2019-06-19 Nr. AB-13042-3-64-3-00751-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-2157-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00751-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 12.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. J. skundą atsakovui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2018 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. (44.2)S-637 „Dėl prašymo atleisti nuo delspinigių“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Šiaulių AVMI iš esmės išnagrinėti pareiškėjos 2018 m. vasario 5 d. prašymą „Dėl atleidimo nuo delspinigių“ (toliau – ir 2018 m. vasario 5 d. prašymas). Taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

1.1. Šiaulių AVMI Sprendimu nusprendė nenagrinėti pareiškėjos prašymo, motyvuodama tuo, jog dėl tų pačių delspinigių jau buvo priimtas Šiaulių AVMI 2017 m. birželio 16 d. sprendimas Nr. 44.4-40/2016/V44-71, kuriuo pareiškėja nebuvo atleista nuo delspinigių mokėjimo. Tačiau minėta aplinkybė nelaikytina eliminuojančia pareiškėjos teisę teikti naują argumentuotą prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių.

1.2. Vadovaujantis Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144, (toliau – ir Taisyklės), 15–15.5 ir 20–20.4 punktų nuostatomis, mokesčių mokėtojo teisė prašyti jį atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių yra labai plataus pobūdžio ir turinio bei negali būti ribojama formaliais pagrindais, kadangi prašymas dėl atleidimo nuo delspinigių gali būti paduodamas įvairiose stadijose. Be to, Taisyklių 23 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas pateikė prašymą atleisti jį nuo tų pačių baudų, delspinigių ir (ar) palūkanų, kurį išdėstė atskirame prašyme, pastabose dėl patikrinimo dalyko ar patikrinimo akto arba skunde dėl mokestinio ginčo, jo prašymas nenagrinėjamas ir jam grąžinamas, išskyrus atvejus, kai prašyme pateikiami nauji faktiniai duomenys, t. y. mokesčių mokėtojas negali teikti prašymo dėl tų pačių delspinigių atleidimo bei tais pačiais argumentais ir motyvais. Pagal aktualią teismų praktiką tokiais atvejais turi būti atliktas įvertinamas, ar pirminio prašymo ir naujai pateikto prašymo atleisti nuo delspinigių argumentai ir motyvai yra tapatūs, ar jie skiriasi faktiniais ir teisiniais pagrindais, o nustačius, kad prašymai skiriasi, mokesčių administratoriaus sprendimas panaikinamas ir mokesčių administratorius įpareigojamas mokesčių mokėtojo prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių išnagrinėti iš esmės.

1.3. Skundžiamas Šiaulių AVMI Sprendimas laikytinas nepagrįstu jau vien dėl to, kad, jį priimant, apskritai nebuvo atliktas toks įvertinimas, o tik deklaratyviai nurodyta, jog prašymas pateiktas dėl tų pačių delspinigių. Tačiau ir ši Šiaulių AVMI nurodyta aplinkybė negali būti laikoma teisinga, nes 2017 m. gegužės 31 d. prašymu „Dėl atleidimo nuo delspinigių“ (toliau – ir 2017 m. gegužės 31 d. prašymas) buvo prašoma atleisti nuo 23 796,54 Eur gyventojų pajamų mokesčio delspinigių (toliau – ir GPM) delspinigių ir 2 813,37 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokos (toliau – ir PSDĮ) delspinigių, o 2018 m. vasario 5 d. prašymu prašoma atleisti nuo 36 301,36 Eur GPM delspinigių ir 3 471,94 Eur PSDĮ delspinigių delspinigių, t. y. nuo žymiai didesnių delspinigių.

Jau vien tai laikytina nauja reikšminga aplinkybe, kadangi vien didelė delspinigių suma, kuri teikiant 2018 m. vasario 5 d. prašymą yra ženkliai išaugusi, yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas mokesčių mokėtoją atleisti nuo visų ar dalies delspinigių sumokėjimo, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Be to, įvertinus 2017 m. gegužės 31 d. prašymo ir 2018 m. vasario 5 d. prašymo turtinį, akivaizdu, jog juose išdėstyti argumentai ir motyvai negali būti laikomi tapačiais, nes 2017 m. gegužės 31 d. prašymas yra 2 puslapių apimties, o 2018 m. vasario 5 d. prašymas yra net 12 puslapių apimties.

Kaip jau buvo minėta, 2018 m. vasario 5 d. prašymu prašoma atleisti nuo žymiai didesnių delspinigių, argumentuojant nauja aplinkybe, jog priskaičiuotų delspinigių suma viršija net 80 procentų apskaičiuotų pačių mokesčių. 2018 m. vasario 5 d. prašyme nurodoma, jog ženkliai padidėjusi delspinigių suma jau visai kitaip turėtų būti vertinama pareiškėjos gaunamų pajamų ir turimo turto atžvilgiu, kadangi bendra nepadengtoji mokestinių prievolių suma (mokesčių, baudų ir delspinigių) atitinka net 124 pareiškėjos gaunamus mėnesius atlyginimus, iš kurių yra išlaikoma visa keturių asmenų šeima. 2018 m. vasario 5 d. prašyme naujai argumentuojama ir tuo, jog nagrinėjamu atveju delspinigiai augo žymiai sparčiau, nei pareiškėja turėjo realias galimybes padengti bent dalį nustatytos mokestinės nepriemokos. 2018 m. vasario 5 d. prašyme visiškai naujai nurodoma, kad pareiškėja nuo delspinigių turėtų būti atleista, siekiant įgyvendinti viešąjį interesą ir užtikrinti pareiškėjos dviejų vaikų minimalių poreikių, kuriuos gausioje ir 2018 m. vasario 5 d. prašyme nurodomoje praktikoje yra nustatęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, patenkinimą. 2018 m. vasario 5 d. prašyme nurodoma, jog dviejų viešųjų interesų (užtikrinti minimalių vaikų poreikių patenkinimą ir surinkti mokesčius) įgyvendinimas turėtų išlaikyti abipusę pusiausvyrą, kuri nagrinėjamu atveju galėtų būti įgyvendinta, paliekant pareiškėjai apskaičiuotus mokesčius ir baudas, tačiau atleidžiant ją nuo priskaičiuotų delspinigių sumokėjimo, juo labiau, kad ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje yra nustatyta, jog valstybė globoja ir saugo šeimą ir vaikystę. 2018 m. vasario 5 d. prašyme taip pat naujai nurodoma, jog tokius neprotingai didelius delspinigius lėmė ir paties mokesčių administratoriaus atlikti veiksmai, kurių niekaip negalima laikyti labai operatyviais ir kuo mažiau trukdančiais mokesčių mokėtoją. 2018 m. vasario 5 d. prašyme nurodoma Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, pagal kurią valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, tačiau neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, t. y. turi būti išlaikoma teisinga pusiausvyra ir proporcingumas. 2018 m. vasario 5 d. prašyme nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, net ir juridiniai asmenys yra atleidžiami ir nuo mažesnių delspinigių, nei yra priskaičiuoti pareiškėjai.

1.4. Visi minėti ir kiti pareiškėjos 2018 m. vasario 5 d. prašymo argumentai ir motyvai yra nauji ir nebuvo nurodyti pareiškėjos 2017 m. gegužės 31 d. prašyme, todėl Šiaulių AVMI privalėjo priimti pareiškėjos 2018 m. vasario 5 d. prašymą ir jį išnagrinėti iš esmės, įvertinant jame nurodomus išsamius argumentus ir motyvus, o ne visiškai nepagrįstai ir išskirtinai formaliai Sprendimu atsisakyti nagrinėti pareiškėjos 2018 m. vasario 5 d. prašymą. Todėl toks Šiaulių AVMI Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir turėtų būti panaikintas.

2. Pareiškėja pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad po jos skundo padavimo teismui, atsakovas kreipėsi į antstolę, kuri priėmė 2018 m. kovo 13 d. patvarkymą dėl skolos išieškojimo, o tai lėmė tai, kad pareiškėjos įsiskolinimas dėl vykdymo išlaidų padidėjo dar 2 209,35 Eur suma. Atsižvelgiant į tai, (i) kad pareiškėjai ir (ar) jos atstovui atsakovas vengia pateikti išsamius ir aiškus duomenis bei dokumentus, patvirtinančius pareiškėjai priskaičiuotų mokesčių delspinigių apskaičiavimo teisingumą ir pagrįstumą; (ii) kad pareiškėjai Šiaulių AVMI atstovo telefonu nurodyta informacija ir Šiaulių AVMI 2018 m. kovo 29 d. mokestinių ir (ar) baudų už administracinius nusižengimus prievolių likučių suderinimo akte (toliau – ir 2018 m. kovo 29 d. aktas), kuriame buvo nustatyta bendra mokestinės nepriemokos 85 986,02 Eur dydžio suma, nurodyta informacija apie priskaičiuotų delspinigių sumas skiriasi; (iii) kad Šiaulių AVMI 2018 m. kovo 29 d. akte yra įtrauktos mokestinių nepriemokų sumos, kurios jau buvo padengtos ankščiau, pareiškėja visiškai pagrįstai abejoja dėl jai apskaičiuotų delspinigių teisingumo ir pagrįstumo. Šios reikšmingos aplinkybės taip pat galėtų būti išsamiai ištirtos, iš esmės nagrinėjant pareiškėjos Šiaulių AVMI pateiktą 2018 m. vasario 5 d. prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių, kurį atsakovas visiškai nepagrįstai atsisakė priimti ir nagrinėti. Pareiškėjos 2018 m. vasario 5 d. prašymo pagrįstumą patvirtina ir paties atsakovo veiksmai, t. y. nors 2018 m. kovo 29 d. aktu atsakovas siūlo pareiškėjai suderinti bendrą mokestinių nepriemokų 85 986,02 Eur dydžio sumą, tačiau į antstolę kreipėsi tik dėl 46 497,07 Eur skolos priverstinio išieškojimo, t. y. dėl mokestinė nepriemokos, atėmus mokesčių delspinigių sumas, nurodytas 2018 m kovo 29 d. akte.

3. Atsakovas Šiaulių AVMI atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Taisyklių 23 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas yra pateikęs prašymą atleisti jį nuo tų pačių baudų ir (ar) delspinigių, kurį išdėstė atskirame prašyme, pastabose dėl patikrinimo dalyko ar patikrinimo akto arba skunde dėl mokestinio ginčo, jo prašymas nenagrinėjamas ir jam grąžinamas, išskyrus atvejus, kai prašyme pateikiami nauji faktiniai duomenys. Pasibaigus mokestiniams ginčams, 2017 m. gegužės 31 d. pareiškėja buvo pateikusi prašymą, kurio pagrindu Šiaulių AVMI 2017 m. birželio 16 d. priėmė sprendimą Nr. 44.4-40/2016/V44-71 neatleisti mokesčių mokėtojos nuo delspinigių sumokėjimo, konstatuojant, kad nėra Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 141 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytų pagrindų.

3.2. Pakartotinas pareiškėjos 2018 m. vasario 5 d. prašymas atleisti nuo didesnės teisės aktais apskaičiuotos delspinigių sumos nėra priskirtinas naujiems faktiniams duomenims. Praleidus MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumokėjimo terminą, vadovaujantis 98 straipsnio 2 dalimi, delspinigiai skaičiuojami MAĮ 97 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ne ilgiau kaip 180 dienų. Tad pareiškėjai turėjo būti žinoma, kad neįvykdžius prievolės, priskaičiuotų delspinigių suma neišvengiamai didės. Todėl konstatuotina, kad pareiškėja nepateikė naujų faktinių duomenų, galinčių turėti įtakos atleidimui nuo delspinigių, todėl pakartotinai nagrinėti pareiškėjos prašymą nėra teisinio pagrindo.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – panaikino Šiaulių AVMI Sprendimą ir įpareigojo atsakovą Šiaulių AVMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2018 m. vasario 5 d. prašymą; priteisė pareiškėjai iš Šiaulių AVMI 341,98 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

5. Teismas nurodė, kad byloje ginčijamas Šiaulių AVMI Sprendimas nenagrinėti pareiškėjos 2018 m. vasario 5 d. prašymo, kuriuo prašoma atleisti nuo delspinigių mokėjimo, ir reikalaujama įpareigoti Šiaulių AVMI iš esmės išnagrinėti pareiškėjos 2018 m. vasario 5 d. prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių.

6. Teismas nustatė, kad, pareiškėjai 2018 m. vasario 5 d. pateikus atsakovui prašymą atleisti nuo GPM ir PSDĮ delspinigių, Šiaulių AVMI Sprendimu atsisakė pakartotinai nagrinėti pareiškėjos prašymą atleisti nuo delspinigių, vadovaudamasi Taisyklių 23 punktu, pagal kurį tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas pateikė prašymą atleisti jį nuo tų pačių baudų, delspinigių ir (ar) palūkanų, kurį išdėstė atskirame prašyme, pastabose dėl patikrinimo dalyko ar patikrinimo akto arba skunde dėl mokestinio ginčo, jo prašymas nenagrinėjamas ir jam grąžinamas, išskyrus atvejus, kai prašyme pateikiami nauji faktiniai duomenys.

7. Teismas pabrėžė, kad sprendimas dėl atleidimo nuo delspinigių turi būti aiškus ir tikslus, pagrįstas visapusišku reikšmingų aplinkybių nustatymu, ištyrimu ir įvertinimu. Skundžiamame Sprendime tik nurodyta, kad Šiaulių AVMI priėmė 2017 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. 44.4-40/2016/V44-71, kuriuo pareiškėjos 2017 m. gegužės 31 d. prašymo netenkino. Pareiškėja skundu kreipėsi į VMI, tačiau praleido terminą skundui paduoti. VMI priėmė 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 68-133 neatnaujinti skundo padavimo termino ir skundą laikė nepaduotu. Šiaulių AVMI, vadovaudamasi Taisyklių 23 punktu, pareiškėjos 2018 m. vasario 5 d. prašymo atleisti nuo delspinigių, dėl kurių vietos mokesčių administratorius yra priėmęs 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 44.4-40/2016/V44-71, nenagrinėjo.

8. Teismo vertinimu, iš Sprendimo turinio iš esmės neįmanoma nustatyti nei jo motyvų, nei argumentų, kodėl pareiškėjos 2018 m. vasario 5 d. prašymas nenagrinėjamas. Nėra aišku, ar atsakovas vertino pareiškėjos 2018 m. vasario 5 d. prašyme nurodytus faktinius duomenis ir lygino juos su 2018 m. gegužės 31 d. prašyme nurodytais faktiniais duomenimis. Sprendime nurodyta tik teisės norma ir tik deklaratyviai nurodyta, jog Šiaulių AVMI jau yra priėmęs sprendimą atleisti pareiškėją nuo delspinigių. Todėl teismas konstatavo, kad skundžiamas aktas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl yra neteisėtas ir naikintinas. Kadangi skundžiamas aktas neatitinka VAĮ reikalavimų, negali būti tenkinamas ir pareiškėjos antrasis reikalavimas įpareigoti iš esmės išnagrinėti jos 2018 m. vasario 5 d. prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių, o atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2018 m. vasario 5 d. prašymą.

9. Konstatavęs, kad pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies, teismas pripažino, jog pareiškėja turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 kartu su Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) nuostatomis, pareiškėjos pateiktais duomenimis, kurie patvirtina jos patirtas išlaidas už advokato atstovavimą jai teisme (PVM sąskaitas faktūras, pinigų priėmimo kvitus), duomenimis apie sumokėtą 23 Eur žyminį mokestį, konstatavo, kad iš viso pareiškėjai iš atsakovo Šiaulių AVMI galėtų būti priteista 683,96 Eur. Atsižvelgęs į pareiškėjos tenkintų reikalavimų dalį, t. y., kad pirmasis pareiškėjos reikalavimas tenkintas visiškai, o antrasis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus netenkintas, teismas pareiškėjai iš atsakovo Šiaulių AVMI priteisė 50 procentų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 341,98 Eur.

III. 10. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jos skundą tenkinti visiškai. Pareiškėja taip pat prašo: 1) perskirstyti pirmosios instancijos teismo priteistas bylinėjimosi išlaidas ir papildomai iš Šiaulių AVMI jos naudai priteisti 407,02 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme; 2) priteisti iš Šiaulių AVMI jos naudai 375 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teise. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde, tačiau papildomai pažymi, kad:

10.1. Šiaulių AVMI Sprendime aiškiai ir konkrečiai pažymėjo savo poziciją, kad pareiškėjos 2018 m. vasario 5 d. prašymas nenagrinėtas vien dėl to, kad prieš tai buvo išnagrinėtas kitas pareiškėjos 2017 m. gegužės 31 d. prašymas. Tokia atsakovo pozicija akivaizdžiai neatitinka Taisyklių 23 punkto nuostatų, jog tokio pobūdžio prašymą galima atsisakyti nagrinėti tik tokiu atveju, jeigu šis prašymas buvo pareikštas analogiškais kaip ankstesnio prašymo pagrindais, faktiniais duomenimis, argumentais ir motyvais. Būtent dėl to pareiškėja ir prašė teismo panaikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš esmės išnagrinėti jos 2018 m. vasario 5 d. prašymą, kadangi Šiaulių AVMI spendimu nepagrįstai atsisakė jį nagrinėti. Tačiau Šiaulių AVMI Sprendimas jokiu būdu negali būti laikomas neatitinkančiu VAĮ reikalavimų, kadangi iš esmės neteisinga individualaus administracinio akto faktinė ir (ar) teisinė motyvacija nereiškia, kad toks individualus administracinis aktas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, keliamų individualumam administraciniam aktui, kadangi priešingas aiškinimas iš esmės reikštų, jog bet kuris teisme ginčijamas individualus administracinis aktas, teismui sutikus su pareiškėjo skundu, galėtų būti panaikinamas VAĮ 8 straipsnio 1 dalies pagrindu, tačiau tai akivaizdžiai neatitiktų šios teisės normos paskirties, kurią atkleidžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011.

10.2. Ginčijamas Sprendimas turėjo būti panaikintas dėl to, kad jame nurodyta argumentacija yra neteisinga ir nepagrįsta, o ne dėl to, kad šis Sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų, atitinkamai turėjo būti patenkintas ir pareiškėjos reikalavimas įpareigoti VMI iš esmės išnagrinėti jos 2018 m. vasario 5 d. prašymą. Skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinės dalies formuluotė „įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti Pareiškėjos 2018-02-05 prašymą“ yra ir nelogiška vien dėl to, kad iš naujo galima nagrinėti tik tai, kas prieš tai jau buvo nagrinėta, o atsakovas Sprendimu pareiškėjos 2018 m. vasario 5 d. prašymą būtent ir atsisakė nagrinėti, t. y., prieš tai prašymas nebuvo nagrinėtas, dėl ko ir buvo pateiktas pareiškėjos skundas teismui. Išdėstytų argumentų ir motyvų pagrindu darytina išvada, kad skundžiamas teismo sprendimas turėtų būti pakeistas, visiškai patenkinant pareiškėjos skundą.

10.3. Net ir darant tik prielaidą, kad teismo sprendimas yra teisingas ir pagrįstas, pažymėtina, kad teismas sprendimu pareiškėjai priteisė per mažą bylinėjimosi išlaidų sumą. Teismas visiškai nepagrįstai pareiškėjos realiai patirtas 749 Eur bylinėjimosi išlaidas sumažino iki 683,96 Eur sumos. Teismas taip pat visiškai nepagrįstai sprendė, jog buvo patenkinta tik 50 proc. pareiškėjos reikalavimų, bei priteisė tik 341,98 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą. Negalima sutikti su teismo sprendimo išvada, jog antrasis pareiškėjos skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus buvo visiškai netenkintas, kadangi teismo sprendimu jis buvo tenkintas iš dalies – pareiškėja prašė įpareigoti atsakovą iš esmės išnagrinėti jos 2018 m. vasario 5 d. prašymą, o teismas sprendimu įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti minėtą prašymą. Išdėstytų argumentų ir motyvų pagrindu darytina išvada, kad pareiškėjai iš atsakovo turėjo būti priteista mažiausiai 561,75 Eur, t. y. 75 procentai bylinėjimosi išlaidų.

10.4. Pareiškėja už apeliacinio skundo pateikimą sumokėjo 12 Eur žyminį mokestį. Pareiškėja už šio apeliacinio skundo parengimą taip pat patyrė 363 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja prašo iš atsakovo priteisti 375 Eur jos patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

11. Atsakovas Šiaulių AVMI atsiliepimu prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

11.1. Šiaulių AVMI Sprendimo turinys yra visiškai suprantamas ir aiškus. Tinkamai nurodytas teisinis ir faktinis pagrindai bei motyvai, todėl teismui jo naikinti nebuvo pagrindo. Taip pat negalima nesutikti su pareiškėjos argumentu, kad Šiaulių AVMI Sprendimas savo esme yra atsisakymas priimti 2018 m. vasario 5 d. prašymą, o ne sprendimas dėl atleidimo (neatleidimo) nuo delspinigių. Pareiškėjai Šiaulių AVMI Sprendime išreikšta pozicija buvo aiški ir suprantama.

11.2. Pakartotinas pareiškėjos 2018 m. vasario 5 d. prašymas atleisti nuo didesnės teisės aktais apskaičiuotos delspinigių sumos nepriskirtinas naujiems faktiniams duomenims. Iš esmės 2018 m. vasario 5 d. prašyme nurodyta delspinigių suma yra tapati 2017 m. gegužės 31 d. prašyme nurodytai sumai, kuri buvo apskaičiuota patikrinimo metu ir patvirtinta mokesčių administratoriaus sprendimu. Tik dėl pareiškėjos kaltės, nesiimant jokių veiksmų, teisės aktų nustatyta tvarka delspinigių suma neišvengiamai išaugo. Nei 2018 m. vasario 5 d. prašymo apimtis, nei jame cituojama teisminė praktika (be kita ko, jau buvusi suformuota teikiant pirmąjį prašymą) negali būti priskirtina naujiems faktiniams duomenims. Pareiškėjos išdėstyti argumentai jos 2018 m. vasario 5 d. prašymą nagrinėti iš esmės neturi teisinio pagrindo.

11.3. Teismas konstatavo, kad pirmasis pareiškėjos reikalavimas panaikinti Šiaulių AVMI Sprendimą tenkintinas visiškai, o antras reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus netenkintinas, todėl visiškai pagrįstai priteisė 50 proc. bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėjos reikalavimas priteisti 75 procentus bylinėjimosi išlaidų, kas sudaro 561,75 Eur, neturi teisinio pagrindo.

12. Pareiškėja pateikė papildomus paaiškinimus, už kurių parengimą prašo priteisti 242 Eur.

13. Pareiškėja nurodo, kad, vertinant atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus teiginius, pažymėtina, kad pareiškėjai Šiaulių AVMI Sprendimo turinys buvo visiškai suprantamas, tačiau jai taip pat buvo aišku, jog toks sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas, kadangi atsakovas atsisakė Sprendimu priimti pareiškėjos 2018 m. vasario 5 d. prašymą atleisti nuo priskaičiuotų delspinigių vien dėl to, kad prieš tai buvo išnagrinėtas kitas prašymas atleisti nuo priskaičiuotų delspinigių. Vis dėlto pareiškėjos 2017 m. gegužės 31 d. prašymas ir 2018 m. vasario 5 d. prašymas nėra tapatūs, skiriasi jų pagrindai, faktiniai duomenys, argumentai ir motyvai, todėl atsakovas privalėjo pareiškėjos 2018 m. vasario 5 d. prašymą priimti ir jį išnagrinėti iš esmės, o Šiaulių AVMI šių veiksmų neatlikus, pirmosios instancijos teismas turėjo įpareigoti atsakovą atlikti šiuos veiksmus. Skundžiamo teismo sprendimo formuluotė „įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti Pareiškėjos 2018-02-05 prašymą“ iš esmės sudarė galimybę Šiaulių AVMI iš naujo spręsti pareiškėjos 2018 m. vasario 5 d. prašymo priėmimo klausimą ir taip išsitaisyti padarytas klaidas, tačiau tokie ir (ar) panašaus pobūdžio išskirtinės Šiaulių AVMI kompetencijos klausimai turi būti išsprendžiami tinkamai, pagrįstai ir operatyviai iš karto, o ne ilgai trunkančių procesų eigoje. Teismo sprendimas lemia tik proceso vilkinimą, kadangi atsakovas iki šiol laikosi pirminės savo pozicijos, jog priėmė tiek VAĮ reikalavimus atitinkantį, tiek pagrįstą ir teisingą Sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Skundžiamas Šiaulių AVMI Sprendimas grįstas Taisyklių 23 punktu (b. l. 9–10).

15. Taisyklių 23 punkto nuostata išdėstyta šio baigiamojo teisės akto 3.1 punkte, kuri iš tikro suteikia mokesčių administratoriui teisinę galimybę tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas yra pateikęs prašymą atleisti jį nuo tų pačių baudų ir (ar) delspinigių, kurį išdėstė atskirame prašyme, pastabose dėl patikrinimo dalyko ar patikrinimo akto arba skunde dėl mokestinio ginčo, jo prašymo nenagrinėti ir jam tą prašymą grąžinti – toks sprendimas ir buvo priimtas.

16. Tačiau tų pačių Taisyklių 23 punkte numatyta ir tai, jog, kai prašyme pateikiami nauji faktiniai duomenys prašymas (dėl atleidimo nuo baudų ir (ar) delspinigių) turėtų būti išnagrinėjamas iš esmės. Pareiškėja (apeliantė) mano, kam tam buvo pakankamas pagrindas.

17. Pirmosios instancijos teismas skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo mokesčių administratorių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2018 m. vasario 5 d. prašymą. Teismo vertinimu, Šiaulių AVMI Sprendimo patikra buvo negalima dėl VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje išdėstytų reikalavimų nepaisymo ir su šia pozicija visiškai sutiktina.

18. Iš tikro Šiaulių AVMI Sprendime buvo tik pasisakyta, jog 2018 m. vasario 5 d. prašymas yra prašymas, dėl kurio mokesčių administratorius jau yra priėmęs sprendimą, tačiau tokio pobūdžio pareiškėjos (apeliantės) atžvilgiu priimtas sprendimas yra nesuderinamas su VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimais, Taisyklių 23 punktu, o taip pat ir su gero viešojo administravimo principu, reikalaujančiu, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinius sprendimus, dirbtų rūpestingai ir atidžiai, veiktų taip, kad būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015).

19. Mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą neatleisti nuo delspinigių, turėjo išdėstyti aiškiai bei konkrečiai, kad 2018 m. vasario 5 d. prašyme, lyginant su pirmesniu (2017 m. gegužės 31 d.), nėra jokių naujų duomenų, kurie lemtų prašymo nagrinėjimą iš esmės. Turėjo būti nurodyta, jog 2018 m. vasario 5 d. prašyme prašoma atleisti nuo tų pačių delspinigių, pagrįsti, kad nėra ir kodėl nėra naujai atsiradusių aplinkybių, bei turėjo būti pateikta visa kita reikalinga informacija, kuri, visų pirma, turėjo būti nukreipta į mokesčių mokėtoją, o, antra, kuri galėtų būti patikrinta ir teisme, jei ginčas persikeltų į teismą.

20. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad Šiaulių AVMI Sprendimo turinio pagrįstumo patikrinimas negalimas, kol jame nebus pakankamos argumentacijos ir tik jai esant jau būtų galima spręsti, ar palikimas nenagrinėtu 2018 m. vasario 5 d. prašymo, jei toks apskritai būtų priimtas, būtų pagrįstas, todėl apeliacinis skundas, kuriuo reikalaujama įpareigoti atsakovą 2018 m. vasario 5 d. prašymą išnagrinėti iš esmės (nesutinkama, kad buvo pavesta tik iš naujo priimti sprendimą), atmestinas.

21. Šio baigiamojo teisės akto 10.3 punkte nurodyta, kodėl yra nesutinkama su priteista bylinėjimosi išlaidų suma. Nesutikimo argumentacija iš dalies yra pripažinta pagrįsta – atsakovo Sprendimas buvo panaikintas, pastarasis įpareigotas priimti naują sprendimą, kuris nebūtinai gali būti analogiškas, todėl darytina išvada, kad procentinė reikalavimo patenkinimo išraiška didesnė nei 50 proc. Vadinasi, pareiškėjai (apeliantei) galėjo ir turėjo būti priteista didesnė suma, nei nustatė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju priteistina 500 Eur suma už patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme. Tai atitinka ir Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), nuostatas.

22. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Apeliacinės instancijos teisme iš esmės sprendimas priimtinas ne pareiškėjos naudai (korektūra darytina tik dėl išlaidų atlyginimo), todėl prašymas dėl išlaidų atlyginimo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. J. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 8 d. sprendimą pakeisti ir priteisti iš Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškėjai R. J. 500 Eur išlaidų atlyginimą už bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė