2018-05-23 Nr. AB-10183-3-64-3-00347-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2232-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00347-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. Č. su skundu (b. l. 2–5) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. gegužės 6 d. apie penkis mėnesius buvo laikomas Šiaulių TI, kameroje Nr. 97, kurioje buvo šlapios sienos, pelėsis, nelygios grindys, atviras tualetas, šalta, neatitiko kvadratūra. Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sutriko sveikata.

3. Šiaulių TI pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 23–29), kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. skirtingose kamerose vienas arba su dar 1-5 asmenimis ir jam teko nuo 3,13 kv. m. iki 18,3 kv. m. ploto. Šiaulių TI kasdieniniai vardiniai kamerose laikomų asmenų sąrašai nesudaromi. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. rugsėjo 23 d. tikrino kamerą Nr. 97 ir nustatė, kad yra reikalingas paprastasis remontas. Kamerą Nr. 103 tikrino 2015 m. rugpjūčio 24 d. ir nustatė kad joje yra pelėsio, nuo lubų krenta tinkas. Kamerą Nr. 101 tikrino 2015 m. liepos 24 d., ir nustatė, kad dirbtinė apšvieta atitiko reikalavimus. Kitos kameros pareiškėjo kalinimo laikotarpiu tikrintos nebuvo, nes nebuvo gauta jokių skundų dėl kamerų neatitikimo higienos normos reikalavimams. Be to, pats pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerose į įstaigos administraciją nesikreipė.

Pagal Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punktą ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktą ir atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas dar iki Higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės kameroje.

Visose kamerose įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Visos kameros aprūpintos reikalingu inventoriumi. Gyvenamosiose kamerose dirbtinis apšvietimas įrengtas vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 reikalavimais. Pareiškėjo skundo argumentai dėl patirtos neturtinės žalos yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl valstybei neatsiranda prievolė atlyginti neturtinę žalą.

Šiaulių TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlė ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu (b. l. 70–75) pareiškėjo V. Č. skundą tenkino iš dalies. Administracinę bylą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 24 d. iki 2015 m. liepos 27 d. nutraukė, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, priimtam dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad Šiaulių TI jis buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už penkių mėnesių laikotarpį, skaičiuojant nuo 2015 m. gegužės 6 d., neturtinę žalą iš esmės grindė tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų minimaliam kameros Nr. 97 plotui ir higienos normos reikalavimų.

7. Dėl pareiškėjui tenkančios ploto normos teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Iš 2017 m. kovo 31 d. pažymos Nr. 60/09-12561 (b. l. 31–34) teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI ginčo laikotarpiu buvo laikomas nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d.

8. Teismas, vadovaudamasis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, atkreipė dėmesį į tai, jog Šiaulių apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-3163-621/2015 išnagrinėjo pareiškėjo reikalavimą Šiaulių TI dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 24 d. iki 2015 m. liepos 27 d. Šiaulių TI kameroje Nr. 9 ir 2015 m. spalio 13 d. priėmė sprendimą, kuris yra įsiteisėjęs. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 2 punktu teismas nagrinėjamoje administracinėje byloje bylą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI kameroje Nr. 9 už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 24 d. iki 2015 m. liepos 27 d. (už keturias dienas) nutraukė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d., kuris yra trumpesnis, negu penki mėnesiai (117 dienų), buvo laikomas ne tik kameroje Nr. 97, bet ir kamerose Nr. 66, 64, 9, 101 ir 103. Įvertinęs kamerų plotą (nuo 16,26 iki 22,6 kv. m.) ir kamerose buvusių asmenų skaičių (nuo 1 iki 6) teismas nustatė, kad 110 dienų pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, 4 dienas (2015-05-22 – 2015-05-25) kameroje Nr. 94 pareiškėjui pastoviai teko 3,12 kv. m., t.y. mažiau, negu 3,6 kv. m., o 3 dienas (dvi dienas kameroje Nr. 94 ir vieną dieną kameroje Nr. 97) pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus (teko nuo 3,12 iki 3,80 kv. m.). Konstatavo, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI septynias dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus minimaliam kamerų plotui. Įvertinęs tai, kad kamerų plotas buvo užstatytas suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, dalį kamerų ploto užėmė sanitarinis mazgas (b. l. 56–60), teismas sprendė, jog pareiškėjui tenkantis plotas tam tikru laikotarpiu buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti nepatogumus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

10. Teismas, vadovaudamasis Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2015 m. gegužės 27 d. iki 2015 m. liepos 24 d. buvo laikomas kameroje Nr. 97, pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 28 punkto, kuriame sakoma, kad gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, ir 62 punkto, kuriame kalbama apie laisvės atėmimo vietų patalpų paprastojo remonto atlikimo reikalingumą, reikalavimus, taip pat nuo 2015 m. liepos 29 d. iki 2015 m. liepos 30 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2015 m. rugpjūčio 27 d. buvo laikomas kamerose Nr. 101 ir 103, pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 62 punkto, o kameroje Nr. 103 - dar ir higienos normos 56 punkto, numatančio, kad ant sienų ir lubų neturi būti pelėsio, reikalavimus, o tai sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus.

11. Teismas, atsižvelgdamas į Higienos normos HN 76:2010 21 punkte ir Taisyklių III skirsnio 14.5. papunktyje sanitariniam mazgui keliamus reikalavimus ir į tai, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu užfiksavo, jog kameroje sanitarinis mazgas neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos (b. l. 46–48), padarė išvadą, kad sanitarinis mazgas Šiaulių TI kameroje Nr. 97 pareiškėjo laikymo metu neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimų, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti nepatogumus dėl naudojimosi sanitariniu mazgu, dėl iš jo sklindančio nemalonaus kvapo.

12. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukėlė dvasinius pergyvenimus, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Šiuo aspektu pabrėžė, jog pareiškėjas kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai skundėsi tik dėl perkėlimo į kamerą Nr. 9, kas įvertinta kitoje administracinėje byloje, kurioje įsiteisėjęs teismo sprendimas (b. l. 36–38), jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, nenurodė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, iš įrašų pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nesimato, kad dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pažymėjo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas sprendė, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti adekvati suma yra 150 Eur.

III. 13. Pareiškėjas V. Č. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 80), kuriuo nesutinka su Šiaulių apygardos administracinis teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija jam priteistos neturtinės žalos dydį.

15. Šiaulių TI, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 87–89) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad spręsdamas klausimą dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo, kai yra duomenų apie kameros perpildymą Europos Žmogaus Teisingumo Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje atsižvelgia ir į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę, kalimo galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją į tai, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. EŽTT taip pat yra imperatyviai pabrėžęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ Konvencijos 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo sąmoningai siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį, ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė asmenybę su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra abstraktūs. Pareiškėjas nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

18. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą siekdamas, jog jam už netinkamas laikymo sąlygas būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI. Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad jis Šiaulių TI nuo 2015 m. gegužės 6 d. apie penkis mėnesius buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, t. y. kamera, kurioje buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų, joje netinkamai buvo įrengtas sanitarinis mazgas – tualetas, buvo pažeista jo teisė į teisės aktais nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą. Dėl to patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sutriko sveikata. Neturtinę žalą įvertino 6 000 Eur suma.

20. Pirmosios instancijos teismas bylos duomenimis konstatavo, kad ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. (neįskaitant laikotarpio nuo 2015 m. liepos 24 d. iki 2015 m. liepos 27 d., nes už pastarąjį laikotarpį pareiškėjo atžvilgiu dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu buvo priimtas teismo sprendimas) pareiškėjas septynias dienas kamerose Nr. 94 ir Nr. 97 buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus, t. y. buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų 3,6 kv. m. gyvenamąjį plotą. Teismas taip pat pripažino, kad pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės 27 d. iki 2015 m. liepos 24 d. buvo laikomas kameroje Nr. 97, pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 28 ir 62 punktų, Taisyklių III skirsnio 14.5. papunkčio reikalavimus, taip pat nuo 2015 m. liepos 29 d. iki 2015 m. liepos 30 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2015 m. rugpjūčio 27 d. buvo laikomas kamerose Nr. 101 ir 103, pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 62 punkto, o kameroje Nr. 103 - ir higienos normos 56 punkto reikalavimus. Teismas sprendė, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 150 Eur. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko ir pateikė apeliacinį skundą, kuriame ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos neturtinės žalos atlyginimo dydį.

21. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

22. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino pareiškėjo skunde akcentuojamus pažeidimus. Sprendė, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią privalo atlyginti Lietuvos valstybė. Pareiškėjas iš esmės abstrakčiais argumentais ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio turėtų būti pripažintos neteisingomis.

23. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos suma yra per maža, pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą ir kt.).

24. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (pvz., LVAT 2017 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

25. Spręsdama dėl pirmosios instancijos teismo priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio pagrįstumo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas septynias dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus dėl minimalios asmeniui tenkančios ploto normos, t. y. 4 dienas kameroje Nr. 94 pareiškėjui teko 3,12 kv. m., o 3 dienas (dvi dienas kameroje Nr. 94 ir vieną dieną kameroje Nr. 97) pareiškėjui teko nuo 3,12 iki 3,80 kv. m. Nuo 2015 m. gegužės 27 d. iki 2015 m. liepos 24 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 97, kuri neatitiko Higienos normos HN 76:2010 28 punkto, pagal kurį gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, 62 punkto, kuriame nustatytas laisvės atėmimo vietų patalpų paprastojo remonto atlikimo reikalingumas, Taisyklių III skirsnio 14.5. papunkčio, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, reikalavimus. Kameros Nr. 101, 103, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas laikotarpiais nuo 2015 m. liepos 29 d. iki 2015 m. liepos 30 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2015 m. rugpjūčio 27 d., neatitiko minėtų Higienos normos HN 76:2010 62 punkto, o kameroje Nr. 103 - ir higienos normos 56 punkto, numatančio, kad ant sienų ir lubų neturi būti pelėsio, reikalavimus.

26. Byloje pateikti medicininiai duomenys (b. l. 11–22) patvirtina, jog kalėdamas pareiškėjas turėjo nusiskundimų dėl sveikatos būklės, tačiau byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, jog sveikatos būklei įtakos tiesiogiai turėjo byloje nustatyti pažeidimai.

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į trumpą pareiškėjo kalinimo kamerose, kuriose buvo užfiksuoti pažeidimai, laiką, į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus analogiško pobūdžio bylose (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2157-442/2016, 2017 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-832-442/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017 ir kt.), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 150 Eur suma yra proporcinga ir adekvati kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

28. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Dainius Raižys

Ramutė Ruškytė