisėjusių teismo sprendimų dėl jam išduotų Patvirtinimų panaikinimo. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas senaties terminas – mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti galima ne daugiau kaip už einamuosius ir 5 praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Šiuo atveju einamieji 2018 metai buvo paskutiniai metai, kai buvo galima apskaičiuoti arba perskaičiuoti Mokestį už 2013 metus. Pareiškėjui patikslinus atitinkamą deklaraciją už šiuos metus ir sumokėjus mokestį, o vėliau teismams konstatavus, kad Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. VR-17.5-82 yra neteisėtas, pareiškėjas nebeturėtų teisinės galimybės patikslinti minėtą deklaraciją ir susigrąžinti neteisėtai įpareigotą grąžinti Mokesčio sumą – 81 546 Eur.

2.6. Akivaizdu, kad Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. VR-17.5-82 yra nepagrįstas, nes teisės aktuose nėra nustatyti sprendimo patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą pripažinti išduotais neteisėtai ar juos panaikinti pagrindai, procedūra ir tokius sprendimus galintys priimti viešojo administravimo subjektai. Minėtas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo 55 punkto nuostata, kuri negaliojo ginčo teisinių santykių metu, bei grubiai pažeidžiant šio tvarkos aprašo IX skyriuje numatytą tvarką ir terminus. Vilniaus RAAD atliekų tvarkytojo – UAB „Metrail“ – 2013 metais išduotų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų teisėtumo kontrolę turėjo atlikti iki 2013 m. rugsėjo 1 d. ir tik tada nustačiusi pažeidimus galėjo panaikinti įrodančius dokumentus. Faktiškai UAB „Metrail“ 2013 metais išduotų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų teisėtumo kontrolė buvo atlikta 2015 metais, o 2014 ir 2015 metais išduotų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų teisėtumo kontrolė – 2015 ir 2016 metais. Kadangi atliekų tvarkytojus privalanti tikrinti ir kontroliuoti valstybės institucija žymiai pradelsė imperatyvius tikrinimo terminus ir panaikino pareiškėjui išduotus Patvirtinimus, kurių pagrindu pareiškėjas jau buvo realizavęs teisę į mokestinę lengvatą, akivaizdu, jog buvo pažeisti teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principai. Be to, minėtas sprendimas buvo priimtas į tikrinimo procedūras neįtraukus pareiškėjo ir tokiu būdu pažeidžiant jo teises, įskaitant teisę būti išklausytam.

2.7. Patikrinimo akte nurodyta, kad buvo atliekamas planinis teminis patikrinimas, kurio pagrindas – Departamento direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 28 d. įsakymas Nr. AD1-100 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą tikrintų įmonių sąrašų 2018 metams patvirtinimo“. Pareiškėjo duomenimis, nepaisant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 364 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų reikalavimų, Departamento 2018 metų ūkio subjektų veiklos tikrinimo planas nebuvo paskelbtas institucijos interneto svetainėje, o apie patikrinimą pareiškėjui buvo pranešta tik 2018 m. spalio 10 d. pranešimu Nr. (7.4)-AD5-6293. Be to, pareiškėjas nebuvo laiku įtrauktas į kontroliuojamų objektų patikrinimo planą (sąrašą), tokiu būdu pažeidžiant Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 2 punktą. Šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjo patikrinimas buvo atliktas nepagrįstai ir pažeidžiant teisės aktų nuostatas.

2.8. Sprendime nepagrįstai nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies ir Mokesčio mokėjimo tvarkos aprašo 7 punkto reikalavimus. Pareiškėjas, pateikdamas Mokesčio deklaracijas, turėjo visus teisėtai išduotus dokumentus, patvirtinančius pakuotės atliekų sutvarkymą, kurie tuo metu buvo galiojantys ir teisėti. Pareiškėjui teikiant Mokesčio deklaracijas už 2013–2015 metus, teisės aktuose nebuvo įtvirtinta galimybė panaikinti įstatyme nustatytą mokesčio lengvatą tuo atveju, jeigu panaikinami ją patvirtinantys dokumentai.

3. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. Vilniaus RAAD, atlikęs Organizacijos patikrinimą, priėmė 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. VR-17.5-82, kuriuo Organizacijos išduoti patvirtinimai apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą (įskaitant pareiškėjui išduotus Patvirtinimus) buvo pripažinti netekusiais galios. Departamento direktoriui priimant šioje byloje ginčijamą Sprendimą, 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. VR-17.5-82 nebuvo panaikintas ir jo galiojimas nebuvo sustabdytas, todėl laikytina, kad atsakovas vadovavosi oficialiu, galiojančiu ir kompetentingos institucijos priimtu aktu.

4.2. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją apie Patvirtinimų panaikinimą ir pasiūlė jam iki 2018 m. vasario 15 d. apskaičiuoti ir sumokėti Mokestį. Pareiškėjas iki nurodyto termino nepatikslino VMI pateiktų 2013, 2014 ir 2015 metų mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų (forma FR05240) ir nesumokėjo Mokesčio (už 2013 metus – 81 546 Eur, už 2014 metus – 91 647 Eur, už 2015 metus – 75 914 Eur; iš viso – 249 107 Eur), taip pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies ir Mokesčio mokėjimo tvarkos aprašo 7 punkto reikalavimus. Priimant Sprendimą, buvo įvertintos pareiškėjo 2018 m. lapkričio 26 d. rašte pateiktos rašytinės pastabos dėl Patikrinimo akto.

4.3. Pareiškėjas, pasinaudodamas Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse numatyta teise, pasirinko pakuočių gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas vykdyti kolektyviai ir sutartiniais pagrindais pavedė jas vykdyti Organizacijai. Pareiškėjas, pasirinkdamas kolektyvų pakuočių atliekų tvarkymo bei finansavimo būdą, žinojo apie jam išliekančią pareigą Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu neįvykdomos Vyriausybės nustatytos pakuočių atliekų tvarkymo užduotys. Vadovaujantis gamintojo atsakomybės principu, supakuotų gaminių gamintojai ir (ar) importuotojai yra atsakingi už jų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai teikiamų pakuočių poveikį aplinkai per visą būvio ciklą nuo gamybos iki saugaus atliekų sutvarkymo, įskaitant surinkimo ir tolesnio sutvarkymo sistemos organizavimą ir (ar) finansavimą, nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių vykdymą. Panaikinus UAB „Metrail“ išduotus pakuočių atliekų tvarkymo užduočių įvykdymą įrodančių dokumentus, šios užduotys laikytinos neįvykdytomis, todėl gamintojai / importuotojai privalo apskaičiuoti ir sumokėti Mokestį.

4.4. Departamentas 2018 m. spalio 10 d. raštu Nr. (7.4)-AD5-6293 informavo pareiškėją apie planinį mokestinį patikrinimą dėl Mokesčio apskaičiavimo ir deklaravimo 2013–2015 metais teisingumo. Patikrinimo akte nurodytas Departamento direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 28 d. įsakymas Nr. AD1-100 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą tikrintų įmonių sąrašų 2018 metams patvirtinimo“ neturėjo būti paskelbtas viešai, vadovaujantis VAĮ 364 straipsnio 6 dalimi.

4.5. Atsakovas, atlikdamas pareiškėjo mokestinį patikrinimą, rėmėsi oficialiais duomenimis, esančiais valstybės registruose ir informacinėse sistemose, bei duomenimis, pateiktais Vilniaus RAAD (VAĮ 26 str. 2 d. ir 36 str. 3 d.), pareiškėjo pateiktais metalinės pakuotės atliekų apskaitos dokumentais, taip pat vadovavosi minimalios ir proporcingos kontrolės naštos principu (Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 4 str. 2 p.).

4.6. Mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 1 dalyje bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir VMI viršininko 2008 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. VA-61/DI-658 patvirtintų Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijos FR0524 formos užpildymo taisyklių 11 ir 12 punktuose numatyta mokesčių mokėtojo pareiga ištaisyti klaidas. Pareiškėjas per Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. rašte Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 nustatytą terminą neįvykdė raginimo patikslinti deklaracijas ir sumokėti Mokestį, todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai priėmė Sprendimą. Priešingai nei teigia pareiškėjas, Sprendime jam nėra pritaikyta sankcija, o tik nurodyta sumokėti Mokestį už 2013–2015 metus.

4.7. Dėl galimybės sumažinti mokėtiną Mokesčio sumą nurodyta, kad Mokesčio dydis buvo apskaičiuotas pagal aplinkos ministro nustatytą tvarką. Departamentas neturėjo teisinio pagrindo kitaip apskaičiuoti pareiškėjo mokėtiną Mokestį.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 7 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo AB „MV GROUP Production“ skundą, t. y. pakeitė Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2018 gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 419 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą 249 107 Eur mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis 2013, 2014 ir 2015 metais ir sumažino mokestį iki 245 845 Eur.

6. Teismas nustatė, kad:

6.1. Pareiškėjas teikė Lietuvos vidaus rinkai supakuotus gaminius, todėl pagal Lietuvos Respublikos įstatymus jis yra laikomas gamintoju (importuotoju), kuriam kyla pareiga apmokėti atliekų tvarkymo išlaidas. Pareiškėjas, vykdydamas įstatymuose gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, 2013–2015 metais buvo pavedęs licencijuotai kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai – VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ – vykdyti jam nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas.

6.2. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją apie priimtą 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. VR-17.5-82, kuriuo Vilniaus RAAD panaikino Organizacijos pareiškėjui išduotus Patvirtinimus, ir, vadovaudamasis Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 17.2 punktu, pasiūlė pareiškėjui iki 2018 m. vasario 15 d. apskaičiuoti ir sumokėti Mokestį.

6.3. Vilniaus RAAD 2017 m. lapkričio 8 d. patikrinimo akte Nr. VR-19.2-54 nurodyta, kad buvo panaikinti UAB „Metrail“ išduoti įrodantys dokumentai už 2013–2015 metus, t. y. 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. VR-17.5-59 buvo panaikinti visi UAB „Metrail“ išduoti metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, kurie buvo išrašyti Organizacijai už 2013 metus (1 787 t), 2014 metus (2 365 t) ir 2015 metus (4 349 942 t). Vilniaus RAAD šį patikrinimo aktą patvirtino 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82.

6.4. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus Šiaulių apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyris atliko pareiškėjo patikrinimą dėl mokestinės prievolės už pagamintą ir į vidaus rinką išleistą apmokestinamųjų metalinių pakuočių kiekį 2013–2015 metais. Patikrinimo akte nurodyta, kad pareiškėjas, pagal patvirtintus duomenis deklaracijos FR0524 formoje, 2013–2015 metais į vidaus rinką išleido apmokestinamąsias gaminiais pripildytas metalines pakuotes ir naudojosi mokestine lengvata, patvirtinta Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje. Pareiškėjas deklaracijos FR0524 formoje nurodė pagamintų ir išleistų į vidaus rinką gaminių pakuočių kiekį, t. y. 2013 metais – 43 200 t, 2014 metais – 45 901 t, ir 2015 metais – 40 500 t. Pareiškėjui išduoti Patvirtinimai buvo panaikinti Vilniaus RAAD sprendimu. Pareiškėjas 2013–2015 metais pateiktų deklaracijų už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis netikslino ir jų neteikė. Taigi, vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 6 straipsnio 9 punktu bei Mokesčio mokėjimo tvarkos aprašo 7 punktu, apskaičiuojama Mokesčio 2013–2015 metais suma yra 249 107 Eur.

6.5. Atsakovas 2018 m. gruodžio 27 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą ir juo pareiškėjui apskaičiuotus mokesčius. Sprendime nurodyta, kad Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 panaikino Organizacijos pareiškėjui išduotus Patvirtinimus, todėl pagal Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalį ir Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatas pareiškėjui atsirado mokestinė prievolė – apskaičiuoti ir sumokėti Mokestį už į vidaus rinką išleistą metalinių pakuočių kiekį 2013–2015 metais. Pareiškėjui apskaičiuota privaloma sumokėti suma – 249 107 Eur.

7. Teismas pažymėjo, kad Organizacija kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. VR-17.5-82 (administracinė byla Nr. eI-142-789/2019, teisminio proceso Nr. 3-61-3-01030-2018-8). Nurodytoje administracinėje byloje AB „MV GROUP Production“ dalyvavo kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, todėl nurodytoje byloje teismo nustatytos aplinkybės ir pateikti išaiškinimai turi prejudicinę galią byloje dalyvavusiems asmenims.

8. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-142-789/2019 patenkino Organizacijos skundą ir panaikino Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. VR-17.5-82. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 iš dalies tenkino Departamento apeliacinį skundą, t. y. panaikino Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu, ir dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d.

Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu, taip pat pakeitė Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl panaikinto UAB „Sauduva“ 2017 m. sausio 30 d. įrodančio dokumento Nr. 1615SI0001-4378-5513 pagrindu Organizacijos gamintojams ir importuotojams išrašytų patvirtinimų Nr. 1615VI0001-5513-9012 ir Nr. 1615VI0001-5513-4951, nurodant, kad jie pripažįstami išrašytais neteisėtai ir panaikinami iš dalies, t. y. už 64,0635 proc.

šiuose patvirtinimuose nurodyto atliekų kiekio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. VR-17.5-82 priimtas, be kita ko, vadovaujantis jo priėmimo metu galiojusios redakcijos Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo 55, 56 ir 57 punktais. Pagal tuo metu galiojusios redakcijos Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo (redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. vasario 15 d.) 55 punktą, jei atliekų surinkėjai, naudotojai (perdirbėjai), eksportuotojai ir (ar) mišrių komunalinių atliekų apdorotojai išrašė dokumentus pažeisdami bent vieną iš šio aprašo 12, 13, 19, 20, 26, 27, 33, 34, 40, 41, 46, 47, 51, 52 punktuose nurodytų reikalavimų, laikoma, kad dokumentai ir patvirtinimai, įskaitant išrašytus remiantis pažeidžiant minėtus reikalavimus išrašytais dokumentais, išrašyti neteisėtai.

Sprendimus dėl neteisėtai išrašytų dokumentų ir patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasis Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo 55 punktu, priima regiono aplinkos apsaugos departamentas (Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo 56 p.). Dokumentų ir patvirtinimų pripažinimas neteisėtai išrašytais įforminamas patikrinimo aktu, kuris patvirtinamas regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus ar jo įgalioto asmens sprendimu, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais (Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo 57 p.).

9. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2023 m. vasario 10 d. parengė išvadą dėl pareiškėjui Sprendimu apskaičiuoto mokesčio perskaičiavimo, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį (toliau – ir Išvada), kurioje, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi, atliktas Sprendimu pareiškėjui apskaičiuotos 249 107 Eur Mokesčio sumos perskaičiavimas, nustatant perskaičiuotą Mokesčio sumą už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius: 78 284 Eur už 2013 metus, 91 647 Eur už 2014 metus ir 75 914 Eur už 2015 metus; iš viso – 245 845 Eur.

10. Teismas apžvelgė ginčui aktualias Mokesčių administravimo įstatymo, Atliekų tvarkymo įstatymo, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo,Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, Mokesčio mokėjimo tvarkos aprašo ir Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo nuostatas, taip pat pažymėjo, kad šios bylos išsprendimas yra susijęs ir su kitais atsakovo sprendimais, kurie yra (buvo) ginčijami administraciniuose teismuose. Nagrinėjamu atveju neteisėtais pripažinti Organizacijos gamintojams ir importuotojams 2014–2016 metais išduoti patvirtinimai buvo išrašyti už 2013–2015 metus. Vadovaujantis 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymo 3425 straipsnio 3 dalimi, Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo 2 punktu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktais išaiškinimais dėl sąvokos „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“, laikytina, kad atsakovas turėjo kompetenciją (teisinį pagrindą) pripažinti neteisėtais už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d., kai įsigaliojo Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo pakeitimai, Organizacijos gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu, ir nagrinėjamu atveju atsakovui priimant ginčijamą sprendimą (Vilniaus RAAD sprendimą) principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) nebuvo pažeistas (žr. minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį).

11. Teismas akcentavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. balandžio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1239-502/2022, kurioje kilo ginčas dėl Vilniaus RAAD 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. VR-17.5-59 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo, nustatytas aplinkybes, be kita ko, kad bendrovė (UAB „Metrail“) negalėjo išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų, nes bendrovės padalinys, esantis Statybininkų g. 5, Druskininkuose, pagal Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus įsakymą į sąrašą įrašytas kaip metalinių pakuočių surinkėjas (S1 būdas) ne iš komunalinio srauto, o metalinių pakuočių atliekos buvo išvežtos (eksportuotos) į Latvijos bendrovę, kuri nevykdo metalinių pakuočių atliekų perdirbimo veiklos (SIA „Latvian recycling company“ galėjo vykdyti tik metalinių pakuočių atliekų (kodas 15 01 04) surinkimo, perkrovimo, rūšiavimo ir saugojimo veiklą). Bendrovė nuo 2015 m. liepos 21 d. iš nekomunalinio atliekų srauto surinko 4 751 t metalinių pakuočių atliekų, už kurias negalėjo būti išrašomi atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, nes bendrovė nuo 2015 m. liepos 21 d. išbraukta iš sąrašo. UAB „Metrail“ nefiksavo fizinių asmenų duomenų – pardavėjo vardo, pavardės, asmens kodo, gyvenamosios vietos, jo asmenybę patvirtinančio dokumento rekvizitų, todėl nepateikė jokių įrodančių dokumentų, kad metalinių pakuočių atliekos buvo surinktos. Tokiais veiksmais pastaroji bendrovė pažeidė Atliekų tvarkymo įstatymo 3425 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų bei kitų teisės aktų reikalavimus. UAB „Metrail“ nepateikus patvirtinimų apie perdirbtas ir sutvarkytas metalinių pakuočių atliekas, atsakovas pagrįstai už šias atliekas išrašytus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus pripažino išrašytais neteisėtai ir naikintinais. Atliekų sutvarkymą grindžiant tik perdavimu SIA „Latvian recycling company“ (per 2015 m. – 5 824,27 t) ir nepateikus tinkamų įrodymų apie atliekų perdirbimą, pagrįstai pripažinta, kad visi atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai VšĮ „Žaliasis taškas“ ir VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ buvo išrašyti neteisėtai.

12. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, jog jis vykdė teisės aktais nustatytas gamintojų ir importuotojų pareigas dėl pakuotės atliekų tvarkymo, pakuotės atliekų tvarkymą pavesdamas Organizacijai, todėl Sprendimas negalėjo būti priimtas, nėra pagrįsti. Šiuo atveju svarbu tai, ar pareiškėjas gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas ir už jį sumokėta. Kadangi jis negali to padaryti, jis negalėjo būti atleistas nuo Mokesčio mokėjimo. Pasirinkimas kolektyvine tvarka tvarkyti atliekas neatleidžia pakuotės gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose keliamų pareigų vykdymo. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad, panaikinus Patvirtinimus, pareiškėjas privalėjo tikslinti VMI pateiktas deklaracijas už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius ir įvykdyti papildomai mokestinę prievolę, t. y. apskaičiuoti ir sumokėti Mokestį už 2013–2015 metais į vidaus rinką išleistą metalinės pakuotės kiekį, tačiau pareiškėjas nepatikslino mokestinių deklaracijų.

13. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškoje faktinėmis aplinkybėmis administracinėje byloje Nr. A-1143-520/2023, kurioje buvo sprendžiamas individualaus administracinio sprendimo pakuotės gamintojui / importuotojui teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, 2023 m. kovo 1 d. sprendime priėjo prie išvados, kad, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 nustatytus prejudicinius faktus, yra pagrindas, vadovaujantis iš esmės ekonomiškumo principu, sumažinti mokėtiną mokestį pagal atliktą Departamento perskaičiavimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str. 5 d.). Nagrinėjamoje byloje atsakovas pateikė įrodymus, kad, įvertinus minėtus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtus procesinius sprendimus, kuriais, be kita ko, buvo panaikinta Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. VR-17.5-82 dalis dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų pagrindu, buvo perskaičiuoti patvirtinimai, kurie Organizacijos buvo išrašyti gamintojams ir importuotojams UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 (iš viso 7 vnt.) pagrindu bei atliktas 2013 metų mokestinių laikotarpių mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis perskaičiavimas. Nagrinėjamu atveju mokesčio už 2014–2015 metų mokestinius laikotarpius suma, apskaičiuota Patikrinimo akte ir patvirtinta Sprendimu, pasikeičia minimaliai. Atlikus perskaičiavimus, pareiškėjui išlieka pareiga sumokėti 245 845 Eur sumą už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius. Pareiškėjas nepateikė pastabų dėl Mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo.

14. Teismas priėjo prie išvados, kad Sprendimas atitiko esminius VAĮ (redakcija, galiojusi ginčijamo sprendimo priėmimo metu) 8 straipsnio reikalavimus. Tai, kad Sprendime padaryta nuoroda į dėl pareiškėjo pasirinkto kolektyvinio atliekų tvarkymo organizatoriaus – Organizacijos – surašyto patikrinimo akto ir jį patvirtinančio administracinio sprendimo duomenis, neduoda teisinio pagrindo laikyti Sprendimą neatitinkančiu teisėtumo ir / ar pagrįstumo reikalavimų, nes nurodytas asmuo yra pareiškėjo pasirinktas kolektyvinio pakuotės atliekos tvarkymo organizatorius, apie kurio patikrinimo duomenis pareiškėjas buvo informuota raštu. Iš nustatytų faktinių aplinkybių ir pareiškėjo skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas patikrinimo metu ir iš Sprendimo suvokė savo teisių, pareigų ir teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį bei efektyviai realizavo savo teisę į pažeistų teisių gynybą tiek dalyvaudamas kaip trečiasis suinteresuotas asmuo administracinėje byloje Nr. Nr. eA-927-525/2022, tiek ir šioje administracinėje byloje teikdamas skundą dėl jam individualiai surašyto administracinio sprendimo. Teismas nenustatė teisinio pagrindo Sprendimą, kurio sudėtine dalimi yra Patikrinimo aktas, laikyti nemotyvuotu.

15. Teismas konstatavo, jog jis negali panaikinti Sprendimo visa apimtimi, kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis tinkamai ir laiku įvykdė Atliekų tvarkymo įstatyme bei Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme nustatytą pareigą apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, taip pat kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas. Pareiškėjui nepatikslinus ir nepateikus deklaracijų už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis 2013–2015 metais, vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 6 straipsnio 9 punktu bei Mokesčio mokėjimo tvarkos aprašo 7 punktu, buvo apskaičiuotas Mokestis už 2013–2015 metus. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad perskaičiuotas Mokestis už 2013–2015 metus yra neproporcingas ir (ar) jis turi būti mažinamas dėl kitų svarbių priežasčių. Pareiškėjas skundą grindė išimtinai tik tuo, kad jis visiškai atsiskaitė už Organizacijos paslaugas pagal sutartį ir perdavė Organizacijai metalines pakuotes bei jam buvo išduoti Patvirtinimai, kurie įrodo pakuočių atliekų sutvarkymą, todėl negali būti konstatuojami nei pareiškėjo, nei Organizacijos neteisėti veiksmai ar kaltė. Teismas nusprendė, kad Sprendimas yra keistinas, apskaičiuotą Mokesčio sumą (249 107 Eur) sumažinant iki 245 845 Eur.

III. 16. Pareiškėjas AB „MV GROUP Production“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 419 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, sumažinant mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metais dydį iki 62 276 Eur.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja skunde išdėstytus argumentus ir papildomai nurodo, kad:

17.1. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, turėjo įvertinti ypatingas šiuo atveju susiklosčiusias faktines aplinkybes ir savo iniciatyva nuspręsti atleisti pareiškėją nuo prievolės mokėti Mokestį už 2013–2015 metus arba sumažinti šį mokestį procentiniu dydžiu. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad Organizacija yra nustatyta tvarka licencijuota organizacija, kuriai organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą kaip jos dalyviai ar sutartiniais pagrindais pavedė ne mažiau nei 25 proc. visų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai pakuotes teikiančių gamintojų ir importuotojų, taip pat dėl to, kad pareiškėjas tinkamai vykdė savo įsipareigojimus pagal sutartį su Organizacija. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas nedeklaravo (nuslėpė) dalį Lietuvos Respublikai tiektos metalinės pakuotės kiekio 2013–2015 metais.

17.2. UAB „Metrail“ išduoti Organizacijai metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai už 2013 metus buvo panaikinti tik 2015 metais, įrodantys dokumentai už 2014 metus – 2015 metais, o įrodantys dokumentai už 2015 metus – 2016 metais. Vilniaus RAAD UAB „Metrail“ patikrinimus dėl atliekų tvarkymo atliko pažeisdamas nustatytą tvarką, todėl dėl netinkamai (nesavalaikiai) vykdomų kontroliuojančios valstybės įstaigos jai įstatymais pavestų funkcijų vykdymo ne tik nebuvo užtikrinti Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtinti tikslai, bet ir sukeltos neigiamos pasekmės daugeliui ūkio subjektų, kurie pasirinko pakuočių atliekas tvarkyti per Organizaciją. Tokie Vilniaus RAAD veiksmai neatitiko VAĮ numatyto atsakomybės už priimtus sprendimus principo.

17.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019, be kita ko, pažymėjo, kad UAB „Metrail“ išrašyti metalinių pakuočių ir kitų atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai yra reikšmingi gamintojams ir (ar) importuotojams siekiant pasinaudoti Mokesčio lengvata (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 6 str. 4 d.), bet būtent sprendžiant dėl gamintojų ir (ar) importuotojų apmokestinimo mokesčiu už aplinkos teršimą yra analizuojama visa turima informacija ir vertinama, ar gamintojai ir importuotojai gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Tokiose bylose turėtų būti sprendžiama dėl Mokesčio lengvatos gamintojams ir (ar) importuotojams (ne)taikymo proporcingumo.

17.4. Teismas sprendime atskirai nevertino pareiškėjo ir atsakovo argumentų dėl galimybės sumažinti Mokesčio dydį, be kita ko, nepasisakė dėl pareiškėjo teiginių, kad jis turės antrą kartą sumokėti už atliekų sutvarkymą. Teismas sprendime konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, jog apskaičiuotas Mokestis už 2013–2015 metus yra neproporcingas ir (ar) mažintinas dėl kitų svarbių priežasčių, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas visiškai atsiskaitė Organizacijai pagal sutartį ir perdavė Organizacijai metalines pakuotes.

17.5. Teismas, vadovaudamasis teismų išaiškinimais dėl teisingumo principo (įskaitant dėl teismo teisingo sprendimo priėmimo), turėjo savo iniciatyva papildomai įvertinti šiai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, kad: 1) pareiškėjas veiklą organizavo teisėtai, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme nustatyta tvarka per pasirinktą kolektyvinį pakuočių atliekų tvarkymo modelį ir teisėtai veikiančią valstybės prižiūrimą organizaciją – Organizaciją; 2) pareiškėjas tinkamai vykdė savo pareigas pagal sutartį su Organizacija, kurios pagrindu buvo apmokėta ne tik už pakuočių sutvarkymą, bet ir už visuomenės švietimo ir informavimo paslaugas atliekų prevencijos ir tvarkymo srityje bei kitų įsipareigojimų tinkamą vykdymą; 3) Organizacija tinkamai tvarkė pakuočių atliekų apskaitą; 4) pareiškėjas tinkamai tvarkė išleistų į rinką pakuočių apskaitą ir jas deklaravo nustatyta tvarka; 5) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 1 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-112-1053/2019, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 27 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-36-935/2020 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-280-689/2020 UAB „Metrail“ atsakingiems asmenims buvo pritaikyta baudžiamoji atsakomybė už dokumentų klastojimą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 str. 3 d.); 6) Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 panaikinti UAB „Metrail“ išduoti įrodantieji dokumentai dėl pakuočių atliekų sutvarkymo turi papildomą finansinę įtaką daugeliui Lietuvoje veikiančių ūkio subjektų, kurie pakuočių atliekų tvarkymą vykdė kolektyviai per organizacijas (Organizacija, VšĮ „Žaliasis taškas“), išimtinai dėl UAB „Metrail“ nusikalstamos veiklos; 7) šiuo metu galiojantis mokestis už teršimą pakuotės atliekomis yra 186 Eur/t, o 2013–2015 metais galiojo mokesčio tarifas – 2,60 Lt/kg (kitaip tariant, 753 Eur/t), kuris buvo net 4 kartus didesnis.

17.6. Šios bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas negali būti laikomas piktnaudžiavusiu teise ar veikusiu neteisėtai ir dėl to gavusiu nepagrįstos mokestinės naudos. Sprendime patvirtinta prievolė pareiškėjui sumokėti 249 107 Eur sumą negali būti laikoma teisinga, nes juo pareiškėjui iš esmės nustatoma prievolė kaip poveikio priemonė, kuri pagal šios bylos aplinkybes nėra proporcinga pareiškėjo padarytam pažeidimui. Atsižvelgiant į tai, Sprendimas turėtų būti panaikintas arba pakeistas, nustatant pareiškėjui mažesnę (iki 4 kartų) poveikio priemonę.

18. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

19. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja savo atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, sutinka su teismo išvadomis ir jų motyvais bei nurodo, kad teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino administracinės bylos medžiagą, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Atsakovo nuomone, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių naujų argumentų ar motyvų, be kita ko, objektyvių duomenų, kurie įrodo, kad metalinių pakuočių atliekos yra realiai (faktiškai) sutvarkytos bei kad pareiškėjas 2013–2015 metų mokestiniais laikotarpiais įvykdė metalinės pakuotės atliekų tvarkymo užduotis ir dėl to jis galėjo pasinaudoti Mokesčio lengvata. Pareiškėjui Sprendimu nebuvo paskirta sankcija, o mokėtina Mokesčio suma – 245 845 Eur – buvo apskaičiuota laikantis teisės aktų reikalavimų ir vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio byloje (žr. 2023 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1143-520/2023) taip pat nurodė, kad nepateikus įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, jog visos ar dalis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos, nėra pagrindo spręsti, kad apskaičiuotas Mokestis yra neproporcingas ir / ar jis turi būti mažinamas dėl kitų svarbių priežasčių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 20. Byloje nagrinėjimas ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. 419 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Bylos duomenimis, AB “Gubernija“, kuri po reorganizacijos buvo prijungta prie AB „MV GROUP Production“, teikusi Lietuvos Respublikos vidaus rinkai supakuotus gaminius, 2013-2015 metais buvo pavedusi licencijuotai kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ vykdyti pareiškėjui nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, sudarydama sutartį dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82, panaikinęs VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ AB „Gubernija“ išrašytus Patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą 2013-2015 m., 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo AB „Gubernija“, kad ji turi patikslinti 2013-2015 m. deklaracijas ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013-2015 metus iki 2018 m. vasario 15 d. Ginčas dėl 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjimas baigtas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. lapkričio 23 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kuriuo, be kita ko, panaikinta šio sprendimo dalis dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti uždarosios akcinės bendrovės „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu.

22. Pareiškėjui nepatikslinus Deklaracijų, Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus Šiaulių apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyris, atlikęs AB „Gubernija“ patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius sumokėjimo, 2018 m. spalio 29 d. surašė patikrinimo aktą Nr. Š-36, kuriuo pareiškėjui apskaičiavo 249 107 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus. Departamentas ginčijamu 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą.

23. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad Departamentas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, nurodė, kad AB „MV GROUP Production“ 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. 419 patvirtinta bendra 249107 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis suma perskaičiuotina į mokėtiną 24 5845 Eur mokesčio už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius sumą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pakeitė ginčijamą Sprendimą ir už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013-2015 metus patvirtintą 249 107 Eur mokesčio sumą sumažino iki 24 5845 Eur.

24. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinė skundą, kuriame teigia, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, turėjo vertinti ypatingas šios byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes ir savo iniciatyva nuspręsti atleisti pareiškėją nuo prievolės mokėti ginčijamo Patikrinimo aktu patvirtintą 249 107 Eur mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis 2013 m. - 2015 metais arba savo iniciatyva sumažinti priskaičiuotą mokestį procentinių dydžiu, atsižvelgiant į šios bylos faktines aplinkybes: pareiškėjas buvo pavedęs PTO organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą, pateikė VMI mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijas (Forma FR0524) už 2013 m., 2014 m. ir 2015 m. ir nedeklaruoto (nuslėpto) Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiektos metalinės pakuotės kiekio 2013 m. - 2015 m. nenustatyta; Vilniaus RAAD patikrinimai, atlikti UAB „Metrail“ atžvilgiu dėl pakuotės atliekų tvarkymo, buvo vykdomi pažeidžiant nustatytą tvarką, todėl, dėl netinkamai (nesavalaikiai) vykdomų kontroliuojančios valstybinės institucijos jai įstatymais pavestų funkcijų, ne tik nebuvo užtikrinti ATĮ numatyti tikslai, bet ir sukeltos neigiamos finansinės pasekmės daugeliui ūkio subjektų, kurie pasirinko pakuočių atliekas tvarkyti per PTO. Pareiškėjas, išimtinai dėl netinkamo valstybės institucijų pavestų kontrolės funkcijų vykdymo, faktiškai antrą kartą turės sumokėti papildomai už atliekų sutvarkymą, o tai reiškia, kad tokiu sprendimu jam taikoma papildoma atsakomybė ir tuo skiriama sankcija; teismo sprendimas; pareiškėjas negali būti laikoma piktnaudžiavusiu teise ar veikęs neteisėtai ir iš to gavęs nepagrįstos mokestinės naudos, todėl ginčijamas Sprendimas, kuriuo jam nustatoma prievolė sumokėti 249 107 Eur mokestį už aplinkos teršimą 2013 m. - 2015 m. metalinės pakuotės atliekomis, negali būti laikomas teisingu, nes juo iš esmės nustatoma prievolė kaip poveikio priemonė, kuri pagal šios bylos aplinkybes, nėra proporcinga padarytam pažeidimui (PPATĮ, MATĮ); pareiškėjo manymu, ginčijamas Sprendimas turi būti naikinamas arba pakeistas, nustatant jam mažesnio poveikio priemonę, t. y. iki keturių kartų mažesnę, nei numatyta ginčijamu Sprendimu, mokėtino taršos pakuotėmis mokesčio sumą.

25. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla reikalavimas, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.).

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. gegužės 20 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 (toliau – 2024 m. gegužės 20 d. nutartis), kurioje nagrinėtas ginčas faktinėmis aplinkybėmis ir taikytinu teisiniu reguliavimu yra itin panašus į kilusį nagrinėjamoje byloje, be kita ko, konstatavo:

26.1 byloje nagrinėjamo ginčo mokestinius teisinius santykius, be kita ko, reglamentuojančio Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir MAT; toliau tekste remiamasi 2002 m. sausio 22 d. įstatymo Nr. IX-720 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 3 straipsnio 3 punktas nustato, kad MAT objektas yra pripildyta pakuotė, nurodyta šio įstatymo 4 priedėlyje. Vadovaujantis MAT įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, MAT moka gaminių gamintojai ir importuotojai. Šis mokestis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį (MAT įstatymo 8 str. 4 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija). Taigi, pareiga mokėti MAT kyla dėl apmokestinamųjų pakuočių išleidimo į rinką (be kita ko, žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 41 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 26 p.);

26.2 nėra abejonių, kad pakuočių gamintojams ir importuotojams taikomas MAT yra fiskalinė priemonė, kuria, be kita ko, siekiama skatinti 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94//62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (toliau – ir Pakuočių direktyva) tikslų įgyvendinimą. Iš tiesų Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje numatyta, kad Taryba priima ekonomines priemones, kuriomis skatinama įgyvendinti šios direktyvos tikslus, ir kad, jei tokios priemonės nepriimtos, valstybės narės, laikydamosi Sąjungos aplinkos politikos principų ir, inter alia, principo „teršėjas moka“ bei prievolių, atsirandančių iš SESV, gali imtis šiems tikslams įgyvendinti reikalingų priemonių. Kadangi Taryba nepriėmė tokių ekonominių priemonių, kuriomis būtų nustatytas mokestis už valstybių narių rinkai pateikiamas pakuotes, todėl valstybės narės gali imtis tokių priemonių, laikydamosi 15 straipsnio antrame sakinyje nustatytų sąlygų (Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C‑104/17, EU:C:2018:188, 20 ir 21 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 27 p.);

26.3 pagal Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje ir dvidešimt devintoje konstatuojamojoje dalyje primintą principą „teršėjas moka“ reikalaujama, kaip rašoma minėtoje konstatuojamojoje dalyje, kad „visi, kurie dalyvauja gaminant, naudojant, importuojant pakuotes ir pakuotus produktus ir jais prekiauja, geriau suvoktų pakuočių tapimo atliekomis mastus“ ir „prisiimtų atsakomybę už tokias atliekas“. Taigi, minėtas principas taikomas ne tik tiems, kas tiesiogiai atsako už atliekų susidarymą, – jo apimtis platesnė. Jis taip pat taikomas tiems, kas prisideda prie tokio atliekų susidarymo, be kita ko, gamintojams ir importuotojams (šiuo klausimu, be kita ko, žr.

Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C‑104/17, EU:C:2018:188, 22 ir 31–34 p.). Be to, ir 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas (toliau – ir Atliekų direktyva), kurios nuostatos laikytinos bendrosiomis (lex generalis) Pakuočių direktyvos atžvilgiu (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2003 m. birželio 19 d. sprendimo byloje Mayer Parry Recycling, C-444/00,:EU:C:2003:356, 57 p.), 8 straipsnio („Didesnė gamintojo atsakomybė“) 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, jog „siekiant sustiprinti atliekų pakartotinį naudojimą, prevenciją, perdirbimą ir kitokį naudojimą, valstybės narės gali imtis įstatyminių arba neįstatyminių priemonių užtikrinti, kad bet kurio fizinio ar juridinio asmens, kurio profesinė veikla yra produktų kūrimas, gamyba, tvarkymas, apdorojimas, pardavimas ar importas (produkto gamintojas), gamintojo atsakomybė yra padidinta.“ (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 28 p.); pats MAT, kuris taikomas tik tiems, kas apmokestinamąsias pakuotes pateikia rinkai pirmą kartą, ir netaikomas jokiems tolesniems rinkos dalyviams, atitinka reikalavimą laikytis Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“, ypač atsižvelgiant į tai, jog Teisingumo Teismas minėto 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou (C‑104/17, EU:C:2018:188) 29 punkte jau turėjo galimybę įvertinti, kad iš esmės į MAT panašus valstybės narės nustatytas mokestis už į vidaus rinką išleistą pakuotę neprieštarauja šiam principui.

Be to, inter alia atsižvelgiant į jau apžvelgtas Sąjungos taisyklės bei minėtą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nėra jokio pagrindo pripažinti, jog gamintojų ir importuotojų atsakomybe už prisidėjimą prie atliekų susidarymo pagrįsta pareiga mokėti MAT savaime yra nesuderinama su Sąjungos teisėje taikomu proporcingumo principu, juolab, kad, pavyzdžiui, kiek tai yra susiję su dėl apmokestinamosios pakuotės išleidimo susidarančių atliekų tvarkymu, Atliekų direktyvos 14 straipsnio 2 dalis eksplicitiškai nustato, jog „Valstybės narės gali nuspręsti, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi iš dalies arba visiškai padengti produkto, iš kurio susidarė atliekos, gamintojai ir kad tokio produkto platintojai gali pasidalyti šias išlaidas.“ (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 29 p.);

26.4 pareiškėjas yra MAT mokėtojas, 2015 m. į Lietuvos vidaus rinką pateikęs Patikrinimo akte nurodytą pripildytos metalinės pakuotės kiekį, t. y. kad pagal bendrąsias MAT įstatymo nuostatas pareiškėjas yra MAT mokėtojas, atsakingas už ginčo mokesčio sumokėjimą į valstybės biudžetą. Tačiau, kaip matyti iš pareiškėjo procesiniuose dokumentuose dėstomų argumentų, apeliantas iš esmės laikosi pozicijos, kad jis turėjo būti (i) atleistas nuo ginčo MAT mokėjimo MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) pagrindu arba (ii) pagal MAT įstatymą apskaičiuota MAT suma turėjo būti sumažinta (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 30 p.);

26.5 MAT įstatymo 5 straipsnio („Mokesčio lengvatos“) 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija), be kita ko, įtvirtina, kad „gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą <...> pakuotės atliekomis už tą <...> pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos <...> pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių <...> pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.“. Šis atleidimo nuo MAT pagrindas papildomai paminėtas ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (PPATĮ) 7 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), nustatančioje, kad „gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.“ (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 31-32 p.);

26.6 Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog Pakuočių direktyvos 15 straipsnis neatlieka išsamaus šia direktyva reglamentuojamose srityse priimtų nacionalinių priemonių derinimo (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Visnapuu, C-198/14, EU:C:2015:751, 47 p.). Tai, be kita ko, reiškia, jog nacionaliniame mokesčio įstatyme nustatyta aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) nėra Sąjungos nustatyta ir jos garantuojama teisė mokesčio mokėtojams (gamintojams ir (ar) importuotojams) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 33 p.);

26.7 Minėtose įstatymų nuostatose minimų apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1546 redakcija), 11 punkte nustatyta užduotis (toliau – ir Užduotis) – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 4 priede (aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 proc. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 34 p.);

26.8 MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė išimtį iš bendros taisyklės. Todėl primintina, kad mokesčio įstatyme nustatyta apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) turi būti taikoma griežtai ir siaurai, o bet koks plečiamas tokios išimties aiškinimas yra negalimas (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-90-556/2019 95 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 35 p.);

26.9 iš MAT įstatymo nuostatų yra aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad MAT mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį, t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, jog MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, inter alia atsižvelgiant į tai, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.), nesudaro pagrindo pripažinti, jog yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos. Priešingas aiškinimas ne tik nebūtų suderinamas su nacionalinėmis mokesčių teisės taisyklėmis, bet ir neleistų pasiekti Pakuočių direktyvos tikslų, ypač atsižvelgiant į tai, kad aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) yra šios direktyvos 15 straipsnyje nurodyta priemonė, kuria siekiama užtikrinti, kad inter alia būtų įvykdyti jos 6 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms nustatyti įpareigojimai dėl minimalaus pakuočių atliekų perdirbimo (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 36–37 p.);

26.10 MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) minimas užduotis turi įvykdyti būtent mokesčio mokėtojas, kuris siekia pasinaudoti šioje įstatymo nuostatoje numatyta lengvata (išimtimi). Vykdydami šią Užduotį, mokesčio mokėtojai pakuočių atliekų perdirbimą gali organizuoti individualiai arba kolektyviai (PPATĮ 7 str. 5 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), ATĮ 3421 str. 2 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)). Pastaruoju atveju gamintojai ir importuotojai pakuočių atliekų tvarkymą kolektyviai organizuoja steigdami Organizaciją ir (ar) tapdami įsteigtos Organizacijos dalyviais arba Organizacijai sutartiniais pagrindais pavesdami organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą (PPATĮ 10 str. 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-864 redakcija), ATĮ 3422 str. 1 ir 3 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 38–39 p.);

26.11 aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) yra siejama su asmenine šia išimtimi (lengvata) siekiančio pasinaudoti mokesčio mokėtojo pareiga perdirbti atitinkamą pakuočių atliekų kiekį. Tai, be kita ko, reiškia, kad, nors viena iš aptariamos Organizacijos pareigų yra minėtų Vyriausybės užduočių vykdymas (ATĮ 3423 str. 10 d. 3 p. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)), kiek tai yra susiję su MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija)ir PPATĮ 7 straipsnio 3 dalies (2011 m. gruodžio 22 d.

įstatymo Nr. XI-1893 redakcija)) taikymu, ši Organizacija, vykdydama Užduotį, veikia jos dalyvių ir klientų (mokesčio mokėtojų) vardu (pavedimu) ir interesais, kas inter alia lemia, kad rizika ir atsakomybė dėl mokestinių pasekmių, tokiai Organizacijai neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų jos dalyviams ar klientams, tenka atitinkamam mokesčio mokėtojui. Pastaruoju aspektu pažymėtina, kad, skirtingai nei mano pareiškėjas, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad pagal ginčo teisiniams santykiams taikytinas nacionalines (mokesčių) teisės aktų nuostatas gamintojų ir importuotojų atsakomybė už Užduoties vykdymą pasibaigia šiems pavedus minėtai Organizacijai ją (Užduotį) vykdyti.

Toks aiškinimas, t. y. kad gamintojai ir (ar) importuotojai atleidžiami nuo MAT mokėjimo už visą išleistos apmokestinamosios pakuotės kiekį vien dėl to, kad jie minėtai Organizacijai ar atliekų tvarkytojui sutartimi sulygta kaina ir sąlygomis sumokėjo už 54 proc. šių pakuočių kiekio atitinkančių atliekų perdirbimą, akivaizdžiai nebūtų suderinamas su aptariama apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata) siekiamais tikslais, jei atitinkamas ginčo pakuočių atliekų kiekis realiai nebūtų surinktas ir perdirbtas. Be to, pastebėtina, kad, pavyzdžiui, Atliekų direktyvos taikymo apimtimi, tokie subjektai, kaip Organizacija ir (ar) pagal sutartis paslaugas teikiantys minėti atliekų tvarkytojai, yra laikytini „tarpininkais“ („įmonė, kitų vardu organizuojanti atliekų naudojimą ar šalinimą, įskaitant tokius tarpininkus, kurie atliekų neįsigyja fiziškai (Atliekų direktyvos 3 str. 8 d.), t. y., kiek tai yra susiję su Užduoties vykdymu, Atliekų direktyvos taikymo tikslais minėti subjektai organizuoja apmokestinamosios pakuotės atliekų surinkimą ir perdirbimą bei šias atliekas renka ir perdirba sutartį su jais sudariusio gamintojo ir (ar) importuotojo (MAT mokėtojo) vardu.

Atskirai atkreiptinas dėmesys, kad, kaip matyti iš pačios Užduoties formuluotės ir turinio, jos įvykdymui visiškai nėra reikšminga aplinkybė, kokio konkretaus gamintojo ir (ar) importuotojo išleistų metalinių pakuočių atliekos yra tvarkomos – aptariamų mokesčių įstatymų taikymo tikslais mokesčio mokėtojas pripažintinas įvykdžiusiu Užduotį nepriklausomai nuo to, ar jis (jo pavedimu veikę asmenys) sutvarkė savo ar kito ūkio subjekto išleistų pakuočių atliekas (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 40–42 p.);

26.12 pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymo tikslais būtent pareiškėjas nagrinėjamu atveju ir turi įrodyti, kad Užduotis ar jos dalis buvo įvykdyta, be kita ko, šiuo tikslu pateikiant duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Šiuo įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu pažymėtina, kad įstatymų leidėjas eksplicitiškai nustatė, kad Užduoties patvirtinimas pirmiausia grindžiamas MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) antrame sakinyje nurodytais dokumentais, patvirtinančiais perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Tačiau, kaip minėta, šioje įstatymo nuostatoje minimi dokumentai, patvirtinantys pakuočių atliekų perdirbimą, kuriuos išrašė Organizacija ir kuriais rėmėsi pareiškėjas deklaruodamas už ginčo mokestinį laikotarpį mokėtiną MAT, buvo panaikinti Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82, o ginčas dėl šio sprendimo teisėtumo jau yra galutinai išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kurioje kaip proceso šalis dalyvavo ir pareiškėjas. Jokių kitų aptariamoje MAT įstatymo nuostatoje minimų dokumentų pareiškėjas nei mokestinio patikrinimo metu, nei nagrinėjant mokestinį ginčą teisme nepateikė (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 43–44 p.);

26.13 pareiškėjas byloje nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų Užduoties ar jos dalies įvykdymą ginčo mokestiniu laikotarpiu, iš esmės apsiribodamas tik bendro pobūdžio argumentais ir pasvarstymais, kurie negali būti ir nėra pagrindas pripažinti, kad yra tenkinamos aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos. Atskirai pasisakydama dėl šiuo klausimu apelianto dėstomų argumentų, išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad, pirma, nėra jokio objektyvaus pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo teiginys, kad „<...> metalinės pakuotės atliekos aplinkoje nesimėto ir yra sutvarkytos“, laikytina ABTĮ 57 straipsnio 1 dalyje nurodyta (visiems žinoma ir neįrodinėtina) aplinkybė, juolab, pavyzdžiui, įstatymų leidėjas PPATĮ 2 straipsnio 12 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d.

įstatymo Nr. XI-1893 redakcija) yra nurodęs, kad pakuočių atliekų šalinimas (sąvartynuose) nėra sutvarkymas. Be to, kaip jau minėta, aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) siejama su Užduoties įvykdymų (pakuočių atliekų perdirbimu nustatytu būdu) bei kad ją (Užduotį) įvykdė mokesčio mokėtojas, todėl, net ir sutinkant su pareiškėjo teiginiu, jog metalinės pakuotės atliekos „aplinkoje nesimėto“, tai dar nereiškia, kad jos buvo nustatytu būdu perdirbtos, šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui vykdant Užduotį.

Pastaruoju aspektu ir šios Nutarties 27–29 punktuose nurodytų Sąjungos taisyklių kontekste nėra jokio pagrindo vertinimui, kad inter alia principui „teršėjas moka“ galėtų prieštarauti nurodymas prie aplinkos teršimo pakuotės atliekomis prisidėjusiems šias pakuotes į vidaus rinką išleidusiems gamintojams ir (ar) importuotojams sumokėti MAT atveju, kai tokias atliekas (jų dalį) savo lėšomis surenka (superka) ir (ar) perdirba kiti ūkio subjektai, kaip antai pareiškėjo minimos metalo supirktuvės. Antra, kaip jau minėta, Užduoties įvykdymui nėra svarbu, kieno išleistų metalinių pakuočių atliekos, vykdant šią Užduotį, buvo sutvarkytos, todėl vien abstraktūs pareiškėjo teiginiai, kad dalis jo išleistų pakuočių atliekų galėjo būti perdirbtos kitų nei UAB „Metrail“ atliekų tvarkytojų, su kuriais sutartis buvo sudariusi Organizacija, neturi įtakos sprendžiant dėl ginčo apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo.

Pastebėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pats (asmeniškai) neperdavė ginčo metalinių pakuočių atliekų tvarkytojams, o tik įpareigojo Organizaciją organizuoti šių atliekų surinkimą ir perdirbimą, todėl nėra objektyvių galimybių, pavyzdžiui, įvertinus konkrečiam atliekų tvarkytojui perduotų ir jo realiai sutvarkytų (perdirbtų) atliekų kiekių santykį, nustatyti, koks gamintojo ar importuotojo perduotų atliekų kiekis realiai buvo perdirbtas. Trečia, tai, kad, kaip teigia apeliantas, Organizacija patvirtinimus apie metalinių pakuočių perdirbimą pagal UAB „Metrail“ ir kitų šių atliekų tvarkytojų surašytus sutvarkymą įrodančius dokumentus savo klientams paskirstydavo „loterijos būdu“, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjo mokestinių prievolių.

Iš tiesų tokio pobūdžio (organizaciniai, sutarčių vykdymo) klausimai patenka į tarp Organizacijos ir jos dalyvių ir klientų susiklosčiusius privataus pobūdžio santykius, kurie nėra reguliuojami mokesčių (viešosios teisės) aktų nuostatomis. Kiek tai yra susiję su aptariama apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad Organizacija (iki sueinant mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminui) būtų pasinaikinusi kitų nei UAB „Metrail“ dokumentų pagrindu jos dalyviams ir klientams išrašytus patvirtinimus apie perdirbtą ginčo pakuočių kiekį ir šį kiekį būtų, pavyzdžiui, proporcingai perskirsčiusi.

Tuo tarpu jokie įstatymai ir juos įgyvendinantys norminiai aktai nenumatė atsakovo ar kito viešojo administravimo subjekto teisės panaikinti teisės aktų reikalavimus atitinkančius dokumentus, nurodytus MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) antrame sakinyje. Savo ruožtu, be kita ko, atsižvelgiant į šios Nutarties 40 punkte nurodytą aiškinimą, tokiuose Organizacijos kitiems mokesčio mokėtojams išrašytuose patvirtinimuose nurodytas perdirbtas ginčo pakuočių atliekų kiekis ar jo dalis negali būti pripažinta kaip perdirbta pareiškėjo aptariamos MAT įstatymo nuostatos taikymo tikslais.

Atskirai paminėtina, kad ir pats pareiškėjas, teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, be kita ko, laikėsi pozicijos, kad atsakovas nepagrįstai panaikino patvirtinimą apie 2014 m. perdirbtą metalinės pakuotės kiekį, kuris buvo išrašytas ne UAB „Metrail“, t. y. kito atliekų tvarkytojo, išduotų dokumentų pagrindu (ši skundo dalis buvo tenkinta) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 46–50 p.);

26.14 pareiga mokėti MAT tenka išskirtinai gamintojui ir importuotojui, o apmokestinimo momentas siejamas su apmokestinamosios pakuotės išleidimu į vidaus rinką, t. y. dar iki šios pakuotės tapimo atliekomis. Jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolė sumokėti MAT yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai, kaip antai Organizacija ar atliekų tvarkytojai, kurie, pirma, nedalyvauja apmokestinimo momentą nulemiančiuose santykiuose (pakuočių išleidime į vidaus rinką) ir, antra, kaip minėta, Užduotį mokesčio mokėtojo pavedimu (už mokesčių mokėtoją) vykdo sutarties pagrindu. Savo ruožtu, tarp pastarųjų subjektų ir pareiškėjo susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai bei aplinkybė, kad jie (Organizacija ar atliekų tvarkytojai) netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, negali daryti ir nedaro įtakos mokesčio mokėtojui viešosios teisės aktais nustatytai mokestinių prievolių apimčiai. Šioms, mokesčio įstatyme aiškiai nustatytoms, prievolėms jokios įtakos neturi ir kitiems atliekų tvarkymo sistemos dalyviams už galimus viešosios teisės normų pažeidimus taikomos poveikio priemonės, be kita ko, minimos apelianto akcentuojamoje Atliekų direktyvos 36 straipsnio 2 dalyje. Pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (pvz., žr. MAĮ 141 str. 1 d. 1 p. (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija). Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti nuo MAT (jo dalies) mokėjimo ir (ar) remtis tokia, kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), kai nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos. Toks nacionalinių įstatymų nuostatų aiškinimas, susijęs su gamintojų ir importuotojų atsakomybe inter alia už Užduoties neįvykdymo (mokestines) pasekmes, nėra nesuderinamas su apelianto minimomis atsakomybės už atliekų tvarkymą paskirstymą reglamentuojančiomis Atliekų direktyvos nuostatomis, įskaitant jos 15 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 55–57 p.);

26.15 nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ir vertinimui, jog mokesčių administratoriui paneigus ginčo apmokestinimo išimtį, buvo nepagrįstai pažeisti iš teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos kylantys reikalavimai: mokesčių administratorius, nustatęs, jog nėra tenkinamos objektyvios materialinės apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, ginčo mokestines prievoles pareiškėjui apskaičiavo nepažeisdamas aiškiai nacionaliniuose mokesčių įstatymuose nustatyto mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino; tai, kad kompetentingos institucijos gali patikrinti ir panaikinti minėtų organizacijų ir (ar) atliekų tvarkytojų išrašytus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą, nėra neįprasta ir netikėta, juolab tokia šių institucijų teisė (ir pareiga) buvo aiškiai ir eksplicitiškai numatyta ginčo laikotarpiu galiojusio Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359, VIII skyriuje „Dokumentų išrašymo kontrolė“ (aplinkos ministro 2013 m. spalio 16 d. įsakymo Nr. D1-760 redakcija) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 62 p.);

26.16 atliekų tvarkytojo (UAB „Metrail“) ir Organizacijos išrašytų dokumentų panaikinimas bei ginčijamo Sprendimo priėmimas nagrinėjamu atveju nėra laikytini mokesčių administratoriaus ar kito viešosios valdžios subjekto padarytos klaidos taisymas pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytos Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos prasme. Apelianto minimų viešosios valdžios institucijų galimai turėtų pozityvių pareigų aspektu, pastebėtina, jog tai, kad pareiškėjo pavedimu Užduoties neįvykdę Organizacija ir atliekų tvarkytojas (UAB „Metrail“) buvo licencijuoti ir, atitinkamai, valstybės prižiūrimi subjektai, nėra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjo mokestinių prievolių (jų apimties) – mokesčio įstatyme pareiškėjui aiškiai nustatyta pareiga mokėti MAT yra objektyvi ir nepriklauso nuo trečiųjų asmenų veiksmų ar neveikimo. Mokesčio mokėtojas (pareiškėjas), manantis, kad dėl netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę) jis patyrė žalą, gali kreiptis į administracinius teismus dėl šios žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės (Civilinio kodekso 6.271 str.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 63 p.);

26.17 apmokestinamosios pakuotės rūšys ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis tarifai pateikti MAT Įstatymo 4 priedėlyje (MAT įstatymo 6 str. 8 d.), kuriame metalinei pakuotei 2015 m. buvo nustatyta 753 Eur/t aptariamo mokesčio tarifas, indeksuojamas MAT įstatymo 6 straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka. Nėra ginčo, kad Sprendime apskaičiuoto ir nurodyto sumokėti MAT dydis atitinka mokesčio įstatymo nuostatas, tačiau pareiškėjas laikosi pozicijos, kad šis dydis yra neproporcingas ir, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, turi būti sumažintas (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 64–65 p.);

26.18 Sprendimu apskaičiuotas MAT nėra sankcija – už ginčo laikotarpį mokėtinas MAT buvo apskaičiuotas taikant standartinį mokesčio tarifą ir jokios mokesčio įstatyme už pažeidimus numatytos poveikio priemonės (sankcijos), kaip antai MAT apskaičiavimas padidintu tarifu (MAT 9 str. 4 d. 3 p.), nebuvo taikytos. Be to, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, jog pareiškėjui apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti MAT yra baudimas už Užduoties neįvykdymą – pagal mokesčio įstatymą pareiga mokėti MAT siejama tik su objektyvia aplinkybe, jog gamintojas ir (ar) importuotojas į rinką patiekė atitinkamą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Kaip sankcija negali būti vertinamas ir pareiškėjo teisės į MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatytą apmokestinimo išimtį (mokesčio lengvatą) paneigimas, kuris buvo nulemtas tik objektyvios aplinkybės, jog nėra tenkinamos mokesčio įstatyme nustatytos esminės šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos, bei kuris suponavo pareiškėjo apmokestinimą tik standartiniu tarifu, kurį moka mokesčio mokėtojai, nesinaudojantys aptariama išimtimi (lengvata) (šiais klausimais, be kita ko, žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. gegužes 17 d. nutarimo byloje Société Oxygène Plus prieš Prancūziją, 76959/11, 40–51 p. ir juose nurodytą šio teismo jurisprudenciją) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 66–67 p.);

26.19 ginčijamu Sprendimu pareiškėjui nebuvo apskaičiuoti ir jokie mokesčio įstatyme numatyti delspinigiai (MAT įstatymo 10 str. 4 d.) už laikotarpį iki jo priėmimo, t. y. Sprendimo pareiškėjui sukeltos pasekmės apsiribojo tik bendra pareiga sumokėti MAT už ginčo laikotarpiu į Lietuvos vidaus rinką išleistas pripildytas pakuotes. Ginčijamo Sprendimo poveikio pareiškėjui aspektu atskirai paminėtina ir tai, kad (kaip yra ir nagrinėjamu atveju) tokio mokesčių administratoriaus sprendimo apskundimas sustabdo jo (sprendimo) vykdymą, be to, nacionaliniai mokesčių įstatymai numato galimybė išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, jei a posteriori apskaičiuotų mokėtinų mokesčio sumų sumokėjimas į valstybės biudžetą nedelsiant lemtų sunkias finansines pasekmes mokesčio mokėtojui (MAT įstatymo 10 str. 4 d., MAĮ 88 str. 1 d. (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1159 redakcija)) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 68 p.);

26.20 pareiškėjas taip pat kvestionuoja ginčo laikotarpiu (2015 m.) galiojusio MAT standartinio tarifo, taikomo už aplinkos teršimą ginčo pakuotėmis, dydžio pagrįstumą, iš esmės akcentuodamas, kad jis yra „<...> keletą kartų didesnis, nei faktiniai atliekų sutvarkymo kaštai <...>“ (t. y. viršija pakuočių atliekų tvarkymo vidutinius įkainius, kuriuos taiko gamintojų ir importuotojų organizacijos) bei atkreipdamas dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo Nr. VIII-1183 4 priedėlio pakeitimo įstatymu (2018 m. gruodžio 18 d.

įstatymas Nr. XIII-1792) už metalinės pakuotės išleidimą mokėtino MAT tarifas, taikomas nuo 2019 m., yra 186 Eur/t, t. y. kelis kartus mažesnis nei 753 Eur/t tarifas, taikytas ginčo laikotarpiu (2015 m.). Šiais aspektais pirmiausia primintina, kad, kaip pažymėta Konstitucinio Teismo aktuose, mokesčiai yra įstatymu nustatyti privalomi, neatlygintiniai juridinių ir fizinių asmenų atitinkamo dydžio mokėjimai nustatytu laiku į valstybės (savivaldybės) biudžetą (be kita ko, žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 24 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai).

Valstybiniai mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai yra teisės subjektams nustatyta piniginė prievolė valstybei, pagal Konstituciją valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus gali nustatyti tik Seimas ir tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 3 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai). Svarbu pabrėžti, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos, baudos ir delspinigiai turi būti nustatomi įstatymu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimą ir jame paminėtą oficialią konstitucinė doktriną).

Primintina ir tai, kad pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti valstybės ekonominę politiką ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą (be kita ko, žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d., 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus). Mokesčiais reguliuojami valstybėje vykstantys ekonominiai, socialiniai procesai, skatinamos naudingos ūkinės pastangos, remiami ūkio plėtros prioritetai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimus).

Be to, įgyvendindamas konstitucinius įgaliojimus formuoti valstybinę politiką įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, pagal Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą, 127 straipsnio 3 dalį Seimas gali įstatymu nustatyti tokius valstybinius mokesčius (privalomus mokėjimus), kurių objekto specifika gali lemti surenkamų lėšų tikslinę paskirtį – valstybinės politikos tam tikroje gyvenimo srityje specifinių prioritetų įgyvendinimą (Konstitucinio Teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarimas) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 70–72 p.);

26.21 kaip matyti iš MAT įstatymo 1 straipsnio 2 dalies, priimdamas šį įstatymą ir, atitinkamai, nustatydamas MAT, įstatymų leidėjas, be kita ko, siekė ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti. Šiais aspektais ir kiek tai yra susiję su mokesčiu už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, pažymėtina, kad, pirma, atliekų susidarymo prevencijos tikslais MAT yra siekiama sumažinti pakuočių kiekį dar iki apmokestinimo momento, t. y. iki pripildytos pakuotės išleidimo į vidaus rinką – nėra abejonių, jog mokėtino MAT dydis, kurį tiesiogiai lemia mokesčio tarifas, daro poveikį, be kita ko, gamintojų ir (ar) importuotojų apsisprendimui dėl į vidaus rinką išleistinos pakuotės kiekio ir rūšies. Antra, vertinant MAT tarifą kartu su MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatyta apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), akivaizdu, jog šiuo mokesčių inter alia siekiama paskatinti mokesčių mokėtojus vykdyti Užduotį, t. y. skatinti susidariusių pakuočių atliekų perdirbimą. Pastaruoju aspektu pastebėtina, jog tai, kad MAT nėra siejamas (išimtinai) su apmokestinamųjų pakuočių atliekų tvarkymo sąnaudomis, patvirtina ir tai, kad mokesčio mokėtojai yra atleidžiami nuo viso MAT, jei jie įvykdo Užduotį, t. y. perdirba tik dalį šių atliekų (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 73–74 p.);

26.22 kadangi, kaip jau minėta šios Nutarties 27 punkte, aptariamas mokestis, be kita ko, yra Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje nurodyta priemonė, pastebėtina, kad, kiek tai yra susiję su joje apibrėžtais tikslais, pagal šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalį, minėtoje direktyvoje nustatomos „priemonės, skirtos svarbiausia tam, kad nebūtų gaminamos pakuočių atliekos ir būtų taikomi papildomi pagrindiniai principai – pakartotinis pakuočių naudojimas, perdirbimas ir kitos pakuočių atliekų utilizavimo formos, ir taip būtų sumažintas galutinis tokių šalintinų atliekų kiekis“.

Šiuos tikslus patvirtina Pakuočių direktyvos pirmos ir antros konstatuojamųjų dalių tekstas: nurodyta, kad šia direktyva atitinkamai siekiama, pirma, „apsaugoti aplinką“ nuo pakuočių atliekų poveikio arba jį „sumažinti ir taip užtikrinti aukštą aplinkosaugos lygį“ ir, antra, „mažinti bendrą pakuočių apimtį“. Pakuočių išleidimo į rinką ribojimo tikslai bei pakuotės atliekų pakartotinio panaudojimo ir (ar) perdirbimo prioritetai, taip pat padidinta tokių pakuočių gamintojų ir (ar) importuotojų atsakomybė už šių tikslų bei prioritetų įgyvendinimą atsispinti ir Atliekų direktyvos 4 straipsnio („Atliekų hierarchija“) 1 dalyje, 8 straipsnio („Didesnė gamintojo atsakomybė“) 1 ir 2 dalyse, 9–11 straipsniuose.

Kitaip tariant, gamintojams ir importuotojams nacionalinio mokesčio įstatymu nustatytu MAT siekiami pakuočių atliekų prevencijos ir jų (atliekų) perdirbimo tikslai, atitinka įtvirtintus minėtose direktyvose, numatančiose inter alia padidintą gamintojų ir importuotojų, t. y. MAT mokėtojų, atsakomybę už pakuočių atliekų prevenciją ir jų perdirbimą. Trečia, vadovaujantis MAT įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, mokestis už aplinkos teršimą gaminių ar pakuotės atliekomis mokamas į valstybės biudžetą ir šios lėšos naudojamos ATĮ numatytiems Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos tikslams įgyvendinti, t. y. atliekų tvarkymo finansavimo galimybėms padidinti (ATĮ 34 str. 1 d. (2011 m. gruodžio 22 d.

įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)), šiuo tikslu programos lėšomis finansuojant: (i) gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą, funkcionavimą ir vystymą, įskaitant ir investicinių projektų įgyvendinimą; (ii) visuomenės ir savivaldybių darbuotojų mokymą, švietimą ir informavimą gaminių ir pakuotės bei jų atliekų tvarkymo klausimais; (iii)) gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą, funkcionavimą ir vystymą, teikiant dotacijas savivaldybėms ir subsidijas ūkio subjektams; (iv) programos lėšų ir mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių ir pakuotės atliekomis administravimo priemones (ATĮ 34 str. 3 d. (2011 m. gruodžio 22 d.

įstatymo Nr. XI-1892 redakcija) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 75–76 p.);

26.23 šiame bei padidintos gamintojų atsakomybės, kuri apima ir finansinę atsakomybę už atliekų tvarkymą (Atliekų direktyvos 8 str. 1 d. antra pastraipa), kontekste atskirai paminėtina, kad Pakuočių ir Atliekų direktyvoms, taip pat principui „teršėjas moka“ neprieštarauja valstybės narės nustatytos priemonės, kuriomis siekiama, užtikrinti, jog pakuotes į vidaus rinką išleidę ir taip prie jų (pakuočių) atliekų susidarymo prisidėję gamintojai ir (ar) importuotojai dalyvautų darant investicijas į pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą ir vystymą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo byloje VG Čistoća, C-335/16, EU:C:2017:242, 29 p. ir jame nurodyta šio teismo jurisprudenciją), taip pat visiškai ar iš dalies finansuotų šių sistemų funkcionavimą (Atliekų direktyvos 14 str. 2 d.) bei pakuočių vartotojų ir kitų visuomenės narių švietimą (Pakuočių direktyvos 13 str. ir 15 str.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 77 p.);

26.24 iš to, kas paminėta, taip pat iš ginčo laikotarpiu galiojusio Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2004 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. D1-94, nuostatų matyti, kad, skirtingai nei iš esmės vertina pareiškėjas, MAT nėra skirtas išimtinai padengti tiesiogines pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas – juo siekiama kitų, be kita ko, su aplinkos apsauga susijusių, tikslų. Todėl apelianto teiginiai dėl to, kad ginčo laikotarpiu galiojęs standartinis MAT tarifas ženkliai viršijo realius pakuočių atliekų tvarkymo kaštus nesudaro pagrindo abejoti šio mokesčio teisingumu, protingumu ir proporcingumu.

Išplėstinė teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad ginčo mokestiniam laikotarpiui taikytas standartinis MAT tarifas už į vidaus rinką išleistas metalines pakuotes būtų nesuderinamas su kokiais nors iš Konstitucijos kylančiais reikalavimais – jis nėra akivaizdžiai neteisingas, neprotingas ar neproporcingas inter alia minėtų įstatymų leidėjo siektų tikslų aspektu, jis (tarifas) nepaneigė ir nepagrįstai neapribojo jokių mokesčio mokėtojų teisių ir laisvių, kurias saugo Konstitucija. Tokiam vertinimui jokios reikšmės neturi apelianto akcentuojama aplinkybė, jog įstatymų leidėjas, veikdamas jam Konstitucijos numatytos kompetencijos ir diskrecijos ribose, sumažino už 2019 m. ir vėlesniais mokestiniais laikotarpiais į vidaus rinką išleistas metalines pakuotes mokėtino ginčo mokesčio (standartinio) tarifo dydį.

Iš tiesų įstatymų leidėjas nenumatė, kad mažesnis mokesčio tarifas taikomas retroaktyviai, t. y. ir ginčo (mokestiniams) teisiniams santykiams, o apelianto nurodomame Aiškinamajame rašte, kurį parengė projekto rengėjai (Aplinkos ministerija), aprašytos tarifo pakeitimą paskatinusios priežastys, ypač atsižvelgiant į prieš tai paminėtus MAT tikslus, neleidžia manyti, kad ginčo laikotarpiu taikytas mokesčio tarifas buvo akivaizdžiai nepagrįstas (atskirai pastebėtina, kad Aiškinamajame rašte aptariamas siūlomų pakeitimų poveikis viešiesiems finansams siejamas su numatomomis didesnėmis biudžeto pajamomis dėl „<...> neigiam[ų] „Metrail“ pasekm[ių] mokesčio mokėtojams <...>“).

Paminėtina ir tai, kad valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia prioritetų), priemonių ir metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, kad ši anksčiau suformuota ir vykdyta ekonominė politika pagrįstumo ir tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje ginamas ir saugomas vertybes (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d., 2015 m. birželio 11 d. nutarimai) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 78–79 p.);

26.25 išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių ir dėl to, kad toks mokestis, koks nagrinėjamas šioje byloje, atitinka ir iš Pakuočių direktyvos kylantį reikalavimą laikytis šios direktyvos 15 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“ – šiuo mokesčiu piniginė našta perkeliama tiems, kas pateikia pakuotes nacionalinei rinkai, ir jis taikomas tik tiek, kiek nebuvo įvykdyta Užduotis (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C‑104/17, EU:C:2018:188, 29 p.). Be to, pagal dabar šioje srityje galiojančius Sąjungos teisės aktus, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turi didelę diskreciją nustatyti tokio kaip ginčo mokestis dydį (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo byloje VG Čistoća, C-335/16, EU:C:2017:242, 30 p.); šis dydis, t. y. ginčo laikotarpiu galiojęs standartinis mokesčio už aplinkos teršimą metalinėmis pakuotėmis tarifas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra akivaizdžiai neproporcingas minėtiems MAT siekiamiems Sąjungos tikslams (šiuo klausimu, pvz., žr. Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo byloje SETAR, C-551/13, EU:C:2014:2467, 48 ir 49 p.), o pati mokesčio apskaičiavimo ir taikymo tvarka niekaip negali lemti ir nelemia, kad tam tikriems aptariamiems teršėjams (pakuotės gamintojams ir importuotojams) teks išlaidos, akivaizdžiai neproporcingos atliekų, kurias jie patys pagamino išleisdami pakuotes į vidaus rinką, kiekiui – MAT skaičiuojamas tik nuo paties mokesčio mokėtojo į vidaus rinką išleistos apmokestinamosios pakuotės svorio (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 80 p.);

26.26 nesant atitinkamų nuostatų mokesčių įstatymuose, MAT dydis ir pareiškėjo mokestinių prievolių apimtis nėra ir negali būti valstybės biudžeto sąskaita mažinami sąnaudomis, kurias mokesčio mokėtojas patyrė siekdamas įvykdyti Užduotį. Kadangi, kaip dar 1997 m. liepos 10 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, dėl mokesčių nesitariama, klausimas dėl pareiškėjo Organizacijai pagal sutartį sumokėtų sumų galėtų būti reikšmingas, pavyzdžiui, bylose dėl šios Organizacijos sutartinės arba, kaip jau minėta, valstybės deliktinės atsakomybės, bet ne nagrinėjant šioje byloje kilusį mokestinį ginčą. Iš tiesų sutarties šalis turi teisę reikalauti inter alia grąžinti už nesuteiktas ar netinkamai suteiktas paslaugas sumokėtas sumas (jų dalį) iš įsipareigojimų neįvykdžiusios (netinkamai juos vykdžiusios) kitos sutarties šalies, o aplinkybė, jog jam galimai nepavyks ar nepavyko šių sumų išsireikalauti iš kontrahento, nedaro ir, nesant atitinkamų įstatymų nuostatų, negali daryti įtakos jo mokestinių prievolių apimčiai. Be to, atsižvelgiant į aptartus MAT tikslus bei tai, kas nurodyta šios Nutarties 28 ir 61 punktuose, nėra jokio pagrindo manyti, kad toks nacionalinių nuostatų taikymas ginčo atveju būtų nesuderinamas su Sąjungos taisyklėmis, be kita ko, įtvirtintomis Pakuočių ar Atliekų direktyvose (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 81 p.).

27. Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nesivadovauti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. sprendime pateiktu ginčui spręsti taikytino teisinio reguliavimo aiškinimu, kuriuo pasisakoma iš esmės visais apeliaciniame skunde nurodomais argumentais, ir / ar daryti kitokias išvadas dėl įrodymų viseto, kuris reikšmingais aspektais šiose bylose yra iš esmės identiškas, vertinimo ir nustatytų aplinkybių, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs reikšmingas faktines aplinkybes bei iš esmės tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisiniams santykiams aktualias teisės aktų nuostatas, priėmė sprendimą, kurio naikinti ar keisti pareiškėjo apeliacinį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

28. Pažymėtina, kad kita dalis pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, atsižvelgiant į aptartas taikytino teisinio reguliavimo nuostatas, nėra reikšmingi.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo akcinės bendrovės „MV GROUP Production“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė