2019-08-07 Nr. AB-15188-3-61-3-03813-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1345-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03813-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. R. ir D. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys likviduotas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, atstovaujama uždarosios akcinės bendrovės „Valdista“) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai R. R. ir D. R. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1 –10), prašydami iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Ūkio ministerijos pavadinimas pakeistas į Ekonomikos ir inovacijų) (toliau – ir Ministerija), priteisti 649,08 Eur turtinės žalos atlyginimą (kiekvienam iš pareiškėjų po 324,54 Eur) bei 5 proc. metines palūkanas nuo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Nurodė, kad pareiškėjai su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004114 dėl kelionės į Egiptą, Hurgadą. Kelionė turėjo įvykti 2015 m. sausio 10 d. – 2015 m. sausio 16 d., už kelionę buvo sumokėta 682,92 Eur suma (636,58 Eur už kelionę, 46,34 Eur už vizas). Tačiau kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 14 d. paskelbė apie savo nemokumą, o 2015 m. vasario 3 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015, šiai bendrovei iškelta bankroto byla. Draudimo bendrovės ERGO INSURANCE SE Lietuvos filialas kaip kompensaciją už neįvykusią kelionę sumokėjo pareiškėjams 33,85 Eur, likusi negrąžinta pinigų suma – 649,08 Eur. Pareiškėjai teigė, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (toliau – ir Turizmo įstatymas) nustatytos prievolių užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, todėl nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turistų patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam. Taigi, Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, ir tai sudaro pagrindą teigti, kad buvo padarytas reikšmingas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės pažeidimas, už kurį Lietuvos valstybei kyla atsakomybė.

3. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 21–27) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjai prašo įvertinti Turizmo įstatymo nuostatas politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei atlikti Lietuvos Respublikos Seimo narių veiklos, priimant Įstatymą, tyrimą, savo ruožtu vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies bei 18 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismui draudžiama atlikti šių aplinkybių vertinimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad teismas negali kvestionuoti Lietuvos valstybės įsipareigojimų pagal ES teisę, be to, byloje nėra kompetentingų ES institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad Lietuvos valstybė būtų padariusi ES teisės pažeidimų, kurių pagrindu Lietuvos valstybei galėtų kilti atsakomybė.

Atsakovo atstovo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo iš Lietuvos valstybės pareiškėjams priteisti turtinę žalą, kadangi Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisės aktų nuostatas, priimant Turizmo įstatymą, kuriuo buvo įgyvendintos Direktyvos nuostatos, nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti vertinami kaip valstybės neteisėti veiksmai, todėl nėra deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visumos. Pažymėjo, kad pareiškėjai kaip patirtus nuostolius taip pat prašo atlyginti ir mokestį už vizas, kuris nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, nes vizos išdavimas nėra kelionių organizatoriaus sutartinės prievolės dalimi.

Atkreipė dėmesį į tai, kad turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta abiejų šalių, o iš byloje pateikto 2014 m. lapkričio 1 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad pareiškėjas R. R. sumokėjo 636,58 Eur sumą UAB Cherry Media LT, kuri nėra sutarties šalimi, ir mokėjimas atliktas anksčiau negu buvo sudaryta sutartis (mokėjimo data – 2014 m. lapkričio 1 d., sutarties sudarymo data – 2014 m. lapkričio 3 d.), todėl pateiktas mokėjimo nurodymas nėra tinkamas įrodymas, pagrindžiantis, kad pareiškėjas sumokėjo UAB „Freshtravel“ 636,58 Eur sumą pagal minėtą turizmo paslaugų teikimo sutartį.

Pažymėjo, kad pareiškėjas R. R. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra įtrauktas į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą bankroto byloje, todėl patenkinus skundą, pareiškėjai įgytų teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 54–61) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Nurodė, kad Turizmo departamento direktoriaus 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 buvo sustabdytas UAB „Freshtravel“ kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimas, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 šio pažymėjimo galiojimas panaikintas. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ iškelta bankroto byla. Pasiskelbdama nemokia, UAB „Freshtravel“ turėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimą dvejose draudimo bendrovėse, todėl Turizmo departamentas kreipėsi į draudikus dėl išmokų asmenims, patyrusiems nuostolių dėl UAB „Freshtravel“ įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis nevykdymo, išmokėjimo, ir turistams proporcingai (kiekvienam po 4,96 proc. nuo patirtos žalos) buvo paskirstyta draudimo išmokų suma. Atkreipė dėmesį į tai, kad Įstatyme numatytos minimalios prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Nurodė, kad pareiškėjai nepagrįstai kaip turtinės žalos atlyginimą prašo priteisti mokestį už vizas, kadangi vizų mokestis yra laikomas papildoma paslauga, nepatenkančia į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, todėl pareiškėjų naudai priteistina suma turėtų būti mažinama šio mokesčio verte. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas patvirtino bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB) „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį yra įtrauktas mokėjimus pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį atlikęs pareiškėjas R. R. su 682,92 Eur finansiniu reikalavimu (reikalavimo suma nėra sumažinta pareiškėjams sumokėtos draudimo išmokos suma). Turizmo departamento nuomone, patirta žala atsirado dėl privataus juridinio asmens UAB „Freshtravel“ veiksmų, todėl, pirmiausia, žalos atlyginimo turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamajame procese, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „Freshtravel“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Valdsita“, atsiliepimo į pareiškėjų skundą nepateikė.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjų R. R. ir D. R. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjų naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos, 602,73 Eur turtinės žalos atlyginimą, nurodytą sumą paskirstant taip: R. R. – 301,37 Eur, D. R. – 301,36 Eur , taip pat kiekvienam pareiškėjui priteisė 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 17 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Likusią skundo dalį atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjai ir kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004114 dėl dviejų asmenų kelionės į Egiptą (toliau – ir Sutaris). Pagal šią Sutartį pareiškėjai sumokėjo 636,58 Eur (2 198 Lt) sumą už kelionę Cherry Media LT, UAB, bei 46,34 Eur (160 Lt) mokestį už vizas UAB „Freshtravel“, tačiau dėl kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ nemokumo (bankroto), kelionė neįvyko. 2014 m. lapkričio 17 d. pareiškėjas R. R. kreipėsi į Departamentą, prašydamas inicijuoti UAB „Freshtravel“ sumokėtų pinigų pagal turistinių paslaugų teikimo sutartį kompensavimo procedūrą. Draudimo bendrovės ERGO INSURANCE SE Lietuvos filialo 2015 m. rugsėjo 9 d. pavedimu pareiškėjams buvo grąžinta 33,85 Eur suma, kaip draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Taigi, pareiškėjams liko negrąžinta 602,73 Eur suma (636,58 Eur – 33,85 Eur), sumokėta už neįvykusią kelionę, bei 46,34 Eur mokestis už vizas, todėl jie patyrė nuostolių.

10. Teismas, įvertinęs Turizmo įstatymą, Direktyvą ir Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašą, išdėstytą nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas), taip pat su šių teisės aktų taikymu susijusią praktiką, konstatavo, kad pareiškėjams nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų už įsigytą kelionės paketą. Konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, teismas nurodė, kad yra pagrindas šią sumą, kaip turtinės žalos atlyginimą, priteisti pareiškėjams iš valstybės.

11. Teismas, vadovaudamasis Turizmo įstatymo nuostatomis, konstatavo, kad mokestis už vizas nėra laikomas turistine paslauga Turizmo įstatymo prasme ir šio mokesčio grąžinimo neužtikrina Turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatytos garantijos, todėl teismas sutinka su atsakovo atstovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentais, kad pareiškėjams priteistina suma mažintina, atimant iš jos pareiškėjų sumokėtą mokestį už vizas.

12. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjams priteistina 602,73 Eur suma (682,92 Eur bendra kelionės kaina – 46,34 Eur mokestis už vizas – 33,85 Eur draudimo išmoka), t. y. pareiškėjui R. R. priteistina 301,37 Eur suma, pareiškėjai D. R. – 301,36 Eur suma. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsniu, teismas nuo 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškėjams priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą.

III. 13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų R. R. ir D. R. skundą atmesti.

14. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą motyvuoti sprendimą, kadangi iš sprendimo turinio neaišku, kodėl teismas sprendė, jog egzistuoja valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visuma (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.271 str.). Nemotyvuotas teismo sprendimas turi būti pripažintas negaliojančiu ir panaikintas (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

15. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, pritardamas kitose bylose teismų padarytoms išvadoms, pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir Sutartis) nustatytą išimtinę Europos Komisijos (toliau – ir Komisija) ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Be to, teismas, atlikdamas minėtus veiksmus, taip pat pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) veiklą. Teismas, pažeisdamas ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje bei 18 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertino Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Seimo (kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą priimant šį įstatymą, nes teismas sprendė, kad Seimas dėl savo netinkamos veiklos priėmė politiniu ir ekonominiu požiūriu netikslingą Turizmo įstatymą, kadangi šis įstatymas neužtikrino tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę.

16. Atsakovo įsitikinimu, teismas nėra kompetentingas spręsti klausimų dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybės yra padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų. Nei ABTĮ, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis, taigi taip pat nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl Europos Sąjungos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo.

17. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nevertino ir nepasisakė dėl to ar nagrinėjamu atveju egzistuoja CK įtvirtintų sąlygų (neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos) visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai. Todėl nagrinėjant pareiškėjų reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų, negali egzistuoti ir kitos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Nenustačius bent vienos deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

18. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas turtinę žalą pareiškėjų naudai priteisė byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą. Teismas netinkamai įvertino pareiškėjų į bylą pateiktus įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Į bylą pateikta turizmo paslaugų sutartis nėra pasirašyta, tačiau teismas nepagrįstai sprendė, kad sutartis tarp šalių buvo realiai sudaryta.

19. Atsakovas teigia, kad teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjams teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, nes Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas pareiškėjo R. R. finansinis reikalavimas 682,92 Eur sumai. Teismo sprendimui įsiteisėjus, pareiškėjai įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal teismo nutartimi patvirtintą finansinį reikalavimą bankroto byloje ir pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą. Teismas turėjo skundą atmesti vien dėl to, kad, sprendimo įsiteisėjimo atveju, pareiškėjai neįgytų teisės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo tiek iš UAB „Freshtravel“, tiek ir iš valstybės.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 127–128) prašo jį tenkinti, palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų Nr. 90/314/EEB nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjų skundą iš dalies ir priteisė jiems 602,73 Eur turtinės žalos atlyginimą, taip pat kiekvienam pareiškėjui priteisė 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 17 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

23. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

25. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims, analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje, iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus jų patirtus nuostolius, kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis, jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

26. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

27. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir apelianto akcentuojamų argumentų.

28. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas iš esmės analogiškas situacijas dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Aprašas), nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-771-662/2019).

29. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam.

30. Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (kuriuo buvo konstituciškai patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje ir kuris pagal Konstitucijos 150 straipsnį yra Konstitucijos sudedamoji dalis, toliau tekste – ir Konstitucinis Aktas) 2 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

31. Konstitucinis Teismas, aiškindamas pirmiau nurodyto akto 2 dalį yra konstatavęs, kad Europos Sąjungos teisės atžvilgiu Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 dalies nuostatose „Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“ ir „Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus“ yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. , 2006 m. gruodžio 21 d. ir kt. nutarimai).

32. Vadinasi, Konstitucijoje yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su Europos Sąjungos teisės nuostatomis, kurios kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, turi būti taikomos Europos Sąjungos teisės nuostatos, kurios kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga.

33. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijoje nėra nuostatų, kurios konkuruotų su Direktyvos 7 straipsnio nuostatomis. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Akto 2 dalimi, Direktyvos 7 straipsnio nuostatomis bei jos tikslais, turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti taikydamas ES teisę. Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtintas visiškas turisto patirtų nuostolių atlyginimas kelionių organizatoriui tapus nemokiam, tačiau to nenustatyta Turizmo įstatyme, net ir aiškinant jį kartu su pirmiau šios Nutarties 37 punkte nurodytu poįstatyminiu aktu. Todėl teisėjų kolegija negali sutikti su atsakovo teiginiu, kad Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę.

34. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju. Kaip minėta, Konstitucinis Aktas (jo 2 dalis), įtvirtina Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose, išskyrus pačią Konstituciją. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

35. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia teismų praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą atsižvelgdamas į ankstesnėse tokio pobūdžio bylose suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti vadovaudamasis Direktyvos 7 straipsnio nuostatomis bei tikslais, ir todėl kaip nepagrįsti laikytini apelianto argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat tai, kad nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis bei nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl Europos Sąjungos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo.

36. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjas patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti, nepaisant to, kad analogiškas reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra pateiktas ir bendrovės, organizavusios kelionę (šiuo atveju – BUAB „Freshtravel“), bankroto byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2375-502/2018). Be to, byloje nėra duomenų, kad BUAB „Freshtravel“ šioje byloje reikalaujamą priteisti sumą pareiškėjui būtų sumokėjusi ar iš minėtos bendrovės minėta suma pareiškėjo naudai būtų išieškota.

37. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą. Tai, kad 2014 m. lapkričio 3 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004114 (b. l. 11) nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės į Egiptą, Hurgadą), nes pareiškėjas bankiniu pavedimu pervedė 2 198 Lt už kelionę (b. l. 12) ir 160 Lt už vizas (b. l. 13) pagal įsigytus kuponus internetinėje svetainėje grupinis.lt turizmo paslaugai gauti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog minėtos sumos buvo pervestos už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjui turėtą suorganizuoti kelionę bei vizas, nors dalis šios sumos buvo pervesta ne tiesiogiai BUAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry Media LT“.

38. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjo įsigyto kelionės paketo iš BUAB „Freshtravel“. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

39. Teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjams mokesčio už vizas. Teisėjų kolegija pastebi, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, išlaidos, patirtos įsigyjant vizas turistinėms kelionėms, laikomos neatsiejamai susijusiomis su kelionių organizatoriaus organizuotomis kelionėmis, kurios neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šių pareiškėjo išlaidų atimti iš prašomos priteisti turtinės žalos nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai nepateikė apeliacinio skundo, todėl teisėjų kolegija, laikydamasi non reformatio in peius (draudimas bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta suma turtinės žalos dydžio atlyginimui negali būti didinama.

40. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė