2019-11-20 Nr. AB-22017-3-61-3-01302-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2272-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01302-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teises ir pareigas perėmė Vilniaus pataisos namai), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 16 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2016 m. spalio 11 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose, t. y. buvo pažeistas vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m minimalaus ploto reikalavimas. Pareiškėjas paaiškino, kad kamerose neįrengta vėdinimo sistema, jose drėgna, šalta, matyti pelėsis ir grybelis, lupasi dažai, byra tinkas. Kamerose remontas atliktas seniai, grindyse ištrupėjęs betonas, lovos surūdijusios, veisiasi tarakonai, blakės. Pareiškėjas akcentavo, kad tualetas kamerose atitvertas neaukšta sienele, todėl kameroje esantys asmenys galėjo jį stebėti, t. y. buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu. Kadangi kamerose neįrengta vėdinimo sistema, todėl jose tvyrojo blogas kvapas. Pareiškėjo teigimu, dėl minėtų kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, sveikatos problemų.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d. (įskaitytinai), pažymėjo, kad vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose atitiko nustatytus reikalavimus, išskyrus šiuos laikotarpius: nuo 2015 m. spalio 17 d. iki 2015 m. spalio 18 d., nuo 2015 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. lapkričio 8 d., 2015 m. gruodžio 9 d., nuo 2015 m. gruodžio 13 d. iki 2015 m. gruodžio 15 d., nuo 2015 m. gruodžio 20 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d., nuo 2015 m. gruodžio 30 d. iki 2016 m. sausio 5 d., nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2016 m. sausio 10 d., 2016 m. sausio 12 d., nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. sausio 16 d., nuo 2016 m. sausio 18 d. iki 2016 m. sausio 19 d., nuo 2016 m. vasario 14 d. iki 2016 m. vasario 21 d. Be to, Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį į tai, kad kai kuriais laikotarpiais pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K.

5. Pasisakydamas dėl privatumo pažeidimo, atsakovo atstovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN: 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN: 76:2010) 21 punkte yra teigiama, jog pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko HN: 76:2010 reikalavimus. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 34:2015) sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Atsakovo atstovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Postuose Nr. 7 (gyvenamosios kameros Nr. 252–257), Nr. 23 (gyvenamosios kameros Nr. 386–395), Nr. 25 (gyvenamosios kameros Nr. 406–417) ir Nr. 26 (gyvenamosios kameros Nr. 418–426) sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.

6. Lukiškių TI-K paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Apšvietimas gyvenamosiose kamerose įrengtas vadovaujantis Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.7 punktu, kuriame numatyta, kad gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento kontrolės specialistai periodiškai atlieka operatyviąja valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuoja oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Oro temperatūra atitinka HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra.

7. Lukiškių TI-K akcentavo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Atsakovo atstovo teigimu, būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai darė įtaką besiskundžiančiam asmeniui ir tokia įtaka sukėlė pareiškėjui konkrečias neigiamas pasekmes.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo V. G. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 404 Eur neturtinei žalai atlyginti.

9. Teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Taisyklės) 1.3.1 punktu, nurodė, kad minimali gyvenamojo ploto kamerose norma vienam asmeniui – 3,6 kv. m. Teismas pabrėžė, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl konstatavo, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas, remdamasis byloje pateiktais duomenimis, konstatavo, kad pareiškėjui minimalus plotas, jam būnant Lukiškių TI-K, nebuvo užtikrintas 36 paras.

10. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su privatumo pažeidimu, teismas nurodė, kad pareiškėjas, galėjo patirti nepatogumų naudodamasis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 m sienele. Pagal byloje pateiktus duomenis teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 410 parų, iš kurių pareiškėjas 15 parų kalėjo vienas ir 239 paras kamerose Nr. 390, 388 ir 254, kuriose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, t. y. neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu pareiškėjas kalėjo 156 paras.

11. Teismas, įvertinęs tai, kad Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, konstatavo, jog ši aplinkybė patvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija rūpinosi švaros ir tvarkos palaikymu kamerose, atliko nuolatinį nariuotakojų ir graužikų naikinimą.

12. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. gegužės mėnesio pranešime „Dėl V. G. skundo“ nurodyta, jog kamerų įrengimas atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių ir Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Nuteistųjų ir suimtųjų laikymo sąlygos atitinka HN 134:2015 reikalavimus.

13. Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą laikytina 1 404 Eur suma, todėl šią sumą priteisė pareiškėjui iš atsakovo.

III. 14. Pareiškėjas V. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

15. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog Lukiškių TI-K pateikė duomenis apie kamerų plotus neatskaičius sanitarinio mazgo ploto, todėl teismas netinkamai nustatė pažeidimo laikotarpį. Pareiškėjas akcentuoja, kad teisės aktai nenustato, jog kameros baldų plotas turi būti traktuojamas kaip laisvas plotas, kadangi baldai trukdo laisvai judėti.

16. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad įrodinėjimo pareiga tokio pobūdžio bylose tenka įkalinimo įstaigai, o pareiškėjui užtenka tik nurodyti reikšmingas, pažeidimus apibūdinančias aplinkybes. Dėl to teismas nepagrįstai konstatavo, jog nėra duomenų, apibūdinančių kalinimo aplinkybes, kadangi šias aplinkybes paneigiančius įrodymus turėjo pateikti Lukiškių TI-K.

17. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra neadekvačiai mažas, todėl neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimas turi būti svarstomas iš naujo.

18. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Atsakovo atstovas nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, susijusią su neturtinės žalos atlyginimu, ir pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 16 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareiškėjui V. G. dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2016 m. lapkričio 9 d.

21. Pareiškėjas skunde nurodė, jog Lukiškių TI-K jis kalėjo nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2016 m. spalio 11 d. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas periodiškai nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2016 m. lapkričio 9 d. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju vertinamos pareiškėjo kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2016 m. lapkričio 9 d.

22. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui 156 paras nebuvo užtikrintas visiškas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, taip pat 36 paras pareiškėjui trūko teisės aktuose nustatyto gyvenamojo ploto. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pažeidimo mastą, tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 1 404 Eur ir šią sumą pareiškėjui priteisė iš atsakovo.

23. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo pareiškėjui tenkantį plotą, kadangi neatsižvelgė į sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą. Be to, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą pareiškėjui, nors visus duomenis, paneigiančius pareiškėjo nurodytus higienos normų pažeidimus turėjo pateikti atsakovas. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė neturtinės žalos dydį, nes priteista kompensacija yra neadekvati pareiškėjo patirtiems nepatogumams ir išgyvenimams.

24. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėto apeliacinio skundo ribos.

25. Teisėjų kolegija nurodo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

26. 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

27. Nagrinėjamu atveju aktualus Taisyklių 1.3.1 punktas, kuriame nustatyta, kad minimali gyvenamojo ploto kamerose norma vienam asmeniui yra 3,6 kv. m. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; kt.).

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus duomenis apie kamerų plotą (b. l. 9–12), konstatuoja, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, kiek tai susiję su minimalaus gyvenamojo ploto užtikrinimu, buvo pažeista 36 paras: nuo 2015 m. spalio 17 d. iki 2015 m. spalio 18 d., nuo 2015 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. lapkričio 8 d., 2015 m. gruodžio 9 d., nuo 2015 m. gruodžio 13 d. iki 2015 m. gruodžio 15 d., nuo 2015 m. gruodžio 20 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d., nuo 2015 m. gruodžio 30 d. iki 2016 m. sausio 5 d., nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2016 m. sausio 10 d., 2016 m. sausio 12 d., nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. sausio 16 d., nuo 2016 m. sausio 18 d. iki 2016 m. sausio 19 d., nuo 2016 m. vasario 14 d. iki 2016 vasario 21 d. Byloje nenustatyta, kad dėl kamerose įrengto sanitarinio mazgo pareiškėjui buvo sutrikdyta judėjimo laisvė. Lukiškių TI-K pateikė duomenis, kad sanitarinio mazgo su klozetu matmenys yra apie 0,7 kv. m (b. l. 31), todėl atliekant patikrinimą, ar pareiškėjui buvo užtikrintas 3 kv. m plotas kamerose, iš kamerų ploto buvo atskaičiuotas 0,7 kv. m plotas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė pažeidimo laikotarpį, kai pareiškėjui teko mažesnis, nei teisės aktuose nustatytas, gyvenamasis plotas.

28. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl atsakovo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją). Todėl teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo teiginiu, kad įrodinėjimo pareiga tokio pobūdžio bylose tenka atsakovui, tačiau kartu pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė visus įrodymus, susijusius su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas perkėlė įrodinėjimo pareigą pareiškėjui. Be to, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nėra duomenų, apibūdinančių kalinimo aplinkybes, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime šis faktas nėra konstatuotas, vertindamas pareiškėjo kalinimo sąlygų atitikimą higienos normoms, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. gegužės mėnesio pranešimu „Dėl V. G. skundo“ t. y. vertino į bylą pateiktus atsakovo įrodymus.

29. Teisėjų kolegija nurodo, kad vertinant higienos sąlygas tardymo izoliatoriuose analizuojami byloje esantys duomenys, galintys patvirtinanti arba paneigti higienos normų užtikrinimą pareiškėjui ginčo laikotarpiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-193-822/2018; kt.). Šiuo aspektu svarbu ir tai, kada tokie patikrinimai bei atitinkami aktai surašomi (pareiškėjo buvimo kameroje metu, iki ar po to) ir kokiu pagrindu. Visa tai turi įtakos tokių įrodymų patikimumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017; kt.).

30. Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. gegužės mėnesio pranešimą „Dėl V. G. skundo“, taip pat į bylą pateiktus Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus ir Lukiškių TI-K pranešimus apie pažeidimų pašalinimą (b. l. 40–118), pažymi, kad iš pateiktos į bylą medžiagos matyti, jog higienos normų pažeidimai aktualiu laikotarpiu (t. y. pareiškėjui esant konkrečioje kameroje) nenustatyti, todėl konstatuotina, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos atitiko higienos normų reikalavimus.

32. Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad pareiškėjas abstrakčiai ir deklaratyviai nurodo, jog visą laikotarpį buvo pažeidžiami higienos normų reikalavimai, t. y. pareiškėjas visiškai nedetalizuoja ir nekonkretizuoja, kokie tai buvo pažeidimai, kokiais tai vyko laikotarpiais ir kokiose kamerose, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesiremti atsakovo pateiktais Vilniaus visuomenės sveikatos centro duomenimis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju higienos normų pažeidimai nenustatyti.

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013; kt.).

34. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.).

35. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, pripažįsta, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertintas 1 404 Eur.

36. Pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteista 16 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

37. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, laikėsi ABTĮ reikalavimų.

38. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė