2016-03-10 Nr. AB-5489-3-61-3-00169-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-475-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00169-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. sausio 7 d. išsiuntė paštu teismui skundą (b. l. 1–5), kurį 2014 m. balandžio 17 d. patikslino (b. l. 44–47), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 14 700 Lt (4 257,41 Eur) neturtinei žalai, kuri susidarė laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2014 m. balandžio 17 d., atlyginti ir įpareigoti Lukiškių TI-K nedelsiant nutraukti prieš pareiškėją kankinimo ir kitus neteisėtus veiksmus bei užtikrinti tinkamas laikymo sąlygas.

Paaiškino, kad jo laisvė laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2013 m. gruodžio mėnesio ir nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. balandžio 17 d. buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nes Lukiškių TI-K kamerose periodiškai buvo kalinama iki 26 asmenų, todėl kamerų plotas neatitiko 2007 m. (nusikalstamų veikų, už kurias paskirta laisvės atėmimo bausmė, padarymo metu) galiojusio reikalavimo, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 5 m2 ploto. Nurodė, kad buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, nes ankštose patalpose, kuriose tamsu, drėgna ir šalta, buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Pabrėžė, kad kamerose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, rūkantieji laikomi su nerūkančiaisiais, asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, dėl psichologinių ir fizinių nepatogumų dažnai kildavo konfliktinės situacijos tarp įkalintų asmenų. Atkreipė dėmesį, kad dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą. Neturtinę žalą, kurią patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2013 m. gruodžio mėnesio, pradiniame skunde vertino 4 700 Lt (1 361,21 Eur). Patikslintame skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. balandžio 17 d. patyrė dar 10 000 Lt (2 896,20 Eur) dydžio neturtinę žalą. Paaiškino, kad 2014 m. balandžio 8 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo patalpintas į kamerą, nesuteikus realios galimybės pasinaudoti dušu, nes į ketvirtą aukštą būtų turėjęs lipti su visais savo daiktais ir rizikuoti, kad jie sušlaps. Pabrėžė, kad tą patį vakarą buvo perkeltas į kamerą Nr. 315, kurioje yra tarakonų, veisiasi pelėsis, nėra ventiliacijos (trūksta gryno oro), drėgna, šalta, byra tinkas nuo lubų, todėl mažai miega, pablogėjo sveikata. Nurodė, kad turi naudotis praustuvu, kuriame yra tik šaltas vanduo. Pabrėžė, kad iki tol gyveno darnioje šeimoje, todėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygos sukėlė šoką.

Atsakovas Lukiškių TI-K, atstovaujantis ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimuose į skundą (b. l. 12–16; 78–82) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kiek laiko, kokiose kamerose ir su keliais asmenimis pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d., nuo 2014 m. kovo 19 d. iki 2014 m. balandžio 18 d. Pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto. Atkreipė dėmesį, kad 2012 m. gruodžio 15 d. ryte, nuo 2012 m. gruodžio 17 d. iki 2012 m. gruodžio 20 d., 2013 m. sausio 11 d. vakare, 2013 m. sausio 13 d., 2013 m. kovo 5 d. vakare, nuo 2013 m. kovo 6 d. iki 2013 m. kovo 7 d., 2013 m. kovo 30 d. ryte, nuo 2013 m. liepos 24 d. iki 2013 m. liepos 25 d., 2013 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. rugsėjo 19 d., nuo 2013 m. spalio 9 d. iki 2013 m. spalio 10 d., 2013 m. lapkričio 15 d., 2013 m. lapkričio 28 d., 2013 m. gruodžio 6 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Pabrėžė, kad laikotarpiais nuo 2012 m. gruodžio 21 d. iki 2013 m. sausio 11 d., nuo 2013 m. sausio 14 d. iki 2013 m. kovo 5 d., nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2013 m. kovo 29 d., nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. liepos 24 d., nuo 2013 m. liepos 26 d. iki 2013 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2013 m. rugsėjo 2 d. iki 2013 m. rugsėjo 18 d., nuo 2013 m. rugsėjo 20 d. iki 2013 m. spalio 4 d., nuo 2013 m. spalio 7 d. iki 2013 m. spalio 9 d., nuo 2013 m. spalio 11 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d., nuo 2013 m. lapkričio 18 d. iki 2013 m. lapkričio 28 d., nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d. R. Ž. nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi jis buvo išvykęs iš įstaigos. Pažymėjo, kad pareiškėjas visą laiką iš Lukiškių TI-K važiavo į kitas laisvės atėmimo įstaigas ir įstaigoje buvo itin trumpais laikotarpiais.

Atkreipė dėmesį į tai, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pabrėžė, kad R. Ž. skundžiamas buvimo Lukiškių TI-K laikotarpis yra neilgas, kadangi tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, o dalį buvimo laiko vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Kadangi nukrypimas nuo įprastinių sąlygų nebuvo ilgalaikis, Lukiškių TI-K nuomone, nesukėlė pareiškėjui pasekmių, dėl kurių būtų galima atlyginti neturtinę žalą.

Paaiškino, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras (toliau – ir VVSC) 2014 m. balandžio 1 d. atliko operatyviąją kontrolę ir 2014 m. balandžio 4 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-471 pažymėjo, jog Lukiškių TI-K kameros Nr. 315 patalpos vėdinamos natūraliai per langus (pažeidimų nustatyta nebuvo), taip pat patikrinimo metu kameroje Nr. 315 buvo išmatuotas dirbtinis naktinis ir dieninis apšvietimai (pažeidimų nustatyta nebuvo). Taigi gyvenamoji kamera Nr. 315 yra techniškai tvarkinga, tinkamai įrengta ir atitinka sanitarinius reikalavimus.

Pabrėžė, kad 2014 m. balandžio 8 d. R. Ž. atvyko į Lukiškių TI-K iš Klaipėdos areštinės ir pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 62 punktą, turėjo būti atliekamas sanitarinis švarinimas (dušas), tačiau pareiškėjas atsisakė eiti į dušą ir savo atsisakymą patvirtino parašu. Pažymėjo, kad nuteistieji į dušo patalpą su asmeniniais daiktais nevedami, daiktai paliekami koridoriuje, šalia dušo patalpos, be to, pareiškėjas pretenzijų dėl to nepareiškė.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti vertinami kaip neteisėtų veiksmų rezultatas. Todėl, sprendžiant R. Ž. skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti bei nutraukė bylos dalį, kurioje prašoma įpareigoti Lukiškių TI-K nedelsiant nutraukti prieš pareiškėją kankinimo ir kitus neteisėtus veiksmus bei užtikrinti tinkamas laikymo sąlygas, kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šiuo atveju taikytina 3,6 m2, o ne pareiškėjo nurodoma 5 m2 minimalaus kameros ploto norma. Teismas, vadovaudamasis pareiškėjo R. Ž. asmens įskaitos kortelėje bei atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, atsiliepimuose pateiktais duomenimis apie kamerų plotus ir kamerose laikomų asmenų skaičių aptarė, kokiais laikotarpiais ir kuriose kamerose buvo laikomas pareiškėjas. Padaryta išvada, kad 2012 m. gruodžio 15 d. ryte, 2012 m. gruodžio 17 d.–2012 m. gruodžio 21 d., 2013 m. sausio 11 d.–2013 m. sausio 14 d., 2013 m. kovo 5 d.–2013 m. kovo 8 d., 2013 m. kovo 30 d. ryte, 2013 m. liepos 24 d.–2013 m. liepos 26 d., 2013 m. rugpjūčio 30 d., 2013 m. rugsėjo 18 d.–2013 m. rugsėjo 20 d., 2013 m. spalio 9 d.–2013 m. spalio 11 d., 2013 m. lapkričio 15 d., 2013 m. lapkričio 28 d.–2013 m. lapkričio 29 d., 2013 m. gruodžio 6 d., 2014 m. kovo 20 d.–2014 m. kovo 25 d., 2014 m. kovo 27 d.–2014 m. balandžio 2 d., 2014 m. balandžio 8 d. vienam asmeniui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitiko nustatytus reikalavimus. Visomis kitomis dienomis kamerų plotas nurodytos minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos reikalavimų neatitiko. Iš ištirtų faktinių aplinkybių matyti, kad vienam asmeniui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, kai plotas neatitiko nustatytų reikalavimų, sudarė apytiksliai nuo 1,22 m2 iki 3,47 m2.

Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, dažnai iš ryto būdavo vienas asmenų skaičius, o vakare – kitas, be to, nenurodytas tikslus laikas, kada pareiškėjas atvykdavo į Lukiškių TI-K ir iš jo išvykdavo. Kadangi tikslus laikas (valandos), kada kameroje būdavo apgyvendinami asmenys, nenurodytas, teismas šiuo atveju pareiškėjo būtas kamerose dienas skaičiavo apytiksliai, vieną parą dalydamas per pusę. Ištyrus byloje esančius įrodymus, padaryta išvada, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2014 m. balandžio 18 d. pareiškėjas apytiksliai 33 dienas buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas Lukiškių TI-K 2012–2014 m. buvo 60 dienų. Kamerose, kuriose plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas kalintas apytiksliai 27 dienas.

Padaryta išvada, kad ginčijamu laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje tektų ne mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto. Įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis, inventoriumi ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas darė išvadą, kad ginčijamu laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, tai savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, atkreiptas dėmesys, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui būtų sukėlęs sveikatos sutrikimus ar kitokias sunkias pasekmes. Be to, byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Tačiau teismas, atsižvelgęs į itin mažą vienam asmeniui tenkantį kameros plotą ir minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatavo, kad toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu. Taigi šiais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta žala.

Atsakovas nepagrįstai teigia, kad nukrypimas nuo įprastinių sąlygų nebuvo ilgalaikis ir nesukėlė pareiškėjui pasekmių, dėl kurių būtų galima atlyginti neturtinę žalą. Teismo nuomone, gyvenimas kamerose, neatitinkančiose teisės normų reikalavimų (nesilaikant nustatytų ploto reikalavimų), sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Teismas, atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo ar kitų sunkių pasekmių, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Taigi pareiškėjo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo yra pagrįstas.

Pareiškėjas taip pat pabrėžė judėjimo, konfliktų su kitais kartu laikomais asmenimis problemas. Pažymėta, kad šios aplinkybės yra susijusios su kamerų ploto reikalavimų nesilaikymu bei per dideliu asmenų, esančių kameroje, skaičiumi. Teismas šiame sprendime jau konstatavo, kad kamerų ploto reikalavimai buvo pažeisti ir dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės nevertinamos kaip atskiri žalos padarymo pagrindai ir vertintini kaip kamerų ploto reikalavimo pažeidimo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-423-575/2015).

R. Ž. skunde abstrakčiai pabrėžė, kad rūkantieji laikomi su nerūkančiaisiais, tačiau nenurodė, ar pats yra rūkantis, ar ne. Be to, pareiškėjas skundžiasi kamerose esančiu pelėsiu, parazitais, drėgme, vėdinimosi problemomis, tiekiamu šaltu vandeniu. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 1 punkte (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), pagal kurios 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Lukiškių TI-K atsiliepimuose nurodė, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, taip iš dalies išvengiant drėgmės patalpose. Taip pat atkreiptas dėmesys, jog iš bylos medžiagos matyti, kad siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (vėliau pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“), o vėliau – su UAB „Dezinfa“, buvo sudarytos paslaugų teikimo sutartys ir nuolat atliekami buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbai, patalpų priežiūra (b. l. 17–22, 94–95).

Kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės (Higienos normos HN 76:2010 58 p.). Nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad kamerose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, nes VVSC savo patikrinimo aktuose yra nurodęs, kad patikrintose kamerose yra langai, per kuriuos ir užtikrinamas natūralus apšvietimas. Be to, buvo išmatuota dirbtinė apšvieta, kuri atitiko Higienos normos HN 76:2010 22–23 punkto reikalavimus, t. y. pažeidimų nustatyta nebuvo. Pažymėta, kad VVSC 2014 m. balandžio 4 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-471 aprašyta (buvo tikrinta 2014 m. balandžio 1 d.) ir kamera Nr. 315, kurioje po patikrinimo (nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. balandžio 18 d.) buvo laikomas pareiškėjas.

Kartu pabrėžta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu VVSC patikrinimai Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti ir (ar) jokie pažeidimai nebuvo nustatyti (b. l. 56–72 ir 91–93), o iš byloje esančios Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2014 m. gegužės 12 d. pažymos (b. l. 90), be kita ko, matyti, jog kameroje Nr. 315, kurioje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa su klozetu yra pertvara atskirta nuo likusios kameros dalies, kamerose įrengtas praustuvas ir kitas būtinas inventorius.

Taip pat atkreiptas dėmesys, jog Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių sanitariniuose mazguose turi būti įrengta tik šalto vandens tiekimo sistema. Tuo tarpu šalto ir karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta tik sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje (Higienos normos HN 76:2010 27 p.). Be to, pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentas, kad kamerose nebuvo šilto vandens, atmestas kaip nepagrįstas, nes tai nelaikytina pažeidimu.

Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 1 ir 62 punktus, nuteistiesiems atvykus į pataisos įstaigą, patikrinama jų sveikata ir atliekamas sanitarinis švarinimas. Visi asmenys, patekę į laisvės atėmimo vietas, turi būti tikrinami, ar nėra utėlėti, apsikrėtę niežais (jei reikia – gydomi), ir privalo nusiprausti duše (Higienos normos HN 76:2010 40 p.). Nors pareiškėjas skundžiasi 2014 m. balandžio 8 d. nesuteikta realia galimybe pasinaudoti dušu, tačiau Lukiškių TI-K pareigūnai patvirtino (b. l. 86–87), kad nuteistieji į dušo patalpą su asmeniniais daiktais nevedami, daiktai paliekami koridoriuje, šalia dušo patalpos, tačiau R. Ž. 2014 m. balandžio 8 d. atsisakė eiti į dušą ir savo atsisakymą patvirtino parašu.

Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų, Lukiškių TI-K pareigūnai patvirtino, kad pareiškėjas pretenzijų nereiškė (b. l. 86–89). Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, kad kitos, išskyrus ploto reikalavimą ir su tuo susijusius nepatogumus, pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl šie pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

Dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 200 Eur. Pažymėta, kad byloje duomenų, jog jo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, nėra nustatyta, todėl, teismo nuomone, priteistina suma yra adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms. Be to, pažeidimo sukeltas neigiamas pasekmes švelnina tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu buvo kalinamas su pertraukomis, o ne ištisai (net 13 kartų buvo išvykęs į kitas įstaigas), t. y. nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas.

Be to, pareiškėjas prašo teismo įpareigoti Lukiškių TI-K nedelsiant nutraukti prieš pareiškėją kankinimo ir kitus neteisėtus veiksmus bei užtikrinti tinkamas laikymo sąlygas. Taigi pareiškėjas iš esmės siekia, kad jo teisės Lukiškių TI-K nebūtų pažeidžiamos esamu laiku ir (ar) ateityje. Pažymėta, kad suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas iki 2014 m. balandžio 18 d. Vėlesni dokumentai (iki pat 2015 m. kovo 5 d.) pareiškėjui buvo įteikiami jam jau esant Vilniaus pataisos namuose (b. l. 76–77, 98–99, 106–107 ir 116–117), t. y. pareiškėjas šiuo metu jau yra laikomas ne Lukiškių TI-K, o Vilniaus pataisos namuose. Atsižvelgiant į pasikeitusią situaciją, teismo įpareigojimas Lukiškių TI-K nedelsiant nutraukti prieš pareiškėją kankinimo ir kitus neteisėtus veiksmus bei užtikrinti tinkamas laikymo sąlygas nebėra reikalingas ir iš esmės būtų perteklinis bei beprasmis. Be to, teismas negali įpareigoti subjekto ateityje nepažeisti teisės aktų reikalavimų, kol nėra pažeista ar ginčijama pareiškėjo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Atsižvelgusi į tai, kad šiuo metu tarp šalių nėra ginčo dėl pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų, teisėjų kolegija konstatavo, kad yra pagrindas užbaigti šios bylos dalį, ją nutraukiant pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punktą.

III. Pareiškėjas R. Ž. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priteisti jam 4 257,41 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimu, priteista 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma niekaip nekompensuoja jo patirtų nepatogumų ir išgyvenimų. Teismas neįvertino ir nepasisakė apie kalinimo sąlygas kameroje Nr. 315, tik išdėstė šališką VVSC patikrinimo išvadą, kuri neatitinka realybės. Pareiškėjas nurodo, jog išsiuntė teismui kameros Nr. 315 sienos dažų sluoksnį su apaugusiu pelėsiu ir parazitų (tarakonų), įdėjęs į sandarų polietileninį paketėlį. Tačiau teismas dėl šių įrodymų nepasisakė, kas rodo teismo neobjektyvumą ir šališkumą. Jo kalinimas kameroje Nr. 315 prilygintinas kankinimui, kameroje buvo apstu juodojo pelėsio, kuris daro neigiamą įtaką sveikatai. Lukiškių TI-K pateikė teismui netikslius duomenis, siekdamas sušvelninti savo padėtį. Naudodamasis savo užrašais pareiškėjas pastebėjo neatitikimų Lukiškių TI-K pateiktuose duomenyse. Nurodo, jog pareiškėjui neteko kameroje kalėti vienam, o kamerose Nr. 109, Nr. 404 ir Nr. 123 nurodytų asmenų skaičius yra melagingas, 2013 m. rugpjūčio 30 d. nurodomas 1 asmuo kameroje, bet 2013 m. rugpjūčio 31 d. ryte nurodomi jau 3 asmenys, neaišku, iš kur atsirado 2 asmenys, analogiškai ir 2013 m. rugsėjo 18 d. (kameros Nr. 117), 2013 m. lapkričio 15 d. (kameros Nr. 122 ), 2013 m. lapkričio 28 d. (kameros Nr. 123), 2013 m. gruodžio 6 d. (kameros Nr. 124), 2014 m. balandžio 8 d. (kameros Nr. 125). Teismas, vertindamas kameros plotą, neįvertino tos aplinkybės, jog kameros yra apstatytos kitų nuteistųjų gultais, spintelėmis ir kitais reikmenimis, tai taip pat užima bendrą kameros plotą. Nurodo, jog dėl kalinamo kameroje Nr. 315 ir prievartinio kalinamo nežmoniškomis sąlygomis jis 4 kartus lankėsi pas psichologą, keista, jog šie duomenys teismui nebuvo pateikti, teismas jų neišreikalavo. Mano, jog teismo sprendime yra prieštaravimų, kurie parodo šališkumą vertinant neturtinės žalos dydį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo R. Ž. teigimu, neturtinė žala jam buvo padaryta neteisėtais Lukiškių TI-K administracijos veiksmais, laikant pareiškėją Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjui priteisė 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad pareiškėjui apytiksliai 27 dienas teko mažesnis kameros plotas nei nustatytas minimalus. Kitus pareiškėjo argumentus pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais.

Kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo, jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos suma, teismo atliktų įrodymų vertinimu bei su teismo sprendimo dalimi, kuria jo argumentai dėl kameros Nr. 315 neatitikimo higienos normų reikalavimams buvo atmesti.

Pažymėtina, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2014 m. balandžio 17 d. pareiškėjas apytiksliai 27 dienas buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad tikslus laikas, kada kameroje būdavo apgyvendinami asmenys, nėra nurodytas, pareiškėjo Lukiškių TI-K kalėtas dienas, kuomet pareiškėjui tenkantis kameros plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, skaičiavo apytiksliai ir nustatė, jog 33 dienas pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuomet vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Įvertinus tai, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K kalėjo 60 dienų, apskaičiuota, jog apytiksliai 27 dienas pareiškėjui tekęs plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, t. y. minimalaus 3,6 kv. m ploto normos reikalavimo. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K pateikė netikslius duomenis dėl jo kalėjimo Lukiškių TI-K ir nesutinka su kamerose Nr. 109, Nr. 404, Nr. 123, taip pat kitose kamerose nurodytų asmenų skaičiumi, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, nenustatė pagrindo abejoti tiesiogines savo funkcijas vykdančių pareigūnų ir darbuotojų oficialiuose dokumentuose užfiksuotomis aplinkybėmis, byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareigūnai ir darbuotojai būtų šališki ir suinteresuoti nagrinėjamos bylos baigtimi, siektų pateikti tikrovės neatitinkančius duomenis ar pakenkti pareiškėjui. Dėl to teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis dėl pareiškėjo kalėjimo atitinkamais laikotarpiais atitinkamose kamerose (b. l. 12–13, 78) ir pagrįstai apskaičiavo, jog apytiksliai 27 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m gyvenamasis plotas. Taigi pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nepasisakė dėl jo kalinimo sąlygų kameroje Nr. 315, kurios, pareiškėjo teigimu, prilygintinos kankinimui. Pareiškėjas nurodė, kad kameroje Nr. 315 yra tarakonų, veisiasi pelėsis, nėra ventiliacijos (trūksta gryno oro), drėgna, šalta, byra tinkas nuo lubų, jis turi naudotis praustuvu, kuriame yra tik šaltas vanduo.

Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojama praktika, būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo, jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą, kitų reikalavimų laikymąsi, atitinkamas aplinkybes tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Taigi šiuo atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo nurodytus teiginius dėl kameros Nr. 315 neatitikties higienos normų reikalavimams.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 60 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Šiuo atveju iš byloje esančių duomenų (b. l. 17–22, 94–95) matyti, jog, siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (vėliau pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“), o vėliau su UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis, šios paslaugos Lukiškių TI-K teikiamos visą pareiškėjo kalinimo laikotarpį, o prieš pareiškėją apgyvendinant kameroje Nr. 315 2014 m. kovo 27 d. kaip tik buvo atlikti graužikų ir nariuotakojų naikinimo darbai (b. l. 95).

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, VVSC 2014 m. balandžio 4 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-471 aprašyta (buvo tikrinta 2014 m. balandžio 1 d.) ir kamera Nr. 315, kurioje po patikrinimo (nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. balandžio 18 d.) buvo laikomas pareiškėjas, ir pažeidimų dėl patalpos vėdinimo, apšvietimo nebuvo nustatyta (b. l. 91–93), pateikti įrodymai apie atliktus oro drėgmės matavimus eilėje kamerų patvirtina, kad jose santykinė oro drėgmė atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkte nustatytus reikalavimus, jos (kameros) yra vėdinamos per langus, kas taip pat atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus (b. l. 91–93, 64–66).

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Remiantis šios Higienos normos 27 punktu, sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Atsižvelgiant į šį reglamentavimą, matyti, jog šios normos nenumato reikalavimo įvesti karšto vandens sistemas kamerose, todėl pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo argumentą dėl šilto vandens kameroje nebuvimo pagrįstai atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl įrodymų – kameros Nr. 315 sienos dažų sluoksnio su apaugusiu pelėsiu ir parazitų (tarakonų), kuriuos įdėjęs į sandarų polietileninį maišelį atsiuntė pareiškėjas.

Byloje nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Pagal ABTĮ 79 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo ištirti byloje įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus. ABTĮ 81 straipsnis įtvirtina, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Todėl tik teismas vertindamas į bylą pateiktus įrodymus turi teisę nuspręsti dėl jų patikimumo, būtinumo ir nustatęs, kad jais grindžiamas skundo reikalavimas, jais remtis, priimant sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-668/2011).

Nagrinėjamu atveju tai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo atsiųstame polietileniniame maišelyje esančių objektų, nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą vertinti kaip neteisėtą ar nepagrįstą, kadangi teismas atliko ABTĮ 79 straipsnyje nurodytus veiksmus ir atliko vidiniu įsitikinimu paremtą įrodymų vertinimą. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pareiškėjo atsiųsti, jo teigimu, kameros Nr. 315 sienos dažų sluoksnio su apaugusiu pelėsiu ir parazitų (tarakonų) pavyzdžiai, nelaikytini patikimais įrodymais, t. y. jie neatitinka jiems keliamo patikimumo reikalavimo, kadangi neaišku, iš kur ir kaip pareiškėjas juos gavo, ar jie yra susiję su kamera Nr. 315 ir pan. Apie kameros Nr. 315 būklę byloje liudija atsakingų institucijų duomenys – Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas (b. l. 91–93), išrašas iš Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo (b. l. 95), kurių patikimumu nėra pagrindo abejoti.

Vertindama kitus pareiškėjo argumentus dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, teisėjų kolegija nepagrįstais laiko pareiškėjo teiginius dėl netinkamos kamerų ventiliacijos, kadangi, remiantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, gyvenamosios patalpos gali būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Higienos normos HN 76:2010 24 p.). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, jog darant asmens apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, yra abstraktūs ir nedetalizuoti, t. y. pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kuriuo metu atsižvelgus į ilgą vertinamą laikotarpį tai vyko, kuriuose patalpose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Be to, pareiškėjas taip pat tik abstrakčiai nurodė, jog Lukiškių TI-K rūkantys asmenys yra laikomi su nerūkančiais. Pareiškėjo skunde nurodytomis abstrakčiomis aplinkybėmis vadovaujantis nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant ar išvykstant iš Lukiškių TI-K asmens ir daiktų apžiūros buvo atliekamos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ar kad pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, pažeidžiant minėtos Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl, pareiškėjo teigimu, nesuteiktos realios galimybės pasinaudoti dušu, kadangi Lukiškių TI-K pareigūnai patvirtino, jog nuteistieji į dušo patalpą su asmeniniais daiktais nevedami, daiktai paliekami koridoriuje, šalia dušo patalpos, o R. Ž. 2014 m. balandžio 8 d. atsisakė eiti į dušą ir savo atsisakymą patvirtino parašu. Teisėjų kolegija taip pat palaiko kitus pirmosios instancijos teismo motyvus, kuriais remiantis buvo atmesti pareiškėjo argumentai dėl įpareigojimo Lukiškių TI-K nedelsiant nutraukti prieš pareiškėją kankinimo veiksmus ir kt.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog jis 4 kartus lankėsi pas psichologą, tačiau teismas šių duomenų neišreikalavo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi praktikos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Šiuo atveju pareiškėjas, kuriam kyla pareiga nurodyti savo skundo pagrindą, t. y. argumentus, kuriais jis grindžia savo skundą, aplinkybių dėl lankymosi pas psichologą nei skunde, nei jo patikslinime nenurodė, dėl to nėra pagrindo teigti, jog teismas, pareiškėjui neturtinės žalos padarymo nesiejant su šiomis aplinkybėmis, duomenis, apie kuriuos nebuvo informuotas, turėjo išreikalauti.

Taigi nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 str.).

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimo trukmę ir mastą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas spręsti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgusi į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 200 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Be to, priešingai nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas apskaičiuodamas pareiškėjui neturtinę žalą atsižvelgė į tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis, inventoriumi ir kitais buitiniais reikmenimis.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan