2025-10-01 Nr. AB-15531-3-61-3-03815-2024-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-824-442/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03815-2024-8

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. spalio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2024 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. S-2024/96 (7-2024/71) (toliau – ir Komisijos sprendimas), kuriuo buvo tenkintas pareiškėjo A. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundas ir panaikintas VMI 2024 m. gegužės 24 d. Nr. 331-1058096 sprendimas grąžinti (įskaityti) permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas (toliau – ir VMI sprendimas) ir palikti galioti VMI sprendimą.

VMI prašyme teismui nurodė, kad pareiškėjas 2024 m. gegužės 2 d. pateikė VMI prašymą grąžinti jam 146 Eur žyminio mokesčio permoką. VMI, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 87 ir 111 straipsniais, VMI viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 patvirtintomis Mokesčių mokėtojo permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo) taisyklėmis, (toliau – ir Taisyklės), išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, nusprendė negrąžinti (neįskaityti) 146 Eur sumos, nes nepateikti pagal MAĮ 87 straipsnio 6 dalyje nustatytą tvarką nurodyti pateikti papildomi dokumentai, susiję su VMI neadministruojamo mokesčio, baudų, paskirtų pagal MAĮ ar kitus mokesčių įstatymus, ir kitų įmokų permokos susidarymu.

VMI paaiškino, kad savo sprendime nurodė, jog pareiškėjas nepateikė įsiteisėjusios teismo nutarties, kurioje būtų nurodyta grąžinti 2024 m. vasario 1 d. įmokos kodu 5660 sumokėtą 146 Eur žyminį mokestį. Kartu su prašymu pateikta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-6113-1134/2024 (toliau – ir 2024 m. vasario 6 d. nutartis), tačiau žyminio mokesčio grąžinimo klausimas šioje byloje nenagrinėtas ir nebuvo išspręstas. Vadovaujantis Taisyklių 15 ir 16 punktais, pareiškėjui 2024 m. gegužės 3 d. per Mano VMI išsiųstas pranešimas Nr. (17.17-40) RES-76738, kuriame nurodyta iki 2024 m. gegužės 22 d. pateikti teismo nutartį, kurioje būtų nurodyta grąžinti 2024 m. vasario 1 d. įmokos kodu 5660 mokėtą 146 Eur žyminį mokestį. Iki nurodyto termino teismo nutartis nepateikta, todėl VMI nusprendė negrąžinti pareiškėjui 146 Eur žyminio mokesčio.

VMI Sprendime pažymėjo, kad žyminis mokestis grąžinamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 87 straipsnio 3 dalimi, todėl grąžinti žyminį mokestį galima tik tuo atveju, jei pateikiama atitinkama įsiteisėjusi teismo nutartis su nurodymu grąžinti sumokėtą atitinkamo dydžio žyminį mokestį.

VMI nurodė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su VMI Sprendimu pateikė skundą Komisijai, kuri savo sprendimu panaikino VMI Sprendimą.

VMĮ įsitikinimu, Komisija netinkamai išaiškino ir pritaikė materialiosios teisės normas reglamentuojančias žyminio mokesčio grąžinimo klausimą. VMI pabrėžė, kad 2024 m. vasario 6 d. nutarties 13 punkte nurodyta, jog žyminis mokestis šioje byloje įskaitytas nebuvo, todėl jo grąžinimo klausimas nesprendžiamas; ieškovui išaiškinta, kad sumokėtas žyminis mokestis gali būti panaudojamas kitoje byloje arba, pateikus prašymą, grąžinamas ieškovui. Taigi, kaip matyti iš nutarties, žyminio mokesčio grąžinimo klausimas nesprendžiamas.

VMI atkreipė dėmesį, kad, vadovaujantis CPK nuostatomis, teismas žyminio mokesčio grąžinimo klausimą išsprendžia nutartimi rašytinio proceso tvarka (CPK 87 str. 4 d.). Žyminį mokestį grąžina VMI, remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 str. 3 d.). Suinteresuoto asmens prašymu arba teismo iniciatyva priėmus nutartį dėl žyminio mokesčio grąžinimo, suinteresuotas asmuo turi kreiptis į VMI dėl šio mokesčio grąžinimo. Kreipiantis į VMI, pateikiamas prašymas grąžinti sumokėtą žyminį mokestį ir šį prašymą pagrindžianti teismo nutartis (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1240 patvirtintų Žyminio mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo, įskaitymo ir grąžinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės dėl žyminio mokesčio) 11 p.).

VMI akcentavo, kad nei CPK, nei Taisyklės dėl žyminio mokesčio nenumato išimčių, priežasčių ar kitokių aplinkybių, kurių pagrindu žyminis mokestis galėtų būti grąžinamas kaip nors kitaip, nei teismo nutartimi, kuria išspręstas žyminio mokesčio grąžinimo klausimas. Nagrinėjamu atveju, teismo 2024 m. vasario 6 d. nutartimi žyminio mokesčio klausimas nebuvo sprendžiamas. Atsižvelgiant į tai, Komisijos sprendimas naikintinas. VMĮ vertinimu, nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo dėl minėtų faktinių bylos aplinkybių vertinimo, o ginčas kilęs dėl nevienodo teisės normų, reglamentuojančių ginčo dalyką, taikymo.

Pareiškėjas A. G. prašė VMI prašymą atmesti ir paaiškino, kad teismo 2024 m. vasario 6 d. nutartyje nurodyta, jog jis gali susigrąžinti žyminį mokestį. Kadangi jis žyminio mokesčio nepanaudojo ir nežada jo naudoti kitose bylose, tai jis ir nusprendė jį susigrąžinti. Jei VMI netenkina teismo nutarties formuluotė, tai VMI gali kreiptis į teismą dėl nutarties patikslinimo.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 16 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Teismas pažymėjo, kad pagal MAĮ 159 straipsnio 2 dalį centrinis mokesčių administratorius turi teisę apskųsti Komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas. Buvo pažymėta, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką centrinis mokesčių administratorius neturi teisės ginčyti Komisijos sprendimo vien dėl to, kad nesutinka su Komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė prašymą VMI grąžinti 146 Eur žyminį mokestį, VMI sprendimu nusprendė negrąžinti (neįskaityti) 146 Eur sumos, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą Komisija panaikino VMI sprendimą.

Teismas nurodė, kad Komisija konstatavo, jog byloje yra pateikta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 6 d. nutartis, kurios rezoliucinėje dalyje nėra įsakmiai nurodyta grąžinti pareiškėjo sumokėtą 146 Eur žyminį mokestį pareiškėjui, tačiau nutarties 13 punkte nurodyta, kad žyminis mokestis šioje byloje įskaitytas nebuvo, todėl jo grąžinimo klausimas nesprendžiamas; ieškovui (t. y. pareiškėjui) išaiškintina, kad sumokėtas žyminis mokestis gali būti panaudojamas kitoje byloje arba, pateikus prašymą, grąžinamas ieškovui (pareiškėjui). Komisija savo sprendime konstatavo, jog mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą dėl permokos grąžinimo, duomenis, susijusius su pateikto prašymo pagrįstumu, vertino labai formaliai, atsižvelgdamas į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 6 d. nutarties rezoliucinę dalį. Komisija vertino, kad nepagrįsti yra VMI motyvai, jog pareiškėjui negali būti grąžintas žyminis mokestis, nes pareiškėjas nepateikė įsiteisėjusios teismo nutarties, kurioje būtų nurodyta grąžinti sumokėtą 146 Eur žyminį mokestį. Komisija atkreipė dėmesį, kad žyminis mokestis nebuvo panaudotas (įskaitytas), nes pareiškėjo ieškinys nebuvo priimtas nagrinėti, pareiškėjas nurodė, kad sumokėto žyminio mokesčio nepanaudojo kitoje byloje, o VMI nenustatė (nenurodė) jokių kitų priežasčių ginčo permokai negrąžinti (priešingu atveju, šios priežastys būtų nurodytos VMI sprendime ir žinomos pareiškėjui). Komisija sprendė, kad VMI neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo negrąžinti pareiškėjui 146 Eur žyminio mokesčio, panaikino VMI sprendimą ir nurodė, kad susidariusi ginčo 146 Eur permoka grąžintina pareiškėjui.

Teismas, įvertinęs VMI prašymo argumentus ir Komisijos sprendimo motyvus, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Komisija ir VMI (centrinis mokesčių administratorius) ne iš esmės skirtingai interpretuoja teisės normų, t. y. CPK ir Taisyklių dėl žyminio mokesčio, nuostatas, tačiau VMI nesutinka su Komisijos sprendime aptartų faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo prašymu dėl permokos grąžinimo ir jį pagrindžiančių duomenų, be kita ko, ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 6 d. teismo nutarties, vertinimu.

Pažymėjęs, kad pagal teismų praktiką centrinis mokesčių administratorius neturi teisės ginčyti Komisijos sprendimo vien dėl to, kad nesutinka su Komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas vertino, kad šiuo atveju VMI iš esmės nesutinka su Komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl bylą pagal VMI prašymą nutraukė.

III. Atsakovas VMI atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 16 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas pakartoja faktines bylos aplinkybes, taip pat Komisijos sprendimo motyvus ir akcentuoja, kad, jo įsitikinimu, byloje vyksta ginčas dėl materialiųjų teisės normų, reglamentuojančių žyminio mokesčio grąžinimo klausimą, aiškinimo.

VMI tvirtina, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta neatsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje išaiškinta, kad apskųsti Komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas.

VMI atkreipia dėmesį, kad MAĮ 159 straipsnio 2 dalyje vartojamas žodis „interpretuoti“ Dabartinės lietuvių kalbos žodyne aiškinamas kaip „aiškinti įstatymus“. Aiškinant konkrečias įstatymų normas, remiamasi konkrečiomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurioms esant gali būti taikomos tam tikros įstatymų nuostatos (elgesio taisyklės). Todėl norint tinkamai aiškinti įstatymų nuostatas, būtina tinkamai įvertinti surinktus įrodymus bei jų pagrindu įvertinti faktines aplinkybes – tai yra konstatuoti, kad tam tikri įvykiai įvyko arba neįvyko, kad tam tikros aplinkybės buvo žinomos arba ne, ir pan. Priešingu atveju, įstatymų interpretavimas gali būti klaidingas, nes gali remtis ne tomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios iš tikrųjų buvo.

VMI įsitikinimu, ginčas vyksta būtent dėl skirtingo VMI ir Komisijos teisės normų, reglamentuojančių žyminio mokesčio grąžinimo klausimą, interpretavimo. Skirtingas interpretavimas pasireiškia tuo, kad VMI, vadovaujantis CPK 87 straipsnio ir Taisyklių dėl žyminio mokesčio 11 punkto nuostatomis, taip pat formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, tvirtina, kad žyminio mokesčio grąžinimui būtina teismo nutartis, tačiau Komisijos nuomone, tokia nutartis nėra būtina. Taigi, nei CPK, nei Taisyklės dėl žyminio mokesčio nenumato išimčių, kurių pagrindu žyminis mokestis galėtų būti grąžinamas kaip nors kitaip, nei teismo nutartimi, kuria išspręstas žyminio mokesčio grąžinimo klausimas. Nagrinėjamu atveju, VMI įsitikinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 6 d. nutartimi žyminio mokesčio klausimas nebuvo sprendžiamas. VMI prašyme teismui išsamiai ir motyvuotai išdėstė argumentus, todėl prašymas yra nagrinėtinas iš esmės.

Pareiškėjas A. G. atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad nesupranta VMI pozicijos negrąžinti žyminio mokesčio, kadangi pareiškėjas elgėsi taip, kaip nurodyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 6 d. nutartyje; jam nutartis yra aiški. Taip vilkinamas pareiškėjo lėšų grąžinimas (pareiškėjas yra pensininkas, dėl infliacijos pinigai nuvertėja) o teismai apkraunami darbu. Apeliacinės instancijos teismas turėtų patarti, kad teismų procesiniai sprendimai būtų aiškiai formuluojami.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacijos pagal atskirąjį skundą dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 16 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas nutraukė administracinės bylos nagrinėjimą pagal VMI prašymą ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 103 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nutraukė administracinę bylą pagal VMI (t. y. centrinio mokesčių administratoriaus) prašymą dėl Komisijos sprendimo, kadangi darė išvadą, kad VMI nesutinka su Komisijos sprendime aptartų faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo prašymu dėl permokos grąžinimo ir jį pagrindžiančių duomenų (t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 6 d. nutarties), vertinimu. Pirmosios instancijos teismo nuomone, VMI iš esmės nesutinka su Komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Pagal MAĮ 159 straipsnio 2 dalį, centrinis mokesčių administratorius (VMI) turi teisę apskųsti Komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šios teisės normos turinį, yra konstatavęs, kad centrinis mokesčių administratorius neturi teisės ginčyti Komisijos sprendimo vien dėl to, kad nesutinka su Komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-2292/2012 ir jame nurodytą praktiką). Centriniam mokesčių administratoriui yra leista inicijuoti teisminį ginčą tik vieninteliu atveju, kai kyla ginčas dėl proceso ar materialiosios teisės normos taikymo (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-2292/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad skirtinga įstatymo (teisės akto) interpretacija MAĮ 159 straipsnio 2 dalies taikymo prasme reiškia joje nurodytų subjektų (Komisijos ir centrinio mokesčių administratoriaus) skirtingą požiūrį į įstatymo (teisės akto) taikymo aplinkybes, kuris gali pasireikšti skirtingu šių (įstatyme, teisės akte nurodytų) aplinkybių įvertinimu ir, atitinkamai, skirtingu požiūriu į būtinumą laikytis ar nesilaikyti konkrečioje situacijoje įstatymo (teisės akto) nustatyto elgesio modelio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1686/2012). Administraciniame teisme nagrinėjamo mokestinio ginčo (administracinės bylos) ribas apibrėžia aptariamoje teisės normoje minimas skirtingas ginčo teisinių santykių kvalifikavimui aktualių teisės normų interpretavimas (sprendžiamas tik ginčas dėl teisės) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-158-575/2022; 2023 m. gegužės 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-72-575/2023). Spręsdamas centrinio mokesčių administratoriaus prašymo, paduoto vadovaujantis aptariama teisės norma, priėmimo klausimą ir nenustatęs, jog centrinis mokesčių administratorius ir Komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai aiškino teisę, pirmosios instancijos teismas turi atsisakyti priimti centrinio mokesčių administratoriaus prašymą, o, nustatęs šią aplinkybę bylos nagrinėjimo metu, – nutraukti bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-2292/2012).

Iš bylos duomenų matyti, kad ir VMI procesiniuose dokumentuose, ir Komisija savo sprendime rėmėsi iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir tomis pačiomis teisės normomis (CPK 87 str., žyminio mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo, įskaitymo ir grąžinimo tvarką civilinėje byloje nustatančių Taisyklių dėl žyminio mokesčio 11 p.), tačiau skirtingai sprendė, ar pagal pareiškėjo pateiktą prašymą mokesčių administratoriui ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 6 d. nutartį VMI kilo pareiga pareiškėjui grąžinti sumokėtą 146 Eur žyminį mokestį. Taigi, šiuo atveju akivaizdu, kad centrinis mokesčių administratorius ir Komisija skirtingai aiškino bei taikė teisės normas (CPK 87 str.), nustatančias suinteresuoto asmens, t. y. žyminio mokesčio mokėtojo, teisę susigrąžinti žyminį mokestį remiantis teismo nutartimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje administracinėje byloje išsiskyrė VMI ir Komisijos pozicijos dėl to, kokio elgesio modelio privalo laikytis mokesčių administratorius pagal nagrinėjamu atveju susiklosčiusias faktines aplinkybes.

Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog, nagrinėjamu atveju, atsakovas į teismą kreipėsi ne dėl faktinių aplinkybių nustatymo ar įrodymų vertinimo, bet dėl skirtingo minėtų teisės aktų nuostatų aiškinimo ir taikymo, nesant ginčo dėl Komisijos nustatytų faktinių aplinkybių. Todėl pagal MAĮ 159 straipsnio 2 dalies nuostatas centrinis mokesčių administratorius turi teisę apskųsti Komisijos sprendimą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai administracinę bylą nutraukė, todėl atsakovo atskirasis skundas tenkinamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, o byla pagal VMI prašymą perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 16 d. nutartį panaikinti ir administracinę bylą perduoti Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Egidijus Šileikis