2013-05-16 Nr. AB-1745-3-61-3-01275-2011-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-1067/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01275-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos 6.1; 9.1.1.2; 9.3.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2010 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. (6.5)-71, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2011 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 68-7 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK) 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. S-92(7-53/2011).

Pareiškėjas nurodė, kad negavo pajamų atstovaudamas asmenis nekilnojamojo turto pardavimo sandoriuose, todėl nepagrįstai 145 000 Lt suma pripažinta kitomis pareiškėjo pajamomis ir nuo jos apskaičiuotas 47 850 Lt gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM). Paaiškino, kad 2005 m. lapkričio 28 d., atstovaudamas A. K. V., R. L. pardavė žemės sklypą su nebaigtu statyti gyvenamuoju namu už 25 000 Lt. Teigė, kad VMI argumentai, jog turtas parduotas brangiau nei nurodyta sutartyje, yra tik prielaida. Pažymėjo, kad parduotas namas buvo nusiaubtas, todėl jo būklė negali būti lyginama su patikrinimo akte pateiktais pavyzdžiais. Tuo tarpu R. L. ir jos motina A. M. į pareiškėjo sąskaitą pervedė 135 000 Lt, iš šios sumos – 25 000 Lt buvo už parduotą turtą, o likę 110 000 Lt buvo R. L. pareiškėjui paskolinta suma. Todėl ši suma negali būti vertinama kaip kitos pajamos ir nuo jos nepagrįstai apskaičiuotas 36 300 Lt GPM. Rašytinis sandoris dėl paskolos buvo sudarytas vienu dokumentu ir kai buvo atsiskaityta, pareiškėjas jį sunaikino. Manė, kad tai, jog A. M. nepatvirtino, kad 110 000 Lt suma pareiškėjui buvo paskolinta, nereiškia, jog jos paskolinti negalėjo R. L., kuri šios aplinkybės neneigė. Taip pat paaiškino, kad atstovaudamas P. M. ir R. M. 2005 m. spalio 28 d. G. G. už 38 000 Lt pardavė apleistą butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Pagal Registrų centro duomenis, minėto buto rinkos kaina buvo 46 000 Lt, tačiau butas buvo apleistas, todėl nei už rinkos kainą, nei už VMI nurodytą 73 000 Lt sumą tokios būklės buto parduoti nebuvo įmanoma. Be to, G. G. patvirtino, kad butą įsigijo už 38 000 Lt, o likusius 35 000 Lt pareiškėjui paskolino. Tvirtino, kad laisvos formos sutartis pareiškėjui atsiskaičius su G. G. buvo sunaikinta. Atsižvelgiant į tai, manė, kad 11 550 Lt GPM pareiškėjui apskaičiuoti nepagrįstai. Tvirtino nesuprantantis, kodėl negalima remtis G. G., R. L. ir A. M. paaiškinimais, patvirtinančiais, kad jam buvo suteikta paskola.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, jog iš R. L. ir A. M. gauta 110 000 Lt suma bei iš G. G. gauta 35 000 Lt suma, kuriomis pareiškėjas disponavo savo nuožiūra, pagrįstai priskirtos kitoms su darbo santykiais nesusijusioms ir ne individualios veiklos pajamoms, nuo kurių papildomai apskaičiuotas GPM. Šios išvados grindžiamos tuo, kad be pareiškėjo paaiškinimų, faktų, jog minėtos sumos buvo jam suteiktos kaip paskolos, nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys. Pabrėžė, kad parduoto nekilnojamo turto vertė buvo žymiai mažesnė nei vidutinė rinkos kaina, o pareiškėjui pervestos sumos buvo artimos tuo metu rinkoje vyraujančioms panašaus nekilnojamojo turto pardavimo kainoms. Vertino, kad pagal Civilinio kodekso 6.875 straipsnio 1 dalies nuostatas, ginčyti paskolos sutarties negalima remiantis liudytojų parodymais tuo atveju, jei sutartis turėjo būti rašytinė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Klaipėdos AVMI 2010 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. (6.5)-71, VMI 2011 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. 68-7 ir MGK 2011 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. S-92 (7-53/2011) dalis, kuriomis iš R. L. ir A. M. gauta 110 000 Lt suma bei iš G. G. gauta 35 000 Lt suma priskirtos kitoms pareiškėjo pajamoms ir nuo jų apskaičiuotas GPM, GPM delspinigiai bei GPM bauda, ir priteisė iš atsakovo į teismo depozitinę sąskaitą 473,46 Lt sumą.

Teismas nustatė, kad Klaipėdos AVMI atliko pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. ir surašė 2010 m. birželio 21 d. patikrinimo aktą Nr. AC16-13, kuriuo priskaičiavo sumokėti 64 334 Lt GPM, 36 761 Lt GPM delspinigių, 94 583 Lt PVM, 46 774 Lt PVM delspinigių, 647 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai, 488 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, 324 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai baudą, 244 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudą. Klaipėdos apskrities VMI 2010 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. (6.5)-71 patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė sumokėti jame apskaičiuotas mokesčių, įmokų sumas ir paskyrė 6 433 Lt GPM ir 9 458 Lt PVM baudas. VMI 2011 sausio 31 d. sprendimu Nr. 68-7 pakeitė Klaipėdos apskrities VMI 2010 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. (6.5)-71 dalį dėl apskaičiuotų GPM, GPM delspinigių bei GPM baudos ir nurodė pareiškėjui į biudžetą sumokėti 59 105 Lt GPM, 32 875 Lt GPM delspinigių, 5 910 Lt GPM baudą. MGK 2011 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. S-92 (7-53/2011) patvirtino VMI 2011 m. sausio 31 d. sprendimą. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos AVMI 2010 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. (6.5)-71, VMI 2011 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 68-7 ir MGK 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. S-92(7-53/2011). Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos ribos yra apibrėžtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi, kuria teismas pareiškėjo skundo dalį dėl nuo 145 000 Lt sumos priskaičiuoto GPM ir su juo susijusių sumų teisėtumo ir pagrįstumo grąžino iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, todėl byloje vertintinos tik sprendimų dalys, kuriomis iš R. L. ir A. M. gauta 110 000 Lt suma bei iš G. G. gauta 35 000 Lt suma buvo priskirtos kitoms pareiškėjo pajamoms ir nuo jų apskaičiuotas GPM, GPM delspinigiai bei GPM bauda.

Nurodė, jog mokesčių administratorius, konstatuodamas, kad turtas buvo parduotas už didesnę kainą nei nurodyta notaro patvirtintose sutartyse, iš esmės pakeitė susiklosčiusius pirkimo-pardavimo santykius, tačiau toks pakeitimas yra galimas tik taikant turinio viršenybės prieš formą principą (Mokesčių administravimo įstatymo 69 str. 1 d.). Teismas vertino, kad mokesčių administratorius nesurinko objektyvių ir patikimų duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, kad pareiškėjo gauta 145 000 Lt suma priskirtina jo pajamoms (nesusijusioms su darbo santykiais ar ne iš individualios veiklos), todėl turi būti apmokestinta GPM.

Pažymėjo, kad liudytojai P. M. ir G. G. patvirtino, jog nekilnojamąjį turtą pardavė ir pirko už tokias sumas, kurios buvo nurodytos notaro patvirtintoje pirkimo-pardavimo sutartyje. Šių liudytojų paaiškinimai iš esmės atitinka mokestinio patikrinimo metu jų pateiktuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes. Nurodė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai konstatavo, jog skiriasi G. G. ir M. V. paaiškinimuose nurodytos pinigų sumos, atsiskaitymo už butą būdai. Teisminio bylos nagrinėjimo metu G. G. patvirtino, kad 8 000 Lt avansas už butą pareiškėjui buvo pervestas kartu su pinigų suma, kurią jam paskolino.

Grynų pinigų pareiškėjui ji nedavė, o paaiškinime galėjo ne visai tiksliai nurodyti aplinkybes, nes nuo 2005 metų buvo praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas. Atlikdama 2005 m. spalio 28 d. pavedimą, mokėjimo paskirtimi nurodė buto pirkimą dėl to, kad dalis pervedamos pinigų sumos, t.y. 8 000 Lt, buvo avansas už butą. Mokesčių administratorius G. G. paaiškinimų apskirtai nevertino, o juos atmetė vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.875 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kad paskolos sutartis, kuri turėjo būti rašytinė, vadovaujantis liudytojų parodymais negali būti ginčijama.

Pripažindamas 35 000 Lt kitomis pareiškėjo gautomis pajamomis ir apmokestindamas ją GPM, mokesčių administratorius iš esmės rėmėsi tik tuo metu vyravusia panašaus nekilnojamojo turto objekto rinkos kaina, tačiau neįvertino to, kad P. M. ir R. M. priklausęs butas buvo parduotas už tokią pačią kainą, už kurią jis buvo įsigytas 2004 metais. Taip pat mokesčių administratorius nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad buto kaina negalėjo atitikti mokesčių administratoriaus nustatytos rinkos kainos, nes butas buvo apleistas.

Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius turėjo galimybę įvertinti šias aplinkybes pateikdamas klausimus tiek buto pardavėjui P. M., tiek jį įsigijusiai G. G., kuri teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtinto, jog butas buvo prastos būklės. Teismas taip pat nustatė, kad ginčo dėl to, jog į M. V. sąskaitą sodo sklypą įsigijusi R. L. ir jos motina A. M. pervedė 135 000 Lt sumą byloje nėra, tačiau teismas vertino, kad mokesčių administratorius nesurinko objektyvių ir patikimų duomenų, jog pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą 25 000 Lt sumą viršijusi 110 000 Lt suma nebuvo pareiškėjui suteikta kaip paskola.

Tokias savo išvadas mokesčių administratorius iš esmės grindė vien A. M., kuri nebuvo pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, paaiškinimais. Mokestinio patikrinimo metu nebuvo gauti paaiškinimai iš sodo sklypą įsigijusios R. L., kuri, kaip paaiškinime nurodė A. M., bendravo su M. V. dėl sklypo įsigijimo. Taigi nebuvo imtasi visų įmanomų priemonių, kad būtų nustatyta tikroji pirkimo-pardavimo sandorio esmė. Pažymėjo, kad nebuvo įvertinta ir ta aplinkybė, jog sodo sklypas R. L. buvo parduotas už tokią pačią sumą, už kurią jis buvo įsigytas.

Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad pagal surinktus faktinius duomenis mokesčių administratorius nenustatė realaus sandorių turinio, todėl negalėjo daryti vienareikšmiškos išvados dėl to, kad pareiškėjui pervestos 110 00 Lt ir 35 000 Lt sumos yra jo kitos pajamos, o ne paskolos, todėl negalimas šių sumų apmokestinimas GPM, kadangi neaiškumai turi būti vertinami mokesčių mokėtojo naudai. Dėl to sprendė, kad ginčijamų sprendimų dalys, kuriomis iš R. L. ir A. M. gauta 110 000 Lt suma bei iš G. G. gauta 35 000 Lt suma priskirtos kitoms M.

V. pajamoms ir nuo jų apskaičiuotas GPM, GPM delspinigiai bei GPM bauda, naikintinos.

Pažymėjo, kad teismas 2012 m. gruodžio 10 d. nutartimis iš dalies tenkino liudytojos G. G. prašymą dėl kelionės išlaidų atlyginimo ir įpareigojo teismo Finansų skyrių į G. G. sąskaitą pervesti 279,46 Lt kelionės išlaidų sumą, taip pat tenkino liudytojo L. V. prašymą ir įpareigojo teismo Finansų skyrių į L. V. sąskaitą pervesti 194 Lt kelionės išlaidų sumą. Atsižvelgiant į tai, kad liudytojams išmokėtos sumos iš anksto į teismo depozitinę sąskaitą nebuvo įmokėtos, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 43 straipsnio 7 dalimi, teismas iš atsakovo priteisė 473,46 Lt sumą.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė – panaikino ginčijamų sprendimų dalis dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti mokesčius, delspinigius ir baudas nuo pajamų, gautų pagal 2007 m. sausio 3 d. sutartį pardavus žemės sklypą su namu, o likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir grąžino teismui nagrinėti iš naujo. Pažymi, kad pareiškėjui buvo apskaičiuotas ne tik GPM ir su juo susijusios sumos, bet ir PVM bei su juo susijusios sumos, VSD įmokos ir VSD įmokų baudos.

Šie mokesčiai ir su jais susijusios sumos buvo apskaičiuotos ne tik nuo pajamų, gautų pagal minėtą 2007 m. sausio 3 d. pardavimo sutartį, bet ir nuo kitų tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjo sudarytų sandorių, tarp kurių patenka ir sandoriai, sudaryti su R. L. bei G. G.. Tačiau skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas vertino tik tas ginčijamų sprendimų dalis, kuriomis gautos 110 000 Lt ir 35 000 Lt sumos priskirtos kitoms pareiškėjo pajamoms ir nuo jų apskaičiuotas GPM, GPM delspinigiai ir GPM bauda. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas neįvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutarties nurodymų ir neišnagrinėjo bylos iš esmės, t. y. neištyrė visų bylos epizodų, lemiančių pareiškėjo apmokestinimą, ir nenurodė galutinių pareiškėjui mokėtinų GPM ir su juo susijusių sumų, PVM ir su juo susijusių sumų, VSD įmokų ir VSD įmokų baudų.

Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai iš R. L. gautą 110 000 Lt sumą bei iš G. G. gautą 35 000 Lt sumą priskyrė pareiškėjo neapmokestinamosios pajamoms. Teismas sprendime rėmėsi išimtinai pareiškėjo paaiškinimu, nepaisydamas vieno iš asmenų (A. M.), pervedusių pinigus pareiškėjui, paaiškinimu. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose pasisakydamas dėl tokių aplinkybių, kuomet keičiasi teikiamų paaiškinimų turinys, pirmenybę teikia pirminiams paaiškinimams, kurie iš esmės laikytini objektyvesniais, nes nėra įtakoti laiko ir kitų aplinkybių (2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-301/2007).

Iš byloje esančių pirminių dokumentų akivaizdžiai matyti, kad G. G. pareiškėjui perduota pinigų suma yra skirta nekilnojamojo turto pirkimui, todėl nėra pagrindo remtis vėlesniu G. G. paaiškinimu, galimai įtakotu pareiškėjo. Tvirtina, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti, jog minėtos pinigų sumos yra neapmokestinamus GPM, nurodė, kad tai jam suteiktos paskolos, tačiau mokesčių administratoriui nepateikė savo teiginius pagrindžiančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas minėtomis pinigų sumomis laisvai disponavo ir neneigė jų asmeninio pobūdžio, mokesčių administratorius, paneigęs pareiškėjo teiginius dėl tariamų paskolų, pagrįstai šias sumas apmokestino GPM.

Pareiškėjas su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas 110 000 ir 35 000 Lt sumų nepriskyrė neapmokestinamosioms pajamoms, kaip teigiama apeliaciniame skunde, o pasisakė, kad pagal surinktus faktinius duomenis mokesčių administratorius nenustatė realaus sandorių turinio, todėl negalėjo daryti vienareikšmiškos išvados dėl to, kad pareiškėjui pervestos minėtos sumos yra jo kitos pajamos. Teigia, kad atstovaudamas A.K. V. bei P. ir R Mačiulius jokios materialios naudos neturėjo, jokių susitarimų dėl papildomai gautinų sumų už parduodamą nekilnojamąjį turtą nebuvo, tuo labiau tokių, keliskart didesnių už parduodamo turto vertę. Nors atsakovas skunde teigia, jog G. G., turint 43 000 Lt, nebūtų tikslinga pačiai imti 30 000 Lt paskolą iš banko ir mokėti palūkanas, tačiau ji iš banko gavo ilgalaikę paskolą, o pareiškėjui pinigų sumą paskolino tik mėnesiui. Jos turėti pinigai jai buvo reikalingi įsigyto buto remontui. Teismo posėdžio metu ir pirminiuose savo parodymuose G. G. tai ir tvirtino. Pažymi, kad į teismo posėdį buvo iškviestas ir apklaustas liudytojas L. V. dėl skundo reikalavimo panaikinti ginčijamų sprendimų dalis, kuriomis atsakovas nepripažįsta pagristomis M. V. statyto gyvenamo namo statybos išlaidų. Šio liudytojo parodymų teismas visiškai nevertino ir šiuo klausimu nepasisakė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar pareiškėjo 2004-2007 metais vykdyta nekilnojamojo turto pardavimo veikla pripažintina individualia veikla, taip pat dėl tam tikrų pareiškėjo gautų pajamų pripažinimo pareiškėjo kitomis su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos pajamomis bei jų apmokestinimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu sudarė septynis sandorius dėl nekilnojamojo turto, kurių dalis mokesčių administratoriaus buvo priskirti prie individualios veiklos sandorių, o iš dviejų sandorių gautos pajamos buvo pripažintos kitomis su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos pajamomis, dėl ko pareiškėjui buvo papildomai apskaičiuota 59 105 Lt GPM, 32 875 Lt GPM delspinigių, 5 910 Lt GPM bauda, 94 583 Lt PVM, 46 774 Lt PVM delspinigių, 9 458 Lt PVM bauda, 647 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai, 488 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, 324 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai bauda, 244 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai bauda.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Klaipėdos AVMI 2010 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. (6.5)-71; 2) panaikinti VMI 2011 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 68-7 ir MGK 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. S-92 (7-53/2011); 3) pripažinti 127 000 Lt sumą pagrįstomis M. V. gyvenamojo namo Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini), išlaidomis (S. V. V. išrašytas paslaugų kvitas Nr. 9286004 – 82 000 Lt sumai ir L. V. išrašytas paslaugų kvitas Nr. 8626251 – 45 000 Lt sumai; 4) pripažinti ne individualios veiklos turto pardavimo pajamomis 495 000 Lt sumą pagal 2007 m. sausio 3 d. pardavimo sutartį Nr. DK-34, gautą už parduotą gyvenamą namą ir žemės sklypą Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini) (namas statytas asmeninėms reikmėms); 5) pripažinti, kad 110 000 Lt suma, kurią M. V. gavo iš R. L., ir 35 000 Lt suma, kurią M. V. gavo iš G. G., yra paskolos ir nepriskirti jų kitoms pajamoms, neatskaičiuoti gyventojų pajamų mokesčio, delspinigių ir baudų; 6) pripažinti, kad neteisingai pripažintas apskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis, pridėtinės vertės mokesčio delspinigiai, pridėtinės vertės mokesčio bauda, gyventojų pajamų mokestis, gyventojų pajamų mokesčio delspinigiai, gyventojų pajamų mokesčio bauda, valstybinio socialinio draudimo mokesčiai ir baudos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino VMI 2011 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 68-7, MGK 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. S-92 (7-53/2011) ir Klaipėdos apskrities VMI 2010 m. spalio 11 d. sprendimo dalį dėl nurodymų M. V. sumokėti mokesčius, delspinigius ir baudas nuo pajamų, gautų pagal 2007 m. sausio 3 d. sutartį pardavus žemės sklypą su namu, esančius (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone, likusią mokestinio ginčo dalį perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo bei nutraukė bylą dalyje dėl pareiškėjo skundo trečiojo, ketvirtojo, penktojo ir šeštojo reikalavimų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą, panaikindamas MGK 2011 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. S-92 (7-53/2011), VMI 2011 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. 68-7 ir Klaipėdos AVMI 2010 m. spalio 11 d. sprendimo dalis dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti mokesčius, delspinigius ir baudas nuo pajamų, gautų pagal 2007 m. sausio 3 d. sutartį pardavus žemės sklypą su namu, esančius (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalį, kuria dalis bylos dėl pareiškėjo skundo trečiojo, ketvirtojo, penktojo ir šeštojo reikalavimų buvo nutraukta, paliko galioti, likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė teismui pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo.

Pažymėtina, jog vykdydamas teisingumą, teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012). Be to, teismas turi priimti tokį sprendimą, kurį būtų galima realiai įvykdyti. Kadangi teismo sprendimas vykdomas pagal teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstytą teismo nurodymą, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje privalu išdėstyti patenkinto reikalavimo turinį (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 5 dalis 1 punktas). Tai turi būti padaryta itin aiškiai ir nedviprasmiškai. Teismo nurodymas, išdėstytas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, neturi sudaryti byloje dalyvaujantiems asmenims galimybės skirtingai aiškinti teismo sprendimo turinį, to, kaip konkrečiai ir kokia apimtimi jis turėtų būti vykdomas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A438-624/2008, 2011 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-3017/2011, 2011 m. liepos 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2301/2011).

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėjas, kreipdamasis į pirmosios instancijos teismą, reikalavo panaikinti VMI 2011 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 68-7, MGK 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. S-92 (7-53/2011) ir Klaipėdos AVMI 2010 m. spalio 11 d. sprendimą visa apimtimi. Apeliacinės instancijos teismas panaikino tik tas šių sprendimų dalis, kurios susijusios su 2007 m. sausio 3 d. sandoriu dėl žemės sklypo su namu pardavimu. Kadangi bylos dalis dėl pareiškėjo skundo trečiojo, ketvirtojo, penktojo ir šeštojo reikalavimų apeliacinės instancijos teismo buvo palikta nutraukta, o likusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikinta, perduodant bylą pirmosios instancijos nagrinėti iš naujo, nagrinėdamas šį mokestinį ginčą iš naujo teismas privalėjo įvertinti nepanaikintas MGK, VMI ir Klaipėdos AVMI sprendimų dalis, kuriomis 2005 m. kovo 25 d., 2005 m. liepos 22 d., 2005 m. spalio 3 d. ir 2007 m. gegužės 30 d. sandoriai dėl nekilnojamojo turto buvo pripažinti individualios veiklos sandoriais ir iš jų gautos pajamos apmokestintos GPM, PVM, VSD įmokomis, paskaičiuoti delspinigiai ir skirtos baudos, o pagal 2005 m. spalio 28 d. ir 2005 m. lapkričio 28 d. sandorius gautos pinigų sumos pripažintos kitomis su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos pajamomis ir nuo jų papildomai apskaičiuotas GPM ir su juo susijusios sumos.

Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo, nagrinėdamas bylą iš naujo, teismas vertino tik tuos pareiškėjo skundo argumentus bei MGK, VMI ir Klaipėdos AVMI sprendimų dalis, kurios susijusios su 2005 m. lapkričio 28 d. sutartimi dėl žemės sklypo ir pastato pirkimo-pardavimo bei 2005 m. spalio 28 d. buto pirkimo-pardavimo sutartimi. Tuo tarpu dėl 2005 m. kovo 25 d., 2005 m. liepos 22 d., 2005 m. spalio 3 d. ir 2005 m. spalio 28 d. sandorių teismas nepasakė ir nenagrinėjo, ar šie sandoriai dėl nekilnojamojo turto priskirtini prie individualios veiklos sandorių, o pareiškėjo pajamos, gautos sudarius šiuos sandorius, pagrįstai priskirtos pajamoms, gautoms vykdant individualią veiklą. Tokiu būdu dalis iš naujo nagrinėti grąžintos administracinės bylos, susijusios su ginčijamais MGK, VMI ir Klaipėdos AVMI sprendimais ta apimtimi, kuria 2005 m. kovo 25 d., 2005 m. liepos 22 d., 2005 m. spalio 3 d. ir 2005 m. spalio 28 d. sandoriai dėl nekilnojamojo turto priskirti prie individualios veiklos sandorių, liko neišnagrinėta.

Be to, apeliacinės instancijos teismui panaikinus ginčijamų sprendimų dalis dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti mokesčius, delspinigius ir baudas nuo pajamų, gautų pagal 2007 m. sausio 3 d. sandorį dėl gyvenamojo namo su žemės sklypu (duomenys neskelbtini) pardavimo, taip pat pirmosios instancijos teismui panaikinus minėtų sprendimų dalis, kuriomis pareiškėjo gautos 110 000 Lt ir 35 000 Lt sumos priskirtos kitoms pareiškėjo pajamoms ir nuo jų apskaičiuotas GPM, GPM delspinigiai bei GPM bauda, akivaizdu, jog keitėsi pareiškėjui mokesčių administratoriaus papildomai paskaičiuotos mokesčių, delspinigių ir baudų sumos. Tačiau pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nenurodė, kokios yra galutinės pareiškėjo mokėtinų mokesčių, delspinigių bei baudų sumos ir tokiu būdu priėmė neaiškumų sukeliantį sprendimą.

Taigi pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo administracinės bylos visa apimtimi, kuria ji buvo grąžinta teismui nagrinėti iš naujo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi (ABTĮ 86 straipsnis), dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir tai sudaro procesinį pagrindą panaikinti apskųstą teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas turėjo išspręsti grąžintą bylą iš esmės, t. y. įvertinti MGK, VMI ir Klaipėdos apskrities VMI sprendimų dalis, kurios nebuvo panaikintos apeliacinės instancijos teismo, iš esmės, išnagrinėti su tuo susijusios pareiškėjo skundo argumentus bei nustatyti galutines pareiškėjo mokėtinų mokesčių, delspinigių ir baudų sumas. Kadangi vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė