2020-10-14 Nr. AB-19165-3-61-3-01672-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4823-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01672-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 10.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. P. (J. P.) ir R. (R.) P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. P. (J. P.) ir R. (R.) P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai J. P. (J. P.) ir R. (R.) P. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2020 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. (15/3-10) 8P-72 „Dėl konstatavimo, kad nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis bei kad J. P. yra Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis“ (toliau – ir sprendimas Nr. (15/3-10) 8P-72) ir 2020 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. (15/3-10) 8P-73 „Dėl konstatavimo, kad nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis bei kad R. P. yra Lietuvos Respublikos piliečio palikuonė“ (toliau – ir sprendimas Nr. (15/3-10) 8P-73) (toliau abu kartu – ir Sprendimai) bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo iš naujo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad Sprendimais atsakovas konstatavo, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjų prosenelis K. K. (toliau – ir prosenelis) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir pareiškėjai yra Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniai, ir nutraukė pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 32 ir 33 straipsnių imperatyviąsias nuostatas, nustatančias, kad sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo priima vidaus reikalų ministras, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (t. y. atsakovas) šiuo klausimu teikia tik siūlymus vidaus reikalų ministrui.

3. Pareiškėjai teigė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020 (toliau – ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas) nurodyta, kad Migracijos departamentas turi perduoti klausimą dėl pareiškėjų prašymų tenkinimo / netenkinimo spręsti vidaus reikalų ministrui, o ne nutraukti prašymų nagrinėjimą. Pareiškėjų turimi dokumentai patvirtino pareiškėjų proprosenelės R. K. (pareiškėjų prosenelio motinos) (toliau – ir proprosenelė) iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjų prosenelis gimė (duomenys neskelbtini), o jo tėvai – R. K. ir H. K.. Archyve saugomuose fonduose nerasti dokumentai, patvirtinantys prosenelio Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktą. Šiaulių apskrities viršininko archyviniame fonde žinių apie Tryškių valsčiaus valdybos išduotus vidaus pasus 1920 metų byloje, duotųjų pasų žinių lape įrašyta Tryškių miestelio gyventoja proprosenelė, 1920 m. gegužės 17 d. gavusi pasą Nr. (duomenys neskelbtini). Archyve saugomuose fonduose nerasti dokumentai, patvirtinantys kad ji neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Proprosenelei, su kuria buvo sudaryta kelionės sutartis, buvo išduotas ne tik vidaus pasas, bet ir užsienio pasas vykti į užsienį. Pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtina proprosenelės iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Lietuvos Respublikos vidaus paso proprosenelei išdavimo metu 1920 m. gegužės 17 d. prosenelis buvo 12 metų amžiaus (t. y. nepilnametis). Todėl, vadovaujantis 1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 4 punkto nuostatomis, pagal kurias Lietuvos Respublikos piliečio vaikai yra laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, pareiškėjų prosenelis ir jo motina (pareiškėjų proprosenelė) buvo Lietuvos Respublikos piliečiai.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad dokumentų apie pareiškėjų prosenelio gimimą, gyvenimą, mokymąsi, jam išduotus užsienio ar vidaus pasus, nurodytus Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse, pareiškėjai nepateikė, todėl Migracijos departamentas neturėjo pagrindo savo kompetencijos ribose konstatuoti, kad pareiškėjų prosenelis buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d., o pareiškėjai yra asmens, turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., palikuoniai. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl pareiškėjų prosenelio turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., vadovaujantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalimi.

6. Atsakovas dėl pareiškėjų nurodyto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas nesutiko su Migracijos departamento pozicija, jog pareiškėjų pateiktas proprosenelės užsienio pasas, kuriame nurodyta, kad ji yra Lietuvos Respublikos pilietė, ir kuriame yra įrašyta jos nepilnametė (16 metų) dukra (pareiškėjų prosenelė), gim. (duomenys neskelbtini), negali būti vertinamas kaip dokumentas, patvirtinantis turėtą pareiškėjų prosenelės Lietuvos Respublikos pilietybę. Apeliacinės instancijos teismas išdėstė poziciją, kad užsienio pasas, kuriame įrašytas paso savininko vaiko vardas, gali būti vertinamas kaip dokumentas, kuris atitinka Pilietybės 38 straipsnio 4 ir 5 dalies reikalavimus, todėl teismas padarė išvadą, jog Migracijos departamentas privalėjo motyvuotai įvertinti šį dokumentą ir teikti vidaus reikalų ministrui sprendimui priimti. Priešingai nei teigia pareiškėjai, nebuvo konstatuota, kad Migracijos departamentas apskritai neturi kompetencijos priimti sprendimą nutraukti prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą, nustatęs, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. ar yra jo palikuonis.

7. Atsakovo teigimu, teisė Migracijos departamentui konstatuoti dokumentų trūkumą ir nutraukti prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimą yra nustatyta Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – ir Aprašas) 20.5 punkte. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepateikė tokio pobūdžio dokumento, kokį pateikė prieš tai minėtos bylos pareiškėjai (proprosenelės vidaus ar užsienio paso, kuriame būtų įrašytas pareiškėjų prosenelis).

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Ministerija nurodė, jog atsakovo Sprendimai atitinka Aprašo 20.5 punkto reikalavimus, šis punktas atitinka įstatymus ir Lietuvos Respublikos Konstituciją, todėl atsakovo Sprendimai teisėti. Pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalies nuostatas atsakovui yra leidžiama konstatuoti, kad nepakanka duomenų. Pilietybės įstatymas nenustato, kad duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka po to, kai duomenų trūkumą konstatavo vidaus reikalų ministras ir jį pritaikė netenkindamas prašymo atkurti pilietybę kaip turėtų būti pagal pareiškėjų poziciją.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 9 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjai pateikė Migracijos departamentui prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir dokumentus, kuriais ketino įrodyti, jog pareiškėjų prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir išvyko iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. Migracijos departamentas Sprendimuose nustatė, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjų prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.

12. Teismas aptarė Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1–2 dalis, 7 straipsnio 2–4 punktus, 38 straipsnio 4–5 dalies nuostatas ir nustatė, kad pareiškėjams kreipiantis su prašymais atkurti jiems Lietuvos Respublikos pilietybę kaip prosenelio palikuoniams, atsakovui buvo pateikti šie dokumentai: gimimo įrašas Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytas 2020 m. sausio 21 Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, kuriame nurodyta, kad K. K., gim. (duomenys neskelbtini), jo tėvai – R. K. ir H. K.;; Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. sausio 30 d. raštas Nr. R4-269, kuriame nurodyta, jog dokumentų, patvirtinančių, kad K.

K., Z. H. H. sūnus, gim. (duomenys neskelbtini) metais, iki 1940 birželio 15 d. gyveno Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), ir buvo Lietuvos Respublikos pilietis, bei dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktą, pagal pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta, nurodyta, jog Lietuvos gyventojų surašymo iki 1940 metų ir Tryškių valsčiaus savivaldybės dokumentai į archyvą saugoti neperduoti; Kauno regioninio valstybės archyvo 2018 m. vasario 28 d. raštas Nr. V10-474 „Dėl pilietybės“, kuriame nurodyta, kad archyve saugomuose 1919–1940 metų Kauno m. savivaldybės ir jos skyrių dokumentų fonduose žinių apie K.

K., Z. H. H. sūnaus, gim. (duomenys neskelbtini) metais (duomenys neskelbtini), pilietybę ir gyvenimą Lietuvoje pagal pateiktus duomenis nerasta, nurodyta, jog šio laikotarpio Tryškių valsčiaus įstaigų dokumentai Kauno regioniniame valstybės archyve nesaugomi, nurodyta, kad Kauno gubernijos valdybos dokumentų fonde esančiuose 1904 metų Tryškių rabino rinkikų sąraše ir 1908 metų Tryškių žydų bendruomenės „dėžutės“ mokesčio mokėtojų sąraše įrašytas G. K. (žinių apie kitus šeimos narius sąrašuose nėra); Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. kovo 20 d. pažyma Nr. R4-734, kurioje nurodyta, kad Šiaulių aps. viršininko archyviniame fonde, žinių apie Tryškių valsčiaus valdybos išduotus vidaus pasus 1920 metų byloje, duotųjų pasų žinių lape įrašyta (duomenys neskelbtini) gyventoja R.

K., (duomenys neskelbtini) gavusi pasą Nr. (duomenys neskelbtini), prie pažymos pridėta „Royal Mail Lines, Limited“ emigracijos biuro Kaune archyviniame fonde, laivakorčių – kontraktų byloje esančio 1925 metų laivakortės – kontrakto Nr. 128 kopija, kurioje susitarta nugabenti iš Kauno iki (duomenys neskelbtini) R. K., (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, ir G. K., (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, kad sutartis galioja nuo 1925 m. rugpjūčio 5 d.; (duomenys neskelbtini) išduotas pranešimas apie mirtį, kuriame nurodyta, kad H.

R. K. (gim. (duomenys neskelbtini) mirė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, jos vaikai: L. K., A. K., G. B. (gim. (duomenys neskelbtini), E. K., K. K.; (duomenys neskelbtini) išduotas pranešimas apie mirtį, kuriame nurodyta, kad H. K. mirė (duomenys neskelbtini), jo vaikai: L. K., A. K., E. K., K. K., G. B. (gim. (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) išduoto paso K. K., gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, kopija; Johanesburgo Beth-din (žydų konfesinis teismas) 2018 m. kovo 27 d. raštas, kuriame nurodyta, kad B.

M. F., gim. (duomenys neskelbtini), yra K. K. dukra; G. P. (merg. (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), yra B. M. F. dukra ir K. K. anūkė; J. P., gim. (duomenys neskelbtini), ir R. P., gim. (duomenys neskelbtini), yra G. P. vaikai, B. M. F. anūkai ir K. K. proanūkiai; K. K. gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), jo tėvai – H. K. ir R (R.) K.; K. K. sesuo yra G. (G.) K., gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, (duomenys neskelbtini); K. K. su tėvais H. K. ir R. K. bei seserimi G. (G.) K. gyveno Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), ir atvyko į (duomenys neskelbtini) XX a. trečiajame dešimtmetyje būdami Lietuvos Respublikos piliečiais;

Vardų ir aprašymų užsienio keleivių, kurie išvyko (duomenys neskelbtini), atvyko į (duomenys neskelbtini) uostą, sąrašas, kuriame įrašytos R. K., (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, ir G., (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, iš Lietuvos.

13. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjų pateiktus dokumentus, nustatė, kad duomenų apie pareiškėjų prosenelio gimimą, gyvenimą, mokymąsi, jam išduotus užsienio ar vidaus pasus, nurodytus Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse, pareiškėjai nepateikė. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas, prieidamas prie tokios išvados, nepažeidė teisinio reglamentavimą ir jam nustatytos kompetencijos. Byloje nėra jokių papildomų duomenų, kurių nebuvo vertinęs Migracijos departamentas, ir teismas nenustatė, kad Migracijos departamento išvada dėl pateiktų duomenų vertinimo būtų nepagrįsta. Pareiškėjai nepateikė Migracijos departamentui jokio dokumento, atitinkančio Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytus dokumentus, iš kurių būtų galima konstatuoti pareiškėjų prosenelį turėjus Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., t. y. pareiškėjai nepateikė pareiškėjų prosenelio vidaus ar užsienio pasų, išduotų iki 1940 m. birželio 15 d., dokumentų, liudijančių asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje, gimimo liudijimo ar kitų dokumentų, kuriuose būtų tiesiogiai nurodyta prosenelio turėta Lietuvos Respublikos pilietybė, nebuvo pateikti ir dokumentai apie prosenelio mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. Pareiškėjai taip pat nepateikė proprosenelės vidaus ar užsienio paso, kuriame būtų įrašytas pareiškėjų prosenelis, nurodytas dokumentas taip pat galėtų būti pagrindu spręsti apie galimą pilietybės turėjimą bei galimybę teikti vidaus reikalų ministrui sprendimui priimti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime, kuriuo rėmėsi pareiškėjai, padaryta išvada).

14. Teismas sprendė, kad Migracijos departamento išvada, jog, jei dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse, pareiškėjai neturi ir negali gauti, jie gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pateikdami netiesioginius įrodymus, kurie leistų daryti pagrįstą prielaidą, kad pareiškėjų prosenelis buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. pagal tuomet galiojusius teisės aktus, yra pagrįsta ir atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą reglamentavimą. Teismas taip pat sprendė, jog Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą nutraukti pareiškėjų prašymų nagrinėjimą, nepažeidė jam įstatymo suteiktų įgaliojimų bei tinkamai išaiškino apie pareiškėjų teisę trūkstamus dokumentus gauti kreipiantis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Kitu atveju, teikiant sprendimą priimti vidaus reikalų ministrui, susidarytų situacija, kad pareiškėjų prašymas galėtų būti atmestas.

15. Teismas aptarė Pilietybės įstatymo 32 straipsnio 2 punktą, 33 straipsnio 2 punktą ir nustatė, kad Sprendimai ir jų priėmimo tvarka atitinka Aprašo 20.5 punktą, pagal kurį prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu Migracijos departamentas konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. ar yra jo palikuonis arba, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog Aprašas nėra panaikintas ir pripažintas neteisėtu, t. y. galiojantis, ir nėra pagrindo abejoti jo prieštaravimu aukštesnės galios teisės aktams, sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai juo vadovavosi priimdamas Sprendimus.

16. Teismas konstatavo, kad Sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti jų nėra pagrindo, o taip pat nėra teisinio pagrindo įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo iš naujo.

III. 17. Pareiškėjai J. P. ir R. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti atsakovo Sprendimus bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo iš naujo.

18. Pareiškėjų apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Teismas neatsižvelgė į Pilietybės įstatymo 32 straipsnio 2 punkto ir 33 straipsnio 2 punkto nuostatas bei į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl šių teisės normų taikymo ir aiškinimo, suformuotą analogiško pobūdžio byloje. Teismas neįvertino, kad Sprendimai priimti pažeidžiant Pilietybės įstatymo 32 ir 33 straipsnių imperatyviąsias nuostatas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime išaiškino, kad Pilietybės įstatymas atsakovui nesuteikia kompetencijos priimti sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ar neatkūrimo. Šios institucijos siūlymu (teikimu) tokius sprendimus, pagal Pilietybės įstatymo 32 straipsnio nuostatas, priima vidaus reikalų ministras. Atsakovas priėmė Sprendimus, kuriais nutraukė pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimo procesą, nors turėjo šį klausimą teikti siūlymo forma vidaus reikalų ministrui, kad būtų priimtas Pilietybės įstatymo 32 straipsnio 2 punkte nustatytas sprendimas. Pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimo proceso nutraukimas vien atsakovo Sprendimais yra nesuderinamas su Pilietybės įstatymo 32 ir 33 straipsnių nuostatomis;

18.2. Teismas nurodė, kad atsakovas rėmėsi įstatymą įgyvendinančiuoju aktu, kuris nėra pripažintas neteisėtu. Pilietybės įstatymą įgyvendinantis aktas (Aprašas) negali būti aiškinamas / taikomas taip, kad tai lemtų prieštaravimą Pilietybės įstatymo nuostatoms. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą nutraukti pareiškėjų prašymų nagrinėjimą, taip pat vadovavosi Aprašo 20.5 punktu. Vis dėlto, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime konstatavo, kad Migracijos departamentas turėjo vadovautis Pilietybės įstatymo nuostatomis ir perduoti klausimą dėl pareiškėjų prašymų tenkinimo / netenkinimo spręsti vidaus reikalų ministrui, o ne nutraukti prašymų nagrinėjimą;

18.3. Teismas ignoravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą ir jame nurodytas teisės aiškinimo taisykles, suformuluotas analogiškoje byloje. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalį, pažeidė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį ir netinkamai taikė Pilietybės įstatymo 32 ir 33 straipsnių nuostatas.

19. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsakovas nurodo, kad, priešingai nei teigia pareiškėjai, teismas atsižvelgė į Pilietybės įstatymo 32 straipsnio 2 punkto ir 33 straipsnio 2 punkto nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime nekonstatavo, kad Migracijos departamentas neturi kompetencijos priimti sprendimą nutraukti prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimą, nustatęs, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. ar yra jo palikuonis. Teisė Migracijos departamentui konstatuoti dokumentų trūkumą ir nutraukti prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimą, yra įtvirtinta Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje ir Aprašo 20.5 punkte. Pareiškėjai nagrinėjamoje byloje teismui nepateikė dokumentų, kokius pareiškėjai buvo pateikę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020 (proprosenelės vidaus ar užsienio paso, kuriame būtų įrašytas pareiškėjų prosenelis). Pareiškėjai nepateikė ir prosenelio vidaus ar užsienio pasų išduotų iki 1940 m. birželio 15 d., dokumentų, liudijančių asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje, gimimo liudijimo ar kitų dokumentų, kuriuose būtų tiesiogiai nurodyta prosenelio turėta Lietuvos Respublikos pilietybė. Migracijos departamentui nebuvo pateikti net ir dokumentai apie prosenelio mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d.

21. Atsakovo teigimu, sprendimai dėl prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimo nutraukimo nėra tapatūs sprendimams dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Skiriasi minėtų sprendimų turinys ir teisinis reglamentavimas. Sistemiškai vertinant Pilietybės įstatymo 32 straipsnio 2 punktą ir 33 straipsnio 2 punktą, Migracijos departamentas nagrinėja prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir teikia siūlymus vidaus reikalų ministrui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo dėl sprendimo priėmimo pagal Pilietybės įstatymo 32 straipsnyje įtvirtintą vidaus reikalų ministro kompetenciją. Pilietybės įstatymo 32 straipsnis nenustato, kad vidaus reikalų ministras priimtų sprendimus dėl prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimo nutraukimo. Tokią kompetenciją turi Migracijos departamentas pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį ir Aprašo 20.5 punktą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, galima pagrįstai konstatuoti, kad Aprašo 20.5 punktas neprieštarauja Pilietybės įstatymo nuostatoms.

22. Atsakovas pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2YT-28668-1134/2020 pagal pareiškėjų 2020 m. rugpjūčio 12 d. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjų prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., nustatymo. Minėtame pareiškime pareiškėjai konstatavo, kad jie neturi dokumentų, tiesiogiai patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą ir negali jų gauti ne teismo tvarka, taip pat pareiškėjai nurodo, kad vienas iš minėto pareiškimo pateikimo teisinių pagrindų – pareiškėjams priimti Sprendimai. Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjai Migracijos departamento Sprendimų nebeginčija, jais vadovaujasi.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime į skundą prašo jį atmesti.

24. Ministerija nurodo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog Migracijos departamentas veikė pagal Aprašo 20.5 punkto nuostatas, tačiau pareiškėjų abejonė šio punkto teisėtumu nėra pagrįsta. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis suteikia Migracijos departamentui teisę konstatuoti, kad nepakanka duomenų. Pilietybės įstatymas nenustato, jog teismo tvarka duomenys gali būti nustatomi po to, kai duomenų trūkumą konstatavo vidaus reikalų ministras, netenkindamas prašymo atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip turėtų būti pagal pareiškėjų poziciją. Ministerijos teigimu, preziumuojama, jog Vyriausybės nutarimai atitinka įstatymus ir Lietuvos Respublikos Konstituciją, o paneigti šia prezumpciją gali tik Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjų skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2020 m. balandžio 8 d. sprendimus Nr. (15/3-10) 8P-72 ir Nr. (15/3-10) 8P-73, kuriais konstatuota, kad nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjų prosenelis K. K. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir pareiškėjai yra Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniai, nutrauktas pareiškėjų prašymų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę nagrinėjimas, pagrįstumas ir teisėtumas.

26. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad apeliaciniame skunde neginčijamos atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėjai kartu su prašymais nepateikė pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjų prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir pareiškėjai yra Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniai pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, kad pareiškėjai turi teisę pasinaudoti galimybe kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pateikdami netiesioginius įrodymus, kurie leistų daryti pagrįstą prielaidą, kad pareiškėjų prosenelis buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. pagal tuomet galiojusius teisės aktus (Pilietybės įstatymo 38 str. 6 d.).

28. Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia tik tuo, kad atsakovo priimti Sprendimai yra nesuderinami su Pilietybės įstatymo 32 ir 33 straipsnių nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (nurodoma administracinė byla Nr. eA-3534-520/2020) (ABTĮ 15 str. 1 d., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.), nes Pilietybės įstatymas nesuteikia kompetencijos atsakovui priimti sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, atsakovas pareiškėjų pateiktus prašymus kartu su pateiktais dokumentais turėjo išnagrinėti ir perduoti klausimą dėl pareiškėjų prašymų tenkinimo / netenkinimo spręsti vidaus reikalų ministrui, o ne nutraukti prašymų nagrinėjimą pagal Aprašo 20.5 punktą.

29. Atsakant į pareiškėjų argumentus dėl ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo nagrinėjamu atveju, akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

30. Tačiau teismų praktikoje taip pat yra nurodoma, jog teismų precedentais reikia remtis itin apdairiai, o precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kuriose buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-403-415/2020 61–63 p.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017 49 p. ir šiose nutartyse cituojamą ankstesnę teismų praktiką).

31. Pareiškėjų nurodomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020 nagrinėjamoje byloje nelaikytinas precedentu tiek dėl skirtingų faktinių aplinkybių, tiek ir dėl minėtame sprendime analizuotų argumentų ir pateiktų motyvų esmės.

32. Administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020 priimtame sprendime nustatyta, kad Migracijos departamentas be teisėto pagrindo taikė Aprašo 20.5 punktą ir nutraukė prašymų nagrinėjimą, neparengė siūlymo vidaus reikalų ministrui pagal Pilietybės įstatymo 33 straipsnio 2 punktą dėl to, kad pareiškėjų pateiktas jų proprosenelės užsienio pasas, kuriame nurodyta, kad ji yra Lietuvos Respublikos pilietė, ir kuriame įrašyta jos nepilnametė dukra (pareiškėjų prosenelė), nepagrįstai nebuvo įvertintas kaip dokumentas, patvirtinantis dukros (pareiškėjų prosenelės) Lietuvos Respublikos pilietybę, taip pat ir dėl to, kad atsakovas nevertino ir kitų pareiškėjų dokumentų, kuriais remdamiesi pareiškėjai laikėsi pozicijos, jog jie pateikė tinkamus dokumentus, patvirtinančius, kad jie yra Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniai.

33. Šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjai kartu su prašymu nėra pateikę aptarto pobūdžio dokumentų, kuriais remdamasis Migracijos departamentas turėjo pagrindą parengti siūlymą vidaus reikalų ministrui dėl atkūrimo / neatkūrimo pareiškėjams Lietuvos Respublikos pilietybės, kaip tai yra nustatyta Pilietybės įstatymo 33 straipsnio 2 punkte. Akcentuotina, kad atsakovas neatsisakė pareiškėjams atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, o suteikė Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nurodytą galimybę jiems kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, kad būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas.

34. Aprašo 20.5 punkte nustatyta, kad Migracijos Departamentas, kuriam Pilietybės įstatymo 33 straipsnio 2 punktu pavesta nagrinėti prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir teikti vidaus reikalų ministrui siūlymus šiuo klausimu, nutraukia prašymų nagrinėjimą, jeigu konstatuoja, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. ar yra jo palikuonis arba kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

35. Kaip jau minėta, pareiškėjai neginčija Migracijos departamento išvados, kad nėra pateikta pakankamai dokumentų, nenurodo, kurie iš pareiškėjų kartu prašymu pateikti dokumentai atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse išvardytus dokumentus ir patvirtina, kad jų prosenelis buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. pagal tuomet galiojusius teisės aktus. Iš Lietuvos teismų informacinės teismų sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėtas pareiškėjų pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (civilinė byla Nr. e2YT-28668-1134/2020) ir 2020 m. rugsėjo 25 d. priimtas sprendimas, kuriuo pareiškėjų pareiškimas yra patenkintas ir nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti (sprendimas yra neįsiteisėjęs).

36. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimus, pagrįstai taikė Aprašo 20.5 punktą, priimti Sprendimai nepažeidžia pareiškėjų teisių ir teisėtų interesų, priešingai, jie yra priimti tam, kad būtų sudarytos galimybės pareiškėjams pateikti dokumentus, patvirtinančius, jog jų prosenelis buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. pagal tuomet galiojusius teisės aktus, ir pareiškėjai šia galimybe pasinaudojo. Kadangi pareiškėjų kartu su prašymu pateiktų dokumentų atsakovui nepakako tam, kad jis galėtų pateikti siūlymą vidaus reikalų ministrui, todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas turėjo teikti siūlymą vidaus reikalų ministrui, o priimti Sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti.

37. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų J. P. (J. P.) ir R. (R.) P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Gintaras Kryževičius

Dalia Višinskienė