2017-02-14 Nr. AB-3633-3-61-3-00031-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-231-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00031-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas I. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 12 000 Lt (už keturis mėnesius po 100 Lt už kiekvieną parą) neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad 2012 metų balandžio mėnesį buvo atvežtas į Lukiškių TI-K. Prieš paskiriant jį į karantino kamerą, jis buvo nuvestas pas sandėlininką, kurio pareiškėjas prašė pilno patalynės komplekto, tačiau gavo tik čiužinį, antklodę, pagalvę ir paklodę. Kitą dieną buvo nuvestas į antrame korpuse esančią kamerą, kurioje iki 2012 metų liepos mėnesio vidurio buvo kalinamas nuolat perpildytoje kameroje, žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis, nepriimtinomis sąlygomis. Vėliau buvo nuvestas į kitą kamerą, kurioje tokiomis pat sąlygomis buvo laikomas keturis mėnesius. Kamerose, yra dvi dviaukštės lovos, užimančios apie 4 m2 ir taip mažo kameros ploto, taip pat sanitarinis mazgas (praustuvas su kriaukle), tualetas nuo kameros atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Atvykus į Lukiškių TI-K pareiškėjas nebuvo nuvestas į dušą. Kamerose bloga ventiliacija ir didelė drėgmė, todėl nuo sienų ir lubų lupdavosi tinkas su dažais ir krisdavo į lėkštes bei ant galvų. Kamerose nėra galimybės valgyti prie stalo, kadangi jis labai mažas ir pritaikytas valgyti tik dviem asmenims. Kamerose buvo tarakonų, todėl naktimis būdavo baisu užmigti. Gyvendamas perpildytose kamerose tokiomis žiauriomis, nežmoniškomis, nepriimtinomis sąlygomis pareiškėjas patyrė didelius nepatogumus, psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, emocinę depresiją, gyvenimo kokybės pablogėjimą, pablogėjo ir pareiškėjo sveikata, tapo dirglus, nervingas, jaučia baimę aplinkai, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi ir bendravimo galimybės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 9–16) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, ir nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti dirbti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui išduodamas švarus patalynės komplektas. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. atsakovas sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Visose Lukiškių TI-K kamerose yra stalai. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma pastatyti daugiau baldų. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos per langus. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimu (b. l. 128–134) pareiškėjo I. S. skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 575 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas I. S. 2012 m. balandžio 16 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112, kurios plotas 7,28 m2, kurioje vakare buvo 6 asmenys; 2012 m. balandžio 17 d. perkeltas į kamerą Nr. 285, kurios plotas 7,08 m2, kurioje ryte buvo 3, vakare 4 asmenys; nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2012 m. balandžio 23 d. buvo laikomas kameroje Nr. 285, kurioje ryte ir vakare buvo 4 asmenys; 2012 m. balandžio 24 d. kameroje Nr. 285, kurioje ryte buvo 4, vakare 3 asmenys; 2012 m. balandžio 25 d. kameroje Nr. 285, kurioje ryte buvo 3, vakare 4 asmenys; 2012 m. balandžio 26 d. kameroje Nr. 285, kurioje ryte buvo 3, vakare 4 asmenys; nuo 2012 m. balandžio 27 d. iki 2012 m. gegužės 16 d. kameroje Nr. 285, kurioje ryte ir vakare buvo 4 asmenys; 2012 m. gegužės 17 d. kameroje Nr. 285, kurioje ryte buvo 3, vakare 4 asmenys; nuo 2012 m. gegužės 18 d. iki 2012 m. gegužės 21 d. kameroje Nr. 285, kurioje ryte ir vakare buvo 4 asmenys; nuo 2012 m. gegužės 22 d. iki 2012 m. gegužės 23 d. kameroje Nr. 285, kurioje ryte ir vakare buvo 3 asmenys; 2012 m. gegužės 24 d. kameroje Nr. 285, kurioje ryte buvo 3, vakare 4 asmenys; 2012 m. gegužės 25 d. kameroje Nr. 285, kurioje ryte buvo 3, vakare 4 asmenys; nuo 2012 m. gegužės 26 d. iki 2012 m. gegužės 27 d. kameroje Nr. 285, kurioje ryte ir vakare buvo 4 asmenys; 2012 m. gegužės 28 d. kameroje Nr. 285, kurioje ryte buvo 3, vakare 4 asmenys; nuo 2012 m. gegužės 29 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. kameroje Nr. 285, kurioje ryte ir vakare buvo 4 asmenys; 2012 m. birželio 1 d. kameroje Nr. 285, kurioje ryte buvo 4, vakare 3 asmenys; 2012 m. birželio 2 d. kameroje Nr. 285, kurioje ryte ir vakare buvo 3 asmenys; 2012 m. birželio 3 d. kameroje Nr. 285, kurioje ryte buvo 4, vakare 3 asmenys; nuo 2012 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 6 d. kameroje Nr. 285, kurioje ryte ir vakare buvo 3 asmenys; 2012 m. birželio 7 d. kameroje Nr. 285, kurioje ryte buvo 3, vakare 4 asmenys; 2012 m. birželio 8 d. kameroje Nr. 285, kurioje ryte buvo 3, vakare 4 asmenys; nuo 2012 m. birželio 9 d. iki 2012 m. birželio 13 d. kameroje Nr. 285, kurioje ryte ir vakare buvo 4 asmenys; 2012 m. birželio 14 d. kameroje Nr. 285, kurioje ryte buvo 3, vakare 4 asmenys; nuo 2012 m. birželio 15 d. iki 2012 m. birželio 18 d. kameroje Nr. 285, kurioje ryte ir vakare buvo 4 asmenys; 2012 m. birželio 19 d. kameroje Nr. 285, kurioje ryte buvo 3, vakare 4 asmenys; nuo 2012 m. birželio 20 d. iki 2012 m. birželio 27 d. kameroje Nr. 285, kurioje ryte ir vakare buvo 4 asmenys; 2012 m. birželio 28 d. kameroje Nr. 285, kurioje ryte buvo 3, vakare 4 asmenys; nuo 2012 m. birželio 29 d. iki 2012 m. liepos 4 d. kameroje Nr. 285, kurioje ryte ir vakare buvo 4 asmenys; 2012 m. liepos 5 d. kameroje Nr. 285, kurioje ryte buvo 3, vakare 4 asmenys; nuo 2012 m. liepos 6 d. iki 2012 m. liepos 11 d. kameroje Nr. 285, kurioje ryte ir vakare buvo 4 asmenys; 2012 m. liepos 12 d. perkeltas į kamerą Nr. 266, kurios plotas 7,74 m2, kurioje ryte buvo 3, vakare 4 asmenys; nuo 2012 m. liepos 13 d. iki 2012 m. liepos 16 d. buvo laikomas kameroje Nr. 266, kurioje ryte ir vakare buvo 4 asmenys; 2012 m. liepos 17 d. kameroje Nr. 266, kurioje ryte buvo 3, vakare 4 asmenys; 2012 m. liepos 18 d. kameroje Nr. 266, kurioje ryte ir vakare buvo 4 asmenys; 2012 m. liepos 19 d. kameroje Nr. 266, kurioje ryte buvo 2, vakare 3 asmenys; 2012 m. liepos 20 d. kameroje Nr. 266, kurioje ryte buvo 3, vakare 4 asmenys; nuo 2012 m. liepos 21 d. iki 2012 m. liepos 23 d. kameroje Nr. 266, kurioje ryte ir vakare buvo 4 asmenys; nuo 2012 m. liepos 24 d. iki 2012 m. liepos 30 d. kameroje Nr. 266, kurioje ryte ir vakare buvo 3 asmenys; 2012 m. liepos 31 d. kameroje Nr. 266, kurioje ryte buvo 2, vakare 3 asmenys; 2012 m. rugpjūčio 1 d. kameroje Nr. 266, kurioje ryte ir vakare buvo 3 asmenys; 2012 m. rugpjūčio 2 d. kameroje Nr. 266, kurioje ryte buvo 3, vakare 4 asmenys; nuo 2012 m. rugpjūčio 3 d. iki 2012 m. rugpjūčio 6 d. kameroje Nr. 266, kurioje ryte ir vakare buvo 4 asmenys; nuo 2012 m. rugpjūčio 7 d. iki 2012 m. rugpjūčio 9 d. kameroje Nr. 266, kurioje ryte ir vakare buvo 3 asmenys.

Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracines bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m2. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris, inter alia, reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2012 m. balandžio 16 d. iki 2012 m. rugpjūčio 9 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas 115,5 dienos. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjui minimalus plotas Lukiškių TI-K buvo užtikrintas tik 1 dieną, vadinasi, 114,5 dienos Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m2 gyvenamąjį plotą, todėl teismas daro išvadą, kad jo teisė buvo pažeidžiama intensyviai.

Pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam, inter alia, nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, EŽTT minėtoje byloje Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, ir suteikta judėjimo laisvė.

Pareiškėjas nurodo, kad gyvendamas perpildytose kamerose tokiomis žiauriomis, nežmoniškomis, nepriimtinomis sąlygomis patyrė didelius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, emocinę depresiją, gyvenimo kokybės pablogėjimą, pablogėjo ir pareiškėjo sveikata, tapo dirglus, nervingas, jaučia baimę aplinkai, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi ir bendravimo galimybės. Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas nuo 2012 m. balandžio 16 d. iki 2012 m. rugpjūčio 9 d. atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių. Vadinasi, valstybė 114,5 dienos neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Pareiškėjo teigimu kamerose, yra dvi dviaukštės lovos, užimančios apie 4 m2 ir taip mažo kameros ploto, taip pat sanitarinis mazgas (praustuvas su kriaukle), tualetas nuo kameros atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Pažymėtina, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 m2 – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014). Taigi, įvertinus byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nėra galimybės valgyti prie stalo, kadangi jis labai mažas ir pritaikytas valgyti tik dviem asmenims. Atsakovo atstovas nurodo, kad visose Lukiškių TI-K kamerose yra stalai. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma pastatyti daugiau baldų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ nustatyta, kad kameroje turi būti vienas stalas. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas jo buvimo Lukiškių TI-K tam tikrais laikotarpiais, buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą, su dar dviem, trim ir daugiau asmenų, kamerų plotas taip pat buvo pakankamai mažas, todėl galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjui ne visada užtekdavo jam priklausančio inventoriaus ar vietos pavalgyti prie stalo, todėl šis pareiškėjo teiginys vertintinas jo naudai.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose siausdavo tarakonai, todėl naktimis būdavo baisu užmigti. Atsakovo atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. atsakovas sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Pagrįsdamas savo teiginius, atsakovo atstovas prie atsiliepimo pridėjo 2012 m. sausio 3 d. paslaugų teikimo sutartį, sudarytą su UAB „Vilniaus profilaktine dezinfekcijos stotimi“ Nr. 102, dėl deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugų teikimo 2012 metams (ši sutartis 2012 m. sausio 3 d. „Šalių susitarimu“ Nr. 1 buvo pratęsta nuo 2013 m. sausio 3 d. iki 2014 m. sausio 3 d.). Šios sutarties pagrindu UAB „Vilniaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“ (kuri nuo 2012 m. gegužės 18 d. pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnybą“, įsipareigojo vieną kartą per mėnesį atlikti sandėlių, virtuvės, pirties ir miegamųjų patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbus. Su UAB „Dezinfa“ Lukiškių TI-K 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį Nr. VLN-P-2013/255, kurios pagrindu UAB „Dezinfa“, be kita ko, įsipareigojo du kartus per mėnesį atlikti tarakonų, skruzdėlių, blusų, utėlių kontrolę ir naikinimą. Byloje duomenų apie tai, kad paslaugų tiekėjai būtų pažeidę aukščiau aptartų sutarčių nuostatas nėra, todėl teismas atmeta pareiškėjo argumentus dėl kamerose buvusių tarakonų.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose bloga ventiliacija ir didelė drėgmė, todėl nuo sienų ir lubų lupdavosi tinkas su dažais ir krisdavo į lėkštes bei ant galvų. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos per langus. Atsakovo atstovas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, iš kurių matyti kamerose atliktų ventiliacijos ir drėgmės patikrinimų rezultatai, tačiau šie patikrinimai atlikti ne tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas konkrečiose kamerose. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad atvykus į Lukiškių TI-K, jis nebuvo nuvestas į dušą, taip pat kad jam nebuvo išduotas pilnas patalynės komplektas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatytos aplinkybės dėl kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neužtikrintos ventiliacijos, drėgmės, dėl to, kad nebuvo nuvestas į dušą ir jam buvo neišduotas pilnas patalynės komplektas, šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgus į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, teismo nuomone, ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei tam tikru laikotarpiu gerokai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Toks perpildymas gerokai pakenkė privatumui, o tai savaime laikytina traumuojančia patirtimi ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Byloje nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Kartu pabrėžtina, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtent dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos.

Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir kt.), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma būtų 575 Eur.

Taigi pareiškėjo skundas yra tenkintinas iš dalies ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareiškėjui priteistini 575 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas I. S. apeliaciniu skundu (b. l. 142–144) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti pilna apimtimi.

Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai nekonstatavo pažeidimo dėl sanitarinio mazgo atitvėrimo nuo likusios kameros dalies vos 1,5 m aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas, pareiškėjo teigimu, pažeidė jo privatumą. Be to, Lukiškių TI-K kameros neturi tinkamos ventiliacijos, todėl kamerose yra nemalonus kvapas. Vėdinimas per langus nėra tinkamas, o mechaninės oro vėdinimo sistemos kamerose nėra. Pareiškėjo manymu, atsakovo sudarytos sutartys su kenkėjų naikinimo tarnyba nėra tinkamas įrodymas patvirtinti, kad kamerose tikrai nebuvo tarakonų. Teismas už visus pareiškėjo patirtus nepatogumus priteisė 575 Eur, t. y. vos po 5 Eur už dieną. Tai, pasak pareiškėjo, pasityčiojimas ir diskriminacija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui I. S. už kalinimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 16 d. iki 2012 m. rugpjūčio 10 d. (116 parų) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Iš pareiškėjo teismui pateikto skundo nustatyta, kad neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš šių kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų: 1) to, kad jam teko mažesnis nei teisės aktuose nustatytas kameros plotas, kurį dar labiau mažino kamerose buvęs inventorius bei baldai; 2) to, kad atvykęs į kalinimo įstaigą pareiškėjas negavo pilno patalynės komplekto, kaip tai numatyta Higienos normos HN 76:2010 66 punkte; 3) iš to, kad atvykus į Lukiškių TI-K, jam nebuvo leista nusiprausti po dušu, nors pagal Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus asmenims turi būti užtikrinimą galimybė bent kartą per savaitę nusiprausti po dušu; 4) to, kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atskirtas nuo likusios kameros dalies, o tai žemino pareiškėjo orumą; 5) to, kad kamerose buvo tarakonų; 6) be to, kamerose buvo bloga ventiliacija, drėgmė, nuo lubų byrėjo tinkas ir dažai.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, konstatavęs, kad 114,5 dienos Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m2 gyvenamąjį plotą, 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė I. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 575 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Pažymėtina, kad kitais pareiškėjo skunde nurodytais aspektais teismas pažeidimų nekonstatavo.

Prieš pasisakydama dėl apeliaciniu skundu skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujasi ABTĮ redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d.

EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Remdamasi minėta praktika, teisėjų kolegija pritaria Vilniaus apygardos administracinio teismo išvadoms, kad 114,5 paros buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam teisės aktuose nustatyto ploto reikalavimus atitinkančioje kameroje, tačiau pareiškėjo nurodyti pažeidimai, susiję kamerose buvusiais tarakonais, netinkamu kamerų vėdinimu nagrinėjamu atveju nenustatyti. Teisėjų kolegija iš naujo nekartoja pirmosios instancijos teismo šiais aspektais išdėstytų argumentų, tačiau, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K kameros neturi tinkamos ventiliacijos, o vėdinimas per langus negali būti laikomas tinkamu. Be to, apelianto teigimu, atsakovo sudarytos sutartys su kenkėjų naikinimo tarnyba nėra tinkamas įrodymas patvirtinti, kad kamerose tikrai nebuvo tarakonų. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija šiems pareiškėjo pateiktiems argumentams nepritaria. Tai, kad vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 76:2010, galiojusios iki 2015 m. rugpjūčio 3 d., 24 punkto reikalavimus, taip pat kad atitinkamų sutarčių dėl kenkėjų naikinimo sudarymas yra tinkami įrodymai, pagrindžiantys, kad kameros vėdinamos ir jose esantys tarakonai naikinami, konstatuota nuosekliai formuojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2567-662/2016; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1667-438/2016, ir kt.). Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, kad abejoti atsakovo pateiktais duomenimis dėl nuolat atliekamo kenkėjų naikinimo Lukiškių TI-K kamerose nėra pagrindo, juo labiau kad pareiškėjas, tvirtindamas priešingai, niekaip nepagrindžia tokių savo teiginių. Be to, mechaninės vedinimo sistemos įrengimas yra susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcija, todėl veikiančioms laisvės atėmimo vietoms netaikomi su tuo susiję reikalavimai (Higienos normos HN 76:2010 2 p.). Dėl šios priežasties nėra pagrindo pripažinti ir higienos normų pažeidimą dėl netinkamos ventiliacijos.

Atsižvelgusi į išdėstytą, teisėjų kolegija minėtus apeliacinio skundo argumentus atmeta.

Kita vertus, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjo teisių nepažeidžia sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios kameros dalies vos 1,5 metrų aukščio sienele. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Todėl, teisėjų kolegijos manymu, aplinkybė, kad pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, ne tik ribojo jo privatumą, bet sukėlė jam ir kitokius nemalonius išgyvenimus (pareiškėjas, be kita ko, teismui skundėsi tuo, kad kameroje buvo nemalonus kvapas ir jam ne kartą teko naudotis tualetu kitų asmenų, įskaitant ir netikėtai į kamerą užėjusių pareigūnų, akivaizdoje).

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodęs jokių argumentų, atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl jo nenuvedimo į dušą bei neišduoto pilno patalynės komplekto (pirmosios instancijos teismas nurodė: „Pareiškėjas taip pat nurodo, kad atvykus į Lukiškių TI-K, jis nebuvo nuvestas į dušą, taip pat kad jam nebuvo išduotas pilnas patalynės komplektas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatytos aplinkybės dėl kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neužtikrintos ventiliacijos, drėgmės, dėl to, kad nebuvo nuvestas į dušą ir jam buvo neišduotas pilnas patalynės komplektas, šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.“).

Teisėjų kolegija su šia išvada sutikti negali, kadangi byloje šiais aspektais jokių duomenų nėra pateikta, atsakovas taip pat nenurodė jokių su šiais pareiškėjo nusiskundimais susijusių aplinkybių, nepateikė šiuos pareiškėjo nusiskundimus paneigiančių argumentų. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į LVAT praktiką, kurioje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį adm. byloje Nr. A822-81/2014). Tačiau, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį adm. byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį adm. byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį adm. byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį adm. byloje Nr. A525-197/2013). Kadangi, kaip minėta, atsakovas jokių argumentų ar įrodymų šiais aspektais nepateikė, pripažintina, kad pareiškėjo teisės, neužtikrinus jam galimybės po atvykimo į Lukiškių TI-K nusiprausti po dušu bei neišdavus pilno patalynės komplekto, buvo pažeistos.

Pasisakydama dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad praktikoje teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; taip pat į pragyvenimo lygį (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Be to, LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis adm. bylose Nr. A-2474-520/2015 ir Nr. A-2243-520/2015) nurodoma, kad svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius ir įvertinusi jam pirmosios instancijos teismo priteistos sumos dydį (575 Eur), sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti, kadangi gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis, kai pareiškėjui atitinkamais laikotarpiais teko vos 1,77 m2 kameros ploto (neatskaičius kameroje buvusių baldų ir inventoriaus užimamo ploto), taip pat nepatogumai, kuriuos pareiškėjas patyrė dėl kameroje esančio, tačiau netinkamai nuo likusio kameros ploto įrengto, tualeto, dėl teisės nusiprausti po dušu jam atvykus į kalinimo įstaigą neužtikrinimo bei pilno patalynės komplekto neišdavimo, sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir nepatogumus. Kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra ir pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą (t. y. 12 000 Lt), kadangi minėtas pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, o byloje nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nei skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad jam turėjo būti priteista būtent jo prašomo dydžio neturtinė žala. Be to, byloje nepateikta ir jokių duomenų, kad dėl kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar kad dėl šių nepatogumų pareiškėjas būtų raštu ar žodžiu kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją.

Taigi, atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukėlė jam diskomfortą, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri nagrinėjamu atveju vertintina 1 000 Eur (3 452,80 Lt). Kolegijos manymu, nurodyta suma yra adekvati pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia – pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistą 575 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidina iki 1 000 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo I. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimą pakeisti: pareiškėjui I. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteistą 575 Eurų sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų).

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė