2017-10-31 Nr. AB-19791-3-61-3-03208-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1644-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03208-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė nuo 2013 m. gruodžio 23 d. iki 2014 m. gegužės 29 d. buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Kamerose buvo bloga ventiliacija, šalta, drėgna, buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nebuvo tinkamo apšvietimo, gamtinius reikalus atlikdavo visų akivaizdoje. Dėl šių priežasčių pareiškėjas patyrė emocinę depresiją ir nepatogumus, galimybių sumažėjimą, taigi ir neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 6–11) prašė jį atmesti.

4. Paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V 124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Atsakovas atsiliepime teismui pateikė duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, kamerų plotus, kartu laikomų asmenų skaičių.

5. Pažymėjo, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos, ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas, tačiau siekiama, jog tokiomis sąlygomis asmenys būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti.

6. Nurodė, kad kameros įrengtos laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) reikalavimų. Sanitarinis mazgas įrengtas laikantis nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 76:2010) 21 punkto reikalavimų. Kameros vėdinamos natūraliai per langą, toks įrengimas atitinka minėtos higienos normos 24 punkto reikalavimus. Taigi Lukiškių TI-K galiojančių teisės aktų nepažeidžia.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 3 d. sprendimu (b. l. 71‑74) pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI‑K 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

8. Teismas nurodė, kad Įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtinta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas Lukiškių TI-K kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl Lukiškių TI-K atsiliepime teismui pateiktų duomenų apie pareiškėjo kalinimo sąlygas teisingumo bei išsamumo. Šie duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, tačiau vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas ne visada siekė 3,6 kv. m. Tokiomis teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis pareiškėjas iš viso buvo laikomas 110 dienų.

9. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose buvo bloga ventiliacija, šalta, drėgna, sienos apipelijusios, tualetas nuo likusios kameros dalies nebuvo atskirtas, kamerose nebuvo atitinkamo apšvietimo, kameroje gyveno kartu su rūkančiais, teismas nurodė, jog Lukiškių TI-K pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir VVSC) patikrinimo aktus, iš kurių matyti, kad dauguma VVSC patikrinimų atlikti ne tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas tam tikrose kamerose, arba ne tose kamerose, kuriose pareiškėjas tuo metu buvo laikomas. VVSC 2014 m. balandžio 23 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-638 buvo nustatyta, kad kameroje Nr. 122, kurioje tuo metu gyveno pareiškėjas, dirbtinė dieninė apšvieta atitiko Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimus. To paties patikrinimo metu buvo išmatuota oro temperatūra kameroje, kuri atitiko Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus.

10. Teismas atsižvelgė į tai, kad dalis pareiškėjo nusiskundimų yra nulemti vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimo, todėl jie yra nenagrinėtini kaip savarankiški. Dauguma aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindžia savo skundą, yra tikėtinos laisvės atėmimo bausmės pasekmės ir nesudaro atskiro pagrindo asmens teisės į orumą pažeidimo konstatavimui. Kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės (buvo laikomas kartu su rūkančiais, nors pats yra nerūkantis, pablogėjo regėjimas), iš kurių pareiškėjas kildina jam padarytą neturtinę žalą, yra grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtą turtinę žalą bei neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai patiriamų dėl objektyviai neigiamą poveikį darančio minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo.

11. Teismas, atsižvelgdamas į faktines šios bylos aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ir neužtikrinti jo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą, į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam užtikrinant šias jo teises, pažeidimo mastą ir trukmę, į tai, kad nuodytais teisių pažeidimais pasekmės buvo abstrakčiai pateiktos, nenurodant, kuo žalos dydis yra grindžiamas, nepateikiant objektyvių įrodymų, į tai, jog dėl pažeistos teisės gynimo pareiškėjas kreipėsi tik po daugiau kaip 1 metų, kai išvyko iš Lukiškių TI-K, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 1 000 Eur kompensacija bus pakankama patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 82) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo skundą.

13. Pareiškėjas norėtų, kad nagrinėjant jo bylą, nebūtų vadovaujamasi Lietuvos Respublikos teisės aktais, o būtų remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika. Tokiu būdu jam būtų galima priteisti žymiai didesnį neturtinės žalos atlyginimą, nei priteisė pirmosios instancijos teismas.

14. Mano, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo kitų jo skunde nurodytų aplinkybių, o apsiribojo tik teiginiais dėl minimalaus kameros ploto vienam asmeniui neužtikrinimo.

15. Lukiškių TI-K atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

17. Pareiškėjas (apeliantas) tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neišnagrinėjo kitų besikreipusio teisminės gynybos asmens skunde nurodytų aplinkybių, tačiau tokia pozicija yra visiškai nepagrįsta, kadangi yra apsiribojama tik bendro pobūdžio teiginiu. Nėra konkrečiai įvardijama, kokių aplinkybių Vilniaus apygardos administracinis teismas nepalietė. Atvirkščiai, iš apskųsto teismo sprendimo turinio matyti, jog buvo laikytasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimų – teismas konstatavo, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos, kuris įstatymas taikomas šioje byloje, taip pat atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas.

18. Pagal subsidiarumo doktriną, pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausia tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, pirmiausiai yra palikta teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1312‑756/2017).

19. Kiekvienas žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Be to, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva, ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi pareigą atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistinas neturtinės žalos atlyginimas kompensuotų asmens patirtą žalą. Nėra jokio pagrindo teiginiui, jog pareiškėjo atveju turėjo būti priteistas konkretus neturtinės žalos atlyginimo dydis, priteistas EŽTT konkrečioje jo nagrinėtoje byloje, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

20. Pirmosios instancijos teismo priteista suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

21. Dėl išdėstytų priežasčių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, dėl ko apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o P. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius