2022-07-27 Nr. AB-19693-3-61-3-01438-2022-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3373-520-2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01438-2022-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietė (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. 21S29879 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja paaiškino, kad kilmės valstybėje ją vertė tapti (duomenys neskelbtini) religinės bendruomenės nare, todėl ji išvyko iš (duomenys neskelbtini) Respublikos. Departamentas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjos istorija savaime nelemia pabėgėlės statuso suteikimo. Departamentas, nustatydamas visišką baimės egzistavimo faktą ir priimdamas Sprendimą, privalėjo nustatyti, ar pateikta informacija bei kiti duomenys įstatymo taikymo aspektu atitinka / neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su pareiškėjos atveju; atlikti tyrimą nagrinėdamas kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgdamas į: 1) tikslią ir naujausią informaciją apie pareiškėjos kilmės valstybę, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; 2) pareiškėjos pateiktus pareiškimus ir visus jos turimus dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar ji patyrė ar gali patirti persekiojimą; 3) pareiškėjos individualią padėtį ir asmenines aplinkybes.

3. Pareiškėja akcentavo, kad Departamentas neištyrė ir nenustatė, ar jos (pareiškėjos) situacijoje nėra aplinkybių, dėl kurių jai būtų daromas poveikis, ir ar realu, jog grąžinus ją į kilmės šalį, ji nepatirs persekiojimo / kankinimo ir kitokio nežmoniško elgesio veiksmų.

4. Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad nepagrįstai ir neproporcingai Departamentas taikė jai maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, nes byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad ji praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padariusi kokių nors teisės pažeidimų, taip pat nėra duomenų, jog ji iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą, taip pat nėra duomenų, kad ji keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Departamentas paaiškino, kad jis nusprendė pareiškėjai nesuteikti pabėgėlės statuso, kadangi pareiškėja neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlės statuso taikymo nuostatų.

7. Departamentas nurodė, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) religinės bendruomenės atstovai leidžia laisvai pasirinkti, kurią religiją asmuo nori išpažinti. Pagal kilmės valstybės informaciją, religijos pasirinkimas yra atliekamas laisva asmens valia, nenaudojant jokios prievartos, visi vienai ar kitai religinei bendruomenei priklausantys asmenys nepatiria jokio persekiojimo ir nėra žudomi. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjos pasakojimui trūksta konkrečių detalių ir tikslumo, o tam tikri pasakojimo epizodai yra akivaizdžiai improvizacinio pobūdžio, pareiškėja nesugebėjo tiksliai nurodyti, kas ir kodėl jos ieškojo.

8. Departamentas pažymėjo, kad jis tyrimo metu nustatė, jog pareiškėja nebuvo aktyvi (duomenys neskelbtini), kad domėjosi krikščionybe, skaitė Bibliją, užsiėmė religine savišvieta, o pareiškėjos pasakojimas, kuriuo ji grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, yra abstraktus, nedetalus, bendro pobūdžio, į patikslinančius klausimus pareiškėja pateikdavo minimalias, nespecifines detales, atsakymai į klausimus buvo lakoniški arba į klausimus nebuvo atsakoma rišliai, klausimus teko kartoti kelis kartus.

9. Departamentas pabrėžė, kad, siekdama pagrįsti savo prašymą, pareiškėja referavo į atviruose šaltiniuose pateikiamą informaciją apie įvykius kilmės šalyje, tačiau nagrinėjamu atveju bendra situacija kilmės valstybėje nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis pareiškėjai praeityje tariamai kilusias grėsmes. Departamentas vertino, kad pareiškėjos istorija nėra pagrįsta kitais (be pasakojimų) įrodymais, nėra savaime sklandi, dėl to nėra tikėtina.

10. Departamentas pažymėjo, kad be aplinkybių̨, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlės statuso suteikimo, pareiškėja nenurodė̇ jai tariamai kylančių grėsmių̨, todėl tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kontekste, tačiau nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė.

11. Departamentas nurodė, kad jis, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją, ir atsižvelgdamas į tai priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą. Vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, Departamentas atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjai kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų.

12. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėja neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jos prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nebuvo nustatyta.

13. Departamentas, pasisakydamas dėl draudimo atvykti laikotarpio, nurodė, kad, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjos (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietės (duomenys neskelbtini) skundą tenkino iš dalies: 1) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“; 2) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“; 3) kitą skundo dalį atmetė.

15. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė kad pareiškėja 2021 m. rugsėjo 22 d. apklausoje Departamente nurodė, jog jos motina priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, dėl to dabar (duomenys neskelbtini) įpėdine turėjo tapti pati pareiškėja, tačiau ji (pareiškėja) tapti (duomenys neskelbtini) nare nenorėjo, nes tam reikėtų atsisakyti mokslų ir garbinti stabus. Pareiškėja pasakojo, kad nusprendė pasislėpti kaimyninėje valstybėje – (duomenys neskelbtini), ten susirado darbą, įsidarbino pasiturinčios šeimos namuose, dirbo tarnaite, tačiau ją įdarbinusi šeima su ja blogai elgėsi, mušė, šeimos vyras seksualiai priekabiavo. Pareiškėja nurodė, kad būnant (duomenys neskelbtini), ji gavo informaciją iš savo sūnaus tėvo, jog (duomenys neskelbtini) jos ieško visur, taip pat ir (duomenys neskelbtini).

16. Teismas, nagrinėdamas bylą, vadovavosi Konvencijos 1 straipsnio A dalimi punktu, Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, apžvelgė teismų praktiką, suformuotą prieglobsčio bylose, analizavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, detalizuojančias tyrimo dėl prieglobsčio prašymo atlikimo tvarką, prašymo vertinimo kriterijus.

17. Teismas nurodė, kad pareiškėja negalėjo būti fiziškai persekiojama, kadangi (duomenys neskelbtini) Respublikos religinės bendruomenės atstovai leidžia laisvai pasirinkti, kurią religiją asmuo nori išpažinti. Teismas pažymėjo, kad, remiantis turima kilmės valstybės informacija, religijos pasirinkimas yra atliekamas laisva asmens valia, nenaudojant jokios prievartos, visi vienai ar kita religinei bendruomenei priklausantys nariai (asmenys) šalyje nepatiria jokio persekiojimo ir nėra žudomi.

18. Teismas nurodė, kad tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Teismas sprendė, kad pareiškėja neįrodė, jog tarp jos nurodomos padėties ir Įstatymo 86 straipsnyje išvardytų priežasčių yra priežastinis ryšys, todėl Departamentas turėjo teisinį pagrindą nesuteikti pareiškėjai pabėgėlės statuso.

19. Teismas konstatavo, kad be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlės statuso suteikimo, pareiškėja nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nebuvo nustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjai tikimybės. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad nenustatyta ir pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, taip pat pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalie 3 punkte.

20. Vadovaudamasis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio nuostatomis, įvertinęs pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, pažymėjęs, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėja gali pasislėpti, teismas pripažino pagrįsta Departamento Sprendimo dalį išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką.

21. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjai pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė jos padarytam pažeidimui. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 5 ir 44 punktais, taip pat teismas vertino, kad byloje nebuvo pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, kad pareiškėja iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą.

22. Teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra keistina, nustatant, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

23. Teismas aptarė Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) nuostatas ir pažymėjo, jog pareiškėjai taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl šio asmens duomenys, vadovaujantis minėtų taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai, tačiau, pakeitęs Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir sumažinęs terminą iki 2 metų, teismas vertino, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 24. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietė (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

25. Pareiškėjos teigimu, teismas netinkamai vertino jos (pareiškėjos) pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad ji neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų dėl pabėgėlės statuso ir papildomos apsaugos.

26. Pareiškėja, pakartodama prašyme suteikti prieglobstį nurodytas aplinkybes, pažymi, kad nebuvo atidžiai ir teisingai išnagrinėtas jos prašymas dėl prieglobsčio suteikimo, neteisingai įvertinti motyvai, liko neįvertinti argumentai dėl jos išsiuntimo, nesudaryta galimybė savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, neteisingai įvertinta maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumas bei būtinybė.

27. Pareiškėja akcentuoja, kad, siekiant tiksliai įvertinti pareiškėjos baimę ir grėsmę patirti persekiojimą, atsakovas turėjo ištirti ne tik reglamentuotus teisės aktus, bet ir jų taikymo būdą ir praktinį veikimą, nes tik tokiu būdu galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėja susidurs kilmės valstybėje.

28. Pareiškėjos teigimu, atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo.

29. Pareiškėja teigia, kad atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo.

30. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prieglobsčio prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjai atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlės statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką.

31. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

32. Departamentas, pakartodamas atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, pažymi, jog tiek Departamentas, tiek ir teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti teismo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Bylos dalykas – atsakovo Departamento 2021 m. spalio 6 d. sprendimo Nr. 21S29879, kuriuo pareiškėjai (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietei (duomenys neskelbtini) nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlės statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, taip pat nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į jo kilmės valstybę, uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumas ir teisėtumas.

34. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Departamento Sprendimas iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėja neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovo Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė atsakovo Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedamas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

35. Iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas įvertino pareiškėjos pateiktus paaiškinimus apie priežastis, lėmusias jos išvykimą iš (duomenys neskelbtini) Respublikos, kartu su surinkta informacija apie padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje. Pažymėtina, kad pareiškėja prieglobsčio prašymą siejo su tuo, jog ji ieškoma kilmės valstybėje, nes jos motina priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, ir ji turėjo tapti (duomenys neskelbtini) įpėdine, tačiau to nenorėjo, pareiškėja bijojo, kad dėl savo nenoro paklusti motinai ją nužudys.

36. Tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

37. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

38. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

39. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

40. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

41. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

42. Vertinant pareiškėjos išsakytą baimę dėl religinio pobūdžio persekiojimo, sutiktina su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ši pareiškėjo išsakyta baimė nelaikytina pagrįsta ir dėl to jai negali būti suteiktas pabėgėlės statusas.

43. Nagrinėjamu atveju atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje (iš jos ir informaciją apie (duomenys neskelbtini) religinę bendruomenę), šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjos pateiktais paaiškinimais apie jos individualią situaciją. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar atsakovo Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėja atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jai turėtų būti suteiktas pabėgėlės statusas Lietuvos Respublikoje, atsakovo nustatytas ir įvertintas aplinkybes išnagrinėjo, įvertinęs visus įrodymus ir jų visumą.

44. Įvertinus pareiškėjos pateiktą pasakojimą atsakovui, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos pasakojimui trūksta konkrečių detalių ir tikslumo, o tam tikri pasakojimo epizodai yra akivaizdžiai improvizacinio pobūdžio, pareiškėja nesugebėjo tiksliai nurodyti, kas ir kodėl jos ieškojo, pareiškėjos pasakojimas yra abstraktus, nedetalus. Be to, pareiškėjos pasakojimas neatitinka kilmės valstybės informacijos, nes pagal šią informaciją religijos pasirinkimas yra atliekamas laisva asmens valia, nenaudojant jokios prievartos; visi vienai ar kitai religinei bendruomenei priklausantys asmenys nepatiria jokio persekiojimo ir nėra žudomi.

45. Konstatuotina, kad pareiškėjos baimė grindžiama išimtinai jos pačios subjektyviu situacijos suvokimu, o jos baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina realia, pareiškėjos nurodyta grėsmė yra hipotetinio pobūdžio ir grindžiama neapibrėžta tikimybe.

46. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomų duomenų. Be to, pareiškėja ir apeliaciniame skunde nenurodo jokių įrodymų ar duomenų, kuriuos neteisingai įvertino (ar iš viso nevertino) atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, ir kurie patvirtina pareiškėjos pasakojimą apie jai gresiantį persekiojimą kilmės valstybėje dėl religinio pobūdžio priežasčių.

47. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

48. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas.

49. Įvertinus pareiškėjos šioje byloje nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjos apeliacinio skundo motyvai nepatvirtina, kad pareiškėjai (prieglobsčio prašytojai) asmeniškai kyla grėsmė kilmės šalyje. Konstatuotina, kad pareiškėja nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jos kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjai.

50. Taigi nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjos atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai), t. y. neatsižvelgė į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojos kilmės valstybę, prieglobsčio prašytojos paaiškinimus, įskaitant informaciją apie tai, ar ji patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus.

51. Pareiškėja argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jai nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Departamentas nenustatė, kad pareiškėjai jos kilmės šalyje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėja neatitinka ne tik papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

52. Byloje nenustatyta ir pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kuriomis remiantis turėtų būti daroma išvada, kad ji (pareiškėja) kilmės šalyje patirs elgesį, kuris prilyginamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui, nes tokios aplinkybės konstatacijai nepateikti įrodymai, atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjos situaciją.

53. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir detaliai išnagrinėjo ir įvertino pareiškėjos skundo argumentus, susijusius su jos išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir Sprendime nustatytais terminais uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, šiuos terminus sutrumpino. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis turėtų būti pripažinta nepagrįsta ir neteisėta.

54. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

55. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

56. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašė bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi ji norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausyta.

57. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

58. Įvertinusi bylos medžiagą, teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėja dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, teikė paaiškinimus. Pareiškėja kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjos prašymas netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė