2022-04-27 Nr. AB-10032-3-61-3-00588-2022-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2202-881/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00588-2022-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Vilijos Mikuckienės (pranešėja) ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos H. D. D. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos H. D. D. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) pilietė H. D. D. D. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2022 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja nurodė, kad pagal tautybę yra (duomenys neskelbtini), pagal tikėjimą – (duomenys neskelbtini), gyveno (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) gubernijoje, (duomenys neskelbtini). Iš kilmės valstybės išvyko, nes (duomenys neskelbtini) neturi teisių, yra diskriminuojami, negali įsidarbinti, verčiami pakeisti tikėjimą ir persekiojami Islamo valstybės (toliau – ir ISIS).

3. Migracijos departamentas 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti ją į kilmės valstybę ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus. Pareiškėja Migracijos departamento sprendimą apskundė, o Komisija 2021 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) tenkino pareiškėjos skundą, kadangi Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą, nebuvo atlikęs individualaus pareiškėjos savybių ir pareiškėjos kilmės valstybės situacijos vertinimo. Migracijos departamentas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, 2022 m. vasario 1 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo atsisakė pareiškėjai suteikti pabėgėlės statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Taip pat nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę ir uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 5 metus nuo pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

4. Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento ir Komisijos sprendimais, pažymėjo, kad nurodė realias aplinkybes ir pagrindė prašymą dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo, atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso, be to, jai turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

5. Moterys (duomenys neskelbtini) susiduria su dideliais sunkumais, nes dabartinė (duomenys neskelbtini) vyriausybė nevykdo įsipareigojimų, todėl (duomenys neskelbtini) neturi pagrindinių piliečių teisių (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas ignoravo šią kilmės valstybės informaciją ir nepagrįstai į ją neatsižvelgė.

6. Migracijos departamentas nepagrįstai nusprendė, kad realios grėsmės pareiškėjai nėra, nes yra sumažėjęs ISIS aktyvumas ir strateginis pajėgumas. Tuo tarpu ISIS įtaka (duomenys neskelbtini) tik sumažėjo, bet neišnyko, ką pripažįsta ir pats atsakovas. Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – EPPB) pateiktais duomenimis, 2020 m. ISIS veikla (duomenys neskelbtini) suaktyvėjo. Aplinkybė, jog pareiškėja negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės tikimybės (duomenys neskelbtini) tikėjimo moteriai (duomenys neskelbtini) . Pareiškėja yra moteris ir (duomenys neskelbtini) pagal tikėjimą, todėl pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką jai kylanti grėsmė turi būti vertinama individualiai pagal „slankiojančią skalę“, o pagal EPPB nustatytus reikalavimus moterys ir (duomenys neskelbtini) yra priskiriami padidintos rizikos asmenų grupei. Pareiškėja yra priskiriama padidintos rizikos grupei net pagal du kriterijus (moteris ir (duomenys neskelbtini) religija), todėl individuli grėsmė yra preziumuojama, jos papildomai pareiškėjai įrodinėti nereikia.

7. Atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjai kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, turėjo ne tik formaliai ir fragmentiškai atkartoti EPPB duomenis ir bendrą informaciją, bet sistemiškai įvertinti naujausią ir aktualią informaciją iš skirtingų informacijos šaltinių apie ginkluotus susirėmimus bei individualias pareiškėjos galimybes apsisaugoti, ypač, kai ji yra iš (duomenys neskelbtini) regiono, kuriame vyksta karinis konfliktas su (duomenys neskelbtini) karinėmis pajėgomis. Ataskaitoje naudoti apibendrinti duomenys yra vienerių metų senumo, taigi, neatitinka esamos padėties (duomenys neskelbtini) . Pareiškėjos gyvenamojoje vietovėje yra net du savarankiški beatodairiško smurto šaltiniai: (duomenys neskelbtini) karinių pajėgų atakos ir ISIL atakos.

8. Pareiškėjos išvykimo priežasčių negalima laikyti ekonominėmis, nes skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio kartais yra neryškus, kaip ne visada aiškus yra skirtumas tarp ekonominių ir politinių priemonių pareiškėjos kilmės šalyje. Migracijos departamentas sprendime nenurodė jokių konkrečių argumentų ir aplinkybių, pagrindžiančių prašymo atmetimą.

9. Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, rėmėsi 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalimi, tačiau minėtos išimties pareiškėjos atveju nėra. Savo elgesiu pareiškėja niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos Respublikos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvos Respublikoje tvarkos. Pareiškėja bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padariusi pažeidimų, jos pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo sąlygotas patiriamos baimės dėl persekiojimo, pareiškėja visą laiką buvo geranoriška, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad ji savanoriškai neišvyktų iš šalies. Atsakovo sprendimai negali būti grįsti prielaidomis, o Direktyvoje nurodytos išimtinės aplinkybės nebuvo nustatytos ar pagrįstos. Atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai pritaikė maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą.

10. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti.

11. Migracijos departamentas nurodė, kad nagrinėdamas pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją. Prieglobstis pareiškėjai nesuteiktas, nes ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytų kriterijų.

12. Prašydama prieglobsčio pareiškėja nurodė, jog į (duomenys neskelbtini) negali grįžti, nes ten yra nesaugu, (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstantiems gyventojams grasina ISIS, jie grobiami ir žudomi, moterys prievartaujamos. Pažymėjo, kad asmeniškai jai niekas negrasino, tačiau ji, kaip ir kiti tautiečiai, (duomenys neskelbtini) gyveno nuolatinėje baimėje. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos pasakojimą, konstatavo, kad įžvelgiama grėsmė prieglobsčio prašytojai iš esmės siejama su bendra situacija jos gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis.

13. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nenustatytos ir pareiškėja neįvardijo tokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pareiškėjai dėl jos asmeninių savybių (duomenys neskelbtini) būtų kilęs pavojus patirti realią žalą.

14. Priimant ginčijamą sprendimą buvo nustatyta, kad pareiškėja nepriklauso nė vienai moterų grupei, kurios, anot EPPB, susiduria su padidinta persekiojimo rizika ir nors ir priklauso (duomenys neskelbtini) tautinei bendruomenei, kuri EPPB priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau net patenkant į šią grupę, ne visi individai susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą, todėl reikia atsižvelgti į tai, ar asmuo gyvena vietovėje, kur vis dar veikia ISIS, ar asmuo turi dokumentus, patvirtinančius tapatybę, jo lytį (moterys, kurias buvo pagrobę ISIS gali susidurti su visuomenės stigmatizacija). Pareiškėjos paskutinė gyvenamoji vietovė nėra riziką didinantis veiksnys, ji gyveno (duomenys neskelbtini) gubernijoje, kurioje ISIS nevaldo jokių teritorijų. Įvertinus visas šias aplinkybes, nepaisant to, kad pareiškėja yra moteris (duomenys neskelbtini) , nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jai gresia pavojus dėl beatodairiško smurto.

15. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią (2020–2021 m.) bei su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją, ir atsižvelgdamas į tai priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Nurodė, kad informacija buvo surinkta iš keleto šaltinių, įskaitant EPPB, Tarptautines migracijos organizacijas, kitas Europos valstybių institucijas, nevyriausybines organizacijas, žiniasklaidos priemones. Naujesnės informacijos bei duomenų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas, nepateikė ir pati pareiškėja.

16. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjos pozicijos, kad ji nesutinka, jog neatitinka Įstatymo 87 straipsnyje 1 dalies 1–3 punktuose nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nurodė, kad atlikus pareiškėjos individualios situacijos tyrimą bei atsižvelgus į nustatytus pasakojimo trūkumus, Migracijos departamentas konstatavo, jog istorija, kuria pareiškėja grindžia prašymą suteikti prieglobstį, nesudaro pagrindo prieglobsčio prašytojai jį suteikti. Pareiškėjos pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu jos prašymą, kitokių įrodymų pareiškėja nepateikė.

17. Pareiškėjai draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Nors pareiškėja iš savo kilmės valstybės atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoje to nusprendė neteisėtai kirsti sieną ir atvykti į Lietuvos Respubliką. Šie pareiškėjos veiksmai neapibūdina jos elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad ji būtų siekusi kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmę.

II. 18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjos H. D. D. D. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir uždraudė (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietei H.D. D. D. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei uždraudė atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, kitus pareiškėjos reikalavimus atmetė.

19. Teismas nustatė, kad pareiškėja pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, prieglobsčio prašymą grindė tuo, jog išpažįsta (duomenys neskelbtini) tikėjimą. Į (duomenys neskelbtini) negali grįžti, nes ten yra nesaugu, (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstantys gyventojai yra persekiojami ISIS, jiems yra grasinama, jie grobiami ir žudomi, moterys prievartaujamos. Nors pareiškėja nurodė, kad asmeniškai jai niekas negrasino, tačiau ji kaip ir kiti tautiečiai (duomenys neskelbtini) gyveno nuolatinėje baimėje. (duomenys neskelbtini) gyveno su motina ir dviem broliais, o dvi jos seserys gyvena (duomenys neskelbtini). Gyvenimas buvo labai sunkus, tėvai yra išsiskyrę, todėl nėra kam pasirūpinti šeimos gerove, ji pati nedirba, nes (duomenys neskelbtini) ypač sunku susirasti darbą. Baigusi 5 klases negalėjo tęsti mokslų, nes šeima buvo neturtinga. Apklausos metu nurodė, kad Lietuvos Respublika nebuvo jos kelionės tikslas, ji norėjo patekti į bet kurią Europos Sąjungos šalį, kurioje gyventi yra saugu. Prieglobsčio prašytoja patvirtino, kad jautėsi nesaugi dėl bendros situacijos (duomenys neskelbtini) , susijusios su (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančių tautiečių persekiojimu.

20. Įvertinęs pareiškėjos pasakojimą, apklausų metu duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, teismas sutiko su išvada, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

21. Iš pareiškėjos paaiškinimų teismas nustatė, kad pareiškėja tik bendrais bruožais grindžia persekiojimo tikimybę, iš esmės nepagrįsdama individualaus persekiojimo galimybės. Pareiškėjos nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik pačios pareiškėjos subjektyviomis prielaidomis dėl jos galimo persekiojimo ateityje ir pan., kurios nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjos pasakojimas yra daugiau abstraktus, jame nėra konkrečios informacijos, leidžiančios vertinti, kad pareiškėjai dėl išpažįstamos religijos ar kitų Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų pagrindų kilmės valstybėje pavojus realiai gresia šiuo metu. Pareiškėja ir pati yra nurodžiusi, jog jai pavojus kyla dėl bendros situacijos valstybėje, susijusios su (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančiais tautiečiais. Tai pareiškėja patvirtino tiek apklausos Migracijos departamente metu, tiek teismo posėdyje, todėl, pasak teismo, pareiškėjos šiuo aspektu nurodyti motyvai ir paaiškinimai, susiję su baime būti persekiojamai jos kilmės valstybėje, Migracijos departamento pagrįstai pripažinti kaip nepatvirtinantys objektyvaus baimės faktoriaus, o ekonominiai tikslai nepatenka į Įstatymo nuostatų, reglamentuojančių prieglobsčio suteikimo galimybę, apimtį.

22. Pareiškėjos apklausose paminėti ekonominiai motyvai (neturi darbo, nes negali jo susirasti dėl išpažįstamo tikėjimo, sunku gyventi, nėra saugu) neatitinka Konvencijoje nurodytų priežasčių prieglobsčiui suteikti. Pareiškėja patvirtino, kad asmeniškai su grėsme dėl išpažįstamo (duomenys neskelbtini) tikėjimo nėra susidūrusi. Apklausos metu nurodė, kad neprašė prieglobsčio pirmoje jos pasiektoje saugioje valstybėje – (duomenys neskelbtini) ar ten, kur prieglobstį gavo jos artimieji – (duomenys neskelbtini). Taip pat, teismas akcentavo, kad prieglobsčio prašytoja apklausos metu buvo nurodžiusi, jog gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nebuvo jos tikslas.

23. Įvertinęs pareiškėjos pasakojimą apie (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančių asmenų persekiojimą, teismas sprendė, kad nors ir yra tikimybė, jog pareiškėja teoriškai galėtų susidurti su ISIS, persekiojančia (duomenys neskelbtini) tikėjimo asmenis, tačiau, įvertinus bylos medžiagą, negalima vienareikšmiškai teigti, kad ši tikimybė siejama su šiuo metu vykstančiu sistemingu (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančių asmenų diskriminavimu, ar asmeniškai su pareiškėja. Tokią išvadą, be kita ko, teismas padarė, atsižvelgdamas į pareiškėjos argumentus, kad ji savo baimę grįžti į kilmės valstybę sieja su kolektyvine grėsme, jos baimė yra neapibrėžta, hipotetinio pobūdžio, o veiksmai, su kuriais ji tariamai gali susidurti grįžusi į kilmės valstybę, nėra individualizuoti (pareiškėja su agresija asmeniškai nėra susidūrusi), taip pat atsižvelgdamas į tai, kad, kaip nustatyta iš Migracijos departamento surinktos medžiagos, nors (duomenys neskelbtini) Respublikos teritorijoje iš tiesų veikia pajėgos, kurios konfrontuoja su įvairiomis ginkluotomis grupėmis ((duomenys neskelbtini)) ir dėl to (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas, tačiau, remiantis naujausiais 2021 m.

EPPB surinktais duomenimis, šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Teismas nusprendė, kad atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes Migracijos departamentas pagrįstai įvertino, jog vien prieglobsčio prašytojo gyvenamoji vieta kilmės valstybėje nelaikytina individualiu riziką didinančiu faktoriumi, padidinančiu persekiojimo tikimybę. Migracijos departamentas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) teritorijose veikia Tarptautinė migracijos organizacija bei kitos organizacijos, kurios (duomenys neskelbtini) bendruomenei teikia teisinę, humanitarinę ir kitą pagalbą, taip pat šalyje veikia programos, kuriomis siekiama padėti nukentėjusiems (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjos pateikto paaiškinimo kontekste teismas sutiko su Migracijos departamento argumentais, kad pareiškėjos išvykimą iš kilmės valstybės bei atvykimą į Lietuvos Respubliką nulėmė taip pat ir ekonominė situacija (duomenys neskelbtini) . Tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo Įstatymo 86 straipsnio prasme, t. y. ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).

Kadangi pareiškėjos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjai. Pareiškėja taip pat neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jai galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

24. Teismas kritiškai įvertino pareiškėjos teiginius, kad atsakovas, spręsdamas dėl jai kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, turėjo ne tik formaliai ir fragmentiškai atkartoti EPPB duomenis ir bendrą informaciją, bet sistemiškai vertinti naujausią ir aktualią informaciją iš skirtingų informacijos šaltinių apie ginkluotus susirėmimus bei individualias pareiškėjos galimybes apsisaugoti, taip pat turėjo atsižvelgti į tai, jog pareiškėja pagal du kriterijus – dėl to, kad yra (duomenys neskelbtini) ir moteris, priskiriama pažeidžiamų asmenų grupėms. Teismo vertinimu, ši informacija buvo įvertinta būtent pareiškėjos atžvilgiu ir pagrįstai nustatyta, kad vien ši aplinkybė nėra pakankamas pagrindas suteikti pareiškėjai pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą.

25. Nors pareiškėja skunde nurodė, jog moterys (duomenys neskelbtini) s ir toliau susiduria su dideliais sunkumais, nes dabartinė (duomenys neskelbtini) vyriausybė nevykdo įsipareigojimų, todėl (duomenys neskelbtini) neturi pagrindinių piliečių teisių (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėja nenurodė, kad būtų bandžiusi pasinaudoti pagalba kilmės šalyje. Teismas pažymėjo, kad tarptautinė apsauga pagal savo prigimtį yra surogatas (pakaitalas) nacionalinės (kilmės valstybės) apsaugos požiūriu. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėja nepateikė, o surinkta kilmės valstybės informacija tokios prielaidos taip pat nepatvirtina.

26. Teismas dėl Migracijos departamento sprendime nustatyto draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos nurodė, kad nesutinka su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė.

27. Teismas nurodė, kad Migracijos departamento sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėja būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti termino taikymą. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjos atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jai taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu.

28. Atsižvelgdamas į tai, teismas pakeitė sprendimą, nustatydamas, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

29. Nusprendęs pakeisti Migracijos departamento sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir sumažinęs terminą iki 2 metų, teismas pakeitė ir sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį, nurodydamas 2 metų terminą nuo pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 30. Pareiškėja H. D. D. D. apeliaciniu skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

31. Pareiškėja teigia, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

32. Migracijos departamentas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuluotą praktiką, tiek Įstatymo bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo.

33. Plačiai žinoma, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) patiria persekiojimą bei diskriminaciją, ypač iš visuomenės pusės. Pagal Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo pagal 1951 m. Konvenciją ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso 72–73 punktus, persekiojimas dėl „religijos priežasčių“ gali būti įvairių formų, pvz., draudimas priklausyti religinei bendruomenei, garbinti privačiai ar viešai, mokyti religijos arba rimtos diskriminacijos priemonės, taikomos asmenims, nes jie praktikuoja savo religiją arba priklauso tam tikrai religinei bendruomenei. Vien tik narystės tam tikroje religinėje bendruomenėje paprastai nepakaks reikalavimui dėl pabėgėlio statuso pagrįsti tačiau gali būti ypatingų aplinkybių, kai vien narystė gali būti pakankamas pagrindas. Svarbu, kad (duomenys neskelbtini) atvejis išties yra išimtinis, kadangi net teorinės priemonės, kurias (duomenys neskelbtini) valdžia bandė įvesti nėra efektyvios ir (duomenys neskelbtini) diskriminacijos bei gyvenimo (duomenys neskelbtini) realiai nepagerina. (duomenys neskelbtini) toliau susilaukia diskriminacijos iš kitų (duomenys neskelbtini) gyventojų, susiduria su sunkumais įgyti išsilavinimą, įsidarbinti, ypatingai moterys. Faktiškai (duomenys neskelbtini) padėtis nuo 2014 m. nedaug pasikeitusi ir nėra pagerėjusi, kad užtikrintų žmoniškas gyvenimo sąlygas ir saugumą. Taigi, duomenys patvirtina, jog pareiškėjai kaip (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gresia persekiojimas ir diskriminacija, nors ISIS ir nevaldo teritorijos. 2020 m. ISIS veikla (duomenys neskelbtini) suaktyvėjo. ISIS degino kaimus, naikino jų kultivuojamas žemes, žudė laikomus gyvulius, taip pat žudė gyventojus, juos grobė. ISIS atakos buvo nukreiptos į (duomenys neskelbtini) valstybę ir jos institucijas. ISIS siekia įbauginti civilius gyventojus, juos sukiršinti. Ši informacija privalėjo būti įvertinta. Pareiškėja asmeniškai kaip (duomenys neskelbtini) gali patirti didelę žalą, smurtą, todėl teismas nepagrįstai nesuteikė jai papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

34. Tiek teismas, tiek Migracijos departamentas rėmėsi EPPB ataskaita ir nurodė, kad 2021 m. nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Iš esmės EPPB ataskaita yra rekomendacinio pobūdžio. Nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymus iš tam tikros kilmės šalies, valstybės narės raginamos atsižvelgti į bendrą analizę ir rekomendacijas. Tačiau bendros analizės ir gairės neatleidžia nacionalinių prieglobsčio institucijų nuo pareigos individualiai, objektyviai ir nešališkai nagrinėti kiekvieną tarptautinės apsaugos prašymą. Naujesni duomenys patvirtina realų pareiškėjai gresiantį individualų pavojų. Teismas neindividualizavo pareiškėjos atvejo, nepalygino jo su naujausia kilmės valstybės informacija. Teismo išvados, kad pareiškėjai nėra grėsmės grįžti į kilmės valstybę nėra objektyviai pagrįstos.

35. Migracijos departamento sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

36. Migracijos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

37. Nurodo, kad Migracijos departamentas teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir ginčijamu sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Įvertinus pareiškėjos pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, konstatuota, kad neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Jos pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje. Informacijos apie tai, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gresia persekiojimas, nerasta. Tyrimo metu nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjai suteikimo poreikį. Atsižvelgus į tai, užsienietės deklaruojama baimė vertintina, kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio, ir nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

38. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojai tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Vertinant pareiškėjos individualias savybes ir tai, kad jos kilmės valstybėje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) gubernijoje) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, konstatuotina, kad prieglobsčio prašytoja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

39. Migracijos departamentas informavo, kad pareiškėja 2022 m. balandžio 4 d. pateikė prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. 2022 m. balandžio 5 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nusprendė pripažinti Migracijos departamento 2022 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) rezoliucinės dalies 2–4 punktus netekusiais galios; grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. 2022 m. balandžio 12 d. pareiškėja savanoriškai išvyko į kilmės valstybę, tokiais veiksmais patvirtindami, kad persekiojimas kilmės valstybėje jai negresia.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Migracijos departamento 2022 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) (nors skundžiamame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 22 d. sprendime padarytas akivaizdus rašymo apsirikimas, neteisingai nurodant Migracijos departamento sprendimo datą), kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos ir į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 5 metus, pagrįstumo ir teisėtumo.

41. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėja neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

42. Pareiškėja 2022 m. balandžio 4 d. pateikė prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. 2022 m. balandžio 5 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nusprendė pripažinti Migracijos departamento 2022 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) rezoliucinės dalies 2–4 punktus netekusiais galios; grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. 2022 m. balandžio 12 d. pareiškėja savanoriškai išvyko į kilmės valstybę.

43. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas būtų patenkintas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, tyrimą atliko neišsamiai, nevertino pareiškėjos asmeninių savybių, nesurinko aktualios informacijos apie pareiškėjos kilmės valstybę, nepagrįstai vadovavosi tik EPPB gairėmis, kuriose naudoti apibendrinti duomenys yra vienerių metų senumo.

44. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šioje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde nurodomus argumentus.

45. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 straipsnio 2 dalis).

46. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 straipsnio 2 dalis).

47. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

48. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

49. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; ir kt.).

50. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

51. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Tvarkos aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (liet. be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

52. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

53. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prieglobsčio prašymą motyvavo iš esmės tik tuo, kad dėl (duomenys neskelbtini) tikėjimo negali pasilikti kilmės šalyje nes kyla grėsmė jos visokeriopam saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą. Pareiškėjos teigimu (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) persekioja ISIS grupuotė, (duomenys neskelbtini) grobiami ir žudomi, moterys prievartaujamos. Apklausos metu pareiškėja akcentavo savo priklausymą (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, dėl kurio ji gali patirti persekiojimą, taip pat teigė, kad gyveno nuolatinėje baimėje ir norėjo patekti į bet kurią Europos Sąjungos šalį, kurioje gyventi yra saugu.

54. Iš EPPB gairių matyti, kad ne visiems asmenims, priskiriamiems (duomenys neskelbtini) grupei, kyla tokio pobūdžio grėsmė, kuri reikštų pagrįstą persekiojimo baimę. Grėsmę gali patvirtinti šios aplinkybės: regionas kilmės šalyje (pvz., vietovės, kuriose toliau veikia ISIS); asmens dokumentai (jų neturėjimas); lytis ir kita. EPBB nurodo, kad žmogaus teisių pažeidimai prieš moteris (duomenys neskelbtini) apima išprievartavimą, smurtą šeimoje, moterų lytinių organų žalojimą, garbės žudymą, laikinas santuokas, seksualinę prievartą ir diskriminaciją. Prieglobsčio prašytoja nenurodė, kad jos atžvilgiu būtų įvykdytas bent vienas EPBB ataskaitoje minimas pažeidimas. EPBB išskiria kelias moterų grupes, galinčias susidurti su padidinta persekiojimo rizika: jaunas amžius (mergaičių santuokos); moterys, dirbančios viešojoje erdvėje; moterys, kurios pažeidė moralės kodeksus; moterys, susijusios su Islamo valstybe; vienišos (išsiskyrusios, našlės) moterys. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja nepriklauso nė vienai iš nurodytų grupių, t. y. pareiškėja neišsituokusi, nėra našlė, (duomenys neskelbtini) gyveno su motina ir broliais.

55. Iš Migracijos departamento sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjos išsakytos baimės būti persekiojamai pagrįstumą. Sprendime akcentuota, kad informacijos apie tai, jog (duomenys neskelbtini) vien priklausymas (duomenys neskelbtini) tikėjimui kelia grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, nerasta. Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėja patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Šių aplinkybių iš esmės nenurodė ir pati pareiškėja, t. y. ji kad asmeniškai jai niekas negrėsė, ji nieko nepatyrė nei iš ISIS, nei iš musulmonų. Migracijos departamentas padarė išvadą, kad, kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

56. Įvertinusi Migracijos departamento sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėja grėsmę sieja su bendra situacija jos gyvenamojoje vietovėje, o ne su savo individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį iš esmės sieja su ekonominiais tikslais (neturi darbo, nes negali jo susirasti dėl išpažįstamo tikėjimo, sunku gyventi, nėra saugu, siekė patekti į bet kurią Europos šalį), o ne su tuo, kad jai gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

57. Pareiškėja prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjos asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad EPPB 2021 m. ataskaita rengimo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Be to, pareiškėjos paskutinė gyvenamoji vieta prieš išvykimą iš (duomenys neskelbtini) buvo (duomenys neskelbtini) gubernijoje, (duomenys neskelbtini) rajone, kurio nekontroliuoja ISIS. Atsižvelgiant į tai, pritartina Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėja neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

58. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Migracijos departamento sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5, 99.1, 99.1.1–99.1.10 punktai). Pareiškėjos teiginiai, kad Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų, yra nepagrįsti, nes iš Migracijos departamento sprendimo turinio matyti, kad departamentas rėmėsi iš įvairių šaltinių surinkta informacija (pvz., (duomenys neskelbtini) Respublikos įstatymu, kuriuo siekiama reabilituoti, reintegruoti ir suteikti ekonomines galias smurtą išgyvenusioms (duomenys neskelbtini) moterims, JAV valstybės departamento 2021 m. ataskaita, įvairių tarptautinių organizacijų surinktais duomenimis). Iš Migracijos departamento sprendimo matyti, kad pareiškėjos situacija buvo įvertinta individualiai, t. y. buvo atsižvelgta į visas bylai reikšmingas aplinkybes, todėl nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

59. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento sprendimo dalį, kuria pareiškėjai atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikinta ir sprendimo dalis, kuria pareiškėja išsiųsta į (duomenys neskelbtini) ir jai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė sprendimą ir nustatė, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėja nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis taip pat paliekama nepakeista.

60. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; ir kt.).

61. Pažymėtina, kad vien tai, jog pirmosios instancijos teismas kitaip įvertino pareiškėjos nurodytus skundo argumentus, nesuteikia pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

62. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

63. Įvertinusi šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė visas teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas byloje nustatytais faktais ir teisės aktų nuostatomis.

64. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje neteisingai nurodyta skundžiamo Migracijos departamento sprendimo data ir numeris, t. y. nurodytas 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo panaikintas Komisijos 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad buvo padarytas rašymo apsirikimas, nes teismas nagrinėjo ir analizavo būtent Migracijos departamento 2022 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumą ir pagrįstumą (skundžiamame sprendime analizuojamas Migracijos departamento 2022 m. vasario 1 d. sprendime Nr. (duomenys neskelbtini) atliktas individualus pareiškėjos savybių ir jos kilmės valstybės situacijos vertinimas, kuris nebuvo atliktas 2021 m. lapkričio 4 d. sprendime Nr. (duomenys neskelbtini), kas lėmė šio sprendimo panaikinimą), todėl akivaizdu, kad pirmosios instancijos sprendime buvo padarytas rašymo apsirikimas, o pirmosios instancijos teismo sprendimu iš tiesų buvo pakeistas 2022 m. vasario 1 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini). Teismo padarytas rašymo apsirikimas iš esmės nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

65. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tačiau rezoliucinėje dalyje padarė rašymo apsirikimą, nurodydamas, kad pakeičia 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) 3 ir 4 punktus, dėl to skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis patikslinama, vietoje Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) nurodant Migracijos departamento 2022 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjos H. D. D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 22 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį, vietoje Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) nurodant, kad pakeistas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. vasario 1 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Vilija Mikuckienė

Neringa Švedienė